Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-09-03 · Administracinė byla Nr. I1-1597-764/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-09-03
Bylos Nr.
I1-1597-764/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04153-2019-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Egidija Puzinskaitė (pirm.)
Pareiškėjas
E. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-1597-764/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04153-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugsėjo 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. (E. S.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 30 000 eurų neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų nuo 2017 m. sausio 30 d. iki 2017 m. birželio 30 d. (b. l. 1-14).

Pareiškėjas nurodo, kad buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose nuolat trūkdavo laisvo ploto, neveikė ventiliacija, veisėsi parazitai. Kamerose buvo tamsu ir drėgna. Dėl languose esančių grotų buvo ribojami šviežio oro srautai, puvo čiužiniai, rūdijo kameros baldai. Teigia, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose neužtikrinamas tinkamas apšvietimas ir optimali temperatūra. Kameros neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, juose neužtikrinama galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku.

Pažymi, jog Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamas suimtųjų ir nuteistųjų socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas ir socialinių poreikių tenkinimas, teisė į 8 valandų pasivaikščiojimą. Maistas Lukiškių TI-K, pareiškėjo vertinimu, nekaloringas ir neskanus.

Pasisakydamas dėl pasivaikščiojimo kiemelių, pareiškėjas nurodo, kad kiemeliai neatitinka higienos normų, juose nebuvo jokių šiukšliadėžių, peleninių. Lauko baldai sulaužyti, sienos pasidengusios pelėsiu ir grybeliu. Be to, kiemelio stogo konstrukcijos padengtos sveikatai kenkiančia asbesto medžiaga.

Teigia, kad nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, čiužiniai nedezinfekuojami. Apatinis trikotažas iš pradžių nebuvo skalbiamas, o vėliau skalbiamas tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas turėdavo skalbimui pritaikytą maišą.

Tvirtina, jog Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, o nesant oro šalinimo sistemos, dėl nemalonių kvapų tekdavo patirti stresą kitų nuteistųjų (suimtųjų) atžvilgiu. Lukiškių TI-K dažnai nebūdavo šilto (karšto) vandens, todėl nebuvo užtikrinama galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjo teigimu, dušo patalpos nešvarios, praustuvai sulaužyti.

Apibendrindamas skundo argumentus, pareiškėjas nurodo, kad visos aukščiau išvardytos gyvenimo sąlygos ir aplinkybės Lukiškių TI-K suteikė ne tik fizinius skausmus, bet ir psichologinius išgyvenimus. Dėl tokių kalinimo sąlygų, pareiškėjas tapo konfliktišku ir grubiu, todėl prašo priteisti iš atsakovės atstovo neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai (toliau – Vilniaus PN) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 42-56).

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė pareiškėjo buvimo ir išvykimo iš Lukiškių TI-K laikotarpius, pateikė duomenis kokiose ir kokio dydžio kamerose pareiškėjas buvo laikomas, kiek asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju.

Nurodo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. Pažymėjo, kad pareiškėjui tekęs plotas gyvenamojoje kameroje visiškai atitiko vienam asmeniui tenkančio ploto gyvenamojoje kameroje nustatytą reikalavimą.

Pažymi, kad už kamerų (įskaitant jose esančių langų) valymą, ir tvarką atsakingi patys nuteistieji (suimtieji). Jiems išduodamas reikalingas inventorius. Lukiškių TI-K sudaro paslaugų teikimo sutartis su bendrovėmis, vykdančiomis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Teigia, jog kamerose, kuriose nėra techninių galimybių įrengti sanitarinio mazgo kabinų, sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliai per langus. Kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Teisės aktai nenumato gyvenamųjų patalpų natūralaus apšvietimo koeficiento, taip pat nenumato atskirų naktinio apšvietimo jungiklių kamerose, jie įrengti prie kamerų, nes išjungus naktinį apšvietimą, pareigūnai negalėtų stebėti kameroje esančių asmenų ir užkardyti galimus drausmės pažeidimus bei savęs žalojimo atvejus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Taip pat pažymėjo, kad kamerų apšvietimui naudojamos lemputės atitinka Europos Sąjungoje numatytus kokybės standartus. „CE“ ženklas ant lemputės pakuotės rodo, kad gaminys atitinka esminius Europos Sąjungos reikalavimus dėl sveikatos, naudojimo saugos ir aplinkos apsaugos.

