Kauno apylinkės teismo sprendimas, 2-1108-773/2013

Teismas: Kauno apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2013-08-19
Bylos Nr.: 2-1108-773/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Mindaugas Šimonis
Atsakovas: UAB „Beljana“
Ieškovas: Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Trečiasis asmuo: V. P.

Civilinė byla Nr. 2-1108-773/2013Teisminio proceso Nr. 2-05-3-04305-2012-7

Procesinių sprendimų kategorijos: 44.2.3; 44.2.4; 73.2.6.1; 114.4

(S)KAUNO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m.rugpjūčio 19 d.

Kaunas

Kauno apylinkės teismo teisėjas Mindaugas Šimonis, sekretoriaujant Renatai Paliokaitei, dalyvaujant atsakovo UAB „Beljana“ atstovei advokatei A. P., nedalyvaujant ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro atstovui ir trečiajam asmeniui V. P., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui UAB „Beljana“, trečiajam asmeniui V. P. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, į.k. 125709291, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Beljana“, į.k. 135730095, trečiajam asmeniui V. P. dėl 28009,15 Lt skolos, 5 (penkių) procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo (T.1, b.l. 43-46). Ieškovas nurodė, kad 2010 m. liepos 2 d. Vokietijoje dėl transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo V. P., einančio darbines pareigas pas atsakovą, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Kaip pažymėjo ieškovas, atsakovo pagal lizingo sutartį naudojama ir jo darbuotojo vairuojama bei Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau - TPVCAPD) įstatymo 4 straipsnio 2 dalies ir 41 straipsnio 8 dalies nuostatos. Eismo įvykio valstybės - Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, sureguliavęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė transporto priemonės registracijos valstybės - Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui, t.y. ieškovui, reikalavimą 8.112,01 eurų (28.009,15 Lt) sumai. Ieškovo teigimu, kadangi Lietuva ir kitos Europos Sąjungos valstybės narės yra tarptautinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos dalyvės, jis šiuo atveju gavęs Vokietijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimą sumokėti 8112,01 eurų (28.009,15 Lt) dėl transporto priemone (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) padarytos žalos, jis nurodytą sumą Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui ir sumokėjo, kadangi: 1) atsakovo pagal lizingo sutartį naudojama ir jo darbuotojo vairuojama Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, eismo įvykio dieną galiojančiu Vokietijoje; 2) atsakovas neatlygino neapdrausta transporto priemone padarytos žalos tiesiogiai nukentėjusiam asmeniui; 3) Vokietijos nacionalinis draudikų biuras administravo ir atlygino atsakovo naudojama ir jo darbuotojo vairuojama transporto priemone padarytą žalą. Ieškovas taip pat nurodė, kad sumokėdamas Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamą sumą, jis atlygino atsakovo darbuotojo padarytą žalą bei su šios žalos administravimu susijusias administravimo išlaidas ir įgijo teisę išmokėtos sumos reikalauti iš atsakovo.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Beljana“ atsiliepimu į ieškinį (T.1, b.l. 114-117) su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, o iš ieškovo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad ieškovo nurodytas argumentas, jog dėl to, kad transporto priemonė yra neapdrausta civilinės atsakomybės draudimu, ji privalėjo atlyginti Vokietijos draudikui žalą, yra visiškai nepagrįstas, nes dėl to, kad nėra sudaryta privalomojo draudimo sutartis, negali būti preziumuojama eismo įvykio dalyvio kaltė ir pareiga apmokėti už žalą. Atsakovas taip pat nurodė, kad 2010 m. liepos 2 d. eismo įvykio kaltininkas nenustatytas - iš Vesenhorno policijos inspekcijos tarnybos rašto yra akivaizdu, kad nustatytas tik eismo įvykio laikas, vieta, eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės ir eismo įvykio dalyviai, be to, informacinio pobūdžio rašte nurodyta, jog avarija priskiriama prie kitų eismo įvykių, kuriuose padaryta žala turtui, kategorijai vadinamosioms „nedidelėms avarijoms“, o tokio pobūdžio avarijų policija netiria pagal formalią procedūrą, tik užfiksuoja įvykį ir pateikia su juo susijusius duomenis. Atsakovas pažymėjo, kad eismo įvykio dalyviams išsikvietus policiją, jokia deklaracija ar kitoks eismo įvykio užfiksavimas nebuvo padarytas, o su ieškiniu pateiktas tik įvykio dalyvės K. S. atstovo advokato rašytinis kreipimasis į BTA draudimą, iš kurio turinio akivaizdu, kad atsakomybės klausimas bandomas spręsti tik vienašališku klientės pasakojimu apie įvykį ir jos advokato padaryta išvada „remiantis pateiktu avarijos aplinkybių nupasakojimu nekyla abejonių, kad atsakomybė dėl šios avarijos tenka krovininio automobilio vairuotojui“. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad tiek ieškovas, tiek Vokietijos biuras pagal Biurų Tarybos vidaus nuostatų Bendrųjų taisyklių 3 straipsnio 3 punktą turėjo įvertinti faktines aplinkybes, geranoriškai ar teismų pagalba išsiaiškinti įvykio kaltininką. Atsakovo nurodymu, 2012 m. vasario 20 d. jo atstovas iš Vokietijos policijos gavo raštą, patvirtinantį, kad jokios bylos Vokietijos policijoje su šiuo įvykiu nėra ir kad eksperto atsakymas dar nesulauktas, ko pasėkoje neaišku, kokiu pagrindu ieškovas 2011 m. balandžio 1 d. išmokėjo išmoką, nors įvykio kaltininkas nenustatytas, o žalos dydis, taip pat priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei UAB „Beljana“ kaltės nėra pagrįstas. Atsakovas pabrėžė ir tai, kad ieškinyje iš viso nėra pateikta duomenų apie įvykyje dalyvavusios K. S. pareikštą reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nepateiktas žalos apskaičiavimo ir/ar vertinimo mechanizmas, o yra tik minėto asmens advokato kreipimasis į BTA draudimas ir prašymas pripažinti pareigą atlyginti žalą. Atsakovo teigimu, iš Vokietijos draudikų biuro 2010 m. rugsėjo 23 d. rašto matyti, kad apmokėjimo reikalavimas yra susidedantis iš 7027,53 EUR kompensacijos, 30,35 EUR išorės paslaugų teikėjų paslaugos ir 1054,13 EUR nagrinėjimo mokesčio, tačiau nieko nėra paminėta apie žalą, o kas sudaro „kompensacijos“ sumą visiškai neaišku. Atsižvelgiant į tai, kad pasak įvykį mačiusių policijos pareigūnų avarija priskirtina prie „nedidelių avarijų“, apmokėjimui pateikta kompensacijos suma yra labai didelė ir negali nesukelti pagrįstų abejonių. Atsakovas pažymėjo, kad draudikų biuro reikalaujamos sumos dydis kelia pagrįstų abejonių, nes jis nėra pagrįstas dokumentais, nėra pateikta jokių įvykyje dalyvavusiųjų reikalavimų, jiems išmokėtų sumų pagrindimo, teismų dokumentų, taip pat nėra pateikta jokių žalą patvirtinančių dokumentu, ekspertų išvadų, o minėtas raštas yra informacinio pobūdžio, tuo tarpu priimto galutinio sprendimo dėl žalos nėra pateikta. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atsakovo nuomone, ieškovo 2011 m. balandžio 1 d. atliktas apmokėjimas yra visiškai nepagrįstas ir neteisėtas.

