Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Butrimienės, Arūno Kaminsko ir Jolantos Vėgelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Viada LT“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Paaiškina, kad pareiškėjos atžvilgiu Departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo patvirtintas 2021 m. vasario 26 d. patikrinimo aktas Nr. (7.6)-PA-531/12-2021, kuriuo nustatyta, kad tikrinamuoju laikotarpiu (2018 ir 2019 m. I, II, III ir IV ketv., 2020 m. I, II ir III ketv. mokestiniais laikotarpiais) 22 Bendrovės tinklo degalinės veiklos poreikiams išgavo ir naudojo vandenį iš vandens gavybos gręžinių, esančių degalinių teritorijose. Sprendime nustatyta, kad Bendrovė pagal nuomos sutarčių sąlygas degalines nuomoja iš UAB “Viados NT”, UAB “AMIC Lietuva” ir UAB “Okseta”. Buvo pateiktos nuomos sutartys. Vertinant patikrinimo metu pateiktus dokumentus bei atsižvelgiant į Bendrovės 2021 m. vasario 17 d. pranešimą “Dėl mokesčio už valstybinius gamtos išteklius”, požeminio vandens gavėjas iš gavybos gręžinių, naudotojas bei mokesčio už sunaudotą vandenį savo tikslams mokėtojas yra Bendrovė. Degalinių sąrašas bei išgauto požeminio vandens kiekiai buvo pateikti patikrinimo metu. Už tikrinamąjį laikotarpį kiekvienoje degalinėje iš gavybos gręžinių paimti ir sunaudoti požeminio vandens kiekiai užfiksuoti 2021 m. vasario 24 d. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų ir informacijos surinkimo akte Nr. DISA–10 (toliau – Išgautų išteklių duomenų surinkimo aktas). Mokestinio patikrinimo pradžioje buvo įvertinta Aplinkosauginių mokesčių kontrolės informacinės sistemoje (toliau – IKS) pateikta informacija. Pagal IKS duomenis buvo nustatyta, kad Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos forma KIT708 (toliau – mokesčio deklaracija KIT708) už 2018 m. I–IV ketv., 2019 m. I–IV ketv. ir 2020 m. I–III ketv. mokestinius laikotarpius iki mokestinio patikrinimo pradžios Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktos nebuvo, t. y. nebuvo deklaruotas išgauto požeminio vandens kiekis, nebuvo apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis už valstybinius gamos išteklius. Tuo buvo pažeisti Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – MUVGIĮ) 2 str., 4 str. 2 d., 7 str. 2 d. ir 4 d. bei Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos KIT708 formos ir jos papildomo lapo KIT708P formos užpildymo ir pateikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006-12-27 įsakymu Nr. D1- 614/VA-99, 5 p., 6 p., 9 p. reikalavimai. Patikrinimo metu pagal Išgautų išteklių duomenų surinkimo akte fiksuotus ir Bendrovės patvirtintus duomenis bei vadovaujantis Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 str. 1 d., 2 d., 3 d., 8 str. 2 d. nuostatomis, už per 2018 m. I–IV ketv., 2019 m. I–IV ketv. ir 2020 m. I– III ketv. mokestinius laikotarpius be leidimo išgautą ir nedeklaruotą 20110 m3 požeminio vandens kiekį, Bendrovei paskaičiuotas privalomas sumokėti 21896 Eur mokestis taikant didesnį mokesčio tarifą.

Paaiškina, kad Departamentas neturi teisinio pagrindo mažinti ar tuo labiau atleisti aukščiausios teisinės galios ir visiems privalomu vykdyti aktu – MUVGIĮ – nustatytus mokesčius ar tarifus – nes MUVGIĮ 6 str. sankcionavimo instituto nenumato, tai patvirtina ir teismo formuojama praktika tapačiose bylose. Teismas gali sumažinti, ar atleisti ūkio subjektą nuo paskirtos sankcijos – tačiau teismų praktikoje išaiškinta, kad teismai, taikydami šias nuostatas, reikalauja nustatyti išskirtines, itin svarbias aplinkybes sankcijų mažinimui ar netaikymui (pvz., ūkio subjektas bankrutuoja ar dėl kitų priežasčių paskirta sankcija yra nepakeliama finansinė našta ir pan.).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Departamentas 2021 m. balandžio 13 d. priėmė sprendimą Nr. AS-101 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ pareiškėjos atžvilgiu.

Departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių skyriaus vyr. specialistė (vyresnioji valstybinė aplinkos apsaugos inspektorė) ir Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus vedėjas (vyriausiasis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius), atlikę pareiškėjos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius planinį patikrinimą už 2018–2019 m. I–IV ketv. ir 2020 m. I–III ketv., surašė 2021 m. vasario 26 d. patikrinimo aktą Nr. (7.6)–PA-531/12/2021, kuriame nustatė, kad: (I) Bendrovė būdama mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (požeminio vandens) mokėtoja, už 2018 m. I–IV ketv. ir 2019 m. I–IV ketv. ir 2020 m. I–III ketv. mokestinius laikotarpius nepateikė mokesčio deklaracijų KIT708, nustatyta tvarka nedeklaravo išgauto požeminio vandens, neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius ir (II) Bendrovė tikrinamuoju laikotarpiu išgavo ir naudojo požeminio vandens išteklius neturėdama leidimo, suteikiančio teisę naudoti šiuos žemės gelmių išteklius, atitinkamai vadovaujantis MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjai buvo pritaikytas koeficientas kart 10. Patikrinimo metu pagal Išgautų išteklių duomenų surinkimo akte fiksuotus ir Bendrovės patvirtintus duomenis bei vadovaujantis MUVGIĮ 6 str. 1 d., 2 d., 3 d., 8 str. 2 d. nuostatomis, už per 2018 m. I–IV ketv., 2019 m. I–IV ketv. ir 2020 m. I– III ketv. mokestinius laikotarpius be leidimo išgautą ir nedeklaruotą 20110 m3 požeminio vandens kiekį, Bendrovei paskaičiuotas privalomas sumokėti 21896 Eur mokestis taikant didesnį mokesčio tarifą.

Bendrovė nesutinka su Departamento skundžiamu Sprendimu, todėl su skundu kreipėsi į teismą.

Nagrinėjamu atveju aktualus teisinis reglamentavimas įtvirtintas MUVGI bei Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatyme.

Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį.

MUVGIĮ 1 straipsnis nustato, kad šis įstatymas nustato valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką. Pagal MUVGIĮ 5 straipsnio 1 dalį, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamuosius valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose; 2 dalyje – jog už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas; jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Minėto įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis; 2 dalyje – jog mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį. MUVGIĮ 7 straipsnio 4 dalis nustato, kad mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos. MUVGIĮ 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius. Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos pagal kompetenciją mokestinio patikrinimo rezultatus įformina bei juos patvirtina Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka (8 straipsnio 3 dalis).

Taigi, be leidimo išgautas gamtos išteklių kiekis, taip pat laiku nedeklaruotas ar deklaruotas mažesnis nei išgautas gamtos išteklių kiekis yra pagrindas taikyti MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą. Taip pat pažymėtina, kad tvirtinant patikrinimo rezultatus, šiuo atveju atsakovui nesuteikta teisė taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje. Minėtoje normoje eksplicitiškai išreikšta, jog už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas yra apskaičiuojamas MUVGIĮ 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10, todėl pareiškėjos skundo argumentas, jog Departamentas nagrinėjamu atveju MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį taikė plečiamai, yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja nebuvo gavusi Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo patikrinimo laikotarpiu bei nėra ginčo, kad tuo metu pareiškėja Valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikė mokesčio deklaracijų KIT708, nustatyta tvarka nedeklaravo išgauto požeminio vandens, neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius. Pareiškėja naudojo mokesčiu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, todėl yra šio mokesčio mokėtoja, tad turėjo pareigą nustatyta tvarka jį mokėti. Taigi, konstatuotina, kad pareiškėja turėjo prievolę pasibaigus kiekvienam kalendoriniam ketvirčiui tinkamai užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti mokesčių administratoriui bei sumokėti tinkamą mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos, o už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, mokėtojui taikomas 10 kartų didesnis mokesčio tarifas.

Patikrinimo akte nustatyta, kad Bendrovė būdama mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (požeminio vandens) mokėtoja, už 2018 m. I–IV ketv. ir 2019 m. I–IV ketv. ir 2020 m. I–III ketv. mokestinius laikotarpius nepateikė mokesčio deklaracijų KIT708, nustatyta tvarka nedeklaravo išgauto požeminio vandens, neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius ir tikrinamuoju laikotarpiu išgavo ir naudojo požeminio vandens išteklius neturėdama leidimo, suteikiančio teisę naudoti šiuos žemės gelmių išteklius, todėl konstatuotina, kad Bendrovė padarė MUVGIĮ 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pažeidimą.

