Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinis teismas, pirmininkaujant teisėjai Dalytei Zlatkuvienei,

atsakovės Anykščių rajono savivaldybės, atstovaujamos Anykščių rajono savivaldybės administracijos, atstovei A. A.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Anykščių rajono savivaldybei, atstovaujamai Anykščių rajono savivaldybės administracijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas V. G. 2014-01-24 per pašto įstaigą kreipėsi į administracinį teismą ir prašė išspręsti kilusį ginčą dėl Anykščių rajono savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) atsisakymo nagrinėti jo skundą (1, 2 b. l.). Pareiškėjas, vykdydamas nutartį dėl skundo trūkumų pašalinimo, 2014-04-17 patikslintu skundu (toliau – skundas) atsakovėms Anykščių rajono savivaldybės administracijai (toliau – ir Savivaldybės administracija) ir Anykščių rajono savivaldybei kreipėsi į teismą prašymu iš Anykščių rajono savivaldybės administracijos priteisti 10 000 Lt turtinei žalai ir 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (35-38 b. l.). Teismo posėdžio parengiamojoje dalyje, atsižvelgus į V. G. pateiktus samprotavimus dėl tinkamo atsakovo, buvo nutarta tinkama atsakove laikyti Anykščių rajono savivaldybę, atstovaujamą Anykščių rajono savivaldybės administracijos. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2013-11-18 skundu kreipėsi į Komisiją ir prašė nustatyti, kodėl jis negavo Anykščių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus (toliau – ir Socialinės paramos skyrius) 2012 m. rugsėjo 28 d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl socialinės pašalpos“, kurį jis pirmą kartą pamatė 2013 m. spalio 3 d. pas advokatą I. Tumą. Nesulaukęs Komisijos atsakymo, pareiškėjas pakartotinai 2013 m. gruodžio 23 d. skundu kreipėsi į Komisiją ir dar kartą prašė skubiai išnagrinėti jo 2013 m. lapkričio 18 d. skundą. Teigė, kad Komisijos pirmininkas, praleidęs teisės aktų nustatytus terminus, ne tik į skundą atsakė pavėluotai, bet ir 2014 m. sausio 6 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsisakymo priimti skundą nagrinėti“ (toliau – ir Sprendimas) atsisakė pareiškėjo skundą nagrinėti ir jį grąžino pareiškėjui. V. G. tvirtino, kad dėl nurodytų netinkamų Komisijos pirmininko veiklos patyrė turtinės ir neturtinės žalos, kadangi buvo priverstas kreiptis į įvairias institucijas. Susirašinėjimas su institucijomis užėmė daug laiko, teko rašyti daug skundų, kopijuoti dokumentus, juos vežti, pristatinėti įvairioms institucijoms, po to ilgai laukti ir nervintis dėl atsakymų į juos. Teismo posėdyje V. G., iš esmės pakartodamas skunde išdėstytus teiginius ir argumentus, prašė tenkinti reikalavimą priteisti 10 000 Lt turtinei žalai ir 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas papildomai paaiškino, kad visi ginčai prasidėjo nuo to momento, kai jis gavo Socialinės paramos skyriaus 2012 m. rugsėjo 28 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo iš jo buvo pareikalauta grąžinti 350 Lt socialinę pašalpą, sumokėtą už 2012 m. liepos mėnesį. Pareiškėjas akcentavo, kad minėtą raštą jis pamatė tik 2013 m. spalio 3 d. pas advokatą I. Tumą, todėl jam kilo abejonių dėl šio rašto tikrumo. Siekdamas išsiaiškinti visą tiesą ir nesutikdamas su Socialinės paramos skyriaus ir Komisijos bei Komisijos pirmininko darbo metodais, jų veiksmais (neveikimu) pareiškėjas kreipėsi į daugelį institucijų, todėl patyrė daug turtinės ir neturtinės žalos.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Savivaldybės administracija 2013 m. lapkričio 18 d. gavo Komisijai adresuotą pareiškėjo V. G. skundą, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), dėl Socialinės paramos skyriaus 2012 m. rugsėjo 28 d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl socialinės pašalpos“. Šiame skunde pareiškėjas išdėstė nepasitenkinimą, kurį jam sukėlė nurodytas raštas, bei išreiškė abejonę dėl šio dokumento tikrumo. Pareiškėjas Komisijai teigė, kad šiuo raštu buvo klaidinamos visos institucijos, į kurias jis kreipėsi skundais dėl Socialinės paramos skyriaus veiklos, ir prašė, kad Komisija nustatytų tiesą, kodėl pareiškėjas negavo minėto rašto (10-11, 52 b. l.). Savivaldybės