Tretysis asmuo V. P. atsiliepimu į ieškinį (T.1, b.l. 124-125) su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Trečiojo asmens nurodymu, 2010 m. liepos 2 d. važiuojant nuo Wurzburgo link Ulmo kryptimi bei užsukus nuo As 24 kelio link kuro kolonėlės, prie jo privažiavo baltas (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo vairuojamas moters su keleive senole. Trečiojo asmens teigimu, jokio eismo įvykio tarp jų nebuvo, tačiau po kiek laiko atvyko policija ir moteris pareiškė, kad pirma pravažiuotame kelio ruože, kur vyko kelio darbai, jis kliudė jos vairuojamą transporto priemonę. Kaip pažymėjo tretysis asmuo, atkreipus policijos dėmesį į tai, kad transporto priemonės apgadinimai nėra nauji ir nedideli, jog jo vairuojama transporto priemonė nėra patyrusi jokių sužalojimų, o policija nemačiusi paties susidūrimo fakto, teigė, jog negali jo konstatuoti, avarija priskirtina nedidelėms avarijoms, kurių tyrimo policija neatlieka, todėl reiktų susirašyti įvykio deklaraciją. Tretysis asmuo pažymėjo, kad išvykus policijai vairuotoja jam jokių pretenzijų nepareiškė, nerodė jokios iniciatyvos surašyti eismo įvykio deklaraciją, nes matė, jog jis supranta, kad ji nesąžiningai bando senai patirtą eismo įvykį imituoti kaip šiuo metu įvykusį, todėl eismo įvykio deklaracijoje nepripažins savo kaltės. Tretysis asmuo nurodė ir tai, kad, jo nuomone, eismo įvykis negali būti paremtas nemačiusio įvykio asmens prielaidomis bei šių prielaidų pagrindu padarytomis išvadomis, be to, jei jau būtų atsitrenkta į automobilį, to nepastebėti remontuojamame kelyje nebūtų buvę įmanoma, kadangi siaurame kelio ruože transporto priemonė būtų nulėkusi nuo kelio bei būtų buvę apgadinti kelio ženklai. Be to, tretysis asmuo pabrėžė, jog advokato surašyta aplinkybė, kad jis suko į kairiąją eismo juostą yra visiškai nepagrįsta, nes kelio ruože, kuriame vyksta remonto darbai, krovininėms transporto priemonėms iš viso draudžiama važiuoti kairiąja eismo juosta, t.y. galima važiuoti tik dešine. Tretysis asmuo nurodė ir tai, kad jo vairuojama transporto priemonė po įvykio nebuvo nufotografuota, joks ekspertas jos neapžiūrėjo, taip pat nėra pateikta duomenų apie vairuotojos K. S. pareikštą reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nepateiktas žalos apskaičiavimas, yra tik minėto asmens advokato kreipimasis į BTA draudimas ir prašymas pripažinti pareigą atlyginti žalą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, trečiojo asmens nuomone, ieškovas objektyviai neištyrė visų su eismo įvykiu susijusių faktinių aplinkybių, nesurinko pakankamai duomenų pagrįsti civilinės atsakomybės UAB „Beljana“ atsiradimui, todėl žala atlyginta geranoriškai visiškai nepagrįstai, o jei toks atlyginimas buvo padarytas, tai jis prisiimtas savo rizika.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas

Teismas nustatė, kad ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras pareiškė reikalavimą atsakovui UAB „Beljana“, kaip asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, siekiant susigrąžinti dėl eismo įvykio padarytos žalos išmokėtą sumą eismo įvykio valstybės – Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui. Atsakovas UAB „Beljana“ su pateiktu ieškinio reikalavimu nesutiko dėl to, kad nėra nustatyta atsakovo vairuotojo trečiojo asmens V. P. kaltė dėl minėto eismo įvykio, todėl atsakovui neatsirado transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė, be to, byloje nėra įrodymų apie Vokietijos nacionalinio draudikų biuro žalos išmokėjimą, reikalaujamos sumos nėra pagrįstos dokumentais, nėra įrodyta, kokios pagrįstos išlaidos buvo išmokėtos K. S. (T. 1, b. l. 114-117). Atsižvelgiant į ieškinio faktinį pagrindą ir atsiliepimo į jį argumentus teismas tiria, ar atsakovui UAB „Beljana“ atsirado pareiga grąžinti ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro dėl padarytos žalos išmokėtą sumą.

Iš pateiktų rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras 2011 m. balandžio 1 d. tarptautinio mokėjimo pavedimu Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėjo 16 406,54 eurus, iš kurių 8112,01 eurus pagal mokėjimo dokumentą (duomenys neskelbtini) (T. 1, b. l. 66). Tai patvirtina byloje esanti Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro 2011 m. vasario 8 d. išlaidų ataskaita (T. 1, b. l. 97). Ieškovas šį apmokėjimą atliko pagal Vokietijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimą dėl to, kad 2010 m. liepos 2 d. Vokietijoje dėl transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo V. P., dirbančio pas atsakovą UAB „Beljana“, kaltės įvyko eismo įvykis, tuo tarpu atsakovo UAB „Beljana“ pagal lizingo sutartį naudojama Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPDĮ) 23 straipsnio 1 dalis numato, kad biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims tais atvejais, jei kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Pagal šį punktą Biuras moka išmoką ir tais atvejais, kai žala padaryta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų išplėstinė kolegija 2010 m. spalio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010, yra išaiškinusi, kad TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta maksimali transporto priemonės savininko ar valdytojo atsakomybė Biurui tuo atveju, kai šis sumoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Biuras, pareiškęs reikalavimą kaltam dėl eismo įvykio asmeniui, kuris padarė žalą, valdydamas neapdraustą transporto priemonę, ir negavęs visos išmokėtos išmokos grąžinimo, turi teisę pareikšti reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį. Išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad TPVCAPDĮ suteikta Biurui teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.

