Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Vaclovo Pauliko ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių I. K., R. L., V. M., L. Z. ir atsakovų G. K. (G. K.) ir M. K. (M. K.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. gegužės 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių I. K., R. L., V. M. ir L. Z. ieškinį atsakovams G. K. (G. K.) ir M. K. (M. K.) ir atsakovų G. K. (G. K.) ir M. K. (M. K.) priešieškinį ieškovėms V. M. ir L. Z. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

33.4. Civilinė byla yra nagrinėjama nuo 2017 m. Pirmosios instancijos teismo byla jau yra išnagrinėta tris kartus, apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta du kartus. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ne kartą teismas sudarė galimybę galutinai suformuluoti reikalavimus, teikti įrodymus, sudaryti taikos sutartį. Dėl to nėra pagrindo bylos vėl perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

34. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčo objektu yra gyvenamojo namo atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės ir kompensacijos už atidalintą turtą pinigais dydis bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymas.

36. Aiškindamas nacionalinės teisės normas, reglamentuojančias atsidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, kasacinis teismas yra nurodęs, kad asmeniui, siekiančiam įgyvendinti įstatymo suteiktą teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitų bendraturčių sutikimo dėl atidalijimo nereikia, reikalaujama suderinti tik atidalijimo būdą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-134-248/2019 25 punktą). Tai reiškia, kad atsidalijimo teisė, priešingai nei atidalijimo būdo pasirinkimo teisė, yra absoliuti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-38-611/2022, 27 punktas). Atsidalijimo teisės absoliutumas lemia tai, kad bendraturčiui, siekiančiam atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, nereikia įrodinėti atsidalijimo motyvų, egzistuojančio bendraturčių nesutarimo dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo ir (ar) kitų aplinkybių, dėl kurių yra siekiama pasinaudoti įstatymo suteikta teise. Ieškinio atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės pareiškimas reiškia, kad bylos nagrinėjimo (įrodinėjimo) dalykas yra teisingas atidalijimo būdo parinkimas.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir tinkamo dispozityvumo principo įgyvendinimo

38. Nagrinėdama šią bylą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliacijos objektas yra šalių ginčas, kuris išnagrinėtas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. gegužės 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-461-892/2023. Pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, jog nagrinėja priešieškinį dėl gyvenamojo namo su priklausiniais ir 2593 kv. m ploto žemės sklypo atidalijimo. Ginčo objektas buvo apibrėžtas po antro apeliacinio proceso – Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 4 d. nutartimi grąžino bylą trečią kartą nagrinėti iš naujo dėl atsakovų priešieškinio.

40. Nagrinėjamoje byloje iš skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinės dalies nustatyta, kad teismas nusprendė atsakovams M. K. ir G. K. lygiomis dalimis priteisti visas ieškovės V. M., L. Z. turėtas statinių dalis (tiek gyvenamojo namo, tiek pagalbinio ūkio pastatų). Nekilnojamo turto vertinimo išvadoje 2017 m. lapkričio 26 d. (II t. b. l. 23) nurodyta, kad gyvenamasis namas 1A1/m yra vieno aukšto, 80,53 kv. m bendro ploto, statytas 1952 metais, pagrindiniai sienų konstruktyvai – rąstai. Name įrengti du kambariai, sandėlis, koridorius, dvi verandos. Namas turi du atskirus įėjimus ir yra pritaikytas naudotis atskirai. Mažesnioji gyvenamojo namo dalis, tai yra išsidėsčiusi gyvenamojo namo priestatuose 2a1/m ir 3a1/m yra naudojama, tuo tarpu likusi dalis yra sutvarkyta ir jau kuris laikas neeksploatuojama (išvados 2.7 dalis, 31 psl.). Inžinerinė įranga name – krosninis šildymas, elektra. Akte pažymėta, kad ūkinis pastatas 4l1/m bei 13l1/m nugriauti.

42. Pasisakant dėl ieškovių (apeliančių) pateiktos schemos, svarbu įvertinti tai, kad R. K. (atsakovų motinai, ieškovių seseriai) buvo padovanota aiškiai apibrėžta gyvenamojo namo 43/100 dalis, susidedanti ir patalpų 1-5 ir 1-6. Likusi gyvenamojo namo dalis yra paveldėta po K. P. mirties po 1/3 ieškovėms, ir 1/3 atsakovams bendrai. Tokiomis pat dalimis paveldėti priklausiniai. Vadinasi, kad apeliantėms (atsakovėms pagal priešieškinį) nuosavybės teise viso atiteko gyvenamojo namo patalpų 1-1 (4,40 kv. m), 1-2 (5,70 kv. m), 1-3 (31,90 kv. m), 1-4 (3,97 kv. m) 1/3 dalis.

43. Nagrinėjamoje byloje apeliančių pasiūlytas atidalijimo būdas prieštarauja jų turimai nuosavybės teisei, nes apeliantės turto padalijimo būdu siekė įgyti daugiau teisių į statinius, nepasiūlydamos adekvačios kompensacijos. Atsakovams priklauso didesnė dalis gyvenamojo namo: atsakovų bendra dalis sudaro 62/100, o ieškovių – 38/100. Atsižvelgiant į tai, kad apeliančių pasiūlytas atidalijimo būdas prieštarauja CK 4.47, 4.48 straipsniams, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas teisingai priskyrė turtą natūra būtent atsakovams.

44. Apeliacinės instancijos teismas pakartoja, kad ieškovių turima idealioji gyvenamojo namo dalis nesudaro faktinės prielaidos priskirti joms jų norimą patalpą (1-6), kuri nurodyta 2022 m. sausio 11 d. matininko R. J. schemoje, nes jos plotas yra 29,08 kv. m. Atsakovams tenkanti idealioji gyvenamojo namo, kuris yra pagrindinis ginčo objektas, dalis yra didesnė nei ieškovių. Taigi, ieškovės siūlydamos atidalinti turtą, siekia 40,27 kv. m patalpos, nors joms nuosavybės teises priklauso 29,08 kv. m. Be to, apeliančių norimas turto atidalijimas grindžiamas schema, kuri yra parengta neatlikus gyvenamojo namo kadastrinių matavimų, o pavaizduota inventorino plano pagrindu, joje nėra pateikta gyvenamojo namo patalpų eksplikacijos, kitų būtinų elementų. Inventoriniame plane taip pat nėra įbraižyti formuotini objektai.

45. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad 2022 m. gruodžio 23 d. teismo posėdyje ieškovėms buvo išaiškinta teisė teikti reikalavimą dėl pastatų atidalijimo natūra bei įrodymus dėl jų vertės. Ieškovės 2023 m. vasario 3 d., vasario 28 d. teikė procesinius dokumentus, jų teigimu, įrodančius galimybę atidalinti gyvenamąjį namą natūra. Ieškovėms 2023 m. vasario 9 d. nutartimi buvo nustatytas terminas procesinio dokumento trūkumams šalinti, o jų nepašalinus procesiniais dokumentai 2023 m. vasario 24 d. nutartimi grąžinti ieškovėms, kurios minėtų nutarčių neskundė. Taigi nagrinėjamoje byloje ieškovėms (apeliantėms) buvo sudaryta galimybė įrodinėti aplinkybes, kurios būtų turinčios teisinę reikmę ūkinių pastatų priteisimui.

46. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad turto atidalijimas negali būti grindžiamas ir L. S. plano pagrindu, kuriuo netiesiogiai remiamasi apeliaciniame skunde, nors planas nebuvo priimtas. Pastebėtina, kad apeliantės nurodo labai daug turto atidalijimo variantų, prašydamos panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo, naudodamos argumentus iš savo ankstesnių procesinių dokumentų ir jų priedų.

47. Šioje byloje paminėtina, kad STR 2.02.01:2004 14 punkte reguliuojami minimalūs buto patalpų plotai: 14.1. vonios kartu su tualetu plotas – 4 m²; 14.2. buto bent vieno kambario plotas – 16 m²; 14.3. naudingas buto plotas 1 žmogui – 14 m². Pagal naudingą plotą, tenkantį ieškovėms po atidalijimo, bet kuris jų planas / siūlymas tampa neteisėtu. Gyvenamajame name yra dvišlaitis asbestcementinis stogas, kuriame yra neinventorizuota palėpė, per kurią galima patekti iki stogo konstrukcijų per patalpą, inventoriniame plane pažymėtą indeksu 1-1. Patalpa, pažymėta indeksu 1-1, atitektų pagal ieškovių pageidavimą joms. Kaip pažymėjo atsakovai, stogas yra avarinės būklės, o, norint patekti į palėpę dėl stogo remonto, reikėtų naudotis patalpa, pažymėta indeksu 1-1. Tai reiškia, kad pagal apeliančių siūlymus lieka ne tik neišspręstas neįregistruotos palėpės atidalijimo klausimas, bet ir patekimas į ją turėtų likti bendroji dalinė nuosavybė. Pagal planą patalpoje 1-2 esanti krosnis atitenka atsakovams, bet šios krosnies kaminas yra patalpoje 1-3, kuri pagal schemą atitenka ieškovėms. Patalpoje 1-6 (pagal schemą atitenka atsakovams) esanti krosnis taip pat pajungta prie to paties patalpoje 1-3 esančio kamino, nes nėra numatyta atskirų šildymo sistemų. Gyvenamajame name (patalpose 1-1, 1-2, 1-3, 1-4,) nėra vandentiekio ir nuotekų šalinimo sistemų. Kitoje gyvenamojo namo dalyje yra įrengtas vandentiekis naudojant šulinį ir nuotekų šalinimo sistema. Taigi šulinys ir lauko tualetas išliktų bendram naudojimui. Atsižvelgdamas į atsakovų kritiką dėl siūlymų atidalinti turtą natūra visiems bendrasavininkiams, apeliacinės instancijos teismas sutinka su ja. Iš esmės vien aplinkybė, jog vienbutis namas turi 2 atskirus įėjimus, nepadaro jo daliu dėl inžinierinės įrangos specifikos ir patalpų sąsajų su išliekančiais bendro naudojimo objektais.

48. Pirmosios instancijos teismas atmetė prašymą priteisti ūkinius pastatus natūra ieškovėms, nes tokie inžinieriniai statiniai, kaip šulinys ir laiko tualetas, liktų bendrąja daline nuosavybe.

49. Apeliantės V. M. ir L. Z. pabrėžė, kad jos nuosavybės teise turi žemės sklypą, kuriame ūkininkauja, todėl pagalbinio ūkio statiniai būtini ūkininkavimo-sodininkystės tikslais.

50. Minėta, pagal kasacinio teismo formuojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, sprendžiant šalių ginčą dėl atidalijimo, reikia atsižvelgti į bendraturčio teisės atsidalyti absoliutumą. Spręsdamas dėl tinkamo daikto padalijimo būdo kasacinis teismas yra nurodęs, jog daikto padalijimas natūra yra laikomas pagrindiniu atidalijimo būdu, o kompensacijos priteisimas – subsidiariu (išimtiniu). Visų pirma turi būti sprendžiamas daikto atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba kai atidalijant daiktą natūra bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais. Tokia kompensacija reikš bendraturčio dalies atidalijimą su sąlyga, kad piniginė kompensacija atitiks tikrąją atidalijamos dalies vertę. Paprastai ji yra teisinga, jeigu atitinka daikto rinkos kainą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008).

51. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad šalių santykiai yra konfliktiški, o namų valda, kuri nebūtų atidalinta atsakovams priskiriant statinius, o ieškovėms kompensaciją, toliau sudarytų prielaidas tiek buitiniams, tiek teisiniams ginčams.

52. Apeliantės V. M. ir L. Z. nepateikė įrodymų, kad tam tikri antraeiliai daiktai (ūkio paskirties statiniai) yra išskirtinai susiję su jų poreikių patenkinimu, nepasiūlė konkrečios kompensacijos už šiuos statinius. Atskirai pažymėtina, kad daiktų vertė skiriasi priklausomai nuo to, ar jie vertinami kaip daiktinių teisių kompleksas.

53. Akcentuotina, kad ūkio paskirties pastatas, kiemo statinys, garažas, inžinerinis statinys, gyvenamasis namas yra atskiri nekilnojamo turto objektai, išskyrus tuo atvejus, kai Nekilnojamojo turto registre nekilnojamieji daiktai, turintys atskirą unikalų numerį, registruojami kaip nekilnojamojo daikto priklausiniai (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnis). Nekilnojamojo turto registre registruodamas gyvenamosios paskirties statinį jo savininkas privalo pateikti suformuotą inventorizacinę bylą, kurioje yra nurodomi visi objektai, sudarantys turto kompleksą (pvz., namų valdą).

