- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-09-14
- Bylos Nr.
- e2A-860-1043/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-14252-2022-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Anita Sereikienė
- Ieškovas
- D. K.
- Atsakovas
- E. P.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo D. K. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-357-985/2023 pagal ieškovo D. K. ieškinį atsakovui E. P. dėl užstato grąžinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas D. K. (toliau – ieškovas) ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovo E. P. (toliau – atsakovas) 250,24 Eur negrąžintą užstatą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad su atsakovu sudarė terminuotą gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį 12 mėnesių laikotarpiu, kuri pradėjo galioti nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 1 d., o vėliau 2021 m. rugsėjo 1 d. ją pratęsė iki 2022 rugsėjo 1 d. Sutartyje sutarė, kad ieškovas mokės atsakovui mėnesinį 250 Eur nuomos mokestį. Ieškovas įsipareigojo sutarties sudarymo metu atsakovui sumokėti 500 Eur užstatą, kuris yra grąžinimas nuomininkui pasibaigus sutarčiai (sutarties punktas 4.1.1). Ieškovas iš gyvenamųjų patalpų išsikraustė 2022 m. rugpjūčio 31 d. Atsakovas prašė susitikti ir apžiūrėti butą tik 2022 m. rugsėjo 3 d. Bute šalys susitiko 2022 m. rugsėjo 3 d. Atsakovas sutartyje įrašė, jog sutartis yra nutraukiama abiejų šalių susitarimu, jokių pretenzijų pareikšta nebuvo. Ieškovas tikėjosi atgauti pilną užstatą, iš kurio bus išskaičiuoti komunaliniai mokesčiai, kai jie bus gauti, tačiau 2022 m. rugsėjo 9 d. atsakovas atsiuntė raštą dėl depozito grąžinimo, nurodydamas jog žada iš depozito išskaičiuoti mokestį už buto valymą, tačiau nei sąmatos, nei čekių ar kitų dokumentų, kurie pagrįstų sumos dydį ir įrodytų, jog suma paskaičiuota būtent už valymo darbus (duomenys neskelbtini), nepateikė. Ieškovas paprašė atsiųsti valymo darbų sąmatą ir čekį su išvalyto buto adresu, tačiau dokumentų, įrodančių buto valymą, ieškovas nepateikė. Ieškovas, 2020 m. rugsėjo 1 d. atsikraustant į butą, jį perėmė iš buvusio nuomininko, o savininko bute nebuvo nei atsikraustant, nei išsikraustant; perdavimo–priėmimo akto, kuris numatytas 5.1 sutarties punkte, nebuvo nei priimant butą, nei išsikraustant, tad nėra įmanoma nustatyti, kokios būklės butas buvo gautas ir neįmanoma nustatyti, ar grąžinamo buto būklė išliko tokia pati, suprastėjo ar pagerėjo. Ieškovas butą paliko švarų, tvarkingą ir tokios pačios būklės, kokį gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą. Atsakovas buvo atvykęs į nuomojamą butą 2022 m. rugpjūčio 27 d., tikslu pakeisti skalbimo mašiną bei apžiūrėti nuomojamo buto būklę. Butą atidžiai apžiūrėjo ir jokių pretenzijų dėl netvarkos nepareiškė, nes butas buvo švarus ir tvarkingas. Jeigu būtų pareikštos pretenzijos, nuomininkas būtų turėjęs galimybę problemą išspręsti ir būtų ją išsprendęs taikiai. Nuomotojas iš 500 Eur depozito sumos atskaitė mokesčius 96,76 Eur ir tik 2022 m. spalio 13 d., praėjus 43 dienom nuo sutarties pasibaigimo, vietoje 403,24 Eur, grąžino tik 153 Eur, todėl liko skolingas 250,24 Eur.
Atsiliepimas
3. Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad 250,24 Eur sumos negrąžino ieškovui, nes jis tokios sumos išlaidas patyrė dėl gyvenamųjų patalpų išvalymo po nuomos sutarties pabaigos, vadovaudamasis gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 12.4 punktu, 11.1 punktu, 11.2 punktu ir faktinėmis aplinkybėmis. Ieškovui gyvenamosios patalpos nuomos pradžiai buvo perduotos švarios, o nuomos pabaigai paliktos nešvarios. Šalys apžiūrėję patalpas susitarė, jog patalpas išvalys nuomininkas, tačiau to nuomininkas nepadarė, dėl to atsakovas konstatavo, kad yra sutarties pažeidimas dėl patalpų palikimo nešvariomis. Buvo užsakytas patalpų valymas, kuris kainavo 250 Eur. Ši suma buvo atskaityta iš 500 Eur užstato.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Marijampolės apylinkės teismas 2023 m. kovo 14 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo D. K. atsakovui E. P. 400 Eur už teisines paslaugas.
