Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-337-252-2018 Daina Lisaitė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-02654-2015-3

2018 m. gegužės 11 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimutės Sankauskaitės ir Birutės Valiulienės, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų A. J. ir V. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-6-812-2017 pagal pareiškėjų A. J. ir V. G. pareiškimą dėl juridinių faktų nustatymo, suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

A. J. ir V. G. pateiktu pareiškimu apylinkės teismui prašė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu, t.y., kad pareiškėjų tėvas A. G. nuosavybės teise valdė brolio J. G. dovanotus 9,94 ha (sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ir 4,50 ha (sklypo Nr. (duomenys neskelbtini)) žemės plotus, buvusius (duomenys neskelbtini) kaime; pareiškėjų tėvas A. G. priėmė palikimą po brolio K. G. mirties - K. G. nuosavybės teise valdytą 7,77 ha ploto žemės sklypą (sklypo Nr. (duomenys neskelbtini)), buvusį (duomenys neskelbtini) kaime, pradėdamas faktiškai valdyti paliktą turtą.Nurodė, kad 2014 m. gruodžio 8 d. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyrių (toliau – NŽT) su prašymu atkurti nuosavybės teises į jų tėvo A. G. brolių J. ir K. G. nuosavybės teisėmis turėtą žemę. Priežastis dar kartą kreiptis į žemėtvarkos skyrių buvo tai, kad tvarkant paveldėtą negyvenamą sodybą, esančią (duomenys neskelbtini) seniūnijoje buvo surastas J. G. išduotas Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento 1936 m. liepos 1 d. žemės nuosavybės dokumentas, kuriame nurodyta, kad J. G. nuosavybės teisėmis valdė 9,94 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini) kaime. 2015 m. sausio 9 d. NŽT atsakydama į pareiškėjų užklausą patvirtino, kad J. G. valdė 9,94 ha žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 4,50 ha sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), o K. G. 7,77 ha žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) bei patarė kreiptis dėl praleistų terminų atnaujinimo.2015 m. vasario 6 d. jie kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą dėl terminų atnaujinimo atkurti nuosavybės teises į žemę, nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo bei juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 18 d. priėmė jų prašymą, tačiau dalį jo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atsisakė priimti motyvuojant tuo, kad šio klausimo sprendimas priskirtinas bendrosios kompetencijos teismams. Pažymėjo, kad 1996 m. dar būnant gyvai pareiškėjų motinai A. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jų tėvo A. valdytą žemę. Pareiškėjams buvo paaiškinta, kad atkurti nuosavybės teises į jų dėdžių – (duomenys neskelbtini) žemės sklypus nėra galimybių. Nurodė, kad jų dėdės – tėvo A. G. broliai (duomenys neskelbtini) buvo nevedę, šeimos nesukūrę ir įpėdinių neturėjo. Neįgalų K. prižiūrėjo pareiškėjų tėvas. K. nesudaręs testamento mirė, jo asmeninius daiktus ir žemės sklypą toliau prižiūrėjo pareiškėjų tėvas. Kitas brolis – J. prasidėjus karui nesilaikydamas įstatymo nustatytos formos surašė žemės dovanojimo sutartį pareiškėjų tėvui A. ir emigravo iš Lietuvos. J. G. (duomenys neskelbtini) m. mirė (duomenys neskelbtini). Dovanojimo sutartis neišliko. Pareiškėjai nurodė, kad dėl paminėtų priežasčių jie kreipiasi į teismą, siekdami nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kadangi nuo jų priklauso pareiškėjų turtinių teisių atsiradimas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimu bylą dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad pareiškėjų tėvas A. G. priėmė palikimą po brolio K. G. mirties pradėdamas faktiškai valdyti paliktą turtą nutraukė. Likusioje dalyje pareiškimą atmetė. Priteisė iš pareiškėjų lygiomis dalimis 9,76 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžeto pajamas.Teismas pasisakė, kad nėra reikšminga, kokie faktai įvyko ir kokie sandoriai buvo sudaryti dėl žemės nuosavybės teisių perleidimo po visuotinio žemės nacionalizavimo. Teismas konstatavo, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog nuo 1940 m. liepos 22 d., kai Liaudies Seimas priėmė deklaraciją, kuria visa Lietuvos žemė buvo paskelbta tautos, asmenys neteko nuosavybės teisės į žemę, nors po šios datos kurį laiką galėjo faktiškai ją dirbti, galimai mokėjo rinkliavas valstybei iki žemė fiziškai buvo paimta iš savininkų ir perduota kolūkiams, kitiems subjektams.Teismas nustatė, kad