- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-12
- Bylos Nr.
- 2A-1338-104/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-22447-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Antanas Rudzinskas, Ona Gasiulytė, Natalja Cikoto
- Atsakovas
- AAS „Gjensidige Baltic“
- Ieškovas
- UAB „Juvirex“
- Kategorijos
- 44.5.28pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų
Nataljos Cikoto (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Onos Gasiulytės ir Antano Rudzinsko, teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvoje apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-29390-595/2013 pagal ieškovo UAB „Juvirex“ ieškinį atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvoje dėl draudimo išmokos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas UAB „Juvirex“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvoje, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo jo naudai 52 796,36 Lt draudimo išmokos, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2011-10-18 tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta vežėjų automobiliais civilinės atsakomybės draudimo sutartis. Draudiminis įvykis įvyko naktį iš 2012-05-20 į 2012-05-21 stovėjimo aikštelėje - ieškovo transportas buvo apvogtas. Atsakovas apie tai buvo informuotas. Krovinio siuntėjui žala dėl 65 padangų vagystės yra atlyginta. Todėl remiantis Draudimo įstatymo 107 str. 1 d. įgijo reikalavimo teisę į atsakovą. Atsakovas yra atsisakęs išmokėti draudimo išmoką. Tačiau atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai krovinio dalinį praradimą pripažino nedraudžiamuoju įvykiu, todėl draudimo išmoka turi būti priteista teismo, kadangi ieškovo vežto krovinio dalis buvo prarasta dėl vagystės, o tai sąlygoja atsakomybės kilimą pagal CMR Konvencijos 17 str. 1 p. Ieškovo vairuotojas liko transporto priemonėje nakvoti, sustojo pagal nustatytą darbo režimą, sustojo Vokietijos teisės aktus atitinkančioje aikštelėje. Taigi, ieškovas krovinio transportavimo metu buvo maksimaliai atidus ir rūpestingas, nepažeidė vežamo krovinio saugos reikalavimų, taip pat nepažeidė draudimo sutarties sąlygų. Žalos dydis yra pagrįstas, apskaičiuotas iš nuostolių sumos atėmus 10 procentų franšizę.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad nedraudžiamuoju įvykiu yra laikomas draudėjo atsakomybės atsiradimas pažeidus krovinio saugojimo reikalavimus. Transporto priemonė su priekaba, kurioje buvo padangos buvo pastatyta nakties metu nesaugomoje aikštelėje, kas atsižvelgiant į krovinio vertę yra akivaizdžiai neatidu ir nerūpestinga. Ieškovas šiurkščiai pažeidė vežamo krovinio saugos reikalavimus ir įvykis teisėtai buvo pripažintas nedraudžiamuoju. Draudimo išmoka nemokama, jei įvykis įvyko dėl draudėjo tyčios. Pagal surinktą medžiagą vieta, kurioje buvo įvykdyta vagystė, neatitiko nustatytų krovinio saugos reikalavimų. Ieškovas nesivadovavo krovinio išsaugojimo prioritetu. Ieškovas gali tikėtis draudimo apsaugos tokiu atveju, jeigu įrodys, kad aikštelės, kurioje įvyko įvykis apsaugos lygis atitinka Vokietijos teisės aktais keliamus reikalavimus saugiai stovėjimo aikštelei. Ieškovas šiurkščiai pažeidė draudimo sutarties sąlygas, nustatytas Taisyklių 10.4.5 p. ir tai tiesiogiai įtakojo krovinio dalies dingimą. Todėl draudimo išmoka nepriteistina. Taip pat nurodė, kad nesutinka su žalos dydžiu. Jei teismas pripažintų, kad atsakovas privalo išmokėti ieškovui draudimo išmoką, ši negali būti didesnė kaip 21 433,21 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino.
Teismas nustatė, kad 2011-10-18 tarp šalių buvo sudaryta vežėjų automašinomis ir ekspeditorių civilinės atsakomybės sutartis, draudimo poliso serija CMR Nr. 022855 (b.l. 27,86). Draudimo sutartimi buvo apdrausti ieškovo turtiniai interesai, susiję su ieškovo, kaip vežėjo automašinomis, civiline atsakomybe prieš trečiuosius asmenis. Draudimo sutarčiai galiojo Vežėjų automašinomis ir ekspeditorių civilinės atsakomybės draudimo (CMR) taisyklės Nr. 134 ( (b.l. 9-18).
