Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Rosita Patackienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-130-562/2014

Teisėja Danutė Mickevičienė Teisminio proceso Nr. 1-14-1-01139-2012-6

2014 m. kovo 5 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. gynėjo advokato Bogdan Chranovskij apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 1 metams, pagal BK 284 str. 1 d. – laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., subendrinus bausmes apėmimo būdu, galutinė bausmė V. K. paskirta laisvės atėmimas 1 metams, taikytas BK 75 str. 1 d., 2 d. 8 p. ir laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant jį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, bei jam skirta baudžiamojo poveikio priemonė - 5 MGL (650 Lt) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, sumokant ją iki 2014 m. sausio 30 d.

Nuspręsta iki įsiteisės teismo nuosprendis, kardomąją priemonę V. K. palikti dokumento paėmimą (asmens tapatybės kortelę), nuosprendžiui įsiteisėjus kardomąją priemonę panaikinti. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Iš V. K. priteista 5949,46 Lt Valstybinės ligonių kasos naudai, 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. K. naudai. Priimtas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. R. atsisakymas nuo civilinio ieškinio dėl 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir šio civilinio ieškinio dalyje byla nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. nuteistas pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. už tai, kad jis 2012-06-02, apie 02.30 val., Vilniuje, prie baro „Coco“, Labdarių g. 8, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas kartu su D. P., be jokios priežasties panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiųjų D. R., L. K. ir M. O. atžvilgiu, kas pasireiškė tuo, kad žodinio konflikto metu sudavė D. R. rankos kumščiu į kairę veido pusę, po ko D. P. sudavė D. R. rankos kumščiu vieną kartą į dešinę akį, tuo savo bendrais veiksmais sukeldami nukentėjusiajam D. R. fizinį skausmą, po ko tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus jis sudavė L. K. į antakį, po smūgio pastarasis pargriuvo, tuo savo bendrais veiksmais padarydami nukentėjusiajam L. K. muštinę žaizdą su kraujosruva kairės akies srityje, sukėlusią nežymų sveikatos sutrikdymą (specialisto išvada Nr. G1321/12(01)), po ko jis priėjo prie M. O., sudavė jam kumščiu į veidą, M. O. pargriuvus, veikdamas kartu su D. P. spardė gulintį nukentėjusįjį, suduodant jam nenustatytą smūgių kiekį į įvairias kūno vietas, tuo savo bendrais veiksmais padarydami nukentėjusiajam M. O. dešinio skruostikaulio skeveldrinį lūžimą, viršutinio žandikaulio priekinės sienos dešinėje pusėje bei dešinės akiduobės apatinės sienos lūžimą su poodinėmis kraujosruvomis abiejų akių vokuose, sukėlusius nesunkų sveikatos sutrikdymą (specialisto išvada Nr. G. 1427/42(01))

V. K. taip pat nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. už tai, kad jis viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: 2012-06-02, apie 02.30 val., Vilniuje, prie baro „Coco“, Labdarių g. 8, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas kartu su D. P., įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, suduodamas smūgius nukentėjusiajam D. R., sukėlė jam fizinį skausmą, nukentėjusiajam L. K. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir M. O. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Dėl BK 38 str. nuostatų taikymo advokatas pažymi, kad byloje yra susitaikymo sutartis, patvirtinanti, kad nukentėjusiajam M. O. V. K. visiškai atlygino padarytą žalą, jie susitaikė, nukentėjusysis prašo atleisti V. K. nuo baudžiamosios atsakomybės, o bylą jo atžvilgiu nutraukti. Tokia pat sutartis yra sudaryta ir su nukentėjusiuoju D. R.. Taigi, anot advokato, iš minėtos susitaikymo sutarties matyti, kad V. K. ir nukentėjusieji susitaikė, V. K. jų atsiprašė, o jie jam atleido. Gynėjas nurodo, kad V. K. atlygino nukentėjusiesiems žalą bei pastarieji jam turtinių ar neturtinių pretenzijų neturi. Pasak advokato, esant tokioms aplinkybėms teismas turėjo svarstyti galimybę taikyti BK 38 str. nuostatas, nes šioje byloje nukentėjusieji nedviprasmiškai ir aiškiai išreiškė savo poziciją, o susitaikymo institutas baudžiamojoje teisėje egzistuoja būtent tam, kad nukentėjusieji turėtų galimybę aktyviai dalyvauti procese ir reikšti savo nuomonę. Gynėjas mano, kad šiuo atveju teismas minėtą galimybę įvertino itin formaliai. Teismas pažymėjo. kad V. K. nusikalstamas veikas padarė neblaivus, jo teisme duoti parodymai neva nėra nuoširdūs, bei neatlyginta žala Valstybinei ligonių kasai, todėl neva negalima taikyti BK 38 str. nuostatas.

