- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-21
- Bylos Nr.
- 2A-443-560/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-22315-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė, Dainius Rinkevičius, Loreta Bujokaitė
- Ieškovas
- J. R., V. R.
- Atsakovas
- UAB „Vilniaus energija“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Loretos Bujokaitės, Aldonos Tilindienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą ieškovų (apeliantų) J. R. ir V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. R. ir V. R. ieškinį atsakovui UAB „Vilniaus energija“ dėl nepagrįstai priskaičiuotų mokesčių grąžinimo ir žalos priteisimo,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai J. R. ir V. R. patikslintu ieškiniu prašė 1) priteisti iš atsakovo UAB „Vilniaus energija“ 151,18 Eur skolą ir 4,87 Eur palūkanų, 2) pripažinti atsakovo nustatytą parduodamo karšto vandens kiekį ir mokesčių skaičiavimą pagal vandens suvartojimo normą nuo 2012-12-11 neteisėtu bei įpareigoti atlikti priskaičiuoto karšto vandens kiekio ir mokesčių už suvartotą karštą vandenį perskaičiavimą pagal bute esančių karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis, 3) priteisti iš atsakovo ieškovų naudai 373,81 Eur skolą, 4) priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai ieškinyje nurodė, kad jie pagal paveldėjimo teisės liudijimus tapo buto, adresu (duomenys neskelbtini), savininkais. 2010-01-27 tarp atsakovo ir ieškovės pasirašyta šilumos pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 1380578. Pažymėjo, kad karšto vandens skaitiklis bute įrengtas 2009-08-03, nuo skaitiklio įrengimo buvo suvartota 12 m³ karšto vandens, už kurį buvo sumokėta. Nuo 2009 m. lapkričio mėnesio iki šiol bute niekas negyvena, o atsakovas apie tai informuotas deklaruojant 0 vandens suvartojimą. Ieškovai kreipėsi į atsakovą su prašymu grąžinti mokėtinas sumas, įtardami, kad sumokėti mokesčiai per dideli. Iš atsakovo balansinių ataskaitų matyti, kad laikotarpiu nuo 2011-10-01 iki 2012-09-30 ieškovai yra sumokėję per daug. Nurodė, kad nuo 2012-12-10 atsakovas apskaito mokesčius už karštą vandenį ieškovams ne pagal sutartyje suderintą tvarką, o taikydamas maksimalias sunaudojimo normas vienam asmeniui. Mano, kad toks atsakovo sprendimas yra neteisėtas ir atsakovas turi būti įpareigotas perskaičiuoti mokėtinas sumas. Nurodė, kad atsakovas nebendradarbiavo su ieškovais, nesidomėjo ar pastarieji gauna korespondenciją ir tokiu paskaičiavimu elgiasi nesąžiningai. Atsakovo 2012-12-10 pažeidimų nustatymo aktas nėra tinkamas dokumentas, nes ieškovai savo pareigas vykdė tinkamai ir atsakovui nebuvo draudžiama patekti į ieškovų butą. Atsakovas UAB „Vilniaus energija“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Ieškovai kelia reikalavimus, kurie iš esmės jau yra išnagrinėti ir patenkinti. Pažymėjo, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija įpareigojo atsakovą perskaičiuoti mokesčius už karštą vandenį nuo 2012 m. sausio mėnesio, ką jis ir padarė, atlikdamas perskaičiavimus, kurie atsispindi 2013 m. sausio mėnesio sąskaitoje. Permokėta suma dalinama iš 12 ir atitinkamai atimama iš perskaičiuoti pastovaus sutartinio mokėjimo dydžio. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymas numato atsiskaitymo už karštą vandenį tvarką. To paties įstatymo 26 straipsnyje numatyta šilumos tiekėjo atstovų teisė patekti į butų savininkams priklausančias patalpas ne vėliau kaip prieš 24 valandas pateikus raštišką prašymą. Pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles atsakovas turi teisę įrengti karšto vandens skaitiklius ir tai nuo 2010 m. atlieka name, kuriame yra ieškovų valdomas butas. Buto savininkai nesudarė šios galimybės, todėl pagal gyventojų skaičių ir normatyvus skaičiuojamas mokestis už karštą vandenį. Ieškovams ne kartą raštu išaiškintos jų kaip vartotojų pareigos, tačiau ieškovai iki šiol atsakovo atstovų neįsileidžia ir nesutinka su naujo skaitiklio įmontavimu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015-03-10 sprendimu ieškinį atmetė. