Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2015-09-21 · Administracinė byla Nr. A-2679-602/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2014-11-28Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Pirmoji instancijaNutartis · 2014-12-11Regionų apygardos administracinis teismas
  3. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-04-27Regionų apygardos administracinis teismas
  4. ApeliacijaNutartis · 2015-09-21Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-09-21
Bylos Nr.
A-2679-602/2015
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00038-2014-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Dirvonas (pirm.), Audrius Bakaveckas, Veslava Ruskan (pran.)
Pareiškėjas
V. N.
Atsakovas
Palangos miesto savivaldybės tarybai
Trečiasis asmuo
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos
Advokatai
Saulius Tamošaitis
Kategorijos
  • 14.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-2679-602/2015Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00038-2014-3Procesinio sprendimo kategorija 14.3.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugsėjo 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. N. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. N. skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. N. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. sausio 10 d. skundu (I t., b. l. 4-8) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Palangos miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Savivaldybės taryba, atsakovas) 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. T2-328 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano netvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo netenkintas prašymas patvirtinti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), detalųjį planą; 2) įpareigoti atsakovą priimti sprendimą tvirtinti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detalųjį planą.

Pareiškėjas nurodė, jog iš valstybės nuomojasi žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Buvo pradėtas rengti šio sklypo detalusis planas ir tuo tikslu 2007 m. liepos 27 d. Palangos miesto savivaldybė išdavė planavimo sąlygas. Visos institucijos detalųjį planą suderino, išskyrus Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Kultūros paveldo departamentas). Kultūros paveldo departamentas nurodė, jog detaliojo plano nederins, kadangi jis prieštarauja Palangos miesto centrinės dalies specialiajam paminklosauginiam planui, patvirtintam Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 134 (toliau – ir Specialusis paminklosauginis planas). Teigė, jog Kultūros paveldo departamento atsisakymas derinti detalųjį planą buvo apskųstas Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, kuris 2010 m. birželio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-77-163/2010 panaikino atsisakymą kaip nepagrįstą ir įpareigojo Kultūros paveldo departamentą detalųjį planą suderinti. 2011 m. gegužės 13 d. su Kultūros paveldo departamentu buvo sudaryta taikos sutartis. Detaliojo plano brėžinyje buvo įrašyta pastaba, kad tvarkant Žemės sklype esantį pastatą, pagal specialiojo plano reikalavimus, numatoma ir galima tik restauruoti. Kultūros paveldo departamentas sutiko su šia pastaba, suderino detalųjį planą ir atsisakė nuo apeliacinio skundo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 31 nutartimi apeliacinį procesą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendimo panaikinimo nutraukė.

Žemesnės instancijos teismas

Visoms institucijoms suderinus detalųjį planą, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius parengė ir 2012 m. balandžio 16 d. patvirtino Žemės sklypo teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TP1-718 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo pateikė teigiamą išvadą dėl detaliojo plano tvirtinimo. Patikrinimo akte buvo nurodyta, kad jis galioja vienerius metus nuo jo patvirtinimo. Savivaldybės taryba 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. T2-305 atsisakė tvirtinti detalųjį planą. Pareiškėjas nurodė, jog Savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. T2-305 apskundė Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, kuris 2013 m. kovo 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-325-609/2013 konstatavo, jog Savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimas Nr. T2-305 yra neteisėtas ir nepagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savivaldybės apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, jog 2013 m. lapkričio 29 d. prašymu kreipėsi į savivaldybę dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimo įvykdymo, tačiau Savivaldybės taryba 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. T2-328 dar kartą atsisakė patvirtinti detalųjį planą. Šį kartą atsakovas sprendime nurodė, kad detaliojo plano netvirtina, kadangi detalusis planas prieštarauja Specialiojo paminklosauginio plano aprašomosios dalies 6.2.2 punktui, detaliajame plane numatytas medžių rovimas, kopų naikinimas, užstatymo tankumo ir intensyvumo didinimas. Be to, nurodė, jog nėra galiojančio teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto.

Pareiškėjo manymu, atsakovas Sprendime nurodė iš esmės tą patį atsisakymo tvirtinti detalųjį planą pagrindą, dėl kurio buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. I-77-163/2010, kurioje trečiuoju suinteresuotu asmeniu dalyvavo savivaldybė ir pareiškėjui palankaus sprendimo neskundė. Nurodė, jog Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 7 d. sprendime Nr. I-77-163/2010 konstatavo, kad Kultūros paveldo departamentas nepagrįstai atsisakė derinti detalųjį planą, nes jis neprieštarauja nei Specialiajam paminklosauginiam planui, nei bet kuriam kitam aukštesnės galios teritorijų planavimo dokumentui. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo detaliojo plano rengimo atveju Specialusis paminklosauginis planas yra tik rekomendacinio pobūdžio. Teismas minėtame sprendime konstatavo ir tai, kad, nagrinėjant ginčą, būtina vadovautis Generalinio plano sprendiniais, kuriems Žemės sklypo detalusis planas neprieštarauja. Kadangi jau vieną kartą analogiškas ginčas buvo išnagrinėtas ir teismo įvertintas, pareiškėjo manymu, nėra jokio pagrindo nustatytas aplinkybes aiškinti kitaip. Taip pat pareiškėjas pažymėjo, jog atsakovas atsisakė patvirtinti detalųjį planą ir dėl to, kad nėra galiojančios teritorijų planavimo dokumento patikrinimo išvados. Pareiškėjas su tuo nesutiko, kadangi prasidėjus teisminiams ginčams dėl detaliojo plano patvirtinimo, kai Klaipėdos apygardos administracinis teismas priėmė 2013 m. kovo 22 d. sprendimą, Patikrinimo aktas galiojo. Nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-325-609/2013, buvo nustatyta, kad atsakovas neteisėtai atsisakė tvirtinti detalųjį planą ir atsakovas buvo įpareigotas priimti naują sprendimą dėl detaliojo plano tvirtinimo, tačiau vėl atsisakė tvirtinti detalųjį planą, motyvuodamas tuo, kad išnagrinėjus teisminį ginčą, vienas iš procedūrinių dokumentų jau nebegalioja. Pabrėžė, kad 2012 m. lapkričio 29 d. atsakovui atsisakant tvirtinti detalųjį planą, Patikrinimo akto galiojimas nebuvo pasibaigęs, todėl skundžiamu sprendimu turėjo būti užbaigtas teritorijų planavimo procesas pagal 2012 m. lapkričio 29 d. galiojusius dokumentus, kurių pagrindu Klaipėdos apygardos administracinis teismas priėmė 2013 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. I-325-609/2013.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas advokatas Saulius Tamošaitis papildomai nurodė, kad atsakovas nepagrįstai Sprendime teigia, jog bus naikinamos kopos. Pagal Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatymą, kopos – tai už paplūdimio dirbtinai ar vėjo natūraliai suformuotas smėlio gūbrys, saugantis nuo pustomo smėlio ar jūros poveikio už jo esančias teritorijas. Žemės sklypas yra ganėtinai nutolęs nuo paplūdimio, jokių kopų sklype nėra. Nepagrįstai atsakovas teigia, kad šalia pastato sienos yra kopa, kai iš duomenų inventorinėje byloje matyti, jog minėtoje vietoje yra rūsio pamatai, ant kurių planuojama statyti priestatą. Remiantis Specialiojo paminklosauginio plano 7.5.3 punkto e papunkčiu, matyti, kad ginčo sklypas yra ne kopose, o pramoginėje-komercinėje Palangos zonoje. Šalia ginčo sklypo, kitoje (duomenys neskelbtini) g. pusėje, yra statomi net 6 aukštų daugiabučiai namai. Detaliajame plane nurodytas užstatymo tankumas (20 proc.) visiškai atitinka Specialiojo paminklosauginio plano reglamentuojamą užstatymo tankumą iki 20 proc. Atsakovas Sprendime konstatavo, jog pagal detalųjį planą numatoma rauti saugotinus medžius. Iš detaliojo plano medžių inventorizacijos schemos matyti, kad Žemės sklype numatoma šalinti 7 medžius, tačiau kai kurių būklė yra patenkinama, kelia audros metu išvirtimo grėsmę, yra per tankiai suaugę. Specialiojo paminklosauginio plano tekstinėje dalyje nurodyta, kad U2 teritorijoje draudžiama be gamtosaugos tarnybų leidimo kirsti medžius, tačiau tokias funkcijas ginčo atveju įgyvendino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas, kuris planavimo sąlygų nenustatė, nes nėra kriterijų sąlygoms nustatyti. Prie saugotinų medžių nepriskirtini natūraliai išaugę medžiai, byloje nėra įrodymų, kad medžiai buvo specialiai pasodinti.