Gynėjas taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai įvertino V. K. neblaivumą kaip jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Pasak advokato, BK 60 str. 1 d. 9 p. yra aiškiai nurodyta, kad apsvaigimas nuo alkoholio gali būti pripažintas atsakomybę sunkinančia aplinkybe tik tada, kai byloje nustatyta, jog tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tačiau nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad būtent toks V. K. apsvaigimas turėjo įtakos nusikaltimų padarymui. Be to, nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė nuoširdžius, nuoseklius ir teisingus parodymus, kurie yra patvirtinti nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, kita bylos medžiaga. V. K. visiškai prisipažino M. O. padaręs nesunkų sveikatos sutrikdymą, mušęs D. R., pažeidęs viešąją tvarką, nuteistasis nuoširdžiai gailisi, atlygino žalą, atsiprašė. Anot gynėjo, teismo samprotavimai dėl V. K. parodymų nenuoširdumo yra niekuo nepagrįsti. Advokatas nurodo, kad iki nuosprendžio priėmimo dienos žala Valstybinei ligonių kasai iš tikrųjų nebuvo atlyginta, tačiau nuteistasis visiškai atlygino žalą nukentėjusiesiems, jis neturėjo darbo, pragyvenimo šaltinio, santaupų, tačiau sugebėjo surasti pinigų žalos atlyginimui nukentėjusiesiems. Pasak gynėjo, dėl to nuteistasis nesugebėjo laiku atsiskaityti su Ligonių kasa, tačiau sutinka tai padaryti ir kreipėsi į Ligonių kasą su prašymu išdėstyti minėtą mokėjimą, yra ruošiama susitaikymo sutartis, kurios pasirašymas numatytas 2013-12-08, ir ji bus pateikta į teismo posėdį.

Gynėjas mano, kad apylinkės teismas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepagrįstai nepripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Nors teismas ir nurodė, kad V. K. anksčiau neteistas, atsiprašė nukentėjusiųjų, atlygino žalą, tačiau neteikė šioms aplinkybėms pakankamai dėmesio ir atsisakė taikyti BK 38 str. nuostatas. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad jo ginamasis anksčiau neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, visiškai pripažino savo kaltę, padėjo tyrimui atskleisti nusikalstamą veiką, savo noru atlygino žalą, per teisminio nagrinėjimo laikotarpį įsidarbino, sąžiningai ir dorai dirba, įstojo į kolegiją, charakterizuojamas teigiamai. Pasak advokato, visos šios aplinkybės rodo mažesnį V. K. padaryto nusikaltimo bei jo paties asmenybės pavojingumą. Gynėjas mano, kad šioje byloje yra visos sąlygos taikyti BK 38 str. numatytą atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjusysis susitaiko.

Dėl nukentėjusiojo L. K. nežymaus sveikatos sutrikdymo advokatas nurodo, kad nuteistasis V. K. apie įvykį davė išsamius ir teisingus, kitais įrodymais patvirtintus parodymus, jo parodymuose išdėstyti faktai atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes. Pasak gynėjo, V. K. teisingai nurodė, kad prie nukentėjusiojo L. K. net nebuvo priėjęs, jo nematė, nes minėtas asmuo jam buvo už nugaros, todėl nuteistasis niekaip negalėjo jam suduoti ir nukentėjusiojo nežymus sveikatos sutrikdymas atsirado ne dėl jo veiksmų. Gynėjas pažymi, kad V. K. neturėjo jokio tikslo ir motyvo tai daryti bei negali atsakyti už D. P. veiksmus. Anot gynėjo, V. K. net nepagalvojo, kad D. P. gali suduoti nukentėjusiajam, apie tai jokio susitarimo ir pritarimo nebuvo. Advokatas nurodo, kad tokių duomenų neegzistuoja ir byloje. Gynėjas pažymi, kad V. K. parodymus visiškai patvirtina liudytojo V. T. parodymai, nors nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas dėl nežinomų priežasčių tokių liudytojo parodymų net nepaminėjo. Taigi, nors neabejotinai nustatyta. kad L. K. sužalojimai atsirado dėl D. P. kaltų veiksmų, teismas kažkodėl pripažino, jog dėl L. K. sveikatos sutrikdymo kaltas V. K., todėl, pasak gynėjo, V. K. pripažinimas kaltu dėl L. K. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo iš nuosprendžio šalintinas.

