- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-03
- Bylos Nr.
- A-682-525/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02293-2018-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Milda Vainienė, Ramutė Ruškytė
- Pareiškėjas
- L. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas L. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 22 d. iki 2018 m. sausio 18 d. Vilniaus PN neužtikrino privatumo naudojantis dušu, nes dušai buvo be pertvarų, todėl jautėsi stebimas kitų asmenų, taip pat jautė diskomfortą, prasidėjo paranoja. Taip pat teigė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. liepos 15 d. Vilniaus PN neužtikrino privatumo naudojantis telefoniniais pokalbiais. Paaiškino, kad telefonai įrengti lauke, virš kurių įrengtas stogelis, kuris visiškai neapsaugo nuo lietaus ar kitų atmosferinių kritulių. Telefonai atskirti vienas nuo kito 50 cm atstumu, todėl nebuvo užtikrintas konfidencialumas bendraujant telefonu, nes girdėjo šalia esančių nuteistųjų telefoninius pokalbius. Dėl neužtikrintų konfidencialių pokalbių nutrūko ryšys su sūnumi L. M.. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 30 d. iki 2014 m. balandžio 20 d. galėjo skambinti kartą per savaitę, laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. liepos 15 d. – kasdien. Be to, Vilniaus PN nesuteikė galimybės pareiškėjui bendrauti su artimaisiais vaizdo pokalbiais, kurie nemokami, todėl jis teigė patyręs finansinę žalą. Dėl tokių Vilniaus PN veiksmų pareiškėjas tvirtino, kad patyrė diskomfortą, dvasinę ir moralinę žalą.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Vilniaus PN prašė pareiškėjo reikalavimams už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. liepos 15 d. taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.
5. Atsakovo atstovas paaiškino, kad nuteistųjų teisė kalbėti telefonu reglamentuota Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 102 straipsnio 1 dalyje, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės). Teigė, kad pareiškėjas nuolatos naudojosi jam suteikiama teise paskambinti telefonu. Vilniaus PN pažymėjo, kad vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, nuteistiesiems buvo suteikta teisė skambinti telefonu, o skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija numatytas kaip alternatyvus telefonui komunikacijos būdas. Taigi Vilniaus PN nesuvaržė pareiškėjo teisės skambinti ir kalbėti telefonu su artimais giminaičiais ir kitais asmenimis. Atsakovo atstovas nurodė, kad Vilniaus PN įrengti taksofonai, iš kurių galima skambinti vietiniais, tarpmiestiniais numeriais, skambinti į užsienį, mobiliuosius telefonus ir kitus taksofonus. Vilniaus PN pareigūnai, leisdami nuteistajam kalbėti telefonu, privalėjo įsitikinti, kad nuteistasis surinko tą telefono numerį, kurį nurodė pareigūnui. Pažymėjo, kad teisės aktai nenumatė papildomų reikalavimų taksofonų įrengimui. Be to, galimybė paskambinti nuteistiesiems buvo užtikrinama nepertraukiamai.
6. Vilniaus PN nurodė, kad teisės aktuose nebuvo numatyta dušo patalpose įrengti pertvaras, todėl jų neįrengimas pats savaime nebuvo neteisėtas veiksmas. Nuteistiesiems suteikiama teisė kartą per savaitę pasinaudoti dušu pagal nustatytą grafiką. Pažymėjo, kad dušinės ir prausyklos kasdien valomos ir dezinfekuojamos. Pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas, nebuvo.
7. Vilniaus PN teigė, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, teko pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalėjo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Nurodė, jog pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindė neturtinės žalos dydžio, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo nepagrįstas ir turi būti atmestas. Pareiškėjo nurodytos sumos teisinis nepagrindimas įrodė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.
8. Pareiškėjas pateiktame atsiliepime į Vilniaus PN atsiliepimą nesutiko su Vilniaus PN prašymu taikyti senatį, kadangi teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužino apie savo teisių pažeidimą. Pareiškėjas tvirtino, kad apie savo pažeidžiamas teises sužinojo 2018 m. liepos 12 d. Taip pat nurodė, kad Vilniaus PN nesilaikė galiojančių teisės aktų, todėl patyrė finansinių nuostolių. Pareiškėjas pabrėžė, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, be to, dušas turėjo būti suteiktas ne rečiau kaip du kartus per savaitę higienai palaikyti.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo L. M. skundą atmetė.
10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu teismui siekė, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą galimai netinkamomis sąlygomis Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. liepos 15 d. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2018 m. liepos 9 d. (spaudas ant voko). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jo teisės kalinant yra pažeidžiamos tačiau, kaip minėta, skundą teismui pateikė tik 2018 m. liepos 9 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo atstovo prašymą, nagrinėjamu atveju konstatavo, kad ieškinio senatis taikoma reikalavimams dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 30 d. iki 2015 m. liepos 8 d.
