Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Laimutės Sankauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. S. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2018 m. birželio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-223-732/2018 pagal ieškovės R. S. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ dėl darbo užmokesčio ir delspinigių bei vidutinio darbo užmokesčio už pradelstą atsiskaityti laiką priteisimo, tretieji asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau ir – VSDF), Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau ir – VMI), Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau ir – VDI).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu, po to patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 5 592,81 Eur neišmokėto ir nepriskaityto atlyginimo ir išeitinės kompensacijos, 3 728,52 Eur vidutinio darbo užmokesčio pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 141 straipsnio 3 dalį.

2. Nurodė, kad ji nuo 2014-05-05 iki 2015-01-13 dirbo kraštovaizdžio projektų vadove UAB „(duomenys neskelbtini)“. Darbo diena sezoniniame aplinkotvarkos darbe prasidėdavo 7 val. ryte ir tęsdavosi iki 19 val. objektuose, dokumentų rengimas užsitęsdavo iki 21-22 val. Darbe buvo atsakinga už įmonės pirminių buhalterinių dokumentų apskaitą, objekto suprojektavimą, sąmatų skaičiavimą, medžiagų pirkimą bei pristatymą į objektą darbų vykdymui, rangovų ir tiekėjų parinkimą, darbininkų nuvežimą į/iš objekto, vadovavimą darbininkams bei rangovams realizuojant projektus. Taip pat atlikdavo klientų paiešką, derėdavosi su jais. Atsakovė darbo apskaitos tabeliuose rašė, kad ieškovė dirbo tik vieną valandą per dieną, nors realiai buvo dirbama daug ilgiau, kartais iki 12 val. per dieną. T. y., atsakovė, siekdama išvengti mokestinių prievolių tretiesiems asmenims, klastojo darbo apskaitos žiniaraščių turinį, kur įrašydavo tikrovės neatitinkančią informaciją, ir tokius suklastotus dokumentus leido į apyvartą. Dėl tokių atsakovės veiksmų žalą patyrė ne tik ieškovė, bet ir tretieji asmenys, atstovaujantys Lietuvos Respublikos interesus ir viešąjį interesą.

3. Pabrėžė, kad iki šiol nėra gavusi priskaityto darbo užmokesčio už 2014 m. lapkričio ir gruodžio mėn., t. y. 199,42 Eur. Taip pat nepriskaitytas darbo užmokestis pagal faktiškai dirbtas valandas nuo 2014-05-05 iki 2014-12-16, kas sudaro 4 775,41 Eur. Faktiškai įmonėje dirbo ir nuo 2014-12-17 iki 2015-01-13, už šį laikotarpį atsakovė turi sumokėti 617,98 Eur. Be to, atleidžiant iš darbo su ieškove nebuvo atsiskaityta įstatymo nustatyta tvarka, todėl prašė teismo priteisti vidutinį darbo užmokestį nuo 2015-01-14 už pusę metų, t. y. 3 728,52 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

4. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmai 2018 m. birželio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

5. Teismas, sprendė, kad ieškovė praleido Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) nustatytus terminus savo teisėms apginti tiek kreipdamasi dėl ginčo sprendimo ikiteismine tvarka, tiek naudojantis teismine gynyba, ir tai yra pagrindas ieškinį atmesti. Pažymėjo, kad ieškovė, kaip normaliai atidus ir protingas asmuo, kuris dar ir turėjo patirties su samdomais darbuotojais ir jų darbo užmokesčio apskaita, galėjo ir turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimus, jeigu tokie buvo, vėliausiai 2014-12-18 dieną. Taigi laikytina, kad iki kreipimosi į teismą dienos praėjo daugiau nei trys metai ir todėl yra pagrindas šioje byloje taikyti ieškinio senatį.