Dėl BK 75 str. 1 d. 7 p. advokatas nurodo, kad šioje byloje teismas, skirdamas bausmę V. K. atsižvelgė tik į tai, kad skiriama bausmė atitiktų įstatymo reikalavimus, bet neatsižvelgė į įstatymo nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti bei įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Pasak gynėjo, teismas, skirdamas V. K. įpareigojimą neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, visiškai nemotyvuotai ir nepagrįstai nesivadovavo įstatymų nuostatomis, neindividualizavo ir neatkreipė dėmesio į visas bylos aplinkybes, V. K. asmenybę, kitas aplinkybes. Advokatas pažymi, kad skiriant šį įpareigojimą nebuvo atsižvelgta į nuteistojo galimus darbo santykius, mokymąsi, jo asmenybę, socialinius ryšius, turtinę padėtį. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad tokio įpareigojimo paskyrimas gali itin neigiamai paveikti nuteistojo galimybę dirbti, studijuoti, siekti išsilavinimo. Kaip jau minėta per teisminį nagrinėjimą, V. K. surado darbą Jungtinėje Karalystėje, darbo vietoje charakterizuojamas teigiamai, ten pat įstojo į (duomenys neskelbtini) kolegiją, kur šiuo metu mokosi. Pasak gynėjo, nuteistajam paskyrus tokį įpareigojimą, jis prarastų darbą, negalėtų toliau studijuoti ir gauti išsilavinimą. Advokatas mano, kad esant šioms aplinkybėms, šioje byloje minėto įpareigojimo paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, neatitinka bausmės paskirties, numatytos BK 41 str., ir niekaip negali pasiekti įstatyme įtvirtintų tikslų. Pasak advokato, todėl šį įpareigojimą tikslinga panaikinti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. K., jo gynėjas advokatas Bogdan Chranovskij prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė pritarė dėl įpareigojimo neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo panaikinimo, o likusią Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio dalį prašė palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. K. gynėjo advokato Bogdan Chranovskij apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 str. 3 d. teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas V. K. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas ar nepripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. BPK 20 straipsnyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad teismas privalo išaiškinti visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, o teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti išsamūs visų byloje surinktų įrodymų įvertinimo motyvai. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, kuriais buvo grindžiama V. K. kaltė dėl BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų, tinkamai realizavo BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Kolegija neturi teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Spręsdamas V. K. kaltės klausimą, teismas surinktus įrodymus įvertino bendrame bylos duomenų kontekste ir išvadas, kad jis padarė jam inkriminuojamas veikas grindė ne vienu kuriuo nors įrodymu, bet remiantis įrodymų visetu. Nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, su jomis sutinka. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo aptartų įrodymų pagrindu padarytų išvadų dėl V. K. kaltės jam padarius BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas.

Apeliaciniame skunde vienas iš nuteistojo V. K. gynėjo advokato Bogdan Chranovskij prašymų yra pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nuosprendį bei pašalinti iš nuosprendžio V. K. pripažinimą kaltu dėl nukentėjusiojo L. K. nežymaus sveikatos sutrikdymo. Advokatas pažymi, kad nuteistasis V. K. teisingai nurodė, jog prie nukentėjusiojo L. K. net nebuvo priėjęs, jo nematė, nes minėtas asmuo jam buvo už nugaros, todėl nuteistasis niekaip negalėjo jam suduoti ir nukentėjusiojo nežymus sveikatos sutrikdymas atsirado ne dėl jo veiksmų. Gynėjas nurodo, kad V. K. neturėjo jokio tikslo ir motyvo tai daryti bei negali atsakyti už D. P. veiksmus. Anot gynėjo, V. K. net nepagalvojo, kad D. P. gali suduoti nukentėjusiajam, apie tai jokio susitarimo ir pritarimo nebuvo.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju BK 138 str. 2 d. 8 p. numatyta nusikalstama veika buvo padaryta bendrais V. K. ir asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo išskirtas, veiksmais, t. y. bendrininkaujant. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 str. 1 d.). Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 str. 4 d.). Dėl to, jeigu nusikalstamą veiką padaro ne vienas asmuo, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota visų požymių, t. y. ir bendrininkavimo požymių, nustatytų BK 24, 25 straipsniuose, ir bendrai daromos nusikalstamos veikos, numatytos BK specialiosios dalies straipsnyje, pagal kurį kvalifikuojama vykdytojo veika, požymių visuma. Taigi, kiekvieno bendrininkavimo atveju atitinkamų požymių visumoje turi būti konstatuota, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus bendruosius ir (ar) specialiuosius požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Pažymėtina, kad dėl bendro dalyvavimo darant nusikalstamą veiką atsiradę padariniai yra bendri visiems bendrininkams ir nėra išskiriami ar skaidomi atskiriems bendrininkams.