54. Pagal CK 4.12 straipsnį pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais. Esminėmis pagrindinio daikto dalimis laikomi daiktai, kurie įeina į pagrindinio daikto sudėtį ir su juo susiję taip neatskiriamai, kad be jų pagrindinis daiktas negalėtų būti naudojamas pagal paskirtį arba būtų pripažintas nevisaverčiu (CK 4.15 straipsnis).

55. Antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai (CK 4.13 straipsnio 1 dalis). Antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip (CK 4.14 straipsnio 1 dalis).

56. Teisėje turtinis kompleksas suprantamas kaip visuma bendra paskirtimi pasižyminčių civilinių teisių objektų, kurie laikomi vientisu objektu ir turi turtinę vertę. Formuojant turtinius kompleksus į vieną visumą sujungiami skirtingi turto (tiek materialaus, tiek nematerialaus) vienetai ir toks turtinių vienetų junginys yra laikomas vienu civilių teisių objektu.

57. Minėta, apeliantės teigia, kad pagal teismui jų pateiktą 2023 m. vasario 3 d. statinių atidalijimo schemą yra parinktas pats racionaliausias ir abiem ginčo šalims naudingiausias atidalijimo variantas, pagal kurį G. K. M. K. nuosavybės teise atitenka statiniai schemoje pažymėti skaičiais: 2 - Unik. Nr. (duomenys neskelbtini); 3 - Unik. Nr. (duomenys neskelbtini); 4 - Unik. Nr. (duomenys neskelbtini); 5 - Unik. Nr. (duomenys neskelbtini); 6 - Unik. Nr. (duomenys neskelbtini). O ieškovėms V. M. ir L. Z. atitinkamai: 7 - Unik. Nr. (duomenys neskelbtini); 8 - Unik. Nr. (duomenys neskelbtini); 9 - Unik. Nr. (duomenys neskelbtini); 10 - Unik. Nr. (duomenys neskelbtini); 11 - Unik. Nr. (duomenys neskelbtini); 12 - Unik. Nr. (duomenys neskelbtini). Bendro naudojimo objektais lieka pažymėti skaičiais: 13 - šulinys ir 14 – Lauko tualetas.

58. Teisėjų kolegija, kaip jau nurodė, atmeta ieškovių prieš tai nurodytą statinių padalijimo būdą, nes ieškovės nepasiūlė aiškios kompensacijos už statinius, kurie priklausė šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise (įrodymų, kaip daiktų vertė skiriasi priklausomai nuo to, ar jie vertinami kaip daiktinių teisių kompleksas, ar kaip atskiri daiktai), neįrodė, kad antraeiliai daiktai gali būti savarankiškais teisių objektais.

59. Apeliantės nurodė ir dar vieną turto atidalijimo variantą: ūkio statinių ir kitų inžinerinių statinių statusas turi išlikti nepakitęs, t. y. paliekant V. ir L. jų nuosavybės teise valdomas ir naudojamas 2/3 dalis visų minėtų statinių.

60. Pažymėtina, kad išspręsti bylą taip, kaip pageidauja apeliantės, tai yra neatidalinti ūkio statinių ir kitų inžinerinių statinių, paliekant V. ir L. jų nuosavybės teise valdomas ir naudojamas 2/3 dalis visų minėtų statinių, nėra teisinės galimybės. Jau išaiškinta, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, reikia laikytis bendraturčio teisės atsidalyti absoliutumo reikalavimo. Namų valda dalijama kaip turto kompleksas, tai yra, jei dalijamas gyvenamasis namas, tai padalijami ir pagalbiniai ūkio pastatai bei inžinieriniai įrenginiai, nebent būtų įrodyta, jog tai atskiri savarankiški daiktai. Nagrinėjamoje byloje tokių įrodymų nepateikta. Taigi ieškovės, pradėjusios teisme ginčą dėl nuosavybės atidalinimo, privalo prisiimti visas šio ginčo sureguliavimo teisines pasekmes, tai yra ne tik tas, kurios palankios ieškovėms, bet ir tas, kurios palankios atsakovams, kaip bendraturčiams. Vadinasi, gyvenamąjį namą priskyrus atsakovams, o ieškovėms V. M. ir L. Z., nepaisant šios aplinkybės, pageidaujant atidalijimo būdu gauti natūra tam tikrus pagalbinius ūkio pastatus, kuriuose galėtų laikyti įrankius, konservus, daržoves, jos turėjo ne tik pateikti statinių schemą po pageidaujamo atidalijimo, bet ir pagrįsti, kad namų valdai priklausantys pagalbiniai statiniai gali būti savarankiški teisinių santykių objektai.

61. Teisėjų kolegija atskirai pažymi, kad visai namų valdai priklauso vienas lauko tualetas ir šulinys. Ieškovės nepateikė įrodymų, kaip joms priskyrus be tualeto ir šulinio pagalbinius ūkio pastatus, šie galėtų savarankiškai funkcionuoti. Jos pačios patvirtino, kad jos negalės pilnavertiškai gyventi name, atsakovams priteisus turtą natūra, nes minėtieji statiniai yra neatsiejamai būtini gyvenimui šioje namų valdoje. Apeliacinės instancijos teismas paaiškina, kad ieškovės, jei norės gyventi name, įsiteisėjus sprendimui, privalės nuomotis ir kitu būdu legalizuoti naudojimąsi atsakovų turtu, nes pirmosios instancijos teismas visą namų valdą priteisė natūra atsakovams.

62. Pažymėtina, kad byla yra dispozityvi, todėl šalys, o ne teismas turi surinkti įrodymus, patvirtinančius šalių reikalavimo teises (CPK 12, 13 straipsniai).

63. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2022 m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2022 39 punkte pakartojo suformuotą teismų praktiką, tai yra, kad ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2008).

64. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, jog ieškovės nepasiūlė aiškios kompensacijos už statinius, kurie priklausė šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise (įrodymų, kaip daiktų vertė skiriasi priklausomai nuo to, ar jie vertinami kaip daiktinių teisių kompleksas, ar kaip atskiri daiktai), neįrodė, kad antraeiliai daiktai gali būti savarankiškais teisių objektais, esant dėl jų ginčui, įvertinant bendraturčių teisės atsidalinti absoliutumą, atsižvelgiant, kad ieškovėms priklauso itin nedidelė gyvenamojo namo dalis, atmetamas jų apeliaciniame skunde išdėstytas argumentas, kad jos galėjo sumokėti kompensaciją pinigais už G. K. bei M. K. turimą statinių dalį pagal šių asmenų pateiktą vertinimą (CK 4.47, 4.48 straipsniai).

65. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apeliančių L. Z., R. L., V. M., I. K. apeliacinis skundas dalyje dėl statinių atidalijimo atmetamas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 178, 185 straipsniai).

66. Pažymėtina ir tai, kad apeliančių teiginys, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 20 punkte neteisingai nurodė, kad <...> esminis ginčas šioje byloje kilo dėl gyvenamojo namo atidalijimo, vertintinas kaip emocinis. Pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad 2022 m. gruodžio 23 d. teismo posėdyje ieškovėms buvo išaiškinta teisė teikti reikalavimą dėl pastatų atidalijimo natūra bei įrodymus dėl jų vertės. Teisėjų kolegija pastebi, kad pagal teismo formuluotę, kaip jau išaiškinta, kuri yra panaudota pagal CK 4.12 straipsnį, 4.13 straipsnio 1 dalį, 4.14 straipsnio 1 dalį, buvo sprendžiama dėl gyvenamojo namo ir kitų statinių atidalijimo kaip daiktinių teisių komplekso.

67. Apeliantės nurodė, kad visiškai nepagrįstas teismo argumentas, paveikęs sprendimo atidalinti statinius, priteisiant ieškovėms piniginę kompensaciją, tai, kad santykiai tarp šalių ilgą laiką yra konfliktiški, todėl toliau gyventi viename gyvenamajame name nebūtų racionalu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ginčydamos šį teismo argumentą, toje pačioje apeliacinio skundo pastraipoje apeliantės aprašo įvykį, kuriame dalyvavo ir policija dėl kilusio buitinio tarp šalių konflikto. Apeliacinės instancijos teismas įvertindamas aplinkybę, jog šalys savarankiškai nesugebėjo sureguliuoti ginčo be teisėsaugos pareigūnų dalyvavo, pritaria pirmosios instancijos teismo argumentui, kad šalių bendroji dalinė nuosavybės teisė turi būti atidalinta.

68. Aplinkybė, kaip teigia ieškovės, kad atsakovai teismo posėdžio metu yra nurodę, jog ketina gyventi minėtame name, bet negyvena, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl subjektinės teisės atsidalinti įgyvendinimo, todėl dėl jos atskirai nepasisakoma. Be to, natūralu, kad sprendžiant konfliktus per policijos pareigūnų tarpininkavimą, šiuo metu nei viena iš šalių nenori nuolat gyventi gyvenamajame name.

69. Teisėjų kolegija taip pat nepasisako ir dėl argumento, jog M. K. į procesą yra įtrauktas brolio interesų pagrindu, o M. K. galimai nesuvokia bylos esmės ir jo teisėmis manipuliuoja brolis. Pastebėtina, kad nekilnojamojo turto (gyvenamojo namo) priteisimas (duomenys neskelbtini) M. K. teisių apsaugos kontekste reiškia jo socialinių interesų apsaugą ir yra objektyviai teisingas (Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos 4 straipsnis, CK 1.5 straipsnis).

70. Byloje nustatyta, kad atsakovui M. K. nuo (duomenys neskelbtini) (II t. b. l. 190). Namas savivaldybės lėšomis buvo pritaikytas, kad būtų patogu naudotis (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino aplinkybę, jog (duomenys neskelbtini), todėl būtų protinga, kad jam liktų natūra atidalintas turtas.

71. Byloje nustatyta, kad ieškovės V. M. ir L. Z. gyvenamąją vietą ginčo adresu deklaravo 2018 m. liepos 3 d. (III t. b. l. 153, 165), tai yra priėmus priešieškinį dėl pastatų atidalijimo (reikalavimas priimtas 2017 m. gruodžio 12 d.) bei pateikė įrodymus dėl mokėjimo už elektrą nuo 2018 m. liepos mėnesio (III t. b. l. 155-164), vietinės rinkliavos mokesčių mokėjimo už 2018 m. I ir III ketvirtį (IV t. b. l. 30), įrodymus dėl energijos pirkimo – pardavimo sutartį sudarymo 2018 m. liepos 21 d. (IV t. b. l. 41), tai yra po bylos iškėlimo. Vadinasi, nenuolatinio naudojimosi statiniais aplinkybė taip pat yra faktinė prielaida spręsti, jog apeliantės neįrodė, kad būtent joms turi būti priteisti statiniai natūra.

Dėl kompensacijos už turtą

72. Apeliantai M. K. ir G. K. nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu kompensacijos už turtą dydžiu. Atsakovų užsakymu turto vertintoja, teismo ekspertė I. K. atliko gyvenamojo namo ir priklausinių individualių vertinimą, ir pagal ieškovių valdomas gyvenamojo namo ir jų priklausinių dalis, apskaičiavo ieškovėms mokėtinos kompensacijos dydį. Pagal aktualią teismų praktika prioritetas teikiamas individualiam vertinimui, tačiau teismas, spręsdamas dėl pastatų atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, nepagrįstai ir nemotyvuotai taikė masinio vertinimo metodą. Be to, ieškovės lakėsi pozicijos, kad joms priteisus visus pastatus natūra, jos sutinka su vertinimo kaina.

73. Byloje nustatyta, kad atsakovai pateiktą reikalavimą dėl kompensacijos iš jų priteisimo grindė 2017 m. lapkričio 26 d. Nekilnojamo turto vertinimo išvada (II t. b. l. 23), kurioje nurodyta, kad statinių rinkos vertė – 17 500 Eur.

74. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad vien turto vertinimo akto pateikimas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovų nurodyta turto vertė yra pagrįsta, nes visuotinai žinoma, kad per pastaruosius (du) metus nekilnojamo turto kainas žymiai padidėjo. Tokią aplinkybę patvirtina masiniai turto vertinimo duomenys, pagal kuriuos vien gyvenamojo namo vertė nuo 2023 metų yra 28 400 Eur. Todėl Nekilnojamojo turto registre nurodytos vidutinės turto rinkos vertės priteisimas nagrinėjamu atveju labiau atitiktų teisingumo principą (CPK 3 straipsnio 8 dalis, 178, 185 straipsnis).