5. Teismas nurodė, jog pareigos pasirašyti perdavimo–priėmimo aktą, kai nuomojamos gyvenamosios patalpos, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos imperatyviai šalims nenustato, todėl šalys gali laisvai pasirinkti patalpų perdavimo būdą. Ieškovo prievolė grąžinti nuomotojui daiktą sutartyje sulygtos būklės, sietina ne su perdavimo–priėmimo akto pasirašymu, o su nuomos sutarties pasirašymo diena, kuomet ieškovas įsipareigojo laikyti butą geros būklės, tvarkingai ir rūpestingai naudoti butą pagal paskirtį, savo sąskaita atlikti arba organizuoti buto komunalinio ūkio priežiūrą (sutarties 8.1. ir 8.10 punktai). Atsakovas nurodė, kad butas buvo po remonto, remontas atliktas prieš tris mėnesius, ši aplinkybė paneigta nebuvo.
6. Teismas nurodė, jog atsakovas 2022 m. rugsėjo 9 d. pareikšdamas pretenziją raštu, nuomos sutarties 11.2. punktą vykdė tinkamai. Iš prie atsakovo 2022 m. rugsėjo 9 d. siųstos pretenzijos ieškovui, pridėtų nuotraukų, teismas sutiko su atsakovo argumentacija dėl palikto netvarkingo buto. Atsakovo nurodytas aplinkybes patvirtino ir jo sutuoktinė V. P., byloje apklausta kaip liudytoja, ir liudytoja G. Z., kuri išvalė butą. Teismas neturėjo pagrindo abejoti liudytojų parodymais.
7. Teismas nurodė, jog tai, kad butas buvo šalių apžiūrėtas po keleto dienų, tai yra 2022 m. rugsėjo 3 d., faktinės situacijos nekeičia, nes atsakovo nurodyti buto nešvarumai yra susidarę per ilgą laikotarpį, t. y. įsisenėję. Teismas nurodė, jog ieškovo paliktas netvarkingas butas, kai šalys aiškiai 8.10 punkte susitarė, jog nuomininkas privalo savo sąskaita atlikti arba organizuoti buto komunalinio ūkio priežiūrą, kai į komunalinio ūkio sąvoką be kita ko įeina ir buto valymas, bei šiukšlių šalinimas; vandentiekio, kanalizacijos įrenginių (prietaisų) bute priežiūra <...> patvirtina, kad atsakovo nurodytų buto nešvarumų negalima priskirti prie natūralaus nusidėvėjimo, ieškovas atlaisvindamas butą, paliko jį netvarkingą ir nešvarų, butas neatitinka šalių sulygtų buto pridavimo sąlygų, todėl teismas darė išvadą, kad ieškovas pažeidė nuomos sutarties 8.1., 8.10., 12.4. punktus, taigi byloje įrodyta nuomos sutarties 8.13. punkte numatyta sąlyga (t. y. žala atsakovo turtui dėl ieškovo kaltės).
8. Teismas iš atsakovo nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų vertino, jog 250 Eur suma už buto išvalymą yra protinga. Nors į bylą nėra pateikti rašytiniai įrodymai dėl sumokėtos 250 Eur sumos, tačiau teismas konstatavo šią sumą įrodytą atsakovo ir liudytojų paaiškinimais. Teismas sprendė, kad atsakovas (nuomotojas) esant nuomos sutarties 8.13. punkto sąlygai, teisingai atsakovo sąskaitoje esančias ieškovo sumas (sumokėtą užstatą) įskaitė patirtiems 250 Eur nuostoliams padengti, todėl ieškinį atmetė (CK 6.70 straipsnis, CK 6.200 straipsnis, 6.499 straipsnio 1 dalis, Buto nuomos sutartis).
9. Ieškinį atmetus, teismas iš ieškovo atsakovui priteisė 400 Eur už teisines paslaugas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Apeliaciniu skundu ieškovas D. K. prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį bei priteisti iš atsakovo 250,24 Eur negrąžintą užstatą ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Pirmosios instancijos teismas niekaip nevertino ar tarp šalių susiklostė vartojimo teisiniai santykiai, netinkamai taikė teisės normas ir aiškino sutarties nuostatas, be to teismas veikė šališkai ir neaktyviai. Kaip matyti iš prisijungimo būdų sudarytos nuomos sutarties ieškovas neturėjo galimybės daryti įtakos nuomos sutarčiai, tad sutarties tekstas turi būti suprantamas taip, kaip jis būtų suprantamas ir aiškinamas vartotojo, o visi netikslumai vertinami jo naudai. Sutartis neturi sutarties pasirašymo datos ir sutartyje nurodoma, kad Priedas Nr. 1 – Patalpų priėmimo–perdavimo aktas yra neatskiriama šios sutarties dalis (Sutarties 1.2 p.). Ieškovas nesutinka su teismo argumentais, kad patalpų priėmimo–perdavimo aktas yra nesvarbus, nes teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Tai, kad CK nenumato priėmimo–perdavimo akto pasirašymo imperatyvo, nereiškia, kad toks aktas nėra privalomas, jei šalys dėl jo susitarė sutartyje.
