- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-04-16
- Bylos Nr.
- e2S-375-856/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-04636-2023-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
- Atsakovas
- R. S.
- Ieškovas
- V. M.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. S. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. kovo 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1208-971/2025 pagal ieškovės V. M. patikslintą ieškinį atsakovui R. S. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės bei atsakovo R. S. patikslintą priešieškinį ieškovei V. M. dėl turto dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje pakeitimo, atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, žalos ir skolos priteisimo, trečiasis asmuo kredito unija ,,Mėmelio taupomoji kasa“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė V. M. patikslintu ieškiniu prašo ieškovei ir atsakovui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausanti turtą – gyvenamąjį namą su terasa adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atidalyti ieškovei asmeninės nuosavybės teise; priteisti atsakovui iš ieškovės 100 000 Eur kompensaciją už atsakovui nuosavybės teise priklausančios turto dalies atidalijimą ieškovei; priteisti iš atsakovo ieškovei visas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Atsakovas R. S. patikslintu priešieškiniu prašo pakeisti šalių turto dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje – žemės sklypo adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamojo namo su priklausiniais adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei nustatyti, kad atsakovo R. S. nuosavybės dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje sudaro 4/5, o ieškovės dalis – 1/5, pagal jungtinės veiklos sutarties vykdymo metu faktiškai skirtas pinigines lėšas ir paimtą kreditą; atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovui asmeninės nuosavybės teise priteisiant žemės sklypą ir gyvenamąjį namą su priklausiniais adresu: (duomenys neskelbtini); išmokėti (priteisti iš atsakovo) 19 100 Eur kompensaciją ieškovei už jos turto bendrojoje dalinėje nuosavybėje dalį, atidedant išmokėjimo terminą iki 2 metų nuo sprendimo įsiteisėjimo momento; priteisti iš ieškovės skolą – 6 570,40 Eur už padarytą žalą ir nemokėtus mokesčius atsakovo naudai; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
3. Teisme 2025 m. kovo 3 d. priimtas atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo atsakovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti ieškovei V. M. lankytis gyvenamajame name ir žemės sklype adresu: (duomenys neskelbtini), iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas.
Atsiliepimas
4. Atsakovas prašyme nurodė, kad ieškovė tendencingai ir sistemingai trikdo atsakovo gyvenimo kokybę, nuolat gadina daiktus (vaizdo kameras, nutraukia laidus, subraižo baldus, sudaužo plyteles ir t. t.), žaloja turtą (sudaužo plyteles, kiemo vartus), dirbtinai sukelia netvarką (užkemša klozetą, į šaldytuvą pripila aštraus kvapo skysčių, keistų skysčių pripila kambary ant grindų, išvarto gėles ir pan.), didina išlaidas už komunalines paslaugas (sujungia šviesas, naudoja vandenį ir pan.). Ieškovė sąmoningai palieka atrakintas namo duris, terasos duris palieka ne tik neužrakintas, bet ir atviras. Atsakovas turi šaunamųjų ginklų, kuriuos laiko name esančiame seife, laiko savo darbo įrankius ir instrumentus. Toks ieškovės elgesys yra pavojingas ne tik atsakovui, bet kelia grėsmę ir aplinkiniams, nes kada nors kas nors gali išlaužti seifą. Atsakovas jau trečius metus gyvena nesaugiai, nes niekada nežino, ką ras grįžęs į namus. Atsakovas turėjo keisti maitinimosi įpročius, nes bijo, kad ieškovė gali maistą užnuodyti, dokumentus priverstas laikyti seife, nes jau daug dokumentų ieškovė pavogė. Ieškovės veiksmai yra kenkėjiški ir būtina užkirsti galimybę ieškovei nebaudžiamai savivaliauti ir pažeidinėti atsakovo asmenines ir turtines teises ir interesus į saugią gyvenimo kokybę, sveikatą, teisę į privatų gyvenimą, turto apsaugą ir t. t. Kita vertus, ieškovė kaltais veiksmais daro žalą bendram turtui, dėl ko turto vertė sumažėja, todėl teismo sprendimu nustatyta kompensacija gali tapti neteisinga, neatitinkanti tikrosios turto vertės, jei ieškovei nebus užkirstos galimybės kenkti bendram turtui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmai 2025 m. kovo 7 d. nutartimi atsakovo R. S. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
6. Teismas pažymėjo, jog atsakovo prašyme nurodyti teiginiai apie ieškovę nėra pagrįsti pakankamais objektyviais bylos duomenimis. Iš bylos medžiagos matyti, kad bylos šalių – buvusių sugyventinių – santykiai yra konfliktiški, tiek ieškovė, tiek atsakovas kaltina vienas kitą neteisėtais, jų interesus pažeidžiančias veiksmais, kreipiasi į teisėsaugos institucijas. Visgi nustatyti ir spręsti, kad konfliktai tarp šalių kyla vien dėl ieškovės galimai nederamų veiksmų (elgesio), šioje proceso stadijoje nėra galimybės, be to, tai ir nėra šios bylos nagrinėjimo esmė.
7. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovas nurodo, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovė gali sumažinti turto vertę jį gadindama, tačiau ginčo turtas priklauso bylos šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį kiekvienai šaliai. Tiek ieškovė ieškiniu, tiek atsakovas priešieškiniu prašo atidalinti ginčo turtą ir pripažinti atitinkamai ieškovės ir atsakovo asmenine nuosavybe. Taigi, ginčo turtas nuosavybės teise priklauso abiem bylos šalims, todėl pritaikius atsakovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, ieškovės teisė naudotis jai priklausančiu nekilnojamuoju turtu būtų apribota. Taip pat teismas pažymėjo, kad nors atsakovas nurodo, jog pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ieškovei žala nebūtų padaryta, tačiau su šiuo teiginiu negalima sutikti, nes, nors ieškovė ir negyvena ginčo name, tačiau pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ieškovė nebegalėtų lankytis ir naudotis jai priklausančiu žemės sklypu ir namu, kas nepagrįstai ir neproporcingai suvaržytų jos teises.
8. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tiek procesiniuose dokumentuose šalys nurodė, tiek teismo posėdžio metu atsakovas ir jo atstovė bei ieškovės atstovas teikė prieštaringus paaiškinimus viena kitos šalies atžvilgiu: atsakovas ir jo atstovė nurodė ieškovės kenkėjiškus veiksmus atsakovo atžvilgiu, ieškovės atstovas – atsakovo veiksmus ieškovės atžvilgiu, vadinasi, negalima teigti, jog vienareikšmiškai vien tik ieškovė atlieka neigiamus veiksmus atsakovo atžvilgiu. Šalių santykiai yra konfliktiški, o kaltinimai vienas kitam abipusiai.
9. Teismas nurodė, kad vien tik ta aplinkybė, jog atsakovas kito gyvenamojo būsto neturi ir gyvena ginčo name, negali būti pagrindas ieškovei uždrausti lankytis minėtame nekilnojamame turte, kuris priklauso abiem bylos šalims. Priešingai, pritaikius atsakovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, atsakovas vienas išimtinai įgytų teisę naudotis abiem bylos šalims priklausančiu turtu, o tai, teismo vertinimu, nebūtų teisinga ir proporcinga.
10. Teismas sprendė, kad atsakovo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo taikyti jo prašomą laikinąją apsaugos priemonę. Šioje proceso stadijoje nėra pagrindo išvadai, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būtų pažeidžiamos bylos šalių teisės ar teisėti interesai ar kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų/pasidarytų neįmanomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
11. Atskiruoju skundu atsakovas (apeliantas) R. S. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. kovo 7 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
11.1. Atsakovas kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikė Klaipėdos apskrities VPK nutarimus, kuriuose yra fiksuojami ieškovės neteisėti veiksmai, o tai yra ne tik objektyvūs duomenys, bet tai valstybės institucijos patvirtinti dokumentai, turintys prima facie galią dokumentai. Pats atsakovas taip pat kreipėsi į Klaipėdos apskrities VPK. Atsakovas prašė pareigūnų imtis veiksmų, nes toks V. M. elgesys yra nuolatinis paskutinius metus. Taigi, duomenų yra pakankamai, nes į bylą yra pateiktas Klaipėdos apskrities VPK 2025-02-18 raštas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodoma, kad V. M. 8 kartus kreipėsi į policiją dėl R. S., bet pažeidimų nebuvo nustatyta.