Teismas pažymi, kad, Bendrovė padarytą pažeidimą motyvuoja tuo, kad nesiekė nuslėpti suvartoto vandens kiekio ar išvengti prievolių, susijusių su paties leidimo gavimu ir dėl to mokėtinų mokesčių. Pareiškėja nuomojasi nekilnojamąjį turtą, kurio teritorijoje buvo atlikti patikrinimai, todėl nuomotojui atskirai neinformavus, o pareiškėjai suklydus – pareiškėja buvo įsitikinus, kad moka visus reikalingus mokesčius už vandenį.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėja yra juridinis asmuo, todėl turi pareigą vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys. Įstatymai mokesčio mokėtojui, nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir deklaracijų teikimą, privalomų leidimų turėjimą. Pažymėtina, jog pareiškėja privalėjo organizuoti darbą taip, kad prievolės valstybei būtų įvykdytos tinkamai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog „įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės“, kuri reiškia, kad tai, jog pareiškėja nežinojo apie leidimo išgauti požeminį vandenį privalomumą bei privalomą deklaravimą laiku ir naudojant tinkamą koeficientą, nepanaikina pareiškėjai administracinės atsakomybės už šių pažeidimų padarymą. Taigi, pareiškėjos argumentas dėl nežinojimo apie teisės aktuose nustatytus reikalavimus taikomus jos veiklai, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra reikšmingas.

Teismas akcentuoja, kad bylos medžiaga patvirtina, jog ginčijamu Sprendimu yra patvirtintas atsakovo 2021 m. vasario 26 d. patikrinimo aktas Nr. (7.6)–PA-531/12/2021. Patikrinimo akte yra nurodytos faktinės aplinkybės, motyvai dėl sankcijos skyrimo, aiškiai įvardinti Bendrovės išgauto požeminio vandens kiekiai, aiškiai yra pateiktas paskirtos sankcijos apskaičiavimas. Patikrinimo akte yra įtvirtintos teisės aktų nuostatos, kuriomis remiantis atsakovas nustatė pažeidimą. Savo ruožtu Sprendime aiškiai ir detaliai išdėstytos aplinkybės (reikšmingos mokesčių apskaičiavimui) ir teisės aktai, kuriais rėmėsi atsakovas.

Pareiškėja teigia, kad Sprendimu jai pritaikyta ekonominio poveikio priemonė – 10 kartų didesnis mokesčio tarifas, yra neproporcinga, nes Bendrovės padaryti teisės aktų pažeidimai buvo sąlygoti žmogiškosios klaidos, teigia, kad pareiškėjos padarytas pažeidimas savo pobūdžiu nėra tiek pavojingas, kad reikėtų taikyti maksimalią įstatyme numatytą sankciją. Teismas akcentuoja, kad už MUVGIĮ 7 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą yra taikomas didesnis mokesčio tarifas, t. y. jis apskaičiuojamas atitinkamą tarifą dauginant iš koeficiento 10 (MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis). Taigi, toks padidintas mokesčio tarifas yra nustatytas įstatymo, tad jo taikymas pats savaime negali būti laikomas neteisingu. Pažymėtina ir tai, kad atsakovui tvirtinant patikrinimo rezultatus jam MUVGIĮ nesuteikta teisė taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti minėto įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjos argumentai, kad jos padarytas pažeidimas nesukėlė sunkių pasekmių nei aplinkai, nei žmonėms, aptariamai bylai nėra reikšmingas, nes šiuo atveju ginčas kyla ne iš aplinkos apsaugos, o iš mokesčių teisinių santykių, taigi, konstatuotina, jog Bendrovė padarė žalą valstybės biudžetui, nes numatytais terminais nedeklaravo ir nesumokėjo įstatymu nustatyto mokesčio, paskaičiuoto taikant įstatyme numatytą tarifą.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).

