- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-07-02
- Bylos Nr.
- eI3-2255-860/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00404-2020-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Saulius Jakaitis (pirm.)
- Pareiškėjas
- UAB "Dailinta"
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
- Advokatai
- Gytis Kuncevičius
dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Dailinta“ atstovui advokatui Gyčiui Kuncevičiui,
atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atstovėms Aušrinei Mikšytei ir Ignei Vaitulionytei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Dailinta“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Dailinta“ (toliau – ir UAB „Dailinta“, ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas, ir Aplinkos apsaugos departamentas) 2020 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. AS-8 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“; priteisti iš atsakovo visas pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad Departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius (toliau – ir Skyrius) atliko UAB „Dailinta“ mokesčio už valstybinius gamtos išteklius planinį patikrinimą už 2016–2018 metus ir surašė 2019 m. lapkričio 21 d. patikrinimo aktą Nr. PA75-76 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Patikrinimo akte nustatyta, kad pareiškėja visą tikrinamą laikotarpį nedeklaravo išgauto ir privalomo deklaruoti požeminio vandens (kitas požeminis vanduo – tarifas 0,100 Eur) ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir MVGIĮ, ir Įstatymas) 7 straipsnio 2 dalį; dėl to už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį jai turėtų būti taikomas didesnis mokesčio tarifas, dėl ko papildomai apskaičiuota 10 kartų didesnė mokesčio suma – 11 965 Eur (vietoje 1 196 Eur). Taip pat nustatyta, kad pareiškėja Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI) laiku pateikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas už 2017 metų IV ketvirtį ir už 2018 metus, tačiau deklaracijos už 2016 ir 2017 metų I-III ketvirčius VMI nepateiktos laiku ir tuo pažeistos MVGIĮ 7 straipsnio 1 ir 4 dalys. Pareiškėja, nesutikdama su tokiomis išvadomis, pateikė rašytines pastabas, kuriose nurodė, jog nesutinka su Patikrinimo akte priskaičiuota 10 kartų didesne mokesčio suma 11 965 Eur (vietoje 1 196 Eur) ir prašė Patikrinimo akto netvirtinti; nekėlė ginčo dėl Patikrinimo akte nurodytos išimtinai formalios aplinkybės apie deklaracijų už 2016 ir 2017 metų I-III ketvirčius nesavalaikį pateikimą. Nurodo, kad atsakovas, neišnagrinėjęs Bendrovės pastabų ir jose pateiktų argumentų, 2020 m. sausio 14 d. priėmė sprendimą, kuriame, be kita ko, patvirtino Patikrinimo akto išvadą, neva pareiškėja nedeklaravo išgauto ir privalomo deklaruoti požeminio vandens (kitas požeminis vanduo – tarifas 0,100 Eur), konstatavo MVGIĮ 7 straipsnio 2 dalies pažeidimą ir nurodė pareiškėjai sumokėti 10 kartų didesnę mokesčio sumą – 11 965 Eur; taip pat visiškai nepasisakė dėl pareiškėjos pateiktų rašytinių įrodymų ir pastabų, todėl sprendimas yra nemotyvuotas. Pareiškėja nesutinka su sprendimu ir laiko jį nepagrįstu bei naikintinu. Pirma, pareiškėjos teigimu, ji nepadarė sprendime nurodyto MVGIĮ 7 straipsnio 2 dalies pažeidimo, o tokia išvada padaryta plečiamai aiškinant MVGIĮ normų turinį. Sprendimas priimtas nesant faktinio ir teisinio pagrindo taikyti MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalies normas, o juo patvirtinta naujai apskaičiuota mokesčio suma nepagrįsta iš esmės. Patikrinimo metu atsakovas nustatė faktines aplinkybes, susijusias su požeminio vandens išgavimu, deklaravimu bei apmokestinimu, ir tuo pagrindu nusprendė, kad Bendrovė nedeklaravo išgauto požeminio vandens kiekio. Tačiau pareiškėja nurodo, kad ji deklaravo visą per tikrinamąjį laikotarpį, t. y. 2016–2018 metus, išgauto vandens kiekį ir sumokėjo mokestį būtent už šį kiekį; be to, atsakovas dėl deklaruoto išgauto požeminio vandens kiekio neturėjo pareiškėjai jokių pastabų, o apskaičiuodamas padidinto tarifo mokestį atsakovas pats vadovavosi mokesčių mokėtojo apskaitos duomenimis apie išgautą vandens kiekį, taip pripažindamas, kad išgauto vandens kiekis apskaitytas teisingai. Patikrinimo akte atsakovas pripažino, jog išgautas požeminis vanduo „buvo klaidingai deklaruotas“. Tačiau sprendime konstatavo pažeidimą, kurį apibūdino ne kaip klaidingą išgauto požeminio vandens deklaravimą, o