Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-176-261/2016

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-02-02
Bylos Nr.: A-176-261/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-65-3-00036-2014-3
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Stasys Gagys (pran.)
Pareiškėjas: V. G.
Atsakovas: Anykščių rajono savivaldybei, atstovaujamai Anykščių rajono savivaldybės administracijos

Kategorijos

15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A-176-261/2016Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00036-2014-3Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. vasario 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Anykščių rajono savivaldybei, atstovaujamai Anykščių rajono savivaldybės administracijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjas V. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą patikslintu skundu (toliau – ir skundas), prašydamas iš Anykščių rajono savivaldybės administracijos priteisti 10 000 Lt turtinės žalos ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 35-38).

Skunde nurodė, kad 2013 m. lapkričio 18 d. skundu kreipėsi į Anykščių rajono savivaldybės visuomeninę administracinių ginčų komisiją (toliau – Komisija) ir prašė nustatyti, kodėl jis negavo Anykščių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus (toliau – Socialinės paramos skyrius) 2012 m. rugsėjo 28 d. rašto Nr. S-798 „Dėl socialinės pašalpos“, kurį jis pirmą kartą pamatė 2013 m. spalio 3 d. pas advokatą I. Tumą. Nesulaukęs Komisijos atsakymo, pareiškėjas pakartotinai 2013 m. gruodžio 23 d. skundu kreipėsi į Komisiją ir dar kartą prašė skubiai išnagrinėti jo 2013 m. lapkričio 18 d. skundą. Teigė, kad Komisijos pirmininkas, praleidęs teisės aktų nustatytus terminus, ne tik į skundą atsakė pavėluotai, bet ir 2014 m. sausio 6 d. sprendimu Nr. 03 „Dėl atsisakymo priimti skundą nagrinėti“ (toliau – ir Sprendimas) atsisakė pareiškėjo skundą nagrinėti ir jį grąžino pareiškėjui. Dėl to pareiškėjas patyrė turtinės ir neturtinės žalos, kadangi buvo priverstas kreiptis į įvairias institucijas. Susirašinėjimas su institucijomis užėmė daug laiko, teko rašyti daug skundų, kopijuoti dokumentus, juos vežti, pristatinėti įvairioms institucijoms, po to ilgai laukti ir nervintis dėl atsakymų į juos.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas, iš esmės pakartodamas skunde išdėstytus teiginius ir argumentus, prašė tenkinti skundą reikalavimą, papildomai paaiškino, kad visi ginčai prasidėjo nuo to momento, kai jis gavo Socialinės paramos skyriaus 2012 m. rugsėjo 28 d. raštą Nr. S-798, kuriuo iš jo buvo pareikalauta grąžinti 350 Lt socialinę pašalpą, sumokėtą už 2012 m. liepos mėnesį. Pareiškėjas akcentavo, kad minėtą raštą jis pamatė tik 2013 m. spalio 3 d. pas advokatą I. Tumą, todėl jam kilo abejonių dėl šio rašto tikrumo. Siekdamas išsiaiškinti visą tiesą ir nesutikdamas su Socialinės paramos skyriaus ir Komisijos bei Komisijos pirmininko darbo metodais, jų veiksmais (neveikimu) pareiškėjas kreipėsi į daugelį institucijų, todėl patyrė daug turtinės ir neturtinės žalos.

Atsiliepimas

Atsakovui Anykščių rajono savivaldybei atstovaujanti Anykščių rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 48-51) su juo nesutiko, prašė atmesti.