Šalies argumentai

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime (I t., b. l. 26-28) nurodė, jog buvo nuspręsta netvirtinti Žemės sklypo detaliojo plano, nes, pagal Specialųjį paminklosauginį planą, griežto paminklosauginio režimo zonoje yra saugoma užstatymo ir sklypų sistema, o teikiamu tvirtinti detaliuoju planu griežto paminklosauginio režimo teritorijoje siekiama didinti užstatymo tankumą ir intensyvumą. Be to, pagal teikiamą tvirtinti detalųjį planą Žemės sklype numatoma rauti medžius ir naikinti kopas. Taip pat atsižvelgta į tai, kad nėra galiojančio teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto.

Nurodė, jog Žemės sklypo detalusis planas, kuriame numatyta priestato statyba, nepatvirtintas siekiant apsaugoti nekilnojamąją kultūros vertybę – Palangos miesto istorinę dalį (unikalus kodas: 12613), kuri kultūros vertybe paskelbta Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1995 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 103 ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu, kultūros vertybės teritorijoje yra draudžiama veikla, galinti trukdyti apžvelgti kultūros paveldo objektą. Žemės sklypui yra taikomas griežčiausias paminklosauginis režimas. Pagal Specialiojo paminklosauginio plano aprašomosios dalies 13 punktą pastatą (duomenys neskelbtini) kaip vertybę, siūloma įtraukti į Nekilnojamųjų vertybių registrą, o ginčijamu detaliuoju planu prie šios vertybės numatoma statyti vertybę darkantį „modernų“ priestatą. Pagal Specialiojo paminklosauginio plano aprašomosios dalies 18 punktą griežčiausioje paminklosauginio režimo teritorijoje, į kurią patenka Žemės sklypas, galimas tik esamo pastato rekonstravimas, muziejinė, rekreacinė veikla, o ne naujo priestato statyba. Palangos miesto bendrojo plano, patvirtinto Savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-317 (toliau – ir Bendrasis planas), 8 puslapyje nurodyta, kad Bendrasis planas U2 teritorijoje taikomas tiek, kiek neprieštarauja Specialiajam paminklosauginiam planui. Nurodė, jog vadovaujantis Kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. 206 (toliau – ir Kriterijų sąrašas), 3.2 ir 3.9 punktais, mieste bei kultūros paveldo objektų teritorijoje augantys medžiai yra saugotini.

Teigė, kad Žemės sklypo detalusis planas neatitinka Specialiojo paminklosauginio plano, kuriame nustatyti ribojimai dėl ginčo sklype statomų statinių užstatymo tankumo ir aukštingumo, kurie turi būti taikomi imperatyviai ir jais pareiškėjas privalo vadovautis. Pabrėžė, kad Specialiuoju paminklosauginiu planu privaloma vadovautis tiek išduodant projektavimo sąlygų sąvadą, tiek rengiant detalųjį planą. Klaipėdos apygardos prokuroras analogiškais atvejais kreipėsi į teismą, teigdamas, kad yra pažeidžiamas viešasis interesas, Specialusis paminklosauginis planas, todėl reikalavo naikinti patvirtintus detaliuosius planus, statybos leidimus bei griauti pastatytus statinius. Pažymėjo, jog teisinėje valstybėje dvigubi standartai negali būti taikomi ir negali būti daromos išimtys pareiškėjui. Pabrėžė, kad teigiamas detaliųjų planų patikrinimo išvadas surašiusi Inspekcija analogiškose bylose pakeičia savo ankstesnę nuomonę, palaiko prokuroro reikalavimus ir prašo juos tenkinti bei pastatytus statinius griauti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A662-1765/2012, Nr. A756-137/2012, Nr. A556-1147-11). Minėtose bylose nurodoma, kad pagal Specialiojo plano sprendinius, Palangos miesto istorinės dalies teritorijoje draudžiama didinti užstatymo tankumą.

Nurodė, jog Kultūros paveldo departamentas 2009 m. liepos 8 d. raštu Nr. (12.39)2kl-49 detaliojo plano nederino. 2007 m. birželio 13 d. išduotose planavimo sąlygose Kultūros paveldo departamentas reikalavo laikytis Specialiojo paminklosauginio plano reikalavimų. Palangos miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2007 m. liepos 27 d. planavimo sąlygose Nr. 40 taip pat nurodoma, kad planuojamai teritorijai taikomas Specialusis paminklosauginis planas ir Palangos miesto centrinės dalies detalusis planas.

Atkreipė dėmesį, kad rengiant detalųjį planą, Klaipėdos apskrities viršininkas 2006 m. lapkričio 14 d. rašte taip pat nurodė, kad detalusis planas gali būti tvirtinamas tik po to, jei nustatyta tvarka bus pakeisti Specialiojo paminklosauginio plano sprendiniai. Pabrėžė, kad nuomojamam sklypui taikytini Specialiojo paminklosauginio plano sprendiniai nėra pakeisti. Nei pagal Palangos miesto centrinės dalies detalųjį planą, nei pagal Specialųjį paminklosauginį planą Žemės sklype naujo priestato statyba yra negalima.

Taip pat pažymėjo, jog Žemės sklypas nuosavybės teise priklauso ne pareiškėjui, bet valstybei, o pareiškėjas yra tik sklypo nuomininkas. Nuomininkas neturi teisės iš esmės keisti valstybei nuosavybės teise priklausančio sklypo būklės. Visais atvejais, kai sklypai nuosavybės teise priklauso valstybei, prieš tvirtinant detaliuosius planus, plano sprendiniai yra derinami su Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), kuri atstovauja valstybei pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Atsiliepimas

Atsakovo Palangos miesto savivaldybės tarybos atstovas teismo posėdžio metu papildomai nurodė, jog pareiškėjo prašomas patvirtinti detalusis planas prieštarauja ir Palangos miesto bendrajam planui, patvirtintam Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-317. Žemės sklypas yra griežčiausioje paminklosauginio režimo zonoje, jame, pagal Specialiojo paminklosauginio plano 6.3.3 punktą, nauja statyba negalima. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad kitoje gatvės pusėje yra statomi 6 aukštų pastatai, nurodė, kad kitoje (duomenys neskelbtini) g. pusėje nėra jokių pastatų, teka Rąžės upė. (duomenys neskelbtini) gatvėje, kur stovi 5 aukštų pastatai, naudojimo režimas yra ne griežtas ar griežčiausias, o riboto paminklosauginio režimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepimu (I t., b. l. 87-89) nesutiko su pareiškėjo skundu ir palaikė visus atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir motyvus.