Teismas, tirdamas byloje esančius įrodymus dėl 2010 m. liepos 2 d. eismo įvykio aplinkybių ir dėl jo kaltų asmenų, įvertina ieškovo pateiktus įrodymus – Veisenhorno policijos inspekcijos raštą, 2010 m. lapkričio 29 d. gautą advokato Ingo H. B., dėl informacijos apie kitus eismo įvykius, kuriose padaryta turtinė žala, kuriame policija pažymi, kad nurodyta avarija priskiriama kitų eismo įvykių, kuriuose padaryta žala turtui, kategorijai, vadinamosioms „nedidelėms avarijoms“, kurių policija netiria pagal formalią procedūrą, o tik užfiksuoja įvykį ir pateikia su juo susijusius duomenis. Šiuo raštu iš duomenų bazės yra pateikta tokia informacija apie eismo įvykį: eismo įvykio laikas - penktadienis 2010 m. liepos 2 d., 14 val. 55 min.; eismo įvykio vieta (duomenys neskelbtini); eismo įvykio dalyviai: V. P., gyv. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir K. S., gyv. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini); sužinoti asmens duomenys, informacija perduota Heidenheimo greitkelių policijai (T. 1, b. l. 88, 94). Byloje esančiame K. S. advokato R. E. 2010 m. liepos 7 d. rašte draudimo bendrovei nurodyta, jog dėl 2010 m. liepos 2 d. įvykusio eismo įvykio klientė papasakojo, kad ji važiavo A7 greitkeliu iš Hildenheimo kryptį keisdama į Ulmo, abejose greitkelio juostose greitkelio sankryžoje E. K. tuo metu vyko remonto darbai, dėl kurių eismo juostos buvo labai siauros; savo vairuojamu lengvuoju automobiliu klientė važiavo kairiąja eismo juosta, o nurodytas krovininis automobilis – dešiniąja; prieš klientės automobilį dar važiavo kitas automobilis, kuris prieš krovininį automobilį pamėgino grįžti į dešiniąją eismo juostą, to jam padaryti nepavyko, nes krovininio automobilio vairuotojas akivaizdžiai padidino greitį, dėl tik jam žinomų priežasčių norėdamas sutrukdyti ano automobilio vairuotojui pervažiuoti į kitą eismo juostą; dėl neaiškių priežasčių krovininio automobilio vairuotojas tada taip pat pasuko į kairiąją eismo juostą, tačiau sukdamas jis tikriausiai nepastebėjo klientės automobilio, nes į jį atsitrenkė; per transporto priemonių susidūrimą buvo stipriai apgadinta klientės automobilio dešinioji pusė (T. 1, b. l. 95-96). Teismas įvertina tai, kad tretysis asmuo V. P., vairavęs krovininę transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) tiek atsiliepime į ieškinį (T. 1, b. l. 124), tiek teismo posėdžių metu visiškai neigė eismo įvykio buvimo faktą, nurodęs, kad jis kelyje eismo įvykyje dalyvavusios mašinos nematė, matė tik jai atvažiavus į degalinę, kai priėjusi moteris pradėjo fotografuoti. Tretysis asmuo V. P. patvirtino, kad atvykus policijai jis pasirašė dokumentus, tačiau nei policija, nei moteris deklaracijų nepildė, jis su moterimi nebendravo, ir teigė, kad moters automobilis buvo visas apibraižytas, bei nurodė, jog automobilio apgadinimai buvo nesąmoningi, nežymūs (T. 2, b. l. 154, 155).

Teismas nustatė, kad ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras dar 2010 m. rugsėjo 28 d. raštu kreipėsi į atsakovą UAB „Beljana“, informuodamas, kad gavo iš Vokietijos draudikų biuro informaciją apie 2010 m. liepos 2 d. eismo įvykį Vokietijoje, kurio vienas iš dalyvių vairavo automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nedraustą tarptautinio privalomojo draudimo sutartimi, ir kad remiantis pateikta informacija buvo pradėtas žalos administravimo procesas, prašė užpildyti pranešimo apie eismo įvykį formą ir atsiųsti, pažymint, kad atsakovo UAB „Beljana“ aktyvus bendradarbiavimas padėtų išvengti eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo galimų klaidų, galinčių sąlygoti teisminį procesą bei užtikrintų jo operatyvumą (T. 2, b. l. 137). Atsižvelgiant į tai, atsakovo UAB „Beljana“ argumentai, kad ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras visiškai nebendradarbiavimo siekiant žalos sureguliavimo negali būti laikomi pagrįsti. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, atsakovo UAB „Beljana“ direktorius A. B. pateikė Vokietijoje esančiam „Becs“ – Europos žalų sureguliavimo biurui 2012 m. sausio 19 d. raštą, kuriuo nesutiko su vairuotojo V. P. kaltinimu dėl eismo įvykio, nurodė, kad V. P. nekaltas, važiuodamas greitkeliu vairuotojas nematė jokio (duomenys neskelbtini) ir į jį neatsitrenkė, teigė, jog tarp krovininio automobilio ir kitos transporto priemonės jokio kontakto nebuvo (T. 2, b. l. 41). Šias aplinkybes savo paaiškinime nurodė ir pats vairuotojas V. P. (T. 2, b. l. 42).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, siekdamas nustatyti esmines bylos aplinkybes dėl eismo įvykio fakto buvimo ir galimo eismo įvykio kaltininko, sprendė, kad liudytojomis būtina apklausti tiriamo eismo įvykio dalyves K. S. ir K. K., o taip pat policininką, kuris formino įvykį, todėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartimi nusprendė kreiptis į Vokietijos kompetentingus teismus su prašymu surinkti įrodymus, t.y. apklausti liudytojus K. S. ir K. K., o taip pat Veisenhorno policijos inspekcijos pareigūną, įforminusį 2010 m. liepos 2 d. 14.55 val. eismo įvykį vietoje, bylos Nr. BY7517-002902-10/2 (T. 2, b. l. 186-187, T. 3, b. l.6-11).