10.2. Teismas nenustatinėjo aplinkybių susijusių su sutarties pasirašymo momentu. Tam, jog atsirastų žala, turi būti nustatyta pradinė daikto būklė, kas šioje byloje padaryta nebuvo, o be priėmimo–perdavimo akto, nustatyti pradinę daikto būklę yra praktiškai neįmanoma. Atsakovas turi prisiimti atsakomybę, kad pats sudarydamas ir teikdamas sutartį neįvykdė sutartyje nustatytų esminių sąlygų.
10.3. Ieškovas byloje dalyvavo be atstovo, teismas nė karto nepasiūlė kreiptis teisinės pagalbos, o pats jokių veiksmų objektyviai tiesai išsiaiškinti nesiėmė, t. y. nebuvo apklausti liudytojai iš ieškovo pusės, nebuvo vertintos turimos foto nuotraukos ar kt. Teismas visiškai nevertino atsakovo liudytojų subjetyvumo, kas verčia abejoti teismo priimto sprendimo motyvais. Atsakovo ir jo sutuoktinės pajamos yra bendros, reiškia spręstinas klausimas ne tik šališkumo, bet ir to, ar atsakovo sutuoktinė V. P. neturėjo būti įtraukta į bylą bent jau trečiojo asmens statusu, nes nuo bylos baigties priklauso ir jos interesai. Liudytoja G. Z. yra atsakovo pusės draugė ir pati pateikė informaciją apie butą, tačiau nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad ji pinigus gavo, kad turi teisę vykdyti valymo veiklą ir pan. Liudytojų parodymai prieštaravo faktinei situacijai, todėl teismas turėjo vertinti ne tik šališkų liudytojų parodymus, bet ir jų atitikimą visai bylos medžiagai.
10.4. Sprendžiant klausimą dėl nuostolių atlyginimo, turi būti nustatyta, kad būtent dėl ieškovo veiksmų kilo žala, o žalos dydis turi būti aiškiai nurodytas ir neginčijai pagrįstas, taip pat nustatyta būklė į kurią asmuo turi grįžti pritaikius jam kompensacinį mechanizmą. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų pažeidęs Sutarties 8.2 p., kurį pažeidus jam tenka pareiga atlyginti valymo paslaugas. Nesant priėmimo–perdavimo akto, kyla klausimas kokia būsto būklė buvo perimant patalpą, nes sutartyje buto būklė yra visiškai neaprašoma.
10.5. Teismas visų pirma turėjo nustatyti nuomininko išsikėlimo momentą, nes nuomininko išsikėlimo momentas yra ta aplinkybė nuo kurios pradedamas skaičiuoti terminas pretenzijai pateikti. Byloje yra nustatyta tik aplinkybė, kada sutartis baigia galioti 2022 m. rugpjūčio 31 d., tačiau sutarties pabaigos data ir išsikėlimo data nėra tapatu. Atitinkamai momentas, nuo kada nuomininkas nebegyvena liko nenustatytas. Nuomotojas bute buvo rugpjūčio 27 d. ir jokių pretenzijų dėl sutarties netinkamo vykdymo neišreiškė. Todėl nėra aišku, kada susiformavo veiksniai, kurie pasak atsakovo lėmė žalą.
10.6. Byloje turėjo būti įvertinta sutarties 11.3. nuostata, kuri suteikia teisę šaliai, iš kurios reikalaujamas žalos atlyginimas, nesutinkant su žalos dydžiu, skirti ekspertizę. Tačiau teismas iš esmės pamynė sutartyje nustatytas ieškovo teises ir pats atliko ekspertinį vertinimą nustatydamas žalos dydį, kuris yra visiškai nepatikimas ir nepagrįstas. Siekiant įrodyti savo patirtą žalą atsakovas pateikė susirašinėjimą su viena valymo įmone. Byloje nėra aišku, kokią konkrečiai informaciją gavo įmonė, tačiau, tai pačiai įmonei atsiuntus byloje pateiktas foto nuotraukas, įmonė atsakė, kad valymo kaina būtų apie 150 Eur, kas yra beveik dvigubai mažiau nei nurodo atsakovas. Iš viešai prieinamų duomenų ta pati valymo įmonė MB „Du švaru“, savo internetiniame puslapyje nurodo, kad 1 kv. m. generalinio tvarkymo kaina yra 3,5 Eur, o po statybinio tvarkymo 4,5 Eur. Įvertinus, kad butas yra 29 kv. m. iš jų, naudingojo ploto yra vos 18.66 kv. m, tvarkymo kaina turėtų vos viršyti 60 Eur (65,31 Eur). Teismui nepagrindus ir nevertinus aukščiau nurodytų sąlygų, konstatavimas, kad 250 Eur valymo išlaidų yra pagrįsta suma už buto valymą yra atmestinas.