Pažymėjo, kad Žemės sklypas nuosavybės teise įregistruotas Lietuvos Respublikos vardu, o jį patikėjimo teise valdo NŽT. Pagal 1997 m. birželio 20 d. Valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį Nr. N25/97-097 pareiškėjas nuomoja žemės sklypą. Detalusis planas neturi prieštarauti Bendrojo plano, Specialiojo paminklosauginio plano ir Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano sprendiniams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas atsiliepimo į skundą nepateikė.

Atsiliepimas

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdžio metu nurodė nesutinkantis su pareiškėjo skundu. Paaiškino, jog Kultūros paveldo departamento atstovas su pareiškėju yra sudaręs taikos sutartį, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nevertino taikos sutarties, todėl nėra aišku, ar ši sutartis atitinka visus teisės aktų reikalavimus. Teigė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vėlesnėje praktikoje yra pasisakęs dėl Specialiojo paminklosauginio plano tai, kad jis tampa privalomu, jei yra įrašytas į planavimo sąlygas. Į pareiškėjui išduotas planavimo sąlygas yra įrašyta, kad planuojamam Žemės sklypui taikomas Specialusis paminklosauginis planas, todėl manė, kad skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas tuo pagrindu, kuriuo daroma nuoroda į Specialiojo paminklosauginio plano nuostatas.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu V. N. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, jog byloje kilo ginčas dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. T2-328 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano netvirtinimo“, kuriuo nuspręsta nepatvirtinti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat prašė, panaikinus skundžiamą sprendimą, įpareigoti atsakovą priimti sprendimą patvirtinti Žemės sklypo detalųjį planą.

Teismas pažymėjo, kad ginčo teisinius santykius dėl detaliųjų planų rengimo, keitimo, derinimo bei tvirtinimo tvarkos, taip pat detaliojo planavimo proceso dalyvių tarpusavio santykius šiame procese reglamentavo Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas (1995 m. gruodžio 12 d. įstatymas Nr. I-1120, byloje aktuali 2012 m. rugsėjo 20 d. įstatymo redakcija Nr. XI-2225, galiojusi skundžiamo sprendimo priėmimo metu nuo 2012 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 patvirtintos Detaliųjų planų rengimo taisyklės (galiojusios nuo 2013 m. vasario 15 d. iki 2014 m. sausio 25 d.) (toliau – ir Taisyklės).

Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, ar Palangos miesto savivaldybės taryba skundžiamu Sprendimu teisėtai ir pagrįstai nepatvirtino Žemės sklypo detaliojo plano, kuris buvo apsvarstytas, suderintas su visomis institucijomis ir kuriam buvo išduota teigiama patikrinimo išvada.

Teismas pažymėjo, kad 2011 m. gegužės 13 d. pareiškėjas su Kultūros paveldo departamentu sudarė taikos sutartį (administracinė byla Nr. I-77-163/2010 II t., b. l. 53). Detaliojo plano brėžinyje buvo įrašyta pastaba, kad Žemės sklype esantį pastatą, pagal Specialiojo plano reikalavimus, jį tvarkant, numatomas ir galimas tik restauravimas. Teismas pabrėžė, kad iš šalių paaiškinimų ir byloje surinktos medžiagos nustatyta, jog daugiau detalusis planas nebuvo koreguojamas, jokie jo pakeitimai nebuvo daromi. Kultūros paveldo departamentas sutiko su šia pastaba, suderino detalųjį planą ir atsisakė nuo apeliacinio skundo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 31 nutartimi apeliacinį procesą nutraukė. Visoms institucijoms suderinus detalųjį planą, Inspekcijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius parengė ir 2012 m. balandžio 16 d. patvirtino Žemės sklypo teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TP1-718, kuriuo pateikė teigiamą išvadą dėl detalaus plano tvirtinimo. Patikrinimo akte buvo nurodyta, kad jis galioja vienerius metus nuo jo patvirtinimo.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigė, jog esant įsiteisėjusiam bei galiojančiam 2010 m. birželio 7 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimui administracinėje byloje Nr. I-777-163/2010, kuriame pasakyta, kad Specialusis paminklosauginis planas detaliajam planui yra tik rekomendacinio pobūdžio, šias aplinkybes aiškinti nagrinėjamoje byloje kitaip nėra teisinio pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-77-163/2010 rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010, kurioje konstatuota, jog Palangos miesto centrinės dalies specialiojo paminklosauginio plano sprendiniai nebuvo suderinti su galiojusiais bendrojo teritorijų planavimo dokumento sprendiniais. Minėtoje nutartyje taip pat nurodė, kad Palangos miesto centrinės dalies Specialusis paminklosauginis planas neturi norminiam teisės aktui būdingo visuotinio privalomumo požymio ir negali būti pripažintas norminiu administraciniu aktu, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad šios išvados neturi įtakos administracinę bylą nagrinėjančio teismo pareigai savarankiškai vertinti šio akto reikšmę konkrečioje individualioje byloje.

Teismas akcentavo, jog Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nėra įvertinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kadangi Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinis padalinys, nors ir buvo padavęs apeliacinį skundą, jo atsisakė, nes su pareiškėju buvo sudaryta taikos sutartis, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi apeliacinis procesas nutrauktas, nevertinant taikos sutarties atitikimo teisės aktų reikalavimams (II t., b. l. 28-32, 53, 60-61).

Vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateikti išaiškinimai dėl Specialiojo paminklosauginio plano, kurių iki Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendimo priėmimo iš esmės nebuvo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą išaiškino, jog Specialusis paminklosauginis planas yra privalomas, jei jis yra įrašytas į planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentams rengti, t. y. Specialiojo paminklosauginio plano įrašymas į planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentams rengti reiškia, kad Specialusis paminklosauginis planas, ta apimtimi, kiek jo sprendiniai neprieštarauja Generaliniam planui, planavimo organizatoriui tampa privalomas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-2845/2011, 2013 m. spalio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-1545/2013). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi griežtos pozicijos, kad Senosios Palangos teritorijoje yra draudžiama statyti naujas poilsio įstaigas, t. y. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi skirtingos pozicijos, nei kad buvo konstatuota Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-77-163/2010.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 20 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, atsižvelgiant į tai, teismas šioje byloje turi pareigą vadovautis naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje išaiškinta Specialiojo paminklosauginio plano reikšmė rengiant teritorijų planavimo dokumentą. Be to, pažymėtina, kad administracinėje byloje Nr. I-77-163/2010 ir nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs ne tarp tų pačių šalių, ne dėl to paties dalyko. Todėl nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių bei jų teisinio reglamentavimo vertinimas gali nukrypti nuo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendime pateikto vertinimo.