Viešojo administravimo įstatymo 36⁸ straipsnio 6 dalis nustato, kad skundą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į padaryto pažeidimo pobūdį, mastą, atsakomybę lengvinančias ir kitas reikšmingas aplinkybes, dėl kurių tam tikra poveikio priemonė ūkio subjektui būtų akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, turi teisę skirti švelnesnę poveikio priemonę, negu numatyta įstatyme, arba jos neskirti. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl pareiškėjai taikytinos mokesčio sumos, svarbu atsižvelgti, be kita ko, į padaryto pažeidimo pobūdį ir jį lėmusias aplinkybes, į pareiškėjos finansinę situaciją, jos galimybę sumokėti finansinę sankciją ir galimas to pasekmes.

Teismas pažymi, jog pareiškėja tinkamai fiksavo sunaudoto vandens kiekį, teismas nenustatė, kad pareiškėja Patikrinimo akte konstatuotus pažeidimus būtų padariusi tyčia ar turėdama tikslą nuslėpti išgautą vandens kiekį. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų sistemingai pažeidinėjusi įstatymus ar kad jai anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus. Be to, pareiškėja pripažino padarytą pažeidimą ir bendradarbiavo su Departamentu, t. y. pateikė prašomą informaciją. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų patvirtinančių, kad pareiškėja būtų siekusi ar trukdžiusi Departamentui atlikti patikrinimus ir (ar) nustatyti svarbias bei reikalingas aplinkybes. Pareiškėjos suklydimas dėl būtinumo gauti leidimą požeminių vandens išteklių naudojimui ir mokėti su šiuo leidimu susijusį mokestį už žemės išteklių naudojimą, lėmė šio mokesčio nesumokėjimą. Pareiškėjai išsiaiškinus, kad mokestis už požeminių išteklių vartojimą laikomas komerciniu net tada, kai toks vanduo naudojamas tik darbuotojų, pareiškėja suprato savo pareigą gauti leidimą ir mokėti mokestį, jos neneigia ir niekada nesiekė jos išvengti. Dėl šios priežasties pareiškėja sumokėjo Sprendimu nustatytą mokestį nepraleisdama termino, ėmėsi visų reikalingų veiksmų, kad ateityje atliktas pažeidimas nepasikartotų. Tačiau, vertinant paskirtos sankcijos sumažinimo dydį, svarbu ir tai, kad pareiškėja nuo 2015 m. lapkričio 1 d. yra mokesčio už požeminį vandenį mokėtoja, tačiau mokesčiai privalomai nebuvo deklaruojami ir mokami ne tik tikrinamuoju laikotarpiu, bei ir iki jo gana ilgą laiką. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad ji būtų finansiškai nepajėgi sumokėti mokestį didesniu tarifu.

Nurodytos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjai apskaičiuoto mokesčio 10 kartų padidintu tarifu, kuris savo esme prilygsta sankcijai, sumažinimo. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju MUVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti yra neproporcingos pareiškėjos padarytam pažeidimui, todėl, vadovaudamasis LVAT praktika, suformuota analogiško pobūdžio bylose, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas spręsti dėl apskaičiuoto mokesčio sumos sumažinimo (LVAT 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018, 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016 ir kt.).

LVAT praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018).

Teismas, nagrinėjamu atveju įvertinęs nurodytas aplinkybes, atsižvelgęs į taikomą teisinį reglamentavimą bei teisminę praktiką, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, sprendžia, jog Sprendimu patvirtintas 21 896 Eur mokestis didesniu tarifu yra pernelyg griežta sankcija, o padarytam pažeidimui atlyginti bei MUVGIĮ numatytoms ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį padidinti 5 kartus. Todėl pareiškėjai ginčijamu 2021 m. balandžio 13 d. Nr. AS-101 sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ apskaičiuotas 21 896 Eur mokestis didesniu tarifu mažinamas iki 10 948 (2189,6 x 5).

Dėl išdėstytų aplinkybių Departamento 2021 m. balandžio 13 d. Nr. AS-101 sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalis, kuria pareiškėjai patvirtintas mokestis padidintu tarifu nustatytas 21 896 Eur, keistinas, mokestį sumažinant iki 10 948 Eur.

Teismui nusprendus keisti Sprendimą ir sumažinus mokesčio sumą nuo 21 896 Eur iki 10 948 Eur konstatuotina, jog pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Viada LT“ skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021 m. balandžio 13 d. Nr. AS-101 sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtintą 21 896 Eur mokestį didesniu tarifu sumažinant jį iki 10 948 (dešimties tūkstančių devynių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų).

Kitą pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Viada LT“ skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.