- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-28
- Bylos Nr.
- 2AT-22-458/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-02136-2019-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Vienintelė instancija
- Rezultatas
- Palikti nutarimą nepakeistą
- Teisėjai
- Arvydas Daugėla (pirm.), Audronė Kartanienė (pirm.), Tomas Šeškauskas
- Pažeidėjas
- V. R. A.
- Institucija
- Lietuvos radijo ir televizijos komisija
- Advokatai
- Stasys Drazdauskas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Tomo Šeškausko ir Arvydo Daugėlos (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. R. A. atstovo advokato Stasio Drazdausko prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (toliau – ir Komisija) vyriausiojo specialisto 2019 m. kovo 20 d. nutarimu dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, V. R. A. nubaustas pagal ANK 477 straipsnio 5 dalį administracine nuobauda – įspėjimu už tai, kad UAB „C.“, kurios direktorius yra V. R. A., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuo 2018 m. gruodžio 21 d. 00.00 val. iki 2019 m. kovo 20 d. 00.00 val. naudodama priedėlius su programine įranga, teikė Lietuvos Respublikos vartotojams televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugas, nepranešusi Komisijai Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, t. y. nepateikusi teisės aktuose nustatytos formos pranešimo apie tokios veiklos vykdymo pradžią.
1.1. Nutarime nurodyta, kad, Komisijos administracijos Ūkio subjektų veiklos priežiūros skyriui, vadovaujantis Radijo ir (ar) televizijos programų ir atskirų programų stebėsenos tvarkos aprašo (patvirtinto Komisijos 2018 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. KS-55) 7.3 papunkčiu, 2018 m. gruodžio 21 d., 2018 m. gruodžio 27 d. ir 2019 m. sausio 22 d. atlikus UAB „C.“ vykdomos veiklos stebėseną, 2019 m. sausio 17 d. Komisijos administracijos stebėsenos akte Nr. ST-6 ir 2019 m. sausio 22 d. Komisijos administracijos stebėsenos akte Nr. ST-7 nustatyta, jog UAB „C.“ platinamas televizijos programas galima matyti naudojantis kitų interneto paslaugų teikėjų teikiamomis interneto prieigos paslaugomis, t. y. neturint prieigos prie UAB „C.“ tinklo. Komisijoje taip pat yra gauta 2019 m. sausio 15 d. UAB „C.“ paslaugų sutartis Nr. 16345, kuria bendrovė įsipareigojo abonentui 1 teikti televizijos paslaugas. Abonentas 1 naudojasi UAB „M.“ teikiamomis interneto prieigos paslaugomis. Komisijoje gautas antstolio G. Puodžiuko 2019 m. sausio 30 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame UAB „C.“ televizijos paslaugų abonento gyvenamojoje vietoje užfiksuotos UAB „C.“ teikiamos televizijos paslaugos. Pagal prie protokolo pridėtą 2014 m. balandžio 17 d. UAB „C.“ sutartį Nr. 5775, bendrovė įsipareigojo šiam abonentui 2 teikti tik televizijos paslaugas. Abonentas 2 naudojasi AB „T.“ teikiamomis interneto prieigos paslaugomis.
1.2. UAB „C.“ sudaro sutartis dėl televizijos paslaugų teikimo su abonentais, kurie naudojasi kitų, ne UAB „C.“ operatorių teikiamomis interneto prieigos paslaugomis. Tokios paslaugos laikytinos virštinklinėmis (angl. Over the Top, OTT). Tai reiškia, kad UAB „C.“ suteikia galimybę vartotojams, besinaudojantiems kitų interneto prieigos paslaugų teikėjų teikiamomis interneto prieigos paslaugomis, turėti prieigą prie jų retransliuojamų (platinamų) televizijos programų. Vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 69 dalimi, tokios paslaugos atitinka televizijos programų platinimo internete paslaugas.
2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 3 d. nutarimu panaikintas Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2019 m. kovo 20 d. nutarimas, kuriuo V. R. A. nubaustas pagal ANK 477 straipsnio 5 dalį, ir administracinio nusižengimo byla jam nutraukta.
3. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 16 d. nutarimu panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 3 d. nutarimas ir priimtas naujas nutarimas: paliktas nepakeistas Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2019 m. kovo 20 d. nutarimas dėl V. R. A. nubaudimo pagal ANK 477 straipsnio 5 dalį.
4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2020 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. R. A. atstovo advokato Stasio Drazdausko prašymas atnaujinti administracinio nusižengimo bylą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 16 d. nutarimo priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.
II. Prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. R. A. atstovas advokatas Stasys Drazdauskas prašo panaikinti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2019 m. kovo 20 d. nutarimą bei Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 16 d. nutarimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 3 d. nutarimą bei administracinio nusižengimo teiseną V. R. A. nutraukti. Pareiškėjas prašyme nurodo:
5.1. Komisija ir apeliacinės instancijos teismas padarė esminius materialiosios ir proceso teisės pažeidimus, kurie turėjo įtakos priimant neteisėtus nutarimus. UAB „C.“ (toliau – ir paslaugų teikėjas) veiksmuose nėra objektyviųjų administracinio nusižengimo, nustatyto ANK 477 straipsnio 5 dalyje, požymių ir kaltės. Pagal Komisijos ir apeliacinės instancijos teismo pateiktą ANK 477 straipsnio 5 dalies aiškinimą administracinė atsakomybė būtų taikoma ne tik už televizijos ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugų teikimą nepranešus Komisijai, bet ir už nesiėmimą priemonių, kad abonentai negalėtų žiūrėti televizijos programų savo priedėlius prijungę prie kitų teikėjų interneto ryšių tinklų. Tačiau tokia atsakomybė (už nesiėmimą pakankamų priemonių prieigai prie televizijos programų kitų teikėjų ryšių tinkluose blokuoti) nėra nustatyta ANK 477 straipsnio 5 dalyje.
5.2. Pagal ANK 5 straipsnį administraciniu nusižengimu laikoma šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį nustatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo (ANK 7 straipsnis). Taigi veikos atitiktis objektyviesiems nusižengimo požymiams ir kaltė yra būtinasis kiekvieno administracinio nusižengimo elementas ir nesant asmens kaltės arba veikai neatitinkant pažeidimo sudėtyje nustatytų objektyviųjų požymių negalima ir jo administracinė atsakomybė. Įstatymų leidėjas, nustatydamas konkrečias kaltės formas – tyčią ir neatsargumą, šių kaltės formų rūšis – atitinkamai tiesioginę ar netiesioginę tyčią ir lengvabūdiškumą ar nerūpestingumą, kartu netiesiogiai nurodo, kad, kaltinant asmenį padarius ANK pažeidimą, būtina ne tik nurodyti konkrečią kaltės formą, rūšį, bet ir atskleisti kaltės turinį, pasireiškiantį intelektinio ir valinio elementų visuma (ANK 7, 8, 9 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-3-2013). Kaltės, jos formos, rūšies subjektyviųjų (vidinių psichinių) administracinio teisės pažeidimo požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties pažeidėjo prisipažinimu padarius administracinį teisės pažeidimą, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė administracinio teisės pažeidimo padarymą ir kokių padarinių šiais veiksmais buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) administracinio teisės pažeidimo požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-69-2014, 2AT-9-746-2015, 2AT-44-976-2016).
5.3. Apeliacinės instancijos teismas neišaiškino ANK 477 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugų bei jų teikimo sąvokų. Teismas nepagrįstai pritaikė Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 69 dalyje nustatytą televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugos sąvoką, kuri apima transliuojamų televizijos programų ar atskirų programų parinkimą, teikimą skleisti ir kartu nepakeistų skleidimo visuomenei internete, įskaitant apsaugotų televizijos programų ar atskirų programų skleidimą visuomenei internete naudojant sąlyginę prieigą. Toks nepagrįstas sąvokų aiškinimas ir taikymas lėmė netinkamą administracinės atsakomybės taikymą. Teismas neišaiškino, kokių televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugų teikimas ANK 477 straipsnio 5 dalies prasme nustatytų atitinkamą pareigą apie tokias paslaugas pranešti Komisijai, išsamiau nepasisakė, kokiu pagrindu paslaugų teikėjo paslaugas priskyrė būtent Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 69 dalyje įtvirtintai sąvokai.
5.4. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad vien faktas, jog 2014 m. klientei K. S. buvo prijungta televizijos paslauga, o 2019 m. tokia paslauga buvo prijungta G. S., reiškia, kad tokiais veiksmais UAB „C.“ teikia TV platinimo internete paslaugas. Tačiau „paslaugų teikimo“ sąvoka turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kad teikiant vartotojams paslaugas yra būtina atlikti daug susijusių veiksmų, t. y. paslaugas reklamuoti, sudaryti sutartis dėl paslaugų teikimo, pagal kurias paslaugų teikėjas įsipareigotų teikti tokias paslaugas, gauti mokėjimus už būtent tokių paslaugų teikimą. Tačiau teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų teigti, kad paslaugų teikėjas reklamavo TV programų platinimo internete paslaugas, pagal sutartis įsipareigojo jas teikti ar gavo už jas atlyginimą. Priešingai, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad TV programų platinimo internete paslaugų teikėjas nevykdo ir sutartimis neįsipareigoja teikti tokių paslaugų. Apeliacinės instancijos teismas pagal du atvejus, kai klientai turėjo faktinę galimybę prijungti TV priedėlį kituose tinkluose, sprendė, kad UAB „C.“ teikė TV programų platinimo internete paslaugas. Tokia išvada prieštarauja abiejų instancijų teismų padarytai išvadai, kad paslaugų teikėjas turėjo nuoseklią praktiką ir buvo įdiegęs kontrolės procedūras nutraukti tas sutartis su klientais, kurie naudojasi TV priedėliu kitų interneto teikėjų tinkluose.