Byloje nustatyta, kad Žemės sklypas yra Palangos miesto istorinėje dalyje, pagal Specialųjį paminklosauginį planą, kultūros vertybės U2 teritorijoje, kuri Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 1.4 punktu buvo pripažinta saugotina viešajam pažinimui ir naudojimui. Specialiojo paminklosauginio plano Apsaugos reglamento tekstinėje (įžanginėje) dalyje pažymėta, kad 1995 metais vertingiausia Palangos miesto centrinės dalies teritorija buvo įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, o Palangos centrinėje dalyje išsiskiria teritorija U2 – urbanistinė vertybė, kuri įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą. Pagal Specialiojo paminklosauginio plano grafinę dalį, t. y. brėžinius – Paminklosaugos atraminį planą, Regeneracijos pasiūlymų atraminį planą (administracinė byla Nr. I-77-163/2010, I t., b. l. 41-51) Žemės sklypas yra rekreacinėje – pramoginėje teritorijoje ir pagal brėžinį Nr. 11 Paminklosauginių režimų bei tvarkymo ir naudojimo reglamentų indeksacija Žemės sklypas yra teritorijoje, kurioje nustatytas griežčiausias paminklosauginis režimas, teritorijos tvarkymo režimas – konservavimo ir restauravimo. Tame pačiame brėžinyje pastatas (duomenys neskelbtini) pažymėtas kaip retas, vertingas ir jam taikomas restauravimo režimas. Tekstinėje dalyje skyriuje „Naudojimo sąlygos“ šiai zonai nustatytas sklypo užstatymo tankumas iki 20 procentų, pastatų aukštingumas – 2 aukštai su mansarda.

Teismas pabrėžė, kad Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio 2007 m. birželio 13 d. išduotose planavimo sąlygose detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. 39 nurodyta taikyti Specialiojo paminklosauginio plano reikalavimus. Be to, minėtose planavimo sąlygose ne tik įrašyta taikyti Specialiojo paminklosauginio plano sprendinius, bet taip pat pažymėta, kad sklypas yra Palangos miesto istorinėje dalyje, patenka į U2 teritoriją, pripažintą saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui. Teismo vertinimu, šie papildomi reikalavimai planavimo sąlygose reiškia, kad Žemės sklype turi būti saugomos teritorijos urbanistinės – architektūrinės vertybės, apibūdintos Palangos miesto istorinės dalies vietovės apraše (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1092/2011). Nagrinėjamoje byloje kultūros vertybė yra vietovė, turinti urbanistinę architektūrinę vertę, priskirta Palangos miesto istorinei daliai, kurioje, pagal Kultūros paveldo departamento Kultūros paveldo centro parengtą kultūros vertybės U2 vietovės aprašą, yra vertinga ir siekiama išsaugoti būtent sklypų užstatymo tankumą ir pobūdį, teritorijos siluetą ir panoramą.

Teismas pažymėjo, kad pagal Specialiojo paminklosauginio plano 6.2.2 punktą, teritorijoje U2, į kurią patenka ir ginčo Žemės sklypas, neturi didėti užstatymo tankumas ir smulkėti sklypai. Iš Specialiojo paminklosauginio plano 6.3.3 punkto matyti, jog griežčiausio paminklosauginio režimo zonoje galima tik konservacija ir restauracija. Nurodyta, kad saugoma didelę istorinę, urbanistinę bei pažintinę reikšmę turinti urbanistinės vertybės teritorija su pilnai išlikusiu urbanistinės struktūros planu ir apstatymu. Pastatų ir teritorijų pagrindinės funkcijos: muziejinė, rekreacinė – pažintinė (Tiškevičių rūmai ir parkas), rekreacinė – pramoginė, gyvenamoji. Visi pastatai tvarkomi pagal paminklotvarkos sąlygas, jiems būtini architektūriniai – urbanistiniai tyrimai. Pagrindinė paminklosaugos kryptis – autento apsauga ir regeneravimas.

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas įrodo, kad Žemės sklypo paskirtis: kita (komercinės paskirties objektų teritorijos), žemės sklypo plotas – 0,2036 ha, užstatyta teritorija – 0,0170 ha (I t., b. l. 135-137). Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo taip pat matyti, kad šiame Žemės sklype yra registruotas pastatas-poilsio namelis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ir kiemo aikštelė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), rūsio statinio nėra registruota. Detaliojo plano tekstinėje dalyje taip pat nurodoma, kad Žemės sklype yra pastatas- poilsio namelis ir kiemo aikštelė. Pareiškėjas, remdamasis Nekilnojamojo turto registre įregistruotų pagalbinių pastatų kadastro duomenimis, kurie užfiksuoti 2001 m. spalio 12 d., teigia, kad ginčo sklype yra kiemo rūsys. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį, visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo yra laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Todėl niekuo nepagrįstas pareiškėjo aiškinimas, kad šiuo metu Žemės sklype šalia pastato-poilsio namelio sienos yra rūsio pamatai, ant kurių planuojama statyti priestatą.

Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad poilsio namelio bendras plotas – 268,22 kv. m, užstatytas plotas – 177,00 kv. m. Iš detaliojo plano medžiagos aiškinamojo rašto matyti, kad žemės sklypo naudojimo būdas – komercinės paskirties teritorija (K1), žemės sklypai, kuriuose yra esami arba numatomi statyti prekybos įmonių (maisto ir kitų prekių pardavimo), finansinių įstaigų (bankai, kredito įstaigos, investicinės bendrovės, draudimo įmonės ir kt.) pastatai, turizmo (viešbučiai, moteliai, sanatorijos, poilsio namai, kempingai), parodų kompleksų bei kitų paslaugų įmonių statiniai, stadionai, universalūs (daugiafunkciniai) sporto ir pramogų kompleksai, vandens bei sporto šakų statiniai. Detaliojo plano aiškinamajame rašte nurodyta, jog planuojamame žemės sklype, dalinai koreguojant Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano sprendinius planuojamoje teritorijoje, nustatomas sklypo tvarkymo ir naudojimo režimas, numatant restauraciją ir naują statybą. Taigi, kaip matyti iš detaliojo plano medžiagos, detaliajame plane priestato statyba įvardinta kaip naujo statinio statyba. Iš detaliojo plano brėžinio matyti, kad sklypo leistinas užstatymo tankumas yra 0,2 procentai, leistinas užstatymo intensyvumas – 0,7 procentai, leistinas pastato aukštis – 11,00 m, žemės naudojimo būdas (pobūdis) – komercinės paskirties objektų teritorija (K), Prekybos, paslaugų ir pramogų statybos teritorija (indeksas K1) (Detaliojo plano medžiaga, 11 p.). Minėta, jog planavimo tikslas – teritorijos privalomųjų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų keitimas: leistino sklypo užstatymo tankumo ir intensyvumo didinimas. Iš detaliojo plano brėžinio matyti, kad užstatyti leidžiama teritorija apima visą esamą retą vertingą pastatą kartu su priestatu. Kaip jau buvo minėta, detaliojo plano brėžinyje buvo įrašyta pastaba, kad Žemės sklype esantį pastatą, pagal Specialiojo plano reikalavimus, jį tvarkant, numatomas ir galimas tik restauravimas. Daugiau detalusis planas nebuvo koreguojamas, jokie jo pakeitimai nebuvo daromi.

Teismas, sistemiškai aiškindamas Nekilnojamojo kultūros vertybių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 10 dalį bei 29 dalį bei Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 17 dalį, darė išvadą, kad priestato statyba yra nauja statyba, kuria bus didinamas užstatymo tankumas ir intensyvumas, nors Specialiojo paminklosauginio plano 6.2.2 nuostatos draudžia didinti užstatymo tankumą. Šiuo aspektu Specialiojo paminklosauginio plano nuostatos neprieštarauja Generalinio planui, kadangi Generalinis planas draudžia poilsio namų naujas statybas, todėl detaliajam planui šie Specialiojo paminklosauginio plano imperatyvai privalo būti taikomi. Kadangi pareiškėjo pastatas Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banke įregistruotas būtent kaip poilsio namelis, akivaizdu, jog detaliojo plano sprendiniai prieštarauja Specialiojo paminklosauginio plano 6.2.2 nuostatoms.