75. Apeliantai teigia, kad pagal kasacinio teismo praktiką tik tuo atveju, jei nėra individualaus vertinimo, galima remtis masinio vertinimo metu nustatyta turto verte. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-611/2016 buvo nagrinėjama situacija, kai kompensacija už atidalintiną turtą buvo nustatyta masinio vertinimo būdų nesant individualaus vertinimo (su masiniu vertinimu nesutikusi šalis nedarė individualaus vertinimo), ir teismas konstatavo masinį vertinimą kaip tinkamą kompensacijos nustatymo pagrindą nesant individualaus.

76. Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantų argumentu, kad jų pateikta 2017 m. lapkričio 26 d. Nekilnojamo turto vertinimo išvada (II t. b. l. 23) galėtų būti aktuali priimant sprendimą po penkių metų.

77. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog kai bendroji dalinė nuosavybė atidalijama bendraturčiui sumokant kompensaciją, turi būti nustatyta bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio daikto rinkos kaina bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo metu ir pagal tai, atsižvelgiant į atidalijamo bendraturčio dalies dydį, apskaičiuojama jam priteistinos kompensacijos suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2012). Teismo teisės spręsti dėl kompensacijos dydžio neriboja ieškovo reikalavime nurodyta suma. Teismas iš bylos duomenų sprendžia dėl priteistinos kompensacijos dydžio, vertina, koks dydis yra teisingiausias, labiausiai atitinkantis šalių interesus, užtikrinantis interesų balansą. Didesnės, nei nurodyta ieškinyje, kompensacijos nustatymas savaime nelaikytinas ieškinio ribų peržengimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-416-969/2017 33 punktą).

78. Tokia kompensacija visais atvejais turi atitikti tiek proporcingumo, tiek teisingumo principus, tai reiškia, kad paprastai (pagal bendrąją taisyklę) kompensacija pinigais turi atitikti turto dalies, kurią po atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės gavo natūra kitas bendraturtis, rinkos vertę. Todėl CK 4.80 straipsnio 2 dalyje reglamentuota atidalijamam bendraturčiui mokama kompensacija pinigais turi būti aiškinama tiek kaip teisingas atlyginimas pinigais už jo iki atidalijimo turėtą bendrosios dalinės nuosavybės dalį, tiek kaip bendraturčio, kuris po atidalijimo tampa viso buvusio bendro turto savininku, teisingas atlyginimas pinigais už natūra po atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės įgytąją turto dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-403/2021, 29 punktas).

79. Tačiau pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tai neeliminuoja teismo pareigos, atsižvelgiant į būtinumą užtikrinti bendraturčių, kaip turto savininkų, interesus, sprendžiant, kokia kompensacija konkrečiu atveju yra teisinga, atsižvelgti ir į kitus reikšmingus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-416-969/2017, 23 punktas).

80. Apibendrinant nurodytą kasacinio teismo išaiškinimą, atkreipiant dėmesį į tai, kad daikto rinkos kaina nustatoma bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo metu, o teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti dėl kompensacijos dydžio, apeliantų skundas dalyje dėl iš jų priteistos kompensacijos atmetamas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 178, 185 straipsniai).

Dėl teisės į nešališką ir objektyvų bylos išnagrinėjimą

81. CPK 21 straipsnyje nustatyta, kad teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir nešališki.

82. Viena iš tinkamo teisinio proceso garantijų yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teisė į nešališką teismą yra viena žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 6, 21 straipsniai).

83. Teisėjų kolegija nurodo, kad įrodinėjamas šališkas bylos išnagrinėjimas, kuris argumentuojamas tuo, kad byla nebuvo išnagrinėta taip, kaip pageidauja proceso dalyviai, nėra teisinis pagrindas pripažinti, jog byla išnagrinėta neobjektyviai. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus atmesti apeliančių L. Z., R. L., V. M., I. K. prašymą grąžinti bylą nagrinėti iš naujo ketvirtą kartą, prašymas pakeisti bylos teismingumą nebėra aktualus.

84. Apeliančių L. Z., R. L., V. M., I. K. apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, kad teismas buvo šališkas, nes 2023 m. kovo 3 d. nutartyje pažymėta, kad priėmus ieškovių teikiamus papildomus įrodymus ir argumentus bus užvilkintas daugiau nei 5 metus trunkantis procesas, nes bus būtina pakarotinai siūlyti formuluoti reikalavimus bei teikti (rinkti) papildomus įrodymus, nepatvirtina šališkumo. Aplinkybė, jog buvo atidėtas 2022 m. gruodžio 14 d. teismo posėdis, teismui siūlant atsakovams pašalinti priešieškinio trūkumų šalinimą, yra susieta su teismo pareiga išnagrinėti ginčą pagal apeliacinės instancijos teismo nutartyje esančius išaiškinimus.

85. Apeliantės taip pat teigia, kad teismo šališkumą įrodo tai, jog teismas atsisakė priimti jų pateiktą 2023 m. vasario 28 d. patikslintą atsiliepimą su išsamiu paaiškinimu, kodėl ieškovės pasirinkto atitinkamą savo teisių gynimo būdą su atsiliepimu į priešieškinį, teikiant nekilnojamojo turto atidalijimo siūlymą išsamiu paaiškinimu.

86. Atkreiptinas apeliančių dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo atsisakymas priimti apeliančių vis teikiamus patikslinančius paaiškinimus, kuriais jos remiasi apeliacine skundė ir dėl kurių visų pasisakė apeliacinės instancijos teismas, neužkirto galimybės tolesnei bylos eigai ir teisei į apeliaciją.

87. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime, priimtame byloje Nr. 15/99-34/99-42/2000, konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga. Teisėjo ir teismų nešališkumas užtikrinamas nustatant draudimus ir apribojimus teisėjams nagrinėti bylas, jeigu yra aplinkybių, keliančių abejonių dėl teisėjo nešališkumo.

88. Vadovaujantis nusistovėjusia EŽTT praktika, nešališkumas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme gali būti nagrinėjamas dviem aspektais, t. y. pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį testus (žr., pvz., EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo byloje M. prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, par. 73).

89. Vadovaujantis subjektyviuoju testu, yra atsižvelgiama į konkretaus teisėjo įsitikinimus ir elgesį, t. y. ar teisėjas konkrečioje byloje turi kokį nors išankstinį nusistatymą ar tendencingumą, o vadovaujantis objektyviuoju testu, yra nustatoma, ar pats teismas ir jo sudėtis suteikė pakankamas garantijas, kad būtų pašalintos bet kokios teisėtos abejonės dėl jo nešališkumo (žr., pvz., ten pat).