Teisme gautoje V. G. apylinkės teismo teisėjo Henle atliktoje liudytojos K. S. apklausoje liudytoja parodė, kad eismo įvykio dieną, t.y. 2010 m. liepos 2 d. ji su savo motina, kuri buvo keleivis, važiavau savo automobiliu (duomenys neskelbtini), kurio valstybinis numeris yra (duomenys neskelbtini), automagistrale A7 pietų kryptimi, nuvažiavus atkarpos dalį t. y. keletą kilometrų privažiavo statybų aikštelę, norėjo pralenkti autovežį ir nebuvo pralenkusi nei pusės priekabos kai transporteris pasuko į jos važiavimo juostą, į kairę pusę, tačiau dėl statybų aikštelės ji negalėjo užleisti kelio ir nutraukti savo bandymą pralenkti. Liudytoja pažymėjo, kad autovežio priekaba pažeidė jos transporto priemonę, po to ji važiavau paskui jį, transporto priemonė po įvykio suko vis labiau į kairę pusę, jis praktiškai užblokavo abi važiavimo juostas, kai buvo statybų aikštelės zonoje. Liudytoja taip pat parodė, kad pravažiavus statybų aikštelės zoną ji savo transporto priemone privažiavo prie sunkvežimio vairuotojo kabinos ir bandė jį sustabdyti, tačiau jis visiškai nereagavo į rodomus ženklus, todėl paskambino savo sekretorei ir paprašė, kad informuotų policiją ir ji pati savo mobiliajame telefone surinko policijos pirmos pagalbos numerį ir policijos įstaigos darbuotojas patarė pasekti autovežį. Liudytoja parodė, kad ji sekė transporto priemonę, kol ji išvažiavo iš automagistralės ties Veisenhornu; sunkvežimio vairuotojas sustojo tuščioje degalinėje ir ji su vairuotoju pasikalbėjo, tačiau vairuotojas tapo agresyvus, todėl ji laukė kol atvyks policija. Liudytoja pažymėjo, kad policijos pareigūnai nustatė įvykio dalyvių asmens tapatybes bei nufotografavo sugadinimus ant jos transporto priemonės ir matomus įvykio padarinius ant autovežio, tačiau net ir atvykus policijos pareigūnams sunkvežimio vairuotojas neigė sukėlęs eismo įvykį, nors sugadinimai ant jo transporto priemonės identiškai atitiko tuos, kurie buvo ant jos automobilio (T. 3, b. l. 157, 158).

Teisme gautoje Vokietijos N. U. apylinkės teismo teisėjo Binder atliktoje liudytojos, policijos inspektorės D. B. apklausoje, liudytoja nurodė, kad remiantis ponios K. S. pranešimu 2010 m. liepos 2 d. apie 14 val. 55 min. automagistralėje A7 ties Balendorfu įvyko eismo įvykis tarp žalą patyrusios šalies transporto priemonės ir autovežio iš Lietuvos. Liudytoja apklausta policijos pareigūnė patvirtino, kad eismo įvykio dalyviai buvo K. S. ir V. P., kurie patvirtino savo asmens tapatybę. Liudytoja pažymėjo, kad žalą patyrusi šalis paaiškino, jog buvo transporto priemonių susilietimas keičiant važiavimo juostą. Liudytoja pažymėjo, kad įvykio dalyviai nebuvo įvykio vietoje, kai jie pranešė apie įvykį, įvykio vieta buvo nustatyta remiantis žalą patyrusios šalies K. S. pasakojimu, kad įvykis įvyko statybų zonoje automagistralėje A7. Liudytoja taip pat parodė, kad remiantis žalą patyrusios šalies pateiktais duomenimis transporto priemonės iškart po eismo įvykio nesustojo, važiavo toliau, o žalą patyrusi šalis važiavo jam iš paskos, t.y. iki automobilių stovėjimo aikštelės Veisenhorne. Žalą patyrusi šalis prieš tai bandė atkreipti autovežio vairuotojo dėmesį, pamojavo vairuotojui, tačiau vairuotojas tik pamojavo atgal ir važiavo toliau, eismo įvykis buvo klaida keičiant eismo juostas ir remiantis baudų katalogu toks pažeidimas galėtų būti baudžiamas paskiriant tik 35 eurų baudą, todėl šis įvykis buvo priskirtas smulkiems įvykiams (T. 3, b. l. 75, 76).