6. Kartu pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nors ieškovė atskirai paskaičiavo 617,98 Eur sumą, kurios atsakovė nesumokėjo už darbą laikotarpiu nuo 2014-12-17 iki 2015-01-13, tačiau atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus konstatuotina, kad realaus darbo faktas nurodytu laikotarpiu buvo neįrodytas, dėl ko nėra pagrindo priteisti šios sumos ieškovės naudai. Teismo vertinimu, ieškovės nurodytuose objektuose, kuriuose ji teigė dirbusi, darbai išvardinti iki 2014-12-18. Iš byloje esančių elektroninio pašto laiškų kopijų matyti, kad ieškovė atsakovės buhalterinę apskaitą vykdžiusios įmonės darbuotojams rašė 2014-12-17 ir 2015-01-07, šiuose laiškuose aptariami klausimai, susiję su atsakovės buhalterine apskaita už 2014 m. Beje, pastebėtina, kad šiuose laiškuose ieškovė nemini jai atsakovės darbdavės nesumokėtų sumų už atliktą darbą. Tokie įrodymai nepagrindžia teiginio, kad buvo dirbama 16 darbo dienų ir kad santykiai su atsakove turėjo darbo sutarties požymių, o taip pat kad darbdavys būtų davęs kokių nurodymų, susijusių su turėtų darbo funkcijų vykdymu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

7. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

8. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės nuostatas, reglamentuojančias darbo santykius, nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei padarė nepagrįstas išvadas, dėl ko priėmė neteisėtą sprendimą.

9. Pabrėžia, kad nepraleisdama bendrojo ieškinio senaties termino, taikomo ginčams, kylantiems iš darbo teisinių santykių, t.y. 3 metų nuo atleidimo datos, pateikė ieškinį 2017-12-15, o ne 2017-12-15, kaip tą nepagrįstai nurodo pirmosios instancijos teismas. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad buvo atleista 2014-12-16, ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

10. Apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad iš atsakovės nėra gavusi už 2014 m. lapkričio ir gruodžio mėnesius priskaityto darbo užmokesčio, t.y. 199,42 Eur, o pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktinę situaciją ir neatsižvelgė, kad kreipimasis dėl pažeistų teisių praėjus 8 mėnesiams buvo sąlygotas itin sudėtingos susiklosčiusios situacijos, kadangi atsakovės direktorius buvo sugyventinis, su kuriuo nutrūkus santykiams kilo teisminiai ginčai dėl turto bei vyko baudžiamasis procesas dėl smurto artimoje aplinkoje, kas sąlygojo vėlų kreipimąsi dėl pažeistų teisių gynimo darbo teisinių santykių srityje.

11. Apeliantė taip pat nurodo, kad liudytojo R. M. parodymai yra melagingi ir neatitinka tikrovės. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino, dėl ko padarė prieštaringas išvadas, neįsigilino į faktines aplinkybes ir neatskleidė bylos esmės.

12. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nurodo, kad ji nėra ir negali būti teisiškai suinteresuota bylos baigtimi, todėl negali būti proceso dalyviu nagrinėjamoje byloje.

13. Atsiliepimu Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo nagrinėti ginčą teismo nuožiūra, kadangi bylos išsprendimas neturi įtakos VMI teisėms ar pareigoms.

14. Atsiliepimu atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo atmesti ieškovės R. S. apeliacinį skundą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą; taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

15. Nurodo, kad paduotas apeliacinis skundas neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 306 straipsnio 3 dalies reikalavimų, kadangi apeliacinio skundo nepasirašė ir ieškovės atstovas advokatas. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas negali būti nagrinėjamas.

16. Atsakovės atsiliepime taip pat nurodoma, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių ankstesnę ieškinio padavimo datą nei ji nurodyta ieškinyje, t.y. 2017-12-20, dėl ko nagrinėjamu atveju nėra įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas dėl ieškinio senaties termino praleidimo. Negana to, ieškovė neprašė šį terminą atnaujinti, nors buvo atstovaujama profesionalaus teisininko. Kartu pažymima, kad apeliantės nurodomi vykę baudžiamieji ir civiliniai procesai negali būti vertinami, kaip pagrįstos priežastys ieškinio senaties terminui atnaujinti, juo labiau kad apeliantės neapdairumas ir nerūpestingumas jau konstatuoti Panevėžio teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos sprendime, kurio ieškovė nustatytu terminu bei tvarka taip pat neskundė.