90. Taikant subjektyvųjį teisėjo nešališkumo testą yra laikomasi teisėjo nešališkumo prezumpcijos (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje K. prieš Kiprą, peticijos Nr. 73797/01, par. 119). EŽTT yra pripažinęs, kad asmeninis teisėjo nešališkumas yra preziumuojamas, kol nėra tam prieštaraujančių įrodymų (žr., pvz., EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimo byloje W. prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, par. 43; 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje M. prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06, par. 94).

91. Objektyvusis teisėjo nešališkumo testas yra laikomas papildoma garantija, atsižvelgiant į tai, kad kai kuriose bylose gali būti sudėtinga pateikti įrodymus, paneigiančius teisėjo subjektyviojo nešališkumo prezumpciją (žr. EŽTT 1996 m. birželio 10 d. sprendimo P. prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 22399/93, par. 32). Taikant objektyvųjį teisėjo nešališkumo testą reikia nustatyti, ar, be teisėjo elgesio, yra kitų patikrinamų faktų, kurie gali kelti abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Taikant šį testą didelė reikšmė suteikiama suinteresuoto asmens požiūriui, objektyvaus stebėtojo nuogąstavimams. Tai, kaip situacija atrodo, turi tam tikros svarbos arba, kitaip tariant, „teisingumas ne tik turi būti įvykdytas, jis taip pat turi atrodyti įvykdytas“ (žr., pvz., D. C. prieš Belgiją, peticijos Nr. 9186/80, par. 26; M. prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06, par. 98). Tačiau nepaisant suinteresuoto asmens nuogąstavimų reikšmės, svarbu pabrėžti, kad nors tokie nuogąstavimai yra svarbūs, tačiau nėra lemiami, sprendžiant dėl teisėjo nešališkumo. Lemiamą reikšmę šiuo atžvilgiu turi tai, ar suinteresuoto asmens būgštavimai gali būti laikomi objektyviai pateisinamais (žr., pvz., W. prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, par. 44). Objektyvusis testas paprastai yra susijęs su hierarchinių ar kitų ryšių tarp teisėjo ir proceso dalyvių nustatymu arba to paties asmens skirtingų funkcijų vykdymu teisminiame procese (žr. K. prieš Kiprą, peticijos Nr. 73797/01, par. 121). Todėl kiekvienu atveju turi būti sprendžiama, ar ginčijami santykiai yra tokio pobūdžio ir laipsnio, kad būtų galima konstatuoti teisėjo ar teismo nešališkumo trūkumą (žr., pvz., W. prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, par. 47).

92. Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytu teisiniu reguliavimu ir EŽTT praktika, įvertinusi apeliacinių skundus argumentus dėl galimo teismo šališkumo, apeliantėms nenurodžius jokių kitų objektyvių aplinkybių, išskyrus teismo išspręstus procesinius klausimus bylą nagrinėjant trečią kartą iš naujo bei savo pateiktą CK4.80 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimą, sudarančių pagrindą pagrįstai abejoti teisėjos nešališkumu, pripažįsta teisiškai nepagrįstais ieškovių argumentus dėl bylą nagrinėjusio teismo (teisėjos) šališkumo.

93. Apeliantės taip pat teigia, kad bylą nagrinėjančio teismo reikalavimas pateikti minėtų pastatų kadastrinių matavimų bylas, gyvenamojo namo ir/ar kitų statinių atidalinimo projektą, atitinkantį įstatymų reikalavimus ir suderintą su valstybinėmis pastatų projektavimą ir statybų priežiūrą atliekančiomis institucijomis, iš kurio būtų aišku, kokias konkrečiai pastatų dalis (atsiras patalpas, kadastrinių matavimų byloje pažymėtas atitinkamais indeksais, nurodant jų plotą ir kitus duomenis) yra nerealus įvykdyti laiko atžvilgiu (davus 7 dienų terminą šiam trūkumui pašalinti). Išdėstyto pirmosios instancijos teismo reikalavimo įgyvendinimas užtruktų vienerius metus ir daugiau. Tokiu būdu užkertamos bet kokios realios galimybės ieškovėms gintis nuo jų atžvilgiu pareikšto priešieškinio.

94. Teisėjų kolegija pakartoja, kad atliktų procesinių teismo veiksmų teisėtumo kontrolė įvyksta per apeliacijos procesą. Kita vertus, atskirai pažymėtina, kad priešieškinis buvo pareikštas 2017 m. gruodžio 11 d. dar civilinėje byloje Nr. e2-35-494/2021, kai byla buvo nagrinėjama pirmą kartą. Apeliantes atstovavo profesionalus teisininkas, tai yra advokato padėjėjas R. J., kuris pagal kasacinio teismo praktiką, kuri yra aiškiai suformuota tokios kategorijos bylos, žinojo apie keliamus reikalavimus dėl teismui teiktino atidalinimo patalpų (statinių) plano (schemos).

95. Konstatuojama, jog po penkių bylinėjimosi metų teismo reikalavimas pateikti minėtų pastatų kadastrinių matavimų bylas, gyvenamojo namo ir/ar kitų statinių atidalinimo projektą, atitinkantį įstatymų reikalavimus ir suderintą su valstybinėmis pastatų projektavimą ir statybų priežiūrą atliekančiomis institucijomis, negalėjo būti netikėtas, kurio įgyvendinimui būtų poreikis numatyti ilgesnį nei įprastas įstatyme nustatytas terminas trūkumams šalinti. Taigi teismas po penkių bylinėjimosi metų suteikė įstatyme nustatytą terminą trūkumams pašalinti, todėl apeliacinės instancijos teismas negali pripažinti, kad įstatyme numatytas terminas ir pritaikytas apeliantėms yra susijęs su įrodinėjamu išankstiniu teismo šališkumu.

96. Atsižvelgdama į prieš nurodytas bylos nagrinėjimo procesines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovių (apeliančių) argumentai dėl teismo šališkumo nagrinėjant atidalijimo klausimą, atmestini kaip neteisėti ir nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas sudarė visas galimybes ieškovėms įrodyti savo teiginį – šalys yra lygiaverčiai gyvenamojo namo atitinkamų dalių bendrasavininkiai. Apeliantės nepasinaudojo teise teikti įrodymus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė jų atsikirtimą statinius atidalyti natūra.

