Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 3 dalį (dėl išžaginimo laikotarpiu nuo 2011-07-11 iki 2011-07-20) laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams;

pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (dėl išžaginimo 2011 m. lapkričio mėnesį) laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams ir 2 (dviem) mėnesiams;

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 3 dalį (dėl pasikėsinimo išžaginti) laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams;

pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (dėl išžaginimo 2012 m. kovo mėnesį) laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams 5 (penkiems) mėnesiams;

pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (dėl išžaginimo 2012 m. liepos 1 d.) laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė A. B. paskirta – laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad išžagino nepilnametę savo dukrą V. D. ir padarė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. laikotarpiu nuo 2011-07-11 iki 2011-07-20, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, apie 16.00 val., (duomenys neskelbtini), buto kambaryje, panaudodamas psichologinį bei fizinį smurtą, t. y. grasindamas sumušti savo dukrą – nukentėjusiąją nepilnametę V. D., gim. (duomenys neskelbtini), jėga paguldydamas ją į lovą, numaudamas kelnes ir kelnaites, užguldamas ją ir taip atimdamas galimybę priešintis, įvedė savo lytinį organą į nukentėjusiosios makštį ir taip lytiškai santykiavo su V. D. prieš jos valią.

Be to, jis nuteistas už tai, kad 2011 m. lapkričio mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, apie 17.00 val., (duomenys neskelbtini), buto kambaryje, panaudodamas fizinį smurtą, t. y. savo kūnu užguldamas ir prispausdamas gulinčią lovoje savo dukrą – nukentėjusiąją nepilnametę V. D., gim. (duomenys neskelbtini), delnu užspausdamas nukentėjusiosios burną, jėga numaudamas jai kelnes kartu su kelnaitėmis, taip atimdamas galimybę priešintis, įvedė savo lytinį organą į nukentėjusiosios makštį ir taip lytiškai santykiavo su V. D. prieš jos valią.

Be to, jis nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2012-03-10 iki 2012-03-15, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), buto tualete, panaudodamas fizinį smurtą, t. y. savo kūnu prispausdamas savo dukrą – nukentėjusiąją nepilnametę V. D., gim. (duomenys neskelbtini), jėga maudamas nukentėjusiajai kelnes, pasikėsino lytiškai santykiauti prieš jos valią, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes į namus grįžo nukentėjusiosios mama Ž. B..

Be to, jis nuteistas už tai, kad 2012 m. kovo mėnesio pabaigoje, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, apie 16.00 val., (duomenys neskelbtini), buto kambaryje, panaudodamas psichologinį bei fizinį smurtą, t. y. grasindamas sumušti ir jėga paguldydamas į lovą savo dukrą – nukentėjusiąją nepilnametę V. D., gim. (duomenys neskelbtini), jėga numaudamas nukentėjusiajai kelnes kartu su kelnaitėmis, stipriai prispausdamas jos rankas prie lovos, taip atimdamas galimybę priešintis, įvedė savo lytinį organą į nukentėjusiosios makštį ir taip lytiškai santykiavo su V. D. prieš jos valią.

Be to, jis nuteistas už tai, kad 2012 m. liepos 1 d., apie 1.00 val., (duomenys neskelbtini), buto kambaryje, panaudodamas fizinį smurtą, t. y. užguldamas savo kūnu ir prispausdamas gulinčią lovoje savo dukrą – nukentėjusiąją nepilnametę V. D., gim. (duomenys neskelbtini), delnu stipriai užspausdamas nukentėjusiajai burną ir jėga numaudamas jai kelnaites, taip atimdamas galimybę priešintis, įvedė savo lytinį organą į nukentėjusiosios makštį ir taip lytiškai santykiavo su V. D. prieš jos valią.

Be to, jis nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2011-07-11 iki 2012-07-01, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), žagindamas savo dukrą – nukentėjusiąją nepilnametę V. D., gim. (duomenys neskelbtini), tiesiogiai šių nusikalstamų veikų įtakoje sutrikdė nukentėjusiosios V. D. psichinę sveikatą, padarydamas jai potrauminio streso sutrikimą, kuris tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsirado nuo jo nusikalstamų veiksmų, t. y. padarė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes po nusikalstamų veiksmų V. D. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo panaikinti Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. nuosprendį ir jį pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (4 veikos), 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 3 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą – išteisinti.