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas pagal Valstybinės kainų ir energetikos komisijos rekomendaciją atliko kainų perskaičiavimą ir jis buvo vėliau padalintas į ieškovams tenkančius mokėjimus ir juos išminusuojant, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo priteisti prašomas sumas iš atsakovo ieškovų naudai. Teismas nurodė, jog iš byloje esančių paaiškinimų ir rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovai neįrodė, jog atsakovui perskaičiavus mokėtinus mokesčius pastarieji buvo apskaičiuoti neteisėtai. Be to, ieškovams vengiant vykdyti atsakovo teisėtus reikalavimus leisti įrengti apskaitai tinkamus atsakovui priklausančius karšto vandens skaitiklius ir nepradėjus taikyti karšto vandens suvartojimo normatyvo, o karšto vandens suvartojimą ir toliau skaičiuojant pagal esamus karšto vandens skaitiklių rodmenis, tai padarytų beprasmiu ir neįmanomu Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatyme numatytų atsakovo įpareigojimų, susijusių su vandens apskaitos prietaisų įrengimu ir priežiūra, vykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-09-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1191/2014).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantai J. R. ir V. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2015-03-10 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visa apimtimi.Nurodo, jog byloje kilo ginčas dėl apmokėjimo faktiniais duomenimis nepagristų išlaidų už karštą vandenį, t. y. ignoruojant skaitiklio rodmenis. Atsakovas apskaitė karšto vandens sunaudojimą pagal normatyvus, o ne pagal bute esančio skaitiklio parodymus. Skundžiamame sprendime nepasisakyta nei dėl vieno ieškinio argumento. Pirmos instancijos teismas abstrakčiai paminėdamas kai kuriuos bylos aspektus neatskleidė bylos esmės. Tokiais pirmosios instancijos teismo veiksmais buvo apribota teisė į teisminę gynybą bei pažeista procesinio sprendimo motyvavimo pareiga. Apeliantai šioje byloje kartu yra ir vartotojais (silpnesniąja teisinio santykio šalimi), tačiau pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į šias aplinkybes. Teigia, jog byloje niekas neginčija nei apeliantų permokų buvimo fakto, nei jų dydžio, tačiau pirmos instancijos teismas priteisti permokas atsisako dėl to, kad jos buvo tariamai įskaitytos į ateinančių metų mokėjimus. Su tokiomis pirmos instancijos teismo sprendimo išvadomis apeliantai nesutinka, nes nuo 2010-01-01 iki šiol bute niekam negyvenant karštas vanduo naudotas nebuvo, atitinkamai mokesčių už nesunaudota karštą vandenį taip pat negali būti. Permokėjimas gali būti laikomas avansiniu mokėjimu arba būti įskaitomas į kitų metų mokėtinas sumas pastarąsias mažinant tik tuo atveju, kai buitinis šilumos vartotojas nenurodo kitaip. Šiuo konkrečiu atveju Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai 2013-01-14 raštu „Dėl mokesčių už karštą vandenį“ Nr. R.2-113 įpareigojus atsakovą perskaičiuoti mokesčius už karštą vandenį nuo 2012 m. sausio mėnesio, tuo pačiu rekomenduojant perskaičiuoti ir pastovaus sutartinio mokėjimo dydį, bei apeliantams pateikus 2012-10-23 atskirą raštišką pareiškimą dėl permokėtų piniginių lėšų grąžinimo, atsakovui, sutarties 17.2.4 punkto pagrindu, atsirado sutartinė pareiga nepagrįstai gautas lėšas grąžinti. Nei karšto vandens tiekėjo įrengto karšto vandens skaitiklio naudojamo be patikros ar viršijus naudojimo iki eilinės patikros laiką, nei