Atsiliepimas
11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde teismui nepateikė argumentų, kodėl jo reikalavimams negali būti taikoma ieškinio senatis. Atsikirtime į atsakovo atstovo atsiliepimą pareiškėjas nurodė, jog jo reikalavimams negali būti taikoma ieškinio senatis, nes jis apie pažeidimą sužinojo 2018 m. liepos 12 d. Tačiau šis pareiškėjo argumentas, įvertinus pareiškėjo skundo teismui motyvus apie patirtą dvasinę ir moralinę žalą, pablogėjusį bendravimą, prasidėjusią paranoją, teismo atmestas kaip nepagrįstas. Minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės sudarė pagrindą teismui teigti, kad jis turėjo ir galėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Pareiškėjas nenurodė jokių termino praleidimo kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo priežasčių, kurios būtų laikytinos objektyviomis, dėl kurių pareiškėjas galėjo praleisti senaties terminą. Byloje nebuvo duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas ex officio (pagal pareigas) taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų, todėl atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundui taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pritaikęs ieškinio senatį, teismas byloje vertino laikotarpį nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2018 m. liepos 15 d.
Žemesnės instancijos teismas
12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas reikalavimą priteisti jam neturtinę žalą kildino iš netinkamų laikymo Vilniaus PN sąlygų šiais aspektais: 1) nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis telefoniniais pokalbiais, telefono aparatai įrengti netinkamai, neorganizuojama internetinės telefonijos paslauga; 2) nebuvo užtikrinamas privatumas dušuose.
Šalies argumentai
13. Pareiškėjas skunde teigė, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis telefoniniais pokalbiais, nes telefono aparatas neizoliuotas, todėl jį galėjo girdėti kiti asmenys ir pareigūnai. Teismas, remdamasis BVK ir Taisyklių nuostatomis, padarė išvadą, kad įstatymų leidėjas pataisos įstaigai nustatė imperatyvią pareigą nuteistiesiems užtikrinti galimybę skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Nuo 2016 m. balandžio 1 d. įsigaliojo Taisyklių nuostata, nustatanti, kad skambinimui ir kalbėjimui telefonu prilyginamas skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija.
Žemesnės instancijos teismas
14. Teismas įvertino, kad byloje nebuvo ginčo, jog Vilniaus PN užtikrino galimybę pareiškėjui, priskiriamam lengvajai grupei, galimybę skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Pareiškėjo teigimu, telefonų įrengimas neužtikrino jo pokalbių privatumo, be to, telefonų aparatai įrengti taip, kad nebuvo apsaugotas nuo atmosferinių kritulių, todėl tekdavo privestinai nutraukti pokalbį. Kadangi joks teisės aktas nereglamentavo telefonų aparatų įrengimo, teismui nebuvo pagrindo pripažinti, kad Vilniaus PN šiuo aspektu atliko neteisėtus veiksmus (neveikimą). Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, todėl vien pareiškėjo nuomone grindžiamas argumentas dėl nesudarytų sąlygų privatiems pokalbiams telefonu ar nutrūkusių pokalbių dėl atmosferinių kritulių negalėjo būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.
15. Dėl nesuteiktos teisės skambinti ir kalbėti internetine telefonija teismo nurodyta, jog byloje nebuvo duomenų, jų teismui nepateikė ir pareiškėjas, kad jis vietoje galimybės skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu reikalavo Vilniaus PN sudaryti galimybę skambinti ir kalbėti internetine telefonija, o atsakovo atstovas tokio pareiškėjo prašymo nepagrįstai netenkino. Teismas sutiko su Vilniaus PN pozicija, jog internetinė telefonija yra alternatyva telefoniniams pokalbiams. Todėl, teismo nuomone, net ir pareiškėjui reikalaujant, o Vilniaus PN nesant įrengtos internetinės telefonijos ir dėl to nesuteikiant tokios galimybės, pareiškėjo teisės nebūtų pažeistos, jei jam būtų sudaryta galimybė skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu.
Šalies argumentai
16. Pareiškėjas skunde teigė, kad Vilniaus PN neužtikrino teisės naudotis dušu du kartus per savaitę, taip pat dušo patalpose nebuvo užtikrinamas privatumas. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 68 punkte ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiška nuostata įtvirtinta Taisyklių 258 punkte. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčijo aplinkybės, kad jam buvo suteikta galimybė nusiprausti po dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, todėl konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų (neveikimo) šiuo aspektu teismas neturėjo pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
17. Dėl privatumo naudojantis dušu teismas nurodė, jog nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpų įrengimo reikalavimų, taip pat nenumato pataisos įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvarų. Nagrinėjamoje byloje teismui nenustačius pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo Vilniaus PN sąlygų, atsakovo atstovui pateikus duomenis apie tai, kad kai kurie dušai yra atskirti pertvaromis, pareiškėjui nesikreipus į Vilniaus PN administraciją ar pareigūnus dėl privatumo duše užtikrinimo, t. y. sudarant sąlygas naudotis dušais su pertvaromis, privatumo duše pareiškėjui neužtikrinimas negali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Taigi nors ir pripažintina, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų dėl naudojimosi dušu be pertvarų, tačiau, teismo vertinimu, tai nesudarė pagrindo priteisti pareiškėjui už tai piniginę kompensaciją kaip žalos atlyginimą.