Skunde nurodo, kad jis su skundžiamu nuosprendžiu nesutinka visiškai, kadangi, apelianto teigimu, jis jokios nusikalstamos veikos neįvykdė. Dėl teismo sprendimo pagrįstumo nurodo, kad teismas tik deklaratyviai nurodė, jog padarytas nusikalstamas veikas patvirtina bylos duomenys, tačiau konkrečiai neanalizavo, ką kiekvienas įrodymas patvirtina, neišanalizavo visų reikšmingų aplinkybių, neapklausė asmenų, galbūt žinojusių apie įvykius – nukentėjusiosios senelių, jos vaikino G. R., jo motinos, pas kurią laikinai kartu gyveno, mokymosi įstaigų atstovų ir kt., nebuvo renkami teisinantys įrodymai. Taip pat nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliktos akistatos, parodymų patikrinimas įvykio vietoje su nukentėjusiąja V. D., eksperimentas, siekiant nustatyti, ar galėjo žmona, būdama nėščia, negirdėti, kaip jis išlipo iš jų lovos ir nuėjo į kitą kambarį žaginti nukentėjusiosios ir kt. Taigi nuteistasis teigia, kad nukentėjusiosios V. D. parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo vienintelis tiesioginis įrodymas, kad jis atliko nusikalstamas veikas, o visi kiti įrodymai, apelianto įsitikinimu, buvo išvestiniai ir nepatvirtinantys nei nusikalstamų veikų fakto, nei kas juos padarė. Mano, kad nukentėjusioji V. D. jį melagingai apkalbėjo dėl to, kad jis neleido jai, esant nepilnametei, gyventi kartu su G. jų namuose. Nuteistasis pažymi, kad jis su nukentėjusiąja jokių lytinių santykių niekada neturėjo, o jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai skiriasi nuo teisiamojo posėdžio duotųjų todėl, kad jis buvo paveiktas ikiteisminio tyrimo pareigūnų grasinimų, pasakė netiesą ir pasirašė ant protokolo jo neskaitęs, nors prieš tai buvo nurodęs, kad lytinių santykių su V. D. neturėjo. Taip pat, panagrinėjus šios baudžiamosios bylos medžiagą, apeliantas mato, kad jis jau nuo pat pradžių buvo laikomas kaltu, nebuvo stengiamasi nustatyti tiesos, taip ne kartą pažeidžiant jo nekaltumo prezumpciją. Nurodo, jog teismas padarė išvadą, kad V. D. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, t. y. išsivystė potrauminio streso sindromas, tačiau apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad tokia išvada nebūtinai reiškia, jog dėl sveikatos sutrikdymo kaltas jis, nes ekspertizės akte daroma išvada, kad jis atsirado „dėl byloje nagrinėjamų dalykų“, tačiau nedetalizuojama, būtent dėl kokių konkrečių įvykių. Taigi apeliantas mano, kad toks sindromas galėjo atsirasti ir dėl streso, patirto vaikštant į policiją, V. D. duodant melagingus parodymus, šeimos narių baimė dėl tokio savo elgesio, dėl to, kad jis neleido nepilnametei dukrai gyventi pas juos su draugu G., dėl barimo, grįžus vėlai iš draugių. Taip pat nurodo, kad, siekiant nustatyti, jog lytinis santykiavimas buvo prieš V. D. valią, reiktų įrodyti, kad buvo pasipriešinimas, ir ne bet koks, o tikras, o ne tariamas. Tačiau, nuteistojo manymu, byloje nėra įrodymų net apie menkiausią pasipriešinimą – nukentėjusioji nešaukė, nesigrūmė, mamai nepasakojo. Taigi apelianto nuomone, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų buvus lytiniam santykiavimui tarp jo ir V. D.. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį ir į kitus teismo nuosprendžio ir įstatymų normos neatitikimus. Dėl BK 149 straipsnio 3 dalyje numatytų veikų kvalifikavimo nurodo, kad jo veika kvalifikuota kaip penki atskiri nusikaltimai pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, nors, pasak nuteistojo, teismas nepagrindė fakto, kad tyčia atlikti šiuos nusikaltimus susiformavo atskirai, o laiko tarpas negali būti lemiamu kriterijumi, darant išvadą, kad tyčia nebuvo vieninga. Dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos kvalifikavimo nurodo, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog nesunkų sveikatos sutrikdymą bei fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą, panaudotą siekiant nuslopinti nukentėjusiosios pasipriešinimą, apima išžaginimo nusikaltimas ir tai neturėtų būti kvalifikuojamas kaip atskira veika, nes tai yra vienas iš išžaginimo požymių – fizinio smurto panaudojimas. Taigi teigia, kad šiuo atveju BK 138 straipsnis negalėjo būti inkriminuojamas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-499/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-59/2013, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 29 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-267/2012).

