Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę laikotarpiu nuo 2020-04-01 iki 2020-09-01.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Pataisos įstaigos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-02-05 įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 2.1. punktas numato 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose, o 2.2 punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.

Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma, neįskaičiuoti joje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017-06-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas.

Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas.

Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2020-04-17 iki 2020-04-30 teko 3,13 kv. m (13 parų trūko 0,47 kv. m ploto kamerų tipo patalpose) ploto kamerų tipo patalpoje. Akivaizdu, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kamerų tipo patalpoje. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus. Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos savo nutartyse nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016-10-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016 ir kt.).

Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kiti kalinamų asmenų patirti (nurodyti) nepatogumai (negalėjimas judėti, tinkamai išsimiegoti, gryno oro trūkumas ir pan.) vertinami kaip neatsiejamai susiję su nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir turi būti vertinami kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., 2017-06-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017-04-10 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017, 2017-03-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-233-438/2017). Todėl pareiškėjo argumentai dėl negalėjimo judėti, tinkamai išsimiegoti ir kitų pažeidimų lieka nustatyti laikotarpiu nuo 2020-04-17 iki 2020-04-30, kai buvo nustatyta, jog pareiškėjui teko mažesnis gyvenamasis plotas nei numato teisės aktai.

Pareiškėjas gavęs atsakovės atsiliepimą į skundą, pateikė atsikirtimus (b. l. 66–68), tačiau neginčijo atsakovės atstovo pateiktų duomenų apie pareiškėjo priskirtas gyvenamąsias vietas ginčo laikotarpiu, gyvenamosios vietos plotą, įrengtų miegamųjų vietų ir nuteistųjų skaičių vertinamuoju byloje laikotarpiu. Pareiškėjas skunde tiksliai nenurodė kokio ploto yra kiekviena gyvenamoji patalpa ir kiek tiksliai joje gyveno nuteistųjų ginčo laikotarpiu. Pareiškėjas neginčija atsakovės pateiktų duomenų, todėl nebuvo paneigti atsakovės atstovo į bylą pateikti oficialūs rašytiniai duomenys apie patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių ginčo laikotarpiu. Todėl teismas vadovaujasi oficialiai pateiktais atsakovės duomenimis. Dėl to darytina išvada, jog pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpoje buvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto gyvenamosiose tipo patalpose ginčo laikotarpiu. Konstatuotina, kad bendrabučio tipo patalpose pareiškėjui teko nuo 3,175 iki 3,612 kv. m ploto ir turėjusi tekti ploto norma (3,1 kv. m) pažeista nebuvo.

Pareiškėjas teigė, jog sanitariniuose mazguose bei dušo patalpose nebuvo užtikrintas privatumas. Teigė, jog 10 būryje sienelės buvo per žemos, tualetai neuždengiami, įmontuoti grindyse. Dušo patalpos buvo be jokių sienelių, užuolaidų, todėl kiti asmenys jį matydavo. Teigė, jog sanitarinis mazgas neturėjo oro šalinimo sistemos.

Teismas pažymi, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja pertvarų ar kabinų įrengimo dušo patalpose. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, redakcija galiojusi iki 2020-12-22), bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo norma) tokio reikalavimo nėra numatyta.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020-01-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-887-624/2020, 2020-05-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1137-520/2020, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019-01-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019, 2017-11-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017).

Pataisos namų 2 sektoriaus dušai, kaip matyti iš pateiktų fotonuotraukų (b. l. 60–62), yra atskirti sienelėmis iš abiejų pusių, todėl sprendžiama, kad tokių pertvarų įrengimas užtikrina pakankamą privatumą naudojantis dušu, todėl nėra pagrindo konstatuoti pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai apie patirtus neigiamus išgyvenimus dėl to, jog jį galėjo stebėti kiti kartu besimaudantys asmenys, laikytini jo paties subjektyvia nuomone, nesudarančia pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus ar žalos atsiradimą pareiškėjui atliekant bausmę Pataisos įstaigos 2 sektoriuje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl privatumo naudojantis dušu yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo. Neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-12-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015; 2016-10-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; 2016-10-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog 1 sektoriuje dušų (b. l. 57–59) neskiria jokios pertvaros. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaros dušuose, nesudaro pagrindo atleisti Pataisos įstaigas nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-10-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018; 2019-04-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019, 2019-12-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019). Pažymėtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., 2013-04-25 sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo privatumas naudojantis pertvarų neturinčiu dušu 1 sektoriuje laikotarpiu nuo 2020-06-18 iki 2020-09-01 buvo pažeidžiamas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui suteikiama teisė ne rečiau kaip kartą per savaitę iki 15 minučių praustis duše, nėra pagrindo skaičiuoti pažeidimo laikotarpį už kiekvieną dieną (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019-12-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019).

