Panevėžio apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. M. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-7836-1137/2022, kuria išspręstas ieškovės S. M. ieškinio dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiui vaikui priteisimo, gyvenamosios vietos nustatymo atsakovui A. M., išvadą teikiančiai institucijai Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriui, priėmimo klausimas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ginčas dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiui vaikui priteisimo bei nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo yra kilęs iš šeimos teisinių santykių (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.175 straipsnis) bei dėl jo yra galimas taikos sutarties sudarymas. Nurodė, kad šiam ginčui yra privaloma neteisminė mediacija (Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo (toliau – MĮ) 20 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nustatė, kad ieškovė su ieškiniu pateikė pažymą dėl privalomosios mediacijos, tačiau ši pažyma išduota 2021 m. rugsėjo 15 d., privaloma mediacija atlikta civiliniame ginče dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių klausimų. Teismas taip pat nustatė, kad šalių santuoka nutraukta Panevėžio apylinkės teismo 2022 m. gegužės 5 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-230-956/2022, o reikalavimai susiję su nepilnamečiu vaiku palikti nenagrinėtais. Kadangi ieškinys dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiui vaikui priteisimo ir gyvenamosios vietos nustatymo pateiktas tik 2022 m. spalio 21 d., sprendė, kad byloje pateikta mediacijos pažyma nėra aktuali.

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

7. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškovės ieškinį dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams ir kaip paduotą nesilaikius išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

8. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui ir išlaikymo įsiskolinimo iš atsakovo priteisimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nepilnamečio vaiko, o tuo pačiu ir ieškovės, gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, taikė 1996 m. Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje (toliau – ir Konvencija) nuostatas ir sprendė, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams.

9. Apeliantė su šia skundžiamos teismo nutarties dalimi nesutinka, teigdama, kad šioje byloje taikytinas Reglamentas (EB) Nr. 4/2009 „Dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje“.

10. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. CPK 782 straipsnyje nustatyta teismo pareiga ex officio patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-687/2018, 13, 14, 18 punktai). Tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos (toliau – ES), tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016, 9 punktas).

11. Kadangi ginčas susijęs su kita valstybe, kuri nėra ES narė, kiekvieno iš ieškovo pareikštų reikalavimų teismingumo klausimas spręstinas pagal atitinkamuose tarptautinės teisės ir ES teisės aktuose nustatytas taisykles. Esant pareikštiems keliems reikalavimams, dėl kiekvieno jų teismingumo teismas turi nuspręsti atskirai. Pažymėtina, kad bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu vieno iš ieškiniu pareikštų reikalavimų teismingumas Lietuvos Respublikos teismams automatiškai nesuponuoja galimybės nagrinėti kitus tuo pačiu ieškiniu reiškiamus reikalavimus, nebent taikytiname tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančiame teisės akte tokia galimybė tiesiogiai nurodyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2016).

12. Nuo 2020 m. vasario 1 d. įsigaliojo Susitarimas dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos, 2020 m. gruodžio 31 d. pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, ginčai, susiję su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ar santuokos pripažinimu negaliojančia ir tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu, o taip pat ginčai, susiję su išlaikymo prievolėmis, atsirandančioms iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės yra sprendžiami nacionalinės teisės normų pagrindu bei 1996 m. spalio 19 d. Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje ir 2007 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo (toliau atitinkamai 1996 m. Hagos Konvencija ir 2007 m. Hagos konvencija), kurių dalyvėmis yra Lietuva ir Jungtinė Karalystė, nuostatų pagrindu. Todėl šiuo konkrečiu atveju ES teisės aktuose nustatytos taisyklės, konkrečiai Reglamento (EB) Nr. 4/2009 nuostatos, negali būti taikomos.