Apeliacinio proceso metu nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis A. B., nesutikdamas su apkaltinamuoju Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiu, apeliaciniame skunde tvirtina buvęs apkalbėtas savo dukros – nukentėjusiosios V. D., kurios parodymų pagrindu ir buvo priimtas, apelianto teigimu, neteisėtas ir nepagrįstas teismo nuosprendis.

Vis dėlto teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, nuteistojo apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais bei deklaratyviais. Patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas, šioje byloje vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines aplinkybes, laikėsi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių, pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, o pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 149 straipsnio 3 dalis (4 veikos), 22 straipsnio 1 dalis 149 straipsnio 3 dalis, 138 straipsnio 2 dalies 3 punktas – pritaikytas tinkamai.

Kad apeliantas padarė anksčiau nurodytas jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, priešingai nuteistojo teiginiams, patvirtina ne tik nukentėjusiosios V. D., kurios parodymai buvo nuoseklūs ir sutampantys esminėmis detalėmis (1 t., 26–29, 34–38 b. l., 2 t., 150–151 b. l.), bet ir liudytojų Ž. B. (2 t., 151–152 b. l.), J. K. (2 t., 152-153 b. l.) parodymai, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 42 b. l.), Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 65–70 b. l.), nukentėjusiosios V. D. užrašai (1 t., 86-98 b. l.).

Taigi, nors pagrindinis A. B. kaltės dėl išžaginimo ir pasikėsinimo išžaginti įrodymų šaltinis ir yra nukentėjusiosios V. D. parodymai, tačiau, priešingai nei teigia apeliantas, nėra jokio pagrindo teigti, kad šios nukentėjusiosios parodymai yra neteisingi, duoti siekiant jį apkalbėti. Iš esmės per visą ikiteisminio tyrimo laiką, apklausiama tyrėjos ir ikiteisminio tyrimo teisėjos (1 t., 26–29, 34–38 b. l.), V. D. davė nuoseklius, išsamius ir kategoriškus parodymus apie tai, kaip tėvas – A. B. ją keturis kartus išžagino ir vieną kartą pasikėsino išžaginti. Tokius A. B. kaltinančius parodymus nukentėjusioji patvirtino ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje (2 t., 150–151 b. l.). O apie tokį tėvo elgesį, kai jai buvo 15–16 metų, nukentėjusioji nurodė pasakojusi draugei J. K., kuri bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu tai patvirtino ir parodė, kad V. D. jai yra pasakojusi, kad prie jos priekabiavo ir lytiškai santykiavo jos tėvas A. B., o ji matė, kad ji yra prislėgta (2 t., 152–153 b. l.). Taip pat apie tėvo daromą skriaudą nukentėjusioji rašė ir savo užrašuose, iš kurių turinio matyti, kad tėvas, jei ji jam neatsiduos, jai grasina smurtu, kad ji bijo apie tai pasakyti motinai, nes motina nėščia, bijo, kad motinai išvykus tėvas ją vėl „užlauš“, „kaip tą kartą, kai mama dirbo senelių namuose, o jis buvo girtas ir mane nurengė ir savo daiktą man įgrūdo“, kad ji po viso to nebenori gyventi, kad tėvas ją ne vieną kartą „užlaužė“, kad tik save patenkintų, tualete irgi lindo, jog tėvas ją šantažuoja, visaip vadina (1 t., 86–98). Tai, kad nukentėjusiosios V. D. ir jos tėvo A. B. santykiai nebuvo geri, ir kad nukentėjusioji jo bijojo ir nenorėdavo likti namuose viena su tėvu, apylinkės teismo posėdžio metu parodė ir liudytoja Ž. B., kai ji paaiškino, kad nuo 2012 m. pastebėjo, kad prasidėjo dideli barniai tarp dukros V. D. ir jos tėvo, t. y. kaltinamojo. Ji pastebėjo, kad dukra V. net drebėti ima, ji nenorėdavo likti namuose viena su tėvu, jei tik kur nors ji eidavo, o tai, kad V. yra žaginama, ji sužinojo 2013 m., kai ji pasisakė, kad nebenori su jais gyventi, pasakė, kad ji perskaitytų jos paliktą sąsiuvinį. Ji buvo šokiruota, kad nematė, neįtarė ir nesuprato, kas tarp vyro ir dukros vyksta (2 t., 151–152 b. l.). Vadinasi, išvada apie A. B. kaltę padarant jam inkriminuotas ir jo ginčijamas nusikalstamas veikas, apylinkės teismas padarė remdamasis ne vien tik V. D. parodymais, bet ištyręs bei įvertinęs kitų bylos duomenų – liudytojos J. K., Ž. B. parodymus, nukentėjusiosios užrašų turinį, atitinkantį jos duotus parodymus, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini) – visetą.

