Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Gintaro Dzedulionio, Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. gynėjo advokato Gintaro Černiausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-08-30 nuosprendžio, kuriuo

E. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 220 straipsnio 1 dalį (2015-06-25 įstatymo Nr. XII-1871 redakcija) ir jam paskirta 150 MGL dydžio, t. y. 5 649 Eur bauda;

pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 250 MGL dydžio, t. y. 9 415 Eur bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir E. B. paskirta subendrinta bausmė – 250 MGL dydžio, t. y. 9 415 Eur bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. E. B., būdamas juridinio asmens UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis (nuo 2018-03-01 pavadinimas UAB „I(duomenys neskelbtini)“), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. adresu (duomenys neskelbtini), įregistruotos 2007-03-02, akcininku ir direktoriumi, turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui, vadovaujantis 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalies nuostata, nurodančia, kad „už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, 14 straipsnio 2 dalies nuostata, nurodančia, kad „už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys. Ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui)“, turėdamas prievolę tinkamai organizuoti bendrovės buhalterinę apskaitą, užtikrinti, kad visos išreikštos pinigais ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai būtų tinkamai registruojami ir apskaitomi, pažeisdamas 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“ laikotarpiu nuo 2010-12-01 iki 2016-12-31, veikdamas tyčia, suvokdamas, kad dėl jo nusikalstamų veiksmų apskaitos informacija bus neišsami, neobjektyvi ir netinkama, sąmoningai leisdamas atsirasti padariniams, bendrovės vardu vykdydamas Jungtinėse Amerikos Valstijose nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorius, t. y. UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis (nuo 2018-03-01 pavadinimas UAB „I(duomenys neskelbtini)“) įsigijus žemės sklypą Nr. 26 (su jame esančiais pastatais ir priklausiniais), esantį (duomenys neskelbtini), sandorį patvirtina 2010-12-07 Nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas (Bylos Nr.474231240260); UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis (nuo 2018-03-01 pavadinimas UAB „I(duomenys neskelbtini)“) pardavus žemės sklypą Nr. 26 (su jame esančiais pastatais ir priklausiniais), esantį (duomenys neskelbtini); sandorį patvirtina 2016-03-31 Nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas (Bylos Nr. 474231240260); UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis (nuo 2018-03-01 pavadinimas UAB „I(duomenys neskelbtini)“) įsigijus žemės sklypą Nr. 514211-88-0420 (su jame esančiais pastatais ir priklausiniais), esantį (duomenys neskelbtini); sandorį patvirtina 2013-09-16 Nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas (Bylos Nr. 12-196); UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis (nuo 2018-03-01 pavadinimas UAB „I(duomenys neskelbtini)“) pardavus žemės sklypą Nr. 514211-88-0420 (su jame esančiais pastatais ir priklausiniais), esantį (duomenys neskelbtini), sandorį patvirtina 2016-06-24 Nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas; įmonės buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui – vyr. buhalterei M. B., nežinančiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, tyčia nepateikė informacijos bei dokumentų apie šiuos ūkinius įvykius ir ūkines operacijas, dėl ko laikotarpiu nuo 2010-12-01 iki 2016-12-31 į UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis (nuo 2018-03-01 pavadinimas UAB „I(duomenys neskelbtini)“) apskaitą nebuvo įtrauktos jokios ūkinės operacijos, susijusios su nekilnojamojo turto JAV pirkimu, naudojimu ir pardavimu, nebuvo vedami nekilnojamojo turto registrai, šis nekilnojamas turtas nebuvo apskaitytas 2010-2016 m. balansų eilutėse II.1 „Žemė“ ir II.2 „Pastatai ir statiniai“ ir prie balansų pateiktų paaiškinamųjų raštų dalyje „Materialaus turto pokyčiai ataskaitiniais metais“. Tokiu būdu jis, vykdydamas veiklą UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis vardu, sąmoningai apgaulingai organizavo įmonės buhalterinės apskaitos vedimą, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „I(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2010-12-01 iki 2016-12-31.

Šie E. B. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

2. Be to, E. B., būdamas UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis (nuo 2018-03-01 pavadinimas UAB „I(duomenys neskelbtini)“), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. adresu (duomenys neskelbtini), akcininku ir direktoriumi, būdamas atsakingas už tinkamą bendrovės buhalterinę apskaitos organizavimą, visų išreikštų pinigais ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitymą, už pateikiamų finansinių atskaitomybių teisingumą, pagal 2001-12-20 Pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 51 straipsnio 2 dalies nuostatas (pakeitimas 2016-03-22 Nr. XII-2262), kad metinė pelno mokesčio deklaracija pateikiama pasibaigus mokestiniam laikotarpiui iki kito mokestinio laikotarpio šešto mėnesio penkioliktos dienos, t. y. privalėdamas iki 2017-06-15 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikti UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis pelno mokesčio deklaraciją PLN204 už 2016 m. metus, įvykdęs JAV esančio bendrovei priklausančio nekilnojamojo turto – sklypo Nr. 26 (su jame esančiais pastatais ir priklausiniais), esančio (duomenys neskelbtini), ir sklypo (su jame esančiais pastatais ir priklausiniais), esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo sandorius, pagal kuriuos 2016-06-28 į įmonės sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB Swedbank, dviem mokėjimais buvo gauta 353 734,89 USD; 2016-06-28 į sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB „Luminor“ banke buvo gauta 353 734,89 USD, iš viso 707 469,78 USD (ekvivalentas eurais – 643 271 Eur), siekdamas, kad šios ūkinės operacijos nebūtų įtrauktos į įmonės apskaitos registrus ir nuo faktinių pajamų nebūtų išskirtas, deklaruotas ir į valstybės biudžetą sumokėtas pelno mokestis, įmonės buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui – vyr. buhalterei M. B. tyčia nepateikė informacijos bei dokumentų apie šiuos ūkinius įvykius ir ūkines operacijas. Pastaroji, nežinodama apie vykdomą nusikalstamą veiką, į bendrovės pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204) už laikotarpį nuo 2016-01-01 iki 2016-12-31 įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas ir pelną, t. y. deklaracijos II dalyje „Mokesčių bazė“ 18 eilutėje „Į mokesčių bazę įtrauktų visų vieneto pajamų bendra suma“ neįtraukė 707469,78 USD (ekvivalentas eurais – 643 271 Eur) pajamų, gautų už JAV parduotą nekilnojamąjį turtą; III dalyje „Apmokestinamo pelno ir pelno mokesčio apskaičiavimas“ 19 eilutėje „Pelno (nuotolio) apskaičiuotas mokestinių metų pelnas (nuostoliai) prieš apmokestinimą (+/-)“ neįtraukė 261 639 Eur dydžio pelno, gauto už JAV parduotą nekilnojamąjį turtą; deklaracijos 55 ir 59 eilutėje „Pelno mokesčio suma; Apskaičiuota pelno mokesčio suma, mokėtina į biudžetą“ neįrašė ne mažiau nei 9 867 Eur mokėtino pelno mokesčio sumos, po ko šią deklaraciją 2017-06-14 elektroniniu būdu pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai Vilniuje, Ulonų g. 2. Tokiu būdu E. B. organizavo žinomai neteisingų duomenų apie UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis (nuo 2018-03-01 pavadinimas UAB „I(duomenys neskelbtini)“) pajamas ir pelną įrašymą į Metinę pelno mokesčio deklaraciją už 2016 metus (forma PLN204) bei jos pateikimą valstybės įgaliotai institucijai, dėl ko valstybės biudžetui buvo padaryta ne mažesnė nei 9 867 Eur žala.

Šie E. B. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2015-06-25 įstatymo Nr. XII-1871 redakcija) numatytą nusikalstamą veiką.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniame skunde nuteistojo E. B. gynėjas adv. G.Černiauskas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-08-30 nuosprendį panaikinti ir E. B. atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes jis nepadarė nusikaltimų, numatytų BK 220 straipsnio 1 dalyje, BK 222 straipsnio 1 dalyje.