kaip tokio vandens nedeklaravimą apskritai. Taip pat sprendime atsakovas sutapatino Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje minimą išgauto vandens kiekio nedeklaravimą su visiškai šios normos neatitinkančia individualia ginčo situacija, kuomet buvo deklaruotas visas kiekis išgauto požeminio vandens, netiksliai nurodant išgauto ištekliaus klasifikacijos kodą ir dėl to netiksliai pritaikant mokesčio tarifą, t. y. netikslaus kodo nurodymas deklaracijoje, kas yra išimtinai formalus neatitikimas, buvo prilygintas daug pavojingesnei situacijai, kai siekiant išvengti mokesčio, visiškai nedeklaruojamas ir taip nuslepiamas išgauto vandens kiekis ar jo dalis. Antra, pareiškėja pažymi, kad sprendimas ir juo pritaikyta poveikio priemonė yra visiškai be motyvų. Iš sprendimo turinio neįmanoma suprasti, kaip ir kuo remiantis atsakovas įvertino Bendrovės teiktas pastabas ir kaip į jas buvo atsižvelgta. Pareiškėjos manymu, jos pastabos apskritai nebuvo vertintos, tad galima daryti išvadą, kad sprendimo nemotyvavimas galimai slepia šio akto nepagrįstumą ir neteisėtumą, nes toks atsakovo elgesys sudaro palankias sąlygas ignoruoti pastabose atskleistus argumentus apie akivaizdžiai netinkamą plečiamąjį MVGIĮ normų aiškinimą ir atmesti šias teisiškai pagrįstas pastabas nenurodant to priežasčių. Pareiškėja nurodo, kad sprendime formaliai įvardintos teisės normos, tačiau visiškai nepaaiškinta, kaip ir dėl kokių priežasčių šios normos turėtų būti taikomos Bendrovės atžvilgiu. Toks sprendimo turinio formulavimas iš esmės paneigia pareiškėjos teisę gintis nuo šio sprendimo, nes pareiškėja negali suprasti, kodėl jos atžvilgiu buvo pritaikytos MVGIĮ normos. Taip pat priimdamas visiškai nemotyvuotą sprendimą, atsakovas nepagrįstai priskyrė pareiškėjai, kaip silpnesniajai administracinio teisinio santykio šaliai, įrodinėjimo pareigą. Be to, atsakovas net nebando įrodinėti, kad jis turėjo faktinį pagrindą priimti tokio turinio sprendimą, o absoliučiai jokių motyvų neįvardijimas suponuoja, kad pareiškėja yra priversta įrodinėti ne ginčijamo sprendimo motyvų nepagrįstumą, tačiau numatyti prielaidas, kodėl toks sprendimas jos atžvilgiu buvo priimtas ir šias prielaidas paneigti. Taigi nemotyvuotas sprendimas paneigia tiek pareiškėjos, tiek ir teismo galimybes įvertinti, kaip priimant sprendimą buvo užtikrintas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 132 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos įvertinti mokesčių mokėtojo pastabas vykdymas. Pareiškėjos teigimu, ši pareiga yra esminė sprendimo teisėtumo sąlyga. Tai leidžia teigti, kad pastabos apskritai nebuvo vertintos, dėl ko sprendimas turi būti panaikintas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Trečia, pareiškėja nurodo, kad sprendimas priimtas ignoruojant rašytiniais įrodymais pagrįstus faktus, kad VMI leido pareiškėjai patikslinti mokesčio deklaracijas, ištaisant deklaracijų netikslumus ir sumokant dėl šių netikslumų susidariusį mokesčio skirtumą bei delspinigius. Sprendimu pareiškėjai pritaikius ekonominę sankciją, ji buvo nubausta už tą patį antrą kartą, pažeidžiant non bis in idem principą. Pažymi, kad atsakovas turėjo bendradarbiauti ir teikti Bendrovei pagalbą, siekiant, kad jos veikla atitiktų teisės aktų reikalavimus. Tai reiškia, kad nustatęs netikslumus (klaidas), atsakovas turėjo imtis ne represinio pobūdžio priemonių (ekonominei sankcijai prilygintino 10 kartų didesnio mokesčio apskaičiavimo), o suteikti mokesčių mokėtojai pagalbą, išaiškinant, kokiomis įstatymų numatytomis priemonėmis ji galėtų ištaisyti klaidingas deklaracijas. Kadangi tokios pagalbos iš atsakovo pareiškėja nesulaukė, todėl dar iki sprendimo priėmimo kreipėsi į kitą priežiūros subjektą – VMI, kuri išaiškino, kad esamoje situacijoje mokesčių mokėtoja turi teisę patikslinti deklaracijas. 