17. Papildomai pažymima, jog apeliacinio skundo argumentai, susiję liudytojo R. M. parodymais nėra reikšmingi, kadangi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, jais nesirėmė ir tai neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

18. Be to, ieškovės teiginiai, susiję su pirmosios instancijos teismo netinkamu materialinių ar procesinių teisės normų taikymu bei nukrypimu nuo formuojamos teismų praktikos yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti, taip pat nėra konkretizuoti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų ir civilinę bylą nagrinėja tik apeliacinio skundo ribose.

20. Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė ir atsakovė 2014-05-02 sudarė neterminuotą darbo sutartį, kurioje nustatyta, kad ieškovė atsakovės bendrovėje kraštovaizdžio projektų vadove pradeda dirbti nuo 2014-05-05, darbo dienos trukmė – 3 val. per darbo dieną, viso 15 val. per savaitę, darbo užmokestis – 362,03 Eur (1 250 Lt)/mėn. Iš darbo laiko apskaitos žiniaraščių, kasos išlaidų orderių matyti, kad nuo 2014-08-01 darbo trukmė buvo sumažinta iki 1 val. per dieną, viso 5 val. per savaitę, darbo užmokestis tapo 92,24 Eur (318,50 Lt)/mėn. atskaičius mokesčius. 2014-12-16 ieškovė, vadovaujantis jos prašymu, buvo atleista pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalį (4 – 14, 59, 60, 61, 74, 75, 76, b. l.). Iš į bylą pateiktų įrodymų taip pat matyti, kad Darbo ginčų komisijos 2015-09-25 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atsisakyta nagrinėti ieškovės prašymą dėl darbo užmokesčio iš atsakovės išieškojimo šiai praleidus tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos darbo kodekso 289 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminą (27 – 28 b. l.). Ieškovės R. S. ieškinys, kuriuo taip pat reikalaujama priteisti darbo užmokestį ir kitas pinigines sumas iš atsakovės, pirmosios instancijos teisme buvo gautas 2017-12-20 (2 b. l.).

21. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovės prašymą taikyti ieškinio senatį, sprendė, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė atleidimą iš darbo prašė nustatyti 2014-12-17, o 2014-12-18 ji buvo informuota apie jai paskaičiuotą darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas (60, 75, 76 b. l.). Todėl visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju vėliausiai skaičiuotinas nuo 2014-12-18 (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348-690/2015 ir kt.). Kartu apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka ir su skundžiamame sprendime išdėstytais argumentais, jog aplinkybė, kad ieškovė buvo atsakinga už atsakovės pirminių buhalterinių dokumentų apskaitą, ką patvirtina byloje esantčių elektroninių laiškų turinys, leidžia daryti išvadą, kad ieškovė turėjo pakankamai patirties ir žinių darbo užmokesčio mokėjimo bei jo apskaitymo srityse, dėl ko, kaip atidus ir rūpestingas asmuo, galėjo ir turėjo suvokti jos atžvilgiu galimai daromus pažeidimus vėliausiai 2014-12-18, juo labiau kad šią dieną ji elektroniniu laišku patvirtino, jog atleidimo iš darbo metu priskaičiuoto darbo užmokesčio bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas dydis yra tinkamas (60 b. l.).