Pažymi, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – NVSC) Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos specialistai periodiškai atlieka operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuoja oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose. Oro temperatūra Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose atitinka higienos normos reikalavimus. Įstaigoje įrengta centrinė šildymo sistema, šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra.

Paaiškina, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja laikydamiesi etikos ir vidaus tvarkos taisyklių, stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Teigia, kad kiekvienam atvykusiam suimtajam ar nuteistajam išduodamas čiužinys (1 vnt.), pagalvė (1 vnt.) ir antklodė (1 vnt.), kurie dezinfekuojami įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. Netinkamas naudoti minkštasis inventorius, esant nuteistojo ar suimtojo prašymui, yra pakeičiamas.

Patikina, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims sudaroma galimybė pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę iki 15 minučių. Dušuose yra nuolat tiekiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems ir nuteistiesiems visada yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę.

Tvirtina, jog nuteistiesiems (suimtiesiems) kasdien sudaromos galimybės pasivaikščioti gryname ore ne mažiau kaip vieną valandą. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais.

Pažymi, kad valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Nuteistiesiems (suimtiesiems) į kameras pagamintas maistas patiekiamas šiltas ir termiškai apdorotas. Jų kokybę kiekvieną dieną tikrina Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojas, kuris patikrinęs maistą, patvirtina savo parašu pagaminto maisto kokybę vertinimo žurnale ir leidimą išduoti pagamintą maistą. Lukiškių TI-K maistą dalina kiti nuteistieji, praėję medicininį patikrinimą, užsidėję kepurę, chalatą, tvarkingi ir laikosi higienos reikalavimų.

Apibendrindamas atsiliepimo argumentus, atsakovės atstovas pažymi, kad pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu, nes nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodo ginčijamą laikotarpį nuo 2017 m. sausio 30 d. iki 2017 m. birželio 30 d., tačiau iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2017 m. vasario 3 d., o paleistas į laisvę 2017 m. birželio 30 d., todėl teismas vertins atsakovės atstovo nurodytą laikotarpį.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. vasario 3 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 110, kurios plotas 7,48 kv. m, joje pareiškėjas laikytas iki 2017 m. vasario 4 d. kartu su kitu nuteistuoju (suimtuoju). Nuo 2017 m. vasario 4 d. iki 2017 m. vasario 6 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 290, kurios plotas 7,76 kv. m (2 asmenys). Pareiškėjas nuo 2017 m. vasario 10 d. iki 2017 m. vasario 11 d. uždarytas į kamerą Nr. 105 (2 asmenys). Nuo 2017 m. vasario 11 d. iki 2017 m. vasario 16 d. perkeltas į kamerą Nr. 127 (2 asmenys). Nuo 2017 m. vasario 17 d. iki 2017 m. kovo 17 d. perkeltas į kamerą Nr. 142 (2 asmenys), o nuo kovo 18 d. iki 2017 m. birželio 29 d. perkeltas į kamerą Nr. 184 (1-2 asmenys). 2017 m. birželio 30 d. pareiškėjas paleistas į laisvę (b. l. 43).

Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje nurodoma, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tokiu atveju, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-252/2017 ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys, kad minėtame asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame akte nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017 ir kt.).

Vadovaujantis EŽTT ir LVAT praktika, nustatant, ar pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, normą, ir kiek laiko tai truko, pirmiausia vertinamas bendras kameros plotas ir toje kameroje laikomų nuteistųjų skaičius.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose didžiąją dalį ginčo laikotarpio buvo laikomas ne vienas, o su dar vienu asmeniu, tačiau įvertinus Lukiškių TI-K nurodytus kamerų plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, darytina išvada, kad pareiškėjo atžvilgiu minimali ploto, tenkančio vienam asmeniui, laikotarpio norma nebuvo pažeista, nes skirtingais laikotarpiais jam teko nuo 3,6 kv. m iki 3,9 kv. m gyvenamojo ploto, todėl pareiškėjo skundo argumentai, susiję su gyvenamojo ploto trūkumu, laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jam nebuvo užtikrinta galimybė privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Eksploatavimo taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 28 d.). Eksploatavimo taisyklių 14.5 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Pagal EŽTT praktiką, privatumas naudojantis tualetu, tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 99 p.; 2001 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 73–75 p.). EŽTT praktikoje nurodoma, kad nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir Bendrasis pranešimas [SPT/Inf (92) 3], 49 p.).