10.7. Teismas ginčo sutartį turi kvalifikuoti vartojimo sutartimi ex officio, tačiau to nedarė, kas sąlygojo netinkamą ieškovo teisių gynimą, todėl yra pagrindas priimti naujus įrodymus byloje, kaip įrodymą, kad teismas neatliko aktyvių veiksmų spręsdamas žalos dydžio klausimą, nepagrįstai apribojo ieškovo teises į žalos dydžio nustatymą ir ginčijimą, bei priėmė nepagrįstą ir faktinėms aplinkybėms prieštaraujantį sprendimą.
10.8. Byloje nėra duomenų, apie tai, kad atsakovas apmokėjo advokato išlaidas. Pateiktas mokėjimo nurodymas, pagal kurį advokato padėjėjui A. K. yra atliktas 400 Eur pavedimas, kurį atliko V. P., tačiau jokių duomenų iš pavedimo už ką jis yra atliktas nėra matoma. Bylinėjimosi išlaidos atsakovui, kuris šių išlaidų pagal byloje esančią medžiagą nepatyrė, priteistos nepagrįstai.
Atsiliepimas
11. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas D. K. prašo atmesti apelianto apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. kovo 14 d. sprendimo ir netenkinti apelianto prašymo dėl naujų įrodymų prijungimo, bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
11.1. Atsakovas nesutinka su atskirojo skundo argumentu, jog jis yra laikytinas verslininku, nes jokio verslo nevykdo. Kadangi laikinai gyvena užsienyje, būstą Lietuvoje nuomoja. Jokių versliškumo požymių tame nėra, todėl jokių vartojimo santykių tarp šalių nėra susiklostę.
11.2. Byloje liudytojos davė priesaiką, todėl nėra pagrindo abejoti jų parodymais. Apeliantas turėjo teisę reikšti prašymą apklausti liudytojus (buvę nuomininkai ar ieškovo draugė), tačiau šia teise nepasinaudojo.
11.3. Bylos nagrinėjimo metu buvo aiškinamasi buto būklė sudarant nuomos sutartį ir nuomos sutarties pabaigos momentu. Atsižvelgiant į akivaizdų skirtumą prieš nuomą ir po jos bei konkrečią sumą, sumokėtą už buto grąžinimą į pradinę padėtį, teismas priėmė atitinkamą sprendimą.
Šalies argumentai
11.4. Apeliantas nurodo, kad nuomos sutartis suteikia teisę paskirti ekspertizę žalos dydžiui nustatyti, tačiau nebuvo sudaryta galimybė žalos dydžiui nustatyti. Taip tokia teisė nustatyta, tačiau toks reikalavimas nebuvo keliamas nei kilus ginčui, nei ginčą sprendžiant teisme.
11.5. Rašytiniais įrodymais ir liudytojų parodymais yra aiškiai nustatyta preliminari itin užteršto buto valymo kaina bei faktiškai sumokėta už valymą kaina. Kitų įrodymų, įrodančių priešingai byloje nėra, todėl pagrindo manyti kitaip nėra. Apeliantas nereiškė reikalavimo dėl sutarties sąlygų vertinimo, todėl teismas negalėjo išeiti iš ieškinio nagrinėjimo ribų.
Atsiliepimas
11.6. Atsakovas nesutinka su apelianto prašymu dėl įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme. Apeliantas su apeliaciniu skundu pateikiamus įrodymus turėjo objektyvią galimybę pateikti bylą nagrinėjant dar pirmosios instancijos teisme.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai
Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir naujų įrodymų priėmimo
15. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
16. Ieškovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė duomenis apie MB „Du švaru” valymo kainas, paklausimą MB „Du švaru”, VĮ Registrų centras pažymą, banko sąskaitos išrašą apie mokėjimus už nuomą, kuriais grindžia apeliacinio skundo argumentus, jog byloje buvo netinkamai nustatytas buto valymo kainos dydis bei, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis liudytojos parodymais dėl jos šališkumo.
17. Spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo į bylą apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylos proceso eigai optimizuoti įstatymų leidėjo yra nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus dvi išimtis: 1) jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) jeigu tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau (CPK 314 straipsnis). Toks naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme ribojimas nustatytas atsižvelgiant į CPK įtvirtintą apeliacijos modelį, kuriam būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan. Be to, įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, byloje dalyvaujantys asmenys skatinami veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, t. y. bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis dar pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo. Taip yra užtikrinamas bylos šalių lygiateisiškumas (CPK 17 straipsnis), kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į antrosios šalies pateiktus reikalavimus ir atsikirtimus, skatinamas proceso koncentruotumas, nustatant jo dalyviams pareigą rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus bei argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į tuos reikalavimus (CPK 7 straipsnis). Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, buvimu.