18. Teismas konstatavo, kad atsakovo atstovas ginčo laikotarpiu nepažeidė pareiškėjo teisės būti laikomam Vilniaus PN tinkamomis sąlygomis. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų ar neveikimo – negali kilti civilinė atsakomybė. Tuo remdamasis, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus nagrinėtais aspektais dėl neturtinės žalos atlyginimo ir plačiau dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų nepasisakė.
19. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nebuvo teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmetė.
III.
20. Pareiškėjas L. M. apeliaciniame skunde prašo tenkinti jį, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti 5 000 Eur moralinės žalos atlyginimą.
21. Pareiškėjas teigia, kad naudojantis dušu buvo taikomi dvigubi standartai, nes kitose bylose yra priteisiamas žalos atlyginimas už tokį nusižengimą. Todėl šiuo atveju, nors ir teisės aktai nenumato pertvarų dušo patalpoje įrengimo, tai dar nereiškia, kad neturėjo būti užtikrinamas privatumas naudojantis dušu. Pareiškėjo nuomone, jis neturėjo būti verčiamas dalintis savo pokalbiu su sūnumi ar tėvais su aplinkiniais, nes tai privatu. O dėl teismo vertinimo, kad pareiškėjas turėjo žinoti apie pažeidimą, pareiškėjas paaiškina, kad Vilniaus PN stenduose buvo tik bendra informacija, o kur kreiptis jeigu pažeidžiamos teisės nebuvo nurodyta, todėl jis negalėjo apie tai žinoti. Teigia, kad į teismą kreipėsi tik tada, kai kitas nuteistasis suteikė informaciją. Taigi pareiškėjas tvirtina, kad nuo 2017 m. liepos 22 d. iki 2018 m. sausio 18 d. negalėjo privačiai naudotis dušu, o nuo 2012 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. liepos 15 d. negalėjo konfidencialiai bendrauti su artimaisiais ir nebuvo suteikti vaizdo skambučiai.
Atsiliepimas
22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
23. Vilniaus PN nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja tas pačias aplinkybes, kurias buvo išdėstęs savo skunde pirmosios instancijos teismui, kurias pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai įvertino, reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, išreikšto konkrečia prašoma priteisti pinigų suma, tačiau nepateikia jokių įrodymų ar svarių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo. Vilniaus PN visiškai sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu ir mano, kad teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, atitinkantis faktinę situaciją, priimtas teisingai įvertinus bylai esminę reikšmę turinčias aplinkybes, byloje esančius įrodymus, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu bei suformuota teismų praktika.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
24. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo L. M. skundo reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, pagrįstumas ir teisėtumas.
25. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo, nes pareiškėjo reikalavimams atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2012 m. gegužės 30 d. iki 2015 m. liepos 8 d., taikė ieškinio senatį, nustatė, jog pareiškėjo skunde nurodytos pretenzijos dėl kalinimo sąlygų nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2018 m. liepos 15 d. yra nepagrįstos ir neįrodytos. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nustačius, kad pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus PN tinkamomis sąlygomis, nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), o nenustačius vienos iš būtinųjų CK 6.271 straipsnyje įtvirtintų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų), pareiškėjui negali būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas.
26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo reiškia reikalavimą priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos, patirtos nuo 2012 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. liepos 15 d., atlyginimą, netaikant senaties, išdėstydamas netinkamas kalinimo sąlygas dėl privatumo naudojantis neužtikrinimo telefoninių pokalbių metu, neorganizavimo internetinės telefonijos paslaugos ir neužtikrinamo privatumo dušuose, tačiau nenurodo jokių bylos įrodymais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytos bylos faktinės aplinkybės ir pateiktos išvados dėl ginčo esmės yra nepagrįstos ir neteisėtos.
27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
28. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pareiškėjas nesutinka su tuo, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs visas pareiškėjo pretenzijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų, remdamasis atsakovo pateiktais įrodymais, nustatė, jog pareiškėjo pretenzijos yra nepagrįstos, nes atsakovo atstovas neatliko pareiškėjo nurodytų neteisėtų veiksmų.
29. Vertinant, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir nustatė aplinkybes, susijusias su kalinimo sąlygomis, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).
30. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo minėti argumentai yra nepagrįsti.
31. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014; kt.). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013 ir kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).
32. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2012 m. gegužės 30 d. iki 2015 m. liepos 8 d., taikė sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį ir skundo dalį dėl šio reikalavimo atmetė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, siekdamas, kad neturtinės žalos atlyginimas būtų priteistas ir už žalą, patirtą minėtu laikotarpiu, nenurodo jokių argumentų, dėl kurių ši sprendimo dalis turėtų būti pripažinta neteisėta.
33. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai taikė ieškinio senatį, nes nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015).
34. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, laikosi pozicijos, jog tai nėra tęstinis pažeidimas (žr., pvz., 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 ir kt.). Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013).
35. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017 ir kt.).
36. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).
37. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo iš esmės sužinoti jau nuo kalinimo pradžios, todėl kreipdamasis į teismą 2018 m. liepos 9 d., praleido ieškinio senaties terminą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis minėtu laikotarpiu, pareiškėjas nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių buvo praleistas šis terminas ir šis terminas turėtų būti atnaujintas.
38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės formaliai pakartoja skunde nurodytas aplinkybes dėl jo privatumo skambinant telefonu pažeidimo ir nesuteikimo galimybės naudotis internetine telefonija.
39. Nurodyti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl apribotos galimybės konfidencialiai kalbėti su artimaisiais, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas pripažinti nepagrįstomis ir neteisėtomis.
40. Pareiškėjas nenurodo jokių įrodymais pagrįstų aplinkybių, patvirtinančių, kad jo teisė į privatumą skambinant telefonu buvo pažeista. Pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo argumentai dėl privatumo skambinant telefonu pažeidimo nuo kitų asmenų, esant netinkamam atitvėrimui, yra abstraktaus ir deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjas nekonkretizavo atvejų, kuomet jo teisė į privatumą buvo pažeista ir dėl to buvo sukelti rimti neigiami padariniai, pažeistos jo teisės ir teisėti interesai. Byloje nepateikti įrodymai, kad kiti asmenys, klausėsi pareiškėjo pokalbių ir dėl to pareiškėjas negalėjo bendrauti su artimaisiais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados šiuo aspektu yra pagrįstos teisės aktais ir byloje surinktų įrodymų įvertinimu.
41. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog turėjo būti suteikta teisė jam pasinaudoti internetine telefonija, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nesant duomenų, kad pareiškėjas vietoje galimybės skambinti artimiesiems ir kalbėti telefonu reikalavo Vilniaus PN sudaryti galimybę skambinti ir kalbėti internetine telefonija, o atsakovo atstovas tokio pareiškėjo prašymo nepagrįstai netenkino, nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą.
42. Dėl privatumo naudojantis dušu, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nenustačius pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo Vilniaus PN sąlygų, atsakovo atstovui pateikus duomenis apie tai, kad kai kurie dušai yra atskirti pertvaromis (b. l. 18–19), nors ir pripažintina, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų dėl naudojimosi dušu be pertvarų, tačiau, teismo vertinimu, tai nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui už tai piniginę kompensaciją kaip žalos atlyginimą. Tačiau pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad ginčo laikotarpiu nors teisės aktai nenumatė pertvarų dušo patalpoje įrengimo, tai dar nereiškia, kad buvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu.
43. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teismas pažymi, kad Europos Žmogau Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą ir kt.). Su kalinamaisiais turi būti elgiamasi taip, jog būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015).
44. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl dušo patalpos įrengimo yra ne kartą konstatuota, jog nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Taigi, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016).
45. Pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019, 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017).
46. Nagrinėjamo ginčo atveju, teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad byloje pateikti įrodymai (nuotraukos), jog Vilniaus PN kai kurie dušai buvo atskirti sienelėmis iš abiejų pusių, sprendžia, kad tokių pertvarų įrengimas užtikrina pakankamą privatumą naudojantis dušu, tačiau tuo metu, kai pareiškėjas naudojosi dušais be pertvarų, jis galėjo patirti tam tikrų trumpalaikių nepatogumų ir tuo metu jo privatumas naudojantis dušu buvo pažeistas.
47. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjui kilo neturtinė žala. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017; 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).
48. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.
49. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), ir kt.).
50. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto Vilniaus PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (ne visą ginčo laikotarpį, o tik atskirais atvejais, neužtikrintas privatumas naudojantis dušu), pareiškėjo patirto diskomforto dydį (trumpalaikiai nepatogumai) ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (be kita ko, kad pareiškėjo teiginiai apie diskomfortą ir paranoją yra abstraktūs ir nesudaro pagrindo manyti, jog tai vyko nuolat), sprendžia, kad tai nagrinėjamu atveju nesudarė pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, konstatuotina, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
51. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, surinkęs bylai reikšmingus duomenis, juos įvertinęs, pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo L. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.