Dėl teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, aiškinimo ir taikymo

97. Tiek ieškovės, tiek atsakovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu.

98. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). CPK 93 straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat prašymus dėl proceso atnaujinimo (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

99. Taigi CPK 93 straipsnis nustato bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, kurios pagrindu laikomas principas „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal bylos proceso rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017, 13 punktas; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021, 21 punktas; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-823/2021, 13 punktas). Vis dėlto teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022, 65 punktas).

100. Konvencijos požiūriu EŽTT yra nurodęs, kad taisyklė „pralaimėtojas moka“ ir atitinkama taisyklė, pagal kurią reikalaujama atlyginti kitos šalies patirtas proceso išlaidas (įskaitant advokato atlyginimą), proporcingas sėkmei procese ir priklausančias nuo ieškinio vertės, atgraso potencialius bylininkus nuo išpūstų ieškinių teismuose pateikimo, ji gali būti laikoma teisės kreiptis į teismą apsunkinimu. Toks ribojimas nelaikytinas per se (savaime) nesuderinamu su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi. Kita vertus, ribojimas, paveikiantis teisę į teismą, nebus suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, jei jis neatitiks teisėto tikslo ir nebus pagrįsto proporcingumo ryšio tarp taikomų priemonių ir ribojimu siekiamo tikslo (žr. 2013 m. liepos 18d. sprendimą byloje K. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28963/10). Neprotingo dydžio bylinėjimosi išlaidos gali kelti problemų pirmiausiai tais atvejais, kai šalies civilinis ieškinys buvo patenkintas bent iš dalies. Tokiais atvejais labai didelės bylinėjimosi išlaidos gali „uzurpuoti“ didelę dalį ar net visą šaliai priteistą piniginį atlyginimą. Nepateikus svarių priežasčių tokiam rezultatui pateisinti, bylinėjimasis tampa beprasmis, o teisė į teismą – teorinė ir iliuzinė (žr. 2021 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Č. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 49083/18).

101. Taigi, remiantis EŽTT praktika, nacionaliniai teismai, skirstydami šalių procese patirtas bylinėjimosi išlaidas, turi atsižvelgti ne tik į galutinį bylos rezultatą, bet taip pat įvertinti ir tai, ar konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų paskirstymas yra sąžiningas – neatima šalims pagrįstai priklausančių piniginių kompensacijų. Tuo atveju, kai bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas nulemtų visišką šaliai pagrįstai priklausančios piniginės kompensacijos netekimą, teismai turi taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį, leidžiančią nukrypti nuo taisyklės „pralaimėjęs moka“ taikymo ir užtikrinti sąžiningą bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymą.

102. Atsakovai nurodė, kad bylinėjimosi išlaidos buvo patirtos dėl netinkamo ieškovių procesinio elgesio. Nuo pat bylos pradėjimo 2017 metais atsakovai išgrynino ginčo esmę, nurodydami, kad neprieštarauja dėl ieškovėms padovanotų žemės sklypo dalių atidalijimo bei siekdami visiško atidalijimo. Atsakovai mano, kad trečiųjų asmenų R. L. ir I. K. priešinga pozicija paveikė tai, jog šalys nesusitarė taikiai. Iš Taikos sutarties pašalinus su priešieškiniu susijusius klausimus, ieškovėms ir tretiesiems asmenims liko vienintelis rūpimas klausimas – bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, nes, kaip jos manė, šį klausimą taikos sutartyje būtinai turi išspręsti šalys. Šalys nesugebėjo pasiekti kompromiso, o teisminė byla buvo ieškinio dalyje buvo pradėta būtent dėl ieškovių atsisakymo derinti poziciją su atsakovais ir dėl jų kitų asmenų nuosavybės negerbimo. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ieškovėms ir tretiesiems asmenims nagrinėjamu atveju negali būti priteistos net tenkinus jų ieškinį.

103. Teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamoje byloje apeliantų prašymas nepriteisti iš jų jokių ieškovių teisinės pagalbos ir kitų bylinėjimosi išlaidų negali būti tenkinamas. Byloje nustatyta, kad teismas turėjo įdėti nemažai pastangų, jog galėtų išnagrinėti visas ginčo aplinkybes. Pažymėtina, jog būtent atsakovai taip ir neįrodė reikalavimo dėl žemės sklypo atidalijimo. Toks atsakovų prašymas pažeidžia CPK 98 straipsnio nuostatas, todėl jų apeliacinio skundo reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo atmetamas.

104. Ieškovės įrodinėja, kad teismas tinkamai nenustatė jų bylinėjimosi išlaidų apimties. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo 42-ame punkte nurodyta, kad vertinant, kad byloje buvo nagrinėti trys reikalavimai, ieškovėms turi būti atlyginta 67 procentų jų patirtų išlaidų, o atsakovams – 33 procentai. Toks teismo bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, anot apeliančių, absoliučiai prieštarauja įstatymui. Apeliantės pabrėžė, kad atsakovų prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis yra akivaizdžiai neproporcingas ir neatitinka kriterijų keliamų atitinkamų teisinių paslaugų įkainojimui. Apskritai priešieškinio reikalavimas dėl žemės atidalijimo nebuvo tinkamai paruoštas. Be to, G. K. 2015 m. gruodžio 18 d. prašymą Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriui dėl detaliojo plano rengimo sustabdymo ir tvirtinimo (Dok. Nr. 47589). Iš šio prašymo turinio matyti, kad atsakovo interesai žemės sklypą atidalinti tokiu būdu, kokiu šiai atidalinta pagal ieškinį.

105. Teisėjų kolegija pažymi, kad visi byloje dalyvaujantys asmenys kaltini vieni kitus tuo, kad iš esmės nesant ginčo dėl žemės atidalijimo, bylos šalys bylinėjosi penkerius metus. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovėms turi būti atlyginta 67 procentų jų patirtų išlaidų, o atsakovams – 33 procentai. Teisėjų kolegija sutinka, kad tokia proporcija yra teisinga. Ieškovių ieškinys dėl 2,4887 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) atidalijimo iš bendrosios nuosavybės buvo patenkintas, o atsakovai kėlė du reikalavimus, iš kurių vienas buvo patenkintas. Taigi keisti nustatytos proporcijos nėra teisinio pagrindo (CPK 3 straipsnio 1 dalis).