3.1. Mano, kad apylinkės teismo išvados dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, sudėties buvimo E. B. veiksmuose nepagrįstos ir neatitinkančios faktinių situacijos aplinkybių, be to, nuosprendis surašytas nesilaikant teismų praktikoje nustatytų taisyklių ir baudžiamajame įstatyme įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties.

3.2. Nurodo, kad apylinkės teismas nenustatė konkrečios ir tikslios nesumokėto pelno mokesčio sumos, nors ši suma yra vienas iš būtinųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių. Be to, teismo posėdžio metu paaiškėjo, jog specialistė V. G. pateikė klaidingą specialisto išvadą, kurioje neteisingai apskaičiuotas mokėtinas pelno mokestis. Atkreipia dėmesį į tai, kad specialisto išvados, kuriomis teismas remiasi priimdamas atitinkamą sprendimą, turi būti pagrįstos objektyviais duomenimis ir išsamios (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20-507/2015). Mano, jog šioje baudžiamojoje byloje esanti specialisto išvada yra neobjektyvi ir galimai atlikta šališko specialisto. Šiuos teiginius, gynėjo nuomone, pagrindžia ir tai, jog teismo posėdžio metu apklausus specialistę ji nurodė, jog teikiant išvadą ji neanalizavo, ar įmonė dirbo nuostolingai, ar įmonė į šiuos metus galėjo persikelti nuostolius, ar turėjo kažkokių kitų pajamų, be to, specialistai nevertino, koks buvo pelnas iki tos dienos.

3.3. Pažymi, jog skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog pradiniame kaltinime (dėl BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos) buvo neteisingai nurodyta mokėtino pelno mokesčio suma, o patikslintame kaltinime teisinga. Tačiau, nuteistojo gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinamajame akte apskritai nenurodyta tiksli nesumokėto pelno mokesčio suma, o tik suformuotas abstraktus teiginys, jog nuteistasis į deklaraciją neįrašė ne mažiau nei 9 867 Eur mokėtino pelno mokesčio. Taigi, gynėjo manymu, nėra aišku, kuo vadovaujantis buvo priimtos išvados būtent dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo.

3.4. Atkreipia dėmesį į tai, kad Pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinti tikslūs pelno mokesčio tarifai. Taigi, nuteistojo nesumokėtas pelno mokesčio dydis, vadovaujantis teisės aktuose įtvirtintu mokesčio tarifu (15 procentų), galėjo ir turėjo būti apskaičiuotas tiksliai. Neapskaičiavus tikslaus nesumokėto pelno mokesčio sumos ir įrašius kaltinamajame akte bei apkaltinamajame nuosprendyje abstrakčius teiginius ne mažiau nei ar galimai neteisingai apskaičiavo, apkaltinamasis nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes nuteistojo veiksmuose nenustatyta nusikaltimo sudėtis - viršijanti 100 MGL nesumokėto pelno mokesčio suma.

3.5. Gynėjo nuomone, apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos ir BK 220 straipsnyje įtvirtintų nusikalstamos veikos sudėties požymių, konstatavęs, kad E. B. nusikalto veikdamas netiesiogine tyčia. Taigi, gynėjo manymu, apylinkės teismas pažeidė kasacinio teismo formuojamas taisykles (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-109-746/2017) ir neteisingai nustatė nusikalstamos veikos sudėties požymius.

3.6. Pažymi, jog skundžiamame apylinkės teismo nuosprendyje minimas turtas, neatsižvelgiant į formalų jo priskyrimą juridiniam asmeniui, tiesiogiai priklausė fiziniam asmeniui – E. B.. E. B. 1997 m. laimėjo JAV imigracinę vizą. Planuodamas persikelti į JAV nuteistasis nusprendė ten įsigyti nekilnojamojo turto. JAV bankams pateikus reikalavimą, jog įsigyjant nekilnojamąjį turtą juridinis asmuo būtų kaip atstovas, nuteistasis, pasinaudodamas situacija jog yra ir UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbučio (nuo 2018-03-01 įmonės pavadinimas pakeistas į UAB „I(duomenys neskelbtini)“) vadovas, savo asmenines lėšas, skirtas nekilnojamojo turto įsigijimui, pervedė į juridinio asmens sąskaitą. Tuo pačiu su UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbučiu buvo sudarytas tarpusavio susitarimas dėl tarpininkavimo įsigyjant nekilnojamąjį turtą JAV bei šio turto perleidimo (perdavimo) tiesioginiam savininkui – E. B.. Taigi, gynėjo nuomone, UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis, priešingai nei konstatuota skundžiamame nuosprendyje, neturėtų būti pripažintas turto savininku, nes buvo tik tarpininkas įgyjant turtą, todėl juridiniam asmeniui negali būti taikoma atsakomybė už neteisingus duomenis deklaracijoje.

3.7. Mano, jog kritiškai turėtų būti vertinamos ir pirmosios instancijos teismo išvados dalyje dėl UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbučio tarpininkavimo. Atkreipia dėmesį į tai, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas vertino pervestų lėšų paskirtį ir tai, jog nebuvo įvykdyta tarpininkavimo sutartis, tačiau neatsižvelgė į nuteistojo versiją pagrindžiančią aplinkybę, jog minimas turtas buvo įgytas būtent panaudojus jo asmenines, o ne juridinio asmens lėšas, nors iš nuosprendžio turinio matyti, jog apylinkės teismas šią aplinkybę patvirtino ir pripažino. Taip pat, gynėjo manymu, apylinkės teismas sutapatino tarpininkavimo sutartyje nustatytų prievolių neįvykdymą (turto neperdavimą savininkui) su baudžiamąja atsakomybe. Atkreipia dėmesį ir į tai, jog, jei turtas būtų įgytas juridinio asmens, tuomet tarp fizinio asmens (nuteistojo E. B.) ir UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbučio turėtų būti tam tikras sandoris, įforminantis asmeninių lėšų perdavimą juridinio asmens nuosavybėn, paskolą, dovanojimą ar kt., priešingu atveju, toks sandoris būtų ekonomiškai nepagrįstas. Jei vis dėlto pirmosios instancijos teismas vertino, jog tarpininkavimo santykiai šiuo atveju neegzistavo, buvo būtina vertinti tarp šalių (E. B. ir UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis) susiklosčiusius teisinius santykius, t. y. atsižvelgti į aplinkybes, kokiu pagrindu buvo perduotos asmeninės fizinio asmens lėšos juridiniam asmeniui. Gynėjo teigimu, šis teisinis santykių kvalifikavimas šioje byloje yra itin reikšmingas, nes turi įtakos sprendžiant klausimą dėl nesumokėto pajamų mokesčio dydžio.

3.8. Pažymi, jog iš bylos duomenų matyti, kad E. B. įmonei UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis 2010 m. perdavė 166 012,94 Eur sumą, o 2013 m. - 215 619,42 Eur sumą. Viso UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbučiui perduota pinigų suma siekia 381 632,36 Eur. Teigia, jog pirmosios instancijos teismui atmetus nuteistojo versiją dėl tarpininkavimo sutarties, matyti, jog vis dėlto teisiniai santykiai tarp E. B. ir UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbučio egzistavo, o atsižvelgiant į perduotą lėšų sumą ir tai, jog ši suma buvo naudojama juridinio asmens veikloje (įgyjant ir parduodant turtą bei gaunant už tai pelną), darytina išvada, kad tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai. Gynėjo manymu, E. B. perdavus asmenines savo lėšas ir UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbučiui naudojant jas itin ilgą laiką, turėtų būti skaičiuojamos bankinės palūkanos. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, jis nustatomas pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Šiuo atveju, vadovaujantis vietos komercinių bankų vidutine palūkanų norma, skaičiuotinos 4 procentų dydžio palūkanos už nuteistojo E. B. suteiktą ir laiku negrąžintą paskolą. Nuo 2010 m. gruodžio mėnesio, kai buvo suteikta 166 012,94 Eur paskola, UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbučio mokėtina palūkanų suma (skaičiuojant 4 procentų palūkanas) sudaro 37 432,12 Eur. Skaičiuojant šio dydžio palūkanas nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio, kai buvo suteikta antroji 215 619,42 Eur paskolos suma, mokėtinos palūkanos sudaro 26 675,92 Eur sumą. Taigi viso UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis mokėtinų palūkanų suma yra 64 108,04 Eur.

