Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ievos Gavelytės-Kalytienės, Sonatos Raupėnaitės Lekarauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nidos Vigelienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2022 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžio, kuriuo J. U. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta laisvės apribojimo bausmė 1 metams, įpareigojant dirbti, o netekus darbo ne vėliau kaip per 5 darbo dienas užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Nukentėjusiosios D. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš J. U. D. S. naudai priteista 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas. Nukentėjusiosios D. S. prašymas dėl 300 Eur teisinių paslaugų išlaidų atlyginimo netenkintas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.7. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas laisvės apribojimo bausmę ir įpareigojimus, paminėjo 2019 m. kovo 19 d. A. L. pareiškimą dėl neblaivios J. U. grasinimo jos sūnui. Dėl šio įvykio administracinė teisena nutraukta / atsisakyta pradėti. Kadangi skiriant įpareigojimą dalyvauti elgesio pataisos programoje buvo atsižvelgta į minėtą administracinį nusižengimą, nors nebuvo tam pagrindo, prašoma šį įpareigojimą panaikinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Atkreiptinas dėmesys, jog teismų praktikoje dėl skundų nagrinėjimo apeliacine tvarka nurodoma, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjamo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-7-196-303/2022).

9. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu iš esmės motyvuojant tuo, kad apylinkės teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, teismo padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl priimtas nepagrįstas ir neteisėtas nuosprendis.

10. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys). Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas, kaip ir tikrinimas, iš esmės yra subjektyvus ir logikos dėsniais grindžiamas procesas, kuris vyksta pagal baudžiamojo proceso įstatymo normas. Esminis reikalavimas įrodymų vertinimo procesui yra išsamus, nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ir tai, kad turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nė vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina, jog pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

11. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

12. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1‑4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1-4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (pavyzdžiui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-88-628/2018).

13. Pirmosios instancijos teismas savo išvadą, kad J. U. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, veikdama tiesiogine tyčia, grindė teisiamajame posėdyje tiesiogiai išnagrinėtų ir įvertintų įrodymų visuma. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuota ir motyvuotai pasisakyta dėl byloje esančių įrodymų, be kita ko, liudytojų parodymų, kuriuose buvo prieštaravimų, vertinimo. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo iš esmės kitaip vertinti byloje esančių įrodymų visumos ir daryti kitokias išvadas, nei padarė apylinkės teismas, kadangi esminės įvykio aplinkybės (kas ir kokius veiksmus atliko) nustatytos nuosekliais ir neprieštaringais parodymais, kuriuos byloje patvirtina ir objektyvūs duomenys, todėl su šiomis išvadomis teismas iš esmės sutinka, ir, atsižvelgiant į tai, kad skundžiamo nuosprendžio turinys apeliantei yra žinomas, apylinkės teismo argumentai šiuo klausimu iš naujo nekartojami. Nors nuteistoji skunde iš esmės teigia atlikusi tik vieną veiksmą, t. y. keldama rankas į viršų nagais įdrėskė nukentėjusiajai į veidą, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad J. U. nukentėjusiajai rankos kumščiu sudavė ne mažiau kaip tris kartus į veido ir dešinio dilbio sritį, perbraukė nagais per veidą. Ne mažesnį nei nurodytą smūgių skaičių proceso metu nuosekliai nurodė nukentėjusioji bei šalia jos įvykio metu buvusi nukentėjusiosios motina, nukentėjusiosios ir minėtos liudytojos parodymus patvirtina ir kiti objektyvūs duomenys, t. y. vietose, į kurias nukentėjusioji nurodė, kad kaltinamoji jai sudavė, nustatyti kūno sužalojimai, kurie užfiksuoti, be kita ko, nukentėjusiosios apžiūros protokole, kuriame dalį skirtingų nurodytų sužalojimų matę patvirtino ir kiti byloje apklausti liudytojai. Teisme apklausta specialistė paaiškino, jog nagas yra bukas daiktas, turintis buką briauną, kas atitinka nustatytą aplinkybę, jog nukentėjusiajai nubrozdinimai buvo padaryti, be kita ko, J. U. perbraukiant nukentėjusiajai nagais per veidą ir taip padarant odos nubrozdinimus. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusiajai D. S. padaryti sužalojimai kiekvienas atskirai gali būti vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, taigi objektyviai nustatytas J. U. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pagrindas. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad J. U. ne vieną kartą panaudojo smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją D. S., dėl ko akivaizdu, jog nuteistoji veikė tyčia ir dėl jos veiksmų nukentėjusioji patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistosios veiką kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

14. Kita vertus, teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentui, kad byloje nėra visiškai tinkamai nustatyti nuteistosios J. U. smurtiniais veiksmais nukentėjusiajai padaryti sužalojimai. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra įrodyta, kad J. U. be nustatytų sužalojimų taip pat sužalojo ir nukentėjusiosios dešinįjį skruostą, kaip tai nustatyta pirmosios instancijos teismo, t. y. kad nuteistoji nukentėjusiajai padarė poodines kraujosruvas dešiniame skruoste.