106. Bylą nagrinėjant pirma instancija (pirmą kartą) ieškovės bendroje sumoje yra patyrusios bylinėjimosi išlaidų už teisinių paslaugų teikimą sumoje – 2000 eurų ir už žyminio mokesčio sumokėjimą sumoje – 75 eurai. Pagal 2018 m. spalio 18 d. ieškovių atstovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo civilinėje byloje Nr. e2-1284-494/2018 (DOK-47707) (viso 800 eurų; kiekvienai iš ieškovių po 200 eurų) ir pagal 2020 m. rugsėjo 24 d. ieškovių atstovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo civilinėje byloje Nr. e2-520-494/2020 (DOK-46127) (viso 1200 eurų; L. Z. bei V. M. po 450 eurų ir R. L. bei I. K. po 300 eurų). Žyminis mokestis apmokėtas iš R. L. banko sąskaitos.

107. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme Vilniaus apygardos teisme ieškovės bendroje sumoje yra patyrusios bylinėjimosi išlaidų už teisinių paslaugų teikimą sumoje – 1000 eurų ir už žyminio mokesčio sumokėjimą sumoje – 75 eurai. Pagal 2021 m. gegužės 18 d. prašymą kiekviena iš šalių yra patyrusi po 250 eurų sumą už teisines paslaugas. Žyminis mokestis apmokėtas iš V. M. banko sąskaitos.

108. Bylą perdavus nagrinėti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmams ieškovės bendroje sumoje yra patyrusios bylinėjimosi išlaidų už teisinių paslaugų teikimą sumoje – 800 eurų ir 150 eurų už su gyvenamuoju namu susijusių brėžinių ir aiškinamojo rašto parengimą. Pagal 2022 m. vasario 18 d. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo civilinėje byloje Nr. e2-73-647/2022 (DOK-10628) L. Z. bei V. M. patyrė po 250 eurų, o R. L. bei I. K. po 150 eurų bylinėjimosi išlaidų už teisines paslaugas. Pagal pridedamą kasos pajamų orderio kvitą Serija POKM Nr. 2202880 patirta 150 eurų (apmokėta V. M.) už gyvenamojo namo naudojimosi/atidalinimo tvarkos nustatymo schemą su aiškinamuoju raštu.

109. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė V. M. patyrė 1 919 Eur išlaidų advokato padėjėjo teisinei pagalbai bei žyminiam mokesčiui sumokėti, todėl jai priteistina iš atsakovų lygiomis dalimis 1 285,73 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 2 dalis). I. V. M. sumokėjo 150 Eur už namo padalijimo schemą. Ieškovių argumentą dėl namo padalijimo pripažinus nepagrįstu, ieškovei minėtos išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Ieškovės L. Z. bylinėjimosi išlaidos sudarė 1 750 Eur, todėl jai iš atsakovų lygiomis dalimis priteistina 1 172,50 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovės R. L. išlaidos advokato padėjėjo teisinei pagalbai ir žyminiam mokesčiui sudarė 1 225 Eur, todėl jai iš atsakovų lygiomis dalimis priteistina 820,75 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovės I. K. bylinėjimosi išlaidos sudarė 1 150 Eur, todėl jai iš atsakovų lygiomis dalimis priteistina 770,05 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

110. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas detaliai išskaičiavo pagal kiekviename procese šalių reikalavimus patvirtintas aplinkybes, tenkintų ir atmestų prašymų proporciją. Ieškovės matematiniais skaičiavimais tik sudėjo jų sumokėtas sumas, neįvertindamos išspręsto procesinio klausimo rezultato. Teisėjų kolegija nenustatė, kad būtų neteisingai išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Kaip jau nurodyta, teismai, skirstydami šalių procese patirtas bylinėjimosi išlaidas, turi atsižvelgti ne tik į galutinį bylos rezultatą, bet taip pat įvertinti ir tai, ar konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų paskirstymas yra sąžiningas – neatima šalims pagrįstai priklausančių piniginių kompensacijų. Atsižvelgiant į tai, ieškovių apeliacinis skundas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų atmetamas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 178, 185 straipsniai).

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

111. Atsakovai teigia, kad savo procesiniuose dokumentuose, duodant paaiškinimus teismui, ieškovės, po priešieškinio šioje civilinėje byloje pateikimo, melagingai dėstė, kad gyvenamajame name gyvena nuo K. P. mirties. Įrodžius priešingą situaciją, atsakovai prašė pirmosios instancijos teismo skirti baudą už priesaikos sulaužymą, tačiau teismas dėl to nepasisakė. Teismas, anot apeliantų, taip pat visiškai nepasisakė dėl ieškovių pagal pradinį ieškinį piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, nors atitinkamas prašymas buvo reiškiamas dar 2021 metais.

112. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

113. CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigota atlyginti kitai šaliai jos patirtus nuostolius. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė už piktnaudžiavimą procesu paskirti baudą. Teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje nurodytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5 000 eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui (CPK 95 straipsnio 2 dalis). Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį numatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę. Pagal formuojamą kasacinio teismo CPK 95 straipsnio normų teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos šios sąlygos: šalies nesąžiningumas ir ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento, kuriame suformuluotas prašymas, nepagrįstumas, jį pateikiant teismui, arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Įstatyme nustatytos teisės pareikšti ieškinį ar paduoti apeliacinį skundą, remiantis kasacinio teismo pozicija, įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2014).

114. Nagrinėjamojoje byloje teismas nenustatė, jog ieškovės nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį ar sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad ieškovės pareiškė ieškinį, tikslino procesinių dokumentų turinį, keitė paaiškinimus, savaime negali būti laikomas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, kadangi ieškovės, naudojosi procesinėmis teisėmis pagal savo subjektyvų neteisinį supratimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovų prašymas skirti ieškovėms baudą CPK 95 straipsnio 2 dalies pagrindu netenkintinas.

Dėl procesinės bylos baigties

115. Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantai, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantai nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinius skundus atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

116. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pagal CPK 320 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai; apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Byloje nenustatyta CPK 320 straipsnio pažeidimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

117. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

118. Kadangi šalių apeliaciniai skundai atmesti, apeliantams bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliaciniame procese neatlygintinos.

119. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Ieškovių I. K., R. L., V. M. ir L. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovų G. K. ir M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.