Teismas nurodė, kad byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovas pagal CMR važtaraštį JVR Nr. 0005111 vykdė Synergies Logistiques užsakymą dėl 461 vienetų Michelin gamybos padangų pervežimo iš Prancūzijos į Vokietiją (b.l. 19-20). Krovinys pervežimui buvo priimtas 2012-05-18. Ieškovo transportas į prekių pristatymo vietą atvyko nedarbo dieną (2012-05-19), krovinio gavėjo įmonė nedirbo, be to, buvo privalomas 45 valandų sustojimas poilsiui, todėl vairuotojas pasirinko netoli išsikrovimo vietos esančią stovėjimo aikštelę Gruenau, kurioje vairuotojas turėjo stovėti iki pirmadienio. Šias aplinkybes patvirtina į bylą pateikti rašytiniai transporto priemonės vairuotojo paaiškinimai (b.l. 24-25, 80-81). Tai, kad transporto priemonės vairuotojui buvo privalomas 45 valandų sustojimas poilsiui vadovaujantis Europos šalių susitarimo „Dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo“, patvirtina į bylą pateikta vairuotojo veiksmų ataskaita bei vairuotojo mėnesinis darbo laiko apskaitos žiniaraštis (b.l. 26-31). Iš vairuotojo paaiškinimų nustatyta, kad aikštelė, kurioje sustojo privalomam poilsiui buvo pažymėta ženklu „P“, ji buvo 17 km. atstumu nuo prekių iškrovimo vietos, iš vienos pusės aikštelės automagistralė, iš kitos pusės aikštelė buvo metaline tvora atitverta nuo miško, aikštelė buvo apšviesta, aikštelėje stovėjo daug vilkikų, įtarimų dėl aikštelės saugumo vairuotojui nekilo, vairuotojas nakvojo transporto priemonėje. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad naktį iš 2012-05-20 į 2012-05-21 įvyko vagystė, kurios metu buvo pavogta 65 vienetų padangų, apie kurią vairuotojas pranešė policijai (b.l. 33, 39). Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes nerastas kaltininkas (b.l. 33).
Apie įvykį ieškovas 2012-05-21 informavo atsakovą (b.l. 34-35). 2012-12-10 raštu atsakovas informavo ieškovą, kad draudimo išmoka nebus mokama Civilinio kodekso 6.1014 str. 1 d. pagrindu.
Ieškovui dėl prarastų prekių 2012-11-14 buvo išrašyta sąskaita faktūra Nr. 3/120521MT 16989,87 EUR sumai (b.l. 41). Ieškovas žalą užsakovui atlygino, tai patvirtina į bylą pateikti ieškovo mokėjimo pavedimai bei pervežimo užsakovo pažyma apie žalos padarytos pervežimu atlyginimo (b.l. 43, 44-47).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis (CK 6.987 str.). Civilinės atsakomybės draudimas – asmens turtinių interesų, atsirandančių iš galimos civilinės atsakomybės už nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) jo turtui padarytą žalą, draudimas, kai draudiko mokamos draudimo išmokos dydis priklauso nuo nuostolių, kuriuos apdraustasis privalo atlyginti nukentėjusiam trečiajam asmeniui už padarytą žalą, dydžio, tačiau neviršija draudimo sumos, jeigu ji nustatoma draudimo sutartyje (Draudimo įstatymas 2 str. 4 d.). Draudimo sutartis yra rizikos sutartis. Civilinės atsakomybės draudimo sutartimi siekiama sumažinti atlygintinos žalos neigiamus padarinius atsakingo už žalą asmens turtinei padėčiai. Draudimo pasekmė, kad asmuo padaręs savo veiksmais žalą nukentėjusiam, turi teisę reikalauti, kad žalą atlygintų draudikas. Draudėjas, sudarydamas civilinės atsakomybės draudimo sutartį, siekia perkelti savo veiksmais padarytos žalos atlyginimą- civilinę atsakomybę draudikui. Nuostolių atsiradimo riziką pagal sutartį perima draudikas, suteikdamas draudimo apsaugą – įsipareigodamas mokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui (Draudimo įstatymo 2 str. 11 d.). Tačiau draudimo sutartimi draudimo objektui (draudėjo ar naudos gavėjo turtiniams interesams) suteikiama apsauga nėra absoliuti – draudikas prisiima ne visą įmanomą, bet ribotą draudimo riziką, suteikiamos draudimo apsaugos ribos nustatomos draudimo sutartyje bei draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis, tiek draudimo liudijime aptartomis individualiomis sąlygomis.