Atsakovės atstovo atsiliepime nurodoma, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys - apie 0,56 kv. m. Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m.). Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – PĮĮET) 16.5 punktas numato, kad „įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga”.

Atsiliepime teigiama, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosiose kamerose Nr. 386 – Nr. 395 (2012 m.); Nr. 252 – Nr. 257 (2013 m.); Nr. 406 – Nr. 417 (2015 m.), Nr. 418 – Nr. 426 (2016 m.). Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios visiškai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse.

LVAT praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei vertinama, kad tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2018 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-539-520/2018, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-767-756/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-521-552/2018, ir kt.). Tačiau tuo pačiu teismas pažymi, kad LVAT, vertindamas sanitarinių mazgų įrengimą privatumo aspektu, laikosi praktikos, kad tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.).

Turimais duomenimis nustatyta, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas sanitarinis mazgas įrengtas nuo bendros kameros erdvės jį atskiriant ne tik mūrine sienele, bet ir užuolaidomis (nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn.). Teismas, vadovaudamasis aukščiau nurodyta LVAT praktika, tokį sanitarinio mazgo įrengimą laiko tinkamu, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 3 d. iki 2017 m. kovo 19 d. nėra pagrindo konstatuoti.

Nagrinėjamu atveju bus vertintinas laikotarpis nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d., kai gyvenamosiose kamerose sanitarinis mazgas buvo įrengtas atskiriant jį mūrine sienele, tačiau be užkabinamos užuolaidos.

Kaip matyti iš pateiktų duomenų, pareiškėjas nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d. buvo laikomas kameroje Nr. 184 (vienas arba su kitu nuteistuoju (suimtuoju)), kurioje nėra techninių galimybių įrengti sanitarinio mazgo patalpos kaip atskiros kabinos su durimis, todėl sanitarinis mazgas joje įrengtas sanitarinį mazgą nuo likusios kameros ploto atskiriant 1,5 m aukščio sienele, be užuolaidos. Atsižvelgiant į tai, jog toks sanitarinio mazgo įrengimas prieštarauja ne tik teisės aktams, bet ir LVAT suformuotai praktikai, konstatuojama, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d. (iš viso 91 dieną).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis. Teigia, kad kamerose drėgna, netinkama temperatūra (vasarą per karšta, žiemą per šalta), nėra ventiliacijos, normų neatitinkantis apšvietimas (natūralus per menkas, dirbtinis per stiprus), buvo tarakonų.

Ginčo metu galiojusios higienos normos nustatė, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ir kondicionavimo sistema (HN 134:2015 17 punktas). Pagal 134:2015 16 punktą, santykinės oro drėgmės rodikliai, nepriklausomai nuo metų laiko, turėtų būti nuo 35 iki 65 proc. HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Iš atsakovės atstovo pateiktų NVSC patikrinimo aktų nenustatyta, kad ginčo laikotarpiu būtų tikrinta kameros Nr. 184 dirbtinė apšvieta arba santykinė temperatūra, todėl jie nagrinėjamos bylos kontekste nevertintini.

Iš byloje esančios paslaugų teikimo sutarties su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ matyti, kad minėta bendrovė teikia buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimo išaiškinimo ir jų naikinimo darbus (deratizaciją – graužikų kontrolę, ir dezinfekciją – nauriatakojų kontrolę) sandėliuose ir miegamosiose patalpose. Pagal minėtas sutartis vykdytojas keturis kartus per mėnesį lankosi Lukiškių TI-K (4.1.1 ir 4.1.2 papunkčiai), o užsakovui pranešus apie pastebėtus kenkėjus, intensyvaus naikinimo darbus atlieka ne vėliau kaip per tris dienas (4.1.5 papunktis) (b. l. 71-74).

Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl netinkamų higienos normų laikymosi ar prašymais pašalinti higienos normų pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pareiškėjo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K atitiko higienos normų reikalavimus.

Pareiškėjas taip pat skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K dažnai nebūdavo šilto (karšto) vandens ir nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną ne rečiau kaip kartą per savaitę, todėl negalėjo tinkamai palaikyti asmens higienos.