Teisme gautame V. G. apylinkės teismo teisėjo Henle 2013 m. vasario 14 d. protokole nurodyta, kad siekiant apklausti liudytoja eismo įvykio dalyvę K. K., atsakingas teisėjas atvyko į Burgau apskrities senelių namuose esantį trečią skyrių, tačiau liudytoja gulėjo ir buvo tokios būklės, kuri neleido suprasti teisėjo užduodamų klausimų (T. 3, b. l. 136). Civilinėje byloje yra pateikti šios liudytojos K. K. 2010 m. gruodžio 20 d. rašytiniai paaiškinimai dėl 2010 m. liepos 2 d. draudiminio įvykio, kuriuose ji nurodė, jog eismo įvykio metu ji buvo ponios S. keleivė, jos automobiliu (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), važiavo greitkeliu A7 iš Heidenheim į Ulm; abiejose eismo juostose vyko kelių remontas, todėl eismo juostos buvo siauresnės, nei įprasta; ponia S. važiavo šalia mėlyno sunkvežimio, kaire juosta, o sunkvežimis dešine; ponia S. buvo maždaug ties sunkvežimio viduriu kai staiga jis pasuko ir pradėjo artėti prie automobilio. K. K. pažymėjo, kad kaip keleivė ji tai matė labai aiškiai, ir nors ponia S. dar bandė išvengti susidūrimo, tačiau tai jai nepavyko, kadangi eismo juosta kairėje pusėje buvo atribota betoninėmis apsauginėmis tvorelėmis; sunkvežimis vis artėjo ir nubraižė ponios S. automobilį dešinėje pusėje, tačiau sunkvežimio vairuotojas paprasčiausiai važiavo toliau; ponia S. susiskambino su policija ir pranešė, kad ji seks paskui tą automobilį; ponia S. važiavo paskui ir priešais degalinę užstojo sunkvežimiui kelią, kad vairuotojas negalėtų nuvažiuoti, tada atvyko policija (T. 1, b. l. 171).

Teismas, ištyręs aukščiau nurodytus byloje surinktus įrodymus, liudytojų policijos inspektorės D. B. ir K. S. parodymus, o taip pat byloje esančius rašytinius įrodymus, sprendžia, kad jie yra pakankamai nuoseklūs, juose nėra esminių prieštaravimų dėl eismo įvykio aplinkybių, ir jie patvirtina, kad 2010 m. liepos 2 d. Vokietijoje dėl transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo V. P., dirbančio pas atsakovą UAB „Beljana“, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta K. S. vairuojama transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (CPK 185 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti. Be kitų aplinkybių, teismas turi vertinti nagrinėjamų teisinių santykių esmę, galimo jų subjektų elgesio motyvus, atitiktį logikos dėsniams, rūpestingo, protingo, apdairaus teisinių santykių dalyvio elgesio standartams. Sprendžiant, koks ginčo šalių poelgis yra labiau tikėtinas, svarbu atsižvelgti į nagrinėjamą situaciją apibūdinančias aplinkybes, tokias kaip šalių tarpusavio santykių pobūdis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2005, ir kt.). Teismų praktikoje taip pat pripažinta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-260/2001; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2009 ir kt.).

Teismas pažymi, kad teismo vidinį įsitikinimą, jog ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro nurodytos aplinkybės dėl eismo įvykio fakto ir kaltininko yra įrodytos byloje surinktais įrodymais, sustiprina paties trečiojo asmens vairuotojo V. P. paaiškinimai ir elgesys po šio įvykio. Visų pirma teismas įvertina tai, kad tretysis asmuo V. P. vairavo didelę krovininę transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir savo paaiškinimuose teismo posėdžio metu teigė, kad kelyje iš vis nematė K. S. vairuojamos transporto priemonės M. B., nors tuo pačiu pažymėjo, jog tikimybės, kad jis prisilietė prie automobilio, negali būti (T. 2, b. l. 154). Tokie trečiojo asmens V. P. paaiškinimai prieštarauja aukščiau nurodytiems nuosekliems liudytojų parodymams ir rašytiniams įrodymams, kad eismo įvykis buvo. Be to, šių trečiojo asmens vairuotojo V. P. paaiškinimų nepatikimumą rodo ir tai, kad tretysis asmuo teigė nebendravęs su K. S., nors ši reiškė pretenzijas dėl eismo įvykio, iškvietė policiją, tuo tarpu pati K. S. teigė, jog bandant bendrauti su vairuotoju jis tapo agresyvus. Trečiojo asmens V. P. paaiškinimų nepatikimumą sustiprina ir tai, kad jis vairavo krovininę transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurios valdytojas nebuvo sudaręs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties, kas turėjo įtakos trečiojo asmens V. P. elgesio modeliui eismo įvykį visiškai neigiant. Teismas atsižvelgia ir į paties trečiojo asmens parodymus, kad grįžęs į Lietuvą apie įvykį jis neinformavo UAB „Beljana“, nes niekas nieko nesurašė ir pretenzijų neturėjo, nors akivaizdu, kad Vokietijoje dėl eismo įvykio buvo iškviesta policija ir nukentėjęs asmuo buvo pareiškęs pretenzijas (T. 2, b. l. 154). Tokie trečiojo asmens paaiškinimai tik sustiprina teismo vidinį įsitikinimą dėl eismo įvykio aplinkybių ir trečiojo asmens V. P. kaltės. Be to, teismas atsižvelgia, kad Vokietijos nacionalinio draudikų biuras informavo ieškovą Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurą, kad remiantis Vokietijos teisės aktais, šalies iš Lietuvos atsakomybei įrodyti pakanka duomenų, apie dalyvavimą eismo įvykyje buvo pranešta policijai, apie atsakomybę patvirtino nukentėjusysis ir keleivė ponia K. (T. 1, b. l. 13). Atsižvelgiant į visų byloje esančių įrodymų vertinimą, teismo atliktą pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, teismas sprendžia, kad ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, įgyvendindamas rungimosi principo nustatytas pareigas (CPK 12 straipsnis), įrodė tas aplinkybes dėl eismo įvykio, kuriomis rėmėsi kaip savo reikalavimų pagrindu, tuo tarpu atsakovas UAB „Beljana“ aplinkybių dėl eismo įvykio nebuvimo ir vairuotojo V. P. kaltės nebuvimo neįrodė (CPK 178 straipsnis).