Teismas konstatavo, kad tarp šalių kilo ginčas dėl įvykio pripažinimo nedraudiminiu dėl Taisyklių pažeidimo - atsakovas atsisako išmokėti draudimo išmoką, laikydamas krovinio praradimą stovint nesaugomoje automobilių aikštelėje nedraudžiamuoju įvykiu pagal Taisyklių II dalies 4.1.1 punktą bei remdamasis Taisyklių II dalies 12.6.3 punktu.
Taisyklių II dalies 3.1 punktas apibrėžia kaip draudžiamąjį įvykį draudėjo civilinės atsakomybės atsiradimą dėl viso ar dalies krovinio sugadinimo, sunaikinimo arba praradimo, kai atsakomybė atsiranda pagal CMR konvenciją. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovo civilinė atsakomybė dėl krovinio praradimo vagystės atveju atsirado CMR konvencijos 17 str. pagrindu. Minėtas straipsnis nustato, kad vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, iki jo perdavimo momento.
Nedraudžiamieji įvykiai apibrėžti Taisyklių II dalies 4 straipsnyje. Minėto straipsnio 4.1.1. punktas kaip nedraudiminį įvykį apibrėžia draudėjo atsakomybės atsiradimą pažeidus priešgaisrinės saugos, krovinių pervežimo, saugojimo, transporto priemonių eksploatavimo, vairuotojo darbo režimo, sveikatos būklės, kituose teisės aktuose nustatytus saugumo ir nuostolių prevencijos reikalavimus ar krovinių vežimo/ ekspedijavimo veiklos praktikoje nusistovėjusius darbų saugumo principus.
Taisyklių II dalies 12.6 punkte apibrėžti draudimo išmokos mažinimo arba nemokėjimo atvejai. Vieni iš jų susiję su draudėjo neįvykdymu tam tikrų Taisyklių reikalavimų. Vienas iš reikalavimų apibrėžtų Taisyklių II dalies 10.4.5. punkte- reikalavimas saugoti priimtą krovinį, nepalikti transporto priemonės su kroviniu be priežiūros. Transporto priemonė su kroviniu bus laikoma nepalikta be priežiūros, jeigu stovėjimo aikštelė, kurioje sustojo transporto priemonė atitiks visus šiuos reikalavimus: aptverta teritorija, tamsiu paros metu apšviesta teritorija, kontroliuojamas transporto priemonių įvažiavimas ir išvažiavimas, kontroliuojamas fizinių asmenų įėjimas ir išėjimas, aikštelėje esančios transporto priemonės (jose esantys kroviniai) aikštelės personalo saugomi visą parą. Transporto priemonė nebus laikoma palikta be priežiūros ir tuo atveju, jei ji sustos aikštelėje, kurios saugos lygis atitinka tos valstybės teisės aktais keliamus reikalavimus saugiai stovėjimo aikštelei. Šis punktas nebus taikomas, jei vairuotojas priverstas sustoti poilsiui degalinėje, jei nuo neišvengiamos sustojimo poilsiui vietos (pagal nustatytą darbo režimą) iki artimiausios saugomos aikštelės yra daugiau kaip 50 km.
Taisyklių II dalies 12.7. punktas apibrėžia draudimo išmokų nemokėjimo atvejus, vienas iš jų – draudžiamasis įvykis įvyko dėl draudėjo tyčios (12.7.3. punktas).
