Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2021-03-24 · Administracinė byla Nr. TA-249-602/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-03-24
Bylos Nr.
TA-249-602/2021
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00937-2019-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Veslava Ruskan (pirm.), Arūnas Dirvonas
Pareiškėjas
L. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. TA-249-602/2021Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00937-2019-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. kovo 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas L. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2019 m. gegužės 23 d. buvo laikomas netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis Alytaus PN 7 lokalinio sektoriaus 8 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kurioje nebuvo užtikrinta teisės aktų nustatyta vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma, kadangi gyvenamosios patalpos plotas buvo 52 kv. m ir joje gyveno 17 asmenų, be to, dalį gyvenamojo ploto užėmė patalpoje esantys baldai. Pažymėjo, jog sanitariniame mazge buvo įrengti šeši klozetai ir vienas pisuaras bei devynios kriauklės ir šiais įrenginiais naudojosi nuo 150 iki 200 žmonių, todėl tekdavo laukti eilės, be to, prausykloje nebuvo šilto vandens, o galimybė pasinaudoti šiltu vandeniu buvo sudaryta tik kartą per savaitę ir labai trumpą laiką (nuo 15 val. iki 18 val.). Alytaus PN ginčijamu laikotarpiu įrengtos rūkymo patalpos buvo labai mažos. Pareiškėjas akcentavo, jog lovos buvo senos, išduodama patalynė buvo prastos būklės, čiužiniai purvini, nedezinfekuoti, pilni parazitų. Teigė, kad gyvenamosios patalpos buvo antrame aukšte, virš darbo cecho, todėl kilo pavojus jo gyvybei. Pareiškėjas nurodė, jog nebuvo jam skirta higienos priemonių (dantų pastos, dantų šepetuko, skutimosi peiliukų, tualetinio popieriaus, skalbimo miltelių, dezodoranto, muilo), kadangi jis buvo dirbantis ir turėjo galimybę higienos priemonių nusipirkti. Dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo), laikymo pataisos namuose teisės aktų normų neatitinkančiomis sąlygomis pareiškėjas teigė patyręs nepatogumų, dvasinių skausmų, orumo pažeminimą, depresiją.

Atsiliepimas

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjui Alytaus PN gyvenamosiose patalpose buvo užtikrinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma. Akcentavo, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja gyvenamojo ploto pataisos įstaigose skaičiavimo su baldais ar be jų. Alytaus PN pažymėjo, jog kalinimo įstaigoje lovos, taip pat ir kitas inventorius nuolat prižiūrimi ir prireikus skubiai remontuojami. Teigė, kad nuteistiesiems yra sudaryta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše, taip pat 8, 6, 13 būrių dirbantys nuteistieji galėjo naudotis dušu kiekvieną dieną, nes darbo vietoje buvo papildomai įrengtas tualetas, praustuvė, dušo kabina. Atsakovo atstovas nurodė, jog nuteistųjų patalynė buvo skalbiama kiekvieną savaitę, čiužiniai, antklodės ir pagalvės nuolat dezinfekuojamos. Alytaus PN nuomone, pareiškėjas turėjo pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikdamas patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodydamas, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

II.

5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjo L. B. skundą patenkino iš dalies, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus PN sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintas valstybės atsakomybės sąlygas, nurodė, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

7. Teismas pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, todėl padarė išvadą, jog, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nebuvo pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalijant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2018 m. sausio 25 d. buvo laikomas Alytaus pataisos namų 7 lokalinio sektoriaus 8 būrio 2 bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 62,12 kv. m, joje įrengta 20 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,106 kv. m (62,12/20) ploto. Taip pat pareiškėjas nuo 2018 m. sausio 25 d. iki 2018 m. birželio 4 d. ir nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 2019 m. gegužės 23 d. buvo laikomas pataisos namų 7 lokalinio sektoriaus 8 būrio 3 bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 52,79 kv. m, joje įrengta 17 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,105 kv. m (52,79/17) ploto.

Šalies argumentai

9. Teismas nurodė, kad neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie pareiškėjo paskyrimą į gyvenamąją patalpą bei miegamųjų vietų skaičių joje (pareiškėjas skunde nurodė, jog patalpoje gyveno 17 asmenų), todėl šiais duomenimis rėmėsi. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo skundo argumentai dėl gyvenamosios patalpos ploto iš esmės buvo grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmesti. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 8 būrio 2 ir 3 bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma.

10. Nors pareiškėjas neturtinę žalą siejo su aplinkybe, kad didelę gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai, tačiau, teismas įvertino, jog pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėjo, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką. Teismui konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, šie pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.

