Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), nevedęs, užsiimantis individualia veikla, teistas užsienyje, kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

A. R. nesunkiai sužalojo žmogų. Jis, 2019 m. spalio 19 d., apie 8 val., Naujininkų gatvėje, Vilniuje, netoli (duomenys neskelbtini) gatvės sankryžos, viešoje vietoje, ranka vieną kartą sudavė V. U. į kairės pusės apatinį žandikaulį, tuo padarydamas jam apatinio žandikaulio kairės pusės kūno lūžį, kuris pagal Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2019 m. lapkričio 7 d. specialisto išvadą Nr. G3970/2019, vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, tokiu būdu padarė nukentėjusiajam V. U. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Iš BIRT ataskaitų žiūryklės matyti, kad 2019 m. spalio 19 d., apie 8.15 val. Bendrajame pagalbos centre gautas pranešimas, jog Vilniuje, Naujininkų g. 18, pranešėjui V. U. maždaug prieš 10 min. sudavė (žandikaulio trauma) automobilio vairuotojas ir pasišalino (b. l. 6).

Iš 2019 m. spalio 25 d. medicinos dokumentų išrašo matyti, kad V. U. 2019 m. spalio 19 d. skubos tvarka buvo stacionarizuotas į veido ir žandikaulių chirurgijos skyrių. Gydytojams jis buvo nurodęs, kad traumą patyrė 2019 m. spalio 19 d., buvo sumuštas nepažįstamo asmens. Jam nustatytas apatinio žandikaulio kairės pusės kūno lūžis, 2019 m. spalio 21 d. atlikta apatinio žandikaulio osteosintezė titaninėmis plokštelėmis (b. l. 19).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G3970/2019 nurodyta, kad V. U. nustatytas apatinio žandikaulio kairės pusės kūno lūžis, kuris padarytas kietu buku daiktu. Sužalojimas vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes sveikata dėl apatinio žandikaulio lūžio sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu (b. l. 18).

Įvykio vietos apžiūros protokole ir prie jo pridėtoje fotolentelėje užfiksuota, kad buvo apžiūrėta įvykio vieta – Naujininkų gatvės atkarpa Vilniuje, maždaug 50 m. atstumu nuo (duomenys neskelbtini) gatvės. Apžiūros metu nustatyta, kad gatvės danga asfaltuota. Iš gatvės dešinėje pusėje matomi pievelė, kurioje auga medis, ir įrengtas įvažiavimas į aikštelę. Iš kairės pusės betoninis šaligatvis, o už jo kiemas, kuriame stovi vieno aukšto medinis namas. Pėdsakų tinkamų identifikavimui bei daiktų, turinčių reikšmės tyrimui, nebuvo rasta (b. l. 24-26).

Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad nukentėjusysis V. U. neatpažino galimo įtariamojo. Nurodė, kad įvykio dieną asmuo dėvėjo kepurę, dėl ko atpažinti asmens iš nuotraukų negali, nes veido bruožų neatsimena (b. l. 20-21).

VĮ „Regitra“ duomenų išraše nurodyta, kad automobilio „Opel Zafira“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininku yra A. M., o valdytoju L. B. (b. l. 28).

Nukentėjusysis V. U. eleltroniniuose laiškuose nurodė, kad civilinio ieškinio byloje reikšti neketina ir žalos atlyginimo nepageidauja (b. l. 44, 121, 123).

Dėl kaltinamojo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Motyvuojamoji dalis

Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsakomybė kyla tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtinta kvalifikuota nesunkaus sveikatos sutrikdimo sudėtis, numatanti atsakomybę tam, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Šiuo atveju svarbu nustatyti ne tik sveikatos sutrikdymo mastą, bet ir motyvą – chuliganiškas paskatas. Chuliganiškos paskatos konstatuojamos nustačius, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė kaltininko noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-371-696/2015, 2K-63-648/2016, 2K-118-489/2020). Chuliganiškos paskatos, kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojanti aplinkybė, paprastai neinkriminuojamos tada, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios juos paaiškinančios priežastys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2008, 2K-454/2011, 2K-314/2012, 2K-475/2012, 2K-166/2013, 2K-371-696/2015, 2K-21-942/2016, 2K-54-222/2017).

