Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. M. ir M. M. (M. M.) bei trečiojo asmens notarės D. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. L. ieškinį atsakovams A. V., M. V., A. M. ir M. M. dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų atsakovų pusėje, notarė D. Š..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo

21. Apeliantai (atsakovai) A. M. ir M. M. 2022 m. lapkričio 15 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė papildomus paaiškinimus.

22. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos šalys turi teisę duoti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu, teikti savo argumentus ir samprotavimus visais bylos nagrinėjimo metu kylančiais klausimais. Šią teisę šalys gali įgyvendinti ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 302 straipsnis), tačiau tokiu atveju teikiamų paaiškinimų turinys turi atitikti apeliacinio proceso esmę ir jo reglamentavimą, be kita ko, nepažeisti CPK 323 straipsnyje įtvirtinto draudimo keisti ar papildyti apeliacinį skundą, pasibaigus skundo padavimo terminui. Paprastai rašytinių paaiškinimų, pateikiamų apeliacinės instancijos teisme, paskirtis – reaguoti į po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pasikeitusią situaciją.

23. Nagrinėjamu atveju apeliantų pateiktuose papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose yra keičiamas apeliacinio skundo dalykas (prašoma panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo), taip pat papildomas pagrindas (nurodomi nauji argumentai dėl galimybės ieškinį tenkinti iš dalies ir pirkėjo teises perkelti tik į žemės sklypo dalį, bet ne į pastatą; dėl pastato ir žemės sklypo vertinimo kaip pagrindinio daikto ir priklausinio). Tokie paaiškinimai pažeidžia CPK 323 straipsnyje įtvirtintą draudimą, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą. Dėl nurodytų priežasčių apeliantų (atsakovų) papildomi rašytiniai paaiškinimai nepriimami.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

24. Apeliantai (atsakovai) A. M. ir M. M. prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

26. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant dalyvaujančio byloje asmens prašymui, nėra teismo pareiga. Bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia tokio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė ją konstatuoti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2014). Dėl to šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022, 28–29 punktai).

27. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad apeliacija nėra bylos ir ginčo aplinkybių išnagrinėjimas iš naujo. Apeliacijos tikslas yra kitas – patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų.

28. Šiuo atveju, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovai turėjo galimybę tiek žodžiu pateikti paaiškinimus, tiek raštu išdėstyti savo nesutikimo su ieškiniu argumentus. Byloje nėra duomenų, kad proceso pirmosios instancijos teisme metu buvo suvaržyta atsakovų galimybė paaiškinti ginčo faktines aplinkybes, išdėstyti argumentus dėl visų byloje kilusių klausimų ar įrodinėti savo nesutikimo su ieškiniu motyvus. Be to, atsakovai savo poziciją dėl byloje sprendžiamo ginčo išsamiai išdėstė procesiniuose dokumentuose. Reikšdami prašymą bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, atsakovai nenurodė jokių argumentų, kurie pagrįstų žodinio bylos nagrinėjimo būtinumą.

29. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad nenustatyta išskirtinių aplinkybių, dėl kurių ši apeliacinė byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, todėl apeliantų (atsakovų) prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkinamas.

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų

30. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

31. Apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinių skundų ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus, remiasi jų teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

32. Apeliaciniai skundai paduoti dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias bendraturčio pirmenybės teisę pirkti parduodamas turto dalis, esančias bendrąja nuosavybe, taip pat proceso teisės normas, nustatančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

Dėl bendraturčio (ieškovės) pirmenybės teisės įsigyti parduodamą turto dalį, esančią bendrąja nuosavybe

33. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Taigi bendrosios nuosavybės teisė įgyvendinama bendru sutarimu arba teismo tvarka. Jokio kito būdo ar procedūros bendraturčių nuosavybės teisės įgyvendinimo klausimams išspręsti nėra.

34. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimas yra susijęs su interesų derinimu, nuosavybės teisės ribojimais, bendraturčių ginčais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2010). Kadangi bendraturčių nuosavybės teisės į daiktą įgyvendinimas visų pirma grindžiamas jų tarpusavio sutarimo ieškojimo principu, o tai dėl skirtingų interesų, finansinių galimybių ar kitų priežasčių ne visada pavyksta ir neišvengiamai kyla ginčų, tai yra poreikis vienais ar kitais būdais stengtis pasiekti, kad bendrąja nuosavybe valdomas turtas transformuotųsi į vieno asmens nuosavybę. Vienas tokių būdų – bendraturčio pirmenybės teisės pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe, įtvirtinimas įstatyme.

35. CK 4.79 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių. CK 4.79 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dalies, esančios bendrąja nuosavybe, pardavėjas privalo raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Kai parduodama dalis nekilnojamojo daikto, į kurį turima bendrosios nuosavybės teisė, apie tai pranešama per notarą. Kai kiti bendraturčiai atsisako pasinaudoti savo pirmenybės teise pirkti arba šios teisės į nekilnojamąjį daiktą neįgyvendina per vieną mėnesį, o į kitą daiktą – per dešimt dienų nuo pranešimo gavimo dienos, jeigu bendraturčių susitarimu nenustatyta kitaip, tai pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui. Aptariamo straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendraturčio teisė per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos, jeigu dalis parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti.

36. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 4.79 straipsnyje nustatyta pirmenybės teisė bendraturčiui įsigyti parduodamą daikto dalį ta kaina, kuria ji parduodama, yra teisė, kuri įgyvendinama kaip privaloma ir esminė sąlyga, kai vienas iš bendraturčių parduoda savo bendrosios nuosavybės dalį. Šia įstatyme įtvirtinta teise sudaroma galimybė sumažinti bendraturčių skaičių ir pakeisti nuosavybės teisės rūšį, nes dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti vieną daiktą yra apsunkinta, todėl, kai vienas iš bendraturčių parduoda savo dalį, šią dalį įsigijus kitam bendraturčiui ir sujungus daikto dalis, daikto valdymas tampa efektyvesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2005).

37. Kita vertus, kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad CK 4.79 straipsnyje įtvirtinta bendraturčio pirmenybės teisė yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, t. y. disponavimo teisės, suvaržymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2010). Bendraturčio pirmenybės teisės įtvirtinimu nukrypstama ir nuo klasikinio civilinės teisės santykių, grindžiamų subjektų autonomijos ir sutarties laisvės principais (CK 6.156 straipsnis), reglamentavimo, nes įstatyme įtvirtinta bendraturčio pareiga pasiūlyti parduodamą bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo daikto dalį įsigyti kitam bendraturčiui suvaržo asmens teisę pasirinkti subjektą, su kuriuo sudaryti sutartį. Atsižvelgiant į tai, toks suvaržymas (asmens negalėjimas laisvai disponuoti daikto dalimi, kuri jam priklauso nuosavybės teise, ir laisvai pasirinkti, su kokiu asmeniu sudaryti sutartį) neturi būti didesnis, nei būtina šios nutarties 27 punkte nurodytiems tikslams pasiekti, o siekis sumažinti bendraturčių skaičių negali būti suabsoliutinamas. CK 4.79 straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos ir taikomos taip, kad be pagrindo apsunkintų ar varžytų bendrosios nuosavybės dalį parduodančio asmens teisinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-61-695/2018, 29 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

38. Sprendžiant, ar nebuvo pažeista bendraturčio pirmenybės teisė pirkti parduodamą daikto dalį, visų pirma turi būti nustatyta, ar atsirado pirmenybės teisė pirkti. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CK 4.79 straipsnio nuostatos dėl bendraturčio pirmenybės teisės pirkti parduodamą bendro turto dalį taikomos tais atvejais, kai daiktas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso dviem ar daugiau bendraturčių ir kai vienas iš jų parduoda savo dalį (ar dalies dalį). Taigi būtina įstatyme įtvirtinta sąlyga CK 4.79 straipsnio nuostatoms dėl bendraturčio pirmenybės teisės taikyti – daiktas turi priklausyti bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374/2011). Pirmenybės teisė įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės dalį negali būti aiškinama plačiai, suteikiant tokią teisę ir subjektams, kurie nėra konkretaus parduodamo pagrindinio daikto bendraturčiai, bet tik to pagrindinio daikto (buto) kaip kito pagrindinio daikto (namo) dalies bendraturčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-421/2017, 32 punktas).

39. Nagrinėjamu atveju atsakovų 2021 m. birželio 21 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties dalykas šalių susitarimu (CK 6.156 straipsnis) buvo atsakovams A. V. ir M. V. asmeninės nuosavybės teise priklausęs pastatas-veršidė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), ir jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausiusi 1/2 dalis 2,1000 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), kurie sutarties šalių valia buvo parduoti kaip turtinis kompleksas už bendrą 110 000 Eur kainą.

40. Apeliantai (atsakovai) A. M. ir M. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovė neturėjo pirmenybės teisės įsigyti pardavėjams priklausiusio pastato-veršidės, nes šis daiktas priklausė pardavėjams asmeninės nuosavybės teise ir pardavimo metu nebuvo bendroji dalinė pardavėjų bei ieškovės nuosavybė. Anot apeliantų, byloje nėra įrodymų, kad pardavėjai būtų kėlę esminę sąlygą pirkėjui įsigyti abu objektus kartu. Atsakovas M. M. turėjo interesą įsigyti būtent pastatą, o teisę įsigyti po pastatu esančią žemę atsakovas būtų turėjęs pirmenybės tvarka Žemės įstatymo 31 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes žemės sklypas buvo reikalingas pastatui eksploatuoti, t. y. kaip antraeilis daiktas.

42. Pažymėtina tai, kad ginčo sutartimi buvo parduota 1/2 dalis žemės sklypo ir pastatas-veršidė; sutartyje abu nekilnojamieji daiktai parduoti kaip vienas kompleksas, žemės sklypo ir statinio-veršidės pardavimo kaina atskirai nėra nurodyta; 2021 m. gegužės 7 d. notarės pareiškimu ieškovė buvo informuota apie 1/2 dalies žemės sklypo ir pastato-veršidės pardavimą ir tai, kad ji turi pirmenybės teisę įsigyti abu turtinius vienetus (daiktus). Taigi atsakovai A. V. ir M. V. nusprendė, kad turtas bus parduodamas kaip kompleksas, neišskiriant parduodamų dviejų turtinių vienetų. Būtent toks pasiūlymas – pirkti turtą kaip kompleksą – buvo pateiktas ir ieškovei. Apeliantai (atsakovai) apeliaciniame skunde objektyviais duomenimis nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų dėl tikrosios šalių valios sudarant 2021 m. birželio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. parduoti 1/2 dalį žemės sklypo ir pastatą-veršidę kartu už bendrą šalių sutartą kainą (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Ta aplinkybė, kad atsakovas M. M. turėjo interesą įsigyti būtent pastatą ir būtų jį įsigijęs net ir tuo atveju, jeigu būtų tekę sudaryti žemės sklypo dalies panaudos, nuomos ar kitokią sutartį, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės ir nepaneigia ieškovės pirmenybės teisės įsigyti parduodamą turtą, kaip turtinį kompleksą.

