Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. S-242(7-243/2015) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. 68-165 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2015 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-397 (toliau – ir Vilniaus AVMI sprendimas) dėl pareiškėjui apskaičiuoto 20 604,15 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 11 604 Eur GPM delspinigių ir 2 060 Eur GPM baudos.Paaiškino, kad 2012 m. rugsėjo 6 d. buvo atliktas pareiškėjo mokestinis patikrinimas, kurio metu nustatyta, jog 2008 m. pareiškėjas į savo asmeninę sąskaitą, esančią „Swedbank“, AB, iš Latvijos Respublikoje registruotos SIA „RAVENA“ dalimis gavo 85 850 Eur. Vilniaus AVMI konstatavo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 22 straipsnio 3 dalimi, gautos pajamos, kurios nepriskiriamos A klasės pajamoms, priskiriamos B klasės pajamoms. Vadovaujantis GPMĮ 25 bei 27 straipsniais, gyventojas, gavęs B klasės pajamų, privalo jas deklaruoti metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje ir nuo jų sumokėti mokesčius. Vadovaujantis GPMĮ 27 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas privalėjo pateikti 2008 m. metinę pajamų mokesčio deklaraciją ir deklaruoti kitas su darbo santykiais nesusijusias ir ne individualios veiklos pajamas, apskaičiuoti ir sumokėti GPM. Todėl pareiškėjui buvo apskaičiuota 20 604,15 Eur GPM suma už 2008 metus.Nurodė, kad Vilniaus AVMI privalėjo pasinaudoti jai įstatymo suteiktais įgaliojimais, atlikti jai pavestas funkcijas bei išsiaiškinti objektyvią tiesą, o ne surinkti lengvai prieinamus duomenis apie pareiškėją, kurių pagrindu negalima padaryti kategoriškos išvados apie tai, jog Latvijos bendrovės į pareiškėjo banko sąskaitą pervestos lėšos buvo skirtos būtent pareiškėjui bei kad būtent pareiškėjas tomis lėšomis pasinaudojo. VMI bei Komisija taip pat nesigilino į kilusį ginčą, atkartojo tuos pačius Vilniaus AVMI argumentus ir konstatavo, jog pareiškėjo gautos lėšos buvo apmokestintos pagrįstai. Pareiškėjas jokių sąsajų su SIA „RAVENA“ neturi, jokių sandorių nesudarė, o minėtos piniginės lėšos į jo sąskaitą buvo pervestos S. M. prašymu leisti pasinaudoti jo banko sąskaita. Visas į atsiskaitomąją sąskaitą pervestas pinigines lėšas pareiškėjas išgrynino banke ir atidavė S. M.. SIA „RAVENA“ Latvijos mokesčių administratoriui nepateikė jokio atsakymo į jo siųstus paklausimus, bendrovė yra išregistruota iš pridėtinės vertės mokesčių mokėtojų registro, ataskaitų neteikia ir nurodytu adresu nerandama, todėl darytina išvada, kad Vilniaus AVMI neturi jokių įrodymų ar informacijos, kurių pagrindu būtų galima apmokestinti į pareiškėjo sąskaitą pervestas ir jo išgrynintas lėšas.Pažymėjo, jog tuo metu, kai įvyko bankinės lėšų išgryninimo operacijos, jam buvo 21 metai, todėl jis neturėjo pakankamai finansinės patirties, kad galėtų visas jas fiksuoti taip, kaip fiksuoja patyrę asmenys. Pareiškėjas nežinojo, kad perduodamas išgrynintus pinigus S. M., privalėjo su pastaruoju sudaryti pinigų priėmimo-perdavimo aktą ar kitą pinigų perdavimą patvirtinti dokumentą. Aplinkybė, kad pareiškėjas į savo asmeninę sąskaitą gavo mokestinio patikrinimo metu nustatytas pinigų sumas, dar nereiškia, jog būtent jis gavo finansinę naudą. Atsižvelgiant į tai, kad išgryninti pinigai buvo perduoti S. M., ko pastarasis iš esmės neginčija ir ką patvirtina V. J. ir T. K. parodymai, darytina išvada, kad pareiškėjas pozityviųjų pajamų negavo. Vilniaus AVMI neįrodė, kad pareiškėjas pervestais pinigais pasinaudojo, t. y. gavo finansinę naudą, atitinkamai nėra pagrindo pareiškėjui apskaičiuoti mokestinę nepriemoką.Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.Paaiškino, jog Vilniaus AVMI mokestinio patikrinimo metu nustatė, kad Latvijos Respublikoje registruota bendrovė SIA „RAVENA“ 2008 m. sausio mėn. į pareiškėjo asmeninę sąskaitą dalimis pervedė 85 850 Eur, kuriuos, atskaičius 550,91 Eur banko mokesčius, pareiškėjas nedelsdamas (tą pačią dieną, kai pinigai pateko į sąskaitą) išgrynino. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjo paaiškinime nurodyti faktai skiriasi nuo iš Latvijos Respublikos mokesčių administratoriaus gautos informacijos, t. y. 2012 m. rugpjūčio 22 d. pateiktame paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad Latvijos bendrovės pervestas pinigines lėšas jis išgrynino ir banke atidavė S. M., tačiau S. M. pateiktame paaiškinime nepatvirtino turėjęs kokių nors sandorių su SIA „RAVENA“, pažymėjo, jog pareiškėjo pavardė jam negirdėta, o apie iš pareiškėjo gautas pinigines lėšas S. M. nieko nepasisakė. Teigė, kad esant nustatytam pinigų pervedimo į pareiškėjo asmeninę sąskaitą faktui bei nesant įrodymų apie kokį nors kitą ginčo pinigų sumos patekimo į pareiškėjo asmeninę sąskaitą pagrindą, centrinis mokesčių administratorius neturėjo pagrindo ginčo 85 850 Eur sumą traktuoti kaip nors kitaip, nei laikyti ją pareiškėjo pajamomis. Aplinkybė, jog pareiškėjas į savo sąskaitą gautas lėšas tą pačią dieną išgrynino, neturi reikšmės, nes atitinkama pinigų suma buvo tapusi pareiškėjo pajamomis, ir nėra svarbu, kiek laiko atitinkamas pajamas pareiškėjas turėjo savo žinioje. Akcentavo, kad aplinkybė, jog SIA „RAVENA“ Latvijos mokesčių administratoriui nepateikė jokio atsakymo į paklausimus ir neatsakė, kokie ryšiai sieja pareiškėją su minėta bendrove, negali būti pagrindu naikinti ginčijamą Vilniaus AVMI sprendimą, nes tai nepaneigia pinigų pervedimo į pareiškėjo asmeninę sąskaitą banke fakto. Įrodymus, kad SIA „RAVENA“ pareiškėjui pervestos lėšos nepagrįstai apmokestintos (pareiškėjui neatsirado prievolės šių lėšų deklaruoti ir sumokėti priklausančius mokesčius įstatymų nustatyta tvarka) turi pateikti ne mokesčių administratorius, o mokesčių mokėtojas, kuriam tokia prievolė atsirado (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 str. 2 d.). Nors Vilniaus AVMI nenustatė, jog pareiškėjo turtinė padėtis pagerėjo, tačiau tai neįrodo, jog pareiškėjas ginčo pajamų negavo ir jų neturi. Nurodė, kad iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjo atstovas 2014 m. vasario 19 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, prašydamas įvertinti S. M. veiksmų teisėtumą ir pripažinti pareiškėją nukentėjusiuoju. Vilniaus apygardos prokuratūra minėtą prašymą persiuntė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos, kuri 2014 m. gegužės 7 d. nutarimu Nr. AT-10-1-8-99 atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą S. M. atžvilgiu, jo veikloje nesant nusikalstamos veikos požymių. Pareiškėjas ginčijamų sandorių metu buvo pilnametis, pilnai atsakantis už savo veiksmus ir jų sukeltas pasekmes, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo amžius ar patirtis nelaikytini aplinkybe, paneigiančia patikrinimo metu surinktų duomenų teisingumą.Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad palaiko VMI atsiliepime pateiktus argumentus ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.Teismas nustatė, kad Vilniaus AVMI 2015 m. balandžio 27 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-269, kuriame nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 20 604,15 Eur GPM sumą. Pareiškėjas, nesutikdamas su patikrinimo aktu, pateikė Vilniaus AVMI rašytines pastabas. Vilniaus AVMI 2015 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-397 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtino pareiškėjui priskaičiuotą GPM sumą ir papildomai nurodė sumokėti 11 604 Eur GPM delspinigių bei skyrė 2 060 Eur GPM baudą. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus AVMI sprendimu, pateikė skundą VMI, kuri 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. 68-165 atmetė pareiškėjo skundą ir patvirtino Vilniaus AVMI sprendimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI sprendimu, pateikė skundą Komisijai, kuri 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. S‑242(7‑243/2015) atmetė pareiškėjo skundą ir patvirtino VMI sprendimą. Taigi nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Komisijos, VMI ir Vilniaus AVMI sprendimų, kuriais nustatytos bei patvirtintos 20 604,15 Eur GPM, 11 604 Eur GPM delspinigių ir 2 060 Eur GPM baudos sumos, teisėtumo ir pagrįstumo.Teismas vadovavosi GPMĮ 22 straipsnio 3 dalimi, 25 straipsnio 1 dalimi ir 27 straipsniu, taip pat nustatė, kad byloje kilo ginčas, susijęs su įrodinėjimo naštos perkėlimu mokesčių administratoriui. Pareiškėjo teigimu, būtent mokesčių administratorius privalėjo išsiaiškinti objektyvią tiesą apie tai, kad į pareiškėjo banko sąskaitą pervesti pinigai buvo skirti pareiškėjui, todėl privalo būti apmokestinami; iš mokesčių administratoriaus surinktos medžiagos negalima daryti kategoriškos išvados apie tai, jog Latvijos bendrovės į pareiškėjo banko sąskaitą pervestos lėšos buvo skirtos būtent pareiškėjui. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių išgrynintų pinigų perdavimo faktą kitam asmeniui, todėl konstatavo, jog nagrinėjamu atveju mokesčių administratoriui disponuojant jo surinktų įrodymų visuma, leidžiančia priimti sprendimą dėl GPM apskaičiavimo, pareiškėjui atsirado pareiga atitinkamus įrodymus pateikti. Nors pareiškėjas teigė, kad iš jo asmeninės sąskaitos išgrynintos piniginės lėšos buvo perduotos S. M., tačiau nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių šitą aplinkybę. Priešingai, S. M. savo paaiškinime nurodė, kad nėra turėjęs jokių sandorių su SIA „RAVENA“, pareiškėjo pavardė jam nežinoma. Aplinkybė, kad SIA „RAVENA“ Latvijos mokesčių administratoriui nepateikė jokio atsakymo į jo siųstus paklausimus, yra išregistruota iš pridėtinės vertės mokesčių mokėtojo registro, neteikia ataskaitų ir nurodytu adresu nerandama, nepaneigia aplinkybės, kad piniginės lėšos buvo pervestos iš SIA „RAVENA“ į pareiškėjo asmeninę sąskaitą. Nors pareiškėjas nurodė, kad aplinkybę, jog piniginės lėšos buvo skirtos ne jam, o S. M., patvirtina V. J. bei T. K. parodymai, tačiau byloje nėra pateikta jokių minėtų asmenų parodymus patvirtinančių objektyvių įrodymų, todėl teismas nevertino šių parodymų kaip objektyvių. Nors pareiškėjas pažymėjo, jog tuo metu, kai įvyko bankinės lėšų išgryninimo operacijos, jam buvo 21 metai ir jis neturėjo pakankamai finansinės patirties, kad galėtų visas jas fiksuoti taip, kaip fiksuoja asmenys, turintys atitinkamos patirties, tačiau pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.5 straipsnį, fizinio asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas (civilinis veiksnumas) atsiranda visiškai, kai asmuo sulaukia pilnametystės, t. y. kai jam sueina aštuoniolika metų. Nagrinėjamu atveju piniginių lėšų gavimo momentu pareiškėjui buvo 21 metai, todėl jis buvo įgijęs visišką veiksnumą ir galėjo suvokti atliekamų veiksmų pasekmes, t. y. turėjo suprasti, kad išgryninant nemažą pinigų sumą iš savo sąskaitos ir, kaip jis teigia, vėliau perduodant trečiajam asmeniui, toks veiksmas turėjo būti atitinkamai įforminamas, todėl pareiškėjo teiginiai dėl amžiaus ir patirties stokos atmesti kaip nepagrįsti.Teismas pažymėjo, kad GPMĮ 8 straipsnio 1 bei 2 dalis numato, jog pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Įstatyme numatytas pajamų gavimo momentas nėra siejamas su tam tikru laikotarpiu, tiesiog yra svarbu, kad asmuo bet kokia forma gautų pajamų. Nagrinėjamoje situacijoje nėra ginčo, kad pareiškėjui pinigai buvo pervesti į jo sąskaitą ir kad pareiškėjas šias pinigines lėšas išgrynino, todėl pajamų gavimo momentas yra įrodytas.Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, pripažino, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis GPMĮ 22 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjui iš SIA „RAVENA“ pervestas pingines lėšas pagrįstai pripažino B klasės pajamomis, taip pat apmokestino šias pajamas jų gavimo metu galiojančiais GPM tarifais. Pareiškėjas objektyviai nepagrindė aplinkybės, kad pinigai buvo skirti ne jam, o trečiajam asmeniui, todėl būtent pareiškėjui teko pareiga sumokėti GPM pagal GPMĮ 22 straipsnio 3 dalies, 25 straipsnio ir 27 straipsnio nuostatas. Iš to teismas padarė išvadą, kad tiek Vilniaus AVMI sprendimu, tiek VMI sprendimu faktinės aplinkybės vertintos ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatos taikytos tinkamai, minėti sprendimai pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra pagrįsti ir teisėti, todėl skundo reikalavimą juos panaikinti atmetė. Remiantis tais pačiais motyvais atmestas ir skundo reikalavimas panaikinti Komisijos sprendimą, kuris priimtas įstatymo nustatyta ikiteismine tvarka išnagrinėjus pareiškėjo keliamą ginčą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pagrindinis reikalavimas dėl GPM apskaičiavimo pagrįstumo atmestas kaip nepagrįstas, nebuvo pagrindo tenkinti išvestinio reikalavimo dėl pareiškėjui priskaičiuotų GPM delspinigių ir GPM baudos panaikinimo.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimo, prašydamas jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – Komisijos, VMI ir Vilniaus AVMI sprendimus panaikinti. Pareiškėjas akcentuoja, kad nuo pat mokestinio patikrinimo pradžios nekeitė savo duotų parodymų, jie yra nuoseklūs ir logiški, sutampa su liudytojų V. J. ir T. K. parodymais, kurių sąskaitomis buvo pasinaudota analogiškomis aplinkybėmis, kaip ir pareiškėjo sąskaita. Vadovaujasi GPMĮ 2 straipsnio 14 dalimi, kuri pozityviųjų pajamų apmokestinimą sieja su pinigų gavimu. Šiuo atveju išgryninti pinigai buvo perduoti trečiajam asmeniui S. M., ko pastarasis iš esmės neginčija ir ką patvirtina mokestinio patikrinimo metu gauti V. J. ir T. K. parodymai. Vilniaus AVMI šiuo atveju neįrodė, kad pareiškėjas pinigais pasinaudojo, t. y. kad būtent jis gavo finansinę naudą, atitinkamai nebuvo pagrindo pareiškėjui apskaičiuoti GPM ir su juo susijusias sumas.Pažymi, jog jis prašė teismo šioje byloje liudytojais apklausti T. K. ir V. J., kurie yra atsidūrę iš esmės analogiškose situacijose, kaip ir pareiškėjas. Be to, T. K. ir V. J. taip pat yra kreipęsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Komisijos, VMI bei Vilniaus AVMI sprendimų panaikinimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. eI-5390-208/2016, V. J. skundą tenkino iš dalies – panaikino ginčytus sprendimus ir įpareigojo Vilniaus AVMI atlikti pakartotinį V. J. mokestinį patikrinimą. Šiuo metu šis teismo sprendimas yra apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (administracinė bylą Nr. eA-1299-556/2017). Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinę bylą Nr. eI-5477-790/2016, iškeltą pagal T. K. skundą, 2016 m. gegužės 27 d. nutartimi sustabdė iki įsiteisės teismo sprendimas prieš tai paminėtoje administracinėje byloje pagal V. J. skundą. Nepaisant to, kad visa informacija apie nagrinėjamas bylas pirmosios instancijos teismui buvo prieinama bei žinoma, jis nenustatė būtinybės apklausti T. K. ir V. J., kurie iš esmės patvirtintų pareiškėjo poziciją. Taip pat teismas neatsižvelgė ir į tai, kad Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme yra nagrinėjama iš esmės analogiška byla bei kad joje nustatyti faktai turės prejudicinę galią šios bylos sprendimui.Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas savo sprendimą nepagrįstai grindė S. M. duotais parodymais. Šio asmens pozicija turėtų būti vertinama kritiškai, nes iš byloje surinktų įrodymų viseto matyti, kad būtent S. M. buvo skirtos SIA „RAVENA“ į pareiškėjo sąskaitą pervestos piniginės sumos ir būtent S. M. tuos pinigus pasisavino, o dabar jo užimama pozicija tėra bandymas išvengti atsakomybės.Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016, nes šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Minėtoje byloje buvo susiklostę civiliniai privatiniai teisiniai santykiai, tuo tarpu šioje byloje yra taikomos viešosios teisės normos, be to, sandorių pripažinimo negaliojančiais instituto taikymas kardinaliai skiriasi nuo šioje byloje taikomo teisės instituto. Sudarydamas sandorį asmuo turi galimybę susipažinti su sutarties sąlygomis bei joje numatytomis jo teisėmis bei pareigomis, tačiau šiuo atveju pareiškėjas nežinojo ir objektyviai negalėjo žinoti, kad netgi tarp pažįstamų bei artimų žmonių atliekamos finansinės operacijos privalo būti įforminamos.Akcentuoja, kad pareiškėjas neįvardija savo amžiaus, buvusio sandorių metu, kaip aplinkybės, paneigiančios mokestinio patikrinimo metu surinktus duomenis. Pareiškėjui nebuvo pagrindo abejoti operacijų teisėtumu, nes visos jos buvo atliekamos banke. S. M. pasinaudojo pareiškėjo finansiniu bei teisiniu neišprusimu, jaunatvišku patiklumu bei pasitikėjimu vyresniais žmonėmis tam, kad gautų iš jo mokestinės naudos, t. y. S. M. pareiškėjo pagalba gavo iš SIA „RAVENA“ pinigus, o mokesčius už jį turi sumokėti niekuo dėtas pareiškėjas. Todėl pareiškėjo jaunas amžius bei nepakankama finansinė patirtis bendrame kontekste su kitomis nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis turi svarbią reikšmę, į kurią pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, taip pat neatsižvelgė.Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.VMI nurodo, kad nesant pakankamų rašytinių įrodymų (dokumentų), patvirtinančių pareiškėjo, kaip tarpininko, statusą pervedant ginčo 85 850 Eur sumą, esant neįtikinamiems bei tarpusavyje prieštaraujantiems su pareiškėjo nurodytais tarpininkavimo santykiais susijusių asmenų paaiškinimams, pareiškėjo nurodyti argumentai laikytini nepagrįstais. Tuo tarpu esant nustatytam pinigų pervedimo į pareiškėjo asmeninę sąskaitą faktui bei nesant įrodymų apie kokį nors kitą ginčo pinigų sumos patekimo į pareiškėjo asmeninę sąskaitą pagrindą, centrinis mokesčių administratorius neturi pagrindo ginčo 85 850 Eur sumą traktuoti kaip nors kitaip, nei laikyti ją pareiškėjo pajamomis. Aplinkybė, jog pareiškėjas tą pačią dieną iš savo sąskaitos lėšas išgrynino, neturi reikšmės, nes atitinkama pinigų suma buvo tapusi pareiškėjo pajamomis, ir nėra svarbu, kiek laiko atitinkamas pajamas pareiškėjas turėjo savo žinioje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei patikrinimo metu, nei pastabų ar skundo nagrinėjimo metu nepateikė nei S. M. prašymo pervesti ginčijamas lėšas į pareiškėjo sąskaitą, nei įrodymų, jog išgryninti pinigai buvo perduoti minėtam asmeniui, todėl pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie tai, jog minėtos piniginės lėšos netapo jo disponuojamomis lėšomis, konstatuotina, kad Vilniaus AVMI pagrįstai pareiškėjo į sąskaitą gautas lėšas pripažino jo gautomis, apmokestinamosiomis B klasės pajamomis. Vilniaus AVMI, palaikydama VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėstytus argumentus, pažymi, kad su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.