15. Iš byloje esančio Vilniaus apskrities VPK Švenčionių rajono PK Reagavimo skyriaus 2021 m. rugpjūčio 3 d. asmens apžiūros protokolo matyti, kad įvykio dieną ant D. S. veido – kaktos ir kairio skruosto nustatyti odos nubrozdinimai. Po kaire akimi matomas odos pageltimas. Ant dešinės rankos dilbio išorinės ir vidinės pusės yra odos nubrozdinimai. Ant dešinio riešo vidinės pusės tarp nykščio ir rodomojo piršto yra mėlynė. Ant abiejų menčių yra odos įdrėskimai (1 t., b. l. 63-70). Tačiau 2021 m. rugpjūčio 3 d. gydytojo įraše diagnozuotas nukentėjusiosios kaktos ir dešinio dilbio nubrozdinimas, dešinio skruosto ir dešinės plaštakos sumušimas, nurodyta, kad dešinys skruostas sutinęs, pamėlęs, kas nėra matoma byloje esančioje foto nuotraukoje – iš nuotraukos byloje matomi įdrėskimai kairėje veido pusėje. Specialistės 2021 m. rugpjūčio išvadoje konstatuota, kad D. S. nustatyti odos nubrozdinimai kaktoje, dešiniame dilbyje, poodinės kraujosruvos dešiniame skruoste. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu (daiktais), prieš kreipiantis medicinos pagalbos. Sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimai padaryti ne mažiau kaip trimis trauminiais poveikiais. Nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti tiek smūginiu kieto, buko daikto (daiktų) poveikiu, tiek griūnant ir / ar atsitrenkiant į kietą, buką paviršių (1 t., b. l. 82-83). Tačiau specialistė papildomai apklausta parodė, kad surašydama išvadą nukentėjusiosios nuotraukų ji nematė, vertino dokumentus ir parašė, kaip nurodė gydytojas, kurioje pusėje yra sužalojimas. Ji nevertina nuotraukų, vertina gydytojų pasisakymus, tai yra objektyvi medžiaga, kuria jie remiasi. Nuotraukose mato tik nubrozdinimą, o kraujosruvos neįžiūri. Jos išvada, kad sužalojimai padaryti ne mažiau trimis trauminiais poveikiais, nesikeičia. Kiekvienas atskirai iš trauminių poveikių gali būti vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Papildomai apklausta nukentėjusioji parodė, kad negali dabar pasakyti, kurią veido pusę jai sužalojo, jai atrodo, kad jai buvo sužalota kairė pusė.

16. Atkreiptinas dėmesys, jog asmens kaltei padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, konstatuoti nepakanka apsiriboti išimtinai tik specialisto išvadoje nustatytais sužalojimais, būtina įvertinti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nesuteikiant nė vienam iš bylos įrodymų prioritetinės reikšmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016). Atitinkamai nagrinėjant situaciją, kurią galimai reikėtų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017). Pažymėtina, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos esant konfliktiniam santykiui, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017).