Žemesnės instancijos teismas

11. Dėl pareiškėjo skundo teiginio, kad įrengta rūkymo patalpa buvo apie 8,8 kv. m, taigi ši patalpa per maža esant dideliam rūkančių asmenų skaičiui, teismas nurodė, kad pataisos namų patalpų įrengimą ir eksploatavimą reglamentuoja Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) bei jose nėra nurodyta jokių reikalavimų rūkymo vietos įrengimui, todėl šią pareiškėjo argumentų dalį atmetė.

12. Dėl pareiškėjo teiginio, kad buvo per mažas kiekis įrenginių sanitariniuose mazguose, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje (toliau – ir Aprūpinimo norma) (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatyta, jog bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti įrengta prausykla, tualetas, kuriame turi būti praustuvė (1 vnt. dešimčiai asmenų), klozetas arba unitazas (1 vnt. dvylikai asmenų). Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, numatyta, jog prausykloje turi būti praustuvė (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų), klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras (tik vyrams) (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų). Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad 6, 8 ir 13 būrių sanitariniuose mazguose yra įrengti 6 unitazai ir 1 pisuaras bei 9 praustuvės, o 6, 8 ir 13 būriuose, pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis, ginčo laikotarpiu buvo iki 156 nuteistųjų, todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui atliekant bausmę 8 būryje (nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2019 m. gegužės 23 d.) sanitarinių įrenginių skaičius neatitiko 2004 m. Aprūpinimo normose bei 2017 m. Aprūpinimo normose nustatytų reikalavimų, taigi galėjo susidaryti eilės prie sanitarinių įrenginių.

13. Teismas pabrėžė, kad nors pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas dėl to, jog prausykloje nebuvo šilto vandens, tačiau teisės aktai nenumatė kalinimo įstaigoms pareigos sudaryti galimybę nuteistiesiems naudotis šiltu vandeniu kiekvieną dieną, todėl pareiškėjo teiginiai dėl šilto vandens nebuvimo prausykloje atmesti kaip nepagrįsti.

Šalies argumentai

14. Pareiškėjas skunde teigė, jog dušo patalpose maudytis galėjo tik vieną kartą per savaitę ir nusimaudyti buvo skirtas per trumpas laiko tarpas. Teismas įvertino, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas numato, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Nagrinėjamu atveju nesant duomenų, kad atsakovo atstovas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus prieš pareiškėją, pareiškėjo argumentai dėl galimybės pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę taip pat atmesti kaip nepagrįsti.

Žemesnės instancijos teismas

15. Atsižvelgdamas į tai, jog byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas negalėjo tinkamai pasinaudoti dušu per skirtą tam laiką (kaip nurodė pareiškėjas, nuo 15 val. iki 18 val.), taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl naudojimosi dušu laiko pratęsimo, teismas įvertino, kad nėra pagrindo pripažinti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

16. Dėl pareiškėjo teiginio, kad lovos buvo senos, netinkamos naudoti, teismas nurodė, jog Aprūpinimo normose numatyta, jog laisvės atėmimo vietų bendrabučiuose kiekvienam nuteistajam turi būti suteikiama lova. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl lovos remonto ar pakeitimo kita, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą patenkinti. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad nėra pateikta objektyvių duomenų, jog atsakovo atstovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, todėl šią pareiškėjo argumentų dalį atmetė.

Šalies argumentai

17. Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo išduotas teisės aktų reikalavimų neatitinkantis minkštasis inventorius (čiužinys, pagalvė, antklodė nedezinfekuoti, purvini, pilni parazitų). Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo teismui minimas pretenzijas dėl patalynės neatitikties higienos normos reikalavimams paneigė pateikiami patikrinimo aktai, iš kurių buvo matyti, kad Alytaus PN minkštasis inventorius atitiko nustatytas higienos normas, lovos skalbiniai buvo keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Minkštasis inventorius buvo dezinfekuojamas, ir tai patvirtino į bylą pateiktas „Dezinfekuojamojo minkšto inventoriaus apskaitos žurnalas“, todėl pareiškėjo teiginiai, kad čiužiniai, patalynė ir kitas minkštasis inventorius yra purvinas, nusidėvėjęs ir nedezinfekuojamas, neatitiko tikrovės. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl nekokybiško, nedezinfekuoto, netinkamo minkštojo inventoriaus. Teismo vertinimu, atsakovo atstovo pateikti duomenys apie nuteistiesiems sudarytas sąlygas gauti išskalbtą, išdžiovintą ir dezinfekuotą minkštąjį inventorių, paneigė pareiškėjo argumentus. Pažymėta, jog pareiškėjas turėjo galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, taip pat ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių byloje nebuvo. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentus atmetė.

