- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-07-11
- Bylos Nr.
- e2A-918-555/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-12823-2021-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Algimantas Kukalis, Lina Žemaitienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Milsta“
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Kaminta“
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Egidijaus Tamašausko (teisėjų kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Linos Žemaitienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Milsta“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kaminta“ apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-84-615/2024 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Milsta“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kaminta“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Eta projektai“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Milsta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu (patikslinusi reikalavimo dydį), prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Kaminta“ 16 142,45 Eur skolą, 6 procentų metines procesines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovė 2019 m. birželio 27 d. sudarė statybos subrangos sutartį Nr. 19‑24, kuria sutartimi ieškovė įsipareigojo savo rizika, priemonėmis ir medžiagomis darbų vykdymo grafike nurodytais terminais atlikti darbus, nurodytus sutarties priede Nr. 3, o atsakovė įsipareigojo apmokėti ieškovui už atliktus darbus. Vėliau šalys susitarė dėl papildomų darbų atlikimo ir sudarė septynis papildomus susitarimus. Atsakovė taip pat įsigijo iš ieškovės papildomą hidroizoliacinės stogo dangos testavimo paslaugą. Ieškovė savo įsipareigojimus tinkamai, sąžiningai ir laiku įvykdė, t. y. atliko sutartus darbus ir juos perdavė atsakovei, tačiau atsakovė vengia pasirašyti baigiamąjį darbų atlikimo aktą, nors tarpinius atliktų darbų aktus pasirašė ir el. paštu patvirtino, kad visi darbai atlikti ir visus juos atsakovė priima. Be to, pažymėjo, kad objektas, kuriame ieškovė atliko statybų darbus, yra pilnai naudojamas, kas taip pat patvirtina visišką darbų atlikimą. Nors atsakovė ieškovės perduotus darbus priėmė, o objektas, kuriame buvo atliekami statybų darbai, yra pilnai naudojamas, atsakovė iki šiol vengia atsiskaityti už atliktus darbus. Ieškovė ne kartą ragino atsakovę sumokėti skolą, tačiau atsakovė į ieškovės raginimus nereaguoja. Už atliktus darbus pagal sutartį ir papildomus susitarimus ieškovė išrašė ir pateikė atsakovei pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitas faktūras, pagal kurias atsakovė turėjo sumokėti ieškovei 201 272,15 Eur. Atsakovei pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras sumokėjo ieškovui tik 184 073,03 Eur, todėl atsakovė liko skolinga ieškovui 17 699,12 Eur (201 272,15 Eur – 184 073,03 Eur). Vykdant šalių sudarytą sutartį ir papildomus susitarimus, ieškovė iš atsakovės įsigijo paslaugas (genranga, vagonėlio nuoma ir atliekų išvežimas), už kurias ieškovė turėjo sumokėti atsakovei 1 556,67 Eur. Šią sumą ieškovė įskaitė, todėl atsakovės skola ieškovei yra 15 642,45 Eur (17 199,12 Eur – 1 556,67 Eur). Suvedant metinius likučius, derinant kiekvienos sąskaitos sumą, apmokėjimą, likutį, bylos nagrinėjimo metu pastebėjo, kad per klaidą ieškinio sumoje neįtraukė 500 Eur sumos pagal PVM sąskaitą faktūrą MIL21-1294, todėl galutinė skola, kurią ieškovė prašė priteisti iš atsakovės yra 16 142,45 Eur.