Anykščių rajono savivaldybės atstovė, iš esmės remdamasi atsiliepimo motyvais ir argumentais, prašė pareiškėjo reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstus. Akcentavo, jog civilinei atsakomybei atsirasti būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, žalos faktas ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Tvirtino, kad V. G. nenurodė jokių aplinkybių, pagrindžiančių, kaip pasireiškė kokios nors Anykščių rajono savivaldybės institucijos neteisėtas veikimas ar neveikimas, dėl kurio pareiškėjui atsirado turtinė ir neturtinė žala, be to, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie pagrįstų žalos atsiradimą, jos dydį. Atstovė teigė, kad pats pareiškėjas piktnaudžiauja savo teisėmis. Nurodė, kad Anykščių rajono savivaldybės administracijoje 2013 m. lapkričio 18 d. buvo gautas Komisijai adresuotas pareiškėjo skundas. Šiame skunde pareiškėjas ginčijo Socialinės paramos skyriaus 2012 m. rugsėjo 28 d. rašto Nr. S-798 „Dėl socialinės pašalpos“ siuntimo ir gavimo faktą ir prašė nustatyti, kodėl jis šio dokumento negavo. Komisijos pirmininkas 2014 m. sausio 6 d. sprendimu Nr. 03 „Dėl atsisakymo priimti skundą nagrinėti“ atsisakė priimti pareiškėjo skundą nagrinėti. Akcentavo, kad Sprendime yra išdėstyti tokio sprendimo motyvai, jį pagrindžiančios aplinkybės bei nurodyta apskundimo tvarka. Atsakovo atstovė teigė, kad visas aplinkybes, susijusias su socialinės pašalpos neskyrimu V. G. ir išieškojimu, nagrinėjo ne tik Anykščių rajono savivaldybės administracija ir Komisija, bet tyrė ir Seimo kontrolierius bei Panevėžio apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-509-739/2014.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimu (b. l. 100-105) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, jog Anykščių rajono savivaldybės administracija 2013 m. lapkričio 18 d. gavo Komisijai adresuotą pareiškėjo V. G. skundą, reg. Nr. 1-GP-236, dėl Socialinės paramos skyriaus 2012 m. rugsėjo 28 d. rašto Nr. S-798 „Dėl socialinės pašalpos“. Šiame skunde pareiškėjas išdėstė nepasitenkinimą, kurį jam sukėlė nurodytas raštas, bei išreiškė abejonę dėl šio dokumento tikrumo. Pareiškėjas Komisijai teigė, kad šiuo raštu buvo klaidinamos visos institucijos, į kurias jis kreipėsi skundais dėl Socialinės paramos skyriaus veiklos, ir prašė, kad Komisija nustatytų, kodėl pareiškėjas negavo minėto rašto (b. l. 10-11, 52). Anykščių rajono savivaldybės administracijoje 2013 m. gruodžio 23 d. buvo gautas papildomas pareiškėjo skundas, kuriame pareiškėjas priminė, kad jis į Komisiją kreipėsi 2013 m. lapkričio 18 d. skundu, nurodė, kad iki šiol nurodytas jo skundas nėra išnagrinėtas, prašė skubiai išnagrinėti skundą (b. l. 53). Komisijos pirmininkas, vadovaudamasis Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų (toliau – ir Komisijų darbo nuostatai) 18.2 punktu, 2014 m. sausio 6 d. Sprendimu atsisakė priimti skundą, grąžino jį pareiškėjui ir išaiškino šio sprendimo apskundimo tvarką (b. l. 14). Komisijos pirmininkas Sprendime nurodė, kad, remiantis galiojančiais teisės aktais, administracinių ginčų komisijos pagal kompetenciją netiria dokumentų tikrumo ar dokumentų įteikimo būdo. Be to, minėtame sprendime Komisijos pirmininkas teigė, kad, nors pareiškėjas 2013 m. lapkričio 18 d. skunde teigė, jog Socialinės paramos skyriaus 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. S-798 „Dėl socialinės pašalpos“ jis nėra gavęs, tačiau šiuo sprendimu pritaikytas sankcijas – reikalavimą sugrąžinti neteisėtai gautą socialinę pašalpą – yra apskundęs ikiteismine tvarka. Komisija 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 2013/11/23-01 pripažino, kad sankcijos pareiškėjui pritaikytos pagrįstai, ir nustatė, jog Anykščių rajono savivaldybės administracija pažeidimų nepadarė. Komisijos pirmininkas, atsižvelgęs į tai, kad klausimai dėl V. G. skirtos socialinės pašalpos iš esmės jau išnagrinėti Komisijos posėdyje, vadovaudamasis Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 16.3 punktu, Sprendime konstatavo, jog pareiškėjo 2013 m. lapkričio 18 d. skundas negali būti nagrinėjamas Komisijoje.