Higienos normos nustato, kad į dušo patalpas turi būti tiekiamas karštas vanduo, o laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše (HN 134:2015 18, 44 punktai). EŽTT situaciją, kai laisvės atėmimo bausmę atliekantis asmuo dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė, tačiau kiekvienu atveju sprendžiama, ar galimybės naudotis dušu nepablogino atitinkamo asmens teisės palaikyti asmeninę higieną taip, jog būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr., EŽŽT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas, teigdamas kad jam nebuvo užtikrinta galimybė nusiprausti po šiltu dušu kartą per savaitę, šių aplinkybių nedetalizavo, nenurodė nors apytikrio laikotarpio kada negalėjo nusiprausti po šiltu dušu. Duomenų byloje apie tai, kad būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K direktorių su prašymu išvesti į dušą be eilės ir taip užsitikrinti galimybę nusiprausti vieną kartą per savaitę po šiltu dušu byloje nėra. Be to, Lukiškių TI-K 2015 m. birželio 25 d. rašte „Dėl informacijos pateikimo dėl skundo“ nurodoma, kad tuo atveju, jeigu vykdomi šilumos tinklų hidrauliniai bandymai ir karštas vanduo yra atjungiamas, nuteistiesiems (suimtiesiems) vis vien siūloma nusiprausti po dušu.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nurodyti nusiskundimai dėl galimybės nusiprausti po šiltu dušu bent kartą per savaitę nepagrįsti konkrečiais argumentais ar byloje surinktais objektyviais duomenimis, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skundžiasi Lukiškių TI-K tiekiamu maistu, kad jis nebuvo skanus ir kaloringas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, kuriose nustatyta, kad dirbančių vyrų fiziologinė mitybos norma per parą sudaro 3301 kcal. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių reikalavimus. Šių taisyklių 20 punkte nustatyta, kad išduoti pagamintą maistą leidžia kalinimo įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas, remdamasis šios įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio patikrinimo rezultatais, įrašytais pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale. Be Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio patikrinimo ir kalinimo įstaigos direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo išduoti maistą draudžiama. Pagal minėtų taisyklių 24 punktą, dalijant maistą suimtiesiems ar nuteistiesiems, prie kamerų privalo būti kalinimo įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas arba kitas šios įstaigos direktoriaus įsakymu paskirtas pareigūnas ir prižiūrėtojai. Nuo 2018 m. sausio 1 d. galioja valgiaraščiai, patvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 „Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems patvirtinimo“. Valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Aptartas teisinis reguliavimas patvirtina, kad suėmimą vykdančiose įstaigose suimtųjų ir nuteistųjų maitinimas yra kontroliuojamas procesas. Pareiškėjas nurodė, kad jo netenkino maistas, nes buvo neskanus ir nekaloringas, tačiau skunde konkrečiai jo minimų aplinkybių nedetalizavo. Vien dėl pareiškėjo teismui nurodytų nekonkretizuotų nusiskundimų dėl maisto kokybės per visą ginčo laikotarpį, nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą maitinimą minėtu laikotarpiu.

Ginčo, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės kas dieną vieną valandą pabūti gryname ore, byloje nėra, tačiau pareiškėjas mano, kad vienos valandos pasivaikščiojimo kiemelyje praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, kad suimtasis ar nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke.

Teismas pažymi, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą ( CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/ Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose ir užimti skirtingo pobūdžio tiksliniuose užsiėmimuose. Šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis, taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo trukmės atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad būdavo išduodamos higienos priemonės, kurių vėliau pritrūkdavo.

Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymas Nr. 1R-132 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Materialinio buitinio aprūpinimo normos). Vadovaujantis šiuo įsakymu pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturėjo jokių higienos priemonių, iš karto buvo išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas, į kurį įeina rankšluostis (1 vnt.), tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis (1 vnt.) ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml). Jei suimtasis (nuteistasis) su savimi turėjo ne visas nurodytas higienos priemones, buvo išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių jis neturi. Vėliau higienos reikmenys, avalynė ir drabužiai buvo išduodami jų neturintiems ir nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Suimtiesiems (nuteistiesiems) vyrams išduotų skalbimo miltelių (400 g.) ir dezodoranto arba antiperspiranto (75 ml) naudojimo laikas yra 3 mėn., dantų pastos (75 ml) – 2 mėn., tualetinio popieriaus (3 ritinėliai), tualetinio muilo (100 g), dantų šepetėlio (1 vnt.) ir skutimosi peiliukų (4 vnt.) – 1 mėn.

