Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Jurgis Kiškis Baudžiamoji byla Nr. 1A-197-290/2016

Teisėjas Valdas Petraitis Teisminio proceso Nr. 1-01-1-42215-2015-5

2016 m. kovo 30 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Danutės Giačaitės ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Urtei Zagurskytei, dalyvaujant prokurorui Andrejui Klimaševskij, nuteistajam A. S., jo gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir nubaustas laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7, 8 punktais, A. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams 6 mėnesiams, įpareigojant jį neišeiti iš namų nuo 22:00 val. ik 6:00 val. jei tai nesusiję su darbu arba mokymusi; neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. S. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje išteisintas neįrodžius, kad jis padarė veiką, turinčią šio nusikaltimo požymių.

Civilinių ieškovių Kauno teritorinės ligonių kasos (toliau – Ligonių kasa) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) ieškiniai patenkinti visiškai, iš A. S. Ligonių kasai priteista 274,46 Eur, o VSDFV – 55,28 Eur žalos atlyginimui. Nukentėjusiajam P. A. iš A. S. priteista 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

kad A. S. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2015-07-17, apie 19.00 val., poilsiavietėje, prie (duomenys neskelbtini) ežero, (duomenys neskelbtini), t.y. viešoje vietoje, pašalinių asmenų akivaizdoje be jokios menkavertės dingsties, tyčia dėl chuliganiškų paskatų kibo už rūbų, stumdė ir ne mažiau kaip tris kartus kumščiu sudavė nukentėjusiajam P. A. į veido sritį, tokiais veiksmais padarė nukentėjusiajam apatinio žandikaulio kairio kaklelio lūžimą, t.y. nesunkų sveikatos sutrikdymą atitinkančius sužalojimus.

Dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį A. S. išteisintas.

Nuteistasis A. S. skundžia šį Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nuosprendį, prašo teismo jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe, sušvelninti paskirtą bausmę – paskirti trumpesnį bausmės laiką ir trumpesniam terminui atidėti bausmės vykdymą, taip pat sumažinti neturtinės žalos dydį nukentėjusiajam P. A..

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjos prašymą apeliacinį skundą tenkinti, prokuroro prašymą apeliacinį skundą atmesti bei įvertinusi visas bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad nuteistojo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal tai nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis), ar tik jo dalis ir kokiais klausimais. Suformuluoti konkretūs prašymai paprastai nustato aiškesnes apeliacinio skundo ribas nei bendresnio pobūdžio prašymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–561/2014).

Viena iš BK 59 straipsnyje numatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ir joje dalyvavusius asmenis. Teismų praktikoje šiame baudžiamajame įstatyme numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą, padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Taip pat laikomasi nuostatos, kad nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė tik tada, kai kaltininkas tai daro savo noru. Jei nagrinėjant bylą teisme, skirtingai nei ikiteisminio tyrimo metu, asmuo pradeda neigti nusikalstamos veikos padarymą, keičia parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, ši aplinkybė nepripažintina lengvinančia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, 2K-88/2008, 2K-277/2011 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu A. S. apklausiamas parodė, kad kaltę pripažįsta tik iš dalies (b.l. 68-69), o su sutrumpintu įrodymų tyrimu nesutiko (b.l. 109), kaltinamojo akto grafoje „įtariamojo pozicija dėl įtarimo“ (b.l. 116) A. S. ranka padarė įrašą, kad savo kaltę pripažįsta iš dalies, teigia sudavęs vieną kartą. Tą patį argumentą nuteistasis nurodė ir teisiamojo posėdžio metu (b.l. 135) bei savo apeliaciniame skunde, kuriame nors ir teigia, kad teismas neteisingai konstatavo, kad jis kaltę pripažįsta iš dalies, tačiau vėl gi nurodo, kad kaltę pripažįsta visiškai – nukentėjusiajam jis sudavęs tik vieną smūgį. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant nuteistojo skundą, A. S. pareiškė teismui, kad norėtų išsiaiškinti, ar lūžimas buvo tikrai nuo jo smūgio (b.l. 158). Visos šios aplinkybės tik įrodo, kad A. S. nepripažįsta savo kaltės visa apimtimi, o apeliacinės instancijos teismo posėdyje užsiminė ir apie tai, kad jis abejoja, ar nukentėjusiojo žandikaulio lūžis atsirado nuo jo smūgio.