43. Pažymėtina ir tai, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog galimybė turtinius vienetus naudoti atskirai kaip savarankiškus objektus savaime nelemia negalimumo šiuos objektus vertinti kaip vientisą turtinį kompleksą (įstatymas nenustato draudimo į turto kompleksą sujungti savarankiškus pagrindinius daiktus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-823/2022, 48 punktas). Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką turto savininkas pardavimo sąlygas nustato savo nuožiūra, kaip jam naudingiau, patogiau ar dėl kitų jam aktualių aplinkybių, o bendraturtis, siekdamas pasinaudoti pirmenybės teise, turi sutikti su šiomis sąlygomis, jis neturi teisės reikalauti, kad savininkas keistų sąlygas ir jam parduotų daiktą, pavyzdžiui, be priklausinių, vieną, o ne kelis daiktus ar kad atsiskaitymas vyktų kita tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-61-695/2018).

44. Apeliantai (tiek atsakovai A. M. ir M. M., tiek trečiasis asmuo notarė D. Š.) apeliaciniuose skunduose taip pat nurodo, kad teismas turėjo pareigą atsižvelgti į tai, kas šioje konkrečioje situacijoje buvo pagrindinis, o kas – antraeilis daiktas, nes tai lemia išvadą, ar konkrečioje situacijoje apskritai yra privaloma laikytis CK 4.79 straipsnyje nurodytos informavimo procedūros, kadangi pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką informavimo pareiga atsiranda tik dėl pagrindinio parduodamo daikto valdymo bendrosios nuosavybės teise. Anot apeliantų, ieškovė bendrosios nuosavybės teise valdė ne pagrindinį, o antraeilį parduodamą daiktą (žemės sklypą), o tais atvejais, kai realizuojami keli daiktai ir bendroji nuosavybė yra ne pagrindinis, o antraeilis daiktas, bendraturtis neprivalo būti informuojamas.

45. Visų pirma pažymėtina tai, kad CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi apeliacinio skundo pagrindas gali būti tik tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl apskųsto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo sprendžiama vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. Šiuo atveju apeliantų nurodomos aplinkybės dėl pagrindinio ir antraeilio parduodamo daikto valdymo bendrosios nuosavybės teise nebuvo nurodytos ir vertinamos bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, jos nurodytos tik apeliaciniuose skunduose.

46. Kita vertus, nurodytina tai, kad pagal CK 4.40 straipsnio 1 dalį žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip. CK 6.395 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ar kitokių objektų, sutartyje turi būti aptartas nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimas. Jeigu šis klausimas sutartyje neaptartas, laikoma, kad nuosavybės teisė į parduotame žemės sklype esančius pastatus, statinius, įrenginius, sodinius ir kitokius objektus perėjo žemės sklypo pirkėjui. Šių teisės normų analizė suponuoja išvadą, kad žemės sklypas visų kitų ant jo esančių objektų atžvilgiu yra pagrindinis daiktas (CK 4.12 straipsnis), o statiniai ir kiti objektai, esantys žemės sklype, yra antraeiliai daiktai, t. y. žemės sklypo priklausiniai (CK 4.13, 4.19 straipsniai). Pastatai gali būti ir pagrindiniais daiktais, jeigu jie įstatymo nustatyta tvarka atskirti nuo nuosavybės teisės į žemę. Atsižvelgiant į aptartas teisines nuostatas, apeliantų skundų argumentai, kad ieškovė, kaip bendraturtė, neturėjo būti informuojama, nes bendrosios nuosavybės teise valdė ne pagrindinį, o antraeilį parduodamą daiktą (žemės sklypo dalį), atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.

47. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantė (trečiasis asmuo) notarė D. Š., išsiųsdama ieškovei 2021 m. gegužės 7 d. pareiškimą apie parduodamą turtą, tokiais savo veiksmais tik patvirtino ieškovės, kaip pagrindinio daikto bendraturtės, pirmenybės teisę įsigyti parduodamą turtą ir įstatyminę pardavėjų pareigą informuoti bendraturtę apie parduodamą turto dalį.

Dėl pareigos informuoti ieškovę (bendraturtę) apie pirmenybės teisę pirkti parduodamą bendro turto dalį (ne)įvykdymo

48. Pažymėtina tai, kad, perkeliant pirkėjo teises ir pareigas, nereikia nustatyti jokių kitų teisės normų pažeidimų, pakanka konstatuoti, jog buvo pažeista kito bendraturčio pirmenybės teisė pirkti parduodamą dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-599/2005). Šios teisės pažeidimas gali pasireikšti inter alia (be to; be kita ko) tiek nepasiūlymu pirkti bendraturčiams, tiek pardavimu tretiesiems asmenims nesibaigus terminui, per kurį bendraturčiai gali įgyvendinti pirmenybės teisę (CK 4.79 straipsnio 2 dalis) ar pardavimu tretiesiems asmenims kitomis sąlygomis, nei buvo nurodytos bendraturčiams. Nėra pakankamo pagrindo perkelti bendraturčiui pirkėjo teises ir pareigas tuo atveju, jeigu apie parduodamą nekilnojamojo turto dalį ir pardavimo sąlygas jam pranešta nesilaikant įstatymo nustatytos formos, tačiau nustatyta, kad jam buvo žinoma apie pardavimą bei pardavimo sąlygas, ir per nustatytą terminą jis pirmenybės teisės neįgyvendino.

49. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad notarė D. Š. 2021 m. gegužės 7 d. išsiuntė ieškovei atsakovų (pardavėjų) A. V. ir M. V. pareiškimą apie parduodamą turtą. Notarės pareiškime nurodyta, kad noras ar atsisakymas pirkti pareiškime nurodytą turtą už nurodytą kainą turi būti pareikštas notarei ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pareiškimo gavimo dienos. Pareiškimas ieškovei buvo įteiktas 2021 m. birželio 9 d. Ieškovė atsakymą notarei pateikė 2021 m. birželio 30 d., t. y. nepasibaigus nustatytam terminui, ir pareiškė norą įsigyti parduodamą turtą. Taigi ieškovė per įstatyme numatytą ir notarės pranešime nurodytą terminą pateikė pareiškimą notarei, taip tinkamai išreikšdama savo valią įsigyti parduodamą turtą. Sutartis tarp atsakovų buvo sudaryta 2021 m. birželio 21 d., t. y. dar nepasibaigus vieno mėnesio terminui, per kurį ieškovė galėjo įgyvendinti turimą pirmenybės teisę įsigyti parduodamą turtą.

50. Apeliantė (trečiasis asmuo) notarė D. Š. apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovė buvo tinkamai informuota apie atsakovams (pardavėjams) priklausiusio turto pardavimą. Anot apeliantės, ji pagrįstai ir esant įstatymo pagrindui vadovavosi Notarų rūmų prezidiumo nutarime pateikta rekomendacija (konsultacija) dėl bendraturčio informavimo būdo, paskelbiant spaudoje po to, kai įteikti per paštą nepavyko, o pirkimo–pardavimo sutartis buvo patvirtinta praėjus daugiau nei trisdešimčiai dienų nuo pareiškimo paskelbimo spaudoje dienos. Apeliantės vertinimu, pašto siuntos neatsiėmimas yra pakankamas pagrindas, kad būtų naudojamasi alternatyviu informavimo būdu.

52. Antra, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo prie išvados, kad skelbimo spaudoje išspausdinimo metu notarės 2021 m. gegužės 7 d. pareiškimas negalėjo būti laikomas neįteiktu. Akcinė bendrovė (toliau – AB) „Lietuvos paštas“, vykdydama Lietuvos Respublikos pašto įstatymo 10 straipsnio nuostatas, nepavykus ieškovei įteikti pašto siuntos, paliko pranešimą dėl gautos pašto siuntos, o pašto siuntą ne grąžino siuntėjui (notarei), bet paliko įteikti pašto skyriuje, t. y. buvo laukiama, kada pašto siunta bus atsiimta. Siunta, palikta įteikti pašto skyriuje, nelaikytina neįteikta.

53. Trečia, apeliantės nurodomas dokumentas (Notarų rūmų prezidiumo nutarimas), kuriuo ji vadovavosi informuodama ieškovę apie turto pardavimą paskelbiant spaudoje, nėra privalomos galios teisės aktas, o tik pagalbinė, rekomendacinė priemonė notarams, realiai atsiradus tokio pobūdžio pranešimų įteikimo kliūčių (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-118-464/2018). Taigi tiek notaras, tiek turto pardavėjai turi teisę (ir pareigą) imtis ir kitų, alternatyvių veiksmų, siekdami informuoti bendraturtį apie ketinimus parduoti turtą, atsiradus notaro pranešimo įteikimo kliūčių. Tačiau šiuo konkrečiu atveju jokių kliūčių pranešimui įteikti nebuvo. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad notarės 2021 m. gegužės 7 d. pareiškimas ieškovei buvo įteiktas 2021 m. birželio 9 d. Be to, byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė turi nuolatinę gyvenamąją vietą, kuri atsakovams neabejotinai yra žinoma. Teismo proceso metu atsakovai patvirtino, jog bendrauja su ieškovės sutuoktiniu P. L.. Taigi atsakovai, nepavykus ieškovei iš karto įteikti pašto siuntos ir palikus pranešimą apie gautą pašto siuntą, turėjo galimybę ir patys įteikti ieškovei pranešimą apie parduodamą turtą ar tokį pranešimą įteikti per antstolį, taip pat nurodyti ieškovei informaciją dėl kreipimosi į paštą ar notarę. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo CK 4.79 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą bendraturčiui pasinaudoti savo pirmenybės teise skaičiuoti nuo pranešimo paskelbimo spaudoje. Juolab kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, kad ieškovė iš šio pranešimo spaudoje būtų realiai sužinojusi apie parduodamą turtą ir jo pardavimo sąlygas. Pažymėtina ir tai, kad pranešimas spaudoje yra nekonkretus, jame neįvardyta, kokiam asmeniui teikiamas pranešimas (nurodyti tik ieškovės inicialai), nenurodyta, kokius veiksmus siūloma atlikti, kur kreiptis, per kokį laiką, kas yra žemės sklypo dalies pardavėjas.