2019 m. lapkričio 26–28 dienomis pareiškėja pateikė VMI patikslintas deklaracijas, kuriose ištaisė padarytas klaidas, nurodydama teisingą išgauto požeminio vandens kodą ir pritaikydama teisingą mokesčio tarifą; VMI laikė jas tinkamomis ir jas priėmė. Taip pat pareiškėja sumokėjo dėl klaidingo deklaravimo susidariusį mokesčio sumos skirtumą – perskaičiuotą mokestį ir delspinigius (VMI įskaitė mokesčių mokėtojo turimą mokesčių permoką). Šie duomenys atsakovui buvo pateikti kartu su pastabomis, tad priimdamas sprendimą atsakovas privalėjo įvertinti teisiškai reikšmingą faktą, jog už klaidingą požeminio vandens deklaravimą VMI mokesčių mokėtojai jau pritaikė numatytą sankciją, t. y. apskaičiavo ir pritaikė delspinigius už mokesčio nepriemoką. Tad sprendimu atsakovas negalėjo dar kartą bausti Bendrovės, pritaikydamas jai sankciją – 10 kartų didesnį mokesčio tarifą. Ketvirta, pareiškėja nurodo, kad sprendimu jai pritaikyta ekonominei sankcijai prilygintina poveikio priemonė – 10 kartų didesnis mokesčio tarifas, tačiau toks sprendimas prieštarauja teisingumo principui. Pažymi, kad deklaracijose dėl darbuotojų nerūpestingumo (elementarios žmogiškosios klaidos), neįsigilinimo į teisinio reguliavimo pokyčius ir dėl to ataskaitiniu laikotarpiu taikytą netinkamą deklaravimo praktiką buvo netiksliai nurodytas išgauto požeminio vandens kodas, bet jokiu būdu ne kiekis. Nei patikrinimo metu, nei priimant sprendimą atsakovas nerinko jokių įrodymų ir nenustatė, dėl kokių konkrečiai priežasčių atsirado klaidos deklaracijose. Be to, nei Patikrinimo akte, nei skundžiamame sprendime nebuvo nustatyti jokie duomenys, pagrindžiantys, kad Bendrovė apskritai būtų turėjusi ekonominį, verslo ar kitokį suinteresuotumą nuslėpti mokestį. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad dėl klaidingo deklaravimo susidaręs mokesčio skirtumas už į ataskaitinį laikotarpį patenkančius 3 metus yra 833 Eur ir būtent už šį netikslumą Bendrovei nurodyta sumokėti 11 965 Eur dydžio mokestį. Pažymėtina ir tai, kad klaidos deklaracijose buvo nustatytos būtent planinio patikrinimo, apie kurį pareiškėjai buvo žinoma iš anksto, metu. Vien tai patvirtina, kad iki patikrinimo momento Bendrovei nebuvo žinoma apie klaidas deklaracijose, jau nekalbant apie sąmoningai klaidingą išgautų išteklių deklaravimą. Tad pareiškėja mano, kad priimdamas sprendimą atsakovas situaciją vertino formaliai, nesigilindamas į padarytų klaidų pavojingumą įstatymu saugomiems valstybės mokestiniams interesams bei jų padarymo priežastis.
Atsiliepimas
2. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėja savo aktyviais veiksmais, t. y. pavėluotu deklaracijų taisymu aplinkosauginio patikrinimo metu, jau yra pripažinusi pažeidimo faktą, jog 2019 m. lapkričio 26–28 d. pateikė VMI patikslintas deklaracijas, kuriose ištaisė netinkamo deklaravimo faktą, tačiau pavėlavusi kelerius metus. Kadangi skundu iš esmės ginčijamas tik padidinto tarifo paskaičiavus mokestį pritaikymas, tad atsakovas ir pasisako tik dėl šių pareiškėjos nurodytų argumentų. Visų pirma, pareiškėja yra mokesčių mokėtoja MVGIĮ 5 straipsnio 1 dalies prasme. Šiame įstatyme aiškiai nurodoma, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Nagrinėjamu atveju mokesčio už vandenį mokestinis laikotarpis taip pat buvo kalendorinis ketvirtis, kuriam pasibaigus pareiškėja privalėjo tinkamai užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai bei sumokėti tinkamą mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokamas mokestis, 15 dienos. Atsakovas nurodo, kad tai nebuvo padaryta ir deklaracijos už 2016 m. ir 2017 m. I-III ketvirčius VMI nebuvo pateiktos laiku. Skyriaus vyr. specialistė Aušrinė Mikšytė, atlikusi pareiškėjos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius planinį patikrinimą už 2016–2018 m., surašė 2019 m. lapkričio 21 d. patikrinimo aktą Nr. PA75-76, kuriame konstatavo, kad patikrinus, kaip įmonė deklaravo išgautą gamtos išteklių kiekį (požeminį vandenį) už 2016–2018 (vadovaujantis įmonės pateikta išgauto vandens apskaita), nustatyta, jog visą tikrinamą laikotarpį Bendrovė nedeklaravo išgauto ir privalomo deklaruoti požeminio vandens (kitas požeminis vanduo – tarifas 0,100 Eur), tuo pažeisdama Įstatymo 7 straipsnio 2 dalį. Tad, vadovaujantis MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalimi, numatančia, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas, jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10, nagrinėjamu atveju įmonei paskaičiuotas mokestis yra 11 965 Eur. Pažymi, kad pareiškėja po 2019 m. lapkričio 21 d. patikrinimo akto Nr. PA75-76 surašymo, žinodama apie mokestinio patikrinimo išvadas, sumokėjo dėl netinkamo deklaravimo susidariusį mokesčio sumos skirtumą, t. y. perskaičiuotą mokestį bei delspinigius, tačiau sumokėjo be pritaikyto tarifo, numatyto įstatyme. Todėl atsakovas mano, kad teismui tenkinus pareiškėjos prašymą, kiltų klaidinga teisinė situacija, kadangi, ateityje pareiškėjai kilus dar vienam teisminiam ginčui tuo pačiu pagrindu, ji galėtų į valstybės biudžetą nebemokėti pagal įstatymą paskaičiuoto mokesčio 10 koeficientu ir tokiu būdu sutaupyti, o valstybės biudžetas netektų pajamų. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja yra juridinis asmuo, vykdantis ilgametę specifinę didelės apimties ūkinę veiklą, susijusią su gamtos išteklių naudojimu, tad turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, taip pat atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas. Pareiškėja pati nurodo, kad savo veikla užsiima ne pirmus metus, vadinasi, deklaracijas pildo bei teikia taip pat ne pirmus metus, yra specializuota įmonė, užsiimanti Lietuvos Respublikos teritorijoje esančių gamtos išteklių naudojimo veikla ir turinti tam reikiamą kvalifikaciją, žinias bei patirtį, todėl laikoma, kad puikiai išmano ir privalo išmanyti jai privalomus veikloje vykdyti teisės aktus, įskaitant ir apie laiku bei teisingai teikiamas deklaracijas valstybei. Departamento teigimu, gamtos ištekliai yra didelė vertybė ir jie negali būti naudojami bet kaip bei apskaitomi ar deklaruojami bet kaip, o turi būti apskaitomi ir deklaruojami bei naudojami tik pagal griežtus valstybės įgaliotų institucijų nustatytus reikalavimus. Pareiškėja privalėjo organizuoti darbą taip, kad prievolės valstybei būtų įvykdytos tinkamai, taip pat manytina, jog turėjo tam visas galimybes, tačiau net ne vienkartiniu atveju teikė neteisingus duomenis apie požeminio vandens naudojimą. Departamento nuomone, pareiškėja yra atsakinga už tai, jog, vadovaujantis įmonės pateikta išgauto vandens apskaita, nustatyta, kad ji už 2016–2018 m. laikotarpį nedeklaravo išgauto ir privalomo deklaruoti požeminio vandens (kitas požeminis vanduo – tarifas 0,100 Eur), pažymint, kad tai nebuvo jos vienkartinis veiksmas, deklaracijos nebuvo operatyviai pataisomos (pataisytos tik 2019 m. lapkričio 26–28 d.), o pareigūnams užfiksavus netikslumus buvo pateikta versija, kad tai įvyko dėl žmogiškos klaidos ir darbuotojų nerūpestingumo. Vis dėlto, atsakovas mano, kad tai negali būti laikoma svarbia aplinkybe, šalinančia pareiškėjos atsakomybę, kadangi Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis labai aiškiai nustato tokio netinkamo deklaravimo pasekmes; šis teisės aktas paskelbtas viešai, pareiškėjai turėtų būti puikiai žinomas, nes nuo jos veiklos pobūdžio neatsiejamas, todėl tik dar labiau sąlygojo pareiškėjos pareigą būti rūpestinga ir atsakinga savo veikloje. Pareiškėja skunde nurodo, kad skundžiamas sprendimas priimtas ignoruojant rašytiniais įrodymais pagrįstus faktus, jog VMI leido jai patikslinti deklaracijas, ištaisant deklaracijų netikslumus ir sumokant dėl šių netikslumų susidariusį mokesčio skirtumą bei delspinigius. Tačiau atsakovas su tuo nesutinka ir prašo atmesti šiuos argumentus, remiantis teismų formuojama praktika tokiose bylose. Departamentas mano, kad Bendrovė teismo nepagrįstai prašo panaikinti Departamento 2020 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. AS-8 paskaičiuotą sumą 11 965 Eur dar ir dėl to, jog pareiškėja yra pajėgi sumokėti jai paskaičiuotą mokestį didesniu tarifu už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį ir privalo tai padaryti MVGIĮ 6 straipsnio pagrindu. Pažymi, kad pareiškėjos prašymas panaikinti paskaičiuotą mokestį didesniu tarifu yra nesąžiningas kitų verslo subjektų atžvilgiu, o nesumokėjus mokesčių arba sumokėjus juos ne laiku valstybės iždas negauna pajamų, auga biudžeto deficitas, ribojamos ar net atimamos galimybės valstybei įgyvendinti savo uždavinius ir vykdyti funkcijas, gyvybiškai svarbias jos piliečiams, tautai ir valstybei. Be to, vieniems ūkinės veiklos subjektams nemokant mokesčių, kiti jos subjektai, t. y. sąžiningi mokesčių mokėtojai, atsiduria jiems nepalankioje padėtyje, tuo pažeidžiami esminiai laisvosios rinkos, besiremiančios sąžininga konkurencija, principai. Departamentas neturi ir teisinio pagrindo mažinti ar tuo labiau atleisti įstatymu visiems nustatytus mokesčius ar tarifus, kadangi MVGIĮ 6 straipsnis sankcionavimo instituto nenumato. Nors teismas ir gali sumažinti ar atleisti ūkio subjektą nuo paskirtos sankcijos, tačiau reikalinga nustatyti išskirtines, itin svarbias aplinkybes sankcijų mažinimui ar netaikymui, o šiuo atveju pareiškėja skunde nenurodo jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų padaryti išimtį iš įstatyme nustatyto teisinio reglamentavimo ir panaikinti ginčijamą sprendimą.
3. Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.
Šalies argumentai
Atsakovo atstovės nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento 2020 m. sausio 14 d. sprendimo Nr. AS-8 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo patvirtintas Skyriaus 2019 m. lapkričio 21 d. patikrinimo aktas Nr. PA75-76 ir pareiškėjai UAB „Dailinta“ papildomai paskaičiuotas privalomai sumokėti 11 956 Eur mokestis taikant didesnį mokesčio tarifą už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį (išgautą požeminį vandenį) už 2016–2018 metus, teisėtumo ir pagrįstumo.
5. Byloje nustatyta, kad Skyrius 2019 m. lapkričio 21 d. surašė patikrinimo aktą Nr. PA75-76, kuriame nurodoma, jog patikrinimo tikslas ir rūšis – mokesčio už valstybinius gamtos išteklius planinis patikrinimas už 2016–2018 m.; UAB „Dailinta“ veikla – faneravimo dangos ir medienos plokščių gamyba. Įmonė eksploatuoja telkinio, esančio (duomenys neskelbtini), gėlo požeminio vandens išteklius, tačiau nustatyta, kad Bendrovė visą tikrinamą laikotarpį už 2016–2018 metus nedeklaravo išgauto ir privalomo deklaruoti požeminio vandens (kitas požeminis vanduo – tarifas 0,100 Eur) ir tuo pažeidė MVGIĮ 7 straipsnio 2 dalį. Vadovaujantis MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnio mokesčio tarifas yra 11 965 Eur. Taip pat nustatyta, kad įmonė VMI laiku pateikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas KIT708 už 2017 metų IV ketvirtį ir už 2018 metus, tačiau deklaracijos už 2016 ir 2017 metų I–III ketvirčius VMI nepateiktos laiku ir tuo įmonė pažeidė MVGIĮ 7 straipsnio 1 ir 4 dalis.
6. UAB „Dailinta“ 2019 m. gruodžio 20 d. pateikė Departamentui pastabas dėl Skyriaus 2019 m. lapkričio 21 d. patikrinimo akto Nr. PA75-76, kuriose nurodė, kad nesutinka su patikrinimo akto išvada dėl tariamo Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies pažeidimo ir 11 965 Eur mokesčio sumos apskaičiavimo, taikant Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį.
7. Departamentas 2020 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. AS-8 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ minėtą Skyriaus 2019 m. lapkričio 21 d. patikrinimo aktą Nr. PA75-76 patvirtino pilnai ir nurodė, kad šiuo sprendimu patvirtinta 11 965 Eur mokesčio suma už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį turi būti sumokėta ne vėliau kaip per 20 dienų nuo šio sprendimo įteikimo dienos į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.
8. Pareiškėja, minėta, nesutinka su Aplinkos apsaugos departamento sprendimu ir prašo teismo jį panaikinti.
9. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 1 straipsnis nustato, kad šis įstatymas nustato valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką. Pagal šio Įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamuosius valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose; 2 dalyje – jog už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas; jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis; 2 dalyje – jog mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį. Įstatymo 7 straipsnio 4 dalis nustato, kad mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos.
10. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja naudojo mokesčiu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, todėl yra šio mokesčio mokėtojas, taigi turėjo pareigą nustatyta tvarka jį mokėti. Taigi, konstatuotina, kad pareiškėja turėjo prievolę pasibaigus kiekvienam kalendoriniam ketvirčiui tinkamai užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti mokesčių administratoriui bei sumokėti tinkamą mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos, o už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, mokėtojui taikomas 10 kartų didesnis mokesčio tarifas.
11. Patikrinimo akte be kita ko nustatyta, kad Bendrovė visą tikrinamą laikotarpį, t. y. 2016-2018 m., nedeklaravo išgauto ir privalomo deklaruoti požeminio vandens (kitas požeminis vanduo – tarifas 0,10 Eur); jo vietoje klaidingai buvo deklaruotas išgauto požeminio vandens tarifas (požeminis vanduo, išskyrus mineralinį vandenį: vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui – tarifas 0,03 Eur).
Teismas pažymi, kad pati pareiškėja pripažįsta, jog Bendrovės deklaracijose buvo netiksliai nurodytas išgauto ištekliaus klasifikacijos kodas ir dėl to buvo netiksliai pritaikytas mokesčio tarifas. Tačiau pareiškėja tvirtina, kad buvo deklaruotas visas išgauto požeminio vandens kiekis, tad ji nepadarė Patikrinimo akte nurodyto Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies pažeidimo; teigia, kad atsakovas nepagrįstai plečiamai aiškina minėto Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatas bei iškreipia jomis siekiamo teisinio reguliavimo tikslus.