5.5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad paslaugų teikėjas neužtikrina, jog abonentai nenaudotų jiems suteikto priedėlio prisijungdami prie kitų interneto teikėjų, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti esant ANK 477 straipsnio 5 dalyje nustatyto nusižengimo sudėtį, nes šiame straipsnyje nenustatyta atsakomybė už nesiėmimą priemonių, kad abonentai savo priedėlių negalėtų prijungti prie kitų teikėjų interneto ryšio tinklų. Teismas taip pat konstatavo, kad bylos duomenys patvirtina, jog paslaugų teikėjo darbuotojai stengiasi kontroliuoti, kad abonentai nepažeidinėtų sutarčių, o tai nustatę abonentus įspėja ir, jeigu jie neketina naudotis paslaugų teikėjo duomenų perdavimo tinklu, sutartis su jais nutraukia. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pateikti įrodymai apie penkis atvejus skirtingais laikotarpiais, kai sutartys su abonentais buvo nutrauktos dar iki Komisijai pradedant tyrimą dėl galimo pažeidimo, o apeliacinės instancijos teismui – dar apie penkis tokius atvejus. Tai patvirtina, kad nebuvo toleruojamas priedėlių naudojimas kituose tinkluose. Tokios praktikos paslaugų teikėjas laikėsi ir abonentų G. S. ir K. S. atvejais, nes gavęs informacijos, kad jų priedėliai naudojami kituose tinkluose, iš karto nutraukė su jais sutartis.
5.6. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad „sudarant sutartį su Nr. 9404 duomenų perdavimo įranga, t. y. įrengtas ryšio tinklas ir skaitmeninis IPTV priedėlis TVIP S-BOX v.410, yra sumontuota su abonentu suderintoje vietoje, jo gyvenamosiose patalpose (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Su Abonentu 2, kurio paslaugų sutarties Nr. 5775, paslaugų teikėjas yra sudaręs standartinę sutartį dėl televizijos paslaugų, kurioje nustatyta, kad abonentas paslaugomis naudojasi per paslaugų teikėjo duomenų perdavimo tinklą. Duomenų perdavimo tinklas iki abonento vietos yra pagrįstas duomenų perdavimo linija, kuria paslaugų teikėjas yra įgijęs teisę naudotis pagal sutartį su UAB „G.“, sudarytą 2010 m. vasario 9 d. Pagal su Abonentu 1 sudarytą sutartį Nr. 16345, paslaugų teikėjas yra išsiuntęs Abonentui 1 paštu televizijos programoms žiūrėti skirtą priedėlį, ir 2019 m. vasario 13 d. yra užsakęs duomenų perdavimo linijos įvedimą šiam abonentui. Duomenų perdavimo linija iki šio abonento yra pagrįsta pagal sutartį su AB „T.“, pagal kurią paslaugų teikėjas turi teisę naudotis „T.“ turimu šviesolaidžio tinklu. Paslaugų teikimas šiam abonentui pagal sutartį buvo numatytas nuo 2019 m. vasario 16 d.“.
5.7. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė priešingų aplinkybių, t. y. kad paslaugų teikėjas nebūtų sudaręs sutarčių su UAB „G.“ ar AB „T.“. Šis teismas rėmėsi tik liudytojų, patvirtinusių, kad dirba konkuruojančiose įmonėse UAB „M.“ ir UAB „I.“ bei proceso metu vykdė savo darbdavių nurodymus, parodymais, darydamas išvadą, kad paslaugų teikėjas minėtais atvejais nukrypo nuo savo taikytos kontrolės praktikos. Tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad duomenų perdavimo linija iki abonentės K. S. buvo pagrįsta beviele technologija, todėl ši abonentė, neturėdama specialiųjų žinių, galėjo ir nesuprasti, jog nors jos bute nėra įvesta papildomų laidų, duomenų perdavimo linija jai yra prijungta. Apie tai ši abonentė buvo informuota el. paštu iš karto po sutarties sudarymo 2014 m. Abonento G. S. atveju paslaugos teikėjas, gavęs informacijos, kad abonento priedėlis naudojamas kitame interneto ryšio tinkle, ėmėsi veiksmų tam, kad būtų įvestas duomenų perdavimo tinklas, o abonentui nesutikus, nutraukė jam paslaugų teikimą. Pažymėtina, kad G. S., būdamas paslaugų teikėjo konkurentės UAB „M.“ darbuotojas, siekė tyčia ir sąmoningai išnaudoti paslaugų teikėjo taikomos kontrolės spragas, kad imituotų pažeidimą: jis paliudijo, kad žinojo, jog TV priedėlių naudojimas kituose tinkluose yra „nelegalus“, matė, kad sutartimi paslaugų teikėjas įsipareigoja teikti TV paslaugas tik savo tinkle, tačiau siekė apeiti šiuos apribojimus ir sąmoningai atsisakė leisti įvesti jam duomenų perdavimo liniją, nors jo gyvenamojoje vietoje šią liniją įvesti būtų buvę įmanoma. Apeliacinės instancijos teismas interpretavo faktines aplinkybes taip, kad paslaugų teikėjo kontrolės procedūros nesuveikė taip, kad klientai negalėtų matyti TV programų kituose tinkluose, tačiau nepagrindė, kuo remiantis tokius veiksmus galima laikyti faktiniu paslaugų teikimu. Net pripažinus, kad šie du abonentai turėjo galimybę žiūrėti TV programas kituose interneto ryšio tinkluose dėl paslaugų teikėjo darbuotojų klaidų ar jiems nesilaikant paslaugų teikėjo nustatytos kontrolės tvarkos, nėra jokio pagrindo pripažinti, kad šie du atvejai rodo, jog buvo tyčia pažeista ANK 477 straipsnio 5 dalis.
5.8. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo ANK 563, 566, 567 straipsniuose nustatytais reikalavimais greitai, objektyviai, visapusiškai, išsamiai, tinkamai taikant įstatymus, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos, proporcingumo, teisingo proceso ir operatyvumo principais ištirti administracinį nusižengimą. Šis teismas tinkamai nenustatė ANK 477 straipsnio 5 dalyje nurodyto nusižengimo sudėties požymių.
6. Lietuvos radijo ir televizijos komisijos pirmininkas Mantas Martišius atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į prašymą nurodoma:
Motyvuojamoji dalis
6.1. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir įrodymus, teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas.
6.7. Nesutiktina su pareiškėjo argumentu, kad administracinė atsakomybė pritaikyta nesant pareiškėjo kaltės. ANK 477 straipsnio 5 dalyje nustatytas nusižengimas buvo padarytas tyčia ir neveikimu, t. y. V. R. A. tikslingai, suprasdamas savo veiksmų esmę, teikė televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugas, kartu nevykdydamas pareigos apie tai pranešti Komisijai. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad V. R. A. kaltė pasireiškė neveikimu, nes jis, būdamas bendrovės vadovas, privalėjo užtikrinti, kad jo vadovaujama bendrovė laikytųsi teisės aktų reikalavimų, reglamentuojančių bendrovės vykdomą veiklą.
6.8. Nesutiktina su pareiškėjo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugų ir paslaugų teikimo sąvokas, įtvirtintas ANK 477 straipsnio 5 dalyje. Pareiškėjas nurodo, kad paslaugų teikimo sąvoka turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, jog yra būtina atlikti daug susijusių veiksmų, t. y. paslaugas reklamuoti, sudaryti sutartis dėl tokių paslaugų teikimo, gauti mokėjimus už tokių paslaugų teikimą. Su tokia pareiškėjo pozicija nesutiktina. Komisijos administracijos darbuotojai buvo užfiksavę, kad paslaugų teikėjo interneto puslapyje www.f.lt yra paskelbta informacija, jog paslaugų teikėjas suteikia galimybę savo abonentams matyti televizijos programas savo priedėlius prijungiant prie kito paslaugų teikėjo interneto tinklo, tačiau nespėjo padaryti ekrano nuotraukos (angl. „screenshot“), kadangi pradėjus tyrimą ši informacija iš interneto puslapio buvo pašalinta.
6.9. Nagrinėjant bylą teisme pareiškėjo atstovas teigė, kad paslaugų teikėjas yra sėkmingai veikianti įmonė, o pradėti administracinio nusižengimo procedūras inicijavo paslaugų teikėjo konkurentai ir konkurentus vienijanti Lietuvos kabelinės televizijos asociacija. Tai yra pareiškėjo nuomonė, neturinti priežastinio ryšio su nagrinėjama byla. Komisija yra biudžetinė įstaiga, ji atlieka tyrimus gavusi informaciją išimtinai iš visų asmenų, nepriklausomai nuo to, kur asmuo dirba, kokias pareigas eina ir kt. G. S. ir K. S. darbovietės neturėjo jokios įtakos Komisijai priimant nutarimą.