Įvertinusi minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendė, jog Savivaldybės taryba pagrįstai atsisakė patvirtinti detalųjį planą tuo pagrindu, kad detalusis planas prieštarauja Specialiojo paminklosauginio plano 6.2.2 punktui, kuriame numatytas draudimas U2 teritorijoje didinti užstatymo tankumą ir intensyvumą.

Savivaldybės taryba nusprendė netvirtinti Žemės sklypo detaliojo plano ir dėl to, kad pagal detaliojo plano sprendinius, numatoma rauti medžius ir naikinti kopas.

Detaliojo plano aiškinamajame rašte nurodyta, kad esami želdynai saugomi ir tvarkomi pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. gegužės 18 d. įsakymą Nr. 274 „Saugotinų želdynų, augančių ne miško žemėje, apsaugos, priežiūros, tvarkymo ir nuostolių juos sunaikinus ar sužalojus tvarka“. Nurodoma, kad planuojamoje teritorijoje draudžiami bet kokie ją fiziškai žalojantys ar vizualiai naikinantys darbai (Detaliojo plano medžiaga, 5 p.).

Minėta, kad Žemės sklypas yra Palangos miesto istorinėje dalyje, pagal Specialųjį paminklosauginį planą kultūros vertybės U2 teritorijoje. Nekilnojamojo turto registro duomenys apie Žemės sklypą patvirtina, kad šiam Žemės sklypui nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos inter alia Nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zonos (Detaliojo plano medžiaga, 59 p.). Iš detaliojo plano medžiagos – žemės sklypo teritorijos tvarkymo ir naudojimo rėžimo brėžinio bei medžių inventorizacijos schemos, matyti, jog į statybos zoną patenka medžiai, kuriuos numatoma pašalinti (Detaliojo plano medžiaga, 11-13 p.). Iš į bylą pateiktų nuotraukų matyti, jog pastatas, esantis (duomenys neskelbtini) apsuptas medžių, o taip pat šalia pastato matosi kopa. Didinant pastatą, turėtų būti pašalinti medžiai, nukasama kopa, kadangi pastato altitudė - 11 metrų, o kopa yra šalia pastato sienos, nuo kurios siekiama didinti pastatą. Specialiojo paminklosauginio plano tekstinėje dalyje nurodyta, kad Palangos urbanistinės vertybės U2 apsaugos tikslas <...> 3.13. saugoti kurorto gamtinį (kopų reljefas, želdiniai, <...>) ir urbanistinį unikalumą, o visoje U2 teritorijoje draudžiama kirsti medžius (išskyrus vaismedžius) be gamtosaugos tarnybų leidimo (6.1.6 punktas). Įvertinęs tai, teismas darė išvadą, jog detaliojo plano sprendiniai prieštarauja Kriterijų sąrašo, 3.2 bei 3.9 punktams bei Specialiojo paminklosauginio plano sprendiniams.

Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad Savivaldybės taryba teisėtai ir pagrįstai atsisakė patvirtinti detalųjį planą tuo pagrindu, kad detaliuoju planu numatoma rauti medžius ir naikinti kopas.

Palangos miesto savivaldybės taryba nusprendė netvirtinti Žemės sklypo detaliojo plano ir dėl to, kad nėra galiojančio teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto.

Prijungtos administracinės bylos Nr. I-325-609/2013 medžiaga nustatyta, jog Inspekcijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius Patikrinimo aktu patvirtino teigiamą patikrinimo išvadą, siūlydamas detalųjį planą tvirtinti kaip Palangos miesto centrinės dalies detaliojo plano, patvirtinto Palangos miesto savivaldybės tarybos 2000 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 32, pakeitimą Žemės sklypo dalyje (b. l. 12). Savivaldybės taryba 2012 m. lapkričio 29 d sprendimu Nr. T2-305 pareiškėjo parengto detaliojo plano nepatvirtino (b. l. 11). Minėtą sprendimą pareiškėjas apskundė Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, kuris 2013 m. kovo 22 d. sprendimu skundą patenkino iš dalies, t. y. panaikino Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 29 d sprendimą Nr. T2-305 ir įpareigojo Palangos miesto savivaldybės tarybą priimti naują sprendimą dėl žemės sklypo detaliojo plano tvirtinimo (b. l. 83-86). Savivaldybės taryba, nesutikdama su minėtu teismo sprendimu, jį apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2013 m. lapkričio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-1775/2013 Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimą paliko nepakeistą (b. l. 103-110).

Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-200 (redakcija, galiojusi 2012 m. balandžio 16 d. tvirtinant Patikrinimo aktą), 19 punktas nustatė, kad patikrinimo aktas galioja vienerius metus. Jei per šį terminą teritorijų planavimo dokumentas nepatvirtinamas, patikrinimo aktas netenka galios ir teritorijų planavimo dokumentas turi būti teikiamas tikrinti iš naujo.

Spręsdamas dėl teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto, kaip procedūrinio dokumento, galios tais atvejais, kai iškelti teisminiai ginčai baigiami teismų sprendimais, tačiau teismo sprendimo vykdymo metu teritorijų planavimo procedūrinio dokumento galiojimas yra pasibaigęs, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pažymėta, kad teismo sprendimui įvykdyti negali būti numatomos papildomos sąlygos, kadangi toks sprendimas neatitiktų jam keliamų teisėtumo reikalavimų. Minėtoje byloje buvo nagrinėjamas ginčas, susijęs su atsisakymu derinti detalųjį planą, pasibaigus detaliojo plano rengimo planavimo sąlygų sąvado galiojimui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. vasario 15 d. nutartyje Nr. A248-220/2008 (panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo netenkintas skundas dėl teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto panaikinimo nustačius, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl negaliojančio patikrinimo akto panaikinimo) nurodė, kad aiškinant paminėtas teisės normas ir sprendžiant ginčą taip, kaip pirmosios instancijos teismas, ribojama suinteresuotų asmenų teisė nuginčyti patikrinimo aktus su neigiama išvada: ginčui užsitęsus daugiau nei vienerius metus, jis visais atvejais turėtų būti sprendžiamas tokių asmenų nenaudai.

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjant pareiškėjo ginčą dėl teritorijų planavimo dokumento netvirtinimo ir Klaipėdos apygardos administraciniam teismui 2013 m. kovo 22 d. priėmus sprendimą, kuriuo atsakovas įpareigotas priimti naują sprendimą dėl Žemės sklypo detaliojo plano tvirtinimo, Patikrinimo aktas, kuriuo buvo patvirtinta teigiama išvada dėl teritorijų planavimo dokumento, galiojo.

Atsižvelgdamas į minėtą Lietuvos administracinio teismo praktiką, teismas sprendė, jog Savivaldybės taryba nepagrįstai konstatavo, kad nėra galiojančio teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto. Tačiau, įvertinęs byloje nustatytas anksčiau minėtas faktines ir teisines aplinkybes, pažymėjo, kad Savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas Nr. T2-328 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano netvirtinimo“ iš esmės yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti nėra pagrindo.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti atsakovą priimti sprendimą patvirtinti Žemės sklypo detalųjį planą. Atsižvelgdamas į tai, kad skundžiamas sprendimas, kuriuo nuspręsta nepatvirtinti Žemės sklypo detaliojo plano, yra teisėtas bei pagrįstas, teismas vertino, kad nėra pagrindo įpareigoti atsakovą priimti sprendimą patvirtinti Žemės sklypo detalųjį planą.

