Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino (t. 4, b. l. 32-40).

Iš atsakovo UAB „Beljana“, į. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), Kaune, ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, į. k (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB bankas, banko kodas 70440, priteisė 28 009,15 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2012-04-02) iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 2 512,78 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.Iš atsakovo UAB „Beljana“, į. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), Kaune, priteisė 799,43 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybės naudai. Išieškotojas: VMI prie FM, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), AB bankas Swedbank, įmokos kodas 5660.

Teismas, atsižvelgiant į ieškinio faktinį pagrindą ir atsiliepimo į jį argumentus, tyrė, ar atsakovui UAB „Beljana“ atsirado pareiga grąžinti ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Teismas nustatė, kad ieškovas 2011 m. balandžio 1 d. tarptautinio mokėjimo pavedimu Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėjo 16 406,54 EUR, iš kurių 8 112,01 EUR pagal mokėjimo dokumentą (duomenys neskelbtini). Ieškovas šį apmokėjimą atliko pagal Vokietijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimą dėl to, kad 2010 m. liepos 2 d. Vokietijoje, dėl transporto priemonės VOLVO FM, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo V. P., dirbančio pas atsakovą, kaltės įvyko eismo įvykis. Atsakovo pagal lizingo sutartį naudojama Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė VOLVO FM, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Teismas, vadovaudamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 23 str. 1 d., 17 str. 1 d. 1 p. ir LAT nutartimi Nr. 3K-7-300/2010 pažymėjo, esant biuro pareigą apmokėti transporto priemonės padarytą žalą. Tuo pačiu pažymėjo maksimalią transporto priemonės savininko ar valdytojo atsakomybę biurui tuo atveju, kai šis sumoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Biuras, pareiškęs reikalavimą kaltam dėl eismo įvykio asmeniui, kuris padarė žalą valdydamas neapdraustą transporto priemonę, ir negavęs visos išmokėtos išmokos grąžinimo, turi teisę pareikšti reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį. Teismas vertino eismo įvykio dalyvės K. S. advokato paaiškinimus dėl įvykio aplinkybių, taip pat tai, kad trečiasis asmuo V. P., vairavęs krovininę transporto priemonę VOLVO FM, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tiek atsiliepime į ieškinį, tiek teismo posėdžių metu visiškai neigė eismo įvykio buvimo faktą, nurodydamas, kad jis kelyje eismo įvykyje dalyvavusios mašinos nematė, matė tik jai atvažiavus į degalinę, kai priėjusi moteris pradėjo fotografuoti. Pažymėjo, kad V. P. patvirtino, jog atvykus policijai jis pasirašė dokumentus, tačiau nei policija, nei moteris deklaracijų nepildė, jis su moterimi nebendravo, ir teigė, kad moters automobilis buvo visas apibraižytas, automobilio apgadinimai buvo nesąmoningi, nežymūs. Teismas nustatė, kad ieškovas dar 2010 m. rugsėjo 28 d. raštu kreipėsi į atsakovą informuodamas, kad gavo iš Vokietijos draudikų biuro informaciją apie 2010 m. liepos 2 d. eismo įvykį Vokietijoje, kurio vienas iš dalyvių vairavo automobilį VOLVO FM, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nedraustą tarptautinio privalomojo draudimo sutartimi ir, kad remiantis pateikta informacija buvo pradėtas žalos administravimo procesas, prašė užpildyti pranešimo apie eismo įvykį formą ir atsiųsti, pažymint, kad atsakovo aktyvus bendradarbiavimas padėtų išvengti eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo galimų klaidų, galinčių sąlygoti teisminį procesą bei užtikrintų jo operatyvumą, tačiau atsakovas su vairuotojo kaltinimu dėl eismo įvykio nesutiko. Tam, kad būtų išaiškintos visos bylos aplinkybės, teismas įpareigojo Vokietijos kompetentingus teismus liudytojomis apklausti K. S. ir K. K., taip pat V. policijos inspekcijos pareigūną, įforminusį 2010-07-02 14.55 val. eismo įvykį vietoje. Teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, iš Vokietijos kompetentingų teismų gautus liudytojais apklaustų K. K., policijos inspektorės D. B. ir K. S. parodymus, o taip pat byloje esančius rašytinius įrodymus, sprendė, kad jie yra pakankamai nuoseklūs, juose nėra esminių prieštaravimų dėl eismo įvykio aplinkybių, ir jie patvirtina, kad 2010 m. liepos 2 d. Vokietijoje dėl transporto priemonės