22. Taigi, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą, o taip pat į Lietuvos Respublikos darbo kodekso 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą 3 metų bendrąjį ieškinio senaties terminą, laikytina, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju suėjo iki 2017-12-20, t.y. dienos, kada ieškovė pareiškė ieškinį pirmosios instancijos teisme. Šio fakto pateiktame apeliaciniame skunde iš esmės neginčija ir pati apeliantė. Tačiau, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškinys pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas ne 2017-12-20, t.y. praleidus ieškinio senaties terminą ir neprašant jo atnaujinti, o 2017-12-15. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, jog ieškinys pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas praleidus ieškinio senaties terminą. Kartu reikšminga ir tai, kad nei ieškinyje, nei patikslintame ieškinyje ieškovė neprašė šio termino atnaujinti. Tokios aplinkybės, t.y. kad prašymas atnaujinti ieškinio senaties terminą teismui buvo pateiktas, nenurodoma ir apeliaciniame skunde.

23. Vertinti, kad ieškinys pirmosios instancijos teismui pateiktas apeliantės nurodomu laiku, t.y. 2017-12-15, bei nesant suėjus ieškinio senaties terminui, teisėjų kolegija neturi pagrindo, kadangi byloje nėra jokių tą patvirtinančių įrodymų. Kartu sutiktina su atsiliepime į ieškinį išdėstytais argumentais, kad apeliantė viso civilinio proceso metu buvo atstovaujama profesionalaus teisininko, kas neleidžia daryti išvados, jog ieškovė galėjo netinkamai suvokti susiklosčiusias aplinkybes bei teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Apeliantės nurodomos aplinkybės, susijusios su vykusiais baudžiamaisiais ir kitais teisminiais procesais, automatiškai nesudaro pagrindo pripažinti ieškinio senaties terminą esant praleistą dėl svarbių priežasčių, juo labiau kad minėtame Darbo ginčų komisijos 2015-09-25 sprendime, po kurio priėmimo ieškinys nustatytu terminu (1 mėnuo) teismui pateiktas nebuvo, taip pat nurodooma, jog tokios aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti esant terminą ginti savo galimai pažeistas teises dėl svarbių priežasčių. Priešingai, aptariamame Darbo ginčų komisijos sprendime konstatuotas ieškovės neapdairumas ir nerūpestingumas kreipiantis dėl galimai pažeistų teisių. Taigi visos pirmiau išdėstytos aplinkybes, išties patvirtina, kad ieškovė nebuvo pakankamai rūpestinga bei apdairi siekdama ginti savo galimai pažeistas teises, dėl ko praleido ieškinio senaties terminą bei dėl ko skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu pareikštas ieškinys buvo atmestas visiškai pagrįstai.

24. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visiškai sutiktina ir su skundžiamame sprendime padaryta išvada, jog aplinkybės, kad ieškovė dirbo pas atsakovę laikotarpiu nuo 2014-12-17 iki 2015-01-13 ir dėl to jai nėra išmokėta 617,98 Eur suma, nėra pagrįstos, kadangi byloje nėra jokių tą patvirtinančių įrodymų, o be to šios pirmosios instancijos išvados iš esmės nėra ginčijamos ir pateiktame apeliaciniame skunde, dėl ko, visiškai sutinkant su pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra tikslinga plačiau to analizuoti.

25. Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės, susijusios su liudytojo parodymais bei į bylą pateiktais įrodymais (kasos pajamų orderiai), neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino bei jo apskaičiavimo, dėl ko apeliacinės instancijos teismas jų neanalizuoja, nevertina bei dėl jų nepasisako. Be to, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008; Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

26. Atmetus ieškovės R. S. apeliacinį skundą, atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteistinos turėtos teisinės pagalbos išlaidos – 160,00 Eur (už teisinę atsiliepimo parengimą, CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į šios civilinės bylos sudėtingumą, atsakovei suteiktų teisinių paslaugų kokybę, daro išvadą, kad jos pateiktų išlaidų, susijusių su advokato pagalba, dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose rekomenduojamų dydžių, yra pagrįstas ir nemažintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2018 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš ieškovės R. S., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), naudai priteisti 500 Eur (penkis šimtus eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.