Byloje nekilo ginčo dėl fizinio smurto panaudojimo nukentėjusiojo atžvilgiu fakto. Tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis A. R. pripažino ranka sudavęs vieną smūgį nukentėjusiajam į veido sritį. Analogiškas aplinkybes apklausiamas teisme bei ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir nukentėjusysis V. U.. Nukentėjusiajam padarytų sužalojimų faktą bei sveikatos sutrikdymo mastą taip pat patvirtina medicinos dokumentų išrašas bei specialisto išvada, kurioje konstatuota, jog nukentėjusiajam padarytas apatinio žandikaulio kairės pusės kūno lūžis, sužalojimas vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Taigi byloje neginčytinai nustatyta, kad kaltinamasis ranka vieną kartą sudavė V. U. į kairės pusės apatinį žandikaulį, taip nesunkiai sutrikdydamas pastarojo sveikatą. Šie kaltinamojo veiksmai kaltinamajame akte buvo kvalifikuoti kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų.

Pasak nukentėjusiojo, jis iš pykčio metė į A. R. vairuojamą automobilį butelį su vandeniu, nes pastarasis nepraleido per gatvę. Kaltinamasis taip pat parodė, jog automobilio sustabdymo priežastis buvo V. U. mestas į mašiną butelis. Taigi, konflikto pradžią tiek kaltinamasis, tiek nukentėjusysis nupasakojo vienodai, abu konflikto priežastimi įvardindami V. U. veiksmus. Nukentėjusysis parodė, kad kaltinamajam sustojus, pirmas priėjo prie vairuotojo paklausti, kas mokė taip vairuoti. Kaltinamasis taip pat tvirtino, jog sustojus, nukentėjusysis artinosi prie automobilio. Vadinasi, kontakto su kaltinamuoju iniciatyvą toliau tęsė V. U.. Paskesni nukentėjusiojo ir kaltinamojo parodymai šiek tiek išsiskiria – nukentėjusysis nuosekliai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme teigė, kad jam priėjus, A. R. išlipo iš automobilio, sudavė smūgį, pagrasino kitą kartą sudaužyti veidą ir išvažiavo. Tokie nukentėjusiojo parodymai iš dalies atitinka kaltinamojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur A. R. nors ir neigė grasinęs V. U. bei vartojęs necenzūrinius žodžius, tačiau parodė, kad nukentėjusiajam sudavė iš pykčio dėl mestu buteliu padarytų automobilio apgadinimų, iš įvykio vietos pasišalino V. U. artinantis link jo jau po smūgio. Teisme, kaltinamasis bandė sumenkinti savo poelgį, teigdamas, kad V. U. sudavė po to, kai išlipęs iš automobilio pamatė jį besiartinant sugniaužtais kumščiais, iš baimės, kad pats bus sužalotas. Toks parodymų keitimas laikytinas A. R. gynybine versija ir teismas kaltinamojo parodymais tiki tik tiek, kiek jie sutampa tarpusavyje ir su nukentėjusiojo parodymais. Bet kuriuo atveju, iš minėtų parodymų akivaizdu, jog tiek A. R., tiek V. U. buvo nepatenkinti dėl vienas kito veiksmų, tačiau tiesioginė konflikto priežastis, vis tik, buvo nukentėjusiojo mestas butelis. Jei V. U. būtų susilaikęs nuo šio veiksmo, A. R. taip ir būtų nuvažiavęs tolyn. Nagrinėjamoje situacijoje aiškiai matyti, kad kaltinamasis neturėjo tikslo priešpastatyti save aplinkiniams ir pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos. A. R. ne kartą akcentavo, jog supyko dėl nukentėjusiojo buteliu padarytų automobilio apgadinimų, vadinasi, būtent tai ir nulėmė jo smurtinį elgesį, kaip atsaką į nukentėjusiojo poelgį. A. R. buvo vedinas pykčio ir keršto dėl nukentėjusiojo veiksmų, o ne siekė parodyti visuomenės ir asmens negerbimą, visuomenėje nusistovėjusių moralinių nuostatų paniekinimą. Esant nurodytoms aplinkybėms, chuliganiškos paskatos A. R. inkriminuotos nepagrįstai ir jo veika perkvalifikuotina iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį. Teismo posėdžio metu vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 256 straipsnio nuostatomis, apie tokią kaltinamojo veiksmų kvalifikavimo galimybę kaltinamasis buvo įspėtas.