Suimtasis (nuteistasis) buvo laikomas mokiu tuo atveju, kai per mėnesį iki prašymo pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą (t. y. 19 Eur) arba asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti. Visi atvykę suimtieji ir nuteistieji, kurie neturėjo nuosavų indų, buvo aprūpinami plastikiniu indų komplektu. Šį komplektą sudarė lėkštutė, dubenėlis, šaukštas ir du puodukai. Visi suimtieji ir nuteistieji, kurie neturėjo nuosavo patalynės komplekto, buvo aprūpinami patalynės komplektu, kurį sudarė užvalkalas antklodei, užvalkalas pagalvei ir paklodė. Visiems nuteistiesiems (suimtiesiems) buvo išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės, kurie buvo dezinfekuojami įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. Tai atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 41 punktą. Atkreiptinas dėmesys, kad įstaigos esančioje dezinfekavimo kameroje čiužiniai, pagalvės ir antklodės buvo dezinfekuojami kiekvieną darbo dieną. Teismas byloje nenustatė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl higienos priemonių išdavimo ar teikęs nusiskundimus Lukiškių TI-K administracijai, todėl pareiškėjo argumentai atmestini.

Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinama teisė išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius.

Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punktu, ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtieji ir nuteistieji gauna išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Įstaigos patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami tą pačią dieną išdžiovinti.

Asmeniniai skalbiniai suimtųjų ir nuteistųjų į skalbyklą priimami vadovaujantis Lukiškių TIK direktoriaus 2016 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr.1-144 “ Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Suimtieji ir nuteistieji asmeninių viršutinių drabužių teikiama skalbimo paslauga gali pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis, apmokėti skalbimo paslaugą. Neturintys asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) nemokamai, bet ne dažniau kaip 1 kartą per mėnesį, o švarkus striukes ar paltus - vieną kartą per sezoną, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. birželio 3 d. įsakymu Nr.1-151 „Dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr.1-144 “Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo. Pareiškėjo teiginiai dėl negalėjimo išsiskalbti rūbų, teismo vertinimu, yra abstraktūs ir nepagrįsti. Bylos duomenys patvirtina, kad Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, t. y. vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Be to, viršutinius drabužius galima skalbti naudojantis ir mokama skalbimo paslauga. Taigi pareiškėjas galėjo vieną kartą per savaitę nemokamai išsiskalbti drabužius, o pagal galimybes naudotis ir mokama paslauga, o neturint tam lėšų – kreiptis su prašymu dėl nemokamų skalbimo paslaugų suteikimo. Teismas iš byloje esančių duomenų nenustatė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais ar nusiskundimais dėl darbužių skalbimo arba jų džiovinimo. Pareiškėjo pateikta 2015 m. gruodžio 1 d. Seimo kontrolieriaus pažyma Nr. 4D-2015/1-1287 patvirtina, kad teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti, nes tiek apatiniai, tiek viršutiniai rūbai buvo skalbiami teisės aktų nustatyta tvarka. Teigti, kad atsakovės atstovas pažeidė teisės aktų reikalavimus, susijusius su drabužių skalbimu ir jų džiovinimu, nėra.

Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo užtikrinta teisė ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti už kameros ribų, dalyvauti socialinėje reabilitacijoje.

Teismas pažymi, kad norėdamas dalyvauti visuomeninėje arba kitoje naudingoje veikloje, pareiškėjas turi parodyti savo iniciatyvą, išreikšti norą žodžiu ar raštu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K direktorių siekdamas dalyvauti socialinės reabilitacijos ar kitose Lukiškių TI-K užimtumo programose, ir jam buvo atsakyta.

Kaip atsiliepime nurodė Vilniaus PN, pareiškėjas būdamas Lukiškių TI-K, pagal prašymus bei vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, išvedimo į mankštos kambarį tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis, mankštos kambaryje (po mankštos suimtieji ir nuteistieji visada vedami į dušą), žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose renginiuose (suimtiesiems taikomos pozityvaus užimtumo priemonės). Socialinis darbas ir užimtumas buvo vykdomas atsižvelgiant į Lukiškių TI-K direktoriaus patvirtintą Lukiškių TI-K tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę. Atkreiptinas dėmesys, kad gyvenamosiose kamerose buvo iškabinama teisinė informacija apie kalinimo sąlygas, nuteistųjų ir suimtųjų teises bei jų pareigas. Įstaigoje periodiškai lankėsi įvairių konfesijų dvasininkai, todėl suimtieji (nuteistieji) turėjo galimybę tenkinti dvasinius poreikius. Asmenims, laikomiems įstaigoje, buvo nuolat organizuojami įvairaus pobūdžio užsiėmimai, konkursai, sporto varžybos ir kiti užsiėmimai.