6.10. Pareiškėjas nurodo, kad duomenų perdavimo linija iki K. S. buvo pagrįsta beviele technologija, todėl ši abonentė, neturėdama specialiųjų žinių, galėjo ir nesuprasti, jog nors jos bute nėra įvesta papildomų laidų, duomenų perdavimo linija jai yra prijungta. Tačiau bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme Komisijos atstovas A. K. (Komisijos administracijos patarėjas elektroninių ryšių klausimais) nurodė, kad paslaugų teikėjo K. S. pateiktas priedėlis neturėjo techninių galimybių būti prijungtas prie bevielio tinklo. Teismo posėdyje K. S. patvirtino, kad pirmą kartą girdi paslaugų teikėjo argumentus, jog jos priedėlis buvo (galėjo būti) prijungtas prie bevielio tinklo ir to ji galėjo nesuprasti.
Žemesnės instancijos teismas
6.11. Nors pareiškėjas nurodo, kad paslaugų teikėjas, gavęs informacijos, jog abonento priedėlis naudojamas kituose tinkluose, sutartį su juo nutraukdavo, tačiau, Komisijos nuomone, paslaugų teikėjas atitinkamų sankcijų (pvz., sutarčių nutraukimo) ėmėsi tik po to, kai dėl jo nuspręsta atlikti tyrimą. Pritartina apeliacinės instancijos teismo pozicijai, kad apylinkės teismas darydamas išvadą, jog bendrovė sudaro paslaugų sutartis tik su klientais, kurie prijungiami prie paslaugų teikėjo duomenų perdavimo tinklo, pernelyg didelę įrodomąją reikšmę skyrė sutarčių nuostatų pažodiniam aiškinimui ir susirašinėjimui su klientais. Iš bylos duomenų matyti, kad liko nepašalintos abejonės, ar tikrai bendrovė teikė paslaugas griežtai laikydamasi savo parengtos sutarties nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas, apklausęs liudytojus G. S. ir K. S., padarė pagrįstą išvadą, kad paslaugų teikėjas teikė televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugas, nors abonentai neturėjo prieigos prie paslaugų teikėjo elektroninių ryšių tinklo.
III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados
7. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. R. A. atstovo advokato Stasio Drazdausko prašymas atmestinas.
Dėl ANK 477 straipsnio 5 dalies taikymo
8. ANK 477 straipsnio 5 dalyje nustatyta atsakomybė, be kita ko, už televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugų teikimą nepranešus Lietuvos radijo ir televizijos komisijai apie paslaugų teikimo pradžią.
9. Komisijos 2019 m. kovo 20 d. nutarimu V. R. A. nubaustas pagal ANK 477 straipsnio 5 dalį už tai, kad UAB „C.“, kurios direktorius yra V. R. A., naudodama priedėlius su programine įranga, teikia vartotojams televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugas, t. y. šios bendrovės platinamas programas galima matyti naudojantis kitų (ne UAB „C.“) operatorių teikiamomis interneto prieigos paslaugomis, Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka nepranešus Komisijai apie tokios veiklos vykdymo pradžią. Šios faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus Komisijos administracijos 2019 m. sausio 17 d. stebėsenos aktą Nr. ST-6, 2019 m. sausio 22 d. stebėsenos aktą Nr. ST-7, antstolio G. Puodžiuko 2019 m. sausio 30 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. FA-19/19/02, 2014 m. balandžio 17 d. UAB „C.“ sutartį Nr. 5775 (paslaugų teikėjas įsipareigojo teikti abonentui 2 (K. S.) tik televizijos paslaugas, o abonentas 2 naudojasi AB „T.“ teikiamomis interneto prieigos paslaugomis), 2019 m. sausio 15 d. UAB „C.“ paslaugų sutartį Nr. 16345 (paslaugų teikėjas įsipareigojo abonentui 1 (G. S.) teikti televizijos paslaugas, o abonentas 1 naudojasi UAB „M.“ teikiamomis interneto prieigos paslaugomis).
10. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal V. R. A. atstovo advokato S. Drazdausko skundą, panaikino skundžiamą Komisijos 2019 m. kovo 20 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo bylą V. R. A. nutraukė. Apylinkės teismas pritarė skunde ir UAB „C.“ Komisijai pateiktuose paaiškinimuose nurodytoms aplinkybėms, kad, vartotojui neužsisakius interneto ryšio paslaugos, UAB „C.“ televizijos programas retransliuoja per paslaugų teikėjo IPTV ryšio duomenų perdavimo tinklus. Sprendžiant, kokias paslaugas teikia UAB „C.“, turi būti įvertinamas bendrovės sudaromų konkrečių sutarčių turinys. Remdamasis paslaugų teikimo sutarčių 2.2, 4.5, 6.2 papunkčių nuostatomis, teismas nurodė, kad sutartys sudaromos tik su tais klientais, kurie prijungiami prie paslaugų teikėjo duomenų perdavimo tinklo, ir jose nustatytas draudimas abonentams perduoti tretiesiems asmenims savo teisę naudotis vykdytojo tinklu be raštiško vykdytojo sutikimo. Teismas padarė išvadą, kad abonentai, kurių atžvilgiu Komisija užfiksavo televizijos programų priėmimą prijungus jiems suteiktus priedėlius prie kitų teikėjų interneto ryšio tinklų, tai darė pažeisdami su jais sudarytų sutarčių nuostatas. Nustatytos aplinkybės dėl UAB „C.“ prisiimtų įsipareigojimų turinio sudarytose sutartyse ir abonentų veiksmai pažeidžiant sutartis leidžia spręsti dėl V. R. A. inkriminuoto ANK 477 straipsnio 5 dalyje nustatyto nusižengimo požymių buvimo jo veikoje. Iš to išplaukia, kad UAB „C.“, neturėdama ketinimų ir įsipareigojimų teikti Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nurodytas paslaugas, neturėjo pareigos įstatymo nustatyta tvarka pranešti Komisijai apie paslaugų teikimo pradžią.
11. Kartu apylinkės teismas pripažino, kad paslaugų teikėja UAB „C.“ neužtikrina, jog abonentai (iš viso 187), kuriems teikiamos televizijos paslaugos, nenaudotų jiems suteikto priedėlio prisijungdami prie kitų interneto teikėjų, o ne prie paslaugų teikėjo tinklo, taip pat išreiškė abejones, ar paslaugų teikėjas tikrai turi technines galimybes ir reikalingų žmogiškųjų išteklių, kad būtų nustatyti daromi pažeidimai ir, esant reikalui, su atitinkamais abonentais būtų nutrauktos sudarytos sutartys.
12. Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal Komisijos apeliacinį skundą, panaikino apylinkės teismo sprendimą ir paliko galioti Komisijos 2019 m. kovo 20 d. nutarimą nepakeistą.
13. Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas (ir Komisija) padarė esminius materialiosios ir proceso teisės pažeidimus, kurie turėjo įtakos priimant neteisėtus nutarimus, t. y. nepagrįstai nustatė V. R. A. veiksmuose ANK 477 straipsnio 5 dalyje nurodyto nusižengimo požymius, neišaiškino ANK 477 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugų bei jų teikimo sąvokų, netinkamai įvertino įrodymus, nesivadovavo ANK 563, 566, 567 straipsniuose nustatytais reikalavimais greitai, objektyviai, visapusiškai, išsamiai, tinkamai taikant įstatymus ištirti administracinį nusižengimą. Pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
14. Pažymėtina, kad pagal ANK 662 straipsnio 13 dalį, nagrinėdamas atnaujintą administracinio nusižengimo bylą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nutarimus ir nutartis, kurių teisėtumas ginčijamas prašyme. Teismas yra saistomas toje administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjusiais nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad, nagrinėjant atnaujintą administracinio nusižengimo bylą dėl esminio materialiosios ar proceso teisės pažeidimo, faktinės bylos aplinkybės iš naujo nenustatomos, įrodymai iš naujo netiriami ir nevertinami, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje sprendžiami netinkamo teisės taikymo ir procesinių pažeidimų klausimai neginčijant byloje nustatytų aplinkybių ar atlikto įrodymų vertinimo, jeigu jis nėra susijęs su konkrečiais esminiais procesiniais pažeidimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-20-648/2018, 2AT-12-628/2019).
15. Teisėtas, pagrįstas, o kartu ir teisingas sprendimas administracinio nusižengimo byloje gali būti priimtas tik tuo atveju, jei išsamiai atskleidžiamos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra susijęs su visų bylos duomenų išsamiu ir nešališku išnagrinėjimu. Taigi administracinio nusižengimo tyrimas atliekamas vadovaujantis administracinio nusižengimo teisenos paskirtimi ir principais (ANK 563, 566 straipsniai), administracinio nusižengimo bylos aplinkybės turi būti ištiriamos visapusiškai ir objektyviai (ANK 567 straipsnis), laikantis įrodymų vertinimo taisyklių (ANK 569 straipsnis), o teismo sprendimas privalo būti motyvuotas (ANK 635 straipsnio 1 dalis), jo motyvuojamojoje dalyje, be kitų ANK 636 straipsnio 4 dalyje nurodytų aplinkybių, turi būti nurodomi argumentai, kuriais atmetami priešingi įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-5-489/2019, 2AT-3-495/2020). Pagal konstitucinės jurisprudencijos nuostatas teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas, o teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 28 d. nutarimas).