Tai reiškia, kad nors A. B. kaltė padarius veikas, numatytas BK 149 straipsnio 3 dalyje (4 veikos), 22 straipsnio 1 dalyje 149 straipsnio 3 dalyje, ir yra pagrįsta vieninteliu tiesioginiu įrodymų šaltiniu – V. D. parodymais, tačiau BPK 301 straipsnio prasme toks įrodymas yra leistinas. BPK 301 straipsnio normos draudžia pagrįsti nuosprendį vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti įrodymai. Nagrinėjamu atveju visos nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės atitinka ne tik visus jos parodymus, bet ir kitus anksčiau išdėstytus liudytojų parodymus ir rašytinius bylos duomenis. Be to, baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad nukentėjusioji yra suinteresuota apkalbėti tėvą, tai pagrindžia ir tai, kad faktas apie tėvo naudotą seksualinę prievartą paaiškėjo tik tuomet, kai nukentėjusioji, nebeapsikentusi tokio tėvo elgesio, pasakė motinai, kad nebenori su jais gyventi, ir išsikėlė gyventi pas senelius, o išsikeldama motinai pasakė, kad ji perskaitytų jos paliktą sąsiuvinį, po ko motina ir kreipėsi į policiją. Taigi, nors nuteistojo apeliaciniu skundu ir bandoma įtikinti nukentėjusiosios V. D. parodymų neobjektyvumu, tačiau, be to, kas nurodyta anksčiau, tai paneigia teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 65–70 b. l.), kuriame konstatuota, kad V. D. padidintas polinkis fantazuoti bei padidintas polinkis į įtaigumą nėra būdingi. Negauta duomenų apie kitų asmenų daromą poveikį jos duodamiems parodymams. Ekspertizės metu V. D. pakartoja anksčiau duotų savo parodymų esmę, jos pasakojimas yra realistiškas: jis atitinka jos gyvenimišką patirtį bei individualius psichologinius ypatumus (uždara, nepasitikinti savimi, jaučiasi emociškai nutolusi nuo jai artimų asmenų; subjektyviai sudėtingose situacijose jai būdinga vengti stresą keliančių dirgiklių, ji užsisklendžia savyje) (1 t., 69 b. l.).

