Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas L. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 5 000 Eur neturtinės žalos.

Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 22 d. iki 2018 m. sausio 18 d. Vilniaus PN neužtikrino privatumo naudojantis dušu, nes dušai buvo be pertvarų, todėl jautėsi stebimas kitų asmenų, taip pat jautė diskomfortą, prasidėjo paranoja.

Teigia, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. liepos 15 d. Vilniaus PN neužtikrino privatumo naudojantis telefoniniais pokalbiais. Paaiškina, kad telefonai įrengti lauke, virš kurių įrengtas stogelis, kuris visiškai neapsaugo nuo lietaus ar kitų atmosferinių kritulių. Telefonai atskirti vienas nuo kito 50 cm atstumu, todėl nebuvo užtikrintas konfidencialumas bendraujant telefonu, nes girdėjo šalia esančių nuteistųjų telefoninius pokalbius. Dėl neužtikrintų konfidencialių pokalbių nutrūko ryšys su sūnumi K. M. Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 30 d. iki 2014 m. balandžio 20 d. galėjo skambinti kartą per savaitę, laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. liepos 15 d. – kasdien. Be to, Vilniaus PN nesuteikė galimybės jam bendrauti su artimaisiais vaizdo pokalbiais, kurie yra nemokami, todėl patyrė finansinę žalą. Dėl tokių Vilniaus PN veiksmų pareiškėjas patyrė diskomfortą, dvasinę ir moralinę žalą (b. l. 1–3).

Pateiktame atsiliepime atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Prašo pareiškėjo reikalavimams už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. liepos 15 d. taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Paaiškina, kad nuteistųjų teisė kalbėti telefonu reglamentuota Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 102 straipsnio 1 dalyje, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės). Teigia, kad pareiškėjas nuolatos naudojasi jam suteikiama teise paskambinti telefonu. Pažymi, kad vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, nuteistiesiems yra suteikta teisė skambinti telefonu, o skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija yra numatytas kaip alternatyvus telefonui komunikacijos būdas. Vilniaus PN nesuvaržė pareiškėjo teisės skambinti ir kalbėti telefonu su artimais giminaičiais ir kitais asmenimis.

Paaiškina, kad Vilniaus PN įrengti taksofonai, iš kurių galima skambinti vietiniais, tarpmiestiniais numeriais, skambinti į užsienį, mobiliuosius telefonus ir kitus taksofonus. Vilniaus PN pareigūnai, leisdami nuteistajam kalbėti telefonu, privalo įsitikinti, kad nuteistasis surinko tą telefono numerį, kurį nurodė pareigūnui. Pažymi, kad teisės aktai nenumato papildomų reikalavimų taksofonų įrengimui. Taip pat galimybė paskambinti nuteistiesiems yra užtikrinama nepertraukiamai.

Nurodo, kad teisės aktuose nėra numatyta dušo patalpose įrengti pertvaras, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Nuteistiesiems yra suteikiama teisė kartą per savaitę pasinaudoti dušu pagal nustatytą grafiką. Pažymi, kad dušinės ir prausyklos kasdien valomos ir dezinfekuojamos. Pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas, nebuvo.

Teigia, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Nurodo, jog pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindė neturtinės žalos dydžio, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Pareiškėjo nurodytos sumos teisinis nepagrindimas įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės (b. l. 12–16).

Pareiškėjas pateiktame atsiliepime į Vilniaus PN atsiliepimą nesutinka su Vilniaus PN prašymu taikyti senatį, kadangi teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužino apie savo teisių pažeidimą. Teigia, kad apie savo pažeidžiamas teises sužinojo 2018 m. liepos 12 d. Nurodo, kad Vilniaus PN nesilaikė galiojančių teisės aktų, todėl patyrė finansinių nuostolių. Pabrėžia, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, be to, dušas turi būti suteiktas ne rečiau kaip du kartus per savaitę higienai palaikyti (b. l. 38–39).

Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti.

Teismo posėdyje atsakovės atstovo Vilniaus PN atstovas nedalyvavo, apie posėdį buvo pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008, 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Pareiškėjas skundu teismui siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą galimai netinkamomis sąlygomis Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. liepos 15 d. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2018 m. liepos 9 d. (spaudas ant voko, b. l. 4). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jo teisės kalinant yra pažeidžiamos tačiau, kaip minėta, skundą teismui pateikė tik 2018 m. liepos 9 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į atsakovės atstovo prašymą, nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad ieškinio senatis taikoma reikalavimams dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN laikotarpiu 2012 m. gegužės 30 d. iki 2015 m. liepos 8 d.

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Pareiškėjas skunde teismui nepateikė argumentų, kodėl jo reikalavimams negali būti taikoma ieškinio senatis. Atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą pareiškėjas nurodė, jog jo reikalavimams negali būti taikoma ieškinio senatis, nes jis apie pažeidimą sužinojo 2018 m. liepos 12 d. Tačiau šis pareiškėjo argumentas, įvertinus pareiškėjo skundo teismui motyvus apie patirtą dvasinę ir moralinę žalą, pablogėjusį bendravimą, prasidėjusią paranoją, atmestinas kaip nepagrįstas. Minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad jis turėjo ir galėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Pareiškėjas nenurodė jokių termino praleidimo kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo priežasčių, kurios būtų laikytinos objektyviomis, dėl kurių pareiškėjas galėjo praleisti senaties terminą. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas ex officio (lot. pagal pareigas) taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų, todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundui taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pritaikius ieškinio senatį, byloje vertinamas laikotarpis nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2018 m. liepos 15 d.