pareiškėjai yra A. G., gimusio (duomenys neskelbtini) d., mirusio (duomenys neskelbtini) d., vaikai. A. G. turėjo brolius J. G., gimusį (duomenys neskelbtini), mirusį (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), gimusį (duomenys neskelbtini) mirusį (duomenys neskelbtini) r. J. G. nuosavybės teisėmis valdė du žemės sklypus – 9,94 ha (sklypo Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 4,50 ha (sklypo Nr. (duomenys neskelbtini)), o K. G. - 7,77 ha žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) valsčiuje. Teismas pasisakė, kad pareiškėjų paaiškinimais, rašytiniais įrodymais nustatyta, jog K. G. nuosavybės teise žemės sklypą valdė iki žemės nacionalizavimo 1940 m. liepos 22 d. Apylinkės teismo vertinimu, pareiškėjai neįrodė, kad K. G. buvo sudaręs žemės perleidimo sandorį A. G. iki visuotinio žemės nacionalizavimo. Aplinkybę, kad K. G. galimai dėl savo negalios žemės pats nedirbo ir nemokėjo mokesčių, o už jį tai darė brolis, teismas vertino kaip teisiškai nereikšmingą, nes faktinis žemės naudojimas nelemia nuosavybės teisės atsiradimo. Teismas sprendė, kad fakto, jog A. G. priėmė palikimą po brolio K. G. mirties (duomenys neskelbtini), t.y. po to, kai jis jau nebeturėjo nuosavybės teisės į žemę, nustatymas nesukels pareiškėjams teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tai, apylinkės teismas, bylą dalyje dėl palikimo priėmimo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nutraukė, nes sprendė, kad pareiškėjų prašomas nustatyti faktas neturi juridinės reikšmės. Teismas pasisakė, kad tiek pareiškėjai, tiek jų pakviesti liudytojai patvirtino aplinkybę, kad J. G. žemės dovanojimo sandorį sudarė tik baigiantis karui, t.y. (duomenys neskelbtini) m. rudenį, po to, kai skubiai apsisprendė pasitraukti iš Lietuvos. Aplinkybę, kad iki žemės nacionalizavimo nebuvo sudarytas joks žemės perleidimo A. G. sandoris, kurio pagrindu A. G. būtų tapęs brolio J. G. žemės sklypų savininku, patvirtina ir byloje esančiame rašytiniame įrodyme – (duomenys neskelbtini) kaimo mokestiniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąraše 1943 m. vasario 27 d. užfiksuoti duomenys, kuriuose J. G. įrašytas kaip sklypo savininkas. Rašytinių, daiktinių įrodymų apie faktinį J. G. pasitraukimą iš Lietuvos nebuvo pateikta, todėl nėra galimybės byloje objektyviai nustatyti, kokiais metais J. G. išvyko. Tai, kad A. G. dirbo šią žemę teismo vertinimu nesukūrė jam nuosavybės teisės, o aplinkybė, kad už J. G. mokėjo mokesčius - neįrodyta. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad tiek pareiškėjai, tiek liudytojai teigė, kad nors ir buvo sudarytas dovanojimo sandoris, J. G. tikėjosi grįžti ir toliau dirbti žemę, t.y. įgyvendinti savo kaip savininko teises, kas leidžia abejoti įvykusio fakto tikrumu. Teismas sprendė, kad pareiškėjai neįrodė, jog J. G. iki visuotinio žemės nacionalizavimo 1940 m. liepos 22 d. dovanojimo sutartimi perleido nuosavybės teisę į turėtus 9,94 ha ir 4,50 ha ploto žemės sklypus A. G., kuris minėtus sklypus nuosavybės teise valdė iki žemės nacionalizavimo, todėl pareiškimą šioje dalyje atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėjai A. J. ir V. G. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkė teismo 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jų pareiškimą arba panaikinti apylinkės teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Skirtingai nei vertino apylinkės teismas, pareiškėjų prašomi nustatyti faktai turi juridinę reikšmę. Teigia, kad buvo surašyta žemės dovanojimo sutartis, tačiau ji nėra išlikusi, mirus įpėdiniui jo turtas buvo priimtas. Pareiškėjai tai patvirtinančių dokumentų neturi ir gauti ne teismo tvarka negali. Mano, kad apylinkės teismas padarė klaidingas išvadas ir nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimo išvadomis, kurios reikšmingos nagrinėjamam klausimui. Nesutinka su apylinkės teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju nėra reikšminga aplinkybė, kokie faktai įvyko ir kokie sandoriai buvo sudaryti dėl žemės nuosavybės teisių perleidimo po visuotinio žemės nacionalizavimo. Pabrėžia, kad pagal minimą Konstitucinio Teismo nutarimą okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė nuosavybė, įskaitant ir pagal Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 22 d. deklaraciją.Apeliantų vertinimu, ši deklaracija nėra įstatymas, o tik iškilmingas valstybės, partijos pareiškimas, paaiškinimas svarbiausiais programiniais klausimais, todėl teisėtas žemės savininkas