18. Nagrinėjamu atveju apelianto nurodytas argumentas, jog pirmosios instancijos teismas apribojo ieškovo teises į žalos dydžio nustatymą atmestinas kaip visiškai nepagrįstas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas naudojosi teise teikti į bylą papildomus įrodymus (žr. pvz. 2022-11-18 DOK-47328), jo teiktus įrodymus pirmosios instancijos teismas priėmė į bylą ir dėl jų įrodomosios vertės pasisakė priimtame sprendime. Pažymėtina, jog dalyvaujantys byloje asmenys turi būti aktyvūs viso proceso metu, o ne tada, kai byla baigiama nagrinėti ir yra priimamas jiems nepalankus teismo procesinis sprendimas. Su apeliaciniu skundu teikiami rašytiniai įrodymai nebuvo teikti pirmosios instancijos teismui, apeliaciniame skunde nėra nurodoma kokios objektyvios (ne bet kokios) priežastys sukliudė juos pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į teikiamų įrodymų turinį akivaizdu, kad ieškovas turėjo objektyvią galimybę visus juos pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau šių įrodymų nepateikė. Nesant pagrindų taikyti CPK 314 straipsnyje numatytą išimtį, apelianto apeliacinės instancijos teismui pateikti nauji įrodymai nepriimami ir nevertinami.
Dėl byloje nustatytų reikšmingų faktinių aplinkybių
15. Tarp šalių buvo sudaryta buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis (toliau – nuomos sutartis) vieneriems metams, nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 1 d. Abiejų šalių sutarimu, nuomos sutartis pratęsta nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iki 2022 m. rugsėjo 1 d. Nuomos sutartis nutraukta, pasibaigus sutarties terminui, abiejų šalių sutarimu 2022 m. rugpjūčio 31 d. Toks prierašas padarytas ranka nuomos sutartyje, taip pat nurodyta, kad nupirkti baldai iš nuomotojų spinta, sofa ir fotelis už 140 Eur (failas 1, b. l. 5-8). Byloje kilo ginčas dėl 250,24 Eur užstato grąžinimo ieškovui, kurio pasibaigus nuomos sutarčiai atsakovas negrąžino. Atsakovas nesutiko su pareikštu reikalavimu dėl užstato grąžinimo, motyvuodamas, jog ieškovui palikus butą netvarkingą, užstatas buvo panaudotas atsakovo patirtiems nuostoliams pagal nuomos sutartį atlyginti – buto valymo išlaidoms apmokėti.
Dėl ginčo esmės
16. Ieškovas nesutinka su teismo priimtu sprendimu, kuriuo ieškinys atmestas ir iš ieškovo priteistos bylinėjimosi išlaidos, todėl apeliacinės instancijos teismas skunde nurodytais teisiškai reikšmingais aspektais patikrina skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
17. Nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai pasisako dėl teisinių santykių kvalifikavimo apeliaciniame skunde keliamo klausimo aspektu. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nekvalifikavo šalių sudarytos sutarties vartojimo nuomos sutartimi ir dėl to netinkamai pritaikė materialinės teisės normas kilusio ginčo išsprendimui. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti šiai apelianto pozicijai.
18. CK 6.228¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Šio straipsnio 2 dalyje vartotojas apibūdinamas kaip fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis; šio straipsnio 3 dalyje verslininkas apibrėžiamas kaip fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai. Taigi tam, kad sutartį būtų galima pripažinti vartojimo sutartimi, būtina nustatyti, jog: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės–komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais). Nagrinėjamu atveju šalių sudarytos gyvenamosios paskirties patalpų (buto) nuomos sutarties objekto pobūdis leidžia daryti išvadą, kad ieškovas buto nuomos sutartį sudarė siekdami tenkinti asmeninius savo poreikius – apsirūpinti gyvenamąja patalpa, todėl jis atitiktų vartotojo sąvoką. Tačiau kvalifikuojant sutartį kaip vartojimo sutartį, svarbios abi sutartinių santykių šalys, todėl visais atvejais kartu su vartotoju būtina identifikuoti ir kitą sutarties šalį – verslininką (prekių ar paslaugų pardavėją (tiekėją). Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, nesutikdamas, kad tarp šalių susiklostė vartojimo teisiniai santykiai, nurodo, kad jokio verslo nevykdo. Kadangi laikinai gyvena ir dirba užsienyje, savo būstą Lietuvoje nuomoja. Verslininko kaip ir vartotojo sąvoka yra autonominė ES teisės sąvoka, kurią reikia aiškinti vienodai Sąjungos teritorijoje, nepaisant valstybių narių kvalifikavimo, todėl jos aiškinimui ir taikymui yra aktuali ESTT praktika. Prekybininkas (verslininkas) gali būti fizinis arba juridinis asmuo, reglamentuojamas viešosios arba privatinės teisės, kuris su vartotoju užmegztuose santykiuose veikia vykdydamas komercinę ar profesinę veiklą, o tai leidžia daryti prielaidą, jog jis vykdo nuolatinę veiklą, kuria siekia pelno (žr. generalinio advokato Y. Boto išvados byloje BKK Mobil Oil Körperschaft des öffentlichen Rechts prieš Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs eV, C-59/12, 41 ir 42 punktus). Atitinkamai ESTT praktikoje išaiškinta, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas prekybininko (verslininko) sąvoką apibrėžė ypač plačiai; ji apima bet kurį fizinį arba juridinį asmenį, jeigu jis vykdo atlygintiną veiklą (žr. ESTT 2013 m. spalio 3 d. sprendimo byloje BKK Mobil Oil Körperschaft des öffentlichen Rechts prieš Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs eV, C-59/12, 32 punktą; 2018 m. spalio 4 d. sprendimo byloje Komisia za zashtita na potrebitelite prieš E. K., C-105/17, 30 punktą). Kita vertus, ESTT, spręsdamas klausimą, ar interneto svetainėje paskelbti aštuoni skelbimai apie parduodamas įvairias prekes reiškia verslo veiklą, 2018 m. spalio 4 d. sprendime byloje Komisia za zashtita na potrebitelite prieš E. K., C-105/17, atkreipė dėmesį į tai, kad savaime nei pelno siekimas, nei skelbimų skaičius nėra pagrindas automatiškai pripažinti, jog asmuo vykdo verslo veiklą (žr. minėto ESTT 2018 m. spalio 4 d. sprendimo byloje Komisia za zashtita na potrebitelite prieš E. K., C-105/17, 38, 40 punktus). Nagrinėjamu atveju apeliantas teigdamas, kad atsakovas yra verslininkas remiais vieninteliu faktu – jog atsakovas nuomoja jam priklausantį būstą. Tačiau vien šis faktas (pajamų iš nuomos gavimas) nėra pakankamas, kad pripažinti fizinį asmenį verslininku. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovo veiksmuose, sudarant nuomos sutartį, buvo versliškumo požymių. Pagal byloje esančius įrodymus pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo šalių sudarytą gyvenamosios patalpos nuomos sutartį pripažinti vartojimo nuomos sutartimi. Atsakovui neatitinkant vartojimo sutartims keliamo subjektiškumo požymio, apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo šalis siejusių teisinių santykių kvalifikavimo bei materialinės teisės normų taikymo atmestini kaip nepagrįsti.
19. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi teisinio pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentui, jog šalims nepasirašius perdavimo – priėmimo akto, kaip tą numato sutartis, nėra galimas patirtų nuostolių atlyginimas, kadangi nustatyti pradinę daikto būklę yra praktiškai neįmanoma. Nagrinėjamu atveju patirti nuostoliai (išlaidos) nėra kildinami iš pablogėjusios daikto būklės, kas lemtų poreikį nustatinėti kokia buvo pradinė turto būklė. Todėl pradinės daikto būklės nustatinėjimas neturi jokios teisinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui ir atitinkamai perdavimo – priėmimo akto nepasirašymas nelemia negalimumo spręsti dėl sutartinės atsakomybės pagrindų (ne)egzistavimo.
20. Pažymėtina, kad deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Deliktinė civilinė atsakomybė, esant ginčams, susijusiems su sutartiniais santykiais, taikytina, kai žala atsiranda dėl neteisėtų veiksmų ikisutartiniuose teisiniuose santykiuose, kai derybos dėl tam tikros sutarties sudarymo nepasibaigia sutarties pasirašymu; dėl to, kad sandoris laikomas niekiniu; dėl neteisėtų sutarties šalies veiksmų, nukreiptų prieš trečiuosius asmenis; dėl neteisėtų veiksmų pasibaigus sutartiniams santykiams; ir tik įstatymo nustatytais atvejais deliktinė atsakomybė gali atsirasti, esant sutartiniams santykiams. Nagrinėjamu atveju šalis siejo sutartiniai teisiniai santykiai, nuostoliai kildinami iš šalių sudarytos sutarties netinkamo vykdymo, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai dėl ieškovo pareigos atlyginti buto valymo išlaidas sprendė sutartinės atsakomybės pagal nuomos sutartį pagrindu dėl ko apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su deliktinės atsakomybės taikymo sąlygomis, kaip neturinčių jokios reikšmės kilusio ginčo išsprendimui.