Išanalizavęs pareiškėjo skundo turinį, remdamasis teismo posėdyje pateiktais jo paaiškinimais, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas skundo reikalavimus dėl žalos atlyginimo iš esmės grindžia teiginiais, jog Komisijos pirmininkas atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo 2013 m. lapkričio 18 d. skundą ir kad tokį sprendimą priėmė, pažeisdamas teisės aktais nustatytą terminą.

Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas), Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533, (redakcija, išdėstyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1519) 10, 16, 18.1, 18.2, 18.3, 18.4 punkto nuostatomis, bylos medžiaga, proceso dalyvių paaiškinimais, prie bylos pridėtos Panevėžio apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-509-739-2014 duomenimis, kad Socialinės paramos skyrius 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. S-798 „Dėl socialinės pašalpos“ pareikalavo iš pareiškėjo grąžinti 350 Lt socialinę pašalpą, išmokėtą už 2012 m. liepos mėnesį (b. l. 40), šį reikalavimą grįsdamas tuo, kad pareiškėjas nepranešė apie atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į piniginę socialinę paramą, o pareiškėjas, nesutikdamas su nurodytu sprendimu, 2012 m. spalio 4 d. kreipėsi į Anykščių rajono savivaldybės administraciją, kuri 2012 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. SD-2764 (8.4) pranešė, jog pareiškėjas privalo grąžinti neteisėtai už 2012 m. liepos mėnesį gautą socialinę pašalpą, bei informavo pareiškėją, kad 3 mėnesius nemokės socialinės pašalpos, nes pareiškėjas nepranešė apie įsidarbinimą (b. l. 54-55, 56-57), taip pat pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, skundu kreipėsi į Komisiją, kuri 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 2013/11/23-01 pareiškėjo skundo netenkino (b. l. 58-60), o Panevėžio apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dėl minėtų sprendimų 2014 m. kovo 19 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą (administracinė byla Nr. I-509-739-2014, II t., b. l. 57-61), taip pat tai, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus tarnautojų veiksmais sprendžiant socialinės pašalpos skyrimo klausimą, skundą pateikė ir Seimo kontrolieriui, kuris 2013 m. birželio 11 d. pažymoje Nr. 4D-2013/2-6 pažeidimų, susijusių su socialinės pašalpos klausimais nenustatė ir pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 61-63), teismas padarė išvadą, kad Komisijos pirmininkas tinkamai taikė Komisijų darbo nuostatų 16.3 ir 18.2 punktus bei 2014 m. sausio 6 d. priimtu sprendimu Nr. 03 „Dėl atsisakymo priimti skundą nagrinėjimui“ pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo 2013 m. lapkričio 18 d. skundą nagrinėti. Teismo vertinimu, Komisijos pirmininkas veikė teisės aktų suteiktų įgaliojimų ribose ir neteisėtų veiksmų neatliko. Nurodytas Sprendimas motyvuotas, pagrįstas faktiniais duomenimis ir teisės normomis, jame tinkamai nurodyta administracinio akto apskundimo tvarka. Taigi, nagrinėjant bylą, aplinkybių, leidžiančių spręsti, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nustatytų reikalavimų, nenustatyta.