karšto vandens skaitiklio gedimo, nei draudimo naudotis karšto vandens skaitiklio rodmenimis, nei nustatytų butų ir kitų patalpų savininkų kaltės pažeidus 2010-10-25 Lietuvos Respublikos Energetikos ministro įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų šilumos vartojimo ir tiekimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 177 punkte nurodytus reikalavimus byloje nėra. Dėl to aukščiau pirmos instancijos teismo pateiktas teisinis reglamentavimas bylos šalims nėra taikomas. Pareigos tinkamai bendradarbiauti su vartotoju pirmiausia nevykdė pats karšto vandens tiekėjas – atsakovas. Tiekėjas nesilaikė įstatymų, Taisyklių ir sutarties nustatytų jam pareigų dėl vartotojo tinkamo informavimo apie ketinimą pakeisti jo bute karšto vandens skaitiklius, nederino konkretaus skaitiklių pakeitimo dienos ir laiko su vartotoju, neinformavo vartotojo apie jo teisės aktuose numatytų pareigų, susijusių su karšto vandens apskaitos prietaisų priežiūra ir patikra, nesilaikymo padarinius, nesilaikė tariamai įvykdyto vartotojo pažeidimo fiksavimo procedūros ir vartotojo teisių, konstatuojant jo padarytą pažeidimą. Atsakovo nebendradarbiavimas pasireiškė tuo, kad turėdamas pareigą suderinti su vartotoju patekimo į butą diena ir laiką, jos visiškai neįvykdė. Apeliantas J. R. 2012-10-23 kreipėsi raštu į atsakovą, kaip objekto, adresu (duomenys neskelbtini), buitinis šilumos vartotojas, adresą korespondencijai nurodydamas (duomenys neskelbtini). Situacija, kai turint kontaktinę minėto objekto buitinių vartotojų informaciją, registruoti pranešimai siunčiami mirusiems asmenims vertintina kaip tyčinis formalus savo pareigų nevykdymas. Byloje neįrodyta, kad atsakovo siųsta paštu registruotą pranešimą kas nors gavo. Byloje nenustatyta, kad apeliantai atsisakė įleisti į butą tiekėjo atstovus, įskaitant ir 2012-12-10, kai buvo surašytas pažeidimų nustatymo aktas.Atsakovo 2012-12-10 pažeidimu nustatymo aktas negali būti laikomas tinkamai parengtu dokumentu. Akte nenurodyti apeliantų pažeidimai, su apeliantais nebuvo iš anksto nesuderinti diena ir laikas. Aktas, jeigu juo nustatomi pažeidimai, turėjo būti įteiktas apeliantams, nurodant pašalinti pažeidimus (Taisyklių 228 straipsnis). Apeliantai savo pareigas vykdė tinkamai, nepadarė taisyklėse numatytų galimų pažeidimų (Taisyklių 227 punktas), be to, tariamo pažeidimo fiksavimas buvo atliktas nesilaikant Taisyklių: nedalyvaujant pažeidėjui, jo neinformuojant (228-229 punktai). Akte atsisakymas leisti patekti į patalpas nefiksuotas. Taisyklių 228 punkte numatyta procedūra taikoma fiksuoti ne vartotojo neradimą bute paties tiekėjo nustatytu ir su vartotoju nederintu laiku ar vartotojo atsisakymą įleisti į butą, bet atliekant karšto vandens įrenginių apžiūras nustatytų pažeidimų užfiksavimą. Byloje nagrinėjamu atveju pažeidimų nustatyto faktą be vartotojo žinios ir jo neinformuojant, nesudarant galimybės ištaisyti tariamą pažeidimą, konstatavo komisija iš tiekėjo atstovo ir namo šildymo ir karšto vandens prižiūrėtojo atstovo. Šio akto pagrindu nedelsiant ir nesudarant galimybės šilumos vartotojui susipažinti su dokumentu (aktas) bei ištaisyti tariamą pažeidimą, tiekėjas pradėjo skaičiuoti karšto vandens suvartojimą pagal normatyvus.Net ir ginčo laikotarpiu atsakovo atstovai lankėsi apeliantų bute, patekti į kurį niekas netrukdė, suderinus su buto savininkais buvo patenkama į vidų. Atsakovo atstovai net ginčo laikotarpiu aiškiai konstatavo, kad atsiskaitymo prietaisai yra tvarkingi ir mokesčiai privalo būti skaičiuojami pagal jų rodmenis, todėl apeliantai turėjo pagrįstus ir teisėtus lūkesčius, kad taip ir bus.Atsakovas UAB „Vilniaus energija“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o 2015-03-10 