administracijoje 2013 m. gruodžio 23 d. buvo gautas papildomas pareiškėjo skundas, kuriame pareiškėjas priminė, kad jis į Komisiją kreipėsi 2013 m. lapkričio 18 d. skundu, nurodė, kad iki šiol nurodytas jo skundas nėra išnagrinėtas, prašė skubiai išnagrinėti skundą (53 b. l.). Komisijos pirmininkas, vadovaudamasis Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų (toliau – ir Komisijų darbo nuostatai) 18.2 punktu, 2014 m. sausio 6 d. Sprendimu atsisakė priimti skundą, grąžino jį pareiškėjui ir išaiškino šio sprendimo apskundimo tvarką (14 b. l.). Komisijos pirmininkas Sprendime nurodė, kad, remiantis galiojančiais teisės aktais, administracinių ginčų komisijos pagal kompetenciją netiria dokumentų tikrumo ar dokumentų įteikimo būdo. Be to, minėtame sprendime Komisijos pirmininkas teigė, kad, nors pareiškėjas 2013 m. lapkričio 18 d. skunde teigė, jog Socialinės paramos skyriaus 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl socialinės pašalpos“ jis nėra gavęs, tačiau šiuo sprendimu pritaikytas sankcijas – reikalavimą sugrąžinti neteisėtai gautą socialinę pašalpą - yra apskundęs ikiteismine tvarka. Komisija 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) pripažino, kad sankcijos pareiškėjui pritaikytos pagrįstai, ir nustatė, jog Anykščių rajono savivaldybės administracija pažeidimų nepadarė. Komisijos pirmininkas, atsižvelgęs į tai, kad klausimai dėl V. G. skirtos socialinės pašalpos iš esmės jau išnagrinėti Komisijos posėdyje, vadovaudamasis Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 16.3 punktu, Sprendime konstatavo, jog pareiškėjo 2013 m. lapkričio 18 d. skundas negali būti nagrinėjamas Komisijoje.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl žalos, kurios atsiradimą V. G. kildina iš Komisijos pirmininko 2014 m. sausio 6 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsisakymo priimti skundą nagrinėjimui“, atlyginimo.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje įtvirtintos nuostatos. Šiame straipsnyje yra numatyta vietos savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens, įskaitant ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų, pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padarytą žalą turi visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta taisyklė nustato, kad savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Savivaldybės pareiga atlyginti padarytą žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi vietos savivaldybės viešoji atsakomybė atsiranda ir reikalavimas dėl žalos atlyginimo privalo būti tenkinamas tik esant visumai trijų sąlygų: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. CK 6.271 straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojo veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams. Pagal CK 6.271 straipsnį, deliktinės atsakomybės pagrindas yra neteisėtos veikos, žalos ir priežastinio ryšio tarp veikos ir atsiradusios žalos elementų visuma. Pareiga įrodyti visas šias sąlygas tenka žalos atlyginimo reikalaujančiam asmeniui. Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį, savivaldybės viešoji atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios intuicijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Atsižvelgus į tai, kad viešosios atsakomybės, pagal CK 6.271 straipsnį, esminė sąlyga yra neteisėti valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas) byloje nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) gali lemti, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatymas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip buvo minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą. Pagal CK 6.271 straipsnį, savivaldybės institucijų ar jų tarnautojų aktai pripažįstami neteisėtais, konstatavus, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

Išanalizavus V. G. skundo turinį, remiantis teismo posėdyje pateiktais jo paaiškinimais, daroma išvada, kad pareiškėjas skundo reikalavimus dėl žalos atlyginimo iš esmės grindžia teiginiais jog Komisijos pirmininkas atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo 2013 m. lapkričio 18 d. skundą ir kad tokį sprendimą priėmė, pažeisdamas teisės aktais nustatytą terminą.