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors nagrinėjamu atveju byloje nustatytas nuteistosios smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiąją faktas, tačiau byloje surinkti duomenys nepatvirtina teismo nustatytos aplinkybės, kad J. U. nukentėjusiajai padarė poodines kraujosruvas dešiniame skruoste. Liudytojų parodymai šiuo klausimu byloje buvo prieštaringi (pavyzdžiui, pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas G. U. nurodė, kad barnio metu nukentėjusioji stovėjo prie automobilio, jei būtų gavusi, tai į kairę pusę, bet ne į dešinę (2 t., b. l. 182-184), liudytojas A. S. nurodė, jog matė, kad mamai po kaire akimi yra mėlynė, dešinėje pusėje nubrozdinimas (3 t., b. l. 103-105)), apžiūros protokolu tokie sužalojimai nenustatyti, o 2021 m. rugpjūčio 3 d. gydytojo diagnoze, kuria rėmėsi specialistė savo išvadoje, nukentėjusiosios veide sužalojimai nustatyti dešiniame skruoste, o kairiame skruoste nenustatyti iš viso. Taigi, neatmestina, jog gydytojo įraše sumušimų lokalizacija nustatyta netiksliai, atitinkamai specialistės išvada dėl poodinių kraujosruvų nukentėjusiosios dešiniame skruoste taip pat yra galimai netiksli. Esant byloje nustatytai konfliktinei situacijai, teismas privalo itin atidžiai vertinti visų asmenų parodymus, tikrinti, kurie iš jų yra nuoseklūs, patikimi, patvirtinti kita bylos medžiaga ir tokiais parodymais remtis, o šių standartų neatitinkančius parodymus atmesti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek liudytojų parodymais, tiek kitais įrodymais byloje neabejotinai nenustatyta, kad J. U. savo smurtiniais veiksmais nukentėjusiajai padarė poodines kraujosruvas dešiniame skruoste, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas, iš įrodytomis pripažintų padaryto nusikaltimo faktinių aplinkybių pašalinant poodinių kraujosruvų dešiniame skruoste nukentėjusiajai D. S. padarymą.

18. Nepaisant to, kad iš įrodytomis pripažintų padaryto nusikaltimo faktinių aplinkybių pašalinamas poodinių kraujosruvų dešiniame skruoste nukentėjusiajai D. S. padarymas, kaip minėta, kiekvienas atskirai iš trauminių poveikių gali būti vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti apeliantės skundo prašymo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2022 m. rugsėjo 15 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nutraukiant baudžiamąją bylą.

19. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tikslintinos J. U. padarytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, konstatuojant, kad J. U. 2021 m. rugpjūčio 3 d. apie 20.00 val., prie gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), rankos kumščiu sudavė ne mažiau kaip tris kartus į veido ir dešinio dilbio sritį, perbraukė nagais per veidą D. S., padarydama odos nubrozdinimus kaktoje, dešiniame dilbyje, kas vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, ir tokiu būdu nežymiai sutrikdė D. S. sveikatą.

Dėl bausmės ir kitų su bausme susijusių klausimų

20. Konstitucinėje bei kasacinėje jurisprudencijoje pripažįstama, kad paskirta bausmė turi būti proporcinga ir teisinga. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-449-942/2016, 2K-209-222/2018, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo galimybės J. U. skirti švelniausios bausmės rūšies, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje, t. y. viešųjų darbų, nes J. U. neišreiškė sutikimo juos atlikti, skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai skyrė J. U. laisvės apribojimo bausmę, neskiriant intensyvios priežiūros, teismas įvertino bausmės skyrimui aktualias aplinkybes ir iš esmės tinkamai individualizavo bausmę. Kita vertus, šiuo nuosprendžiu iš J. U. nusikalstamos veikos buvo pašalintas poodinių kraujosruvų dešiniame nukentėjusiosios D. S. skruoste padarymas, todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo įvertintų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių kontekste yra pagrindas šiek tiek sumažinti J. U. paskirtą vienerių metų laisvės apribojimo bausmę iki dešimties mėnesių. Atitinkamai mažintinas nukentėjusiajai D. S. priteistas neturtinės žalos dydis iki 800 Eur.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju J. U. taip pat nepagrįstai paskirtas įpareigojimas dalyvauti elgesio pataisos programoje (BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktas). Kaip pagrįstai nuteistoji nurodė apeliaciniame skunde, administracinė teisena dėl 2019 m. kovo 19 d. įvykio – A. L. pareiškimo dėl neblaivios J. U. grasinimo jos sūnui buvo nutraukta / atsisakyta pradėti, todėl skiriant įpareigojimą dalyvauti elgesio pataisos programoje nebuvo pagrindo atsižvelgti į minėtą aplinkybę, taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad J. U. būtų linkusi pažeidinėti įstatymus, nesilaikytų visuomenėje priimtinų elgesio normų – J. U. anksčiau neteista, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, administracine tvarka buvo bausta du kartus už menkus nusižengimus įspėjimais. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien nuteistosios padaryta veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, atsižvelgiant į nustatytas veikos padarymo aplinkybes, nuteistąją charakterizuojančią medžiagą, pati savaime, nenustačius, jog nuteistosios smurtinis elgesys yra kartotinis, šiuo konkrečiu atveju nėra pakankamas pagrindas taikyti nuteistajai įpareigojimą dalyvauti elgesio pataisos programoje. Konstatuotina, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti ir nuteistajai netaikant minėto įpareigojimo.