3. Atsakovė su ieškiniu (jo reikalavimų patikslinimu) nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad pagal 2019 m. birželio 27 d. statybos subrangos sutartį ieškovei atlikus dalį darbų bei šalims pasirašius priėmimo–perdavimo aktus, šių aktų pagrindu ieškovė išrašė PVM sąskaitas faktūras MIL19-916; MIL19-964; MIL 19-972; MIL20‑997; MIL 20-1022; MIL 20-1028; MIL 20-1033; MIL 20-1044; MIL 20-1060; MIL 20-1075; MIL 20-1088. Atsakovė šias PVM sąskaitas faktūras priėmė ir apmokėjo, sulaikydama 5 procentus, t. y. 11 809,88 Eur sumą, pagal šias PVM sąskaitas faktūras mokėtinos sumos pagal sutarties 8.4. punktą, 5.2.14. punktą. Atsakovė teigė, kad ieškovė nėra įvykdžiusi sutarties sąlygų (nėra pateikusi nei baigiamojo akto nei garantinio ar laidavimo draudimo rašto), todėl sulaikytos sumos 11 809,88 Eur sumokėjimo terminas nėra suėjęs ir ieškovės reikalavimas sumokėti šią sumą yra nepagrįstas. Ieškovės darbai atlikti su defektais, pastoviai prabėgdavo vanduo. 2021 m. balandžio mėn. atsakovė pastebėjo, jog nesandarus stogas. Tai yra esminis defektas, kadangi nėra įmanoma eksploatuoti pastato, į kurį lyjant lietui bėga vanduo. Defektas išryškėja lyjant lietui ir esant atitinkamos krypties vėjui. Ieškovei nuolat tinkamai neištaisant defekto, atsakovė negali užbaigti viso objekto ir perduoti jo savininkui UAB „Eta projektai“ (užsakovė), kas atsakovei gali sukelti didelių nuostolių. Ieškovė (sutarties 5.2.1 punktas) yra užtikrinusi, kad jai yra žinoma, jog genrangovui ir užsakovui yra reikalingi laiku ir tiktai visiškai kokybiškai atlikti darbai bei jų rezultatai. Ieškovė sutarties 5.2.1 punktu yra įsipareigojusi kokybiškai atlikti visus darbus, užbaigti juos ir perduoti genrangovui ir užsakovo atstovui – techniniam prižiūrėtojui, bei ištaisyti nustatytus darbų trūkumus per laiką, sutartą trūkumų šalinimo akte. Be to, statybos darbų užbaigimo ir perdavimo akto (arba baigiamojo akto) nėra pasirašytas iki šiol. Ieškovė kartu su ieškiniu nepateikia pasirašyto baigiamojo akto, taip pat ieškovė nepasinaudojo pasirašyti baigiamąjį aktą vienašališkai. Atsakovė ir UAB „Eta projektai“ yra sudarę 2019 m. kovo 14 d. statybos rangos sutartį Nr. E/K/JNN20190314, kuria įsipareigojo pilnai pastatyti objektą. Ieškovė (kaip subrangovas) atliko tik dalį šio objekto statybos darbų. Ieškovė ir atsakovė yra susitarę (sutarties 5.2.41., 7.14 punktai), kad ieškovė už savo atliekamų (atliktų) darbų kokybę atsako tiek genrangovui, tiek tiesiogiai užsakovui taip, lyg užsakovas būtų generalinis rangovas subrangovo atžvilgiu. Subrangovas už savo atliekamų (atliktų) darbų kokybę atsako tiek genrangovui, tiek ir tiesiogiai užsakovui, taip lyg užsakovas būtų genrangovas subrangovo atžvilgiu. Tarp šalių yra susiklostę santykiai užsakovas (UAB „Eta projektai“) – genrangovas (atsakovė UAB „Kaminta“) – subrangovas (ieškovė UAB „Milsta“). Generalinis rangovas atsako užsakovui už subrangovo prievolių neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, o subrangovams – už užsakovo prievolių neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, todėl tol kol užsakovas nepriėmė darbų iš genrangovo, genrangovas negali priimti darbų iš užsakovo. Ieškovė pateikė atliktų darbų aktą (už rugsėjo mėn. atliktus darbus). Užsakovės atstovas, techninis prižiūrėtojas, nepriėmė dalies ieškovės atliktų darbų, nurodydamas, jog yra parapeto defektų. Atsakovė taip pat neatitikties aktu Nr. 10/19, kuris 2020 m. spalio 19 d. el. paštu pateiktas