11.2. Ieškovė jau tris metus negyvena ir nesirūpina žemės sklypu, nes atvažiuoja tik niokoti, bet ne puoselėti. Pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovės atvykimo į namą ir jos veiksmų tikslo. Ieškovė atvyksta ne naudotis bendru turtu, o turi kitą tikslą – jį gadinti ir niokoti, kelti nuostolius atsakovui. Taigi, ieškovė atvyksta ne su tikslu tinkamai naudotis savo turtu, o siekia gadinti turtą ir didinti atsakovo turtinius nuostolius, todėl jos teisės laikinai turi būti suvaržytos. Atsakovas pateikė priešieškinį dėl ieškovės kaltais veiksmais padarytos žalos ir nuostolių atlyginimo, todėl neuždraudus ieškovei lankytis name, tikėtina, kad ieškovė ir toliau neteisėtais veiksmais žalos turtą, didins nuostolius už komunalines paslaugas. Atsakovas bus priverstas tikslinti priešieškinio reikalavimus juos didindamas. Laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas tik užtikrintų civilinio proceso stabilumą, jis vyktų greičiau ir būtų realizuotas proceso ekonomiškumo principas.
11.3. Šioje byloje pritaikius laikinąsias apsaugos priemones neatsiras jokių neigiamų pasekmių. Turi būti atsižvelgiama ne vien tik į ieškovės, bet ir į atsakovo interesus, kad būtų išlaikyta šalių interesų pusiausvyra.
Atsiliepimas
11.4. Atsakovas pagrįstai mano, kad jei bus suvaržytos ieškovės galimybės niokoti turtą, tai tokiu draudimu jokiu būdu nebus pažeisti teisingumo ir proporcingumo principai. Šiuo metu ieškovė nebeturi jokių daiktų name, todėl pritaikius laikinąsias apsaugos priemones bus užtikrinta, kad nekils grėsmė turtinei žalai ir nuostoliams atsirasti.
12. Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė V. M. prašo atmesti atsakovo atskirąjį skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimu. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Atsakovas, nepagrįstai reikalaudamas taikyti ieškovės atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones į disponavimą bendru turtu, ex ante nori bendrą turtą užvaldyti dar ir de jure. Toks atsakovo pageidavimas yra nei teisiškai, nei faktiškai nepagrįstas, o skunde pateikti teiginiai yra melagingi ir neatitinka faktinių aplinkybių.
Šalies argumentai
12.2. Atskirajame skunde atsakovas pats aiškiai ir gramatiškai teisingai prie rekvizitų nurodė ieškovės gyvenamąją vietą: (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
12.3. Atsakovas melagingai nurodė apie ieškovės neva niokojamą bendrą turtą, nors tai nei byloje ar kitoje medžiagoje, pvz., policijos tyrime, nėra fiksuota jokiais objektyviais įrodymais. Dėl atsakovo veiksmų niokojant ieškovės asmeninį turtą buvo pradėta administracinė teisena, kurioje ieškovė buvo pripažinta nukentėjusiąją. Byloje tokie įrodymai yra pateikti.
12.4. Dėl atsakovo neteisėtos veikos buvo inicijuoti ikiteisminiai tyrimai, kurie nepasiekė logiškos baigties tik dėl atsakovo rafinuoto elgesio pasisavinant ieškovės asmeninius daiktus ir policijos tyrėjos galimos nekompetencijos, neobjektyvumo, šališkumo ir pan.
Motyvuojamoji dalis
12.5. Nei vienas atsakovo skunde nurodytas teiginys nėra pagrįstas ir įrodytas. Atsakovas viso teisminio proceso metu vilkino bylą, klaidino teisėsaugos institucijas, teismą ir pan.
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkinamas.
13. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumo ir teisėtumo. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Žemesnės instancijos teismas
14. 2025 m. balandžio 11 d. apeliacinės instancijos teisme gautas atsakovo prašymas dėl papildomų dokumentų pateikimo. Teisme 2025 m. balandžio 14 d. taip pat gautas ieškovės atsiliepimas į atsakovo prašymą dėl papildomų dokumentų pateikimo.
15. CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas įpareigoja apeliantą apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodyti išsamius apeliacinio skundo teisinius ir faktinius argumentus, kurie pagal CPK 320 straipsnį apibrėžia apeliacijos ribas, o CPK 323 straipsnis imperatyviai draudžia keisti (papildyti) apeliacinį (atskirąjį) skundą pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui. Proceso teisės normos taip nenumato teisės teikti rašytinius paaiškinimus (atsiliepimą) dėl prašymo priimti papildomus įrodymus. Apeliaciniame procese yra tikrinamas pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, kas reiškia, jog apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja klausimo iš naujo, o tik nustato, ar pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių argumentus ir jų į bylą pateiktus įrodymus, klausimą išsprendė tinkamai. Būtent dėl šios priežasties apeliaciniame procese yra įtvirtintas ribojimas teikti į bylą naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apelianto papildomus įrodymus ir ieškovės paaiškinimus (atsiliepimą) dėl prašymo priimti papildomus įrodymus.