Dėl BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos.

A. R. pagal BK 284 straipsnį buvo kaltinamas ir tuo, kad pažeidė viešąją tvarką, o būtent, 2019 m. spalio 19 d., apie 8 val., Naujininkų gatvėje, Vilniuje, netoli (duomenys neskelbtini) gatvės sankryžos, viešoje vietoje, neturėdamas svarbios priežasties, ranka vieną kartą sudavė V. U. į kairės pusės apatinį žandikaulį, tuo padarydamas apatinio žandikaulio kairės pusės kūno lūžį, kuris specialisto išvadoje vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, taip pat rusų kalba grasindamas pasakė „kitą kartą snukį sudaužysiu“, tokiais savo bendrais veiksmais - įžūliu elgesiu, grasinimais, ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomais objektais gali būti žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, todėl užtenka bent vieno iš jų atlikimo, kad asmeniui kiltų baudžiamoji atsakomybė. Būtinuoju nusikaltimo sudėties požymiu yra padariniai, t. y. BK 284 straipsnyje nurodytais būdais turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai dėl prieš asmenį panaudoto fizinio smurto aplinkiniai pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, nutraukiamas žmonių poilsis ar darbas, padaroma didelė materialinė žala, sutrikdoma normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeliamas didelis išgąstis ar kyla sumaištis, nutraukiamas jiems skirtas renginys, sustabdomas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-491/2013, 2K-303/2014, 2K-141-507/2015, 2K-371-696/2015, 2K-54-22/2017). Fizinio smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms ir tokie veiksmai paprastai laikomi įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-976/2015, 2K-310-942/2016, 2K-3-489/2018, 2K-367-511/2018, 2K-19-511/2020). Kita vertus, teismų praktikoje pripažįstama, kad smūgių nukentėjusiesiems sudavimas ir sužalojimų padarymas net ir viešojoje vietoje, bet asmeniniais motyvais, nebūtinai reiškia viešosios tvarkos bei rimties pažeidimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-10-696/2015, 2K-371-696/2015, 2K-54-222/2017).

Byloje nustatyta, kad kaltinamasis A. R. viešoje vietoje – kelio važiuojamoje dalyje, panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo V. U. atžvilgiu. Tokie kaltinamojo veiksmai neabejotinai vertintini kaip įžūlūs, neatitinkantys visuomenėje galiojančių elgesio normų, nepriimtini moralės požiūriu ir rodantys nepagarbą aplinkiniams. Visgi, kaip minėta, vien sveikatos sutrikdymų padarymas viešoje vietoje nereiškia viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymo, nenustačius realiai kilusių padarinių. Iš kaltinamojo bei nukentėjusiojo parodymų matyti, kad įvykis įvyko šeštadienį, anksti ryte – 8 val. Byloje neužfiksuota ir nei A. R., nei V. U. nenurodė, kad įvykį matė kiti žmonės. Priešingai, abu teigė buvę vieni ir nežinantys, ar kažkas galėjo pamatyti kaltinamojo smurtinius veiksmus, girdėti jo nukentėjusiajam išsakytus žodžius. Nurodė, kad konfliktinė situacija nebuvo ilgalaikė, viskas truko apie minutę. Taigi, smurtiniai veiksmai nebuvo intensyvūs ar išsitęsę laike. Greitąją medicinos pagalbą dėl patirtų sužalojimų kvietė pats nukentėjusysis, kuris šioje situacijoje nelaikytinas pašaliniu asmeniu. Priešingai, jo paties nederamas elgesys lėmė smurtinius kaltinamojo veiksmus. Taigi, nesant duomenų, jog A. R. smurtavimo faktą būtų matę pašaliniai žmonės ir tuo jiems būtų sutrukdyta, kiltų triukšmas ar sudaryti nepatogumai, jie būtų išgąsdinti, šokiruoti, sutrikdytas darbas, poilsis, eismas ir pan., nėra pagrindo konstatuoti BK 284 straipsnyje numatytų padarinių. Vien tikimybė, jog konflikto vietoje galėjo atsirasti praeivių ar pravažiuojančių mašinų ir kažkas galėjo pamatyti kaltinamojo smurtinius veiksmus, yra nepakankama išvadai jog viešoji tvarka ar rimtis buvo sutrikdyta. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-10-696/2015).