3.9. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 13 punkte numatyta, jog palūkanos yra ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai. Leidžiami atskaitymai gali mažinti pelną, todėl apskaičiuojant mokėtino pajamų mokesčio sumą į juos yra būtina atsižvelgti. Be to, vadovaujantis šiuo įstatymu mokesčių mokėtojams suteikiama galimybė gautu pelnu dengti mokestinius nuostolius už praėjusius mokestinius laikotarpius (Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 30 straipsnio 4 dalis). Įvertinus šį teisinį reguliavimą ir pirmosios instancijos teismo išvadas, gynėjo teigimu, nuteistojo E. B. nesumokėtas pelno mokestis turėtų būti perskaičiuotas atsižvelgiant į UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis mokėtinų palūkanų sumą – 64 108,04 Eur. Įskaitant šias palūkanas į įmonės nuostolius apskaičiuota, jog UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis mokant pelno mokestį susidarė 7 565 Eur permoka (2016 m. permokėjo 1 129,00 Eur, 2017 m. 2 044 Eur, o 2018 m. 2 358Eur). Gynėjo nuomone, perskaičiavus UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbučio mokėtiną pelno mokesčio sumą į 2019 m. persikelia 2 034 Eur permoka (7 565 Eur – 1 129 Eur – 2 044 Eur – 2 358 Eur – 2 034 Eur). Taigi, gynėjo manymu, nuteistajam negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė dėl vengimo sumokėti pelno mokestį, nes toks mokestis buvo sumokėtas ir susidarė permoka.

3.10. Gynėjo manymu, neatlikus teisinio šalių santykių kvalifikavimo ir nevertinus tikslaus mokėtino pelno mokesčio dydį, darytina išvada, jog skundžiamas nuosprendis grindžiamas ne tiksliais apskaičiavimas ir pagrįstomis išvadomis, o abejonėmis ir prielaidomis. Tai, kad apylinkės teismo nuosprendis pagrįstas abejonėmis pagrindžia ir pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad teismo išsakytos abejonės prisideda prie teismo vidinio įsitikinimo visų byloje surinktų įrodymų vertinimo kontekste ir sudaro papildomą pagrindą kaltinamojo iškeltą versiją dėl tarpininkavimo vertinti kritiškai bei ja nesivadovauti. Gynėjo teigimu, teismo vidinis įsitikinimas negali būti grindžiamas abejonėmis, nes visi įrodymai turi būti išsamiai ištirti, o abejonės pašalintos. Be to, baudžiamosiose bylose būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami kaltinamojo naudai. Nurodo, jog šiuo atveju apylinkės teismas iš esmės pažeidė šį principą ir abejonėmis dėl nuteistojo kaltės formavo savo vidinį įsitikinimą. Gynėjo nuomone, tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo kasacinio teismo nutartyse suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnio 1-4 dalys), nuosprendžio surašymui (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas) keliamų reikalavimų, ir nesivadovavo draudimu nuosprendį grįsti nepašalintomis abejonėmis.

3.11. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nurodė, jog UAB „I(duomenys neskelbtini)“ patikslintos pelno mokesčio deklaracijos už 2016 m., neatleidžia kaltinamojo nuo atsakomybės, nes BK 220 straipsnio 1 dalyje numatyta veika priskirtina prie formalių sudėčių. Tai reiškia, kad ši veika laikoma baigta nuo to momento, kai VMI gauna deklaraciją su joje įrašytais neteisingais duomenimis. Gynėjo teigimu, nagrinėjamu atveju šias aplinkybes buvo būtina išsamiai įvertinti ir išanalizuoti, nes tai turi esminę reikšmę ir sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą. Pažymi, jog nuteistasis patikslintą deklaraciją už 2016 metus geranoriškai pateikė 2018-04-06, taigi, dar iki mokestinio patikrinimo pradžios (užduotis pradėti mokestinį tyrimą suformuota tik 2018-06-11), o taip pat ir iki įtarimų jam pareiškimo dienos, kas vėl gi rodo, jog tokie jo veiksmai neturėtų būti vertinami baudžiamosios teisės kontekste.

3.12. Nuteistojo E. B. gynėjo adv. G.Černiausko teigimu, nenustačius veikos pavojingumo, baudžiamoji atsakomybė asmens atžvilgiu neturi būti taikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-30 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-216/2013). Pažymi, kad kaltinamasis aktas E. B. buvo surašytas jau po to, kai nuteistasis geranoriškai patikslino deklaraciją ir sumokėjo (permokėjo) pelno mokestį, kas rodo, jog tiek teismas, tiek ikiteisminį tyrimą organizuojanti institucija kaltinimą grindė ir palaikė iš esmės formaliais pagrindais, o jokio pavojingumo BK saugomoms vertybėms apskritai nekilo. Pažymi, kad kasacinis teismas panašaus pobūdžio byloje yra konstatavęs, jog nustačius veikos požymių, ji ne visada vertinama kaip nusikalstama. Dėl mažesnio tokio pobūdžio pavojingumo gali būti taikoma kitų teisės šakų nustatytos priemonės, pavyzdžiui, administracinė atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-156-788/2016; Nr. 2K-7-304-942/2016).

3.13. Gynėjas dėl nuteistojo E. B. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pažymi, kad šiuo atveju UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis buhalterija buvo tvarkoma tinkamai, o joje fiksuotos visos faktiškai įvykdytos finansinės operacijos, susijusios su nekilnojamojo turto JAV pirkimu ir pardavimu. Visos į UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbučio sąskaitą gautos ir išmokėtos piniginės lėšos buvo apskaitytos įmonės buhalterinėje apskaitoje. UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis kaip nekilnojamojo turto tarpininko atlikti mokėjimai už aukščiau nurodyto nekilnojamojo turto JAV įsigijimą ir gauti mokėjimai už šio turto pardavimą buvo atvaizduoti UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbučio buhalterinėse sąskaitose „Kodas 256 Įvairios gautinos sumos“ ir „Kodas 488 įvairios mokėtinos sumos“. Šios aplinkybės fiksuotos ikiteisminio tyrimo medžiagoje. Be to, baudžiamojoje byloje pateikti rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina, jog nuteistąjį ir įmonę šiuo aspektu siejo tik tarpininkavimo teisiniai klausimai. Pažymi, jog nekilnojamas turtas JAV įgytas už asmenines E. B. lėšas, kurias nuteistasis paskolos sutarčių pagrindu pasiskolino iš K. B.. Taigi, gynėjo manymu, byloje pateikti dokumentai patvirtina lėšų kilmę ir kiekį bei aplinkybę, kad turtas įgytas asmeninėmis E. B. lėšomis. Atsižvelgiant į tai, ir vertinant jog nekilnojamojo turto objektų pirkimo - pardavimo sutartys bei tarpininkavimo sutartis su UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis buvo sudarytos turint tikslą perduoti turtą E. B. nuosavybėn, darytina išvada, jog į įmonės buhalterinę apskaitą, įmonei veikiant tik kaip tarpininkui, šis turtas neturėjo būti įskaitytas.