23. Gynėja baigiamojoje kalboje, be kita ko, prašė J. U. veiksmus pripažinti mažareikšmiais ir baudžiamąją bylą nutraukti, atleidžiant ją nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu.

24. Baudžiamajame įstatyme įtvirtinta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 straipsnis). Teismų praktikoje išaiškinta, kad nusikaltimas gali būti pripažintas mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme.

25. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-36-788/2021 ir kt.).

26. Atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-219-303/2021).

27. Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta fizinė žala kito asmens sveikatai arba buvo siekiama tokią žalą padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-299-648/2015, 2K-152-689/2021). Žmogaus sveikata yra vienas iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų gėrių, todėl asmuo privalo būti apsaugotas nuo neteisėto fizinio poveikio. Tačiau tai neturėtų būti suprantama taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso negali taikyti BK 37 straipsnyje įtvirtinto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto, tačiau šiose bylose, sprendžiant padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo klausimą, turi būti itin kruopščiai įvertintas šio įstatymo saugomo gėrio pažeidimo būdas bei laipsnis. Tyčiniai nusikaltimai, kuriais buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai, padaryti panaudojant įrankius ir priemones, suduodant smūgius į gyvybiškai svarbius organus, naudojant intensyvų, taip pat ilgalaikį fizinį smurtą, smurtą naudojant prieš daugiau nei vieną nukentėjusįjį ir panašiomis sąlygomis, neturėtų būti pripažįstami mažareikšmiais.

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors nagrinėjamu atveju nustatytos aplinkybės, kurių pagrindu yra pagrindas švelninti bausmę J. U., tačiau byloje nustatytų aplinkybių visuma, be kita ko, nuteistosios atliktų smurtinių veiksmų pobūdis, intensyvumas bei trukmė – J. U. veiksmai buvo agresyvūs ir intensyvūs, nuteistoji nukentėjusiajai, kuri stengėsi išvengti smūgių, sudavė ne vieną smūgį į įvairias kūno vietas, be kita ko, ir galvos (veido) sritį, viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje, byloje nėra duomenų, kad veika sukeltas pasekmes būtų lėmęs ir pačios nukentėjusiosios sąmoningai netinkamas (provokuojantis) elgesys, atsižvelgiant į tai, kad net ir esant tarp asmenų įtemptiems santykiams, konfliktinei situacijai, fizinio smurto panaudojimas negali būti pateisinamas, darytina išvada, kad šiuo atveju nuteistosios J. U. veiksmai dėl nusikaltimo dalyko ir nusikalstamais veiksmais padarytos žalos laikytini pakankamai pavojingais, t. y. nėra mažareikšmiai, todėl jos atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį nėra pagrindo. Atitinkamai gynėjos prašymas panaikinti sprendimą dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajai D. S., paliekant civilinį ieškinį nenagrinėtą, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

29. Vilniaus apygardos teisme 2023 m. gegužės 5 d. buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Nr. APD-2023-07930 dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 308,33 Eur už J. U. suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

30. Pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

31. Gynėjo būtiną dalyvavimą apeliacinės instancijos teisme imperatyviai numato BPK, tai reiškia, kad asmuo neturi teisės rinktis, ar jam gintis pačiam, ar su gynėjo pagalba, nuteistosios J. U. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistosios neatstovavo jos pasirinktas gynėjas, tuo tarpu teismas, siekdamas nepažeisti teisės į gynybą, užtikrino gynėjo dalyvavimą apeliacinės instancijos teisme. Be to J. U. turi išlaikytinių. Atsižvelgiant į tai, pažymoje nurodytos sumos iš J. U. apeliacinės instancijos teismas neišieško.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

nusprendžia:

Nuteistosios J. U. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2022 m. rugsėjo 15 d. nuosprendį:

Iš nustatytų J. U. padarytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pašalinti poodinių kraujosruvų dešiniame skruoste nukentėjusiajai D. S. padarymą.

J. U. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį paskirtą laisvės apribojimo bausmę sumažinti iki 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo.

Panaikinti J. U. paskirtą įpareigojimą 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Nukentėjusiajai D. S. priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį sumažinti iki 800 Eur.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų – 308,33 Eur iš nuteistosios J. U. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.