Pagal CPK 12, 178 straipsnius kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Šiose proceso teisės normose nustatyta bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė. Materialiosios teisės normos atskirais atvejais nustato kitokią įrodinėjimo tvarką, nurodydamos, kuri šalis ir ką konkrečiai turi įrodyti. Viena tokių materialiosios teisės normų – Draudimo įstatymo 96 str., kuris nustato, kad draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Pažymėtina, kad įstatyme ir konkrečiose draudimo rūšies taisyklėse nustatomos išimtys, kai draudėjo patirta žala visiškai ar iš dalies nekompensuojama, dėl to, draudėjui kreipusis dėl draudimo išmokos išmokėjimo, draudikas turi teisę jos visiškai arba iš dalies nemokėti. Tokią teisę draudikas turi nedraudžiamojo įvykio atveju, draudžiamajam įvykiui įvykus dėl įstatyme numatytos draudėjo kaltės formos, draudėjui pažeidus draudimo sutarties sąlygas, kitais nustatytais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. J. v. UADB „Baltikums draudimas“, bylos Nr. 3K-3-516/2006; 2010 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „HUAN YU“ v. UADB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-225/2010).
Remiantis pirmiau aptartu reglamentavimu dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo, draudėjui tenka pareiga įrodyti, kad įvyko draudžiamasis įvykis (nagrinėjamos bylos atveju – ieškovui kilo civilinė atsakomybė CMR konvencijos pagrindu, dėl šio fakto byloje ginčo nėra), o draudikui, atsisakančiam mokėti draudimo išmoką – kad šis įvykis yra nedraudžiamasis (nagrinėjamos bylos atveju – kad ieškovas savo veiksmais pažeidė krovinių pervežimo, saugojimo teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir kad aikštelės, kurioje vairuotojas sustojo privalomam poilsiui pagal darbo režimą apsaugos lygis neatitiko Vokietijos teisės aktais keliamų reikalavimų saugiai stovėjimo aikštelei bei, kad draudžiamasis įvykis įvyko dėl ieškovo tyčios).
Draudimo įstatymo 96 str. 7 d. nustato, kad draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį.
Ieškovo vykdytam pervežimui bei jo civilinės atsakomybės kilimui taikytinos CMR konvencijos nuostatos, o teisiniams santykiams tarp ieškovo ir atsakovo taikytinos draudimo teisinius santykius reglamentuojančios Civilinio kodekso, Draudimo įstatymo bei šalių sudarytos draudimo sutarties nuostatos.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad vairuotojas buvo priverstas sustoti privalomo 45 valandų poilsio. Šios aplinkybės atsakovas neginčija. Tarptautiniame Kelių Transporto Sąjungos pateiktame žemėlapyje nurodoma, kad aplink krovinio pristatymo vietą Weiden miestą, 50 km. spinduliu nėra jokių saugomų aikštelių (b.l. 54-55). Atsakovas pripažino šią aplinkybę, tačiau į bylą pateikė įrodymus, kad pagal Tarptautinį Kelių Transporto Sąjungos žemėlapį 50 km. atstumu buvo 5 stovėjimo aikštelės degalinėse (b.l. 106). Teismo vertinimu, tai neįrodo ieškovo draudimo Taisyklių 10.4.5. punkto pažeidimo, kadangi atsakovas neįrodė, kad stovėjimo aikštelė pasirinkta vežėjo neatitiko Vokietijos teisės aktų keliamų reikalavimų saugiai stovėjimo aikštelei. Ieškovas į bylą pateikė Vokietijos Veideno prokuratūros paaiškinimą, kuriame nurodoma, kad “saugi automobilių stovėjimo aikštelė” kaip teisinis terminas jiems nežinoma (b.l. 53). Ieškovas nepateikė įrodymų, kad aikštelės įrengtos šalia degalinių pagal Vokietijos teisės aktus priskiriamos saugių stovėjimo aikštelių kategorijai bei įrodymų, kad ieškovo vilkikas į jas galėjo įvažiuoti bei stovėti. Atsakovas iš ieškovo reikalauja didesnių atidumo ir rūpestingumo reikalavimų negu yra įtvirtinta draudimo sutartyje bei Taisyklėse bei plečiamai aiškina nedraudiminius įvykius. Ieškovas nepaliko be priežiūros transporto priemonės su kroviniu, kadangi jis sustojęs priverstiniam poilsiui liko nakvoti vilkike.