3.14. Pažymi, kad BK 222 straipsnio numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai sukelia šiame straipsnyje numatytus padarinius - dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai yra suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų (taip pat gali būti nustatyti ir keli arba visi), kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybės. Tačiau, gynėjo manymu, šiuo atveju UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis įsipareigojimų dydis ir struktūra nebuvo nei iškreipta, nei nuslėpta, įmonės buhalteriniai veiksmai buvo atvaizduoti buhalterinėje apskaitoje. Gynėjo teigimu, šių operacijų piniginė išraiška yra tiksli ir žinoma, tai galima nustatyti iš UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis buhalterinių apskaitos dokumentų. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas nenustatė būtinojo nusikalstamos veikos sudėties požymio - padarinių, nuteistasis E. B. vis tiek buvo pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

3.15. Dėl suvaržytos nuteistojo teisės į gynybą gynėjas nurodo, kad nagrinėjamoje byloje kaltinamasis aktas turi esminius trūkumus, dėl kurių byla negalėjo būti nagrinėjama teisme. Pažymi, kad 2018-07-31 Vilniaus apygardos prokuratūros 3-iojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė R.Miltinytė surašė kaltinamąjį aktą, kuriuo nuteistasis E. B. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje ir BK 220 straipsnio 1 dalyje. Vėliau į bylą buvo pateiktas prokurorės R.Miltinytės 2019-05-03 prašymas dėl kaltinimo tikslinimo, kuriuo prokurorė prašė teismo patikslinti kaltinimą E. B. inkriminuojamame epizode dėl veikos, numatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, nurodant, kad inkriminuojama veikos metu galiojusi šio straipsnio redakcija Nr. XII-1871, 2015-06-25, o taip pat prašyta patikslinti kaltinimo formuluotę. Pažymi, kad vertinant 2018-07-31 kaltinamojo akto, kuriame teigiama, jog valstybės biudžetui buvo padaryta 39 246 Eur žala ir 2019-05-03 prašyme dėl kaltinimo tikslinimo pateiktą kaltinamojo akto formuluotę, kur teigiama, jog valstybės biudžetui padaryta ne mažesnė nei 9 867 Eur žala, tampa neaišku, kada ir kokio dydžio žalą valstybės biudžetui galimai padarė E. B. bei už kokį laikotarpį jis turėtų gintis. Atkreipia dėmesį į tai, kad jis šias aplinkybes pabrėžė ir baigiamojoje kalboje, tačiau pirmosios instancijos teismas jų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Analizuojant nuteistojo pažeistą teisę į gynybą pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik aplinkybe dėl pertraukos pasiruošti gynybai. Mano, jog BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas buvo esminis nuteistojo E. B. teisės į tinkamą gynybą pažeidimas, dėl ko pirmosios instancijos teismo nuosprendis turėtų būti panaikintas.

3.16. Dėl, gynėjo manymu, politinio šios bylos konteksto, nurodo, kad ši baudžiamoji byla ir ikiteisminis tyrimas prieš nuteistąjį pradėti po žurnalisto Š. Č. straipsnio dienraštyje 15 min., kuriame aprašyta žurnalisto surinkta informacija apie nekilnojamojo turto objektų JAV įsigijimą. Šiai dienai žurnalisto atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 168 straipsnio 1 dalį (neteisėtas informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimas ar panaudojimas), nes trečiosios šalies užsakymu žurnalistas atlygintinai atliko informacijos apie fizinius ir juridinius asmenis rinkimo ir analizės paslaugas. Kaip pats žurnalistas Š. Č. viešojoje erdvėje yra nurodęs, jį domino pora verslo įmonių, įvairūs vieši asmenys, jų turtas, sąsajos. Gynėjo nuomone, akivaizdu, jog tokia informacija, tikėtina, trečiųjų asmenų užsakymu buvo renkama bei viešinama ir apie nuteistąjį E. B. bei jo vadovaujamą įmonę, su tikslu pakenkti E. B. bei jo vadovaujamai veiklai, formuoti viešą nuomonę. Dėl to nuteistojo E. B. atžvilgiu buvo pradėtas jau ne vienas jo vadovaujamos įmonės vykdomos veiklos tyrimas, kaip, pavyzdžiui, viešųjų pirkimų konkurso nutraukimas. Mano, kad šie veiksmai buvo atliekami ne dėl objektyvaus pagrindo, o būtent dėl jo giminystės ryšių su motina K. B.. Svarbu ir tai, jog nuteistojo E. B. vadovaujamos įmonės patikrinimai bei viešųjų pirkimo konkurso nutraukimas inicijuotas tuo laikotarpiu kai K. B. pradėjo procesus dėl Respublikos Prezidento valstybinės našlių rentos skyrimo, o taip pat dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų Turniškėse bei šių teisių gynimo kreipiantis į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Gynėjo teigimu, būtent šios aplinkybės lėmė ir ikiteisminio tyrimo pradėjimą jo atžvilgiu, nesant realaus veikos pavojingumo ar sudėties jo veiksmuose.

3.17. Gynėjo nuomone, analogiškų veikų atžvilgiu kitiems asmenims tokia veika neretai užtraukia tik administracinę atsakomybę. Šioje situacijoje jokių padarinių dėl nuteistojo E. B. veikos taip pat nekilo, todėl vertintina, jog baudžiamoji byla pradėta išimtinai dėl politinio bylos pobūdžio, o ne realaus veikos pavojingumo ar sukeltų padarinių.

4. Teismo posėdžio metu nuteistojo E. B. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė jį atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo E. B. gynėjo advokato G.Černiausko apeliacinis skundas atmetamas.

5. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais bei skundžiamo nuosprendžio motyvais bei įvertinusi apylinkės teismo ištirtų įrodymų visetą, sprendžia, jog priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 ir 301 straipsnių reikalavimų, teisingai juos įvertino ir pagrįstai konstatavo, kad E. B. veiksmuose yra nusikaltimų, numatytų BK 220 straipsnio 1 dalyje (2015-06-25 įstatymo Nr. XII-1871 redakcija) ir BK 222 straipsnio 1 dalyje, sudėtys.

Dėl nusikaltimo, numatyto BK 220 straipsnio 1 dalyje, padarymo

6. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog E. B. veiksmai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 220 straipsnio 1 dalį.

7. Pagal BK 220 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 10 MGL, įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai (2015-06-25 įstatymo Nr. XII-1871 redakcija).

8. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 220 straipsnio 1 dalį yra būtinos šios objektyvios sąlygos: 1) įrašymas į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingų duomenų apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą siekiant išvengti mokesčių; 2) šių dokumentų pateikimas valstybės įgaliotai institucijai. Šio straipsnio prasme neteisingais yra laikomi duomenys, neatitinkantys subjekto, kurio vardu pateikiama deklaracija arba nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, pajamų, pelno, turto ar jų naudojimo. BK 220 straipsnyje nurodytos nusikaltimo sudėtys yra formalios. Nusikalstama veika laikoma baigta, kai kaltininkas įrašo žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pateikia juos valstybės įgaliotai institucijai.

9. Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga ir įvertinus byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, jog byloje neabejotinai įrodyta, kad E. B., būdamas juridinio asmens akcininku ir direktoriumi bei būdamas atsakingas už tinkamą bendrovės buhalterinę apskaitos organizavimą, visų išreikštų pinigais ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitymą, už pateikiamų finansinių atskaitomybių teisingumą, vyr. buhalterei nepateikė informacijos bei dokumentų apie šiuos ūkinius įvykius ir ūkines operacijas. Pastaroji, nežinodama apie vykdomą nusikalstamą veiką, į bendrovės pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204) už laikotarpį nuo 2016-01-01 iki 2016-12-31 įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas ir pelną, t. y. į deklaraciją neįtraukė duomenų apie įmonės pelną dėl JAV parduotų žemės sklypų su juose esančiais pastatais ir priklausiniais, po ko šią deklaraciją 2017-06-14 elektroniniu būdu pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl ko valstybės biudžetui buvo padaryta ne mažesnė nei 9 867 Eur žala.

10. Kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo apylinkės teismas, byloje ginčo dėl įvykusių nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorių ir jų vertės nekyla. Iš JAV pateiktų notaro patvirtintų dokumentų matyti, kad UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbučio vardu Floridoje, JAV, žemės sklypas Nr. 26, (su jame esančiais pastatais ir priklausiniais), esantis (duomenys neskelbtini), įsigytas 2010-12-07 už 220 000 USD (ką patvirtina žyma apie sumokėtą 1 540 USD akcizo mokestį, kuris apskaičiuojamas dauginant 70 centų už kiekvieną 100 USD parduodamo turto vertės(1 540*100/0.7)) ir parduotas 2016-06-31 už 420 000 USD (t. 1, b. l. 40-42, 43-46), o žemės sklypas Nr. 42 (su jame esančiais pastatais ir priklausiniais), esantis (duomenys neskelbtini) UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbučio vardu įsigytas 2013-09-16 už 290 000 USD (ką patvirtina žyma apie sumokėtą 2030 USD mokestį(2 030*100/0.7)) ir parduotas 2016-06-24 už 396 000 USD (t. 1, b. l. 81-85, 100-102). Šių sandorių egzistavimo ir jų tikrumo bylos nagrinėjimo metu neginčijo ir nuteistasis E. B.. Vis tik, teisėjų kolegijos vertinimu, pastarojo gynybinė pozicija dėl kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių keitėsi priklausomai nuo ikiteisminio tyrimo metu atliekamų veiksmų rezultato ir pasirenkamos gynybinės taktikos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į E. B. versijos, kad pirmiau minėtus žemės sklypus su juose esančiais pastatais ir priklausiniais nuosavybės teise įsigijo nuteistasis, o UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis perleidžiant turtą buvo tik kaip tarpininkas, per kurį vyko atsiskaitymai, realumą, nes jos nepatvirtina jokie objektyvūs bylos faktiniai duomenys. Kaip matyti iš bylos medžiagos, vada ikiteisminiam tyrimui Nr. 1-02-6-00020-2017-1 pradėti buvo žurnalisto Š. Č. internetiniame naujienų portale 15.min.lt publikuotas straipsnis „Amerika pirty: K. B. verslas nuslėpė turtą Floridoje?“. Liudytojas žurnalistas Š. Č. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad jis, priklausydamas tarptautinei žurnalistų organizacijai ir turėdamas galimybę naudotis pasaulinėmis registrų bazėmis, rinkdamas informaciją, rado duomenų apie UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbučiui priklausantį nekilnojamąjį turtą Floridoje. Iš Lietuvos registrų centro gavęs finansinės atskaitomybės dokumentus ir atlikęs jų analizę liudytojas nustatė, kad minėtuose bendrovės dokumentuose būtent aptariamo nekilnojamo turto pirkimas ir pardavimas neatsispindi. Tikrindamas šią informaciją Š. Č. telefonu susisiekė su E. B., kuris neigė bendrovės žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandorius, o žurnalistą, dėl tokios informacijos tikrinimo, kaltino provokacinio užsakymo vykdymu (t. 3, b. l. 204-205). Akivaizdu, jog E. B. klausimus apie minėtus sandorius uždavusiam žurnalistui pareigos, paaiškinti UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbučio sklypų įsigijimo ir vėliau jų pardavimo aplinkybes, neturėjo, tačiau nuteistojo pasirinkta pozicija visą informaciją, susijusią su minėtais sandoriais, vertinti kaip užsakytą provokaciją, užuot nurodžius vėliau iškeltą versiją apie UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbučio tarpininkavimą, nuteistajam siekiant paprastesnės turto įsigijimo procedūros, kelia abejonių dėl tokios pastarojo versijos teisingumo. Atkreiptinas dėmesys, jog E. B. tokių aplinkybių (dėl UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbučio tarpininkavimo įsigyjant ir parduodant žemės sklypus) nenurodė ir apklausų ikiteisminio tyrimo metu: 2017-06-20 (t. 2, b. l. 142), 2017-09-25 (t. 2, b. l. 144), 2018-03-15 (t. 2, b. l. 151), 2018-03-27 (t. 2, b. l. 153), teigdamas, kad jam vykstantis tyrimas nėra suprantamas, o paaiškinti įtarime nurodytas aplinkybes reikia laiko, todėl būtina surinkti reikalingus dokumentus. Nuteistasis ir jo gynėjas 2010-10-11 ir 2013-08-16 sutarčių, sudarytų tarp E. B. ir UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbučio, kopijas, dėl žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), su juose esančiais pastatais ir priklausiniais, įsigijimo ir perdavimo nuteistajam (t. 3, b. l. 155-156, 157-158, 159-160, 161-162) pateikė tik 2018-11-05 teisiamojo posėdžio metu (t. 3, b. l. 163-167). Iš pateiktų dokumentų kopijų matyti, kad minėtų sutarčių pagrindu UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis įsipareigojo įsigyti žemės sklypus ir juos perduoti E. B.. Tačiau byloje apie bendrovės minėtų žemės sklypų perdavimą nuteistajam, kaip fiziniam asmeniui, duomenų nėra. Dėl minėtų sutarčių tikrumo abejonių kelia ir tas faktas, kad vėliau pardavimo sutartis dėl įgytų minėtų žemės sklypų su juose esančiais pastatais ir priklausiniais, su pirkėjais sudarė ne E. B., kaip turėjo būti padaryta po nekilnojamojo turto įsigijimo bendrovei perdavus jam turtą, o UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis – kaip jau minėta, bendrovė žemės sklypus, su juose esančiais pastatais ir priklausiniais, pardavė 2016-06-31 ir 2016-06-24 (t. 1, b. l. 43-46, 100-102). E. B. patvirtino, kad minėtas turtas liko registruotas UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis vardu (t. 3, b. l. 166). Bendrovės banko išrašuose nėra ir tokių įrašų, kurie patvirtintų, kad mokėjimai, įgyjant minėtus žemės sklypus, atlikti E. B. vardu ar pardavus nekilnojamąjį turtą, lėšos gautos pastarojo naudai. Pinigų sumos, tiek už žemės sklypų pirkimus, tiek juos pardavus, buvo pervedamos iš/į UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis banko sąskaitas. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis patvirtino, kad pardavus turtą jis pinigų nepasiėmė, paliko juos įmonei, kadangi yra įmonės akcininkas ir direktorius (t. 3, b. l. 165). Daugiau jokių duomenų, galinčių patvirtinti nuteistojo E. B. poziciją, kad UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis tik tarpininkavo įgyjant žemės sklypus, byloje nėra. Tokių duomenų su apeliaciniu skundu nepateikė ir nuteistojo gynėjas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija laiko nepagrįstu ir tą apeliacinio skundo argumentą, jog yra pagrindas spręsti, jog tarp E. B. ir UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Tokią versiją teisiamojo posėdžio metu paneigė ir pats nuteistasis, aiškindamas, kad UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis lėšos nebuvo naudojamos, o buvo pasinaudota įmonės korespondentine sąskaita. Lėšos, kurios buvo deklaruotos, buvo pervestos iš privačios sąskaitos į JAV. Pinigai per valandą įplaukė ir išplaukė. Tai buvo padaryta tiek 2010 m. sandorio sudarymo metu, tiek ir po keleto metų. Įmonė į tą veiklą visiškai nebuvo įtraukta. Su įmone nebuvo sudaryta jokios paskolinės sutarties, pinigai nebuvo skolinti įmonei, įmonė neturėjo jokių įsipareigojimų (t. 3, b. l. 164). Byloje nepateikta tarp E. B. ir UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis sudaryta paskolos sutartis, taip pat nėra jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių šį gynėjo skundo argumentą. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja bendrovės buhalterė M. B. patvirtino, kad įmonė nuo 2010 m. iki 2014 m. neturėjo jokių kreditorių, taip pat nebuvo gauta jokių vykdomųjų raštų (t. 3, b. l. 203). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad aptartų objektyvių faktinių duomenų visetu neabejotinai įrodyta, kad žemės sklypus įgijo, o vėliau juos pardavė būtent UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis. Bendrovė iš minėtų sandorių turėjo pelną, kurios nebuvo įtrauktos į bendrovės pelno mokesčio deklaraciją, teiktą Valstybinei mokesčių inspekcijai.