Teismas su tokiais pareiškėjos teiginiais nesutinka. Visų pirma, pačiame įstatyme, t. y. Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje, aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius <...> mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį. Kadangi nagrinėjamu atveju pati pareiškėja pripažįsta, kad ji iš esmės taikė ne tą mokesčio už vandenį tarifą, t. y. vietoj 0,10 Eur buvo taikomas 0,03 Eur tarifas, tai lėmė mažesnio mokėtino mokesčio apskaičiavimą ir jo sumokėjimą, tad akivaizdu, jog pareiškėja pažeidė minėtos teisės normos reikalavimus. Nelogiški ir prieštaringi pareiškėjos teiginiai, kai ji pripažįsta, kad taikė ne tą tarifą, nors Įstatymo 7 straipsnio 2 dalis be kita ko įtvirtina mokesčio mokėtojo pareigą deklaracijose pritaikyti teisingą mokesčio tarifą, ir tuo pat metu teigia, jog minėtų nuostatų nepažeidė.
Teismas taip pat nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad netikslaus kodo nurodymas deklaracijoje yra išimtinai formalus neatitikimas. Nagrinėjamu atveju netinkamo išgauto ištekliaus klasifikacijos kodo nurodymas reiškė netinkamo mokesčio tarifo taikymą (vietoj 0,10 Eur buvo pritaikytas 0,03 Eur), o tai lėmė mažesnio mokėtino mokesčio apskaičiavimą ir jo sumokėjimą; tuo pačiu tai reiškia, kad buvo padaryta žala valstybės biudžetui. Tad toks pažeidimas jokių būdu negali būti laikomas formaliu.
12. Teisingam bylos išsprendimui taip pat svarbu atsakyti į klausimą, ar pareiškėjos konstatuotas Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies pažeidimas patenka į Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, kuri nustato galimybę už mokestinius pažeidimus taikyti padidintą mokesčio tarifą, reguliavimo sritį.
Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytą faktinę situaciją ir įvertinęs teisinį reguliavimą, nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis jai netaikytina, nes buvo deklaruotas visas požeminio vandens kiekis. Teismo nuomone, pareiškėjai išgautą gamtos išteklių kiekį deklaravus tarifu 0,03 Eur reiškia, kad ji deklaravo atitinkamą kiekį gamtos išteklių – požeminis vanduo, vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui. Tuo tarpu gamtos išteklių – požeminis vanduo, kitas (a ir b punktuose nenurodytas) požeminis vanduo, visai nedeklaravo, t. y. šio ištekliaus nedeklaravo jokio kiekio; nors pareiškėja turėjo pareigą šį gamtos išteklių deklaruoti. Tad pareiškėjos padarytas minėtas pažeidimas – nedeklaravimas išgauto gamtos ištekliaus (požeminio vandens, kito (a ir b punktuose nenurodyto) požeminio vandens), patenka į Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reguliavimo sritį. Toks teisės aiškinimas, priešingai nei teigia pareiškėja, nėra plečiamasis.
Teismas taip pat pažymi, kad aiškinant kitaip minėtą teisės normą būtų sudaroma galimybė mokesčio mokėtojams piktnaudžiauti teise, t. y. išgautą gamtos išteklių kiekį deklaruoti netinkamu mokesčio tarifu, t. y. mažesniu nei priklauso, taip apskaičiuoti ir sumokėti mažesnį mokestį valstybei, o kontroliuojančioms institucijoms nustačius pažeidimus – išvengti mokesčio tarifo dauginimo iš koeficiento 10; nes visuomet būtų pasiteisinama, kad išgauto ištekliaus kiekis deklaruotas teisingai. Teisė negali būti aiškinama taip, kad lemtų galimybės sudarymą ja piktnaudžiauti.
13. Apibendrinant konstatuotina, kad Patikrinimo akte, kuris patvirtintas atsakovo ginčijamu sprendimu, pagrįstai nustatytas pareiškėjos Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies pažeidimas bei pagrįstai pareiškėjai, vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, taikytas didesnis mokesčio tarifas, t. y. 0,10 Eur tarifą dauginant iš koeficiento 10.
Teismas taip pat pažymi, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjai mokėtinas mokestis – 11 965 Eur, yra apskaičiuotas teisingai. Tad teismas plačiau dėl to nepasisako.
14. Pareiškėja teigia, kad skundžiamas sprendimas ir juo pareiškėjai pritaikyta poveikio priemonė yra visiškai be motyvų; priimant sprendimą buvo pažeistos MAĮ 132 straipsnio 1 dalies nuostatos. Tad ši aplinkybė yra savarankiškas pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą.
Tačiau teismas su tokiais pareiškėjos argumentais irgi nesutinka.
Visų pirma, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau ir LVAT) praktikoje pareigos motyvuoti priimtus sprendimus kontekste akcentuojama ir būtinybė atsižvelgti į specialius aktus, vertinant individualaus administracinio akto atitikimą Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsniui (žr., pvz., 2010-10-04 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010; 2011-12-22 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. cA-63-3775/2011). Be to, minėta VAĮ 8 straipsnyje įtvirtinta bendro pobūdžio teisės norma, įpareigojanti viešojo administravimo subjektus veikti pagal teisės aktų reikalavimus ir priimti motyvuotus sprendimus, turi būti taikoma atsižvelgiant į tai, kokia administracinė paslauga teikiama ar kokio pobūdžio administracinis sprendimas yra priimamas (LVAT 2012-06-11 sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A-602-2248/2012).
