Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,

asmens, kuriam taikomos priverčiamos medicinos priemonės L. S., gynėjai advokatei Jūratei Damanskienei,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikomos priverčiamos medicinos priemonės L. S., gynėjos advokatės Jūratės Damanskienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 10 d. nutarties, kuria L. S. pripažinta, būdama nepakaltinama, padariusi baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jai paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

1. Pirmosios instancijos teismo nutartyje nustatyta, kad L. S., būdama nepakaltinama, padarė įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, nes smurtavo artimoje aplinkoje, o būtent: ji 2021 m. gruodžio 6 d., apie 10.00 val., (duomenys neskelbtini), ranka suduodama savo broliui nukentėjusiajam J. K. ne mažiau kaip vieną smūgį į galvą, padarė jam muštinę, maždaug 2 cm dydžio žaizdą dešinio antakio srityje ir taip nežymiai sutrikdė jo sveikatą.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nutartis skundžiama keliais aspektais, t. y. pirmiausia įrodinėjama, kad baudžiamoji byla L. S. turėjo būti nutraukta BK 38 straipsnyje (susitaikius su nukentėjusiuoju) arba BK 37 straipsnyje (dėl veikos mažareikšmiškumo) numatytais pagrindais, be to, nutartį panaikinti prašoma dėl nepagrįstai paskirtos priverčiamosios medicinos prievartos priemonės, kadangi nebuvo nustatyta, jog L. S. yra pavojinga aplinkiniams, kelią grėsmę sau ar visuomenei. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6. Atsižvelgiant į apeliaciniame skunde keliamą klausimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 ir 38 straipsniuose numatytais pagrindais, pažymėtina, jog galimybė atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, taikant BK 37 straipsnio nuostatas, yra tik tokiu atveju, kai nustatoma, jog padarytas nusikaltimas, kuris dėl tam tikrų ypatumų pripažįstamas mažareikšmiu. Taip pat ir svarstant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą BK 38 straipsnio pagrindu, būtina konstatuoti, kad asmuo yra padaręs nusikalstamą veiką. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, taip pat teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte užfiksuotus duomenis, teisme apklausto eksperto parodymus, konstatavo, kad L. S., būdama nepakaltinama, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Nustačius, kad asmuo yra nepakaltinamas, pripažįstama, kad asmens padarytoje pavojingoje baudžiamojo įstatymo uždraustoje veikoje nėra būtinojo subjektyviojo požymio – kaltės, todėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės ir bausmės paskyrimo jam klausimai nesprendžiami, tačiau tai sudaro pagrindą pradėti priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385-222/2018, 2K-253-976/2019). Taigi šiuo atveju L. S. nepadarė nusikalstamos veikos, kadangi jos veiksmuose nėra visų būtinų BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamos veikos sudėties požymių, dėl to nebuvo jokio teisinio pagrindo spręsti klausimą dėl jos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.

7. Apeliaciniame skunde gynėja, pabrėždama, kad L. S. atvyko į teismą ir logiškai paaiškino kilusio konflikto priežastis, davė parodymus apie kitas reikšmingas bylai aplinkybes, nepažeidinėja įstatymų, dirba, išlaiko save ir nedirbantį brolį, nuo 2004 m. nebuvo gydoma, tvirtina, kad teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nepagrįstai konstatuota, kad L. S. pagal savo būklę negali suvokti savo veiksmų ir jų valdyti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiems argumentams.

8. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu gavus 2022 m. sausio 11 d. specialisto išvadą Nr. 89TPK-8/22, atsižvelgiant į L. S. nustatytą lėtinį progresuojantį psichikos sutrikimą – paranoidinę šizofreniją, buvo konstatuota esant tikslinga skirti pastarajai ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę (1 t., b. l. 105), Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi atitinkamai paskirta šią ekspertizę atlikti (1 t., b. l. 118-119). Atlikus ekspertizę, buvo surašytas ir pateiktas teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 78TPK-64/2022, iš kurio matyti, kad ekspertizės atlikimui buvo pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga, L. S. asmens sveikatos istorija iš Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro, pati L. S. buvo apžiūrėta Vilniaus teismo psichiatrijos skyriuje. Ekspertai nurodė, kad ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės metu L. S. buvo disforiškos nuotaikos, emociškai labili, įsitempusi, nerimastinga, triukšminga, paryškintos psichomotorikos, stebėtas mąstymo nenuoseklumas su santykio kliedesiais, nekritiška savo būklei, bet kokias aplinkybes, susijusias su psichikos sveikata, vertino kaip aplinkinių priešiškumą jos atžvilgiu. Psichologinio įvertinimo metu stebima kryptingumo ir nuoseklumo stoka, iškreipto, rezonuojančio mąstymo požymiai, nekritiškas savęs vertinimas. L. S. psichikos sutrikimai medicininėje dokumentacijoje fiksuojami nuo 2002 m. po motinos mirties. Pirmą kartą psichiatrinio profilio stacionare ji gydyta 2003 m., dviejų stacionarinių gydymų metu aprašyta gausi kliedesinė simptomatika, turėjusi įtakos neadekvačiam, agresyviam tiriamosios elgesiui, nustatyta paranoidinės šizofrenijos diagnozė. Paskutinį kartą psichiatrinio profilio stacionare gydyta 2004 m., gydymo metu pasiekti tik daliniai pagerėjimai, nustatyta nepertraukiama paranoidinės šizofrenijos eiga, po stacionarinių gydymų ambulatoriškai gydymo netęsė, gydymų epizodus vertina kaip aplinkinių priešiškumą jai, 2008 m. L. S. kreipėsi dėl ambulatorinės konsultacijos, norėdama „nusiimti diagnozę“, tačiau paranoidinės šizofrenijos diagnozė palikta. Atlikus ekspertizę, L. S. tiek inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu, tiek šiuo metu konstatuotas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija (F20.0); pagal savo psichikos būklę L. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu negalėjo suvokti jos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų, taip pat ir šiuo metu negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti (1 t., b. l. 134-138).

9. Pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas ekspertas M. J., dalyvavęs atliekant ekspertizę ir tiesiogiai bendravęs su L. S.. Ekspertas patvirtino savo išvadą, nurodė, kad veikos padarymo metu L. S. sirgo psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija. Ji dėl vyraujančių mąstymo sutrikimų iš esmės negalėjo suprasti savo veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų, kas atitinka nepakaltinamumo kriterijų. Sutrikimas išlieka ir šiuo metu, dėl vyraujančios simptomatikos L. S. negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, nes nėra kritikos sutrikimui, todėl ekspertas patvirtino ekspertizės akte nurodytą išvadą, kad pastarajai rekomenduojama taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį psichikos būklės stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis (2 t., b. l. 3-12). Teismo posėdžio protokole užfiksuoti duomenys patvirtina, kad L. S. elgesys teisme buvo iššaukiantis, trukdęs procesui, pastaroji neigė savo ligą, jai nustatytą diagnozę vertino kaip politinį užsakymą ir pan. (2 t., b. l. 3-12), tokios aplinkybės girdėti ir iš prie protokolo esančio 2022 m. rugpjūčio 3 d. teismo posėdžio garso įrašo. Taigi, įvertinus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos akto duomenis, eksperto M. J. parodymus, o taip pat atsižvelgus į pačios L. S. elgesį, pirmosios instancijos teismui pagrįstai nekilo abejonių dėl ekspertizės akte pateiktų išvadų patikimumo, nebuvo jokio pagrindo spręsti, jog ekspertai nepagrįstai konstatavo, kad L. S. veikos darymo metu negalėjo ir šiuo metu vis dar negali suvokti bei valdyti savo veiksmų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog L. S., darydama baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, buvo nepakaltinama

10. Gynėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog L. S. yra pavojinga aplinkiniams, kelia grėsmę sau ar visuomenei, dėl to nepagrįstai paskyrė priverstinį gydymą. Apeliantė pažymi, kad, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos priemonės reikalingumo, teismas neatsižvelgė, kad dėl įvykio kaltas pats nukentėjusysis, o L. S. nepažeidinėja įstatymų, dirba, išlaiko save ir nedirbantį brolį, su kuriuo nekonfliktuoja, nevartoja alkoholio, beveik 20 metų nebuvo gydoma, kadangi tam nebuvo jokio poreikio.

11. Pažymėtina, kad įstatymas nenustato, už kokias konkrečiai padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš BK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytų priverčiamųjų medicinos priemonių. Teismas turi diskreciją spręsti klausimą dėl būtinumo asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir parinkti jų rūšį. Lietuvos teismų praktikoje, atsižvelgus į BK 98 straipsnio 2, 3, 4, 5 dalių nuostatas, yra išskiriami šie pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones asmeniui, padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343-648/2015, 2K-87-697/2021). BK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja. Pagal to paties straipsnio 3 dalį stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare.

12. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų išvados ir rekomendacijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015). Pagal formuojamą teismų praktiką, siekiant nustatyti, ar asmuo, kuriam nustatytas psichikos sutrikimas, yra socialiai pavojingas, ar asmens psichikos būklė kelia realią grėsmę tiek jam pačiam, tiek aplinkiniams asmenims, turi būti įrodinėjama, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padaręs asmuo praeityje yra sirgęs psichikos ligomis, kokio sunkumo ir pobūdžio psichikos liga asmuo sirgo veikos padarymo momentu, ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu ar po bausmės paskyrimo, taip pat tai, koks yra baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens elgesys tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to (BPK 395 straipsnio 3, 4 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-133-942/2020). Kita vertus, kaip teisingai nurodyta ir skundžiamoje nutartyje, vien psichikos ligos diagnozavimas ir asmens sveikatos nepagerėjimo konstatavimas, nenustačius asmens pavojingumo jam pačiam ar aplinkiniams, nėra priežastis skirti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-206-495/2021). Kaip tik pastarąją aplinkybę gynėja akcentuoja skunde, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad L. S. paskirtas ne stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, o švelniausia priverčiamoji medicinos priemonė, numatyta BK 98 straipsnio 1 dalies 1 punkte – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Teisėjų kolegija pritaria tokios rūšies priverčiamosios medicinos priemonės skyrimui.

13. Vertinant L. S. veikos pavojingumo pobūdį, byloje nustatyta, kad buvo padaryta viena nesunki baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, numatyta BK 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. L. S. panaudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narį – brolį. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam buvo sukeltas nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau jokių sunkesnių padarinių sveikatai nepadaryta, konfliktas baigėsi vieno smūgio sudavimu. Atkreiptinas dėmesys, kad konflikto kilimui įtakos turėjo paties nukentėjusiojo J. K. elgesys – pastarasis buvo neblaivus, trukdė iš naktinės pamainos grįžusios ir besiilsinčios sesers poilsį, į šuns įkandimą reagavo mušdamas šį su šluota, apklausiamas teisme pats nukentėjusysis teigė pridaręs seseriai problemų. Nors smurtinis konflikto sprendimo būdas ir nėra toleruotinas, tačiau byloje nustatyti L. S. veiksmai neleidžia spręsti apie didesnį jos pavojingumą sau ar kitiems, kas būtų pagrindas taikyti ekspertų rekomenduotą priverčiamąją medicinos priemonę. Pabrėžtina, kad po šio nagrinėjamo įvykio nukentėjusysis ir toliau gyvena kartu su seserimi šios bute, teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jie susitaikė, naujų konfliktų nekilo. Vertinant pačios L. S. asmens pavojingumą, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad ji anksčiau neteista, ikiteisminių tyrimų dėl jos taip pat nebuvo pradėta (1 t., b. l. 86), bausta administracine tvarka, tačiau padaryti nusižengimai nėra susiję su fizinio smurto panaudojimu (1 t., b. l. 83, 90-91), iki baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo ir šiuo metu L. S. dirba UAB „M“ spaustuvėje (1 t., b. l. 87). Nors nurodytų aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad iki baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo ir po jos L. S. elgesys nekėlė didesnio pavojaus jai pačiai ar aplinkiniams, tačiau nustatytų ir anksčiau aptartų duomenų kontekste nėra pagrindas išvadai, kad pastarajai netikslinga taikyti nė vienos iš BPK 403 straipsnio 2 dalyje numatytų priverčiamųjų prievartos priemonių. Nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, kad L. S. tiek baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu sirgo, tiek ir šiuo metu serga psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija. L. S. psichikos sutrikimai fiksuojami nuo 2002 m., ji gydyta 2003 m. – 2004 m., tačiau pastebėti tik daliniai pagerėjimai. Teisiamojo posėdžio metu ekspertas pažymėjo, kad L. S. psichikos sutrikimas negydomas ilgą laiką, paranoidinė šizofrenija yra užleista, įsisenėjusi, matomi ryškūs mąstymo funkcijos sutrikimai, šie sutrikimai turi įtaką asmens elgesiui, yra rizika, kad tam tikrose situacijose toks asmens atitinkamas elgesys gali pasikartoti, efektyviam gydymui reikalinga kuo skubesnė pagalba (2 t., b. l. 3-12). Nors pati L. S. kritiškai ir nevertina jai nustatyto psichikos sutrikimo, tačiau, atsižvelgus į jos šeimos nario – sūnaus I. S. parodymus (patvirtino padėsiantis motinai nuvykti į gydymosi įstaigą, kalbėsis su ja dėl gydymo būtinumo, sprendimą dėl ambulatorinio gydymosi pats vertino kaip geriausią) (2 t., b. l. 3-12), yra pagrindas spręsti, kad pirmosios instancijos teismo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis – bus faktiškai taikoma baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusiam asmeniui.

14. Atsižvelgdama į visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi priverčiamosios medicinos priemonės taikymo klausimas išspręstas teisingai, dėl ko nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

asmens, kuriam taikomos priverčiamos medicinos priemonės L. S., gynėjos advokatės Jūratės Damanskienės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.