Atsakovas įvykį laiko nedraudžiamuoju dėl krovinio saugos reikalavimų nesilaikymo. Teismo vertinimu Taisyklėse apibrėžti nedraudiminiai įvykiai sietini su normatyviniuose aktuose apibrėžtų saugumo reikalavimų nesilaikymu. Atsakovas neįrodo, kokių norminių aktų nustatytus saugumo reikalavimus pažeidė ieškovas, dėl ko žala atsiradusi dėl įvykusios vagystės būtų pripažintina nedraudžiamuoju įvykiu. Specialūs saugos reikalavimai ieškovui yra apibrėžti Taisyklių 10.4.5. punkte, teismo aukščiau pateiktais vertinimais nustatyta, kad atsakovas neįrodė šių reikalavimų vykdymo pažeidimo.
Ginčo šalys sudarydamos draudimo sutartį, apribojo draudiko teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką draudėjo kaltės forma tyčia. Atsakovas savo argumentaciją sieja CMR konvencijos 29 str. pagrindu. CMR konvencija apibrėžia vežėjo civilinės atsakomybės kilimo pagrindus, tačiau vežėjo didelio neatsargumo prilyginimas tyčiai Draudimo įstatymo prasme paneigtų draudimo esmę. Šalys sudarydamos draudimo sutartį nesusitarė, kad ieškovo žala padaryta dėl didelio neatsargumo bus laikoma nedraudiminiu įvykiu ir atsakovui neatsiras pareiga mokėti draudimo išmoką. Bylos kontekste ieškovo veiksmų negalima pripažinti tyčiniais.
Remiantis išdėstytais motyvais, darytina išvada, kad ieškinys pagrįstas ir tenkintinas, nes atsakovas neįrodė tų aplinkybių, kuriomis grindė savo atsikirtimus (LR CPK 178 str.).
Atsakovo atsikirtimai dėl draudimo išmokos dydžio laikytini teisiškai nepagrįstais. Pagal šalių pasirašytą Draudimo sutartį Draudimo suma už vežamą krovinį kiekvienam įvykiui sudaro 250000 EUR, taikant 10 procentų frančizę nuo nuostolių sumos vagystės atveju. Į bylą ieškovas pateikė įrodymus, kad dėl krovinio praradimo vagystės atveju buvo padaryta 16989,87 EUR, kas atitinka 58662,62 Lt, žala, kurią ieškovas atlygino. Iš atlygintos žalos atėmus 10 procentų frančizę, draudimo išmoka sudaro 52796,36 Lt, kurią atsakovas privalo išmokėti ieškovui Draudimo įstatymo 107 str. 1 d. pagrindu. Tai, kad ieškovas pervežimu padarytą žalą atlygino pilnai vadovaujantis CMR konvencijos 29 str., netaikydamas CMR konvencijos 23 str. 3 d. nustatyto kompensacijos ribojimo, nesudaro pagrindo teigti, kad dalį rizikos prisiima pats ieškovas ir draudimo išmoka turėtų būti mažinama.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują - ieškinį atmesti, o jeigu teismas pripažintų, kad atsakovas privalo draudimo išmoką ieškovui, tai pastaroji negali būti didesne, nei 21 433, 21 Lt
Nurodo, kad teismas netinkamai aiškina Taisyklių 2d. 10.4.5 p. Bylos medžiaga nustatyta, kad vieta, kurioje buvo įvykdyta vagystė, neatitiko eilės Taisyklių privalomų sąlygų, nes aikštelė buvo nemokama, vaizdo kamerų nebuvo, teritorija nebuvo aptverta, be to ribojasi su mišku. Tai reiškia, kad transporto priemonė buvo palikta be priežiūros. Ieškovas pasirinkdamas šią aikštelė elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, tuo šiurkščiai pažeisdamas draudimo sutarties sąlygas.
Pagal CMR Konvencijos 29 str. 1d. vežėjo didelis neatsargumas gali būti priliginamas tyčiniams veiksmams, todėl atsakovas atleistinas nuo draudimo išmokos mokėjimo prievolės CK 6. 1014 str. ir Taisyklių 2d. 12.7.3 p. pagrindu.