VOLVO FM, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo V. P., dirbančio pas atsakovą UAB „Beljana“, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta K. S. vairuojama transporto priemonė Mercedes Benz dn matic, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad dėl eismo įvykio fakto ir kaltininko yra įrodytos byloje surinktais įrodymais, ką sustiprina paties trečiojo asmens V. P. (vairuotojo) paaiškinimai ir elgesys po šio įvykio. Vertino kaip prieštaringus liudytojų parodymams ir rašytiniams įrodymams trečiojo asmens paaiškinimus, kad jis, vairuodamas didelę krovininę transporto priemonę VOLVO FM, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kelyje iš vis nematė K. S. vairuojamos transporto priemonės Mercedes Benz, nors tuo pačiu pažymėjo, jog tikimybės, kad prisilietė prie automobilio, negali būti. Teismas trečiojo asmens paaiškinimus laikė nepatikimais, nes vairavo krovininę transporto priemonę VOLVO FM, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurios valdytojas nebuvo sudaręs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties. Grįžęs į Lietuvą apie įvykį jis neinformavo UAB „Beljana“. Teismas atsižvelgė, kad Vokietijos nacionalinio draudikų biuras informavo ieškovą, kad remiantis Vokietijos teisės aktais, šalies iš Lietuvos atsakomybei įrodyti pakanka duomenų, apie dalyvavimą eismo įvykyje buvo pranešta policijai, apie atsakomybę patvirtino nukentėjusysis ir keleivė ponia K. Teismas sprendė, kad ieškovas, įgyvendindamas rungimosi principo nustatytas pareigas, įrodė tas aplinkybes dėl eismo įvykio, kuriomis rėmėsi kaip savo reikalavimų pagrindu, tuo tarpu atsakovas aplinkybių dėl eismo įvykio nebuvimo ir vairuotojo V. P. kaltės nebuvimo neįrodė. Dėl žalos atlyginimo dydžio teismas pažymėjo, kad pagal Biurų tarybos vidaus nuostatų 3 str. 4 d. Vokietijos nacionalinio draudikų biuras įgaliotas savarankiškai administruoti visas žalas, vadovaujantis avarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais <...>, todėl sprendė, kad biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu. Teismas tyrė byloje esančius rašytinius įrodymus, patvirtinančius Vokietijos nacionalinio draudikų biuro išmokėtą žalos atlyginimą ir šio išmokėjimo dydžio pagrįstumą. Nurodė, kad atsakovui, nepateikus juos paneigiančių įrodymų, laikytina, kad ieškovo išmokėtas žalos atlyginimas yra pagrįstas. Teismas sprendė, kad ieškovui netenkinti Vokietijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimų ir neišmokėti draudiminės išmokos nebuvo teisinio pagrindo. Ieškovas pagrįstai reikalauja iš atsakovo, kaip neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžinti dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, kuri yra pakankamai pagrįsta byloje pateiktais rašytiniais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys tenkintas, o atsakovas praleidęs terminą prievolei įvykti, teismas, vadovaujantis CK 6.210 str., priteisė 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Žemesnės instancijos teismas

Ieškovas reikšdamas ieškinį turi suformuluoti ieškinio elementus ir tokiu būdu apibrėžti teisminio nagrinėjimo ribas, kas sudaro pagrindą atsakovui gintis nuo pareikšto reikalavimo. Teismas sprendime negali savo iniciatyva keisti ar plėsti ieškinio pagrindo, dalyko, t. y. peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK nurodytus atvejus. Kauno apylinkės teismas 2013-08-19 sprendime, nenurodydamas nė vienos materialinės teisės normos, nemotyvuotai pakeitė ieškovės pareikštų reikalavimų teisinį pagrindą – reikalaujamą ieškovės žalą priteisė kaip skolą, tokiu būdu pažeidė CPK 265 str. 2 d. nuostatas. Reikalavimą tenkinus visai kitu teisiniu pagrindu, atsakovei iš esmės nebuvo sudaryta galimybė tinkamai gintis. Teismas grubiai pažeidė rungimosi, nešališkumo ir šalių lygiateisiškumo principus savo iniciatyva atnaujindamas civilinės bylos nagrinėjimą (2012-11-08) bei 2012-11-30 nutartimi nuspręsdamas kreiptis į Vokietijos teismą dėl įrodymų rinkimo. Ieškovas tokio prašymo nėra išreiškęs nei bylos pasirengimo stadijoje, nei bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Atnaujinus bylą, ieškovė teismo posėdyje iš viso nedalyvavo ir jokių prašymų neteikė. Atsakovė neturėjo galimybės apskųsti 2012-11-08 ir 2012-11-30 teismo neteisėtų nutarčių (dalyse dėl teismui iškilusių abejonių ir ieškinio tenkinimui trūkstamų papildomų reikšmingų įrodymų surinkimo neskundžiamos), jų pagrindu patyrė 799,43 Lt išlaidas vertimams, kurios nepagrįstai priteistos iš atsakovės