Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko, Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Laisvydo Zederštremo,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. L. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. liepos 7 d. nuosprendžio, kuriuo M. L. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir paskirtas laisvės atėmimas 1 metams 9 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis paskirtą laisvės atėmimo bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. kovo 28 d. nuosprendžiu paskirta 30 parų arešto bausme, vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu vieną arešto dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai, ir su Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. gegužės 19 d. nuosprendžiu paskirta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 15 dienų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 65, 66 straipsniais į bausmės laiką nutarta įskaityti pagal Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. kovo 28 d. nuosprendį ir Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. gegužės 19 d. nuosprendį atliktą bausmės laiką, bei laikino sulaikymo ir suėmimo laiką.

Visiškai patenkintas Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir iš M. L. Š. teritorinei ligonių kasai priteista 228,92 Eur.

Išspręsti kardomųjų priemonių bei daiktinių įrodymų klausimai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

6. Formuojamoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus T. T. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A261-3555/2011, Nr. N662-1252/2012 ir kt.). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-548/2013), teismas neprivalo atsakyti į absoliučiai visus skundo argumentus, kurie yra akivaizdžiai nepagrįsti ir subjektyvūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-296-788/2017).

7. Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo, nuteistasis M. L. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, mano, kad jo veiksmai turėtų būti perkvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, bei paskirta švelnesnė bausmė. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

8. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingai nei skunde teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų. Visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nei vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia M. L. kaltę.

9. BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį.

10. Iš nuteistojo apeliacinio skundo matyti, kad skundas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio iš esmės yra grindžiamas tuo, kad nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai atsirado ne nuo jo neteisėtų veiksmų, o pačios nukentėjusiosios veiksmais – esant neblaiviai ir griuvinėjant.

11. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme M. L. parodė, kad pamatęs, kad R. A. kažkur išeina, pasivijo ją ir liepė eiti namo. Ji buvo labai girta, griuvinėjo, bet jo neklausė. Partempė ją namo ir paguldė į lovą. Po kurio laiko įėjęs į kambarį rado ją ant žemės. Jai buvo prakirstas antakis ir kruvinas staliuko kampas šalia lovos. Kai dėjo jai ledą prie antakio, ji skundėsi, kad skauda šoną. Neneigia, kad norėdamas ją parvesti į namus, kartą plaštaka sudavė jai per veidą (2 t. b. l. 112-116). Tokie nuteistojo parodymai paneigtini ne tik bylos medžiagoje surinktais duomenimis, tačiau ir paties M. L. proceso metu duotų parodymų nenuoseklumu. Pažymėtina tai, kad M. L. neneigė sudavęs vieną smūgį delnu R. A. per veidą, tačiau kaip matyti, keisdamas parodymus, atitinkamai keitė ir pripažįstamo smūgio sudavimo vietą R. A. - teisme apklausiamas nurodė, kad delnu trenkė vieną kartą R. A. per veidą vesdamas ją namo, tačiau apklaustas tyrimo metu parodė, kad konflikto metu nesusilaikė ir vieną kartą delnu trenkė į veidą, lūpų sritį, po ko ji nugriuvo nuo kėdės (1 t. b. l. 179-180, 188-189).

12. Apklausta pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji R. A. parodė, kad M. L. tampė ją už plaukų, trenkė per veidą. Kiek kartų sudavė, nebeatsimena. Jis mušasi kas antrą dieną, ką gali atsiminti, kiek ir kur tai vyksta. Šonkaulį sulaužė nuo smūgio su kumščiu. Negriuvo ir pati nesusižalojo. Išbėgo ant keliuko ir bėgo tiesiai. Nieko nesutiko. M. L. ją pasivijo, sugriebė už plaukų ir partempė namo. Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (2 t. b. l. 144-147). Tyrimo metu apklausta R. A. parodė, kad anksčiau M. L. prieš ją yra smurtavęs, buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai. I. P. nuėjo pjauti žolę, o M. L. parsivedė ją į kambarį ir pradėjo mušti. Namo kambaryje M. L. kumščiais sudavė jai ne mažiau 10 smūgių į įvairias kūno vietas, net negali pasakyti iš streso tiksliai į kurias vietas, nes jai skaudėjo, juto stiprų fizinį skausmą. Ji spėjo išbėgti iš namo ir bėgo takeliu kviesti pagalbos, tačiau M. L. ją pasivijo ir už plaukų partempė į namus, įsitempęs į kambarį ir pradėjo kojomis spardyti į galvą, į visą kūną, spyrė ne mažiau 10 smūgių (1 t. b. l. 31-32). Papildomos apklausos metu parodė, kad ji niekur išėjusi nebuvo, negriuvo, pati nesusižalojo (1 t. b. l. 37-38).