III.

Pareiškėjas V. N. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde dėsto tokius pagrindinius argumentus:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukrypo nuo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendime pateikto vertinimo. Minėtoje byloje teismas padarė išvadą, kad Specialiojo paminklosauginio plano sprendiniai detaliuoju planu planuojamai teritorijai gali būti tik rekomendacinio pobūdžio. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas palaikė atsakovo poziciją, kad priimant ginčijamą sprendimą, buvo atsižvelgta į vėlesnę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje nurodyta, jog Specialiojo paminklosauginio plano įrašymas į planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentams rengti reiškia, kad Specialusis paminklosauginis planas, ta apimtimi, kiek jo sprendiniai neprieštarauja bendrajam planui, planavimo organizatoriui tampa privalomas. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai Generalinio plano sprendiniai prieštarauja Specialiojo paminklosauginio plano sprendiniams, todėl jie nėra privalomi rengiant detalųjį planą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčas administracinėje byloje Nr. I-77-163/2010 buvo kilęs ne tarp tų pačių šalių, nes šalys buvo tos pačios, skyrėsi tik procesinė padėtis. Todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo nukrypti nuo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendime pateikto vertinimo ir vadovautis vėlesne Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

2. Esant atsakingų institucijų, pagal kompetenciją privalomai dalyvaujančių teritorijų planavimo procese, pritarimui Žemės sklypo detaliojo plano sprendiniams ir Inspekcijos Patikrinimo aktui, teismas iš naujo vertindamas detaliojo plano sprendinių atitikimus išduotoms planavimo sąlygoms, neteisėtai ėmėsi viešojo administravimo institucijos funkcijų ir savarankiškai atliko administracinę procedūrą. 2010 metais ginčą nagrinėjant Klaipėdos apygardos administraciniame teisme, būtent Žemės sklype esančio poilsio namelio išsaugojimas buvo ginčo esmė, joks ginčas dėl užstatymo tankumo ir intensyvumo didinimo nebuvo keliamas. Iš esmės buvo pripažinta, kad detaliojo plano sprendiniai atitinka tiek Generalinio plano, tiek Specialiojo paminklosauginio plano sprendinius. Tuo tarpu Palangos miesto savivaldybės taryba ginčijamu sprendimu paneigė kompetentingų institucijų išvadas ir konstatavo detaliojo plano sprendinių prieštaravimus Specialiojo paminklosauginio plano 6.2.2 punktui bei įvertino detaliojo plano sprendinį dėl numatomų rauti medžių ir tariamai naikinimų kopų, tačiau šiam argumentui pagrįsti nepateikė jokių teisės aktų nuostatų. Pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės reiškia, kad atsakingos institucijos, suderinusios detalųjį planą ir išduodamos Patikrinimo aktą, veikė netinkamai, pažeisdamos teisės aktų nuostatas.

3. Teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes dėl naujos statybos Žemės sklype, kas lėmė neteisingas išvadas dėl Specialiojo paminklosauginio plano 6.2.2 punkte numatyto draudimo pažeidimo. Sistemiškai aiškinant Specialiojo paminklosauginio plano 6.2.2 punkto bendrąją nuostatą su ją detalizuojančia 7.5.3 punkto e papunkčio nuostata, pagal 6.2.4 punktą yra darytina išvada, kad Žemės sklypo užstatymo tankumas negali būti didesnis kaip 20 proc., t. y. negali būti didinamas 20 proc. užstatymo tankumas. Būtent toks užstatymo tankumas ir numatytas detaliajame plane. Detaliajame plane yra numatyta Žemės sklype esančio namelio tvarkymo režimas – restauravimas, tačiau esamas pastatas neišplečiamas ir neperstatomas, kas reiškia, jog jis lieka nepakitęs. Dėl numatyto priestato statybos pažymi, kad iš esmės tai yra ne naujo statinio statyba, kaip apibrėžiama Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje, o Žemės sklype esančio kiemo rūsio perstatymas, nežymiai pakeičiant statinio ribas ir padidinant aukštingumą. Tai patvirtinantys dokumentai buvo pateikti teismui, tačiau jis rėmėsi tik Nekilnojamojo turto registro duomenimis.

4. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino teisės aktus, reglamentuojančius kopų zonos, kaip unikalios gamtinės vertybės, apsaugą bei ribojimą šalinti saugotinus medžius. Žemės sklypas nuo paplūdimio ir kopų yra gerokai nutolęs, jokio sąlyčio su kopomis, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatyme, neturi. Šalia Žemės sklype esančios pastato sienos, kur pagal teismo sprendimą yra kopa, yra kiemo rūsys su betoniniais pamatais, akmenų sienomis ir betoninėmis perdangomis. Dėl medžių šalinimo pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl Kriterijų sąraše įtvirtintų reikalavimų pažeidimo, nepagrindė, kad inventorizuoti medžiai yra ne natūraliai išaugę, o specialiai sodinti. Byloje yra duomenys, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija vertino detaliojo plano sprendinius dėl medžių šalinimo ir jokių prieštaravimų teisės aktams nenustatė, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad detaliajame plane nustatytas savaime augančių medžių tvarkymas prieštarauja Kriterijų aprašo 3.2 ir 3.9 punktams bei Specialiojo paminklosauginio plano sprendiniams.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakaistą.

Atsiliepime pažymi, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas išsamiai ištyrė aplinkybes, kurias buvo nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-1899/2014.

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės taryba pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundu su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjo teiginys, kad Specialusis paminklosauginis planas prieštarauja Generaliniam planui, yra visiškai nepagrįstas, nes Generalinio plano tekstinėje dalyje įtvirtinta nuostata, kad tolesnė poilsio įstaigų statyba Senojoje Palangoje negalima ir neleistina. Esamos poilsio įstaigos gali būti rekonstruojamos tik nedidinant vietų skaičių jose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A502-2845/2011).

2. Pareiškėjo argumentas, kad detalųjį planą patikrino ir siūlė tvirtinti Inspekcija, yra atmestinas, nes pati Inspekcija vėliau teigė, kad jų išvada yra tik rekomendacinio pobūdžio.

3. Pareiškėjas bando klaidinti teismą, teigdamas, kad Specialiojo paminklosauginio plano 7.5.3 e punktas leidžia vykdyti naują statybą ir didinti užstatymo intensyvumą ir tankumą. Žemės sklypo žymėjimas Specialiajame paminklosauginiame plane yra 2L, kuris reiškia, kad sklypo tvarkymo režimas yra konservavimo – restauravimo. Nauja statyba būtų galima, jei sklypui būtų suteiktas žymėjimas 4L. Tuo tarpu detaliajame plane numatyta nauja statyba nėra nei konservavimas, nei restauravimas.