ieškovei, 2020 m. spalio 16 d., 2020 m. spalio 23 d. el. laiškais taip pat 2020 m. spalio 20 d. raštu Nr. 1-20/229, nurodė, jog yra stogo parapeto defektai ir atsakovė dalies darbų (toje dalyje, kurioje yra defektai) nepriima bei nurodė, jog priima tinkamai atliktų darbų dalį bei paprašė pateikti koreguotus dokumentus, jog galėtų atlikti apmokėjimą už priimamus darbus. Ieškovė nepataisė pagal nurodymus atliktų darbų aktų, todėl atsakovė negalėjo sumokėti už tą dalį darbų, kuri buvo atlikta tinkamai. Atsakovė dar kartą 2020 m. spalio 22 d. raštu Nr. 1-20/229 nurodė, jog už be defektų atliktų darbų dalį genrangovas sumokės subrangovui pateikus koreguotus dokumentus, kurie yra reikalingi, norint atlikti apmokėjimą, o už darbus, kuriems nustatyti defektai, genrangovas sumokės ištaisius defektus ir perdavus juos sutartyje nustatyta tvarka. 2021 m. sausio mėn. ieškovė ištaisė defektus, techninis prižiūrėtojas priėmė tuo laikotarpiu ieškovės atliktus darbus. Pateikimas užsakovo pasirašytas atliktų darbų aktas, kuriuo priimti ieškovės atlikti darbai atsakovė prašė ieškovės pateikti perrašytus atliktų darbų aktus bei PVM sąskaitas faktūras į 2021 m. sausio mėn., t. y. pateikti tvarkingus dokumentus ir gauti mokėjimą už atliktus darbus. Pridedami 2021 m. balandžio mėn. / kovo mėn. el. laiškai, tačiau ieškovė tvarkingų dokumentų nepateikė. Atsakovė nurodo, jog negali priimti neteisingai parengtų ieškovės dokumentų, nes dokumentų nuoseklumas (tarp užsakovo, genrangovo ir subrangovo) privalo sutapti. Atsakovė, siekdama išspręsti susidariusią situaciją parengė teisingus aktus (atlikdama tą darbą už ieškovę) ir prašė ieškovę pasirašyti, nurodydama, jog pasirašius aktus bus sumokėta už atliktus darbus sutartyje nustatyta tvarka, tačiau ieškovė dokumentų nepasirašė. Atsakovė negali sumokėti tol, kol nėra pateikti tvarkingi priėmimo–perdavimo aktai, bei juose nurodytos tvarkingos sumos, nesant pasirašytų atliktų darbų aktų atsakovė negali atsiskaityti su ieškove, nes tam nėra pagrindo. 5 801,57 Eur sumą (be PVM) (pagal PVM sąskaitas faktūras MIL21-1167; MIL20-1107; MIL20‑1089) atsakovė ieškovei sumokės (nuo šios sumos sulaikant 5 procentus pagal sutarties reikalavimus), kai tik ieškovė pateiks tvarkingus ir teisingus dokumentus. Nesant pateiktų teisingų dokumentų (priėmimo–perdavimo aktų F2 ir F3 forma ir PVM sąskaitų faktūrų), atsakovė neturi pagrindo mokėti. Ieškovė pasiūlė pasitelkti trečiąją šalį (ekspertą), kad atliktų stogo dangos testavimą su įranga, pagrįsta elektros impulsų metodu. Atsakovei sutikus ieškovė pasamdė ekspertą, kuris atliko ekspertizę bei pateikė ataskaitą. Ieškovė nurodė, jog ataskaitos parengimo kaina yra 266,00 Eur. Už ataskaitos parengimą sumokėjo ieškovė bei pareikalavo ataskaitos parengimo išlaidas kompensuoti atsakovės ir išrašė PVM sąskaitą faktūrą MIL21-1227. Atsakovė atsisakė šią sąskaitą priimti. Ataskaitoje yra aiškiai nurodyta, jog yra nesandarios hidroizoliacinės siūlės parapeto zonoje ir šachtų hidroizoliacijos užlaidose. Hidroizoliacijos darbus atliko ieškovė. Ieškovė sutiko, jog šie defektai, jos nekokybiško darbo rezultatas ir ištaisė šiuos defektus savo lėšomis bei atlyginti už defektų ištaisymą nereikalavo. Kadangi defektas atsirado dėl ieškovės kaltės visas išlaidas atsiradusias su defekto šalinimu (įskaitant ataskaitos parengimo išlaidas) privalo kompensuoti ieškovė (kaltoji šalis), todėl atsakovė pagrįstai atsisakė priimti PVM sąskaitą faktūrą MIL21-1227 ir ją apmokėti.