Taip pat pažymėtina, kad tik pirmos instancijos teismo teisėjui suteikus A. S. paskutinio žodžio teisę, jis nurodė, kad gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Kaip pirmos instancijos teisme parodė nukentėjusysis, A. S. jo neatsiprašė. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė reiškiasi tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Pažymėtina, kad nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Šiuo atveju, kaip jau minėta, A. S. savo kaltę pripažino iš dalies. Kaip teigia ir pats nuteistasis, įvykį išprovokavo pats užgauliodamas nukentėjusįjį, teigia, kad jam nepatinka ir turi neigiamą nusistatymą prieš romų tautybės asmenis. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į įrodymų visumą, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu duotus nuteistojo parodymus, į, sutiekus paskutinio žodžio teisę, ištartą poziciją dėl gailėjimosi, vertina kaip deklaratyvią, nenuoširdžią, kaip nuteistojo siekį sušvelninti jam skiriamą bausmę.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visas nurodytas aplinkybes, nenustačius asmens prisipažinimo pilna apimtimi bei nuoširdaus gailėjimosi, neturi pagrindo tenkinti nuteistojo prašymo ir pripažinti šią aplinkybę kaip A. S. atsakomybę lengvinančią.

Dėl paskirtos bausmės.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Viena iš bausmės paskirčių – užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 str. 1 d., 2 d. 5 p.). Teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgdamas į BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes: padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė. Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 2 d., 2 d.).

Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė aukščiau paminėtas nuostatas, bausmę individualizavo tinkamai, todėl apeliantas neteisus tvirtindamas, kad jam paskirta bausmė yra per griežta. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad A. S. padarė vieną apysunkį tyčinį nusikaltimą, anksčiau teistas, taip pat teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis, jo atžvilgiu nagrinėjamos dvi baudžiamosios bylos, viena iš jų dar neišnagrinėta, kitoje priimtas nuosprendis dar neįsiteisėjęs. A. S. baustas administracine tvarka, psichikos ar narkologinių ligų apskaitoje neregistruotas, buvusios darbovietės charakterizuojamas teigiamai, seniūnijos charakteristikoje nurodoma, kad A. S. atžvilgiu nusiskundimų negauta. Kaip jau minėta, nuteistasis savo kaltę pripažino tik iš dalies, nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, todėl teismas pagrįstai skyrė 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę jos vykdymą atidedant 2 metams 6 mėnesiams. Pažymima, kad BK 138 str. 2 d. 8 p. sankcijoje numatyta išimtinai tik laisvės atėmimo bausmė iki penkerių metų. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus bausmės skyrimo ypatumus bei įvertinus padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, jos padarymo aplinkybes (kartu įvertinant nukentėjusiojo elgesį) ir nuteistąjį charakterizuojančių duomenų visumą, švelninti bausmę nuteistajam nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegijos manymu, taip pat nėra pagrindo bausmės vykdymą atidėti trumpesniam, negu pirmosios instancijos teismo nustatytam, terminui. BK 75 str. 1 d. nurodyta, kad teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Laisvės atėmimo bausmės vykdymas A. S. atidėtas 2 metams 6 mėnesiams, t. y. artimam BK 75 str. 1 d. numatytam maksimaliam bausmės vykdymo atidėjimo terminui, kuris, atsižvelgiant į A. S. charakterizuojančią medžiagą, kolegijos vertinimu, nėra per ilgas.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios, skiriant bausmę, pirmosios instancijos nebuvo įvertintos ar buvo įvertintos netinkamai. Tai, kad nuteistasis paskirtą bausmę subjektyviai vertina, kaip per griežtą, nėra pagrindas pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes įvertino netinkamai.

Dėl priteistos neturtinės žalos.

Skundžiamu nuosprendžiu teismas iš A. S. priteisė 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos, teismas tinkamai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, kaltinamojo asmenybę bei kitus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 2 d. įtvirtintus neturtinės žalos kriterijus ir nustatė pagrįstą priteistinos neturtinės žalos dydį. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti priteisto civilinio ieškinio dalies teisingumu. Neturtinės žalos dydžio nustatymą pirmiausia lemia nusikalstama veika sukeltus padarinius apibūdinančios aplinkybės, iš kurių sprendžiama apie nukentėjusio skausmingų išgyvenimų dydį, neigiamų padarinių perspektyvas, jų ilgalaikiškumą ir kt. Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiojo civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo, atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, jas išanalizavo ir vadovaudamasis įstatymo nuostatomis, sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pritaria priteistos sumos dydžiui, kadangi ji yra protinga, neprieštarauja teismų praktikai tokio pobūdžio bylose. Pagal teismų praktiką, bylose, kuriose iš esmės aplinkybės yra panašios (padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, susijęs su veido kaulų lūžiais) priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 1300 iki 3000 eurų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74/2010, 2K-78-693/2015, 2K-5/2014, 2K-303/2013, 2K-202-693/2015). Taigi nagrinėjamoje byloje priteista 1500 eurų dydžio neturtinė žala yra protinga, neprieštaraujanti teismų praktikai. Tai, kad A. S. nedirba, nėra pakankamas pagrindas mažinti priteistos neturtinės žalos dydį, kadangi jis yra jaunas, sveikas, darbingas asmuo, galintis dirbti ir atlyginti žalą.

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis A. S. atžvilgiu yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas, jis priimtas nepažeidžiant procesinių ir materialinių teisės normų, todėl jį nei keisti, nei tuo labiau naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.