Savivaldybių visuomeninių administracinių ginčų komisijų darbo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymas (toliau – ir Įstatymas), Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-05-04 nutarimu Nr. 533. Ginčo teisiniams santykiams taikoma Komisijų darbo nuostatų redakcija, išdėstyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1519. Komisijų darbo nuostatų 10 punkte nustatyta savivaldybių visuomeninių administracinių ginčų komisijų kompetencija – šios komisijos nagrinėja asmenų skundus (prašymus) dėl savivaldybių viešojo administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo. Komisijų darbo nuostatų 16 punkte nustatyta, kad užregistruotas skundas perduodamas komisijos pirmininkui, o šis įvertina, ar skundas priskiriamas komisijos kompetencijai (16.1 punktas); ar skundas paduotas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio nustatytu terminu (16.2 punktas ); ar nėra nagrinėjamo ar išnagrinėto administracinio ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu komisijoje, kitoje ikiteisminėje ginčus nagrinėjančioje institucijoje ar teisme (16.3 punktas); ar skundas atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnyje nustatytus reikalavimus skundo formai ir turiniui (16.4 punktas.); ar prie skundo (prašymo) pridėti visi privalomi dokumentai (16.5 punktas.). Įvertinęs Komisijų darbo nuostatų 16 punkte nurodytus skundo (prašymo) priimtinumo klausimus, komisijos pirmininkas nutaria: priimti skundą (prašymą) nagrinėti (18.1 punktas); atsisakyti priimti skundą (prašymą) nagrinėti (18.2 punktas); nustatyti pareiškėjui 14 dienų terminą ištaisyti skundo (prašymo) trūkumus (18.3 punktas); neištaisius per nustatytą terminą skundo (prašymo) trūkumų, atsisakyti jį priimti ir grąžinti skundą (prašymą) padavusiam asmeniui (18.4 punktas). Komisijų darbo nuostatai reikalauja, kad Komisijos pirmininkas, atsisakęs priimti skundą (prašymą) nagrinėti ar nustatęs pareiškėjui 14 dienų terminą ištaisyti skundo (prašymo) trūkumus, privalo surašyti motyvuotą sprendimą.

Bylos medžiaga, proceso dalyvių paaiškinimai, prie bylos pridėtos Panevėžio apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-509-739-2014 duomenys patvirtina, kad Socialinės paramos skyrius 2012-09-28 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl socialinės pašalpos“ pareikalavo iš pareiškėjo grąžinti 350 Lt socialinę pašalpą, išmokėtą už 2012 m. liepos mėnesį (40 b. l.). Socialinės paramos skyrius šį reikalavimą grindė tuo, kad pareiškėjas nepranešė apie atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į piniginę socialinę paramą. Pareiškėjas, nesutikdamas su nurodytu sprendimu, 2012-10-04 kreipėsi į Savivaldybės administraciją. Savivaldybės administracija 2012-10-19 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) pranešė, jog pareiškėjas privalo grąžinti neteisėtai už 2012 m. liepos mėnesį gautą socialinę pašalpą, bei informavo pareiškėją, kad 3 mėnesius nemokės socialinės pašalpos, nes pareiškėjas nepranešė apie įsidarbinimą (54-55, 56-57 b. l.). Pareiškėjas, nesutikdamas su Savivaldybės administracijos 2012-10-19 sprendimu, skundu kreipėsi į Komisiją, kuri 2012-12-07 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjo skundo netenkino (58-60 b. l.). Pareiškėjas paminėtus sprendimus apskundė Panevėžio apygardos administraciniam teismui, kuris priėmė nagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, pareiškėjo kildinamą iš Savivaldybės administracijos neteisėtų aktų, vykdant Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą (administracinė byla Nr. I-509-739-2014, 1 t., 25-27, 53-56 b. l.). Panevėžio apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo 2014-03-19 sprendimu atmetė kaip nepagrįstą (administracinė byla Nr. I-509-739-2014, 2 t., 57-61). Nurodytas administracinio teismo sprendimas apeliacine tvarka nebuvo apskųstas ir yra įsiteisėjęs. Be to, pareiškėjas, nesutikdamas su Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus tarnautojų veiksmais sprendžiant socialinės pašalpos skyrimo klausimą, skundą pateikė ir Seimo kontrolieriui, kuris 2013-06-11 pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidimų susijusių su socialinės pašalpos klausimais nenustatė ir pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (61-63 b. l.).