Atskirai pasisakytina dėl A. R. inkriminuotų BK 284 straipsnio alternatyvių požymių – grasinimo ir vandališkų veiksmų. Grasinimai yra žmonių bauginimas žodžiais ar veiksmais (pavyzdžiui, garsiu rėkimu, šaudymu, pavojų keliančių daiktų demonstravimu ir pan.). Nagrinėjamu atveju iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad A. R. grasinamo pobūdžio frazę – „kitą kartą snukį išdaužysiu“, išsakė konkrečiam vienam asmeniui, būtent pačiam nukentėjusiajam. Nenustatyta, kad šios frazės pasakymo metu būta pašalinių žmonių, kuriuos ji būtų įbauginusi ar šokiravusi, tuo metu aplinkinių iš viso nebuvo, taigi, nesant įrodymų, jog dėl A. R. žodžių būtų sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, šis alternatyvus požymis inkriminuotas nepagrįstai. Vandališkais veiksmais paprastai laikomi tokie veiksmai, kuriais daužomas, ardomas, padegamas, kitaip sugadinamas ar niokojamas svetimas turtas. Jokių nurodytų ar panašių veiksmų A. R. konflikto su V. U. vietoje neatliko, todėl vandališkas elgesys kaltinime inkriminuotas taip pat nepagrįstai.

Taigi, nesant pagrindo išvadai, jog kaltinamojo A. R. veiksmuose buvo BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis, kaltinamasis dėl šio kaltinimo išteisintinas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu.

Dėl skirtinos bausmės.

Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltininko kaltės formą ir rūšį – padarytas tyčinis nesunkus smurtinis nusikaltimas, veika baigta, padaryta tiesiogine tyčia, smurtinio pobūdžio veiksmai atlikti dėl menkavertės priežasties, po smurtinių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu kaltinamasis iš karto pasišalino iš įvykio vietos. A. R. nepripažino jam inkriminuotų chuliganiškų paskatų, tačiau teismas jų taip pat nenustatė, be to, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios jis neneigė smurtinių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu ir nebandė klaidinti tyrimo, taigi pripažino esmines faktines aplinkybes, teisiamojo posėdžio metu nukentusiojo atsiprašė, nurodė supratęs, jog pasielgė netinkamai, todėl teismas sprendžia, jog šiuo atveju yra kaltinamojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t. y. A. R. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas taip pat atsižvelgia į byloje esančius duomenis, apibūdinančius kaltinamojo asmenybę – A. R. Lietuvos Respublikoje neteistas, tačiau ne kartą teistas užsienyje, įskaitant ir už nesunkaus kūno sužalojimą (b. l. 59-62), kita vertus, teistas pakankamai seniai (2013 m.), baustas administracine tvarka, taip pat ir už viešosios rimties trikdymą, kuris pasireiškė fiziniu smurtu, turi galiojančių nuobaudų (b. l. 58), tačiau visi baustumai yra už nusižengimus padarytus iki nagrinėjamos nusikalstamos veikos, po nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo fiksuotas tik vienas administracinis nusižengimas, dėl kurio procesinis sprendimas dar nėra priimtas, vykdo individualią veiklą (b. l. 56, 124), turi sugyventinę, jie kartu augina du mažamečius vaikus (b. l. 96), byloje duomenų apie kaltinamojo psichiatrinį ar priklausomybės ligų gydymą nėra. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamajam už padarytą nusikalstamą veiką paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą, jo dydį nustatant didesnį už galimą skirti šios bausmės rūšies vidurkį (BK 48 straipsnio 2 dalis).