13. Tokius nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir bylos medžiagoje užfiksuoti duomenys:

13.1. Kitų objektų apžiūros protokole užfiksuota, kad pareigūnams užėjus į vidų, rado virtuvėje stovinčią verkiančią moterį – R. A., kurios rūbai, kūnas, veidas kruvini, po kaire akimi matyti patinimas, kraujosruva, plaukai kruvini, galvos kairėje pusėje gili kraujuojanti žaizda. Pareigūnui paklausus, kuo buvo sužalota, R. A. atsako, jog kumščiais sudavė ne mažiau 20 smūgių, paaiškina, kad būtent tame kambaryje ją sumušė, sako, kad pabėgo į gatvę, galvojo kaimynai gal padės. Pareigūnui paklausus, ar partempė atgal, ji palinksi galva, kad taip. M. L. sako, kad nieko jai nepadarė. Pareigūnas atsako „nu mes matėm“, tada M. L. sako „na, gavo į tą nosį, aš prisipažįstu, ana sakė...“. Nurodo, kad jai yra trūkę inkstai, o jis deda jai į tą šoną (1 t. b. l. 57-59).

13.2. Tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje užfiksuota, kad išgertuvių metu namuose kilo žodinis konfliktas, po ko, miegamojo kambaryje M. L. daugiau kaip dešimt kartų trankė rankomis ir daugiau kaip dešimt kartų spyrė kojomis į galvą bei kitas įvairias kūno vietas savo sugyventinei R. A.. M. L. teigė, kad sugyventinės nemušė, nors jo rankos bei marškinėliai buvo kruvini (1 t. b. l. 14-16).

13.3. Iš pranešimo BPC matyti, kad pranešė neprisistatęs asmuo ir nurodė, kad pas kaimynus įvyko konfliktas tarp sugyventinių. Moteris kraujuoja. Iš ligoninės slaugytojos pranešimo nurodyta, kad ją sumušė vyras (1 t. b. l. 9-13).

13.4. Pirmosios instancijos teisme pagarsinti tyrimo metu duoti liudytojo G. L. parodymai, kad kai paskambino M. L. su juo nekalbėjo, bet neišjungė telefono ir išgirdo, kaip M. L. kalbasi su kažkokiu vyriškiu, kuris pasakė „Mariau, eik žiūrėk Renatą, guli visa kruvina“. M. L. atsakė „man pochui, išmiegos, ateis toliau gers“. Suprato, kad R. A. gresia pavojus sveikatai, todėl nuėjo iki kaimynės J. B. ir iškvietė policiją. Maždaug po dviejų dienų buvo sutikęs R. A., kuri sakė, kad ją buvo sumušęs M. L. (1 t. b. l. 50-51; 3 t. b. l. 7-12).

13.5 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje nurodyta, kad atsižvelgiant į sužalojimų lokalizaciją, išsidėstymą tarpusavio atžvilgiu, pobūdį, R. A. nustatytų kūno sužalojimų visumos padarymas nėra būdingas vienkartiniam griuvimui vienmomentiškai atsitrenkiant į kietą buką paviršių (1 t. b. l. 68-69).

14. Nors nuteistasis M. L. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde kaltę neigė, aiškindamas, kad jokių veiksmų, išskyrus vieno smūgio sudavimą delnu, jis nukentėjusiosios atžvilgiu neatliko, tačiau aukštesniojo teismo vertinimu, išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą, akivaizdu, kad šie apelianto deklaratyvūs teiginiai, kuriais jis siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, yra nepagrįsti, kadangi byloje esantieji ir teismo ištirti įrodymai paneigia šiuos nuteistojo teiginius. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustos nukentėjusiosios parodymai, specialisto išvada, liudytojo parodymai, bei byloje esantys rašytiniai įrodymai, paneigia nuteistojo parodymus apie tai, kad įvykio metu jis nepadarė nukentėjusiajai nesunkaus sveikatos sutrikdymo, o atvirkščiai, neabejotinai patvirtina, kad smurtas prieš nukentėjusiąją tyčia kumščiu sudavus nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas bei tampant už plaukų, buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais, t. y. nukentėjusiajai R. A. padarytu nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Aukštesniojo teismo vertinimu, M. L. kaltės turinį patvirtina aukščiau išvardinti įrodymai, kurie sudaro vieningą visumą ir tarpusavyje vieni kitus papildo.

15. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas apklaustos nukentėjusiosios parodymus ir jų patikimumą vertino byloje surinktų įrodymų visumos kontekste ir priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrįstai nustatė, kad būtent nukentėjusiosios parodymus patvirtino bylos duomenų visetas. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, kurių pakako M. L. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

16. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo M. L. apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, todėl ir spręsti klausimą dėl veikos perkvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, pasitvirtinus kaltinime inkriminuotiems nusikalstamiems nuteistojo veiksmams, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, nuteistajam M. L. skirdamas bausmę už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, tinkamai atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumą, todėl paskyrė jam tinkamai neindividualizuotą bausmę.

18. Pažymėtina, kad baudžiamieji įstatymai, kuriais nustatoma bausmių sistema, turi paskirtį ne tik padaryti atitinkamą poveikį nuteistajam, bet ir užtikrinti nukentėjusiųjų bei visuomenės interesų gynimą, taip pat vykdyti nusikalstamų veikų prevenciją. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytas teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui yra ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių ir kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-576/2006).

19. Kaip matyti, M. L. anksčiau teistas, teistumas neišnykęs, dominuoja smurtiniai nusikaltimai prieš tą pačią nukentėjusiąją pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (teistas 5 kartus), pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (teistas 2 kartus). Taip pat baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų (1 t. b. l. 140-153, 155-164). Įvertinta ir tai, kad nenustatyta M. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatytos dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės (nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus ir recidyvistas BK 60 straipsnio 1 dalies 9, 13 punktai). Šių duomenų analizė leidžia teigti, kad nuteistasis M. L. linkęs veikti priešingai teisės normoms, gyvenimo būdo nekeičia, ilgalaikių išvadų nedaro. Apygardos teismo vertinimu, tokiam asmeniui ir valstybės taikomas poveikis turi būti adekvatus bei proporcingas veikos pavojingumui, kad jį paveiktų ir sulaikytų nuo nusikalstamų sumanymų realizavimo, o ne sudarytų nebaudžiamumo iliuziją. BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė yra iki penkių metų. M. L. paskirta mažesnė bausmė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, todėl laikyti, kad nuteistajam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra jokio pagrindo. Bausmių bendrinimo taikymo klaidų taip pat nenustatyta.

20. Esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga – bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018). Įvertinusi visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Priešingai, bausmės vykdymo atidėjimas gali sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, neturėti jokios teigiamos įtakos apelianto veiksmams ir norui keisti pasirinktą gyvenimo būdą, dėl to ateityje jis gali toliau vykdyti nusikalstamas veikas, jų nevertindamas kritiškai. Todėl, siekiant apsaugoti visuomenę nuo pavojingo nuteistojo elgesio ir užkardyti galimas naujas nusikalstamas veikas, tik realus laisvės atėmimas atitiks bausmės tikslus ir įgyvendins teisingumo principą.

21. Apibendrindama nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. liepos 7 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, panaikinti ar pakeisti jį nuteistojo M. L. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas nuosprendis paliktinas nepakeistas.

Dėl proceso išlaidų.

22. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Tai, kad valstybės patirtos proceso išlaidos, gali būti atlyginamos jas priteisiant iš nuteistojo, pripažįstama tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų naujausioje formuojamoje praktikoje (Europos žmogaus teisių teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Chukayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 36814/06); Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Orlov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 29652/04); Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Croissant prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13611/88); Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-274-654/2020, 1A-314-307/2020, 1A-310-318/2020).

23. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011).

24. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2022 m. spalio 11 d. nutartimi nuteistajam M. L. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė. K. Adomavičienė. Apeliacinės instancijos teisme 2022 m. spalio 12 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad už nuteistajam M. L. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 112,92 Eur išlaidų.

25. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, įvertinus tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas kaip nepagrįstas, į suteiktų paslaugų apimtį, į nuteistojo amžių ir tai, kad jis yra darbingas, sprendžiama, kad prašoma priteisti išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti suma yra pagrįsta, nėra per didelė atitinka teisingumo bei protingumo principus, todėl pripažįstamos proceso išlaidomis. Nepaisant M. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės, tai neužkerta kelio dirbti pataisos įstaigoje ir gauti pajamų ar atlikus laisvės atėmimo bausmę įsidarbinti ir gauti nuolatines pajamas, t. y., turi realias galimybes atlyginti iš jo priteistinas išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. L. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo M. L. valstybės naudai 112,92 Eur (vieną šimtą dvylika eurų 92 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Ši Šiaulių apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.