16. Bylos medžiaga ir skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinys patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai, vadovaudamasis ANK 652 straipsnio 1 dalimi, patikrino priimto pirmosios instancijos teismo nutarimo teisėtumą bei pagrįstumą ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, nepašalinęs byloje iškilusių abejonių dėl svarbių bylai aplinkybių, pripažino, kad V. R. A. veiksmuose nėra ANK 477 straipsnio 5 dalyje nustatyto nusižengimo sudėties. Šis teismas, laikydamasis ANK 567 straipsnio 1 dalies, 569 straipsnio 5 dalies nuostatų, visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes, apklausė naujus liudytojus, įvertino naujai gautus bei jau ištirtus bylos įrodymus ir priimtame nutarime, kaip nurodyta ANK 635 straipsnio 1 dalyje, išdėstė naujai nustatytas faktines bylos aplinkybes ir motyvavo savo išvadas.
17. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad apylinkės teismas pernelyg didelę įrodomąją reikšmę skyrė UAB „C.“ sudaromų sutarčių nuostatų pažodiniam aiškinimui, tačiau nepašalino byloje iškilusių abejonių, ar UAB „C.“ paslaugos buvo teikiamos griežtai laikantis savo parengtos tipinės paslaugų sutarties nuostatų, apklausė abonentus K. S. ir G. S. apie sutarčių su paslaugų teikėju sudarymo aplinkybes, o tai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryta. Šie liudytojai kategoriškai patvirtino, kad paslaugų teikėja (UAB „C.“) jau sudarydama su jais sutartis dėl televizijos paslaugų teikimo žodžiu nurodė, jog TV priedėlį jie gali naudoti jungdamiesi prie kito, ne paslaugų teikėjos, interneto teikėjo tinklo. Be kita ko, liudytoja K. S. patvirtino, kad UAB „C.“ TV paslaugomis naudojosi jungdamasi prie AB „T.“ interneto tinklo, nes UAB „C.“ jai perdavė tik duomenų perdavimo įrangą, taip pat ir priedėlį, kuris buvo sumontuotas prie televizoriaus, o interneto (bevielio ar kabelinio) paslaugų ši bendrovė jai neteikė. Liudytojas G. S. patvirtino, kad jis pasirinko UAB „C.“ teikiamas TV paslaugas dėl to, kad jam žodžiu buvo užtikrinta, jog jis galės duomenų perdavimo įrangą jungti prie UAB „M.“ turimo interneto tinklo, kuriuo jis, kaip UAB „M.“ darbuotojas, galėjo nemokamai naudotis. Pagal sutarties Nr. 16345 ir priedo prie jos nuostatas TV paslaugos G. S. turėjo būti aktyvuotos 2019 m. vasario 16 d., o duomenys perduodami AB „T.“ perdavimo linija, tačiau TV paslaugos jam buvo aktyvuotos 2019 m. sausio 28 d., t. y. anksčiau, nei nustatyta sutartyje. Paslaugų teikėjas už suteiktas paslaugas išrašydavo PVM sąskaitas faktūras, kurias abonentas apmokėdavo. Be to, tiek K. S., tiek G. S. patvirtino, kad UAB „C.“ darbuotojai jiems aiškino, jog bendrovės teikiamomis televizijos programų retransliavimo paslaugomis jie galės naudotis bet kur, kur tik yra internetas.
18. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis šiais duomenimis, konstatavo, kad K. S. ir G. S. niekada neturėjo paslaugų teikėjo ryšio tinklo, tačiau jie naudojosi paslaugų teikėjo teikiamomis televizijos paslaugomis, gautus iš bendrovės priedėlius prijungę prie kito interneto paslaugų teikėjo interneto tinklo. Taigi apeliacinės instancijos teismas paneigė pirmosios instancijos teismo išvadas, kad K. S. duomenų perdavimas iki abonento gyvenamosios vietos buvo pagrįstas duomenų perdavimo linija, teisę kuria naudotis paslaugų teikėjas buvo įgijęs pagal sutartį su UAB „G.“, o duomenų perdavimo linija iki abonento G. S. gyvenamosios vietos buvo pagrįsta pagal paslaugų teikėjo sutartį su AB „T.“. Pažymėtina, kad pareiškėjo argumentai, jog G. S. atveju paslaugos teikėjas, gavęs informacijos, kad priedėlis naudojamas kito operatoriaus interneto ryšio tinkle, ėmėsi veiksmų AB „T.“ duomenų perdavimo tinklui jam įvesti, ne paneigia, bet, priešingai, patvirtina apeliacinės instancijos teismo išvadas, kad UAB „C.“ sudarius sutartį su G. S. dėl TV paslaugų teikimo jam buvo paštu išsiųstas priedėlis ir aktyvinta TV paslauga, nors bendrovės duomenų perdavimo tinklas nebuvo įvestas.
19. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs K. S. ir G. S. parodymus, taip pat kitus byloje ištirtus įrodymus (Komisijos administracijos 2019 m. sausio 17 d. ir 22 d. stebėsenos aktus, 2019 m. sausio 30 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą ir kt.), pripažino, kad paslaugų teikėjas sudarydavo sutartis su abonentais ir teikė televizijos programų platinimo paslaugas neįvedęs jiems paslaugų teikėjo duomenų tinklo, taigi, abonentams naudojantis kitų operatorių teikiamomis interneto prieigos paslaugomis, suteikdavo galimybę vartotojams, besinaudojantiems kitų paslaugų teikėjų teikiamomis interneto prieigos paslaugomis, turėti prieigą prie savo (UAB „C.“) retransliuojamų (platinamų) televizijos programų. Kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, paslaugų teikėjo minėtiems abonentams (K. S. ir G. S.) teiktos paslaugos neatitiko paslaugų teikėjo su abonentais sudarytose sutartyse nustatytų paslaugų teikimo sąlygų ir tvarkos. Tokios paslaugos patenka į televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugos apibrėžtį, nustatytą Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 69 punkte.
20. Atmestinas pareiškėjo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugų teikimo sąvoką, t. y. ji turi būti aiškinama vadovaujantis ne Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 69 dalyje nustatytu apibrėžimu, bet atsižvelgiant į tai, ar teikiant vartotojams paslaugas yra atliekami tam tikri veiksmai, t. y. paslaugos reklamuojamos, sudaromos sutartys, pagal kurias paslaugų teikėjas įsipareigoja teikti tokias paslaugas ir gauti už jas mokėjimus. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 1 straipsnį šis įstatymas nustato viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę. Viešosios informacijos skleidėjas – visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugos teikėjas, retransliuotojas, asmuo, teikiantis Lietuvos Respublikos vartotojams televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugas, radijo programų transliuotojas, informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas ar kitas asmuo, skleidžiantis viešąją informaciją visuomenei ir atsakantis už tos informacijos teisėtumą (2 straipsnio 81 punktas). Taigi UAB „C.“, kaip viešosios informacijos skleidėjos, teises, pareigas ir atsakomybę nustato Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šio įstatymo 2 straipsnio 69 punkto nuostatomis, apibrėžiančiomis televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugą kaip transliuojamų televizijos programų ar atskirų programų parinkimą, teikimą skleisti ir tuo pačiu metu nepakeistų skleidimą visuomenei internete, įskaitant apsaugotų televizijos programų ar atskirų programų skleidimą visuomenei internete naudojant sąlyginę prieigą. Aiškinti televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugų teikimo sąvoką taip, kaip norėtų pareiškėjas, nėra pagrindo.
21. Asmenys, teikiantys vartotojams televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugas, pagal Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostatas prieš pradėdami teikti tokias paslaugas privalo Transliavimo veiklos ir retransliuojamo turinio licencijavimo taisyklėse nustatyta tvarka pranešti apie tai Komisijai. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog V. R. A., kaip UAB „C.“ direktorius, privalėjo užtikrinti, kad jo vadovaujama bendrovė laikytųsi teisės aktų reikalavimų, reglamentuojančių bendrovės vykdomą veiklą, tačiau to nepadarė, Visuomenės informavimo įstatyme nustatyta tvarka Komisijai pranešimo nepateikė, už tai Komisijos nutarimu pagrįstai pripažintas padaręs nusižengimą, nustatytą ANK 477 straipsnio 5 dalyje.
22. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių materialiosios ir proceso teisės pažeidimų, galėjusių turėti įtakos nutarimo teisėtumui ir pagrįstumui, išsamiai ištyrė ir įvertino įrodymus, tinkamai pagrindė savo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, pagrįstai V. R. A. veiksmuose nustatė nusižengimo, įtvirtinto ANK 477 straipsnio 5 dalyje, požymius. Pagal prašyme atnaujinti administracinio nusižengimo bylą nurodytus argumentus keisti ar naikinti Komisijos ir apeliacinės instancijos teismo sprendimus nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,
nutaria:
Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2019 m. kovo 20 d. nutarimą ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 16 d. nutarimą palikti nepakeistus.