21. Nuomos sutarties 8.1. punktu šalys sulygo, jog nuomininkas įsipareigoja <...> laikyti butą geros būklės, tvarkingai ir rūpestingai naudoti butą pagal šioje sutartyje numatytą paskirtį <...>; 8.10 punkte įtvirtinta, kad nuomininkas privalo savo sąskaita atlikti arba organizuoti buto komunalinio ūkio priežiūrą. Į komunalinio ūkio sąvoką be kita ko įeina ir buto valymas bei šiukšlių šalinimas; vandentiekio, kanalizacijos įrenginių (prietaisų) bute priežiūra <...>; sutarties 12.4 punktu nuomininkas įsipareigojo pasibaigus šiai sutarčiai ar ją nutraukus, nedelsiant atlaisvinti butą, palikdamas jį tvarkingą, švarų ir tokios pat būklės, kaip ir perduodant nuomininkui, atsižvelgiant į jo normalų nusidėvėjimą, ir su turtu bei visais daiktais, kurie jame buvo šios sutarties pasirašymo metu, bei sumokėti nuomotojui visas sumas, kurios turėjo būti sumokėtos pagal šią sutartį, bet iki jos pasibaigimo nebuvo sumokėtos. 8.13. punkte numatyta, kad <...> sumokėtas užstatas gali būti panaudotas nuostolių kompensavimui <...>. Atsakovas nurodė, kad ieškovui išsikrausčius iš buto, butas buvo nešvarus, t. y. sienos, orkaitė, grindjuostės buvo nešvarūs, paviršiai buvo nevalyti, buvo pilna taukų, tualetas buvo parudęs, apkalkėjęs, dušo užuolaida nešvari, atidarius balkoną matėsi paliktos šiukšlės, gėlės. Niekas nebuvo sulaužyta ar sugadinta, bet butas buvo nešvarus. Tam, kad išvalyti patalpas po ieškovo išsikraustymo, atsakovas nurodo patyręs 250 Eur dydžio išlaidas, kurias padengė iš ieškovo sumokėto depozito. Taigi nagrinėjamu atveju ieškovas turėjo sutartinę prievolę pasibaigus nuomos sutarčiai išsikraustydamas iš buto palikti jį švarų (nuomos sutarties 12.4 punktas). Byloje yra pateikta pakankamai įrodymų, kad ieškovas šios prievolės neįvykdė dėl ko atsakovas turėjo teisę, kaip tai numatyta šalių sudarytos sutarties 8.13 punkte, patirtas išlaidas patalpų išvalymui padengti iš ieškovo sumokėto depozito. Atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, jog byloje nebuvo nustatytas ieškovo išsikraustymo iš buto momentas. Pats ieškovas teismui nurodė, kad iš nuomojamo buto išsikraustė 2022 m. rugpjūčio 31 d. Taigi pastaroji faktinė aplinkybė teismo sprendime nustatyta iš ieškovo paaiškinimų, atsakovas byloje jos neginčijo. Atsižvelgiant į išdėstytą apeliaciniame skunde nurodomi argumentai vertintini kaip deklaratyvūs bei prieštaraujantys paties ieškovo pirmosios instancijos teismui nurodytoms faktinėms aplinkybėms.
Žemesnės instancijos teismas
22. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi nei teisinio nei faktinio pagrindo pritarti, jog 250 Eur dydžio suma už buto išvalymą yra neprotingai didelė ir, kad nėra įrodyta, jog šios išlaidos apskritai buvo patirtos. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos (netiesioginiai nuostoliai), kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį (CPK 178 straipsnis).
23. Atsakovas teismui nurodė, kad už buto tvarkymą byloje apklaustai liudytojai G. Z., sumokėjo 250 Eur. Liudytoja G. Z. teismui šias aplinkybes patvirtino. Atsakovas teismui yra pateikęs susirašinėjimą su švaros paslaugas teikiančia įmone, kuri yra nurodžiusi, kad atsakovo buto išvalymas kainuotų apie 250 Eur. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tokia suma yra protinga. Ir nors ieškovas nurodė, kad į bylą nėra pateikti rašytiniai įrodymai dėl sumokėtos 250 Eur sumos, teismas pripažino šią sumą įrodytą atsakovo ir liudytojų paaiškinimais. Apeliantas, nesutikdamas su šia teismo išvada, apeliacinio skundo argumentais iš esmės akcentuoja teismo atlikto įrodymų vertinimo ydingumą. Įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimą matyti, kad teismas išvadą dėl patalpų valymo išlaidų patyrimo fakto ir dydžio padarė ištyręs šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus ir byloje pateiktus duomenis. Bylos medžiaga patvirtina, kad šalių teisė šį faktą įrodinėti arba neigti nebuvo varžoma, o šalys šia procesine teise aktyviai naudojosi – byloje buvo teikiami susirašinėjimai tarp šalių, paklausimai valymo įmonei, ginčo objekto nuotraukos, video įrašai, liudytojomis apklaustos ir objekte buvusi atsakovo sutuoktinė bei draugė.
24. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pagal CPK 185 straipsnį teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Teismai turi įsitikinti, kad pakanka duomenų daryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Svarbu, kad faktiniai duomenys (informacija) būtų patikimi. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Nešališka išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo turi būti daroma vadovaujantis logikos taisyklėmis, pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-469/2015).