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog apeliantai teigia, kad byloje niekas neginčija nei apeliantų permokų buvimo fakto, nei jų dydžio. Atsakovas nesutiko su ieškiniu, nes laikė, kad jame yra keliami reikalavimai, kurie iš esmės jau yra išnagrinėti ir patenkinti, pateikė tai patvirtinančius įrodymus. Akivaizdu, kad iš esmės nesutinkant su tariama permoka, nesutinkama ir su jos dydžiu. Teismas pagrįstai nurodė, kad apeliantai neįrodė permokos buvimo fakto, neįrodė, kad atsakovas mokesčius apskaičiavimo neteisėtai. Apeliantų manymu, neteisėtas sprendimas ir dalyje dėl mokesčių už suvartotą karštą vandenį skaičiavimo pagal vandens suvartojimo normą nuo 2012-12-11 pripažinimo neteisėtu. Šis argumentas yra visiškai nepagrįstas, nes teismas argumentavo, jog karšto vandens tiekėjas turi pareigą įrengti jam priklausančius karšto vandens skaitiklius vartotojų butuose. Taigi, atsakovas, vykdydamas imperatyvias Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalies ir 16 straipsnio 4 dalies nuostatas, visuose atitinkamuose Vilniaus daugiabučiuose pradėjo įrenginėti naujus, karšto vandens tiekėjui priklausančius skaitiklius, tokiu būdu vykdydamas įstatymo leidėjo suformuluotą užduotį veiklą pradėjusiems karšto vandens tiekėjams.Atkreipia dėmesį, kad atsakovui nuo 2010-05-01 tapus karšto vandens tiekėju (duomenys neskelbtini), name, turi atlikti karšto vandens tiekėjui priklausančių skaitiklių butuose ir kitose patalpose įrengimą, tokių naujai įrengtų skaitiklių priežiūrą bei eksploataciją. Ieškovai galimybių karšto vandens tiekėjui vykdyti savo pareigų nesudarė, taip pažeisdami Taisyklių 235.5 punkte numatytą karšto vandens vartotojo, dėl ko atsakovas negalėjo įvykdyti Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytos karšto vandens tiekėjo prievolės įrengti naują, karšto vandens tiekėjui priklausantį skaitiklį. Todėl suvartoto karšto vandens kiekiui apskaičiuoti pradėti taikyti karšto vandens suvartojimo normatyvai. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad esą pažeidimą – tai, kad apeliantai nesudarė sąlygų įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantį skaitiklį, – užfiksavo neaiškiais pagrindais sudaryta komisija. Pažymi, kad Taisyklių pažeidimo faktai nustatomi valdytojo, karšto vandens tiekėjo ir (ar) prižiūrėtojo atstovams atliekant karšto vandens įrenginių apžiūras arba techninių operatyvinių duomenų registravimo priemonių ir operatyvinių žurnalų įrašais.Teismų praktikoje panašiose situacijose yra konstatuota: „Jeigu, nustatytais terminais vartotojai nesuteikia galimybės pakeisti senus karšto vandens skaitiklius, karšto vandens tiekėjui neturint savo nuosavybėje apskaitos prietaiso (įsigyto iš vartotojo ar įrengto), suvartotam karšio vandens kiekiui apskaičiuoti, taikomas karšto vandens suvartojimo normatyvas, įtvirtintas Metodikoje. <...> Šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingos atsakovės nurodomas aplinkybės, kad vandens skaitiklis bute keistas dar 2012 m., yra galiojantis ir tinkamas naudoti“ (2014-10-28 Šiaulių apygardos teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-740-154/2014).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų nuostatų, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantai pateikė naują įrodymą – 2014-11-07 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Pašilaičių seniūnijos pažymą. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliantai nenurodo jokių motyvų bei argumentų, kodėl jie negalėjo pateikti aukščiau nurodyto įrodymo pirmosios instancijos teismui ir/ar kodėl šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apeliantų pateiktu įrodymu, pažymi, jog pastarasis įrodymas akivaizdžiai galėjo būti pateiktas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 314 straipsniu, apelianto pateiktą naują įrodymą atsisako priimti. Bylos duomenimis nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso apeliantams. 