Paskyrus laisvės apribojimo bausmę, vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 3 punktu, 7 dalimi (nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. iki 2020 m. liepos 1 d., galiojusi įstatymo redakcija), atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, jos padarymo aplinkybes, neteisėtais veiksmais sukeltas pasekmes, taip pat kaltinamąjį charakterizuojančius duomenis, teismas sprendžia, kad kaltinamajam A. R. tikslinga nustatyti šiuos įpareigojimus: 1) tęsti darbą arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 2) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 71 straipsniu, paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL (500 EUR) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant šią įmoką sumokėti per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Teismo įsitikinimu šių įpareigojimų ir baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas gali daryti teigiamą įtaką kaltinamajam bei sudarys jam galimybę dar kartą įvertinti savo elgesį.

Ikiteisminio tyrimo metu A. R. buvo laikinai sulaikytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsnyje nustatyta tvarka nuo 2020 m. spalio 1 d., 15.30 val. iki 2020 m. spalio 2 d., 10.48 val., t. y. vieną dieną (b. l. 82, 93-94), todėl, vadovaujantis BK 66 straipsniu, laikino sulaikymo laikas įskaitytinas į bausmės laiką, vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Kaltinamajam ikiteisminio tyrimo metu paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b. l. 90-91) – paliktina nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Dėl civilinio ieškinio.

Pagal BPK 109 straipsnio 1 dalį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, o BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.

Byloje yra pareikštas Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys 1 562 EUR sumai dėl nukentėjusiojo gydymo ir pateikti patirtą žalą patvirtinantys dokumentai. Papildomai civiliniu ieškiniu prašoma priteisti 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo (b. l. 46, 47, 49, 116). Byloje neginčytinai nustatyta, jog padaryta žala tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su kaltinamojo nusikalstamais veiksmais sutrikdant nukentėjusiojo V. U. sveikatą. Teisme kaltinamasis civilinio ieškinio neginčijo, sutiko atlyginti padarytą žalą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintinas visiškai, iš kaltinamojo A. R. civilinio ieškovo naudai priteisiant 1 562 EUR turtinei žalai atlyginti.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o CK 6.210 straipsnio 1 dalis nustato, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Nors šios CK normos reguliuoja kreditoriaus ir skolininko santykius, kylančius iš sutartinių santykių, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje procesinės palūkanos yra priteisiamos ir bylose, kai žala kyla iš delikto. Tokiu atveju civilinis ieškovas turi teisę reikalauti procesinių palūkanų nuo teismo sprendimo, nustatančio konkretų nusikalstama veika padarytos žalos dydį, įsiteisėjimo (kasacinės nutartys Nr. 3K-7-144/2014, Nr. 2K-4-699/2015; 2K-352-976/2018, 2K-P-75-788/2019). Atsižvelgiant į tai, iš kaltinamojo Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą, skaičiuojant jas nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo iki nuosprendžio dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo visiško įvykdymo dienos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

A. R. išteisinti dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. R. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 1 (vienerius) metus ir 6 (šešis) mėnesius laisvės apribojimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti A. R. laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2020 m. spalio 1 d., 15.30 val. iki 2020 m. spalio 2 d., 10.48 val. (vieną dieną), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 6 dalies 3 punktu ir 7 dalimi, A. R. visą bausmės laikotarpį nustatyti šiuos įpareigojimus: 1) tęsti darbą arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 2) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 71 straipsniu, A. R. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL dydžio (500 EUR) įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant įmoką sumokėti per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo sąskaitą Nr. LT88 4010 0510 0467 0332 (mokėjimo paskirtyje būtina nurodyti asmens, kuriam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, vardą, pavardę, asmens kodą).

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

A. R. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti visiškai. Priteisti iš A. R. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai 1 562 EUR turtinę žalą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant jas nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo iki nuosprendžio dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo visiško įvykdymo dienos.

1. Asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų; nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.

2. Jeigu nuteistasis dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti nustatytų įpareigojimų, teismas, bausmę vykdančios institucijos teikimu, gali atleisti jį nuo bausmės, vietoj jos paskirdamas baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę.

3. Jeigu asmuo vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, ši bausmė jam keičiama areštu pagal Lietuvos Respublikos BK 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.