Taip pat nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, kad buvo apkalbėtas nukentėjusiosios, paneigia ir paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pagarsintų nuteistojo 2013 m. rugsėjo 19 d. duotų parodymų, matyti, kad jis savo kaltę pripažino iš dalies, paaiškino, kad su dukra yra turėjęs lytinių santykių, bet tai buvo abipusiu sutarimu, dukra pati pasiūliusi santykiauti (1 t., 153–154 b. l.). Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pagarsintų nuteistojo 2013 m. rugsėjo 18 d. duotų parodymų teismo posėdžio metu, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo apeliantui, matyti, kad jis pripažino jam pareikštus įtarimus, nurodė, kad buvo išgėręs, juokais pasakė, o nukentėjusioji sutiko, parodė, kad du ar tris kartus per metus laiko taip buvo, pirmas kartas – 2011 m. pabaigoje, parodė, kad savo poelgį vertina negerai, labai gailisi, taip niekuomet nebedarytų (1 t., 167–168 b. l.). Apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu A. B. nurodė savo kaltę pripažįstantis iš dalies, nurodė pripažįstantis, jog naudojo prieš savo dukrą psichinę ir fizinę prievartą visus penkis kartus. Tačiau kartu parodė tai, kad to, kas nurodyta kaltinamajame akte, nebuvo. Taip pat parodė, kad pripažįsta trečią epizodą, nes buvo susitarę, dėl ketvirto epizodo buvo tik kalbėję. Galiausiai nurodė tai, kad jis išvis nesantykiavo su savo dukra ir kaltės nepripažįsta, ką teigė ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu (2 t., 49–51 b. l.). Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis A. B., apeliacinės instancijos teisiamajame posėdyje paklaustas dėl parodymų pakeitimo priežasčių, teigė, kad jam policijos pareigūnai davė neleistiną poveikį versdami duoti tokius parodymus ir prisipažinti. Tačiau tokia jo versija paneigiama įvertinus tai, kad, kaip matyti iš minėto apklausos protokolo (1 t., 153–154 b. l.), šio procesinio veiksmo metu kartu su A. B. dalyvavo ir gynėjas, kuris savo parašu patvirtino apelianto duotų parodymų teisingumą bei atliktos apklausos teisėtumą, o kitus parodymus nuteistasis davė teismo posėdžių metu, bei apie neva jam kriminalistų daromą spaudimą teismui nieko nenurodė. Esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija nuteistojo apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu duotus parodymus, kad jį privertė prisipažinti „kriminalistai“, atmeta ir tai vertina kaip nuteistojo bandymą išvengti baudžiamosios atsakomybės arba ją sušvelninti.

Taip pat teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad neva nukentėjusiajai konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas atsirado dėl streso, patirto vaikštant į policiją, nukentėjusiajai duodant melagingus parodymus, šeimos narių baimė dėl tokio savo elgesio, dėl to, kad jis neleido nepilnametei dukrai gyventi pas juos su draugu G., dėl barimo, grįžus vėlai iš draugių. Šis argumentas, be to, kas nurodyta anksčiau, t. y., kad nuteistasis seksualinę prievartą nukentėjusiosios atžvilgiu naudojo prieš jos valią, kategoriškai paneigiamas jau minėtu ekspertizės aktu, kuriame nurodyta, kad šiuo metu V. D. konstatuojamas potrauminio streso sutrikimas, tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra atsiradęs dėl byloje nagrinėjamų įvykių. V. D. iki šiol pasireiškia psichotraumuojantis bylos įvykių poveikis jos elgesiui bei emocinei būsenai: yra padidėjęs jos bendras nerimo lygis, ji tapo uždaresnė, labiau izoliuojasi nuo aplinkinių, ją vis dar kamuoja su bylos įvykiais susiję prisiminimai. Ekspertizės akte konstatuota, kad po byloje nagrinėjamo įvykio V. D. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų, t. y. tiriamajai ekspertizės atlikimo metu 2014-01-14 buvo konstatuotas potrauminio streso sutrikimas, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl byloje nagrinėjamų įvykių, gydantis 2014 m. sausio 30 d. – vasario 6 d. krizių skyriuje metu jai taip pat diagnozuotas konstatuotas potrauminio streso sutrikimas (1 t., 65–70 b. l.). Be to, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad nukentėjusioji V. D. įvykių metu (2011 m. liepos mėnesį, 2011 m. lapkričio mėnesį, 2012 m. kovo mėnesį, 2012 m. liepos mėnesį) nesirgo lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu. Taigi nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis A. B. suprato, kad jo atlikti seksualinės prievartos veiksmai gali sukelti nukentėjusiajai psichikos sutrikimą, ir nors jis nenorėjo tokių padarinių, tačiau sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti. Vadinasi, jo kaltės forma pasireiškė netiesiogine tyčia. Tyčiai būdinga, kad numatoma, jog pavojingi padariniai neišvengiami ar labai tikėtini. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje nustatytas sudėtingas priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių vystymasis (dėl patirto iš tėvo seksualinio išnaudojimo, prievartos buvo susargdinta V. D., jai išsivystė potrauminio streso sutrikimas, o tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą). Šioje byloje pats nuteistasis jokių parodymų apie savo psichinį santykį su veika ir jos padariniais nedavė (jis neparodė apie tai, numatė ar nenumatė, kad nuo jo seksualinės prievartos susirgs nepilnametė dukra, jei numatė, tai ar norėjo tokių pasekmių, ar tik sąmoningai leido joms atsirasti) ir neigė patį veikos padarymo faktą. Todėl teismas apie A. B. psichinį santykį su veika ir padariniais sprendžia iš nustatytų aplinkybių. Ilgą laiką panaudojant seksualinę prievartą nepilnametės dukters atžvilgiu, padarinių jos psichikai tikimybė yra didelė. Vadinasi, nuteistasis suvokė nusikalstamą veikos pobūdį ir jo veika, esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, tinkamai kvalifikuota kaip išžaginimas ir nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir išsamiu bylos aplinkybių ištyrimu pagrįstą išvadą dėl A. B. kaltės jam atlikus inkriminuotus išžaginimo ir nesunkus sveikatos sutrikdymo veiksmus, tai patvirtina ir visų anksčiau nurodytų aplinkybių ir skundžiamame teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visuma, todėl nuteistojo A. B. kaltė įvykdžius BK 149 straipsnio 3 dalyje (4 veikos), 22 straipsnio 1 dalyje 149 straipsnio 3 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytas nusikalstamas veikas – įrodyta, o apeliacinio skundo argumentai dėl objektyvių ir neginčijamų nuteistojo kaltės įrodymų stokos laikytini nepagrįstais ir yra atmestini.