Kaip teisingai Vilniaus PN resocializacijos skyriaus tarnybiniame pranešime „Dėl E. S. užimtumo“ pažymėta, dalyvavimas įvairiuose programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu, suimtieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose užimtumo programose. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad šiuo aspektu konstatuoti neteisėtus Vilniaus PN veiksmus nėra pagrindo (b. l. 67).

Pareiškėjas taip pat skundžiasi tuo, kad kamerose nebuvo veikiančių iškvietimo mygtukų.

Teismas pažymi, kad nuo 2016 m. iki 2017 m. rugsėjo mėn. įstaigoje buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji buvo veikianti. Visi asmenys, laikomi gyvenamosiose kamerose, pareiškėjo nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Teisės aktai, reglamentuojantys tardymo izoliatorių veiklą, nenumato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją. Paaiškina, kad aliarmas - tai pavojų skelbiantis signalas, aliarminiu iškvietimu verta naudotis kai kyla realus pavojus gyvybei, sveikatai, ar įstaigos turtui (pvz.: staiga pablogėjo sveikata, kameroje gaisras, potvynis ir. t. t.). Pareiškėjas nenurodė nė vieno atvejo, kuomet dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala, todėl teismo vertinimu, pareiškėjas buvo laikomas saugiomis sąlygomis.

Pareiškėjas teigia, jog Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių stogų konstrukcijose buvo asbesto, kuris kėlė pavojų pareiškėjo ir kitų nuteistųjų (suimtųjų) sveikatai. Pasivaikščiojimo kiemeliai pareiškėjo teigimu buvo netvarkingi.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Teismo turimais duomenimis, Lukiškių TI-K gyvenamųjų korpusų konstrukcijose asbesto nėra, o šiferio lakštais yra padengti tik I ir II korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai, tačiau pasivaikščiojimo kiemai įrengti iki 2001 m. sausio 1 d. Šiferio lakštai Lukiškių TI-K nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose tvirtai surišti su užpildu, todėl į aplinką neišsiskiria ir nekelia pavojaus sveikatai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde teismui ir neteigia, kad šiferio lakštai kiemeliuose buvo laužomi ar sulaužyti, o tik daro prielaidą, kad tai gali būti padaryta. Todėl byloje nėra pagrindo pripažinti, kad pasivaikščiojimo kiemai kelia pavojų asmenų sveikatai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką visuomet vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent tai, ar buvo tam kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (žr., pvz., 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017 ir kt.). Pareiškėjui pakankamai nepagrindus tokios rizikos buvimo, jo argumentai dėl pavojaus jo sveikatai ir gyvybei dėl asbesto buvimo Lukiškių TI-K atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netvarkingi pažymėtina, kad šiukšlių dėžių, peleninių pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengimo teisės aktai nenustato. Pasivaikščiojimų kiemeliai tvarkomi nuteistųjų, paliktų atlikti ūkio darbus ir paskirtų į valytojo pareigas. Be to, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 5 punktu, laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo pasibaigus pasivaikščiojimui sutvarkyti tam skirtą vietą. Duomenų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytus teiginius dėl nuo pelėsio ir grybelio pažaliavusių sienų, teismui byloje pateiktuose NSVC patikrinimo aktuose neužfiksuota.

Pabrėžtina, kad pareiškėjo byloje pateiktos nuotraukos, kaip įrodymai, patvirtinantys netinkamas pareiškėjo laikymo sąlygas, nėra vertintinos nagrinėjamos bylos kontekste, kadangi jos darytos 2016 m., o nagrinėjamu atveju vertinamas ginčo laikotarpis nuo 2017 m. vasario mėn.

Pareiškėjas prašo priteisti 30 000 eurų neturtinei žalai atlyginti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Neteisėtumui CK 6.271straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr. pvz., 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr. pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-58-552/2019, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1570-629/2019).

LVAT nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.). Nagrinėjamu atveju įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą, teismas jau nustatė, kad atsakovės atstovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ir neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, susijusių su pareiškėjo privatumu naudojantis sanitariniu mazgu (91 dieną), todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas skundu prašo priteisti 30 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą, teismo vertinimu, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma priteisti suma. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo bendrą trukmę, į laikotarpį (91 dieną), kai pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukėlė dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 100 eurų.

Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo E. S. (E. S.) skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui E. S. (E. S.) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 100 (vieną šimtą) eurų neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Egidija Puzinskaitė