Žemesnės instancijos teismas

Taip pat remdamasis Įstatymo 13 straipsnio, Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 42 punkto nuostatomis, kad paduoti skundai (prašymai) turi būti išnagrinėjami ir sprendimai dėl jų priimami ne vėliau kaip per 14 dienų nuo jų gavimo, bei atsižvelgdamas į tai, kad Įstatyme, Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatuose įtvirtintos normos terminų, per kuriuos vietos savivaldybėje veikiančios administracinių ginčų komisijos pirmininkas privalo priimti motyvuotą sprendimą atsisakyti priimti asmens skundą, nereglamentuoja, teismas sprendė, kad šiuo atveju taikytinas Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, 30 punktas, nustatantis, kad asmenų prašymai turi būti išnagrinėti per 20 darbo dienų nuo jų gavimo institucijoje. Teismas nustatė, kad pareiškėjas V. G. Komisijai adresuotą skundą pateikė 2013 m. lapkričio 18 d. (b. l. 10-11, 52), o Komisijos pirmininkas dėl V. G. skundo Sprendimą priėmė 2014 m. sausio 6 d. (b. l. 10-11, 14). Todėl teismas padarė išvadą, kad Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių nustatytas 20 darbo dienų terminas atsakymui į pareiškėjo skundą pateikti buvo pažeistas. Pažymėta, kad tarp bylos proceso dalyvių ginčo dėl aplinkybės, kad į pareiškėjo 2013 m. lapkričio 18 d. skundą nebuvo atsakyta per 20 darbo dienų nuo jo gavimo institucijoje, nėra. Atsižvelgus į šias aplinkybes, spręsta, ar Sprendimo priėmimas, praleidus nustatytą terminą, pareiškėjui sukėlė turtinę ir neturtinę žalą.

Tačiau teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo išaiškinimais, atsižvelgęs į suformuotą teisminę praktiką neturtinės žalos nustatymo, jos vertinimo klausimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008), sprendė, kad Komisijos pirmininko 2014 m. sausio 6 d. parengtas Sprendimas dėl pareiškėjo 2013 m. lapkričio 18 d. skundo vertintinas kaip formalus, mažareikšmis pažeidimas, iš esmės negalėjęs pareiškėjui sukelti esminės dvasinės skriaudos, skausmo, dvasinių išgyvenimų, sukrėtimų, pažeminimų. Byloje teismui pareiškėjas nepateikė įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad dėl Sprendimo, priimto nesilaikant nustatyto termino, pareiškėjas patyrė žymiai stipresnius bei gilesnius dvasinius išgyvenimus nei paprastai patiriami socialinėje aplinkoje, susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms, vertintinus kaip neturtinė žala. Be to, byloje nebuvo pateikta objektyvių duomenų patvirtinančių, kad aukščiau nurodytas Komisijos pirmininko veiksmas pareiškėjui būtų neigiamai paveikęs jo sveikatą, todėl padaryta išvada, kad ir dėl šios priežasties nėra pagrindo konstatuoti neturtinės žalos atsiradimo faktą. Be to, teismas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavę, jog pats pažeidimo fakto pripažinimas yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankamas ir teisingas atlyginimas už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1906/2012). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad jei nagrinėjamoje byloje ir būtų nustatytas faktas, jog viešojo administravimo subjekto padarytas procedūrinis pažeidimas pareiškėjui sukėlė laikiną nepatogumą, vertintiną kaip neturtinė žala, pažeidimo konstatavimas būtų pakankama ir teisinga pareiškėjo teisių gynimo priemonė, atmetant jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigine išraiška.

Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 10 000 Lt dydžio turtinės žalos atlyginimą, motyvuojant, kad tokią žalą sudaro išlaidos, patirtos kopijuojant įvairius dokumentus, rašant skundus įvairioms institucijoms, važiuojant į įvairias institucijas, teismas pažymėjo, kad CK 6.249 straipsnio 1 dalyje turtinė žala apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų, be to, administracinėje byloje dėl žalos atlyginimo pareiškėjo pareiga yra įrodyti visas įstatymo nustatytas sąlygas, tarp jų – ir turtinės žalos dydį, būtinas vietos savivaldybės viešajai atsakomybei atsirasti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-180/2007, 2011 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-3063/2011). Pareiškėjas turtinei žalai pagrįsti pateikė kompaktinį diską su 2013 m. liepos 2 d. – 2014 m. vasario 20 d. laikotarpiu padarytomis nuotraukomis, kuriose užfiksuotos įvairios institucijos, kuriose, pareiškėjo teigimu, jis lankėsi. Teismas, įvertinęs šią įrodinėjimo priemonę, padarė išvadą, kad pareiškėjo pateiktos fotonuotraukos 10 000 Lt turtinės žalos atsiradimo fakto nepatvirtina. Nagrinėjant bylą, kitokių duomenų, leidžiančių objektyviai spręsti, kokie konkretūs materialiniai praradimai sudaro pareiškėjo nurodyto dydžio turtinę žalą, nebuvo nustatyta. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas V. G. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 118-119), kuriame prašo iškviesti „specialiaisiais liudininkais“ Komisijos pirmininką R. B., narius K. S., R. R., V. L., N. G., tuo laiku laikinai ėjusią Socialinės paramos skyriaus vedėjo pareigas V. V. bei kanceliarijos darbuotoją Z. L.. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Byloje nėra to, ką teisėja teismo posėdžio metu žadėjo prijungti prie bylos. Tai patvirtintų posėdžio garso įrašas, tačiau teismas pagal pareiškėjo prašymą pateikti posėdžio garso įrašą pateikė tuščią kompaktinį diską.Nepriklausomi advokatai laiko šią administracinę bylą sutapatinta su civiline byla.Neaišku, kokiu tikslu pirmosios instancijos teismas trukdė Anykščių ligoninės vyr. gydytoją, poliklinikos direktorę, šeimos gydytoją, tačiau nepasitikėjo pareiškėju.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teismo posėdžio metu pareikalavo pagrįsti ieškinio dydį autobuso bilietų čekiais ir galiausiai sprendime nurodė, kad materialinių išlaidų nenustatė. Neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir paminėjo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-509-739-2014, dėl kurio pareiškėjas apeliacinio skundo net nerašė.Pirmosios instancijos teismas nieko nepridėjo iš Seimo kontrolierių išvadų, ką teismo posėdžio metu žadėjo padaryti.

Atsiliepimas

Atsakovas Anykščių rajono savivaldybė, atstovaujama Anykščių rajono savivaldybės administracijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 167-168) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinis skundas neatitinka apeliaciniam skundui keliamų reikalavimų. Jame nėra nurodyti jokie ginčijami klausimai, jokios aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo kurios nors dalies nepagrįstumas. Pridėti dokumentai yra susiję išimtinai tik su aplinkybėmis dėl socialinės pašalpos neskyrimo ir išieškojimo, kurias jau anksčiau išnagrinėjo Anykščių rajono savivaldybės administracija, Komisija, Seimo kontrolierius ir Panevėžio apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. 1-509-739/2014. Nė viena institucija jokių pažeidimų, susijusių su socialinės pašalpos neskyrimu nenustatė. Apeliaciniame skunde nėra pridėta jokių įrodymų, pagrindžiančių kokias nors su šia byla susijusias aplinkybes. Apeliaciniame skundė negalima kelti jokių reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliaciniame skunde nenurodyta, kokias aplinkybes galėtų paaiškinti Komisijos nariai bei Anykščių rajono savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus darbuotojai V. V. bei Z. L., kurie nedalyvavo priimant Komisijos pirmininkui Sprendimą atsisakyti nagrinėti pareiškėjo skundą. Todėl prašymas iškviesti liudytojus ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka yra niekuo nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalis numato bendrą taisyklę, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas, apeliaciniame skunde reikšdamas reikalavimą nagrinėti jo apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, nenurodė aplinkybių, esant kurioms nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 81 straipsnyje numatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimo, konstatavo, kad turtinės žalos pareiškėjas nepatyrė, o dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl procedūrinio pažeidimo, padaryto nagrinėjant pareiškėjo 2013 m. lapkričio 18 d. skundą Anykščių rajono savivaldybės visuomeninėje administracinių ginčų komisijoje, pakanka pripažinimo, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į savalaikį jo skundo išnagrinėjimą, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo, išreikšto piniginiu dydžiu.

Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir teismo sprendimo motyvų nekartodamas, tik papildo juos, atsakydamas į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalimi nustatyta, kad savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje panašiose bylose konstatuojama, kad kiekvienu atveju, sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, būtina vertinti CK 6.271 straipsnio 4 dalies sąlygą konkrečiam atvejui. Nes kiekvienu atveju viešojo administravimo subjekto veika, kuriai nepritarė teismas, yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad dėl to galėjo atsirasti žala. Vertinant institucijos veiksmų teisėtumą, taip pat reikšminga, ar administravimo subjektas laikėsi nustatytos standartinės veiklos normų, kurių jis privalėjo laikytis, ar nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje (redakcija, galiojusi akto priėmimo metu) numatyti viešojo administravimo principai. Tik šių aplinkybių vertinimo visuma galima pagrįsti, ar viešojo administravimo subjekto veikla atitinka CK 271 straipsnio 4 dalyje numatytą atsakomybės sąlygą. Toks vertinimas turi būti siejamas su tuo, ar pašalinus procedūrinį pažeidimą, sprendimas galėjo būti kitoks, jei nebūtų įvykdytas minėtos procedūros pažeidimas (žr., pvz., administracinę bylą Nr. A261-1187/2012).

Ginčo atveju pareiškėjo skundo nagrinėjimo trukmę nustatančio termino pažeidimas iš esmės teisingam pareiškėjo skundo išnagrinėjimui Anykščių rajono savivaldybės visuomeninėje administracinių ginčų komisijoje įtakos neturėjo. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra nustatytos sąlygos, leidžiančios priteisti pareiškėjo prašomą turtinę žalą.

Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kuri turi būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. „Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013).

Pirmosios instancijos tesimo sprendimas atitinka minėtas teismų praktikos nuostatas, suformuotas panašiose bylose.

Pareiškėjas, pagrįsdamas turtinę žalą, taip pat nurodo, kad jis daug kartų lankėsi atsakovo institucijoje, siekdamas tiesos, tačiau tokie vizitai negali patvirtinti žalos atsiradimo Nes, kaip minėta, neteisėti atsakovo veiksmai ar neveikimas turi būti apibrėžti laike ir konkrečia vieta bei turiniu ir jų prigimtis turi būti susijusi su nukentėjusiojo teisėtu reikalavimu. Tik tuo atveju teismas gali įvertinti, ar administravimo subjektas veikė pagal jam suteiktą kompetenciją ir ar tinkamai atliko jam priskirtas funkcijas. Pareiškėjas tokių duomenų nenurodė, todėl abstrakčiais pareiškėjo teiginiais apie patirtą žalą teismas negali remtis.

Dokumentai, pateikti su apeliaciniu skundu, prie bylos neprijungiami ir teismas jų netiria, nesant jų ryšio su byloje nagrinėjamu ginču.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, procesinių pažeidimų nepadarė. Teismo posėdžio 2014 m. lapkričio 18 d. protokolas patvirtina, kad posėdis buvo fiksuojamas, darant posėdžio garso įrašą ir prie bylos pateikta laikmena tai patvirtina.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai įvertino ginčo esmę sudarančias aplinkybes, ištyrė pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgė į visas bylai svarbias aplinkybes ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėStasys GagysVaida Urmonaitė-Maculevičienė