13. Pagal 1996 m. Hagos konvencijos (kuri netaikytina išlaikymo pareigoms (šio konvencijos 4 straipsnio 4 punktas) 5 straipsnio 1 dalį (II skyrius Jurisdikcija), susitariančiosios valstybės, kurioje vaikas nuolatos gyvena, teisminės ar administracinės institucijos turi jurisdikciją imtis priemonių vaiko asmeniui ar turtui apsaugoti. Ši nuostata įtvirtina bendrąją taisyklę, pagal kurią jurisdikciją turi tos valstybės, kurioje nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta, teismas. Todėl šiuo konkrečiu atveju, esant nustatytai aplinkybei, kad nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos spręsti reikalavimų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

14. Tačiau 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo tiesiogiai nenustato jokių jurisdikcijos taisyklių išlaikymo bylose.

15. Pagal CPK 780 straipsnio nuostatas, šio kodekso tarptautinį civilinį procesą reglamentuojančios teisės normos taikomos tuo atveju, jei tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. CPK 785 straipsnis nustato išimtinės Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos tėvų ir vaikų santykių bylose sąlygas dviem atvejais: 1) viena iš bylos šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis ar asmuo be pilietybės ir nuolat gyvena Lietuvoje (1 dalis) arba 2) abiejų šalių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje (2 dalis).

16. Pagal bendrąją teismingumo taisyklę ieškinys pareiškiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą (CPK 29 straipsnis). Ieškinys dėl išlaikymo priteisimo gali būti pareiškiamas taip pat pagal ieškovo gyvenamąją vietą (30 straipsnio 4 dalis).

17. Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinį dėl materialinio išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo pareiškė pagal atsakovo gyvenamąją vietą Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), todėl konstatuotina, kad ieškovė turi teisę Lietuvos Respublikos teisme pareikšti ieškinį dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo.

19. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, nors ieškovė pateikė pažymą dėl mediacijos, nuo mediacijos atlikimo iki ieškinio pateikimo praėjo daugiau nei vieneri metai, per kuriuos galėjo pasikeisti aplinkybės ir šalių pozicija nagrinėjamu klausimu, todėl laikė, kad pateikta mediacijos pažyma nėra aktuali. Taip pat nurodė, kad pagal ieškovės pateiktą 2021 m. rugsėjo 15 d. pažymą, privalomoji mediacija buvo inicijuota dėl su santuokos nutraukimu susijusių klausimų išsprendimo, o ne dėl šio naujo kilusio šalių ginčo.

20. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, kad šie pirmosios instancijos teismo argumentai nagrinėjamu atveju nėra pagrįsti.

21. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo normos nenumato mediacijos pažymos galiojimo laiko, todėl, šiuo konkrečiu atveju svarbu įvertinti aplinkybes, susijusias su teismui pateiktoje pažymoje nurodomu ginču bei šioje byloje spręstinu ginču. Kaip matyti iš ieškovės pateiktos 2021 m. rugsėjo 15 d. mediacijos pažymos, mediacija buvo vykdoma dėl ginčo, susijusio su šalių santuokos nutraukimu ir su kitų su tuo susijusių klausimų. Informacinės teismų sistemos LITEKO duomenys rodo, kad A. M. 2021 m. rugsėjo 30 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo, dėl kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų, tarp jų ir išlaikymo vaikui priteisimo. Atsiliepime į ieškinį toje byloje atsakovė (ieškovė šioje byloje) nurodė, kad vaikui reikalingas didesnis išlaikymas, negu atsakovas nurodė ieškinyje. Atsižvelgus į tai, kad Panevėžio apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 19 d. nutartimi ieškovo A. M. ieškinys dalyje dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo paliktas nenagrinėtas, t. y. ginčas šiais klausimais nebuvo išspręstas, spręsti, kad šioje byloje kilo naujas ginčas, nėra pagrindo. Atsižvelgiant į aptartą, konstatuotina, kad, šiuo konkrečiu atveju laikytina, kad privalomąja mediacija dėl ginčo buvo pasinaudota, todėl ieškovės pateikta mediacijos pažyma negali būti laikoma neaktualia ir netinkama šioje byloje, dėl ko ieškovė, besikreipdama į teismą, nepažeidė CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimų.

22. Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio priėmimą, todėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. spalio 25 d. nutartis naikintina ir klausimas dėl ieškinio priėmimo grąžintinas nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. spalio 25 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl ieškinio priėmimo grąžinti nagrinėti iš naujo.