2010-01-27 apeliantas J. R., veikdamas V. R. vardu, sudarė su atsakovu šilumos pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 1380578 su buitiniu šilumos vartotoju (toliau – Sutartis). Atsakovas išsiuntė apeliantei V. R. adresu (duomenys neskelbtini), 2011-11-30 raštą „Dėl karšto vandens skaitiklio įrengimo“. 2012-10-23 apeliantas J. R. pateikė atsakovui prašymą dėl neteisėtai gautų pajamų už karštą vandenį grąžinimo. Atsakovas 2012-11-12 raštu „Dėl mokesčių už karštą vandenį (duomenys neskelbtini)“ atsakė į apelianto 2012-10-23 prašymą, nurodydamas, kad atlikti mokesčių už karštą vandenį perskaičiavimo neturi pagrindo, nes bute dar nėra pakeistas karšto vandens skaitiklis, kurį pakeitus, mokesčių už karštą vandenį perskaičiavimas bus atliktas įvertinant karšto vandens suvartojimą pagal išmontuoto skaitiklio rodmenis. Atsakovas išsiuntė M. P. ir N. R. adresu (duomenys neskelbtini), 2012-11-21 raštą dėl „Dėl karšto vandens skaitiklio (-ių) įrengimo/keitimo“. 2012-11-26 apeliantas kreipėsi į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją (toliau – Komisija) su prašymu dėl mokesčių už karštą vandenį perskaičiavimo. 2013-01-14 Komisija raštu rekomendavo atsakovui perskaičiuoti pastovaus sutartinio mokėjimo dydį bei mokesčių už karštą vandenį nuo normatyvo taikymo pradžios. Atsakovas tokį perskaičiavimą atliko (2013 m. vasario mėnesio sąskaita už mokesčius iki 2013 m. vasario mėnesio, mokesčių perskaičiavimo pažyma).
Dėl reikalavimo priteisti 151,18 Eur skolos ir 4,87 Eur palūkanų
Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė apeliantams 151,18 Eur skolos ir 4,87 Eur palūkanų, remdamasis aplinkybe, kad permokos buvo tariamai įskaitytos į ateinančių metų mokėjimus. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo ir susijusiais apeliantų argumentais nesutinka. Sutarties 17.2.4 punkte įtvirtinta, kad jeigu buitinis šilumos vartotojas atlieka didesnį mokėjimą, nei pastovus sutartinis mokėjimas ir galimos kitos priskaičiuotos sumos, jo permokėta suma yra laikoma avansiniu mokėjimu už būsimus šilumos tiekėjo paslaugų teikimo laikotarpius, jeigu atskiru raštišku pareiškimu buitinis šilumos vartotojas nenurodo kitaip. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pirma, apeliantai neginčija atsakovo atlikto mokesčių perskaičiavimo iki 2012-12-11. Antra, kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2013-01-31 sąskaitos Nr. G301/51923, kurioje atsispindi atsakovo atliktas mokesčių perskaičiavimas, perskaičiavimo metu identifikuota permoka buvo įskaityta į apeliantų mokėtinas sumas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog Sutarties 17.2.4 punkto nuostata nagrinėjamu atveju negali būti aiškinama ir taikoma tokiu būdu, iš kurio sektų, kad apeliantams turi būti grąžinta perskaičiavimo metu identifikuota permoka, nes atlikus perskaičiavimą buvo teisėtai priskaityti ir kiti mokesčiai ir apskaičiuota bendra mokėtina suma, kuri viršijo permoką. Teisėjų kolegija paaiškina, kad pagal Sutarties 17.2.4. punktą, remiantis atskiru buitinio šilumos vartotojo raštišku pareiškimu, identifikuota permoka galėtų būti grąžinta tuo atveju, jei permokos identifikavimo momentu nebūtų teisėtai priskaičiuotų kitų mokėtinų sumų, kurios apima identifikuotą permoką. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantų reikalavimą dėl 151,18 Eur skolos ir 4,87 Eur palūkanų priteisimo, todėl apeliantų su tuo susiję argumentai yra atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl reikalavimų pripažinti parduodamo karšto vandens kiekį ir mokesčių už jį skaičiavimą pagal vandens suvartojimo normą nuo 2012-12-11 neteisėtu, įpareigoti atsakovą atlikti parduodamo karšto vandens kiekio ir mokesčių už suvartotą karštą vandenį perskaičiavimą pagal apeliantų patalpose esančių atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis bei priteisti 373,81 Eur skolos