Bendrininkavimo būtini subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Būtinu bet kurios bendrininkavimo rūšies ar formos požymiu yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas, todėl kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar pritariamais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl, įrodinėjant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Apie bendrininkų susitarimą padaryti nusikalstamą veiką, kaip ir apie kitus subjektyviuosius nusikaltimo sudėties ar bendrininkavimo požymius, sprendžiama ne vien tik iš šių asmenų parodymų, bet atsižvelgiama ir į objektyviai nustatytas aplinkybes.

Iš byloje nustatytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad V. K. ir asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo išskirtas, suvokė, jog bendrai daro nusikalstamą veiką, t. y. nukentėjusiesiems daro atitinkamus sveikatos sutrikdymus bendrais smurtiniais veiksmais, kurie pasireiškė rankos kumščių ir kojų smūgių sudavimais į įvairias kūno vietas. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad nebuvo jokio susitarimo ir pritarimo dėl fizinio smurto panaudojimo nukentėjusiojo L. K. atžvilgiu, nes, kaip minėta, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Šiuo atveju V. K. ir asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo išskirtas, pritariamais veiksmais susitarė panaudoti fizinį smurtą visų nukentėjusiųjų atžvilgiu. Nors gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad V. K. prie nukentėjusiojo L. K. net nebuvo priėjęs, jo nematė, nes minėtas asmuo jam buvo už nugaros, todėl nuteistasis niekaip negalėjo jam suduoti ir nukentėjusiojo nežymus sveikatos sutrikdymas atsirado ne dėl jo veiksmų, tačiau byloje nėra tai patvirtinančių duomenų. Nors vienas iš nukentėjusiųjų M. O. apklaustas teismo posėdžio metu nurodė, kad L. K. buvo sumuštas kito kaltinamojo (ne V. K.) (T. 2., b. l. 51), o liudytoju apklaustas V. T. teismo posėdžio metu parodė, kad L. K. sudavė D. P. iš nugaros (T. 2., b. l. 52-53), tačiau šių asmenų parodymai šioje dalyje yra nenuoseklūs, todėl nepatikimi. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu M. O. nurodė, kad, kaip buvo sumuštas L. K., jis nematė (T. 1., b. l. 32). Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu V. T. nurodė, kad jiems su V. K. ir D. P. laukiant prie baro, iš klubo išėjo nepažįstamas vyras ir priėjo prie V. K., vienu momentu tas vaikinas vieną kartą smogė V. K. į žandikaulį, V. K. pradėjo gintis, norėjo smogti atgal, bet neišėjo, nes šalia stovėjo žmonių kompanija ir vienas iš tos kompanijos vyrų priėjo prie V. K. ir jį pastūmė, jie pradėjo stumdytis, bet ką tiksliai jie darė, V. T. negalėjo nurodyti, nes viskas greitai įvyko. Tuo metu apsaugos darbuotojas papurškė dujų, tada jie visi trys pradėjo bėgti link „Budha“ klubo (T. 1., b. l. 169-170). Taigi ikiteisminio tyrimo metu nei M. O., nei V. T. nenurodė, kad L. K. sudavė asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, tad, kaip minėta, jų parodymai šioje dalyje yra nenuoseklūs, todėl teismas neturi pagrindo jais vadovautis. Kartu pažymėtina, kad nagrinėjamos situacijos atveju kvalifikuojant V. K. veiką pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. nėra svarbu, kuris asmuo sudavė smūgį nukentėjusiajam L. K., nes, kaip minėta, dėl bendro dalyvavimo darant nusikalstamą veiką atsiradę padariniai yra bendri visiems bendrininkams ir nėra išskiriami ar skaidomi atskiriems bendrininkams. Atsižvelgiant į tai, apelianto prašymas pašalinti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio V. K. pripažinimą kaltu dėl nukentėjusiojo L. K. nežymaus sveikatos sutrikdymo yra atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl BK 38 straipsnio nuostatų taikymo.