11. Nuteistojo gynėjas skunde nurodo, kad apylinkės teismui nenustačius konkrečios nesumokėto pelno mokesčio sumos, atsakomybė E. B. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį nekyla, nes ši suma yra vienas būtinųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių. Kaip jau minėta, pagal BK 220 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas siekė išvengti mokesčių, kurių suma viršija 10 MGL (2015-06-25 įstatymo Nr. XII-1871 redakcija). Taigi, nagrinėjamu atveju, svarbu nustatyti, ar įrašant duomenis į deklaraciją ir ją 2017-05-26 pateikiant Valstybinei mokesčių inspekcijai, buvo siekiama išvengti tokios mokesčių sumos, kuri yra didesnė nei 10 MGL. Teisiamojo posėdžio metu apklausiamos specialistės V. G. ir A. K. patvirtino, kad UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbučio buhalterinių dokumentų ir su aptariamais sandoriais susijusių dokumentų analizė leidžia konstatuoti, kad bendrovė už JAV 2016 m. parduotą nekilnojamąjį turtą gavo pajamas, iš kurių turėjo pelną, nuo kurio nebuvo apskaičiuotas ir valstybei sumokėtas pelno mokestis. Vis tik priklausomai nuo specialisčių įvertintų dokumentų apimties ir pasirinktos tyrimo metodikos, buvo gauta skirtingas valstybės biudžetui padarytas žalos dydis. Specialistė V. G., aiškindama savo teiktą išvadą, parodė, kad nevertino visų apmokestinamų pajamų, neskaičiavo bendro apmokestinamo pelno iš visos veiklos, nevedė ataskaitinių metų veiklos rezultato, tačiau atliko konkretaus sandorio paskaičiavimus, kuriuos atlikus ir gavo pirminiame E. B. įteiktame kaltinime nurodytą nesumokėto pelno mokesčio sumą t. y. 39 246 Eur. Specialistė patvirtino, jog apskaičiuojant pelno mokestį buvo tikslinga įvertinti visą įmonės veiklą, t. y. išanalizuoti papildomus duomenis (t. 4, b. l. 4), į ataskaitinius metus perkeliant nuostolius, mažinančius mokėtiną pelno mokestį. Tai, kad nesumokėtas pelno mokestis buvo apskaičiuotas ne kaip ataskaitinių metų bendrovės veiklos rezultatas, o konkretaus sandorio rezultatas, matyti ir iš 2018-04-11 dokumentų apžiūros protokolo (t. 2, b. l. 93-98). Nuteistojo gynėjas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kad specialisto išvados, kuriomis remiasi teismas, priimdamas atitinkamą sprendimą, turi būti pagrįstos objektyviais duomenimis ir išsamios, tokį specialistės aiškinimą vertina, kaip patvirtinantį byloje pateiktos išvados klaidingumą dėl neteisingai apskaičiuoto mokėtino pelno mokesčio dydžio. Teisėjų kolegija pritaria nuteistojo gynėjo pozicijai dėl teikiamų išvadų pagrįstumo bei išsamumo ir papildomai pažymi, kad išvadai dėl padarinių buvimo pagrįsti ar paneigti paprastai būtini specialiomis žiniomis pagrįstų tyrimų metu gauti duomenys (specialisto išvada, ekspertizės aktas), tačiau vis tik galutinę išvadą apie nusikalstamų padarinių buvimą ar nebuvimą daro tik teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018-06-05 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177-895/2018). Nors gynėjas skunde nurodo, kad tokia specialistės V. G. išvada rodo, jog ji yra neobjektyvi ir galimai atlikta šališko specialisto, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo imtasi visų būtinų, BPK numatytų priemonių, jog būtų patikslinti galimi neaiškumai, susiję su FNTT specialistės apskaičiuotu į valstybės biudžetą nesumokėtu pelno mokesčio dydžiu.

12. Valstybinei mokesčių inspekcijai atlikus mokestinį UAB „I(duomenys neskelbtini)“ (buvusi pavadinimu „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis) tyrimą buvo nustatyta, kad pagal Pelno mokesčio įstatymo nuostatas Bendrovė metinėje pelno mokesčio deklaracijoje už 2016 m. papildomai turėjo deklaruoti 176 400 Eur pelną iš JAV esančio nekilnojamojo turto, t. y. nesumokėtas pelno mokestis už 2016 m. sudaro 17 822 Eur dydžio sumą. Iš 2019-03-07 pranešimo apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. (21.222) FR0687-201 matyti, kad apskaičiuojant į valstybės biudžetą nesumokėtą pelno mokestį, buvo atsižvelgta į tai, kad bendrovė mokestiniam tyrimui nepateikė JAV mokesčių administratoriaus patvirtintų dokumentų apie sumokėtą pelno mokestį arba jam tapatų mokestį nuo nekilnojamojo turto pajamų. Bendrovė, neturėdama dokumentų, patvirtinančių pelno arba jam tapatų mokesčio sumokėjimą JAV, negali iš apskaičiuoto pelno mokesčio atskaityti (sumažinti) mokesčio sumą, sumokėtą užsienio valstybėje. Ši išvada grindžiama apskaitos registro duomenimis, patikslintomis metinėmis pelno mokesčio deklaracijomis, nekilnojamojo turto pardavimo pelno apskaičiavimo duomenimis, buhalterinės apskaitos sąskaitų analize, nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais, bendrovės direktoriaus paaiškinimais (t. 4, b. l. 47-53). Byloje esantys duomenys patvirtina, jog bendrovė 2018-03-14 pateikė patikslintą pelno mokesčio deklaraciją, iš kurios matyti, kad 40 eilutėje deklaruotas 2016 m. gautas 218 856 Eur pelnas, 64 eilutėje nurodyta mokėtina 9 849 Eur pelno mokesčio suma (t. 1, b. l. 138-140). Bendrovė 2018-04-06 dar kartą patikslino Metinę pelno mokesčio deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2016-01-01 iki 2016-12-31, įrašydama gautas pajamas už JAV parduotą nekilnojamąjį turtą, perskaičiuodama mokėtiną pelno mokestį ir papildomai sumokėdama 9 866 Eur pelno mokesčio (t. 2, b. l. 1-3). Iš UAB „I(duomenys neskelbtini)“ 2018-03-15 mokėjimo nurodymo Nr. 227 matyti, kad UAB „I(duomenys neskelbtini)“ Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pervedė 9 848 Eur, o 2018-04-06 papildomai sumokėjo 18 Eur (t. 1, b. l. 141, t. 2, b. l. 4), t. y. viso 9 866 Eur. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja bendrovės buhalterė M. B. parodė, kad ji galimai iš spaudos arba apklausų FNTT metu sužinojo apie tai, jog bendrovė galimai JAV pardavė nekilnojamąjį turtą. Tą turtą į įmonės nekilnojamąjį turtą reikėjo įtraukti dėl jaučiamo spaudimo, todėl, vadovo paliepimu, užpildė deklaraciją (t. 3, b. l. 202). Specialistė A. K., atlikusi mokestinį UAB „I(duomenys neskelbtini)“ (buvusi pavadinimu „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis) tyrimą paaiškino, kad bendrovė apskaičiavo mažesnę mokėtino pelno mokesčio sumą, nes įvykus atsiskaitymui už nekilnojamojo turto pardavimą, gautos įplaukos buvo pripažintos pajamomis, į sąnaudas dar kartą įtraukiant nekilnojamojo turto mokestį. Mokėtina pelno mokesčio suma – 26 460 Eur (papildomai apmokestinamas pelnas – 176 400 Eur * 15%), apskaičiuojant pelno mokestį už nekilnojamąjį turtą, gaunama suma yra 17 822 Eur (118 815 Eur * 15%) (t. 4, b. l. 86-89). Esant šioms aplinkybėms, nuteistojo gynėjo skundo argumentas, jog nuteistajam negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė dėl vengimo sumokėti pelno mokestį, nes toks mokestis buvo sumokėtas ir susidarė permoka, atmeta kaip nepagrįstą.