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2020-06-18 iki 2020-09-01) turėjo teisę pasinaudoti dušu iki 11 kartų, todėl, teismo vertinimu, 11 dienų buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad 2 sektoriaus 10, 2 būrio bei 1 sektoriaus 9 ir 10 būrio sanitariniai mazgai įrengti vadovaujantis teisės normų reikalavimus, t. y. klozetai įrengti kabinose ir tai patvirtina pateiktos į bylą nuotraukos (b. l. 44–56).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad net ir esant unitazams vienas nuo kito atskirtiems dalinėmis pertvaromis, tačiau jais naudojamasi ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismų praktikoje pripažįstama, jog asmeniui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-11-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1929-520/2018); esant nustatytoms aplinkybėms (t. y., kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų), yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-05-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Todėl konstatuotina, jog pareiškėjui privatumas sanitariniuose mazguose buvo užtikrintas, kadangi jis buvo įrengtas atskiroje patalpoje. Atsakovas pažymėjo, jog sanitariniuose mazguose yra įrengtos oro šalinimo sistemos. Aprūpinimo normų 7.6 punkte numatyta, jog sanitariniame mazge klozetas gali būti ir tupiamas.

Pareiškėjas teigė, jog kamerose buvo netinkama temperatūra, patalpos buvo neremontuojamos, lubos ir sienos pasidengę pelėsiu, buvo drėgna, dažai nuo sienų atsilupę.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015).

Higienos normoje 134:2015 nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. (16 p.). Numatyta, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Higienos normos HN 134:2015 39 punkte nurodyta, jog ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Pareiškėjas dėl patalpoje esančio netinkamos temperatūros, drėgmės neatitikimo higienos normoms skunde apsiribojo tik galimų pažeidimų abstrakčiu įvardinimu, nuodydamas, kad buvo karšta bei drėgna patalpose, tačiau jo nedetalizavo, t. y nenurodė, kada konkrečia į kokį pareigūną kreipėsi dėl temperatūros išmatavimo ar ventiliatoriaus išdavimo, nenurodė kodėl dėl ventiliatoriaus išdavimo nesikreipė raštu jei į prašymą žodžiu buvo nereaguojama. Nurodytos aplinkybės pareiškėjas neįrodinėjo jokiomis leistinomis priemonėmis. Be to, į bylą nepateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovo atstovui, kitoms kompetentingoms institucijoms reiškė pretenzijas dėl aukščiau nurodyto galimo pažeidimo, o šie, žinodami apie vykdomą pažeidimą, nesiėmė jokių veiksmų jo šalinimui, todėl, nesat tokių duomenų, abstraktaus, bendro pobūdžio, deklaratyvaus pareiškėjo teiginio pagrindu atsakovės atstovo atsakomybė šiame kontekste negalima (žr. pvz. 2019-05-15 LVAT nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-1624-438/2019).

Atsakovės atstovas nurodė, kad kamerų tipo patalpose yra įrengta vėdinimo sistema, o taip pat galima ir ventiliacija per atvertus langus. Tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo patalpų vėdinimo, temperatūros, susikaupusio pelėsio, drėgmės iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte reglamentuota, jog laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų pėdsakus, - jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

Nustatyta, jog Pravieniškių PN atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei nustačius buvimo pėdsakus, jie naikinami. Sudaryta nuo 2020-03-09 šių paslaugų teikimo sutartis su UAB „Utenos deratizacija“ (b. l. 37–43) bei pateikti atliktų paslaugų aktai (b. l. 30–36). Pateikti į bylą dokumentai patvirtina, jog atsakovė vykdo Higienos normos HN 134:2015 20 punkte numatytus įpareigojimus.

Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo jų naikinimo atmestini. Teismas atkreipia dėmesį, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (Higienos normos HN 134:2015 37 p.). Pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nebuvo išduodamas valymo inventorius bei priemonės, todėl, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad galimas buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose atsiradimas, iš dalies galėjo buvo sąlygotas pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant aukščiau nurodytų teisės normų reikalavimų.

Atsakovė teismui nurodė, jog Pataisos įstaigoje avarinės būklės gyvenamųjų pastatų nėra. Pastatai tvarkingi, sienos ir lubos techniškai tvarkingos, dažai neatsilupę, tinkas nebyra. Patalpos remontuojamos pagal poreikį atsižvelgiant į asignavimus. Duomenų apie tai, jog pareiškėjas kreiptųsi dėl netinkamai įrengtos gyvenamosios patalpos (byrančio tinko, dažų) nėra, todėl pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Šioje byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2020-04-17 iki 2020-04-30 teko 3,13 kv. m (13 parų trūko 0,47 kv. m ploto kamerų tipo patalpose) ploto kamerų tipo patalpoje bei laikotarpiu nuo 2020-06-18 iki 2020-09-01 nebuvo užtikrintas privatumas 1 sektoriaus dušinėje (11 dienų buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu). Pripažintina, jog tokios laikymo sąlygos pareiškėjui galėjo sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai (CK 6.246 str.), žala (CK 6.249 str.), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.247 str.). Nustačius valstybės civilinės atsakomybės sąlygų visumą, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį kyla prievolė atlyginti žalą.

Duomenys patvirtina, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu į sveikatos priežiūros tarnybą dėl pablogėjusios sveikatos nesikreipė (b. l. 20–21).

Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, į pareiškėjo patirtą diskomfortą. Byloje nenustatyta, kad Pataisos įstaigos pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikri apribojimai ir su tuo susiję pareiškėjo nurodomi neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai ir nepatogumai, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška. Remdamasis tuo, kas išdėstyta bei atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką dėl tokio pobūdžio bylose priteistinų neturtinės žalos atlyginimo dydžių, į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 150 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo R. S. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti R. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 150 Eur (šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.