Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2YT-7113-1003/2017, kuria pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo laikytas nepaduotu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas A. B. pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydamas patvirtinti juridinį faktą, kad V. V. ir N. V. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) atsiėmė iš pareiškėjo natūra 2012-11-12 antstolio turto perdavimo aktu.

Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. gegužės 31 d. nutartimi pareiškėjui A. B. nustatė 7 dienų terminą pašalinti pareiškimo trūkumus.

Teismas įpareigojo pareiškėją nurodyti sąlygų, reikalingų juridinę reikšmę turintiems faktams nustatyti, buvimą (CPK 445 str.), kokio teisinio rezultato siekia suformuluotu pareiškimo dalyku, nurodant aplinkybes, kad žemės sklypo perdavimo išieškotojui vykdymo procese procedūra nebuvo pasiektas pareiškėjo siekiamas teisinis rezultatas ir tam būtinas savarankiškas procesas Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXVI skyriuje nustatyta tvarka. Taip pat įpareigojo pareiškėją nurodyti aplinkybes ir pateikti įrodymus, kad pareiškime formuluojamas savarankiškas reikalavimas turi būti sprendžiamas CPK XXVI skyriaus nuostatomis, o ne vykdymo procese vykdomojoje byloje Nr. 98-1064/2011. Teismas nurodė pareiškėjui sumokėti dalį byloje mokėtino žyminio mokesčio, o prašymą dėl atleidimo nuo likusios dalies žyminio mokesčio, pagrįsti svariais motyvais, pateikti duomenis ir įrodymus apie visą turtinę padėtį.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. birželio 14 d. nutartimi pareiškėjo A. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui.

Teismas nurodė, kad 2017 m. birželio 9 d. pareiškėjas pateikė patikslintą pareiškimą, kuriame prašė atleisti jį nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, tačiau jokios žyminio mokesčio dalies jis nesumokėjo. Be to, pareiškėjui buvo išaiškinta, kad atsižvelgiant į jo turtinę padėtį, jis turi teisę kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos antrinės teisinės pagalbos gavimo ir kartu būti atleistas 100 proc. nuo mokesčių valstybei mokėjimo. Pareiškėjas nesumokėjo žyminio mokesčio dalies, atsisakė pasinaudoti valstybės garantuojama antrine teisine pagalba.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas A. B. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės, prijungti vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) kaip pagrindinį pareiškimo dalyko (fakto) nustatymo (patvirtinimo) šaltinį. Atskirasis skundas grindžiamas argumentais:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja

V. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

7. Europos žmogus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas, kurio esmė yra tai, jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Tačiau pažymėtina, kad ši teisė negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra realizuojama tam tikra CPK nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio, t. y. įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (CPK 80 str.). Įstatymų leidėjas, nustatydamas žyminį mokestį, siekė kelių viešajam interesui svarbių tikslų: netiesiogiai užkirsti galimybę nepagrįstiems reikalavimams, padengti tam tikrą dalį valstybės išlaidų, skirtų teismams išlaikyti, skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan.

8. CPK imperatyviai reglamentuoja žyminio mokesčio dydį (CPK 80 str.) bei atleidimo nuo viso ar dalies žyminio mokesčio mokėjimo sąlygas ir tvarką (CPK 83 str.), kuri visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų turtinės, procesinės ar kitokios padėties, užtikrina vienodas galimybes kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Nagrinėjamu atveju už pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo mokėtinas žyminis mokestis sudaro 41 Eur (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 7 d.). Pareiškėjas nėra sumokėjęs žyminio mokesčio, prašė jį atleisti nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. birželio 14 d. nutartyje konstatavo, kad pareiškėjas nėra sumokėjęs nė dalies žyminio mokesčio ir laikė, kad A. B. nevykdė teismo įpareigojimų ištaisyti pareiškimo trūkumus. Apeliantas, kvestionuodamas skundžiamą nutartį, teigia, kad civilinio proceso normos nenumato, jog proceso dalyvis gali savarankiškai nustatyti žyminio mokesčio dydį, pastarajam kreipiantis į teismą, jas proceso dalyviui gali nustatyti tik teismas. Taigi, byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. B. pareiškimą laikė nepaduotu, konstatuodamas, kad pareiškėjas nesumokėjo žyminio mokesčio dalies.