valstybės naudai. Byla nepriklauso bylų kategorijai, kai teismas turi būti aktyvus ir turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva. Teismo sprendimas grindžiamas neteisėtai surinktais įrodymais, grubiai pažeidus esmines CPK normas ir teisinės valstybės principus. Teismas iš viso nevertino 2012-08-06 Vokietijos biuro rašto turinio ir pagal Vokietijos teisę bei pateiktus tarptautinius aktus atsakomybės ribojimo teisės normų. Teismas pažeidė CPK 182 str., 185 str., 265 str. l d., kur nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos. Pagal Biurų tarybos vidaus nuostatų Bendrųjų taisyklių 3 str. 3p. ne tik Vokietijos, bet ir Lietuvos draudikų biuras turėjo įvertinti faktines aplinkybes, išsiaiškinti įvykio kaltininką (geranoriškai ar teismų pagalba), tai numatyta ir kasacinio teismo praktikoje. Ieškovė pripažino, kad netikrino Vokietijos draudiko nustatytų įvykio civilinės atsakomybės sąlygų ir, neįsitikinusi reikalavimo pagrįstumu, jį apmokėjo. Ieškovė privalėjo įrodyti aplinkybes, dėl kurių ji privalėjo išmokėti išmoką, kai, šiuo atveju, išmokėjo išmoką net negavusi Vokietijos draudiko galutinio sprendimo dėl žalos. Ieškovei pripažinus, jog ji nevykdo Vokietijos draudikų biuro žalos bylos kontrolės ir tiesiog sumoka reikalaujamą sumą, netinkamai vykdomos TPVCAPDĮ ir tarptautinių aktų nuostatos. Nepagrįstos rizikos prisiėmimas, remiantis tik Vokietijos draudiko kompetencija, yra akivaizdus ieškovo piktnaudžiavimas regreso teise. Teismas visiškai nepagrįstai Vokietijos draudiko pateiktą pretenziją prilygino teismo sprendimui, turinčiam prejudicinę galią. CPK 182 str. nėra nustatyta prejudicinė galia, sukelianti teisines pasekmes draudikų biurų priimtiems sprendimams ir (ar) pretenzijoms. Vokietijos draudikų biuro sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, priimtas Vokietijos teisės normų pagrindu, gali ir turi būti patikrintas teisme. Teismas nepagrįstai atleido ieškovę nuo CK 1.12 str. 2 d. įtvirtintos pareigos pateikti teismui visus su Vokietijos civilinės atsakomybės teisės turiniu susijusius įrodymus ir formaliais pagrindais padarė išvadą, kad Vokietijos draudikų biuro dokumentų ir jų atitikimo Vokietijos įstatymams nebereikia tirti dėl jų ypatingos kompetencijos. Teismas neištyrė visų bylos įrodymų, kaip šioje byloje esminis yra kaltės nustatymo klausimas.Teismui, gavus iš Vokietijos teismų papildomą medžiagą, iš esmės bylos prieštaravimai nebuvo panaikinti. Ieškovo pateikti K. K. 2010-11-18 parodymai negali būti pripažinti gauti leistinu ir teisėtu būdu, nes jau vien rašto ir parašo akivaizdūs skirtumai bei jos ligos diagnozė (serga Alzhaimerio sunkia forma) kelia pagrįstų abejonių, jog tokie išsamūs parodymai galėjo iš liudytojos būti gauti teisėtai. Eismo įvykio metu keleivė buvo „vos gyva“ ir kažin ar galėjo suprasti, kas įvyko. Teismas neatsižvelgė į policijos inspektorės D. B. duotus teismui paaiškinimus, kad įvykio vieta nustatyta remiantis tik žalą patyrusios šalies K. S. pasakojimu, kad eismo įvykio vieta nebuvo tiriama, nesiaiškinta tiksli kaltė ar kaltės apimtis ir kt., kuri parodymuose patvirtino iš esmės prieštaringą įvykio dalyvių poziciją bei abejones dėl įvykio. Įvykio dalyvių kaltė dėl įvykio nenustatyta (nei ieškovo pateiktais įrodymais, nei teismo iniciatyva surinktais įrodymais). Viena iš deliktinės atsakomybės sąlygų – žala – nėra preziumuojama, todėl ieškovas turėjo ją įrodyti. Ieškovo regreso teisė turi būti pagrįsta žalos atlyginimo išmokėjimu nukentėjusiajam, kuris byloje nėra nustatytas (ar K. S., ar greitkelio degalinė (duomenys neskelbtini), nes sąskaita už remontą išrašyta degalinės vardu). Žala K. S. atlyginta pagal Kasko draudimo taisykles, kuriose numatyta paslauga dėl pakaitinio automobilio suteikimo remonto metu. Tiek dėl nukentėjusiojo asmens nesutapimo byloje, tiek dėl Kasko taisyklių pagal Lietuvos teisę žala priteista nepagrįstai. Ieškovo ieškiniui pagrįsti pateiktos dvi 2011-01-26 sąskaitos faktūros (ataskaitos), kurių galutinės sumos skiriasi, t. y. vienoje nurodyta 8 112, 01 EUR, kitoje 7 027,53 EUR. Sąskaitų gavėjas nenurodytas, visi dokumentai nepasirašyti ir nepatvirtinti jokiais antspaudais, jų turinyje nurodytos paslaugos ir įkainiai skiriasi, kas negali nesukelti abejonių tokių įrodymų leistinumu grindžiant žalą ir jos dydį. Teismas nepaneigė abejones keliančių ir dokumentų turinyje akivaizdžiai egzistuojančių nesutapimų, nepagrindė, kodėl vadovavosi didesnę, o ne mažesnę žalos sumą patvirtinančiu buhalteriniu dokumentu.