Teismas, remdamasis aukščiau nurodytu Komisijos darbo tvarkos, jos kompetencijos, Komisijos pirmininko kompetencijos reguliavimu bei atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su socialinės pašalpos neskyrimu pareiškėjui, šios pašalpos išieškojimu, išnagrinėtais ginčais dėl socialinės pašalpos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje ir teisme, daro išvadą, kad Komisijos pirmininkas tinkamai taikė Komisijų darbo nuostatų 16.3 ir 18.2 punktus bei 2014 m. sausio 6 d. priimtu sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsisakymo priimti skundą nagrinėjimui“ pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo 2013-11-18 skundą nagrinėti. Teismo vertinimu, Komisijos pirmininkas veikė teisės aktų suteiktų įgaliojimų ribose ir neteisėtų veiksmų neatliko. Nurodytas Sprendimas motyvuotas, pagrįstas faktiniais duomenimis ir teisės normomis, jame tinkamai nurodyta administracinio akto apskundimo tvarka. Taigi, nagrinėjant bylą, aplinkybių, leidžiančių spręsti, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nustatytų reikalavimų, nenustatyta.

Be to, V. G. tvirtino, kad žala jam buvo padaryta ir tuo, jog Komisijos pirmininkas į jo 2013 m. lapkričio 18 d. skundą atsakė, pažeidęs teisės aktais nustatytą terminą.

Įstatymo 13 straipsnis, Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 42 punktas nustato, kad paduoti skundai (prašymai) turi būti išnagrinėjami ir sprendimai dėl jų priimami ne vėliau kaip per 14 dienų nuo jų gavimo. Įstatyme, Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatuose įtvirtintos normos terminų, per kuriuos vietos savivaldybėje veikiančios administracinių ginčų komisijos pirmininkas privalo priimti motyvuotą sprendimą atsisakyti priimti asmens skundą, nereglamentuoja. Teismas sprendžia, kad šiuo atveju taikytinas Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, 30 punktas, nustatantis, kad asmenų prašymai turi būti išnagrinėti per 20 darbo dienų nuo jų gavimo institucijoje.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas V. G. Komisijai adresuotą skundą pateikė 2013 m. lapkričio 18 d. (10-11, 52 b. l.), o Komisijos pirmininkas dėl V. G. skundo Sprendimą priėmė 2014 m. sausio 6 d. (10-11, 14 b. l.). Taigi akivaizdu, kad Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių nustatytas 20 darbo dienų terminas atsakymui į pareiškėjo skundą pateikti buvo pažeistas. Pažymėtina, kad tarp bylos proceso dalyvių ginčo dėl aplinkybės, kad į pareiškėjo 2013 m. lapkričio 18 d. skundą nebuvo atsakyta per 20 darbo dienų nuo jo gavimo institucijoje, nėra. Atsižvelgus į šias aplinkybes, sprendžiama, ar Sprendimo priėmimas, praleidus nustatytą terminą, pareiškėjui sukėlė turtinę ir neturtinę žalą.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje laikytina, jog neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau teisė jas gina turtiniais būdais. Taigi, siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus, ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Materialiosios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti ( Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Pareiškėjas neturtinę žalą įvertino 50 000 Lt suma ir nurodė, kad neturtinė žala pasireiškė tuo, kad dėl Komisijos pirmininko neteisėtų veiksmų jis patyrė daug nepatogumų ir rūpesčių, kadangi teko kreiptis į įvairias institucijas, susirašinėjimas su jomis užėmė daug laiko.

Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t.y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialinio teisinio pobūdžio faktas, nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008). Teismas, vadovaudamasis aukščiau išdėstytu teisiniu reglamentavimu, atsižvelgęs į suformuotą teisminę praktiką neturtinės žalos nustatymo, jos vertinimo klausimais, sprendžia, kad Komisijos pirmininko 2014-01-06 parengtas Sprendimas dėl pareiškėjo 2013-11-18 skundo vertintinas kaip formalus, mažareikšmis pažeidimas, iš esmės negalėjęs pareiškėjui sukelti esminės dvasinės skriaudos, skausmo, dvasinių išgyvenimų, sukrėtimų, pažeminimų. Byloje teismui pareiškėjas nepateikė įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad dėl Sprendimo, priimto nesilaikant nustatyto termino, pareiškėjas patyrė žymiai stipresnius bei gilesnius dvasinius išgyvenimus nei paprastai patiriami socialinėje aplinkoje, susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms, vertintinus kaip neturtinė žala. Be to, byloje nebuvo pateikta objektyvių duomenų patvirtinančių, kad aukščiau nurodytas Komisijos pirmininko veiksmas pareiškėjui būtų neigiamai paveikęs jo sveikatą, todėl daroma išvada, ir dėl šios priežasties nėra pagrindo konstatuoti neturtinės žalos atsiradimo faktą. Be to, teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavę, jog pats pažeidimo fakto pripažinimas yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankamas ir teisingas atlyginimas už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; LVAT 2012 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-1906-12). Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad jei nagrinėjamoje byloje ir būtų nustatytas faktas, jog viešojo administravimo subjekto padarytas procedūrinis pažeidimas sukėlė laikiną nepatogumą, vertintiną kaip neturtinė žala, pažeidimo konstatavimas būtų pakankama ir teisinga pareiškėjo teisių gynimo priemonė, atmetant jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigine išraiška.

Pareiškėjas V. G., pagrįsdamas 10 000,00 Lt dydžio turtinės žalos atsiradimą, nurodė, kad tokią žalą sudaro išlaidos, patirtos kopijuojant įvairius dokumentus, rašant skundus įvairioms institucijoms, važiuojant į įvairias institucijas. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje turtinė žala apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų. Minėta, kad administracinėje byloje dėl žalos atlyginimo pareiškėjo pareiga yra įrodyti visas įstatymo nustatytas sąlygas, tarp jų – ir turtinės žalos dydį, būtinas vietos savivaldybės viešajai atsakomybei atsirasti (LVAT 2007 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4-180/2007, 2011 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-3063/2011). Pareiškėjas turtinei žalai pagrįsti pateikė kompaktinį diską su 2013 m. liepos 2 d. – 2014 m. vasario 20 d. laikotarpiu padarytomis nuotraukomis, kuriose užfiksuotos įvairios institucijos, kuriose, pareiškėjo teigimu, jis lankėsi. Teismas, įvertinęs šią įrodinėjimo priemonę, daro išvadą, kad pareiškėjo pateiktos fotonuotraukos 10 000 Lt turtinės žalos atsiradimo fakto nepatvirtina. Nagrinėjant bylą, kitokių duomenų, leidžiančių objektyviai spręsti, kokie konkretūs materialiniai praradimai sudaro pareiškėjo nurodyto dydžio turtinę žalą, nebuvo nustatyta. Dėl išvardintų priežasčių pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo atmetamas kaip nepagrįstas.

Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad V. G. dėl Komisijos pirmininko 2014 m. sausio 6 d. Sprendimo, priimto sprendžiant pareiškėjo 2013 m. lapkričio 18 d. skundo priėmimo nagrinėti klausimą, patyrė turtinę ir neturtinę žalą, todėl pareiškėjo skundo reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

atmesti pareiškėjo V. G. skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Anykščių rajono savivaldybei, atstovaujamai Anykščių rajono savivaldybės administracijos.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.