25. Apeliantas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog byloje liudytojomis apklausta sutuoktinė V. P. yra suinteresuota bylos baigtimi, o liudytoja G. Z. yra atsakovo draugė ir valymo veikla verčiasi nelegaliai. Liudytojų parodymai yra viena iš įrodinėjimo priemonių (CPK 177 straipsnio 2 dalis), kuria byloje nustatomi tam tikri faktiniai duomenys. Aplinkybė, kad asmuo, apklausiamas kaip liudytojas, gali būti suinteresuotas duoti vienam asmeniui palankius parodymus, nėra pagrindas atsisakyti apklausti asmenį kaip liudytoją, jo duotų parodymų nevertinti kaip įrodymų šaltinio – įrodinėjimo priemonės, o joje esančių faktinių duomenų kaip įrodymų. Aplinkybės dėl asmens santykių su bylos dalyviais, dėl jų prigimties ir pobūdžio yra išsiaiškinamos liudytojo apklausos metu (CPK 192 straipsnio 5 dalis), jos yra svarbios vertinant įrodymus – asmens pateiktus faktinius duomenis. Netikėti liudytojų parodymais tik dėl to, kad liudytojos yra susijusios su atsakovu, šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo, nes pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl buto nešvaros fakto bei patirtų išlaidų dydžio jam išvalyti vadovavosi ne vien liudytojų parodymais, tačiau ir kitais byloje esančiais įrodymais, t. y. vertino įrodymų visumą, kaip to reikalauja įrodymų vertinimo procesą reglamentuojančios teisės normos (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti byloje surinktų įrodymų visumą nei tai darė pirmosios instancijos teismas.
26. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria iš jo priteistos bylinėjimosi išlaidos, kadangi advokato padėjėjui 400 Eur pavedimą atliko byloje liudininkės statusą turinti V. P..
27. Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo galimybės, kai tokias išlaidas apmoka ne šalis, o kitas asmuo, yra išaiškinta, kad proceso šalių ar kitų byloje dalyvaujančių asmenų atstovų išlaidos, vadovaujantis tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje galiojančiu principu „tas, kas veikia per kitą, veikia pats“ (lot. qui fact per alium, facit per se), laikytinos bylinėjimosi išlaidomis kaip pačių atstovaujamųjų išlaidos. Šios byloje dalyvaujančių asmenų atstovų su procesu susijusios išlaidos, taip pat bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo prievolę už byloje dalyvaujantį asmenį, šiam neprieštaraujant, įvykdžiusių kitų, asmenų (CK 6.50 straipsnis) išlaidos pripažintinos su bylos nagrinėjimu susijusiomis išlaidomis ir dėl jų atlyginimo turi būti sprendžiama. Išlaidos, skirtos byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavusio advokato ar advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti, yra su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos ir, jeigu CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu yra pateiktas prašymas (tiek raštu, tiek žodžiu teismo posėdyje; tiek byloje dalyvaujančio asmens, tiek jo atstovo) dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo priteisimo bei šių išlaidų dydį (realumą) patvirtinantys įrodymai, jų atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas, nepriklausomai nuo to, kas – byloje dalyvaujantis asmuo, kuriam mokama advokato teisinė pagalba realiai buvo suteikta, ar už jį kitas asmuo – faktiškai atsiskaitė su byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavusiu advokatu ar jo padėjėju (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2009; 2015 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-256-684/2015; 2021 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-823/2021 34 punktą). Remdamasis nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, nepriklausomai nuo to, jog išlaidas advokato padėjėjo pagalbai apmokėti už atsakovą sumokėjo jo sutuoktinė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl šių išlaidų atsakovui atlyginimo. Įrodymai, patvirtinantys teisinės pagalbos suteikimą ir prašomą priteisti 400 Eur sumos sumokėjimą, yra pateikti, dėl šių išlaidų atlyginimo kreiptasi CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (įrodymai pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos), išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto maksimalaus dydžio, todėl atmetęs ieškinį teismas pagrįstai ir teisėtai atsakovui iš ieškovo priteisė 400 Eur išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnis).
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
28. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek EŽTT, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).
29. Išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo byloje susiklosčiusių teisinių santykių tinkamam kvalifikavimui reikšmingas teisines bei faktines bylos aplinkybes. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo. Vien ta aplinkybė, kad teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip, nei, kad siekia apeliantas, nesudaro pagrindo spręsti, jog teismas juos įvertino netinkamai ar neišsamiai. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti CPK 329 ir (ar) 330 straipsniuose nurodytų procesinės ir (ar) materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą, todėl skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
30. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Apeliacinio skundo netenkinus, ieškovas neturi teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė patirtų išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų, todėl klausimas dėl išlaidų atlyginimo nesprendžiamas (CPK 98 straipsnis).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.