13. Įvertinusi šias aplinkybes, tai, kad tarp VMI ir UAB „I(duomenys neskelbtini)“ vyksta ginčas dėl nesumokėto pelno mokesčio dydžio, tuo pačiu pačiai bendrovei pripažįstant už nekilnojamo turto pardavimą gautą pelną mokėtiną 9 866 Eur dydžio pelno mokestį, prokurorė 2019-05-06 teisiamojo posėdžio metu pateikė prašymą dėl E. B. pareikšto kaltinimo pakeitimo, nurodydama, kad tikslinga baudžiamąją bylą nagrinėti pagal pakeistą kaltinimą, nurodant, kad iki deklaracijos patikslinimo už parduotą nekilnojamąjį turtą JAV nebuvo sumokėta pelno mokesčio suma ne mažesnė nei 9 867 Eur (t. 4, b. l. 112). Taigi įvertinus tai, jog, bendrovė, pateikdama patikslintą Pelno mokesčio deklaraciją, iš esmės pripažino, kad sudarant minėtų žemės sklypų su juose esančiais pastatais ir priklausiniais pardavimo sandorius, 9 866 Eur dydžio pelno mokestis (viršijantis 10 MGL) nebuvo sumokėtas, tačiau vykstant ginčui dėl nesumokėto valstybei pelno mokesčio dydžio, laikytina, kad, nagrinėjamu atveju, prokurorė, prašydama baudžiamąją bylą nagrinėti pagal pakeistą kaltinimą, tokiu būdu kaltinimo apimtį susiaurino. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs prokurorės pakeistame kaltinime nurodytas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad kaltinimo pakeitimo formuluotė „ne mažiau nei“ šiuo atveju neapribojo kaltinamojo teisės gintis nuo iš esmės aiškaus ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis pagrįsto kaltinimo.

14. BK 220 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, t. y. jis laikomas baigtu nuo to momento, kai VMI gauna deklaraciją su joje įrašytais neteisingais duomenimis. Taigi, byloje esant nustatyta, kad į Metinę pelno mokesčio deklaraciją už 2016 metus (forma PLN204) buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis (nuo 2018-03-01 pavadinimas UAB „I(duomenys neskelbtini)“) pajamas ir pelną bei tokia deklaracija buvo pateikta Valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl ko valstybės biudžetui buvo padaryta ne mažesnė nei 9 867 Eur (viršijanti 10 MGL) dydžio žala, šiuo metu nustatinėti tikslią nesumokėto mokesčio dalį, galimai viršijančią kaltinime nurodytą sumą, nėra pagrindo, nes ji reikšmės E. B. veiksmų kvalifikacijai neturi.

15. Kaip pagrįstai skunde nurodo nuteistojo gynėjas BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra padaromas tik tiesiogine tyčia, turint tikslą išvengti mokesčių. Tyčios turinį sudaro tai, kad mokesčių mokėtojas suvokia, jog pateikia neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai ir kad dėl to bus išvengta privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies, ir to nori (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus 2016-12-30 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-304-976/2016). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad E. B. suvokė, jog į pelno mokesčio deklaraciją pateikia žinomai neteisingus duomenis, nenurodydamas UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbučio gautų pajamų, pardavus žemės sklypus su juose esančiais pastatais ir priklausiniais JAV, ir mokėtino pelno mokesčio, siekdamas išvengti pelno mokesčio valstybei sumokėjimo ir to norėjo, taigi jis nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia.

16. Nors pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl E. B. kaltės formos padarant nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarydamas techninę rašymo apsirikimo klaidą, klaidingai vietoje BK 222 straipsnio 1 dalies nurodė BK 220 straipsnio 1 dalį (nuosprendžio 20 psl. 4 pastraipos 9 eilutė), tačiau iš nuosprendžio motyvų matyti, kad apylinkės teismas, konstatuodamas, kad E. B. nusikalto, veikdamas netiesiogine tyčia, aprašė pastarojo kaltės formą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, todėl minėta klaida taisytina. Nustatytos klaidos ištaisymas nekeičia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-08-30 nuosprendžio esmės.

17. Dėl gynėjo skunde keliamo baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo ir taikymo, pasisakytina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose ne kartą akcentuota, jog „vertinant ar teisinė atsakomybė priskirtina administracinei ar baudžiamajai teisei, pabrėžtina, kad tarp administracinės ir baudžiamosios teisinės atsakomybės esama nemaža panašumų, bet yra ir esminių skirtumų. Administracinių teisės pažeidimų ir nusikalstamų veikų pavojingumas yra nevienodas, skiriasi ir patraukimo administracinėn arba baudžiamojon atsakomybėn padariniai“, jog „teisės doktrina visuotinai pripažįsta, kad administracinio teisės pažeidimo ir nusikaltimo pavojingumas yra nevienodas. Didesnį nusikaltimo pavojingumą nulemia ne tik objekto, bet ir kitų objektyvių bei subjektyvių požymių visuma“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Nusikalstama veika yra pavojinga, priešinga teisei veika, numatyta baudžiamajame įstatyme. Pavojingumą lemia įvairūs objektyvūs ir subjektyvūs nusikalstamos veikos požymiai. Pagrindinis vaidmuo tenka objektyviesiems požymiams, t. y. padarytos veikos pobūdžiui, padariniams, vietai, laikui ir kitoms aplinkybėms. Taip pat reikšmingi ir subjektyvūs požymiai – kaltė, tikslas, motyvai. Pavojingumo laipsnį lemia daugelis faktorių, tai ir nusikalstamos veikos padarymo būdas, motyvai, tikslai bei kitos aplinkybės. Administraciniai teisės pažeidimai taipogi yra pavojingos veikos, nes jas padarius taip pat pažeidžiamos tam tikros vertybės (veikos padarymo metu galiojusio ATPK 9 straipsnio 1 dalis), tačiau jų pavojingumas yra mažesnis. Kadangi administracinės ir baudžiamosios atsakomybės skirtumus lemia ir administracinio teisės pažeidimo bei nusikalstamos veikos prigimtis – šių veikų didesnis ar mažesnis pavojingumas, todėl, atribojant administracinį teisės pažeidimą nuo baudžiamojo nusižengimo, itin svarbūs tampa šį padidintą ar sumažintą pavojingumą leidžiantys nustatyti kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76/2012). Dėl mažesnio tokio pobūdžio veikų pavojingumo gali būti taikoma ir administracinė atsakomybė. Vis dėlto, teisėjų kolegija, įvertinusi padaryto nusikaltimo pobūdį ir aplinkybes, nusikaltimo padarymo motyvus bei E. B. vaidmenį, sprendžia, jog nuteistojo veiksmų pavojingumas, organizuojant žinomai neteisingų duomenų apie UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis (nuo 2018-03-01 pavadinimas UAB „I(duomenys neskelbtini)“) pajamas ir pelną įrašymą į Metinę pelno mokesčio deklaraciją už 2016 metus (forma PLN204) bei jos pateikimą valstybės įgaliotai institucijai, dėl ko valstybės biudžetui buvo padaryta ne mažesnė nei 9 867 Eur žala, jam užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Iš bylos matyti, jog E. B. interesais/naudai UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbučio įgytas turtas net trejus metus nebuvo performintas E. B. vardu, ir ši aplinkybė negalėjo būti nežinoma pačiam E. B.. Akivaizdu, kad turtas parduotas buvo taip pat ne be E. B. žinios. Tas pat pasisakytina ir apie E. B., kaip UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis akcininko ir direktoriaus veiksmus. Akivaizdu kad jis žinojo apie įvykusius sandorius (turto įgijimą ir pardavimo), apie jų apskaitymą ir neperforminimą jo (E. B.) vardu bei organizavo žinomai neteisingų duomenų apie UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis pajamas ir pelną įrašymą į 2016 metų Metinę pelno mokesčio deklaraciją. Įvertinus E. B. veiksmų apimtį, išskirtinai tik jo priimtus valinius sprendimus, pakankamai ilgą laikotarpį, sudarytų sandorių vertę bei nuo jų paskaičiuotą padarytos žalos dydį, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos įrodymais, tinkamai nustatė nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje (2015-06-25 įstatymo Nr. XII-1871 redakcija), subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius ir teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką, šių veiksmų vertinti kaip administracinio teisės administracinio teisės pažeidimo/nusižengimo kolegija nemato nei sąlygų, nei pagrindo.