16. Civilinio proceso kodeksas numato, jog teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Šios normos pagrindu teismas, preliminariai įvertinęs reikalavimą pagal ieškinio turinį ir ieškovo pateiktą medžiagą, sprendžia, ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės realiai būti įvykdytas, ar jo įvykdymo užtikrinimui būtina imtis procese numatytų priemonių. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-338/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014).
17. Nagrinėjamu atveju iš atskirojo skundo argumentų matyti, kad nėra ginčo dėl priešieškinio prima facie (lot. iš pirmo žvilgsnio) pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomas.
18. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad šio itin atsakovo teises varžančio procesinio instituto taikymas galimas labai išimtinais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022). Taigi, grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui pripažinimą lemia asmens (fizinio ar juridinio), kurio atžvilgiu prašoma taikyti tokias priemones, nesąžiningumas ir konkretūs veiksmai, nukreipti būtent į siekį išvengti teismo sprendimo įvykdymo ar jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-882-467/2023).
19. Asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste teisės aktai nepreziumuoja, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018; 2021 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-494-516/2021).
20. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, nenustatinėja vienos iš šalių kaltės dėl kylančių tarpusavio konfliktų, teismui pakanka įsitikinti tuo, jog konkrečiu atveju yra grėsmė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių iki teismo sprendimo priėmimo, atsakovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomas. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neturi teisinio pagrindo išsamiai analizuoti, vertinti byloje šalių pateiktų įrodymų ir nustatyti aplinkybes, kurios yra ieškinio (priešieškinio) pagrindas ir kurias įvertinus bus išspręsti ieškinio (priešieškinio) reikalavimai. Kartu teismas pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra neabejotinai susijęs su asmens teisių suvaržymu, todėl teismas, vertindamas vienos ginčo šalies prašymo apriboti priešingos šalies veiksmų laisvę pagrįstumą, privalo nustatyti, ar egzistuoja realus poreikis suvaržymams taikyti, užtikrinti, kad taikomas suvaržymas nepažeis ginčo šalių interesų pusiausvyros, bus pakankama ir kartu nereikalingų pasekmių nesukurianti priemonė konkrečiam tikslui pasiekti. Turtu, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, bendraturčiai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu. Tai reiškia, kad iki teismas sprendimu nuspręs kitaip, šalys turi teisę jį valdyti ir juo naudotis nepažeisdamos viena kitos teisės naudotis bendru turtu.
21. Akcentuotina, kad atsakovas prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis iš esmės siekia tokios savo interesų apsaugos, kokia taikoma sprendžiant ginčus šeimos bylose. CK 3.65 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. CK 3.65 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu galima uždrausti sutuoktiniui lankytis tam tikrose vietose, jeigu šis asmuo galimai naudotų fizinį, psichologinį ir pan. smurtą, siekiant apsaugoti nepilnamečių vaikų ar sutuoktinių interesus. Nagrinėjamu atveju šalys nepilnamečių vaikų neturi ir nėra susituokę, todėl CK 3.65 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta asmens apsauga apeliantui negali būti taikoma. Teismas šioje byloje neturi pareigos būti aktyvus, todėl atsakovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi įrodyti ieškovės atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių tikslas – išvengti atsakovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo.
22. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš bylos medžiagos matyti, kad bylos šalių – buvusių sugyventinių – santykiai yra konfliktiški, tiek ieškovė, tiek atsakovas kaltina vienas kitą neteisėtais, jų interesus pažeidžiančias veiksmais, kreipiasi į teisėsaugos institucijas, tačiau nustatyti ir spręsti, kad konfliktai tarp šalių kyla vien dėl ieškovės galimai nederamų veiksmų (elgesio), šioje proceso stadijoje nėra galimybės. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu atkreipia dėmesį, kad teismas šioje procesinėje stadijoje, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, negali konstatuoti aplinkybių, kurios dar nėra ištirtos ir įvertintos. Nors apeliantas nurodo, kad jis į bylą pateikė Klaipėdos apskrities VPK nutarimus, kuriuose yra fiksuojami ieškovės neteisėti veiksmai, tačiau pažymėtina, jog ieškovės atžvilgiu pradėti ikiteisminiai tyrimai, kol nėra priimtas teismo apkaltinamasis nuosprendis, negali būti laikomi ieškovės nederamų veiksmų (elgesio) patvirtinimu. Priešingas vertinimas pažeistų ieškovės nekaltumo prezumpciją, pagal kurią asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalis). Papildomai pažymėtina, kad byloje nėra duomenų apie ieškovei skirtą apsaugos nuo smurto orderį, kas pagrįstų apelianto prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių nurodytas aplinkybes, jog ieškovės veiksmai yra kenkėjiški ir būtina užkirsti galimybę ieškovei nebaudžiamai savivaliauti ir pažeidinėti atsakovo teises ir interesus į saugią gyvenimo kokybę, sveikatą.
23. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką, proporcingumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų. Šio principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienai iš šalių nesuteikti nepagrįsto pranašumo. Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1313-302/2021).
24. Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad ieškovės apsilankymas šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame name kelia realią grėsmę atsakovui ir bendram jų turtui, todėl pripažintina, jog atsakovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai suvaržytų ieškovės teises lankytis savo nuosavybės objekte ir būtų neproporcingos, t. y. būtų perteklinės nei būtina atsakovo pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Vertinant priešingai, būtų pažeisti teisingumo, ekonomiškumo ir proporcingumo principai.
25. Dar daugiau, atkreiptinas dėmesys, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą, o tai lemia keletą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taisyklių: 1) teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir 2) neturėtų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-942/2010). Laikinosios apsaugos priemonės, neatitinkančios pareikšto reikalavimo esmės ir nesusijusios su būsimo teismo sprendimo konkrečioje byloje užtikrinimu, neturi būti taikomos (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2- 1868/2010; 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-896/2014).
26. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareikštas ne šeimos byloje, todėl CK 3.65 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta asmens apsauga apeliantui negali būti taikoma. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešieškinio dalykas (reikalavimai) ir laikinųjų apsaugos priemonių dalykas (reikalavimas) nėra glaudžiai tarpusavyje susiję ir iš esmės skiriasi, kaip ir teisinės pasekmės jų tenkinimo atveju. Atsakovas byloje yra pareiškęs priešieškinį, kuriuo prašo pakeisti šalių turto dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovui asmeninės nuosavybės teise priteisiant žemės sklypą ir gyvenamąjį namą su priklausiniais, išmokėti kompensaciją ieškovei už jos turto bendrojoje dalinėje nuosavybėje dalį, priteisti skolą, todėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių mastas (uždrausti ieškovei lankytis visame gyvenamajame name ir visame žemės sklype), iš esmės viršija atsakovo pareikštus priešieškinio reikalavimus ir šios laikinosios apsaugos priemonės iš esmės nėra susijusios su būsimo teismo sprendimo užtikrinimu. Tuo tarpu laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, jog teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo galimai pareiškėjui palankaus teismo sprendimui įvykdyti.
27. Kaip jau minėta, atsakovas pateiktu priešieškiniu, be kita ko, prašo iš ieškovės priteisti skolą – 6 570,40 Eur už padarytą žalą ir nemokėtus mokesčius atsakovo naudai. Tai, ar ieškovė yra skolinga atsakovui ir atsakinga už atsakovui padarytą žalą, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, todėl sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą apelianto argumentai dėl ieškovės keliamos žalos (turto gadinimo ir niokojimo, nuostolių didinimo už komunalines paslaugas), negali patvirtinti ar paneigti tokių priemonių taikymo būtinumo. Pats apeliantas atskirajame skunde pripažįsta, kad bylos nagrinėjimo metu turį teisę tikslinti priešieškinio reikalavimus juos didindamas, todėl dar ir dėl šios priežasties nėra pagrindo išvadai, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
28. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.
29. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
30. Ieškovė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo priteisti bylinėjimoisi išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidų nėra pagrindo, nes dar neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018). Atsižvelgiant į tai, ieškovės prašymas dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų šioje proceso stadijoje nesprendžiamas, nes šalių byloje patirtų išlaidų paskirstymo klausimas turės būti išspręstas galutiniame teismo sprendime dėl ginčo esmės.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.