Apeliaciniame skunde vienas iš nuteistojo V. K. gynėjo advokato Bogdan Chranovskij prašymų yra panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nuosprendį ir nutraukti visą baudžiamąją bylą kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius (BK 38 str.), arba nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 2 d. 8 p., dalyje.

BK 38 str. 1 d. nustatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu; 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, turi būti nustatyta BK 38 str. 1 d. 1–4 p. nurodytų sąlygų visuma, be to, priimdamas tokį sprendimą, teismas turi argumentuoti išvadą, kodėl yra pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, bei nurodyti motyvus, kodėl nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui galima taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. Motyvuoti asmens atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės teismas gali atsižvelgdamas į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes (atvyko ir prisipažino, nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti nusikaltimą ar kt.), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į kaltininko asmenybę, jo elgesį iki ir po nusikalstamos veikos padarymo, veikos padarymo metu (teistumo nebuvimas, teigiamas socialinis elgesys, kritinis požiūris vertinant padarytą nusikalstamą veiką bei pastangos sušvelninti ja sukeltus padarinius ir pan.) bei įvertindamas nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą, padarinių sunkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-77/2012). Pažymėtina, kad ir esant visoms nurodytoms sąlygoms, teismas gali, bet neprivalo taikyti BK 38 str. ir asmenį, padariusį nusikalstamą veiklą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Šiuo atveju atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius nėra kaltininko teisė, kuri turi būti besąlygiškai, neatsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, kaltės formą, nusikalstamos veikos tikslus, motyvus bei kitas aplinkybes, įgyvendinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K–189/2008).

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje liko nenustatytos visos iš būtinų BK 38 straipsnio nuostatų taikymo sąlygų, todėl V. K. nuo baudžiamosios atsakomybės negalėjo būti atleistas pritaikius BK 38 straipsnį. Pirmosios instancijos teismui buvo pateiktos V. K. ir nukentėjusiųjų M. O. bei D. R. susitaikymo sutartys, kuriose nurodyta, kad V. K. atsiprašė minėtų nukentėjusiųjų, nukentėjusieji jam atleido, V. K. atlygino nukentėjusiesiems padarytą žalą, nukentėjusieji neturi jokių turtinių ir neturtinių reikalavimų V. K., nukentėjusieji su V. K. susitaikė ir prašo jo atžvilgiu taikyti BK 38 str. nuostatas bei nutraukti baudžiamąją bylą kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius (t. 2., b. l. 47, 62). Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo pateikta 2013-12-09 žalos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo sutartis, pagal kurią V. K. įsipareigojo žalą PSDF biudžetui atlyginti per 60 mėnesių.

Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju V. K. neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, kaip to reikalauja BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata. Teismų praktikoje pasisakyta, kad tik savanoriškas kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką vertinamas kaip aplinkybė, leidžianti švelninti baudžiamąją atsakomybę ar nuo jos atleisti. Savanorišku nelaikomas prisipažinimas, kai kaltininkas keičia parodymus, duoda tik iš dalies teisingus parodymus ar prisipažįsta tik dėl byloje surinktų įrodymų. Teismas, spręsdamas, ar yra ši sąlyga, turi įvertinti parodymų visumą, nustatyti, ar kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoda teisingus parodymus apie esmines padarytos veikos aplinkybes ir ar prisipažįsta padaręs veiką ir kaltas dėl padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-P-464/2005). Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu 2012-06-02 duodamas paaiškinimą policijai ir apklaustas įtariamuoju V. K. paneigė esmines nusikalstamos veikos aplinkybes: nurodė, kad D. R. pirmas smogė jam į žandikaulį, V. K. norėjo smogti atgal, bet nepataikė, tuo metu pribėgo stambus vyras ir pradėjo jį stumdyti, V. K. jį pastūmė ir jis parkrito ant žemės, tuo metu V. K. su draugais pabėgo. V. K. pabrėžė, kad tik vieną kartą pastūmė minėtą stambų vyrą, kuris parkrito, nurodė, kad daugiau niekam nesmogė ir nemušė (T. 1., b. l. 101, 106-107). 2013-03-12 apklaustas įtariamuoju V. K. pakeitė parodymus, paaiškino, kad prisipažįsta, jog sudavė vieną kartą vyrui į veidą, bandė suduoti kitam vaikinui, bet nepataikė, taip pat su D. P. spardė gulintį vyrą, kiek smūgių sudavė neprisiminė (T. 1., b. l. 111-112). Apklaustas kaltinamuoju pirmosios instancijos teisme V. K. paaiškino, kad sudavė D. R., po to sudavė M. O., spardė gulintį M. O. (T. 2., b. l. 70). Taigi, V. K. baudžiamojo proceso metu keitė savo parodymus, davė tik iš dalies teisingus parodymus, dėl ko negalima daryti išvados dėl BK 38 str. 1 d. 1 p. įtvirtintos sąlygos buvimo. Taip pat pažymėtina, kad V. K. nesusitaikė su nukentėjusiuoju L. K., savanoriškai neatlygino jam padarytos žalos. Taigi, kaip minėta, šioje byloje liko nenustatytos visos iš būtinų BK 38 straipsnio nuostatų taikymo sąlygų, todėl V. K. nuo baudžiamosios atsakomybės negalėjo būti atleistas BK 38 straipsnio pagrindu.

Gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad V. K. anksčiau neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, savo noru atlygino žalą M. O. bei D. R., per teisminio nagrinėjimo laikotarpį įsidarbino, sąžiningai ir dorai dirba, įstojo į kolegiją, charakterizuojamas teigiamai. Pasak advokato, visos šios aplinkybės rodo mažesnį V. K. padaryto nusikaltimo bei jo paties asmenybės pavojingumą. Šiuo apsektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas į dalį šių aplinkybių atsižvelgė skirdamas V. K. bausmę. Apylinkės teismas įvertinęs nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, jų pobūdį, kaltinamojo asmenybę, V. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamas veikas V. K. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nuteistojo asmenybę (teismo neteistas, atsiprašė nukentėjusiųjų, atlygino žalą), V. K. paskyrė bausmes, mažesnes už sankcijoje numatytą vidurkį, bei atidėjo bausmės vykdymą. Teisėjų kolegijos vertinimu paskirta bausmė atitinka įstatymų reikalavimus ir yra tinkamai individualizuota.

Gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad apylinkės teismas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepagrįstai nepripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.).

Teismų praktikoje aiškinama, kad pagal BK 59 str. 1 d. 2 p. kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 str. 1 d. 2 p. prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-122/2012). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiųjų, kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-7-156/2010). Kaip minėta, V. K. baudžiamojo proceso metu keitė savo parodymus, davė tik iš dalies teisingus parodymus, nuteistasis iš pradžių neigė padaręs nusikalstamą veiką, po to savo kaltę pripažino tik iš dalies, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo pripažinti šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada atitinka bylos medžiagą, baudžiamojo įstatymo ir teismų praktikos reikalavimus, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad apylinkės teismas be pagrindo nenustatė šios V. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Gynėjas apeliaciniame skunde taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino V. K. neblaivumą kaip jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Pasak advokato, nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad V. K. apsvaigimas turėjo įtakos nusikaltimų padarymui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nors ir išsamiai neargumentavo, tačiau remdamasis byloje ištirtais ir, laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, įvertintais įrodymais, pagrįstai nustatė esant V. K. baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šios veikos padarymui. Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tada, kai veiką padaro asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės turinį sudaro du tarpusavyje susiję momentai: a) kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir b) apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Teismų praktikoje jis nustatomas ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-644/2005, 2K-613/2011, 2K-405/2012 ir kt.). Iš bylos medžiagos matyti, kad 2012-06-02, apie 04.30 val., t. y. praėjus apie 2 val. po nusikalstamų veikų padarymo, V. K. buvo nustatytas 1,78 promilės girtumas (T. 1., b. l. 100).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tam, jog būtų pripažinta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, turi būti nustatoma ir tai, ar apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Jei nusikalstamas sumanymas susiformavo iš anksto ir nustatyta išankstinė tyčia padaryti nusikaltimą, tokiu atveju alkoholio vartojimas nelemia asmens apsisprendimo padaryti nusikaltimą; taigi būtina tiksliai įvertinti nusikalstamos veikos padarymo situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2009, 2K-465/2011). Iš bylos medžiagos nenustatyta, jog V. K. ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą tyrimą, eidami į barą „Coco“, Labdarių g. 8, Vilniuje, iš anksto būtų planavę prieš nukentėjusiuosius naudoti fizinį smurtą viešoje vietoje, sutrikdyti viešąją rimtį bei tvarką ir tam ruošęsi, jų bendri įžūlūs ir smurtiniai veiksmai buvo spontaniški, tam turėjo įtakos apsvaigimas nuo alkoholio veikos padarymo metu. Pirmosios instancijos teismas, pripažindami V. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, nuo kasacinės instancijos teismo praktikos nenukrypo.