Dėl nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo

18. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Buhalterinės apskaitos tvarkymas vertintinas kaip procesas, kurio metu atliekami įvairūs veiksmai siekiant registruoti, grupuoti ir apibendrinti ūkines operacijas ir įvykius, taip gaunant informaciją, reikalingą ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Kartu apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019-05-08 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-139-628/2019).

19. Kaip pagrįstai skunde dėmesį atkreipia nuteistojo E. B. gynėjas, BK 222 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai atsiranda šiame BK straipsnyje numatyti padariniai – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, Nr. 2K-414-693/2016, Nr. 2K-245-303/2017, Nr. 2K-33-303/2017).

20. Nors nuteistojo gynėjas skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl E. B. veiksmų negalima nustatyti UAB „I(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2010-12-01 iki 2016-12-31, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu. Nagrinėjamu atveju, byloje neabejotinai nustatyta, kad bendrovės buhalterinėje apskaitoje nebuvo atvaizduotos jokios finansinės operacijos, susijusios su UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis žemės sklypų su juose esančiais pastatais ir priklausiniais pirkimu ir pardavimu. Tam neprieštarauja ir bendrovės buhalterės M. B. aiškinimas, kad jai esant pagrindine UAB „I(duomenys neskelbtini)“ buhaltere, tvarkančia įmonės buhalterinę apskaitą, apie nekilnojamąjį turtą JAV, susijusį su bendrove ar jos vadovu E. B., ar finansinėmis operacijomis, susijusiomis su šiuo turtu, nebuvo žinoma. Šią informaciją ji sužinojo iš žiniasklaidos (t. 3, b. l. 202). Specialisto išvadoje nustatyta, kad nuo 2010-12-01 iki 2016-12-31 į UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbučio apskaitą nebuvo įtraukos jokios ūkinės operacijos, susijusios su nekilnojamuoju turtu JAV pirkimu, naudojimu ir pardavimu, nebuvo vedami Nekilnojamojo turto registrai. Šis nekilnojamasis turtas nebuvo apskaitytas 2010-2016 m. balansų eilutėse II. 1 „Žemė“ ir II. 2 „Pastatai ir statiniai“ bei prie balansų pateiktų paaiškinamųjų raštų dalyje „Materialaus turto pokyčiai ataskaitiniais metais (t. 2, b. l. 97). Vadovaujantis Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06, Nr. IX-574) 21 straipsniu, už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas. Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. Byloje esant nustatyta ir ginčui dėl to, kad UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis įsigijo nekilnojamąjį turtą JAV, kurį vėliau bendrovė pardavė, nekylant, akivaizdu, jog minėtos finansinės operacijos neabejotinai privalėjo atsispindėti bendrovės buhalterijoje, tačiau tai nebuvo padaryta, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „I(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2010-12-01 iki 2016-12-31.

21. E. B., būdamas juridinio asmens UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis (nuo 2018-03-01 pavadinimas UAB „I(duomenys neskelbtini)“), akcininku ir direktoriumi, turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui, įmonės buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyr. buhalterei M. B. nepateikė informacijos bei dokumentų apie šiuos ūkinius įvykius ir ūkines operacijas, susijusias su nekilnojamojo turto įsigijimu ir jo pardavimu JAV, dėl ko šios operacijos nebuvo įtrauktos į bendrovės buhalterinę apskaitą. Jis, turėdamas ilgametę patirtį verslo srityje ir ilgą laiką eidamas UAB „D(duomenys neskelbtini)“ viešbutis direktoriaus pareigas, neabejotinai suvokė, kad, būdamas atsakingas už bendrovės apskaitos organizavimą, neįtraukia į bendrovės buhalterinę apskaitą su minėtu nekilnojamuoju turtu įsigijimo ir pardavimo susijusių įvykių ir norėjo taip veikti, numatė, kad dėl to gali būti iš dalies neįmanoma nustatyti jo vadovaujamos bendrovės turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir, nors šių padarinių nenorėjo ir jų nesiekė, tačiau sąmoningai leido šiems padariniams kilti. Esant šioms aplinkybėms, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad E. B., nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarė veikdamas netiesiogine tyčia.

22. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl baudžiamoji bylos politinio konteksto, nurodant, kad ji buvo iškelta nesant realaus veikos pavojingumo ar sukeltų padarinių. Nors ikiteisminiam tyrimui pradėti reikšmės turėjo internetiniame portale 15min.lt pasirodęs žurnalisto Š. Č. straipsnis, kurio pagrindu ikiteisminį tyrimą iniciavo Lietuvos Respublikos Seimo narė A. B. (t. 1, b. l. 1), tačiau teisėjų kolegija išanalizavusi baudžiamosios bylos faktinius duomenis ir susipažinusi su pirmosios instancijos teismo motyvais, konstatuoja, kad apylinkės teismo teisėjas skundžiamą nuosprendį priėmė įvertinęs visus bylos išsprendimui reikšmingus duomenis ir motyvuotai pasisakė tiek dėl atskirų įrodymų, tiek dėl jų visumos vertinimo. Teismas išsamiai analizavo visas byloje nustatytas aplinkybes bei duomenis, galinčius ne tik paneigti, tačiau ir patvirtinti nuteistojo kaltę, nurodė argumentus, paaiškinančius, kuriais bylos įrodymais ir kodėl yra pagrindas remtis, kurie įrodymai ir kodėl atmestini kaip nepaneigiantys kaltinančių faktų buvimo. Todėl daryti išvadą, kad pripažįstant E. B. kaltu dėl nusikaltimų, numatytų BK 220 straipsnio 1 dalyje (2015-06-25 įstatymo Nr. XII-1871 redakcija) ir BK 222 straipsnio 1 dalyje padarymo, reikšmės turėjo minėtame straipsnyje su galimai neteisėtais veiksmais siejama K. B., tokiu būdu politizuojant nagrinėjamą bylą, nėra jokio pagrindo.

23. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, jį naikinti dėl nuteistojo E. B. gynėjo adv. G.Černiausko apeliaciniame skunde nurodomų motyvų nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 308¹ straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. B. gynėjo advokato Gintaro Černiausko apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-08-30 nuosprendžio 20 puslapio paskutinės pastraipos 9 eilutėje padarytą techninę rašybos klaidą, vietoje žodžių „numatyta BK 220 straipsnio 1 dalyje“, įrašant „numatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje“.