Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Laimanto Misiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-481-956/2021 pagal ieškovo M. K. ieškinį atsakovei A. P. dėl sumokėto avanso priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas M. K. prašė priteisti iš atsakovės A. P. 3 000 Eur sumokėtą avansą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

24. Pažymi ir tai, kad apeliantė, negrąžindama ieškovui avanso, iš esmės siekia praturtėti ieškovo sąskaita (disponuoti ieškovo pinigais be teisinio pagrindo), nors pati apeliantė net nepatyrė jokių nuostolių dėl pagrindinės sutarties nesudarymo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

25. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

26. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovo M. K. ieškinys dėl sumokėto avanso grąžinimo tenkintas visiškai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal apeliacinio skundo argumentus. Teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ar pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

27. Byloje nustatyta, kad bylos šalys 2019 m. lapkričio 16 d. pasirašė preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią jos įsipareigojo ne vėliau iki 2020 m. gegužės 31 d. įstatymo nustatyta tvarka ir forma sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėjas (atsakovė) parduotų, o pirkėjas (ieškovas) pirktų pardavėjui priklausantį nekilnojamąjį daiktą – gyvenamąjį namą su žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini), už 131 000 Eur. Pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta iki preliminariojoje sutartyje nustatyto termino pabaigos. 2020 m. birželio 8 d. ieškovas pateikė atsakovei pretenziją dėl 3 000 Eur avansinio mokėjimo grąžinimo, tačiau atsakovė 2020 m. birželio 12 d. pranešimu informavo ieškovą, kad avanso ieškovui negrąžins. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudarė ne dėl ieškovo kaltės, ieškovo nesąžiningumas nenustatytas, be to, atsakovė, nesudarius pagrindinės sutarties, nepatyrė realių nuostolių, priešingai, sudarė finansiškai naudingesnį sandorį, todėl ieškovo ieškinį tenkino visiškai ir ieškovo sumokėtą bei atsakovės priimtą ir iki šiol negrąžintą 3 000 Eur avansą priteisė iš atsakovės kaip be teisinio pagrindo įgytas turtą.

28. Vertindama atsakovės apeliaciniame skunde apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas, teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantė pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės kvestionuoja įrodymų vertinimo aspektu, t. y. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė ieškovo nesąžiningumo ir padarė nepagrįstą išvadą dėl pačios apeliantės nepasirengimo sudaryti pagrindinę sutartį.

29. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su netinkamu įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, jog įrodymų vertinimo tvarka reglamentuota CPK 185 straipsnyje. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą praktiką). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla (CPK 180 straipsnis), koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019 41 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