4. Žemės sklypas nuosavybės teise priklauso ne pareiškėjui, bet valstybei, pareiškėjas yra tik Žemės sklypo nuomininkas. Nuomininkas neturi teisės iš esmės keisti valstybei nuosavybės teise priklausančio sklypo būklės. Visais atvejais, kai sklypai nuosavybės teise priklauso valstybei, prieš tvirtinant detaliuosius planus, plano sprendiniai yra derinami su NŽT.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime pažymi, kad teismas įvertino visas reikšmingas aplinkybes, rašytinius įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. T2-328 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano netvirtinimo“, kuriuo netenkintas prašymas patvirtinti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detalųjį planą, teisėtumo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas iš valstybės nuomojasi žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Buvo pradėtas rengti Žemės sklypo detalusis planas ir tuo tikslu 2007 m. liepos 27 d. Palangos miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrius išdavė planavimo sąlygų sąvadą detaliojo planavimo dokumentui rengti, kuriame buvo nustatyta, jog planuojamam žemės sklypui (teritorijai) taikomi galiojantys teritorijų planavimo dokumentai – Generalinis planas, Specialusis paminklosauginis planas bei Palangos miesto centrinės dalies detalusis planas.

Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinis padalinys 2009 m. liepos 8 d. raštu Nr. (1.2.39) 2 KL 49 nederino detaliojo plano projekto, kadangi jo sprendiniai prieštaravo Specialiajam paminklosauginiam planui ir Palangos centrinės dalies detaliajam planui. Nesutikdamas su minėtos institucijos sprendimu, pareiškėjas skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 7 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą ir pripažino, kad Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio 2009 m. liepos 8 d. raštas Nr. (1.2.39) 2 KL 49, kuriuo Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinis padalinys nederina detaliojo plano projekto, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas minėtu sprendimu įpareigojo Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinį padalinį teisės aktų nustatyta tvarka derinti Žemės sklypo detaliojo plano projektą. Teismas konstatavo, jog detalusis planas neprieštarauja Generalinio plano sprendiniams, o Specialiojo paminklosauginio plano sprendiniai detaliuoju planu planuojamai teritorijai gali būti tik rekomendacinio pobūdžio.

2011 m. gegužės 13 d. pareiškėjas su Kultūros paveldo departamentu sudarė taikos sutartį. Detaliojo plano brėžinyje buvo įrašyta pastaba, kad Žemės sklype esantį pastatą, pagal Specialiojo plano reikalavimus, jį tvarkant, numatomas ir galimas tik restauravimas. Kultūros paveldo departamentas sutiko su šia pastaba, suderino detalųjį planą ir atsisakė nuo apeliacinio skundo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 31 nutartimi apeliacinį procesą nutraukė. Visoms institucijoms suderinus detalųjį planą, Inspekcijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius parengė ir 2012 m. balandžio 16 d. patvirtino Žemės sklypo teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TP1-718, kuriuo pateikė teigiamą išvadą dėl detaliojo plano tvirtinimo.

Skundžiamu 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. T2-328 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano netvirtinimo“ Savivaldybės taryba nusprendė netvirtinti ginčo Žemės sklypo detaliojo plano.

Pareiškėjas V. N. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. T2-328 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano netvirtinimo“, kuriuo netenkintas prašymas patvirtinti Žemės sklypo detalųjį planą; 2) įpareigoti atsakovą priimti sprendimą tvirtinti Žemės sklypo detalųjį planą.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu V. N. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nagrinėjamoje byloje skundžiamas sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 ir 4 dalimis, atsižvelgiant į tai, kad pagal Palangos miesto centrinės dalies specialųjį paminklosauginį planą, patvirtintą Savivaldybės tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 134, griežto paminklosauginio režimo zonoje yra saugoma užstatymo ir sklypų sistema (aprašomosios dalies 6.2.2 p.), o teikiamu tvirtinti detaliuoju planu griežto paminklosauginio režimo teritorijoje siekiama didinti užstatymo tankumą ir intensyvumą, įvertinant tai, kad pagal teikiamą tvirtinti detalųjį planą Žemės sklype numatoma rauti medžius ir naikinti kopas, atsižvelgiant į tai, jog nėra galiojančio teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto bei atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl Palangos miesto centrinės dalies specialiojo paminklosauginio plano taikymo (administracinės bylos Nr. A502-2845/2011 ir Nr. A662-1545/2013, proc. Nr. 3-63-3-00014-2013-7).

Taigi nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, ar Savivaldybės taryba turėjo teisę netvirtinti ginčo Žemės sklypo detaliojo plano, remdamasi Sprendime nurodytais pagrindais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 26 straipsnio 3 dalis numatė, jog detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų (išskyrus žemės reformos žemėtvarkos projektus, kurių sprendinius keičia detalieji planai) sprendiniams, kitiems teisės aktams. Pagal to paties straipsnio 4 dalį detalųjį planą tvirtina savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu. Detalusis planas patvirtinamas ar motyvuotai nepatvirtinamas per 20 darbo dienų nuo detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus prašymo tvirtinti detalųjį planą pateikimo dienos.

Vienas iš pagrindų, kuriuo remiantis atsakovas nusprendė netvirtinti Žemės sklypo detaliojo plano, buvo tai, kad minėtas detalusis planas neatitiko Palangos miesto centrinės dalies specialiojo paminklosauginio plano, patvirtinto Savivaldybės tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 134.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukrypo nuo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendime pateikto vertinimo. Pareiškėjas nurodo, kad minėtoje byloje teismas padarė išvadą, jog Specialiojo paminklosauginio plano sprendiniai detaliuoju planu planuojamai teritorijai gali būti tik rekomendacinio pobūdžio.

Teisėjų kolegija atmeta šiuos pareiškėjo argumentus ir atkreipia dėmesį, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-325-609/2013 ir nagrinėjamoje byloje ginčas kilo ne dėl to paties dalyko. Klaipėdos apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-325-609/2013 pareiškėjas siekė nuginčyti Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio 2009 m. liepos 8 d. rašto Nr. (1.2.39) 2 KL 49 teisėtumą, o nagrinėjamoje byloje buvo kreiptasi dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. T2-328 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano netvirtinimo“ teisėtumo. Taigi ginčijami skirtingų subjektų detaliojo planavimo procedūroje priimti sprendimai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad minėtoje byloje nustatytos aplinkybės nesaisto teismo nagrinėjamoje byloje.

Atsižvelgiant į tai, pagrįstai buvo remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktais išaiškinimais dėl Specialiojo paminklosauginio plano, kurių iki Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendimo priėmimo nebuvo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog Specialusis paminklosauginis planas yra privalomas, jei jis yra įrašytas į planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentams rengti, t. y. Specialiojo paminklosauginio plano įrašymas į planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentams rengti, reiškia, kad Specialusis paminklosauginis planas, ta apimtimi, kiek jo sprendiniai neprieštarauja Generaliniam planui, planavimo organizatoriui tampa privalomi (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-2845/2011, 2013 m. spalio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-1545/2013).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti argumentai, kad Specialiojo paminklosauginio plano sprendiniai prieštarauja Generaliniam planui, yra nepagrįsti. Pareiškėjo manymu, Generaliniame plane nedraudžiama nauja statyba (Žemės sklypas patenka į mišrią teritoriją, kurioje vyrauja gyvenamoji, komercinė, visuomeninė veikla), o pagal Specialiojo paminklosauginio plano sprendinius tokia statyba yra negalima. Įvertinus pareiškėjo nurodomus argumentus, matyti, jog nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai Generaliniame plane yra numatytos bendros nuostatos, kurios buvo detalizuotos Specialiajame paminklosauginiame plane. Tai nėra prieštaravimas, nes turimi omenyje du skirtingo lygmens teritorijų planavimo dokumentai ir Specialusis paminklosauginis planas būtent ir skirtas tam, kad detalizuotų Bendrojo plano sprendinius. Be to, Generalinio plano tekstinėje dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad tolesnė poilsio įstaigų statyba Senojoje Palangoje negalima ir neleistina. Todėl Specialiajam paminklosauginiam planui esant įrašytam į planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentams rengti ir nesant duomenų, kad jo sprendiniai prieštarauja Generaliniam planui, planavimo organizatoriui jis yra privalomas.