54. Apeliantai (tiek atsakovai A. M. ir M. M., tiek trečiasis asmuo notarė D. Š.) apeliaciniuose skunduose, be kita ko, nurodo, kad ieškovei apie ketinimą parduoti pastatą ir žemės sklypą buvo žinoma (negalėjo būti nežinoma) nuo 2019 metų; ieškovė savo veiksmais atsisakė įsigyti atsakovams priklausiusią turto dalį ir ne kartą išreiškė norą užbaigti bendrosios dalinės nuosavybė santykius; ieškovė niekada neinformavo bendraturčių, kad norėtų ne atsidalinti, o nusipirkti turto dalį.

55. Apeliacinės instancijos teismas pažymi tai, kad, nepaisant ginčo žemės sklypo bendraturčių atliktų veiksmų, siekiant atsidalinti iš bendrosios nuosavybės, ir Nacionalinės žemės tarnybos priimto sprendimo dėl sklypo padalijimo, šalių valia dėl naujai suformuotų sklypų nuosavybės nebuvo įtvirtinta sutartimi, taigi bendroji dalinė nuosavybė nesimodifikavo į asmeninę kiekvieno iš bendraturčių nuosavybę. Nekilnojamojo turto registre šis sklypas yra įregistruotas kaip bendroji dalinė ieškovės ir atsakovų (pardavėjų) nuosavybė. Ginčo žemės sklypo bendraturčių veiksmai, siekiant atsidalinti iš bendrosios nuosavybės, nepaneigia bendraturtės (ieškovės) pirmenybės teisės pirkti parduodamą bendro turto dalį, t. y. nelaikytini ieškovės pirmenybės teisės atsisakymu. Šią išvadą pagrindžia ir paties trečiojo asmens – notarės D. Š. – veiksmai, tiek siunčiant pareiškimą bendraturtei apie pirmenybės teisę pirkti parduodamą bendro turto dalį, tiek išspausdinant pranešimą spaudoje.

56. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 4.79 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl bendraturčio, ketinančio parduoti savo dalį, pareigos pranešti apie tai kitiems bendraturčiams, kartu nurodant parduodamos dalies kainą ir kitas pardavimo sąlygas, skirtos apsaugoti kitų bendrosios nuosavybės teisės dalyvių interesus, siekiant, jog bendrosios nuosavybės dalis nebūtų parduota kitam asmeniui, nepasiūlius įsigyti ją pirmiausiai bendraturčiams, taip pat siekiant apsaugoti juos nuo nesąžiningų savo dalį parduodančio bendraturčio veiksmų, kai ši dalis parduodama mažesne kaina ir (ar) kitomis pirkėjui geresnėmis sąlygomis, negu buvo pasiūlytos bendraturčiams pirmenybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-273/2007).

57. Byloje nėra pateikta duomenų, kurie patvirtintų aplinkybę, kad ieškovei iki 2021 m. birželio 9 d. (notarės pareiškimo jai įteikimo dienos) buvo žinoma parduodamos turto dalies kaina ir kitos konkrečios turto pardavimo sąlygos. Tai, kad ieškovė ir (ar) jos sutuoktinis P. L. galbūt žinojo (galėjo ar turėjo žinoti) apie atsakovų (pardavėjų) A. V. ir M. V. ketinimus parduoti ginčo turtą, nepatvirtina, jog ieškovei buvo žinomos ir konkrečios pardavimo sandorio sąlygos (parduodamas objektas, kaina ir pan.). Nežinodama konkrečių pardavimo sąlygų, ieškovė negalėjo priimti sprendimo – pasinaudoti ar ne pirmenybės teise. Be to, pažymėtina ir tai, kad per tam tikrą laikotarpį gali pakisti tiek bendraturčio valia dėl bendrosios nuosavybės pasibaigimo būdo (atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, pasinaudojimo pirmenybės teise įsigyti turto dalį, esančią bendrąja nuosavybe), tiek ir finansinės galimybės įsigyti turto dalį, esančią bendrąja nuosavybe.

58. Nors apeliantai (atsakovai) A. M. ir M. M. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neužtikrino, jog liudytojai byloje būtų apklausiami nesant galimybės jiems susižinoti vienam apie kito parodymus, taip pat neužtikrino objektyvios ieškovės apklausos, neužkirto kelio pašalinės įtakos ieškovės parodymų turiniui darymo, tačiau nėra pagrindo sutikti su skundo argumentais, kad šios aplinkybės, susijusios su liudytojų ir ieškovės apklausa, nebuvo įvertintos pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą ir turėjo įtakos apskųsto sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui.

59. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apskųstą sprendimą, pažymėjo, kad: „Įstatymas ne įpareigoja notarą įsitikinti, kad bendraturčiui yra žinoma apie pardavimą, o įpareigoja pardavėją raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Tokia įstatymo sąlyga rodo, jog turi būti pranešama ne tik apie ketinimą parduoti, bet apie konkrečias jau sutartos sutarties sąlygas. Sprendžiama, jog aplinkybės, kad ieškovė ar jos sutuoktinis žinojo ar galėjo sužinoti apie būsimą pardavimą, neturi reikšmės. Byloje nėra pateikta įrodymų ir apskritai nebuvo įrodinėta, jog ieškovė žinojo apie konkrečias sutarties sąlygas. Nežinodama sutarties sąlygų, ieškovė negalėjo priimti motyvuoto sprendimo dėl naudojimosi pirmumo teise“. Taigi pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad ieškovė nebuvo informuota apie konkrečias pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, šią išvadą grindė byloje esančių įrodymų visuma, o ne tik apklaustų liudytojų (P. L. ir R. L.) parodymais bei ieškovės paaiškinimais.