Apeliantai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino aukščiau nurodytų apeliantų reikalavimų, nes apeliantai jokių pažeidimų nepadarė, atsiskaitymo prietaisai bute yra tvarkingi ir mokesčiai privalo būti skaičiuojami pagal jų rodmenis. Tai grindžia aplinkybe, kad, visų pirma, atsakovas tinkamai nevykdė savo pareigų. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apeliantų argumentu nesutinka.Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ŠŪĮ) 26 straipsnyje 1 dalyje įtvirtinta, kad šilumos tiekėjo, namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo arba karšto vandens tiekėjo įgalioti atstovai turi teisę, ne vėliau kaip prieš 24 valandas pateikę raštišką prašymą buto ir (ar) kitų patalpų savininkui, patekti į savininkui priklausančias patalpas, kad galėtų apžiūrėti ar remontuoti šildymo ir karšto vandens sistemą ar apskaitos prietaisus, taip pat sustabdyti karšto vandens tiekimą įsiskolinusiam savininkui. Tuo tarpu šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu butų ir (ar) kitų patalpų savininkai atsisako įleisti šilumos tiekėjo, namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo arba karšto vandens tiekėjo įgaliotus atstovus pagal jų pateiktą raštišką prašymą į savininkams priklausančias patalpas, šilumos tiekėjas, namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas arba karšto vandens tiekėjas, pagal energetikos ministro patvirtintas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles įforminę savininkų atsisakymą, turi teisę šių patalpų savininkų suvartotą šilumos ir karšto vandens kiekį nustatyti pagal tokiems atvejams Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytą metodiką. 2010-10-25 Lietuvos Respublikos Energetikos ministro įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų šilumos vartojimo ir tiekimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 227.5 punkte numatyta karšto vandens vartotojo pareiga leisti karšto vandens tiekėjo, pastato valdytojo, prižiūrėtojo atstovams iš anksto, ne vėliau kaip prieš 24 valandas raštu įspėjus arba suderinusiems atvykimo laiką ir pateikusiems atitinkamus pažymėjimus, įrengti karšto vandens skaitiklius, nuskaityti jų rodmenis, apžiūrėti karšto vandens bendro naudojimo sistemos elementus, esančius vartotojo bute, karšto vandens skaitiklius, jų įrenginių elementus, atlikti jų priežiūros, remonto darbus, o prireikus lokalizuoti avariją ar likviduoti jos pasekmes, leisti nedelsiant vykdyti avarijos lokalizavimo darbus. Taisyklių 219.1 punkte numatyta karšto vandens tiekėjo teisė ne vėliau kaip prieš 24 valandas pateikus raštišką prašymą netrukdomai apžiūrėti vartotojams priklausančių karšto vandens įrenginių, turinčių tiesioginę įtaką karšto vandens tiekimo įrenginių darbui bei jo tiekimo kitiems karšto vandens vartotojams režimui, būklę. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pastarosios nuostatos yra taikytinos tarp šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams. Taigi atsakovas turėjo teisę iš anksto, ne vėliau kaip prieš 24 valandas raštu įspėjus arba suderinusiems atvykimo laiką, patekti į apeliantų butą ir įrengti naują karšto vandens skaitiklį, o apeliantai – pareigą sudaryti galimybę atsakovo atstovams patekti į apeliantų butą ir įrengti naują karšto vandens skaitiklį. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytos ŠŪĮ ir Taisyklių nuostatos yra taikytinos tarp šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams.Apeliantų teigimu, jie nebuvo tinkamai informuoti apie atsakovo ketinimus įrengti naują karšto vandens skaitiklį, todėl jiems negali būti taikomos teisinės pasekmės dėl pareigos sudaryti galimybę atsakovo atstovams patekti į apeliantų butą ir įrengti naują karšto vandens skaitiklį nevykdymo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad iš bylos duomenų visumos galima daryti pagrįstą išvadą, jog yra labiau tikėtina, kad apeliantai žinojo apie minėtą savo pareigą ir aplinkybė, jog atsakovo 2011-11-30 raštas „Dėl karšto vandens skaitiklio įrengimo“ ir 2012-11-21 raštas dėl „Dėl karšto vandens skaitiklio (-ių) įrengimo/keitimo“ buvo išsiųsti adresu (duomenys neskelbtini), o ne apelianto J. R. gyvenamosios vietos adresu, pastarosios išvados nepaneigia. Teisėjų kolegija papildomai nurodo, jog apeliantai prašo pripažinti neteisėtu karšto vandens kiekį ir mokesčių už jį skaičiavimą pagal vandens suvartojimo normą nuo 2012-12-11, tuo tarpu 2012-11-12 rašte „Dėl mokesčių už karštą vandenį (duomenys neskelbtini)“, kurio gavimo apeliantai neginčija, buvo aiškiai nurodyta, kad apeliantai turi pareigą sudaryti galimybes atsakovui seną karšto vandens skaitiklį pakeisti nauju ir kad atlikti mokesčių už karštą vandenį perskaičiavimo neturi pagrindo, nes bute dar nėra pakeistas karšto vandens skaitiklis, kurį pakeitus, mokesčių už karštą vandenį perskaičiavimas bus atliktas įvertinant karšto vandens suvartojimą pagal išmontuoto skaitiklio rodmenis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, yra pagrindas spręsti, kad net jei iki atsakovo 2012-11-12 rašto „Dėl mokesčių už karštą vandenį (duomenys neskelbtini)“ gavimo apeliantai nebūtų žinoję apie būtinybę vykdyti nagrinėjamą pareigą, gavus šį raštą apeliantai apie tai sužinojo ir privalėjo veikti, vadovaudamiesi bonus pater familias principu, t. y. kreiptis į atsakovą dėl laiko skaitiklio keitimui suderinimo, tačiau apeliantai to nepadarė nei po minėto rašto gavimo, nei vėliau. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, nėra pagrindo spręsti, jog apeliantai nebuvo tinkamai informuoti ir atsakovas nagrinėjamu atveju pažeidė savo pareigas, bei pabrėžia, kad jei apeliantai būtų bendradarbiavę su atsakovu ir sudarę galimybes pakeisti skaitiklį, ginčas šioje dalyje nebūtų nagrinėjamas teisme, nes atsakovas pakeitęs skaitiklį nauju, būtų atlikęs mokesčių už karštą vandenį perskaičiavimą įvertinant karšto vandens suvartojimą pagal išmontuoto skaitiklio rodmenis. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija apeliantų argumentus dėl netinkamo jų informavimo atmeta kaip nepagrįstus.Apeliantai taip pat nurodo, kad atsakovo 2012-12-10 pažeidimų nustatymo aktas negali būti laikomas tinkamu įrodymu byloje. Apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka. Teisėjų kolegija pažymi, jog, visų pirma, byloje nėra ginčo dėl to, kad ginčo laikotarpiu apeliantų bute karšto vandens skaitiklis pakeistas nebuvo ir kad apeliantai 2012-12-10 nesudarė galimybės atsakovui pakeisti skaitiklį apeliantų bute. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodo, jog Taisyklių 228 punkte nustatyta procedūra yra skirta Taisyklių pažeidimo faktų fiksavimui, įskaitant ir Taisyklių 227.5 punkte nustatytos pareigos nevykdymą, minėtame akte yra nurodyta, kad apeliantai pažeidė Taisyklių 227.5 punkte nustatytą pareigą, kas apima negalėjimą pateikti į apeliantų butą, (pažeidimas), tokio pobūdžio pažeidimo fiksavimas iš esmės suponuoja, jog didelė tikimybė, kad šio proceso metu pažeidėjas nedalyvaus, apeliantai buvo informuoti apie pareigą leisti pakeisti karšto vandens skaitiklį, tačiau jos nevykdė. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog 2012-12-10 pažeidimų nustatymo aktas yra sudarytas laikantis Taisyklių nuostatų, todėl šis aktas yra pripažintinas tinkamu įrodymu nagrinėjamoje byloje, o apeliantų argumentai, susiję su pastaruoju aktu, yra atmetami.Apeliantų teigimu, 2011-10-22, 2012-10-26 ir 2012-11-02 karšto vandens skaitiklių patikrinimo aktai patvirtina, kad atstovai lankėsi apeliantų bute, atsiskaitymo prietaisai yra tvarkingi ir mokesčiai privalo būti skaičiuojami pagal jų rodmenis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantų aukščiau nurodytos aplinkybės nepaneigia byloje nustatyto fakto, kad jie nevykdė pareigos leisti atsakovui pakeisti karšto vandens skaitiklį. 2011-10-22, 2012-10-26 ir 2012-11-02 atsakovo atstovai tikrinimo karšto vandens skaitiklius, tuo tarpu pakeisti karšto vandens skaitiklį atsakovui sudarytos galimybės nebuvo, kas užfiksuota 2012-12-10 pažeidimų nustatymo akte bei ką patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Teisėjų kolegija taip pat nurodo, jog tai, kad apeliantų bute esantis senas karšto vandens skaitiklis yra tvarkingas, nesuteikia teisės apeliantams, nevykdant savo pareigų, išvengti iš to kylančių teisinių pasekmių. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas aukščiau nurodytus apeliantų argumentus atmeta kaip nepagrįstus.Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad apeliantai yra vartotojai, t. y. silpnesnioji šalis, bei pabrėžia, jog faktas, kad apeliantai nagrinėjamu atveju yra vartotojai, neatleidžia jų nuo teisės aktais nustatytų bei Sutartimi prisiimtų pareigų vykdymo. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija apeliantų argumentus, susijusius su jų kaip vartotojų statusu, atmeta kaip nepagrįstus.Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta aukščiau, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantai neįvykdė savo pareigos sudaryti atsakovui galimybes pateikti į apeliantų butą ir pakeisti karšto vandens skaitiklį, todėl nagrinėjamu atveju apeliantams kilo ŠŪĮ 26 straipsnio 2 dalyje numatytos teisinės pasekmės, kas sąlygoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantų reikalavimus pripažinti parduodamo karšto vandens kiekį ir mokesčių už jį skaičiavimą pagal vandens suvartojimo normą nuo 2012-12-11 neteisėtu, įpareigoti atsakovą atlikti parduodamo karšto vandens kiekio ir mokesčių už suvartotą karštą vandenį perskaičiavimą pagal apeliantų patalpose esančių atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis bei priteisti iš atsakovo apeliantų naudai 373,81 Eur skolos.
Dėl teismo pareigos motyvuoti teismo sprendimą
Dėl pirmosios instancijos teismo pareigos motyvuoti teismo sprendimą teisėjų kolegija nurodo, jog CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas yra taikomas tuo atveju, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų. Nepakankami ar neišsamūs motyvai nėra pagrindas taikyti nurodytą teisės normą. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas sprendimas yra motyvuotas, iš pirmosios instancijos teismo pateiktų motyvų yra aišku, kuo remdamasis pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Kaip nurodyta šioje nutartyje, nėra pagrindo naikinti ar pakeisti skundžiamo teismo sprendimo, remiantis apeliacinio skundo argumentais, kas reiškia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės bei proceso teisės normas ir priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas apeliantų argumentus dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą pažeidimo atmeta kaip nepagrįstus.Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, konstatuoja, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas jį tinkamai motyvavus, o pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Apeliantų J. R. ir V. R. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.