Dėl žalos atlyginimo dydžio

TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai Biuras moka išmoką pagal šio straipsnio 1 dalį dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar užsienio valstybėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos, išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant į Bendradarbiavimo nuostatus ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Biurų tarybos vidaus nuostatų, patvirtintų Europos bendrijos komisijos 2003 m. liepos 28 d. sprendimu, 5 straipsnis reglamentuoja išlaidų atlyginimo sąlygas, pagal kurias kai biuras ar tam tikslui jo paskirtas agentas sureguliuoja visas žalas, susijusias su ta autoavarija, ne vėliau kaip per vienerius metus nuo paskutinio nukentėjusiajam asmeniui sumokėto mokėjimo dienos siunčia atitinkamam biurui prašymą atlyginti išlaidas, nurodydamas: 1) nukentėjusiųjų asmenų žalai atlyginti pagal draugišką susitarimą ar teismo sprendimą sumokėtas sumas; 2) kviestinėms tarnyboms už kiekvieno reikalavimo atlyginti žalą administravimą ir sureguliavimą sumokėtas sumas bei visas specialias su teismo ieškiniu susijusias išlaidas, kurias panašiomis aplinkybėmis būtų turėjęs patirti ir autoavarijos šalyje įsisteigęs draudikas; 3) visoms kitoms išlaidoms padengti skirtą administravimo mokestį, apskaičiuotą vadovaujantis biurų tarybos patvirtintomis taisyklėmis. Teismas taip pažymi, kad pagal Biurų tarybos vidaus nuostatų 10 straipsnį biurai, kuriems taikomos šio skirsnio nuostatos, abipusiškai garantuoja atlyginti visas pagal šiuos nuostatus mokėtinas sumas, susijusias su bet kokia autoavarija, į kurią pateko transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra tos valstybės teritorijoje, kurioje veikia kiekvienas tų biurų, nesvarbu, ar transporto priemonė apdrausta, ar ne (T. 1, b. l. 59-61).