60. Pažymėtina tai, kad atsakovai byloje neįrodinėjo, jog buvo asmeniškai informavę ieškovę apie savo ketinimus parduoti ginčo turtą, konkrečias jo pardavimo sąlygas, tačiau teigė, kad apie turto pardavimą žinojo jos sutuoktinis P. L.. Tačiau jau nurodyta, kad aplinkybė, ar ieškovės sutuoktinis P. L. žinojo (galėjo ir turėjo žinoti) apie atsakovų (pardavėjų) A. V. ir M. V. ketinimus parduoti ginčo turtą, neturi esminės reikšmės, sprendžiant dėl ieškovės pirmenybės teisės įsigyti turtą (ne)pažeidimo. Galimas ieškovės sutuoktinio žinojimas apie ginčo turto pardavimą nepatvirtina, kad ieškovei buvo žinomos konkrečios pardavimo sandorio sąlygos.

61. Įvertinęs pirmiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad ginčo turtas atsakovams A. M. ir M. M. parduotas nepasibaigus notarės 2021 m. gegužės 7 d. pareiškime nustatytam terminui, tai pažeidė CK 4.79 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą ieškovės, kaip bendraturtės, pirmenybės teisę pirkti parduodamą turtą.

Dėl ieškinio senaties termino

62. Apeliantai (atsakovai) A. M. ir M. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovė apie jos tariamos teisės pažeidimą turėjo sužinoti nuo 2022 m. birželio 21 d., t. y. nuo nuosavybės teisės į ginčo turtą pasikeitimo įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Anot apeliantų, ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, nesant jokių svarbių priežasčių.

63. Pagal CK 4.79 straipsnio 3 dalį, jeigu dalis parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos.

64. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyvusis momentas), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas). Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Taigi, sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013).

65. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad apie sudarytą ginčo turto pardavimo sandorį, pažeidžiantį ieškovės teises, ji sužinojo (turėjo sužinoti), kai 2021 m. birželio 30 d. žodžiu kreipėsi į notarę ir gavo notarės 2021 m. liepos 7 d. atsakymą Nr. S-28, t. y. ne anksčiau kaip 2021 m. birželio 30 d.; ieškinys paduotas 2021 m. rugsėjo 30 d., taigi nepraleidus trijų mėnesių ieškinio senaties termino. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien sutarties įregistravimas per se (savaime) negali būti laikomas data, kada ieškovė sužinojo (turėjo sužinoti) apie sutarties sudarymą, nes tai neatitiktų šios nutarties 64 punkte nurodytoje teismų praktikoje pateikto išaiškinimo. Be to, laikantis tokios pozicijos, asmenys būtų įpareigojami periodiškai tikrinti valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro duomenis, o tai neatitiktų nei protingumo, nei proporcingumo reikalavimų. Apeliantai jokių kitų įrodymų, patvirtinančių ieškovės sužinojimo apie ginčo sutartį faktą anksčiau nei 2021 m. birželio 30 d., nepateikė (CPK 178, 185 straipsniai).

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų

66. Apeliantai (tiek atsakovai A. M. ir M. M., tiek trečiasis asmuo notarė D. Š.) apeliacinius skundus, be kita ko, grindžia argumentais, kad ieškovė nei 2019 m., nei sandorio sudarymo dieną, nei ieškinio teismui pateikimo dieną neturėjo realių galimybių įsigyti parduodamo turto, nes to neleido jos turtinė padėtis, be to, jos formalia CK 4.79 straipsnyje įtvirtinta teise siekia pasinaudoti kiti asmenys (konkrečiai – ieškovės sūnus), kurių teisės prioritetine tvarka negali būti ginamos.

67. Pažymėtina tai, kad, sprendžiant dėl bendraturčio pirmenybės teisės pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį gynimo pagal CK 4.79 straipsnio 3 dalį, įstatyme nenustatyta įpareigojimo tikrinti bendraturčio finansines galimybes. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad, sprendžiant tokio pobūdžio ginčus, nėra visiškai nereikšmingos aplinkybės dėl bendraturčio, kuriam turėjo būti pasiūlyta pirkti daiktą pirmenybės teise, finansinės padėties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-273/2007). Finansinę ieškovo būklę rodančios aplinkybės nėra esminės, tačiau į jas galima atsižvelgti visų bylos aplinkybių kontekste vertinant pirkėjo pareigų perkėlimo klausimus. Tai aiškintina tuo, kad, bendraturčiui siūlant pirkti dalis, jis pagal sutartį įgis ne tik teises, bet ir pareigas, iš kurių svarbiausia yra pirkėjo piniginė prievolė sumokėti parduodamo turto kainą (CK 6.344 straipsnio 1 dalis).

68. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė į bylą yra pateikusi 2022 m. balandžio 21 d. savo sąskaitos AB Swedbank išrašą, iš kurio matyti, jog sąskaitoje yra piniginių lėšų suma, kurios pakaktų atsiskaityti už ginčo turtą pagal sutartį. Be to, ieškovė pateikė 2022 m. gegužės 5 d. prašymą į notarų biuro sąskaitą pervesti 98 000 Eur, tačiau notarė D. Š. 2022 m. gegužės 5 d. sprendimu atsisakė atlikti notarinį veiksmą – priimti 98 000 Eur, nes nebuvo pateiktas įgaliojimas atstovauti ieškovei (prašymą pateikė jos sūnus), be to, ieškovės gyvenamoji vieta nepriklauso notaro teritorijai. Taigi ieškovė iš esmės įrodė tiek savo finansines galimybes atsiskaityti pagal ginčo sutartį, tiek savo ketinimų įsigyti turtą realumą. Ta aplinkybė, kad lėšos ieškovei, tikėtina, yra paskolintos jos sūnaus R. L., nesudaro pagrindo išvadai, jog ieškovė, patenkinus ieškinį, negalės įvykdyti savo įsipareigojimų, ir nepaneigia ieškovės pirmenybės teisės pirkti parduodamą bendro turto dalį. Pažymėtina tai, kad atsakovė A. V. 2019 m. vasario 21 d. varžytynių aktu įsigijo ieškovės sutuoktiniui ir R. L. tėvui P. L. priklausiusį turtą (1/2 dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį sandėlio ir 1/2 dalį pastato-veršidės, esančių (duomenys neskelbtini)), kuris buvo realizuojamas priverstine tvarka P. L. bankroto byloje. Taigi ieškovė, tikėtina, kartu su sūnaus finansine pagalba, pasinaudodama įstatymo jai suteikta pirmenybės teise, siekia įsigyti (išpirkti) jos šeimai priklausiusį nekilnojamąjį turtą.

69. Jeigu dalis, esanti bendrąja nuosavybe, parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos (CK 4.79 straipsnio 3 dalis). Tokia įstatymo formuluotė reiškia, kad pirkimo–pardavimo sandoris išlieka, tik keičiasi nuosavybės teisės perleidimo ir prievolinių santykių (atsiskaitymo) subjektai: parduodama daikto dalis perduodama pirmenybės teisę pirkti turinčiam bendraturčiui, o šis turi sumokėti pinigus buvusiam pirkėjui, jeigu tas jau buvo atsiskaitęs su pardavėju, arba pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytomis sąlygomis – pardavėjui. Tai turi būti tiksliai nurodyta sprendimų rezoliucinėse dalyse (nepakanka tik nurodyti, kad tam tikram asmeniui perkeliamos pirkėjo teisės ir pareigos).

70. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pagal ginčo sutartį atsakovai (pirkėjai) A. M. ir M. M. yra atsiskaitę už turtą su atsakovais (pardavėjais) A. V. ir M. V., apskųstu sprendimu iš ieškovės 110 000 Eur turto kainą pagrįstai priteisė atsakovams A. M. ir M. M. (pirkėjams), o ne A. V. ir M. V. (pardavėjams), kaip buvo prašoma ieškinyje. Apeliantų A. M. ir M. M. argumentai, kad taip pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų, atmetami kaip teisiškai nepagrįsti. Pažymėtina tai, kad pagrindinis ieškinio reikalavimas yra teisių ir pareigų pagal ginčo sutartį perkėlimas ieškovei, tuo tarpu reikalavimas priteisti iš ieškovės įsigyjamo turto kainą yra išvestinis ir tenkinamas, atitinkamai, tik patenkinus pagrindinį reikalavimą bei atsižvelgus į faktines konkrečios situacijos aplinkybes, t. y. ar jau yra įvykęs atsiskaitymas pagal ginčo sandorį. Be to, pažymėtina ir tai, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, patys apeliantai kvestionavo ieškinio reikalavimo dėl 110 000 Eur sumos priteisimo atsakovams A. V. ir M. V. (pardavėjams) pagrįstumą, remdamiesi tuo, kad sutarties kaina dar kartą būtų sumokėta pardavėjams.

71. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti ir su apeliantų (atsakovų) A. M. ir M. M. skundo argumentais, kad, teismui priteisus iš ieškovės 110 000 Eur atsakovams (pirkėjams), buvo pažeistas rungimosi principas, jie negalėjo pasinaudoti procesinėmis teisėmis, kadangi, nesant ieškovės reikalavimo priteisti pinigus jų naudai, apeliantai (atsakovai) neturėjo suinteresuotumo prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tam, jog būtų užtikrintas teismo sprendimo įvykdymas. Pažymėtina tai, kad apeliantai A. M. ir M. M., dalyvaudami byloje kaip atsakovai, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, turėjo teisę naudotis visomis jiems įstatymo suteikiamomis procesinėmis teisėmis, tarp jų – teikti teismui prašymus (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Teismo proceso metu apeliantai (atsakovai) buvo atstovaujami profesionalaus teisininko (advokato). Be to, apeliantai, naudodamiesi savo procesinėmis teisėmis, turėjo galimybę teikti prašymus ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šia savo teise nepasinaudojo. Kita vertus, pažymėtina tai, kad atsakovai byloje nėra pareiškę jokių materialiųjų teisinių reikalavimų, kuriems užtikrinti galėtų prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

72. Apeliantai (atsakovai) A. M. ir M. M. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad, vykdydami ginčo sutartį, jie patyrė ne tik išlaidas turto kainai sumokėti, bet ir kitų išlaidų (mokesčio notarui, teisinės registracijos mokesčių), tačiau teismas į nurodytas aplinkybes neatsižvelgė ir sprendime dėl jų nepasisakė, dėl to restitucija pritaikyta ne visa apimtimi.

73. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje pareikštu ieškiniu ieškovė prašo perkelti jai iš ginčo sutarties kylančias pirkėjo teises ir pareigas, įpareigojant ieškovę sumokėti atsakovams 110 000 Eur per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsakovai A. M. ir M. M. nepareiškė byloje savarankiškų reikalavimų dėl jų įvardytų išlaidų (mokesčio notarui, teisinės registracijos mokesčių) priteisimo (atlyginimo), taigi atsakovų nurodytos išlaidos nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Analogiška išvada darytina ir dėl atsakovo M. M. turėtų išlaidų pastato pagerinimams.

74. Pirmosios instancijos teismas apskųstu sprendimu įpareigojo ieškovę G. L. sumokėti atsakovams A. M. ir M. M. 110 000 Eur per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Anot apeliantų (atsakovų) A. M. ir M. M., taip teismas sukūrė atsakovams nepalankią situaciją, nes ieškovė nuosavybės teisę į žemę ir į pastatą galės registruoti tą pačią dieną, kai įsiteis teismo sprendimas, jokių suvaržymų disponuoti nei pastatu, nei žemės sklypu ieškovei nenustatyta, tuo tarpu 110 000 Eur sumokėjimas apeliantams neužtikrintas jokiomis priemonėmis.

75. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo sprendimo dalis dėl 110 000 Eur sumokėjimo yra priverstinai vykdytina (ieškovė įrodė pinigų turėjimo faktą sutartiniams įsipareigojimams įvykdyti, be to, turi nekilnojamojo turto), o pagal teismo sprendimą, įregistravus ieškovės nuosavybės teisę, registruotinas ir juridinis faktas apie skolą už įsigytą turtą (tuo atveju, jeigu nuosavybės teisė būtų registruojama iki atsiskaitymo su atsakovais momento). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su apeliantais, kad termino sprendimui įvykdyti nustatymas pažeidžia jų teises.

76. Apeliantai (atsakovai) A. M. ir M. M. apeliaciniame skunde teigia, kad apskųstu teismo sprendimu yra sukurtos itin neproporcingai neigiamos pasekmės pirkėjams, nes jie turto įsigijimo kainą nustatė pagal 2019 m. kainas, šiuo metu nėra galimybės už tokią kainą įsigyti bent jau panašų objektą.

77. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie apeliantų argumentai nepaneigia ieškovės pirmenybės teisės pirkti parduodamą bendro turto dalį ir nesudaro pagrindo neperkelti jai pirkėjo teisių ir pareigų pagal ginčo sutartį. Jau nurodyta, kad kasacinio teismo yra išaiškinta, jog pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, kaip pažeistos pirmenybės teisės gynimo būdo, specifika yra ta, jog šio būdo taikymas nepriklauso nuo trečiojo asmens, kuriam neteisėtai perleistas turtas, sąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2007).

78. Kiti apeliacinių skundų argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

79. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias bendraturčio pirmenybės teisę pirkti parduodamas turto dalis, esančias bendrąja nuosavybe, nepažeidė civilinio proceso teisės normų nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio pakeisti ar panaikinti apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, atsakovų ir trečiojo asmens apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

80. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

81. Atsakovų ir trečiojo asmens apeliacinius skundus atmetus, jiems apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

82. Ieškovė pateikė įrodymus, kad turėjo 3 630 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinius skundus parengimą.

83. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 98 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nuostatomis, daro išvadą, kad ieškovės prašoma atlyginti 3 630 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinius skundus parengimą suma viršija maksimalų pagal Rekomendacijų 7, 8.11 punktus apskaičiuotą dydį, kuris nagrinėjamu atveju būtų 2 183,09 Eur (1,3 x 1 679,30 Eur).

84. Pažymėtina tai, kad, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, nereikėjo analizuoti naujų, sudėtingų teisės klausimų, todėl nėra pagrindo pripažinti pagrįsta ieškovės išlaidų, viršijančių maksimalų atlygintiną tokio pobūdžio išlaidų dydį, dalį. Be to, šiuo konkrečiu atveju atsižvelgtina ir į tai, kad atsiliepimas į apeliacinius skundus parengtas ieškovei pirmosios instancijos teisme atstovavusio advokato, vedusio šią bylą nuo pat proceso pradžios, taigi šiam procesiniam dokumentui parengti reikėjo mažesnių darbo ir laiko sąnaudų (advokatui buvo gerai žinomos šalių ginčo aplinkybės, byloje surinkti duomenys).

85. Įvertinęs aptariamo procesinio dokumento turinį, apimtį, vadovaudamasis CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintais kriterijais, apeliacinės instancijos teismas pagrįsta ir ieškovei atlygintina pripažįsta 2 183 Eur dydžio išlaidų už atsiliepimo į apeliacinius skundus parengimą sumą, kuri lygiomis dalimis priteistina iš apeliantų, t. y. po 545,75 Eur iš atsakovų A. M. ir M. M. ir 1 091,50 Eur iš trečiojo asmens notarės D. Š. (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei G. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovų A. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir M. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) po 545,75 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt penkis eurus ir 75 ct) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Priteisti ieškovei G. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš trečiojo asmens notarės D. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1 091,50 Eur (vieną tūkstantį devyniasdešimt vieną eurą ir 50 ct) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.