Pareiškėjas reikalavimą priteisti jam neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo Vilniaus PN sąlygų šiais aspektais: 1) nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis telefoniniais pokalbiais, telefono aparatai įrengti netinkamai, neorganizuojama internetinės telefonijos paslauga; 2) nebuvo užtikrinamas privatumas dušuose.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017, 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).

Pareiškėjas skunde teigia, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis telefoniniais pokalbiais, nes telefono aparatas neizoliuotas, todėl jį galėjo girdėti kiti asmenys ir pareigūnai.

BVK 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Skambinimo dažnumą nustato BVK 55, 73, 74, 75, 79, 80, 85, 86, 91 ir 152 straipsniai. Pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas turi teisę leisti papildomai vieną kartą paskambinti telefonu, jeigu to prašo nuteistasis dėl svarbių aplinkybių. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Skambinti ir kalbėti telefonu galima ne ilgiau kaip 15 minučių. Kam skambinti, pasirenka nuteistasis. Telefoninių pokalbių išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats nuteistasis. Telefoninis pokalbis gali būti nutrauktas, jeigu nuteistasis pažeidžia skambinimo tvarką (BVK 102 str. 3 d.). Pagal BVK 102 straipsnio 5 dalį, skambinimo telefonu tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.

Taisyklių 124.1 punkte nustatyta, jog pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Skambinimui ir kalbėjimui telefonu prilyginamas skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija. Nuteistųjų, kuriems BVK nustatytas ribotas telefoninių pokalbių skaičius, telefoniniai pokalbiai registruojami Nuteistųjų telefoninių pokalbių apskaitos kortelėse arba elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje (Taisyklių 124.2 p.).

Taigi įstatymų leidėjas pataisos įstaigai nustatė imperatyvią pareigą nuteistiesiems užtikrinti galimybę skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Nuo 2016 m. balandžio 1 d. įsigaliojo Taisyklių nuostata, nustatanti, kad skambinimui ir kalbėjimui telefonu prilyginamas skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija.

Byloje nėra ginčo, kad Vilniaus PN užtikrino galimybę pareiškėjui, priskiriamam lengvajai grupei (b. l. 22), galimybę skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu (b. l. 22–25). Pareiškėjo teigimu, telefonų įrengimas neužtikrino jo pokalbių privatumo, be to, telefonų aparatai įrengti taip, kad nebuvo apsaugotas nuo atmosferinių kritulių, todėl tekdavo privestinai nutraukti pokalbį. Kadangi joks teisės aktas nereglamentuoja telefonų aparatų įrengimo, nėra pagrindo pripažinti, kad Vilniaus PN šiuo aspektu atliko neteisėtus veiksmus (neveikimą). Pažymėtina, jog LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr. pvz., 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-378-525/2017). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, todėl vien pareiškėjo nuomone grindžiamas argumentas dėl nesudarytų sąlygų privatiems pokalbiams telefonu ar nutrūkusių pokalbių dėl atmosferinių kritulių negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

Dėl nesuteiktos teisės skambinti ir kalbėti internetine telefonija nurodyta, jog byloje nėra duomenų, jų teismui nepateikė ir pareiškėjas, kad jis vietoje galimybės skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu reikalavo Vilniaus PN sudaryti galimybę skambinti ir kalbėti internetine telefonija, o atsakovės atstovas tokio pareiškėjo prašymo nepagrįstai netenkino. Sutiktina su Vilniaus PN pozicija, jog internetinė telefonija yra alternatyva telefoniniams pokalbiams. Todėl, teismo nuomone, net ir pareiškėjui reikalaujant, o Vilniaus PN nesant įrengtos internetinės telefonijos ir dėl to nesuteikiant tokios galimybės, pareiškėjo teisės nebūtų pažeistos, jei jam būtų sudaryta galimybė skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu.

Pareiškėjas skunde teigia, kad Vilniaus PN neužtikrino teisės naudotis dušu du kartus per savaitę, taip pat dušo patalpose nebuvo užtikrinamas privatumas.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 68 punkte ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiška nuostata įtvirtinta Taisyklių 258 punkte.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad jam buvo suteikta galimybė nusiprausti po dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, todėl konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų (neveikimo) šiuo aspektu teismas neturi pagrindo.

Dėl privatumo naudojantis dušu nurodytina, jog nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpų įrengimo reikalavimų, taip pat nenumato pataisos įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvarų. Pagal LVAT praktiką, kadangi sienelių dušo patalpose įrengimo teisės aktai nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo (pvz., žr. 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). LVAT yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Nagrinėjamoje byloje nenustačius pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo Vilniaus PN sąlygų, atsakovės atstovui pateikus duomenis apie tai, kad kai kurie dušai yra atskirti pertvaromis (b. l. 18–19), pareiškėjui nesikreipus į Vilniaus PN administraciją ar pareigūnus dėl privatumo duše užtikrinimo, t. y. sudarant sąlygas naudotis dušais su pertvaromis, privatumo duše pareiškėjui neužtikrinimas negali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Taigi nors ir pripažintina, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų dėl naudojimosi dušu be pertvarų, tačiau, teismo vertinimu, tai nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui už tai piniginę kompensaciją kaip žalos atlyginimą.

Atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių visumą ir nepažengiant bylos nagrinėjimo ribų, konstatuotina, kad atsakovės atstovas ginčo laikotarpiu nepažeidė pareiškėjo teisės būti laikomam Vilniaus PN tinkamomis sąlygomis. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų ar neveikimo – negali kilti civilinė atsakomybė. Tuo remdamasis, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus nagrinėtais aspektais dėl neturtinės žalos atlyginimo ir plačiau dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų nepasisako.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo L. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.