Atsiliepimas

18. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginius dėl gyvenamosios patalpos įrengtos virš darbo patalpų, todėl kilusio pavojaus jo gyvybei, paneigė atsakovo atstovas atsiliepime, kuriame pažymėjo, kad virš darbo cechų gyvenamųjų patalpų nėra įrengta. Teismas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl to kilusių nepatogumų. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl minėtų aplinkybių atmesti kaip deklaratyvūs.

Žemesnės instancijos teismas

19. Teismas, įvertinęs pareiškėjo teiginius, jog ginčo laikotarpiu jam atliekant bausmę Alytaus PN turėjo būti išduotos higienos priemonės, nors jis ir buvo mokus, nurodė, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-132, (toliau – ir Aprašas) 4–5 punktuose nustatyta, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik jų prašymu. Pagal Aprašo 5 punktą, drabužių, avalynės ir higienos reikmenų išdavimas siejamas su nuteistojo nemokumu bei rašytinio prašymo pateikimu. Teismas pažymėjo, jog duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovo atstovą dėl higienos priemonių (dantų šepetėlio, dantų pastos, skustuvų) išdavimo, o pastarasis tokį prašymą būtų atsisakęs patenkinti, byloje nėra. Kaip minėta, pareiškėjas skunde pats patvirtino, kad jis ginčo laikotarpiu buvo mokus ir turėjo galimybę higienos priemonių įsigyti pats. Nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo aprūpinimo higienos priemonėmis laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2019 m. gegužės 23 d., teismas šią jo argumentų dalį atmetė.

20. Įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (visą ginčo laikotarpį sanitarinių įrenginių skaičius neatitiko 2004 m. Aprūpinimo normose bei 2017 m. Aprūpinimo normose nustatytų reikalavimų), pažeidimo trukmę ir mastą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

21. Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas padarė išvadą, kad, nors pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis, nesant įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, yra pagrindas šioje byloje nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Todėl teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 30 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

23. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors Alytaus PN ir buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, jam nepriteistina neturtinė žala pinigais, bei nesutinka su motyvais, kad pareiškėjas neįrodė iškilusių problemų. Pareiškėjo teigimu, teismų praktikoje nurodoma, jog tokio pobūdžio bylose pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą, be to jis būdamas nuteistas neturi galimybės rinkti ir gauti įrodymų ir dokumentų.

24. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo vertinimu, kad neskaičiuojamas baldų užimamas plotas į bendrą gyvenamąjį plotą. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pripažino pažeidimą, kuris šiuo atveju atitinka CK 6.271 straipsnio nuostatas ir todėl turėjo būti priteista visa prašoma atlyginti neturtinės žalos suma.

Atsiliepimas

25. Atsakovo atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

26. Alytaus PN nurodo, kad pareiškėjui neturtinė žala negali būti priteista, nes pareiškėjas neįrodė neva kilusios neturtinės žalos, neįvardijo jokių aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Visa su pareiškėjo skundu susijusi medžiaga buvo pateikta pirmosios instancijos teismui ir tinkamai šio teismo įvertinta. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

27. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl 50 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Alytaus PN veiksmų / neveikimo, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2019 m. gegužės 23 d., atlyginimo priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį.

28. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundo dalį – pagrįstais nustatęs pareiškėjo nusiskundimus, kad visą ginčo laikotarpį sanitarinių įrenginių skaičius neatitiko Aprūpinimo normose nustatytų reikalavimų, teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus PN sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka bei siekia neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai nevertino baldų užimamo patalpos ploto, o nustatęs Aprūpinimo normų pažeidimus, nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

30. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

32. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

33. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Alytaus PN buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, tenka atsakovui (jo atstovams). Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

34. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus (privalomo) pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), vienam asmeniui pataisos įstaigoje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui pataisos įstaigoje buvo užtikrinta minimali ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, nepagrįstai iš kameros ploto neišskaičiavo baldų užimamo ploto.

35. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, jog jam turi būti priteista prašoma 50 000 Eur suma, pabrėžia, kad teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog dėl nustatyto pažeidimo (sanitarinių įrenginių skaičius neatitiko nustatytų reikalavimų) pareiškėjui kilo neturtinė žala. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017; 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-682-525/2020).

36. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1567-624/2020; 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-463-492/2020).

37. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99) ir kt.).

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto Alytaus PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį (sanitarinių įrenginių skaičius neatitiko nustatytų reikalavimų), mastą, trukmę ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju minėtas pažeidimas nesudarė pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo ir tokia pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2089-442/2020, 2019 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4786/2019 ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

39. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo L. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas DirvonasRičardas PiličiauskasVeslava Ruskan