Teismas, spręsdamas dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro išmokėtos žalos Vokietijos nacionalinio draudikų biurui pagrįstumo, atsižvelgia į tai, kad pagal Biurų tarybos vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalį Vokietijos nacionalinio draudikų biuras yra įgaliotas savarankiškai administruoti visas žalas, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir privalomąjį draudimą, biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu, tuo tarpu atsakovas UAB „Beljana“ savarankiško reikalavimo, ginčijančio Vokietijos nacionalinio draudikų biuro išmokėtą sumą, teisme nereiškė. Teismas, tirdamas byloje esančius rašytinius įrodymus, patvirtinančius Vokietijos nacionalinio draudikų biuro išmokėtą žalos atlyginimą ir šio išmokėjimo dydžio pagrįstumą, įvertina Vokietijos nacionalinio draudikų biuro ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui pateiktą 2011 m. vasario 8 d. išlaidų ataskaitą, kurioje nurodyta, kad dėl nurodyto 2010 m. liepos 2 d. eismo įvykio pateikiama viso 8112,01 eurų reikalavimas, nes draudikų biuras sumokėjo šias sumas: 7027,53 eurų kompensacija, 30,35 eurai išorės paslaugų teisėjų paslaugos ir 1054,13 eurai nagrinėjimo mokestis (T. 1, b. l. 91, 97). Šias išmokėtas žalos atlyginimo sumas patvirtina byloje esanti Vokietijos nacionalinio draudikų biuro gauta Becs Bureau of European claims settlement 2011 m. sausio 26 d. sąskaita-faktūra (T. 1, b. l. 177) ir šios sąskaitos išskaidymas (T. 1, b. l. 175, 176), advokatų išlaidas patvirtinantys įrodymai (T. 1, b. l. 179, 180), išlaidos už automobilio nuomą sugadinto automobilio remonto metu (T. 1, b. l. 181), Inžinierių biuro M. B.&Partner sąskaitos ir remonto išlaidų suvestinės (T. 1, b. l. 182-196). Tai, kad Vokietijos nacionalinio draudikų biuro 7027,53 eurų sumokėta kompensacija buvo tinkama nepaneigė ir liudytoja, policijos inspektorė D. B., nurodžiusi, kad apie padarytos žalos dydį duomenų negali pateikti, tačiau žalą patyrusios šalies automobilis buvo tvarkingas, nebuvo jokių aiškiai matomų rūdžių (T. 3, b. l. 78). Tuo tarpu liudytoja K. S. parodė, kad dėl eismo įvykio buvo sugadinta visa keleivio pusė, transporto priemonė buvo remontuojama Mercedes servise Zanker, esančiame Giuneburge, kur ji pasirašė pareiškimą dėl žalos perleidimo (T. 3, b. l. 158). Prie liudytojos K. S. parodymų pridėti M. B. Autohaus Zanker remonto išlaidų – perėmimo 2010 m. rugpjūčio 2 d. pažyma su priedais, iš kurių matyti, kad tik remonto išlaidų suma sudarė 5958,10 eurų sumą (T. 3, b. l. 162-166), kuri atitinka iš Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pateiktai sąskaitai (T. 3, b. l. 186). Esant teismo išanalizuotiems civilinėje byloje esantiems rašytiniams įrodymams, ir atsakovui UAB „Beljana“ nepateikus juos paneigiančių įrodymų, laikytina, kad ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro išmokėtas žalos atlyginimas yra pagrįstas (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgus į ištirtų įrodymų visumą ir nustatytas teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, teismas sprendžia, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui netenkinti Vokietijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimų ir neišmokėti draudiminės išmokos nebuvo teisinio pagrindo (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5 dalis). Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai reikalauja iš atsakovo UAB „Beljana“, kaip neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžinti dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, kuri yra pakankamai pagrįsta byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, todėl ieškinys tenkintinas visiškai.

Teismui ieškinį iš esmės tenkinus, atsakovui UAB „Beljana“, praleidusiam terminą įvykdyti piniginę prievolę ir teismui priėmus dėl to teismo sprendimą, kyla prievolių neįvykdymo teisinės pasekmės – mokėti ieškovui įstatyme numatytas dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui prašant priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, tenkintina ir ši ieškinio dalis.

CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teismui ieškinį visiškai patenkinus, iš atsakovo UAB „Beljana“ ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos: 840 Lt sumokėtas žyminis mokestis (T. 1, b. l. 9, 100), išlaidos vertėjams už procesinių dokumentų ir jų priedų vertimus 199 Lt (T. 1, b. l. 101, 102), 998,60 Lt (T. 1, b. l. 140, 141), 320 Lt (T. 2, b. l. 126, 127), 43 Lt (T. 2, b. l. 128, 129), viso 1560,60 Lt, taip pat 48,88 Lt (T. 1, b. l. ) ir 63,30 Lt (T. 2, b. l. 121-125), viso 112,18 Lt kelionių į teismą išlaidos, ir 21,75 Lt išlaidos už bylos medžiagos kopijų darymą (T. 4, b. l. 7, 8), viso 2512,78 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Valstybė patyrė išlaidas už procesinių dokumentų ir priedų vertimus 30 Lt (T. 3, b. l. 55), 186 Lt (T. 3, b. l. 89), ir 453 Lt (T. 3, b. l. 167), viso 669 Lt, o taip pat 130,43 Lt bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, viso 799,43 Lt, kurių atlyginimas priteistinas iš atsakovo UAB „Beljana“ (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 92, 93, 96, 263–270, 307 straipsniais teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Iš atsakovo UAB „Beljana“, į. k. 135730095, buveinės adresas S.Žukausko g. 7-29, Kaune, ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, į. k. 125709291, buveinės adresas Algirdo g. 38, Vilniuje, atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB bankas, banko kodas 70440, priteisti 28009,15 Lt (dvidešimt aštuonis tūkstančius devynis litus ir penkiolika centų) skolos, 5 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme - 2012 m. balandžio 2 d. iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 2512,78 Lt (du tūkstančius penkis šimtus dvylika litų ir septyniasdešimt aštuonis centus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Iš atsakovo UAB „Beljana“, į. k. 135730095, buveinės adresas S.Žukausko g. 7-29, Kaune, priteisti 799,43 Lt (septynis šimtus devyniasdešimt devynis litus ir keturiasdešimt tris centus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybės naudai. Išieškotojas: Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), AB bankas Swedbank, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno miesto apylinkės teismą.

Teisėjas Mindaugas Šimonis