MAĮ 132 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus pareigūnas nustatė mokesčių įstatymų pažeidimų, patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo priimamas atsižvelgiant į patikrinimo akto medžiagą ir į mokesčių mokėtojo pastabas dėl patikrinimo akto (jei jos buvo pateiktos).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad sprendimo priėmimas atsižvelgiant į patikrinimo medžiagą ir į mokesčio mokėtojo pastabas dėl patikrinimo akto, nesuponuoja mokesčių administratoriaus pareigos besąlygiškai vadovautis mokesčių mokėtojo pastabomis; nėra jokių abejonių dėl prievolės susipažinti su pastabomis ir, įvertinus ne tik jas, bet ir kitus duomenis, priimti vieną iš sprendimų, numatytų Mokesčių administravimo įstatymo 132 straipsnio 2 dalyje (žr., pvz., 2020-05-13 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-772-556/2020).
Nagrinėjamu atveju buvo priimtas skundžiamas sprendimas patvirtinti 2019 m. lapkričio 21 d. patikrinimo aktą Nr. PA75-76, įvertinus mokestinio patikrinimo metu surinktus visus faktinius duomenis, Patikrinimo aktą, tuo pačiu atmetant ir pareiškėjos pareikštas pastabas dėl Patikrinimo akto. Iš skundžiamo sprendimo aiškiai matyti, kad pareiškėjos pastabos priimant skundžiamą sprendimą buvo įvertintos, tai pažymėta pačiame sprendime. Tai, kad detaliai nebuvo pasisakyta dėl pareiškėjos pateiktų pastabų nereiškia, jog jos nebuvo įvertintos; minėta ir tai, kad mokesčių administratorius neturi pareigos besąlygiškai vadovautis mokesčių mokėtojo pastabomis. Taigi, nesant duomenų, kad pareiškėjos pateiktos pastabos dėl patikrinimo akto nebuvo visiškai vertintos (teismo posėdžio metu atsakovo atstovės taip pat patvirtino, kad pareiškėjos pastabos buvo įvertintos, tačiau į jas nebuvo atsižvelgta), nėra pagrindo ir tvirtinimui dėl MAĮ 132 straipsnio 1 dalies pažeidimo.
15. Pareiškėja taip pat teigia, kad skundžiamas sprendimas priimtas ignoruojant faktus, jog Valstybinė mokesčių inspekcija leido jai patikslinti mokesčio deklaracijas, ištaisant deklaracijų netikslumus ir sumokant dėl šių netikslumų susidariusį mokesčio skirtumą bei delspinigius; tad skundžiamu sprendimu jai pritaikius ekonominę sankciją, - ji buvo nubausta už tą patį pažeidimą antrą kartą, t. y. pažeidžiant non bis in idem (draudimą dukart bausti už tą patį) principą.
Tačiau nesutiktina ir su šiais pareiškėjos argumentais. Teismas, visų pirmiausia, pažymi, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės, susijusios su deklaracijos patikslinimu, susidariusio mokesčio skirtumo ir delspinigių sumokėjimu, - nelaikytinos juridiškai reikšmingomis aplinkybėmis, šalinančiomis pažeidimą arba kaip nors kitaip galinčiomis daryti įtaką mokesčio didesniu tarifu dydžiui, nustatytam ginčijamu sprendimu. Pagal Mokesčio už aplinkos teršimą ir mokesčio už valstybinius gamtos išteklius kontrolės vidaus tvarkos aprašo, patvirtinto Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2019 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. AD1-128, 13 punktą vykdant mokestinį patikrinimą vertinamos tik tos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijos, kurios Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos buvo pateiktos iki patikrinimo pradžios datos, t. y. iki registruoto pranešimo / pavedimo apie patikrinimą išsiuntimo mokėtojui datos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos mokestinis patikrinimas buvo pradėtas dar 2019-08-30; Patikrinimo aktas surašytas 2019-11-21. Tuo tarpu pareiškėjos deklaracijos buvo patikslintos ir pataisytos tik 2019 m. lapkričio 26-28 d., t. y. ne tik praėjus beveik trims mėnesiams po patikrinimo pradžios, bet net gi jau ir po Patikrinimo akto surašymo.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjos patikslintose deklaracijose pateikti duomenys nėra aktualūs sprendžiant ginčą dėl atsakovo 2020 m. sausio 14 d. sprendimo Nr. AS-8 teisėtumo ir pagrįstumo.
Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjos pagal patikslintas deklaracijas sumokėta mokesčių suma galės būti įskaitoma ar grąžinama Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnyje nustatyta tvarka. Tad pareiškėjos teiginiai, kad priimant skundžiamą sprendimą buvo pažeistas non bis in idem (draudimas dukart bausti už tą patį) principas atmestini kaip nepagrįsti.