galėjo savo žeme disponuoti kaip tinkamas: parduoti, dovanoti ir pan. Mano, kad teismas klaidingai konstatavo, jog Lietuvoje visa žemė buvo nacionalizuota 1940 m. liepos 22 d. Pažymi, kad tų pačių metų birželį okupavus Lietuvą buvo pradėta nekilnojamojo turto nacionalizacija. Apeliaciniame skunde dėstoma apeliantų nuomonė dėl žemės nacionalizavimo eigos ir privačios žemės nuosavybės panaikinimo aptariamu laikotarpiu. Apeliantai iš esmės atkartoja pareiškime dėstomas aplinkybes, susijusias su jų tėvo brolių žemės sklypu naudojimu, valdymu bei J. G. ir A. G. žemės dovanojimo sandoriu bei pažymi, kad pareiškėjų tėvas brolių turėtus žemės sklypus kaip savo dirbo iki 1948 metų. Nurodo, kad tiesioginiai žemės dovanojimo sandorio sudarymo liudytojai yra išmirę, tačiau tokio sandorio sudarymo aplinkybę patvirtino liudytojai A. K., A. P., V. P. ir O. B., kurių parodymus apylinkės teismas be jokio pagrindo vertino kritiškai. Pažymi, kad apylinkės teismas neįvertino tai, kad NŽT neginčija duomenų apie buvusių žemės sklypų savininkų turėtą nekilnojamąjį turtą ir tai, kad nėra kitų pretendentų į šiuos sklypus. Be to, šie sklypai (duomenys neskelbtini) kaime yra laisvi. Atkreipia dėmesį, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1818-422/2017 jų pareiškimą dėl praleisto įstatymo termino atnaujinimo patenkino, todėl teismas vadovaudamasis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais turėjo tenkinti ir pareiškimą dėl juridinių faktų nustatymo. Juo labiau, kad pareiškėjai pagal CK 5.11 straipsnio 1 dalies 5 punktą palikėjų J. ir K. G. įpėdiniai pagal įstatymą.Atsiliepimu į apeliacinį skundą NŽT prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti ir teismo sprendimą palikti nepakeistą.Nurodo, kad apylinkės teismas teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas, todėl teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Sutinka su apylinkės teismo vertinimu, kad prašomas nustatyti juridinis faktas nesukels teisinių pasekmių. Pagal kasacinio teismo praktiką nustatant juridinę reikšmę turinčius faktus dėl žemės valdymo nuosavybės teise, turi būti nustatoma kas buvo nusavintos žemės savininkas 1940 m. liepos 22 d. Byloje nenustatyta, kad J. ir K. G. būtų perleidę žemės sklypus iki nacionalizacijos savo broliui A. Pagal bylos duomenys jie buvo žemės savininkais iki nacionalizacijos. Be to, neišlikusios rašytinės nekilnojamojo turto perleidimo sutarties buvimo faktas ir jame išreikšta tikroji šalių valia pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą negalėjo būti nustatyta remiantis liudytojų parodymais. Mano, kad pareiškėjai nenurodė pagrindo ir argumentų, dėl ko byla turėtų būti grąžinta pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjų apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantų nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).Pareiškėjai apeliaciniu skundu be kita ko prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Tačiau apeliacinis skundas gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Taigi iš minėtų normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija (LAT 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Šiuo gi atveju, išreiškę tokį prašymą pareiškėjai jokių argumentų, kurie sąlygotų būtinybę skirti šią bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nenurodė. Kolegijos vertinimu, faktinės bylos aplinkybės gali būti ištirtos rašytinio proceso tvarka. Poreikio skirti bylos žodinį nagrinėjimą dėl keliamų teisinių klausimų kolegija taip pat nenustatė, todėl prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkintas. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo byla dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad pareiškėjų tėvas A. G. priėmė po brolio K. G. mirties pradėdamas faktiškai valdyti paliktą turtą, nutraukta, o likusioje dalyje pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėjų tėvas A. G. nuosavybės teise valdė brolio J. G. dovanotus 9,94 ha (sklypo Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 4,50 ha (sklypo Nr. (duomenys neskelbtini)) žemės plotus, buvusius (duomenys neskelbtini) kaime, atmestas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje esamus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde išdėstyta pareiškėjų pozicija nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 263 straipsnio 1 dalį). Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, motyvais ir išvadomis, visų jų išsamiai nekartoja, pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.Pareiškėjai prašė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus tuo tikslu, kad jie galėtų pretenduoti atkuriant nuosavybės teises pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Teismas ypatingosios teisenos tvarka gali nustatyti ne bet kokius faktus, o tik turinčius juridinę reikšmę, t. y. tokius, nuo kurių priklauso suinteresuotų asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Faktas yra juridinis, jeigu jis gali sukelti pareiškėjui tam tikrų teisinių padarinių: jį nustačius, pareiškėjas įgis tam tikrą subjektinę teisę, galės įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeis jo teisinis statusas. Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad teismine tvarka negali būti nustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę jie neturi juridinės reikšmės. Faktui juridinę reikšmę suteikia teisės aktas, todėl teismas, nagrinėjantis bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi išsiaiškinti, kokia materialioji teisės norma suteikia prašomam nustatyti faktui juridinę reikšmę ir kokios teisės (asmeninės ar turtinės) gali atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti prašomo nustatyti fakto pagrindu. Pareiškimą, kuriame prašoma nustatyti faktą, kuris nėra juridinis, teismas turi atsisakyti priimti kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o jau iškeltą bylą privalo nutraukti (CPK 293 straipsnio 1 punktas).Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjų dėdės (tėvo A. G.) broliai - J. G. (miręs (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise turėjo 9 ha 94 arus ir 4,5 ha ploto žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) valsčiuje, o K. G. (miręs (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teisėmis valdė tame pačiame kaime 7,7 ha ploto žemės sklypą. Kauno apygardos administracinio teismas 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimu administracinėje byloje I-1818-422/2017 pareiškėjams A. J. ir V. G. atnaujino terminą paduoti prašymui atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų, jų tėvo A. G. brolių J. G. nuosavybės teise valdytą išlikusį nekilnojamąjį turtą – 9,94 ha ir 4,50 ha žemės sklypus ir K. G. nuosavybės teise valdytą išlikus nekilnojamąjį turtą -7,77 ha žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini) valsčiuje.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nekilnojamojo turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymas nuosavybės teisių atkūrimo bylose turi ypatumų, kurie sąlygoja ir įrodinėjimo priemonių leistinumo ypatumus. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme teisiškai reikšmingas yra nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktas. Šis faktas gali būti nustatomas tiek įrodžius nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, tiek ir patį valdymo nuosavybės teise faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) 2002 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-783/2002; 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2006; 2007 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2007; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2009).Skirtingai nei vertina apeliantai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad žemė Lietuvoje buvo nacionalizuota, Liaudies Seimui 1940 m. liepos 22 d. priėmus deklaraciją, pagal kurią visa Lietuvos žemė paskelbta tautos, t.y. valstybės, nuosavybe, ir atskiri nacionalizavimo aktai dėl žemės nusavinimo rašomi nebuvo. LAT yra pasisakęs, kad Liaudies Seimas 1940 m. liepos 22 d. deklaracija nacionalizavo visą žemę nepaisant turimo žemės sklypo dydžio, t.y. įvyko visuotinė nacionalizacija, kurios metu buvo likviduota privatinė nuosavybė. Tai, kad 1940 m. liepos 22 d. įvyko tikroji žemės nacionalizacija, pabrėžė ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas apeliantų cituojamame 1994 m. gegužės 27 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos 1993 m. liepos 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ papildymo ir pakeitimo“ 3 punkto dalių, kuriomis pakeistos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 straipsnio penktoji ir šeštoji dalys, bei 14, 15, 16, 17, 18 ir 19 punktų, kuriais šio įstatymo 12 straipsnis papildytas 10, 11, 12, 13, 14 ir 15 punktais, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Nors sutiktina su apeliantų reiškiama pozicija, kad žemės nacionalizacija buvo neteisėtas okupacinės valdžios aktas, kurio pagrindu negalėjo atsirasti teisėta valstybinė nuosavybė ir yra pripažįstamas iki nacionalizacijos turėtos nuosavybės tęstinumas, tačiau teismų praktiką formuojantis kasacinės instancijos teismas yra aiškiai pasisakęs, kad asmenys, pradėję naudotis ir kurį laiką naudojęsi žeme po jos nacionalizacijos datos, negalėjo būti pripažinti žemės savininkais pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (LAT 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2008, 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2010). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, kad privati žemės nuosavybė Lietuvoje buvo panaikinta 1956 metais, kai ėmė kurtis kolūkiai. Atsižvelgiant į nutarties 31-32 punktuose aptartus kasacinės instancijos teismo išaiškinimus, aktualius bylos nagrinėjimo dalykui, apeliantų argumentai dėl pirmosios instancijos teismo klaidingų išvadų pasisakant dėl Lietuvos žemės nacionalizacijos momento, atmetami kaip teisiškai nepagrįsti. Kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai, kad pareiškėjų paaiškinimai ir į bylą pateikti bei apylinkės teismo detaliai aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad K. G. nuosavybės teise žemės sklypą valdė iki žemės nacionalizavimo 1940 m. liepos 22 d. Apeliantų argumentai, kad K. 1938 metais tapus neįgaliam, jų tėvas vykdė ūkinę veiklą brolio sklype, už žemę mokėjo mokesčius, nepagrindžia, kad tokiu būdu A. G. įgijo nuosavybės teises į brolio K. žemę, o pastarasis vien dėl to, kad tapo neįgalus ir neturėjo fizinių galimybių dirbti žemę, tokią teisę prarado. Apeliacinės instancijos vertinimu, skundžiamą sprendimą priėmęs teismas pagrįstai bylą dalyje nutraukė CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu, konstatavęs, kad juridinio fakto, jog A. G. priėmė K. G. palikimą po jo mirties 1954 m. (kai šis jau buvo netekęs nuosavybės teisių į nurodomą žemės sklypą), nustatymas nesukels pareiškėjams teisinių pasekmių.Pareiškėjai juridinį faktą, kad dėdė J. G. nuosavybės teises į žemės sklypus perleido jų tėvui dovanojimo sutarties, sudarytos nesilaikant įstatymo nustatytos formos, pagrindu, grindė savo paaiškinimais ir liudytojų parodymais. Apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantų argumentus dėl jų iniciatyva apklaustų liudytojų parodymų netinkamo vertinimo. Šiuo atveju vėl gi yra reikšminga žemės nacionalizacijos data. Tiek rašytiniai bylos įrodymai „(duomenys neskelbtini) kaimo mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašas“ sudarytas 1943 m. vasario 27 d., tiek apeliantų, tiek liudytojai paaiškinimai patvirtina, kad J. G. iki jam priklausančių žemės sklypų nacionalizacijos buvo minėtų žemės sklypų savininkas. Apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai neįrodė, jog J. G. buvo sudaręs žemės dovanojimo sandorį su A. G. iki visuotinio žemės nacionalizavimo. Priešingai, pareiškėjų iniciatyva apklausti liudytojai tvirtino, kad minima žemės dovanojimo sutartis buvo sudaryta jau nacionalizavus žemę, prieš pat J. G. pasitraukiant iš Lietuvos į Vokietiją apie (duomenys neskelbtini) metus, kas reikštų, kad jis nebeturėjo nuosavybės teisės į žemės sklypus, todėl ir negalėjo žemės sklypų nei padovanoti nei kitaip perleisti broliui. Teismas pritaria apylinkės teismo atliktam šių liudytojų parodymų vertinimui. Liudytojai nurodomu žemės nusavinimo laikotarpiu buvo vaikai, jų parodymai dėl tikslių dovanojimo sutarties sudarymo aplinkybių nėra informatyvūs ir nuoseklūs, todėl nagrinėjamos teisinės situacijos kontekste, nepaneigia apylinkės teismo išvadų, kad pareiškėjai neįrodė, jog tokia sutartis buvo sudaryta iki visuotinio žemės nacionalizavimo. Pareiškėjų nurodomos aplinkybės, kad jie pagal CK 5.11 straipsnio 1 dalies 5 punktą yra palikėjų J. ir K. G. įpėdiniai ar, kad jiems teismo sprendimu yra atnaujintas terminas paduoti prašymui atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų tėvo brolių nuosavybės teisėmis valdytą išlikusį nekilnojamąjį turtą, nesudaro pagrindo nustatyti jų prašomus juridinę reikšmę turinčius faktus. Apeliantų teiginiai, kad NŽT neginčijama duomenų apie buvusių žemės sklypų savininkų turėtą nekilnojamąjį turtą ar tai, kad sklypai yra laisvi ir į juos niekas nepretenduoja, neleidžia atlikti kitokio bylos duomenų vertinimo nei tai atliko pirmosios instancijos teismas.Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (LAT 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010, 2018 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-403/2018). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.