CMR Konvencijos 23 str. 3d. nustatyta, kad kompensacija praradus dalį arba visą krovinį, negali būti didesnė, kaip 8, 33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio. Nagrinėjamu atveju ieškovas priėmė 461 vnt. padangų, o pagrobti buvo 65 vnt. padangų. Krovinio svoris bruto 5620 kg, todėl darytina išvada, kad buvo pagrobta 792, 41 kg. Remiantis prarasto krovinio svorio ir 8, 33 atsiskaitymo sandaugos principu, kai 1SDR yra 4, 1358 Lt, atlygintinos žalos suma sudaro 27 299, 47 Lt, o atsižvelgiant į 10 proc. franšizę, draudimo išmoką negali būti didesnę, nei 21 433, 21 Lt.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimais į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti atstovavimo išlaidas.
Nurodo, kad apeliantas nepagrįstai plečiamai aiškina Draudimo taisyklių II dalies 10. 4. 5 punkte sąlygą “Transporto priemonė nebus laikoma palikta be priežiūros ir tuo atveju, jei ji sustos aikštelėje, kurios saugos lygis atitinka tos valstybės teisės aktais keliamus reikalavimus saugiai stovėjimo aikštelei“ nurodydamas, kad Vokietijoje saugia aukštelė negali būti vadinama aikštelė, kuri nėra aptverta, įvažiavimas-išvažiavimas nekontroliuojamas, personalas nesaugoja visą parą stovinčių automobilių su kroviniais, be to esantį šalia miško, tačiau jokios nuorodos į Vokietijos teisės aktus nepateikė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas nepažeidė Draudimo taisyklių II dalies 10. 4. 5 punkte įtvirtinto įpareigojimo todėl ginčo įvykį nelaikė nedraudžiamuoju ir neatleido atsakovą nuo pareigos sumokėti draudimo išmoką.
Apeliantui turi būti žinoma, kad sustoti pačioje degalinėje draudžiama, o jo pateiktomis duomenimis visos aikštelės prie degalinių pažymėtos ženklu „nesertifikuota stovėjimo aikštelė“, tai reiškia, kad jų saugumo lygis nėra nustatytas nepriklausomų įgaliotų tarnybų. Be to, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių sunkiasvorių transporto priemonių galimybę privažiuoti prie nurodomų galimybių, nors kiekvienoje valstybėje yra nustatyti įvairūs eismo apribojimai.
Apeliantas įvykį laiko ieškovo neatsargumu, prilyginamu tyčiai, tačiau minėtos sąvokos negali būti laikomos tapačiomis. CK 6. 1014 str. ir Taisyklių 2d. 12.7.3 p. numato atleidimą nuo atsakomybės draudėjo tyčios atveju. CK 6. 1014 str. 2d. nustato, kad esant dideliam neatsargumui draudikas gali būti atleistas nuo pareigos mokėti draudimo išmoką tik įstatyme numatytu pagrindu. Apeliantas nenumatė didelio neatsargumo draudžiamuoju įvykių sąraše, nes atskirai neaptarė, kaip numato Draudimo įstatymas (110 str. ), todėl atsakovas prisiėmė riziką dėl ieškovo didelių neatsargumu sukeltos žalos. Tokia praktika suformuota kasacinio teismo c. b. Nr. 1445/2002 ir nėra pakitusi.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
Bylos medžiaga nustatyta, kad kad 2011-10-18 tarp šalių buvo sudaryta vežėjų automašinomis ir ekspeditorių civilinės atsakomybės sutartis, draudimo poliso serija CMR Nr. 022855 (b.l. 27,86). Draudimo sutartimi buvo apdrausti ieškovo turtiniai interesai, susiję su ieškovo, kaip vežėjo automašinomis, civiline atsakomybe prieš trečiuosius asmenis. Draudimo sutarčiai galiojo Vežėjų automašinomis ir ekspeditorių civilinės atsakomybės draudimo (CMR) taisyklės Nr. 134 ( (b.l. 9-18).
Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovas pagal CMR važtaraštį JVR Nr. 0005111 vykdė Synergies Logistiques užsakymą dėl 461 vienetų Michelin gamybos padangų pervežimo iš Prancūzijos į Vokietiją (b.l. 19-20). Krovinys pervežimui buvo priimtas 2012-05-18. Ieškovo transportas į prekių pristatymo vietą atvyko nedarbo dieną (2012-05-19), krovinio gavėjo įmonė nedirbo, be to, buvo privalomas 45 valandų sustojimas poilsiui, todėl vairuotojas pasirinko netoli išsikrovimo vietos esančią stovėjimo aikštelę Gruenau, kurioje vairuotojas turėjo stovėti iki pirmadienio. Šias aplinkybes patvirtina į bylą pateikti rašytiniai transporto priemonės vairuotojo paaiškinimai (b.l. 24-25, 80-81). Tai, kad transporto priemonės vairuotojui buvo privalomas 45 valandų sustojimas poilsiui vadovaujantis Europos šalių susitarimo „Dėl kelių transporto priemonių ekipažų, važinėjančių tarptautiniais maršrutais, darbo“, patvirtina į bylą pateikta vairuotojo veiksmų ataskaita bei vairuotojo mėnesinis darbo laiko apskaitos žiniaraštis (b.l. 26-31). Iš vairuotojo paaiškinimų nustatyta, kad aikštelė, kurioje sustojo privalomam poilsiui buvo pažymėta ženklu „P“, ji buvo 17 km. atstumu nuo prekių iškrovimo vietos, iš vienos pusės aikštelės automagistralė, iš kitos pusės aikštelė buvo metaline tvora atitverta nuo miško, aikštelė buvo apšviesta, aikštelėje stovėjo daug vilkikų, įtarimų dėl aikštelės saugumo vairuotojui nekilo, vairuotojas nakvojo transporto priemonėje.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad naktį iš 2012-05-20 į 2012-05-21 įvyko vagystė, kurios metu buvo pavogta 65 vienetų padangų, apie kurią vairuotojas pranešė policijai (b.l. 33, 39). Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes nerastas kaltininkas (b.l. 33). Ieškovas žalą užsakovui atlygino.
Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl įvykio pripažinimo nedraudiminiu dėl Taisyklių pažeidimo. Atsakovas atsisako išmokėti draudimo išmoką, laikydamas krovinio praradimą stovint nesaugomoje automobilių aikštelėje nedraudžiamuoju įvykiu pagal Taisyklių II dalies 4.1.1 punktą bei remdamasis Taisyklių II dalies 12.6.3 punktu. Apeliantas apeliaciniu skundu teigia, kad teismas netinkamai aiškina Taisyklių 2d. 10.4.5 p., nes bylos medžiaga nustatyta, kad vieta, kurioje buvo įvykdyta vagystė, neatitiko eilės Taisyklių privalomų sąlygų, nes aikštelė buvo nemokama, vaizdo kamerų nebuvo, teritorija nebuvo aptverta, be to ribojasi su mišku. Tai reiškia, kad transporto priemonė buvo palikta be priežiūros; ieškovas pasirinkdamas šią aikštelė elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, tuo šiurkščiai pažeisdamas draudimo sutarties sąlygas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovas nepažeidė Draudimo taisyklių II dalies 10. 4. 5 punkte įtvirtinto įpareigojimo. Draudimo taisyklių II dalies 10. 4. 5 punkte nurodyta sąlygą kad “Transporto priemonė nebus laikoma palikta be priežiūros ir tuo atveju, jei ji sustos aikštelėje, kurios saugos lygis atitinka tos valstybės teisės aktais keliamus reikalavimus saugiai stovėjimo aikštelei“. Kad aikštelės saugumas, kurioje nakvojo ieškovo vairuotojas automobilyje, neatitinka Vokietijos valstybės teisės aktais keliamus reikalavimus „saugiai stovėjimo aikštelei“ byloje įrodymų nėra. Atsakovas savo teiginius grindžia tik prielaidomis ir samprotavimais. Apeliantas nepateikė ir įrodymų, kad ieškovo vairuotojas nustatytomis aplinkybėmis turėjo galimybę surasti saugesnę aikštelę. Kaip teisingai nurodo ieškovas, apelianto pateiktomis duomenimis visos aikštelės prie degalinių pažymėtos ženklu „nesertifikuota stovėjimo aikštelė“, tai reiškia, kad jų saugumo lygis nėra nustatytas nepriklausomų įgaliotų tarnybų, apeliantas taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių sunkiasvorių transporto priemonių galimybę privažiuoti prie jo nurodomų degalinių, nors kiekvienoje valstybėje yra nustatyti įvairūs eismo apribojimai.
Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas nepažeidė Draudimo taisyklių II dalies 10. 4. 5 punkte įtvirtinto įpareigojimo todėl ginčo įvykį nelaikė nedraudžiamuoju ir neatleido atsakovą nuo pareigos sumokėti draudimo išmoką.
Teisėjų kolegija taip pat sutinka su ieškovo teiginiais, kad apeliantas įvykį laiko ieškovo neatsargumu, prilyginamu tyčiai, tačiau minėtos sąvokos negali būti laikomos tapačiomis. CK 6. 1014 str. ir Taisyklių 2d. 12.7.3 p. numato atleidimą nuo atsakomybės draudėjo tyčios atveju. CK 6. 1014 str. 2d. nustato, kad esant dideliam neatsargumui draudikas gali būti atleistas nuo pareigos mokėti draudimo išmoką tik įstatyme numatytu pagrindu. Apeliantas nenumatė didelio neatsargumo draudžiamuoju įvykių sąraše, nes atskirai neaptarė, kaip numato Draudimo įstatymas (110 str. ), todėl atsakovas prisiėmė riziką dėl ieškovo didelių neatsargumu sukeltos žalos. Tokia praktika suformuota kasacinio teismo c. b. Nr. 1445/2002 ir nėra pakitusi.
Negali būti patenkintas ir apelianto prašymas sumažinti draudimo išmoką ieškovui iki 21 433, 21 Lt CMR Konvencijos 23 str. 3d. pagrindu, kai kompensacija praradus dalį arba visą krovinį, negali būti didesnė, kaip 8, 33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio, skaičiuojant atsiskaitymo sandaugos principu, kai 1SDR yra 4, 1358 Lt. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal šalių pasirašytą Draudimo sutartį Draudimo suma už vežamą krovinį kiekvienam įvykiui sudaro 250000 EUR, taikant 10 procentų frančizę nuo nuostolių sumos vagystės atveju. Į bylą ieškovas pateikė įrodymus, kad dėl krovinio praradimo vagystės atveju buvo padaryta 16989,87 EUR, kas atitinka 58662,62 Lt, žala, kurią ieškovas atlygino. Iš atlygintos žalos atėmus 10 procentų frančizę, draudimo išmoka sudaro 52796,36 Lt, kurią atsakovas privalo išmokėti ieškovui Draudimo įstatymo 107 str. 1 d. pagrindu. Tai, kad ieškovas pervežimu padarytą žalą atlygino pilnai vadovaujantis CMR konvencijos 29 str., netaikydamas CMR konvencijos 23 str. 3 d. nustatyto kompensacijos ribojimo, nesudaro pagrindo teigti, kad dalį rizikos prisiima pats ieškovas ir draudimo išmoka turėtų būti mažinama.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ieškovo vykdytam pervežimui bei jo civilinės atsakomybės kilimui taikytinos CMR konvencijos nuostatos, o teisiniams santykiams tarp ieškovo ir atsakovo taikytinos draudimo teisinius santykius reglamentuojančios Civilinio kodekso, Draudimo įstatymo bei šalių sudarytos draudimo sutarties nuostatos. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei šalių Draudimo sutartis nei Vežėjų automašinomis ir ekspeditorių civilinės atsakomybės draudimo (CMR) taisyklės Nr. 134 (b.l. 9-18) nenumato draudimo išmokos mažinimo CMR Konvencijos 23 str. 3d. pagrindu .
Kiti apelianto teiginiai neturi teisinės reikšmės šiam ginčui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Taigi, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti kaip teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.).
Atmetus apeliacinį skundą, ieškovui iš atsakovo už atsiliepimų į apeliacinį skundą surašymą priteisiama 1500 Lt išlaidų (CPK 93, 98 str. str., Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymų Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ 8.11p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvoje, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, (į.k. 300633222), ieškovo UAB „Juvirex“ (į.k. 149784384) 1500 Lt atstovavimo išlaidų.