16. Pareiškėja dar teigia, kad sprendimu jai pritaikyta ekonominei sankcijai prilyginta poveikio priemonė – 10 kartų didesnis mokesčio tarifas; toks sprendimas prieštarauja teisingumo principui ir priimtas pažeidžiant in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą.
16.1. Teismas akcentuoja, kad už Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą yra taikomas didesnis mokesčio tarifas, t. y. jis apskaičiuojamas atitinkamą tarifą dauginant iš koeficiento 10 (Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis). Taigi, toks padidintas mokesčio tarifas yra nustatytas Įstatymo, tad jo taikymas pats savaime negali būti laikomas neteisingu.
16.2. Pažymėtina, kad atsakovui tvirtinant patikrinimo rezultatus jam Įstatymu nesuteikta teisė taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje.
16.3. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).
Viešojo administravimo įstatymo 36⁸ straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad skundą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į padaryto pažeidimo pobūdį, mastą, atsakomybę lengvinančias ir kitas reikšmingas aplinkybes, dėl kurių tam tikra poveikio priemonė ūkio subjektui būtų akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, turi teisę skirti švelnesnę poveikio priemonę, negu numatyta įstatyme, arba jos neskirti.
Analizuojant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką taip pat akivaizdu, kad teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl Aplinkos apsaugos departamento sprendimo, kuriuo patvirtintas patikrinimo aktas dėl priskaičiuoto padidinto mokesčio tarifo pagal Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymą, teisėtumo ir pagrįstumo turi teisę, atsižvelgiant į tam tikras išimtines aplinkybes, sumažinti priskaičiuotą padidintą mokesčio tarifą.
17. Taigi, nagrinėjamu atveju vertintina, ar nėra pagrindo pareiškėjai sumažinti priskaičiuotą mokestį. Visų pirma pažymėtina, kad pareiškėja visą tikrinamą laikotarpį (2016-2018 m.) nedeklaravo išgauto ir privalomo deklaruoti požeminio vandens (kitas požeminis vanduo – tarifas 0,10 Eur). Tai nebuvo pareiškėjos vienkartinis veiksmas, deklaracijos nebuvo operatyviai pataisomos (jos buvo pataisytos tik 2019 m. lapkričio 26-28 d., t. y. jau po Patikrinimo akto surašymo).
Antra, pareiškėjos nurodomos pasiteisinimo aplinkybės – dėl žmogiškų klaidų padarymo, neįsigilinimo į teisinio reguliavimo pokyčius, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti priskiriamos prie tam tikrų išimtinių aplinkybių, leidžiančių sumažinti priskaičiuotą padidintą mokestį. Šiame kontekste teismas taip pat pažymi, kad teisėje galioja bendras principas, jog įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų suvokimas neatleidžia nuo atsakomybės, t. y. net ir tuo atveju, jeigu, kaip teigia pareiškėja, jos atsakingi darbuotojai nežinojo ar nesuprato teisės aktų, pažeidus įstatymų nuostatas, sankcijos vis tiek turėtų būti taikomos.
Trečia, anksčiau minėta, kad teismas nesutinka su pareiškėjos teiginiais, jog padarytas pažeidimas yra formalus, nes jis lėmė neteisingo mokesčio apskaičiavimą ir žalą valstybės biudžetui.
Ketvirta, teismas taip pat vertina pareiškėjos požiūri į padarytą pažeidimą, ji iš esmės neigė padarytą pažeidimą, siekė jį nepagrįstai sumenkinti, be to, siekė išvengti atsakomybės (po Patikrinimo akto surašymo teikė patikslintas deklaracijas, vėliau šį faktą naudojo ginčydama sprendimą, kaip neva non bis in idem (draudimas dukart bausti už tą patį) principo pažeidimą).
Penkta, vertinant taikytino didesnio mokesčio tarifo dydį ir jo proporcingumą padarytam pažeidimui svarbi ir pareiškėjos turtinė padėtis. Byloje pareiškėja iš esmės neteikė jokių įrodymų apie jos turtinę padėtį, iš kurių būtų galima matyti, jog jos turtinė padėtis yra sunki ar kad jai gresia bankrotas ir pan. Tad laikytina, kad pareiškėja už padarytą pažeidimą nesunkiai gali sumokėti taikytą didesnį mokesčio tarifą (11 965 Eur); jos veikla dėl to esmingai nenukentėtų.
18. Apibendrinant konstatuotina, kad pareiškėjai pritaikytas didesnis mokesčio tarifas nėra pernelyg griežta ir neproporcinga ekonominė sankcija; ji yra adekvati padarytam pažeidimui ir pareiškėjai bei jos veiklai jokių esminių sunkumų nesukels; pareiškėja nesunkiai gali sumokėti jai priskaičiuotą didesnį mokestį. Tad teismo nuomone, nėra jokio pagrindo pareiškėjai sumažinti priskaičiuoto mokėtino mokesčio sumą (11 965 Eur).
19. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, tad jo naikinti nėra jokio pagrindo; taigi, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
20. Kadangi pareiškėjos skundas atmestas, tad jai nepriklauso patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (ABTĮ 40 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Dailinta“ skundą dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos sprendimo panaikinimo atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.