Dėl BK 75 str. 1 d. 8 p. numatyto įpareigojimo.

Atidėdamas bausmės vykdymą, teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas BK IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 2 dalyje. Konkretų įpareigojimą (pareigą) teismas paskiria, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, nuteistojo asmenybę ir į tai, ar nuteistasis galės juos įvykdyti. Taigi bet kuriuo atveju parenkant baudžiamojo poveikio priemonę (-es) ar (ir) pareigą (-as) atsižvelgiama į jų įstatymo apibrėžtį, tikslingumą, realumą, būsimą poveikį nuteistajam(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartis Nr. 2K-283/2011).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam V. K. paskyrė įpareigojimą neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktas), bei jam skirta baudžiamojo poveikio priemonė - 5 MGL (650 Lt) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, sumokant ją iki 2014 m. sausio 30 d. Apeliaciniame skunde vienas iš nuteistojo V. K. gynėjo advokato Bogdan Chranovskij prašymų yra panaikinti V. K. įpareigojimą neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. K. įpareigojimą neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, visiškai nemotyvuotai ir nepagrįstai nesivadovavo įstatymų nuostatomis, neindividualizavo ir neatkreipė dėmesio į visas bylos aplinkybes, V. K. asmenybę, kitas aplinkybes. Advokatas pažymi, kad skiriant šį įpareigojimą nebuvo atsižvelgta į nuteistojo galimus darbo santykius, mokymąsi, jo asmenybę, socialinius ryšius, turtinę padėtį. Nuteistojo V. K. gynėjo advokato Bogdan Chranovskij apeliacinis skundas šioje dalyje pagrįstas, todėl minėtas prašymas tenkintinas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad V. K. turi darbą Jungtinėje Karalystėje, dirba (duomenys neskelbtini) įmonėje Londone, darbo vietoje charakterizuojamas teigiamai kaip darbštus, patikimas ir kruopštus darbuotojas (T. 2., b. l. 96-97). V. K. yra įstojęs į (duomenys neskelbtini) kolegiją, kur šiuo metu mokosi (T. 2., b. l. 94-95). Kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, esant šioms aplinkybėms, įpareigojimo neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktas) paskyrimas prieštarauja teisingumo principui, neatitinka bausmės paskirties, numatytos BK 41 str. 2 d., todėl šis įpareigojimas naikintinas.

Atkreiptinas dėmesys, jog baudžiamoji byla teismui buvo perduota nagrinėti tik V. K. atžvilgiu, kiti asmenys dėl nagrinėjamų nusikalstamų veikų baudžiamojon atsakomybėn šiuo metu nėra traukiami. Teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, apžvalgoje, patvirtintoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 40, išaiškinta, jog jeigu kaltinamasis veiką padarė su asmenimis, kurie toje byloje neteisiami, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nereikėtų jų įvardyti net tada, kai jie nustatyti, nurodyti kaltinamajame akte, nes tada nuosprendžiu faktiškai būtų apkaltintas asmuo, kurio byla dar nėra išnagrinėta. Taigi, nors darant nusikalstamas veikas galimai dalyvavo ir D. P., jis baudžiamojon atsakomybėn šiuo metu nėra traukiamas, jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio nustatomoji dalis dėl kaltinimo tikslinama, pripažįstant, kad V. K. nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d., padarė veikdamas kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo V. K. gynėjo advokato Bogdan Chranovskij apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nuosprendį:

panaikinti įpareigojimą nuteistajam V. K. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktas);

pašalinti iš nuosprendžio nustatomosios dalies nuorodą, jog V. K. nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d., padarė veikdamas kartu su D. P. ir laikyti nustatytu, kad nusikalstamas veikas V. K. padarė veikdamas kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.