9. Pagal CPK 83 straipsnio 3 dalį asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Ši norma yra skirta užtikrinti asmenų, kurių materialinė padėtis yra sunki, teisę į teisminę gynybą. Pažymėtina, kad prašymas iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas, prie jo turi būti pridedami įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą. Atitinkamai turi būti motyvuota ir teismo nutartis dėl šio prašymo, t. y. teismas kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas pareiškėjo prašymą atleisti iš dalies nuo žyminio mokesčio mokėjimo, turi įvertinti įrodymų, atspindinčių šalies turtinę padėtį, visumą (prašančiojo asmens pateiktus duomenis apie nuosavybės teise valdomą turtą, gaunamas pajamas ir pan.) bei kitas bylos aplinkybes ir tik tuomet spręsti, ar pareiškėjas gali sumokėti įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį. Jeigu teismas pripažįsta, kad pareiškėjo turtinė padėtis neleidžia jam sumokėti visos žyminio mokesčio sumos, teismas turi nustatyti, kokio dydžio žyminio mokesčio dalį pareiškėjas privalo sumokėti per teismo nustatytą terminą ir atitinkamai nuo kokios žyminio mokesčio dalies sumokėjimo yra pagrindas jį atleisti. Taigi, vadovaujantis aukščiau minėta teisės norma, spręstina, kad teisė spręsti žyminio mokesčio sumokėjimo ir atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo suteikta tik teismui. Sutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad proceso dalyvis negali savarankiškai nustatyti mokėtino žyminio mokesčio dydį, tai turi atlikti teismas, įvertinęs pareiškėjo turtinę padėtį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė atleisti jį nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, tačiau pirmosios instancijos teismas šio klausimo nesprendė, nevertino pareiškėjo turtinės padėties, nenurodė, kokią žyminio mokesčio dalį pareiškėjas privalo sumokėti.

10. CPK 83 straipsnio 3 dalis nustato, kad asmuo nuo žyminio mokesčio mokėjimo gali būti atleidžiamas (tik) iš dalies, išskyrus 83 straipsnio 1 dalyje nurodytus atvejus, kai žyminio mokesčio mokėti asmuo apskritai neprivalo. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad jeigu apelianto turtinė padėtis iš tikrųjų yra sunki ar jis negali turimu turtu disponuoti dėl pritaikytų areštų, jis gali naudotis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo teikiamomis lengvatomis ir tokiu atveju žyminio mokesčio jam mokėti apskritai nereikėtų (paminėto įstatymo 11 str. 2 d., 12 str. 6 p., 14 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas 2017 m. gegužės 31 d. nutartyje pagrįstai pasiūlė apeliantui kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos antrinės teisinės pagalbos suteikimo, tačiau apeliantas šia teise nepasinaudojo. Tai, kad apeliantas nepasinaudojo nemokama teisine pagalba, teismas nelaikė pareiškimo trūkumu. Teismas apeliantui pasiūlė, bet nevertė naudotis nemokama teisine pagalba.

11. Apeliantas atskirajame skunde teigia, kad teismas 2017-06-14 nutartyje nenurodė jokių pastabų dėl patikslinto pareiškimo turinio, todėl laikytina, kad pareiškėjas ištaisė pareiškimo trūkumus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiuo atskirojo skundo argumentu, konstatuodamas, kad pirmosios instancijos teismas 2017 m. birželio 14 d. nutartimi pareiškėjo pareiškimą laikė nepaduotu tuo pagrindu, jog pareiškėjas nesumokėjo žyminio mokesčio dalies. Pirmosios instancijos teismui nenustačius pareiškimo turinio trūkumų, o pareiškėjui jų neskundžiant, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nagrinėti ir pasisakyti dėl kitų pareiškimo trūkumų ištaisymo pagrįstumo.

12. Atskirasis skundas argumentuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 115 str. 3 dalies nuostatą, kadangi su 2017-06-14 nutartimi jokių procesinių dokumentų pareiškėjui negrąžino, priedus pareiškėjui teismas grąžino vėliau.

13. CPK 115 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu dalyvaujantis byloje asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu pašalina trūkumus, procesinis dokumentas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną. Priešingu atveju procesinis dokumentas laikomas nepaduotu ir ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo termino trūkumams pašalinti pabaigos dienos teisėjo nutartimi kartu su priedais grąžinamas jį padavusiam asmeniui. Ši teisės norma reglamentuoja maksimalų terminą, per kurį turi būti išspręstas klausimas dėl dokumentų grąžinimo tuo atveju, jei dokumento trūkumai nėra pašalinti. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjui neįsiteisėjusi 2017-06-14d. Šiaulių apylinkės teismo nutartis buvo įteikta 2017-06-20d. Kadangi ši teismo nutartis skundžiama, pareiškėjui pagrįstai kartu su nutartimi nebuvo grąžinti dokumentai, nes nebuvo praėjęs septynių dienų jos apskundimo terminas ir nutartis nebuvo įsiteisėjusi.

14. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis bylos duomenimis, sprendžia, kad kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nenagrinėja ir dėl jų nepasisako.

15. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis aukščiau nurodytais motyvais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nesprendė pareiškėjo A. B. prašymo dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo klausimo, todėl skundžiama teismo nutartis naikintina ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui spręsti pareiškėjo atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio nustatymo klausimą (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui iš naujo spręsti pareiškėjo A. B. prašymą dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo.