Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-517-175/2015;

Teisėja Lina Lesinskienė Teisminio proceso Nr. 1-26-1-00972-2012-3;

2015 m. spalio 22 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Danguolės Šiugždinytės, Rimo Švirino, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorei Alimai Petruškevičienei, nuteistajam D. Z. D., jo gynėjai advokatei Irenai Sabaitienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Z. D. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 3 d. nuosprendžio, kuriuo D. Z. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d., 140 str. 1 d., 145 str. 1 d. ir nuteistas:

pagal BK 138 str. 1 d. – laisvės apribojimu 1 metams 6 mėnesiams įpareigojant būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu;

pagal BK 140 str. 1 d. – laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu;

pagal BK 145 str. 1 d. – laisvės apribojimu 8 mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., paskirtas bausme subendrinus apėmimo būdu, D. Z. D. paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 8 mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu.

R. J. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista iš D. Z. D. 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Z. D. nuteistas už tai, kad jis, 2012-07-25, apie 4.50 val., buvusios sugyventinės R. J. namuose, (duomenys neskelbtini), žodžiu grasino nužudyti R. J. ir kumščiu suduodamas ne mažiau penkių smūgių į veidą, kitas kūno vietas, tampė už plaukų po butą, peiliu dūrė į krūtinės sritį, padarydamas paviršinę pjautinę žaizdą krūtinėje, poodines kraujosruvas veide, krūtinėje, dešinėje rankoje, kojose, o dėl veido sumušimo išsivysčiusios dešinio trišakio nervo neuropatijos nesunkiai sutrikdė R. J. sveikatą.

Be to, D. Z. D. nuteistas už tai, kad 2012-07-25, apie 4.50 val., buvusios sugyventinės R. J. namuose, (duomenys neskelbtini), kumščiu smogė keturis kartus į veidą O. M., taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą.

Taip pat nuteistasis nesutinka su paskirtu teismo įpareigojimu būti namuose nuo 23 val. iki 06 val., jei tai nesusiję su darbu. Laisvės apribojimas, numatytas BK 48 str. nuostatose, tai viena iš vidutinio griežtumo bausmių rūšių, kurios esmę sudaro terminuotas įstatymo ir teismo nustatytų pareigų (draudimų ir įpareigojimų) taikymas nuteistajam. Laisvės apribojimo bausmės turinį sudaro nuteistojo pareiga be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų bei atsiskaityti, kaip vykdomi draudimai ir įpareigojimai. Sutinkamai su BK 48 str. 4 d. asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, teismas gali nustatyti vieną ar kelis įpareigojimus bei draudimus. Jų sąrašas yra įtvirtintas BK 48 str. 5 d. ir 6 d. Teismas, siekdamas paskirti kuo efektyvesnes poveikio priemones, galinčias turėti teigiamą įtaką nuteistojo tolimesniam elgesiui, parinkdamas aptariamose nuostatose numatytus įpareigojimus ar draudimus, turi vadovautis protingumo, proporcingumo bei teisingumo kriterijais. Kaip numato BK 48 str. 7 d., vietoje šio straipsnio 5 d. ir 6 d. nurodytų draudimų ar įpareigojimų asmeniui jo ar kitų baudžiamojo proceso dalyvių prašymu galima paskirti kitus baudžiamajame įstatyme nenumatytus draudimus ar įpareigojimus, jeigu, teismo nuomone, tai darytų teigiamą įtaką jo elgesiui.

Apeliantas pabrėžia, kad šiuo metu dirba (duomenys neskelbtini), be pagrindinio darbo dirba ir visuomeniniais pagrindais, ruošia sporto bazes (duomenys neskelbtini) tarptautinėms ir respublikinėms pirmenybėms, ruošia mokomąsias treniruočių stovyklas. Yra (duomenys neskelbtini) veteranas, todėl tenka ruošti atvirų vandenų plaukimo maratonus Lietuvoje. Neatlygintinai atstovauja (duomenys neskelbtini) lygos organizuojamose varžybose, atlieka techninį darbą, teisėjauja. Tai patvirtina pridedami rašytiniai įrodymai. Esant šioms aplinkybėms tenka dažnai važinėti ne darbo reikalais, todėl negalėtų vykdyti teismo įpareigojimo būti nustatytu laiku namuose. Nurodo, kad nėra linkęs nusikalsti asmuo, nėra anksčiau susidūręs su teisėsaugos institucijomis, charakterizuojamas teigiamai, todėl mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti skiriant kitą teismo įpareigojimą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą laikantis apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų (BPK 320 str. 3 d.). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog nustatydamas ir įrodymais pagrįsdamas kaltinamojo kaltę šių reikalavimų teismas nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus laikydamasis BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, nuosprendyje padarytos išvados pagrįstos ir motyvuotos, atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes. Teismas nuosprendyje nurodė, kuriais įrodymais grindžia savo išvadas, o kuriuos atmeta kaip nepatikimus, neobjektyvius ir jais nesivadovauja.

Nors apeliantas skunde teigia, kad teismas nesilaikė įrodymų vertinimą reglamentuojančių normų, kolegija sutikti su tokiais skundo teiginiais neturi pagrindo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Be to, pažymėtina, jog įrodymų vertinimas yra išimtinai teismo prerogatyva, todėl tai, jog teismo išvados nesutampa su apelianto subjektyviu duomenų vertinimu, nėra pagrindas teigti, jog įrodymai ištirti ir įvertinti netinkamai, o nuosprendis nepagrįstas.

Kolegijos vertinimu, apeliantas neteisus teigdamas, kad teismas, spręsdamas dėl jo kaltės padarius BK 145 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, išimtinai rėmėsi tik nukentėjusiosios R. J. parodymais, be pagrindo atmetė jo paaiškinimus, dėl to nepagrįstai jį pripažino kaltu. Iš nuosprendžio motyvų matyti, kad teismas, spręsdamas dėl Dž. Z. D. kaltės, rėmėsi ne tik nukentėjusiosios R. J. parodymais, kaip teigiama skunde, bet įvertino ir nukentėjusiojo O. M. parodymus, specialisto išvadą, taip pat ir paties Dž. Z. D. paaiškinimus. Nukentėjusioji R. J. dėl aplinkybių, susijusių su jos atžvilgiu išsakytais grasinimais, viso proceso metu buvo nuosekli, paaiškino, kokius veiksmus prieš ją atliko ir kokius žodžius išsakė buvęs sugyventinis, patvirtino, kad tuo metu dėl susiklosčiusios faktinės situacijos (kaltininkas naudojo fizinį smurtą, grasino peiliu, peiliu sužalojo) grasinimus suvokė kaip realius, tikrai bijojo, kad Dž. Z. D. gali ją nužudyti. Netikėti nukentėjusiosios parodymais teismas neturėjo pagrindo, kadangi, kaip jau minėta, nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, logiški, esminių prieštaravimų juose nenustatyta. Be to, R. J. nurodytas aplinkybes patvirtino ir nukentėjusysis O. M.. Nors šis asmuo tiesiogiai grąsinimų negirdėjo, tačiau patvirtino, kad apie tai, jog Dž. Z. D. grasino nužudyti, jis sužinojo iš nukentėjusiosios R. J., todėl jo parodymus teismas pagrįstai laikė vienu iš netiesioginių įrodymų šaltiniu, patvirtinančiu nusikalstamos veikos faktines aplinkybes. Be to, R. J. nurodytas aplinkybes dėl grąsinimų jos atžvilgiu patvirtina ir specialisto išvada, kurioje nustatyti R. J. padaryti kūno sužalojimai, tame tarpe ir sužalojimai, padaryti peiliu. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Dž. Z. D. viso proceso metu neigė aplinkybę, kad nukentėjusiajai grasino peiliu ir ją peiliu sužalojo, todėl, byloje esant objektyviems duomenims, kurie tokius paaiškinimus kategoriškai paneigia, teismas pagrįstai Dž. Z. D. teiginius, kad jis nukentėjusiajai tikrai negrąsino, vertino kritiškai, kaip jo pasirinktą gynybinę taktiką siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad aukščiau paminėtos aplinkybės ir įrodymai patvirtina, kad Dž. Z. D. žodžiu išsakytais grasinimais nužudyti ir savo veiksmais – naudodamas fizinį smurtą, panaudodamas peilį – sukūrė bauginančią situaciją, kuriai esant nukentėjusioji turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti realiai įvykdyti. Apeliaciniame skunde dėstomi samprotavimai teismo išvadų nepaneigia.

Atmetama, kaip nepagrįsta, ir apelianto versija, kad jis O. M. sužalojo gindamasis, kadangi O. M. pirmas jį puolė, todėl pagal BK 140 str. 1 d. yra nuteistas nepagrįstai. Pastebėtina, kad tokia apelianto versija nėra nauja, tokios pozicijos Dž. Z. D. laikėsi ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, tokią versiją pagrįstai atmetė. Pagal BK 28 str. 2 d. būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis atitinkamai formuojamą teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, t. y. objektyviai egzistuoti, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (kasacinės nutartys Nr. 2K-618/2006, 2K-30/2007, 2K-299/2009, 2K-275/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju objektyvių duomenų, kurie patvirtintų Dž. Z. D. versiją, kad pirmas fizinį smurtą pradėjo naudoti nukentėjusysis O. M., o jo veiksmai buvo tik atsakas į neteisėtus O. M. veiksmus, byloje nėra. Tokių duomenų savo skunde nenurodė ir apeliantas. Priešingai, byloje yra nustatyta, kad Dž. Z. D. anksti ryte atėjo į R. J. namus, supratęs, kad buvusi sugyventinė R. J. namuose ne viena, puolė gulintį nukentėjusįjį O. M., smūgiavo rankomis. Šias aplinkybes patvirtino tiek O. M., tiek nukentėjusioji R. J.. Objektyvių aplinkybių, dėl kurių reikėtų abejoti minėtų asmenų paaiškinimais, nagrinėjant bylą nustatyta nebuvo. Šių asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi nėra nustatytas.

Aplinkybė, kad nukentėjusiajam O. M. nebuvo atliktas tyrimas sveikatos sutrikdymo mastui nustatyti, nepaneigia teismo išvados dėl Dž. Z. D. kaltės padarius BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Pagal BK 140 str. 1 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Fizinio skausmo jutimas yra subjektyvus, todėl ši aplinkybė nustatoma ne tik specialisto išvada, kuri surašoma įvertinus nukentėjusiam asmeniui padarytus sužalojimus, bet ir vertinant paties nukentėjusiojo asmens paaiškinimus, panaudoto fizinio smurto pobūdį, intensyvumą, smurto naudojimo trukmę ir kitas aplinkybes. Nukentėjusysis O. M., apklausiamas teismo posėdyje, paaiškino, kad Dž. Z. D. smogė ne vieną kartą, smūgiavo į veidą, galvą, visas buvo kruvinas, mušė rankomis, po to buvo visas mėlynas, fizinį skausmą jautė (T. 2, b. l. 50, 51). Nukentėjusioji R. J. taip pat patvirtino mačiusi, kaip Dž. Z. D. mušė O. M., nurodė, kad Dž. Z. D. O. M. mušė kumščiais, mušė visur, O. M. kruvinas pabėgo ir iškvietė policiją (T. 2, b. l. 32). Įvertinus paminėta, nekyla abejonių, kad nukentėjusysis O. M. dėl Dž. Z. D. suduotų smūgių jautė fizinį skausmą. Tai teisingai nustatyta ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Teisiškai nepagrįstu laikytinas nuteistojo skundo argumentas, kad nukentėjusysis O. M. nereiškė civilinio ieškinio, o tai patvirtina, kad jam jokie sužalojimai nebuvo padaryti. Pagal BPK 109 str. 1 d. asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti civilinį ieškinį. Civilinio ieškinio pareiškimas yra nukentėjusiojo asmens teisė, kuria jis gali pasinaudoti, arba ne. Aplinkybė, kad byloje nėra pareikštas civilinis ieškinys, juridinės reikšmės Dž. Z. D. veikos kvalifikavimui pagal BK 140 str. 1 d. neturi ir jo baudžiamosios atsakomybės dėl minėtos veikos nešalina.

Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su nukentėjusiosios R. J. pareikšto ieškinio neturtinei žalai atlyginti išsprendimu. Dž. Z. D. įsitikinimu, teismo priteista 1000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra aiškiai per didelė, prieštaraujanti teismų praktikai tokio pobūdžio bylose, priteista neįvertinus jo turtinės padėties, sveikatos būklės, taip pat pačios nukentėjusiosios turtinės padėties.

Nusikalstama veika asmeniui padarytos neturtinės žalos samprata ir jos apskaičiavimo kriterijai nustatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 ir 2 d. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pagal CK 6.250 str. 2 d. neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo įvertinti ne tik CK 6.250 str. 2 d. nustatytus kriterijus, bet atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą. CK normos taip pat nenustato maksimalios ir minimalios neturtinės žalos dydžio ribos. Tai palikta teismo diskrecijai.

Pažymėtina, kad vertinamieji teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Minėti principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Todėl teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t. (CK 6.282 str.). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros. Reikalaudamas atlyginti neturtinę žalą, asmuo neturi turėti tikslo praturtėti iš to ar gauti finansinę naudą, todėl piniginės kompensacijos dydis neturtinei žalai atlyginti turi būti adekvatus iškilusioms pasekmėms, padarytoms nusikalstama veika.

Kartu pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos (pvz., sveikatos sutrikdymo, gyvybės praradimo) tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus.

Nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji R. J. pareiškė civilinį ieškinį prašydama iš Dž. Z. D. priteisti 17 000 Lt (4923,54 Eur) neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad nukentėjusiosios reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pagrindas tenkinti iš dalies ir prašomą priteisti neturtinę žalą – 17 000 Lt (4923,54 Eur) – sumažino iki 1000 Eur. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydžio, įvertino tai, kad nukentėjusiajai dėl Dž. Z. D. veiksmų buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą, kurį jautė ir kurį laiką po įvykio, patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, dėl akivaizdžiai matomų išorinių veido sužalojimų vengė viešumos, sumažėjo jos savivertės jausmas, jautė gėdą, dėl grasinimų nužudyti jautė įtampą, stresą, baimę. Taip pat teismas, priešingai negu tvirtinama skunde, atsižvelgė ir į kaltininko asmenybę, jo turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes. Iš nuosprendžio matyti, kad buvo įvertinta tai, jog Dž. Z. D. nukentėjusiąją sužalojo tyčiniais veiksmais, yra dirbantis, gauna pajamas, atsižvelgė į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, taip pat teisingumo bei protingumo kriterijus ir nukentėjusiosios prašomos neturtinės žalos dydį žymiai sumažino. Priteista 1000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytina akivaizdžiai neteisinga, neproporcinga kilusioms pasekmėms ar žymiai per didelė, kaip nurodo nuteistasis. Dar labiau mažinti neturtinės žalos dydį kolegija neturi pagrindo.

Dėl nuteistojo skundo argumento, kad teismas nepagrįstai skyrė įpareigojimą būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., kadangi tai trukdo darbui, kolegija pažymi, kad šis skundo argumentas yra nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Aukštesniojo teismo vertinimu, minėtas įpareigojimas savo pobūdžiu niekaip nevaržo nuteistojo Dž. Z. D. darbo funkcijų, kadangi, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio ir paties įpareigojimo konstrukcijos, ši pareiga vykdoma, kuomet tai nesusiję su darbu. Iš bylos duomenų matyti, kad Dž. Z. D. Kauno plaukimo mokykloje dirba chloruotoju, taip pat dirba visuomeniniais pagrindais, tačiau nėra pateikta jokių dokumentų, patvirtinančių, kad jo darbas yra pamaininis. Jei nuteistojo darbo pobūdis, kaip jis nurodo apeliaciniame skunde, sąlygoja būtinybę dirbti ir tuo laikotarpiu, kuriuo nustatytas įpareigojimas būti namuose, tokiu atveju nuteistasis bausmės vykdymo priežiūrą atliekančiai institucijai turi pateikti tai patvirtinančius objektyvius duomenis (darbdavio pažymą, darbo grafiką), kurie pagrįstų, jog nuteistasis nustatytu laiku objektyviai negalėjo būti namuose dėl darbo funkcijų atlikimo. Įvertinus paminėta, nėra pagrindo teigti, kad apribojimas būti namuose tam tikru laiku asmens teises suvaržo labiau, negu tai būtina bausmės tikslams užtikrinti, kaip tai teigiama apeliaciniame skunde.

Įvertinusi paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindė teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais ir įvertintais įrodymais, savo išvadas tinkamai argumentavo. Procesinių pažeidimų padaryta nebuvo. Nuteistojo nesutikimas su teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis, kurį jis grindžia savo subjektyviu įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių interpretavimu, negali būti pagrindu teismo išvadas pripažinti neteisėtomis ir nepagrįstomis ir skundžiamą nuosprendį keisti ar naikinti.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo D. Z. D. apeliacinį skundą atmesti.