30. Įvertinusi byloje esančių įrodymų visetą, teisėjų kolegija, nenustatė pagrindo byloje esančius duomenis vertinti kitaip ir spręsti, jog pagrindinė (notarinė) sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovo kaltės, kaip to pageidauja apeliantė (CPK 12, 176-177, 185 straipsniai). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovas apie preliminariosios sutarties papildomas sąlygas bei notarinės sutarties sudarymo termino pabaigą sužinojo tik 2020 m. gegužės 27 d., t. y. ieškovas iki šios datos pagrįstai tikėjosi, kad notarinės sutarties sudarymo terminas yra pratęstas tokiam laikotarpiui, kol šalyje tęsis karantinas. Kaip matyti iš į bylą pateikto šalių susirašinėjimo, ieškovas 2020 m. balandžio 17 d. elektroniniu paštu gavo laišką iš nekilnojamojo turto ekspertės Ž. R., kuri nurodė, kad persiuntė apeliantės 2020 m. balandžio 17 d. atsakymą. Jame apeliantės buvo nurodyta, kad ji sutinka pratęsti pagrindinės (notarinės) sutarties sudarymą tokiam laikotarpiui, kiek iš viso tęsis karantinas Lietuvoje, jokių papildomų mokėjimų už papildomą terminą nereikalaus, taip pat neskaičiuos jokių netesybų, tačiau notarinė sutartis ankščiau ar vėliau turės būti sudaryta. Tą pačią dieną ieškovas elektroniniu paštu iš Ž. R. gavo antrąjį laišką, kuriame ji nurodė, kad anksčiau siųstame elektroniniame laiške prisegė dokumentą be parašo, todėl dabar pakartotinai siunčia jau apeliantės pasirašytą dokumentą. Ieškovo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad ieškovas antrojo pranešimo turinio nematė, buvo įsitikinęs, kad prisegtas tas pats pranešimas, tik jau su atsakovės parašu. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, aplinkybę, kad ieškovas vadovavosi pirmuoju pranešimu, o apie antrojo pranešimo turinį nieko nežinojo, iš esmės patvirtina ieškovo 2020 m. balandžio 22 d. pranešimas atsakovei, kuriame jis nurodė, kad, atsižvelgdamas į 2020 m. balandžio 17 d. pranešimą, sutinka laikinai pratęsti terminą notarinės sutarties sudarymui tokiam laikotarpiui, kiek iš viso tęsis karantinas. O apeliantės atsakymą į minėtą pranešimą dėl sutikimo pratęsti terminą notarinei sutarčiai sudaryti su papildoma sąlyga (2020 m. balandžio 24 d. pranešimas), ieškovas iš Ž. R. gavo tik 2020 m. gegužės 27 d., t. y. . y. likus dviems darbo dienoms iki pagrindinės (notarinės) sutarties sudarymo termino pabaigos. Ž. R. 2020 m. gegužės 27 d. laiške nurodė, kad įsivėlė techninė klaida, dėl kurios 2020 m. balandžio 24 d. pranešimas, kuriame buvo aptartos papildomos notarinės sutarties sudarymo pratęsimo sąlygos, ieškovui nebuvo išsiųstas. Nurodytą aplinkybę patvirtino ir teismo posėdžio metu, duodama parodymus.

31. Teisėjų kolegija sutinka, kad ieškovo elgesys, kuomet jis nesusipažino su apeliantės 2020 m. balandžio 17 d. antrojo pranešimo turiniu, neįsitikino, ar prisegtas tas pats pranešimas, tik jau su apeliantės parašu, gali būti vertinamas kaip nepakankamai rūpestingas ir atidus, tačiau nepakankamas atidumas ar rūpestingumas pats savaime nereiškia nesąžiningumo. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių apeliaciniame skunde apeliantės daromas išvadas dėl ieškovo apsimestinio elgesio, vykdant preliminariąją sutartį, t. y. jog ieškovas, žinodamas kad baigiasi terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti, siekdamas išvengti netesybų sumokėjimo, apsimetė, kad 2020 m. balandžio 17 d. pranešimo turinys jam nėra žinomas, taip pat apsimestinai 2020 m. balandžio 22 d. pranešime sutiko pratęsti pagrindinės sutarties sudarymo terminą. Vertinant nagrinėjamu atveju susiklosčiusią situaciją, reikšmingi ir teismo posėdžio metu liudytoja apklaustos Ž. R. duoti parodymai, kurie leidžia daryti išvadą, jog ir pati Ž. R., persiųsdama apeliantės 2020 m. balandžio 17 d. pranešimus, tuo metu manė, kad jie yra vienodo turinio, tik pirmasis pranešimas buvo be apeliantės parašo, o antrasis – jau su apeliantės parašu. Liudytoja Ž. R. teismo posėdžio metu taip pat parodė, kad abu 2020 m. balandžio 17 d. pranešimus rengė apeliantė, todėl apeliantės apeliacinio skundo teiginys, jog pirmąjį 2020 m. balandžio 17 d. pranešimą ieškovui nusiuntė Ž. R. savo iniciatyva, apeliantė jo nesiuntė, vertintinas kaip paremtas tik apeliantės aiškinimu ir prieštaraujantis byloje esantiems įrodymams.

32. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog byloje nustatytų aplinkybių pagrindu nėra jokio pagrindo spręsti, kad ieškovas atsisakė (vengė) sudaryti pagrindinę (notarinę) sutartį, o priešingai, bendravo ir tarėsi su apeliante dėl termino notarinei sutarčiai sudaryti pratęsimo, pagrįstai tikėjosi, kad šalių bendru sutarimu notarinės sutarties sudarymo terminas yra pratęstas tokiam laikotarpiui, kol šalyje tęsis karantinas. Skundžiamo sprendimo motyvuose pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir aptarė tarp ieškovo ir apeliantės vykusį elektroninį susirašinėjimą, kuris rodo ieškovo siekį sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, todėl teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, tinkamai pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių papildomai nekartoja. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad ieškovo kartu su ieškiniu pateiktas ieškovui banko 2020 m. kovo 2 d. siųstas elektroninis laiškas patvirtina, jog ieškovas domėjosi dėl būsto finansavimo sąlygų, todėl atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės argumentas, kad ieškovas neatliko jokių realių veiksmų siekiant gauti banko finansavimą. Iš ieškovo pažymos matyti, jog ieškovas laikotarpiais nuo 2020 m. sausio 6 d. iki 2020 m. sausio 31 d., nuo 2020 m. vasario 3 d. iki 2020 m. kovo 21 d., 2020 m. balandžio 3 d. iki 2020 m. liepos 3 d. buvo komandiruotėsi Švedijoje ir Norvegijoje. Dėl susiklosčiusios situacijos šalyje, susijusios su Covid-19 viruso plitimu, nuo 2020 m. kovo 16 d. buvo įvesti apribojimai dėl asmenų judėjimo, taip pat saviizoliacijos reikalavimai. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, kad ieškovas iki nurodyto termino neatliko turto vertinimo ir negavo banko finansavimo, taip pat neatvyko pas notarą ne dėl pirmiau nurodytų objektyvių priežasčių, o dėl to, kad neketino iki 2020 m. gegužės 31 d. sudaryti pagrindinės sutarties.

33. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo civilinės atsakomybės pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį taikymo, nepagrįstai nustatinėjo, ar buvo būtinas teismo leidimas tokiam sandoriui sudaryti. Nurodyta aplinkybė neabejotinai reikšminga, sprendžiant dėl pagrindinės (notarinės) sutarties nesudarymo priežasčių. Be to, priešingai, nei tvirtina apeliantė, nurodyta aplinkybe ieškovas rėmėsi 2021 m. sausio 6 d. pirmosios instancijos teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose. Teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kurių pagrindu teismas apeliantės nurodytą aplinkybę, kad ji su vaikais gyveno adresu (duomenys neskelbtini), vertino kaip gynybinę taktiką, atsikertant į argumentą dėl teismo leidimo, todėl jų nekartoja. Tiek šioje byloje, tiek kitose civilinėse bylose (dėl teismo leidimo išdavimo) apeliantės procesiniuose dokumentuose nurodyti adresai laikytini vienu iš kriterijų, vertinant, ar parduodamos gyvenamosios patalpos pripažįstamos šeimos turtu. Teisėjų kolegija taip pat nepritaria apeliacinio skundo argumentui, kad apeliantės veiksmai, atlikti po 2020 m. gegužės 31 d., t. y. apeliantės 2020 m. birželio 2 d. kreipimasis į teismą dėl teismo leidimo, kad būtų įvykdytas pirkimo-pardavimo sandoris su naujuoju namo pirkėju, neturi reikšmės ieškovo ir apeliantės santykių vertinimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, į šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė, vertindamas apeliantės teiginius, jog notaras, kuris tvirtino sandorį su naujuoju pirkėju, sudarant sandorį su ieškovu 2020 m. gegužės 29 d., nereikalavo teismo leidimo, patikimumo aspektu.

34. Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

35. Kiti neaptarti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

36. Apeliacinio skundo netenkinus, apeliantės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, o ieškovui priteistinos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 363 Eur advokato padėjėjo pagalbos išlaidos, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Minėtos išlaidos, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde keltų klausimų pobūdį, pateikto atsiliepimo argumentavimą, apimtį, taip pat į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 5 ir 8.11 punktų nuostatas (Teisingumo ministro 2015 m kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtinta nauja redakcija), priteistinos iš apeliantės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovo M. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 363 Eur (trijų šimtų šešiasdešimt trijų eurų) išlaidas advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.