Teisėjų kolegija atmeta ir pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, kad esant atsakingų institucijų, pagal kompetenciją privalomai dalyvaujančių teritorijų planavimo procese, pritarimui Žemės sklypo detaliojo plano sprendiniams ir Inspekcijos Patikrinimo aktui, Savivaldybės taryba ir teismas, iš naujo vertindami detaliojo plano sprendinių atitikimus išduotoms planavimo sąlygoms, neteisėtai ėmėsi viešojo administravimo institucijų funkcijų.

Pažymėtina, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalykas yra būtent atsakovo sprendimo netvirtinti Žemės sklypo detaliojo plano teisėtumas. Kaip ir bet kuriems kitiems atitinkamas teisines pasekmes sukeliantiems administraciniams aktams, priimamiems teritorijų planavimo dokumentams yra keliamas teisėtumo reikalavimas. Vadovaudamasis Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad teritorijų planai negali būti tvirtinami, jeigu jie prieštarauja minėtiems teisės aktams, taip pat aukštesniems teritorijų planavimo dokumentams (2007 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17–535/2007), ar (ir) jų tvirtinimas pažeistų teisėtumo principą (2005 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8–321/2005). Tai, kad patvirtinus teritorijos planavimo dokumentą, jis įgyja teisinę galią, o teritorija – tam tikrą teisinį statusą, rodo tokio proceso (teritorijų planavimo dokumentų tvirtinimo) svarbą, todėl plano tvirtinimas nėra tik formalus veiksmas. Administracinėje byloje Nr. A4–446/2007 teisėjų kolegija pabrėžė, kad jo metu privalu išsamiai ir objektyviai patikrinti bei įvertinti visą detaliojo planavimo procesą, t. y., ar detaliojo planavimo organizatorius įvykdė visus teisės aktų nustatytus reikalavimus, ar teikiamas tvirtinti detalusis planas nustatyta tvarka suderintas, viešai apsvarstytas ir pan. (2007 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4–446/2007). Būtent kompetentinga institucija, tvirtindama teritorijų planavimo dokumentus, privalo patikrinti, ar nėra kliūčių tai daryti (2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A18–756/2007; 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17–742/2007).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad atsakovas, pareiškėjui pateikus galiojantį teritorijų planavimo dokumento Patikrinimo aktą ir esant kitų kompetentingų institucijų pritarimui, turėjo besąlygiškai patvirtinti detalųjį planą. Šiuo atveju Savivaldybės taryba įgyvendino savo komptenciją ir pareigą patikrinti jai pateiktą teritorijų planavimo dokumentą ir įvertinti, ar nėra kliūčių jį tvirtinti.

Todėl nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar Savivaldybės tarybai tvirtinti pateiktas Žemės sklypo detalusis planas atitiko Specialiojo paminklosauginio plano sprendinius, konkrečiai – ginčijamame sprendime nurodytą 6.2.2 punktą.

Specialiojo paminklosauginio plano 6.2.2 punkte numatyta, kad U2 teritorijoje neturi didėti užstatymo tankumas ir smulkėti sklypai. Specialiojo paminklosauginio plano 6.3.3 punkte numatyta, jog griežčiausio paminklosauginio režimo zonoje galima tik konservacija ir restauracija. Pagal byloje esančią medžiagą nustatyta, kad Žemės sklypas yra Palangos miesto istorinėje dalyje, kultūros vertybės (unikalus kodas – 12613, kodas registre iki 2005 m. balandžio 19 d. – U2) teritorijoje, kuri Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. ĮV-190 1.4 punktu buvo pripažinta saugotina viešajam pažinimui ir naudojimui. Specialiojo paminklosauginio plano tekstinėje dalyje „Apsaugos reglamentas“ pažymėta, kad 1995 metais vertingiausia Palangos miesto centrinės dalies teritorija buvo įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Pagal Specialiojo paminklosauginio plano grafinę dalį (Paminklosaugos atraminis planas, Regeneracijos pasiūlymų atraminis planas (administracinė byla Nr. I-77-163/2010, I t., b. l. 41-51)) Žemės sklypas yra teritorijoje, kurioje nustatytas griežčiausias paminklosauginis režimas, teritorijos tvarkymo režimas – konservavimo ir restauravimo. Tame pačiame brėžinyje pastatas (duomenys neskelbtini) pažymėtas kaip retas, vertingas ir jam taikomas restauravimo režimas.

Detaliajame plane, kuris buvo netvirtintas ginčijamu atsakovo Sprendimu, numatytas Žemės sklype esančio pastato restauravimas ir priestato statyba. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismu, kuris sprendė, kad priestato statyba yra nauja statyba, kuria bus didinamas užstatymo tankumas ir intensyvumas, nors Specialiojo paminklosauginio plano 6.2.2 punkto nuostatos draudžia didinti užstatymo tankumą. Pareiškėjo manymu, priestato statyba yra ne naujo statinio statyba, kaip apibrėžiama Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje, o Žemės sklype esančio kiemo rūsio perstatymas, nežymiai pakeičiant statinio ribas ir padidinant aukštingumą.

Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą matyti, kad Žemės sklype yra registruotas pastatas-poilsio namelis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ir kiemo aikštelė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tuo tarpu kiemo rūsys nėra registruotas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pradedant detaliojo planavimo procesą, pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, kiemo rūsio įregistruoto nebuvo. Todėl detaliajame plane numatyta priestato statyba pirmosios instancijos teismo pagrįstai laikyta nauja statyba. Šią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgusi ir į tai, jog pačiame detaliajame plane (aiškinamajame rašte) yra nurodyta, kad Žemės sklype numatoma esamo pastato restauracija ir nauja statyba. Taigi tai akivaizdžiai neatitinka Specialiojo paminklosauginio plano 6.2.2 punkto nuostatos, draudžiančios didinti užstatymo tankumą, bei griežčiausio paminklosauginio režimo zonoje nustatyto teritorijos tvarkymo režimo, todėl atsakovas pagrįstai rėmėsi minėta Specialiojo paminklosauginio plano nuostata, priimdamas ginčijamą sprendimą.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Savivaldybės taryba pagrįstai atsisakė patvirtinti detalųjį planą todėl, kad detalusis planas prieštarauja Specialiojo paminklosauginio plano 6.2.2 punktui, kuriame numatytas draudimas U2 teritorijoje didinti užstatymo tankumą ir smulkinti sklypus. Nurodytas pagrindas buvo pakankamas priimti sprendimą netvirtinti detaliojo plano, todėl ginčijamame Sprendime nurodytų kitų pagrindų analizė būtų perteklinė ir neturėtų įtakos galutinio teismo sprendimo dėl Spendimo teisėtumo priėmimui bei pareiškėjo teisių ir pareigų apimčiai. Todėl teisėjų kolegija vertina, kad nėra tikslinga atskirai pasisakyti dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino teisės aktus, reglamentuojančius kopų zonos, kaip unikalios gamtinės vertybės, apsaugą bei ribojimą šalinti saugotinus medžius.

Apibendrinant spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, tinkamai patikrino skundžiamo sprendimo teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų ir pagrįstai atmetė reikalavimus dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atsakovą atlikti veiksmus, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. N. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAudrius BakaveckasArūnas DirvonasVeslava Ruskan