Atsakant į nuteistojo apeliacinio skundo teiginius, kad teismas neapklausė asmenų, galbūt žinojusių apie įvykius – nukentėjusiosios senelių, jos vaikino G. R., jo motinos, pas kurią laikinai kartu gyveno, mokymosi įstaigų atstovų ir kt., jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliktos akistatos, parodymų patikrinimas įvykio vietoje su nukentėjusiąja, eksperimentas, teisėjų kolegija pažymi, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai atliekami ikiteisminio tyrimo subjektui, t. y. ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, nusprendus, kad tam tikro veiksmo atlikimas yra būtinas. Atliekant ikiteisminį tyrimą, neprivalo būti atliekami absoliučiai visi BPK nurodyti tyrimo veiksmai (BPK 164 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnio 1 dalis). Kokius tyrimo veiksmus vienoje ar kitoje baudžiamojoje byloje būtina atlikti, ikiteisminio tyrimo metu sprendžia pats ikiteisminio tyrimo subjektas. Tai reiškia, jog šioje byloje prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas nemanė, kad byloje būtina atlikti apelianto minimus veiksmus, antra vertus, tai, kad apelianto nurodyti liudytojai nebuvo apklausti teismo posėdyje, savaime neduoda pagrindo išvadai, jog byla buvo išnagrinėta neišsamiai. Vertindamas įrodymus, bylą nagrinėjantis teismas taip pat nusprendžia, ar byloje esančių duomenų jam pakanka nustatyti įrodinėtinoms aplinkybėms, pašalinti kilusioms abejonėms, daryti pagrįstoms išvadoms dėl veikos sudėties buvimo, kaltinamo asmens kaltumo (nekaltumo) ir kt. Iš priimto nuosprendžio matyti, kad šioje byloje teismui tokių duomenų pakako – nuosprendyje aprašyti teismo ištirti įrodymai, pateiktas išsamus ir aiškus jų vertinimas bei teismo argumentai dėl priimto sprendimo. Kartu pažymima tai, kad ir pats nuteistasis skunde tik prašo iškviesti šiuos liudytojus, tačiau nenurodo, kokias bylai reikšmingas aplinkybes jie galėtų patvirtinti ar paneigti. Be to, prieš baigiant įrodymų tyrimą apylinkės teismas klausė proceso dalyvių, ar šie turi prašymų, nuteistasis jokių prašymų neturėjo (2 t., 153 b. l.).

Apelianto skunde nurodytas teiginys, kad byloje nėra įrodymų net apie menkiausią pasipriešinimą – nukentėjusioji nešaukė, nesigrūmė, mamai nepasakojo, įvertinus nukentėjusiosios baimę tėvui, nuteistojo naudotą psichologinį bei fizinį smurtą jos atžvilgiu, siekiant įveikti nukentėjusiosios pasipriešinimą, tai, be nukentėjusiosios parodymų, patvirtina ir liudytojos Ž. B. parodymai, bei nukentėjusiosios rašyti užrašai apie tėvo daromą skriaudą, atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, turint omenyje tai, kad nukentėjusioji buvo priklausoma nuo tėvo – jis ją išlaikė materialiai, teikė pastogę, maistą, bei atsižvelgiant į teismo psichiatrijos –psichologijos ekspertizės akte nurodytus duomenis, t. y., kad V. D., atsižvelgus į jos amžių bei turimas žinias, byloje nagrinėjamų įvykių metu ne iš karto suprato su ja atliktų veiksmų esmę, todėl negalėjo šiems veiksmams adekvačiai priešintis, o ilgainiui ji įgavo daugiau žinių apie įtariamojo veiksmų reikšmę, todėl jos supratimas apie tai augo, tačiau dėl situacinių aplinkybių įvykių metu ji negalėjo šiems veiksmams aktyviau priešintis (1 t., 65–70 b. l.), aplinkybė, kad ji apie tėvo jai daromą skriaudą iškart nepapasakojo motinai, tampa suprantama ir yra paaiškinama anksčiau nurodytais duomenimis.

Taip pat nepagrįstas ir kitas nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad teismas nepagrindė fakto, kad tyčia atlikti jam inkriminuotus nusikaltimus susiformavo atskirai, nes laiko tarpas negali būti lemiamu kriterijumi, darant išvadą, kad tyčia nebuvo vieninga. Pagal teismų praktikoje suformuotą nuostatą tęstine laikoma tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieningos tyčios (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-412/2007). Vieningai tyčiai, jungiančiai atskirus nusikalstamus veiksmus, būdinga tai, kad pats kaltininkas šiuos savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiksmą, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kito nusikalstamo veiksmo. Todėl tais atvejais, kai tyčia padaryti kitą nusikalstamą veiką kyla jau po pirmosios veikos, šios veikos paprastai kvalifikuojamos kaip pakartotinės (kasacinės nutartys Nr. 2K-671/2001, 2K-181/2007, 2K-717/2007, 2K–605/2007). Nenustačius vieningos kaltininko tyčios, vien tai, kad tarp atskirų turto pagrobimų yra nedidelis laiko tarpas, nėra pakankamas pagrindas pripažinti veiką tęstine (kasacinė nutartis Nr. 2K-743/2007). Nagrinėjamoje byloje nuteistasis jokių parodymų apie tai, kad po pirmojo savo dukters išžaginimo būtų iš anksto suplanavęs savo nusikalstamą veiką tęsti ateityje, neparodė, vadinasi, jo tyčia po pirmosios įvykdytos nusikalstamos veikos, vis kildavo naujai. Taigi tai, kad nuteistojo nusikalstamos veikos buvo padarytos iš esmės analogišku būdu ir tos pačios nukentėjusiosios atžvilgiu, nesant nustatytos jo vieningos tyčios, nesuteikia pagrindo apelianto įvykdytų nusikaltimų kvalifikuoti kaip vieną tęstinę veiką.

Remdamasi išdėstytų duomenų visuma, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas, jo teigimu padarytus apylinkės teismo proceso pažeidimus, jam neįtinkantį įrodymų vertinimą ir iš to kylančias jo išvadas dėl teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo įžvelgia vien dėl nepalankaus jo atžvilgiu priimto teismo sprendimo ir pažymi, kad šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismui nenustačius pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu, o tuo pačiu ir pačiu sprendimo pagrįstumu, nepakanka pripažinti, jog buvo padaryta esminių BPK normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, tenkinti nuteistojo A. B. apeliacinį skundą, jame išdėstytais motyvais, ir jį išteisinti nėra teisinio pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Tačiau, iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies, pirmojo A. B. kaltinimo, matyti, kad A. B. yra inkriminuotas ir nesunkus nukentėjusiosios V. D. sveikatos sutrikdymas, nors tokios aplinkybės egzistavimo nepatvirtina byloje esantys duomenys, rodantys, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai buvo padarytas ne laikotarpiu nuo 2011-07-11 iki 2011-07-20, o laikotarpiu nuo 2011-07-11 iki 2012-07-01, kas nuteistajam A. B. buvo inkriminuota kaip atskira nusikalstama veika. Esant tokioms aplinkybėms ši klaida taisytina, ir ši nurodyta aplinkybė, kad A. B. padarė V. D. nesunkų sveikatos sutrikdymą – iš šio kaltinimo šalintina, o skundžiamas nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybėms (BPK 328 str. 3 p.).

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. nuosprendį pakeisti:

pašalinti nuosprendžio aprašomojoje dalyje, pirmajame A. B. kaltinime nurodytą aplinkybę, kad A. B. padarė V. D. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.