Atsiliepimas
4. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Eta projektai“ nurodė, kad jis neturi materialinio ir procesinio suinteresuotumo bylos baigtimi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2024 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinio netenkino ir iš ieškovės atsakovės naudai priteisė 7 841 Eur bylinėjimosi išlaidų, valstybės naudai – 28,67 Eur procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų.
6. Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovė 2019 m. birželio 27 d. sudarė statybos subrangos sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo savo rizika, priemonėmis ir medžiagomis darbų vykdymo grafike nurodytais terminais atlikti darbus, nurodytus sutarties priede Nr. 3 objekte – (duomenys neskelbtini) nakvynės namų žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), statybos darbus ir atliktus darbus (jų etapus) perduoti šioje sutartyje nurodyta tvarka ir terminais, o atsakovė įsipareigojo priimti ir apmokėti ieškovui už atliktus darbus sutartyje nurodyta tvarka bei terminais. Vėliau šalys susitarė dėl papildomų darbų atlikimo ir sudarė septynis papildomus susitarimus. Ieškovė pagal sutartį atliko darbus, už kuriuos išrašė ir atsakovei pateikė apmokėjimui PVM sąskaitas faktūras MIL 20‑1028 (sąskaitos suma be PVM 12 958,15 Eur – atsakovės neapmokėta suma – 6 110,31 Eur), MIL 20-1033 (sąskaitos suma be PVM 16 713,12 Eur – atsakovės neapmokėta suma – 1 011,14 Eur), MIL 20-1044 (sąskaitos suma be PVM 12 290,78 Eur – atsakovės neapmokėta suma – 743,59 Eur), MIL 20-1060 (sąskaitos suma be PVM 17 905,32 Eur – atsakovės neapmokėta suma – 1 083,27 Eur), MIL 20-1075 (sąskaitos suma be PVM 4 667,07 Eur – atsakovės neapmokėta suma – 282,36 Eur), MIL 20-1088 (sąskaitos suma be PVM 5 686,07 Eur – atsakovės neapmokėta suma – 344,01 Eur), MIL20-1089 (sąskaitos suma be PVM 540,25 Eur – atsakovės neapmokėta suma – 540,25 Eur), MIL20-1107 (sąskaitos suma be PVM 3 026,12 Eur – atsakovės neapmokėta suma – 3 026,12 Eur), MIL21-1167 (sąskaitos suma be PVM 2 235,20 Eur – atsakovės neapmokėta suma – 2 235,20 Eur), MIL21-1227(sąskaitos suma be PVM 266,20 Eur – atsakovės neapmokėta suma – 266,30 Eur), MIL21-1294 (sąskaitos suma be PVM 500,00 Eur – atsakovės neapmokėta suma – 500,00 Eur). Pagal minėtas PVM sąskaita faktūras atsakovės neapmokėta suma už ieškovės atliktus darbus viso sudaro 16 142,45 Eur, kurią ieškovė prašo priteisti iš atsakovės. Atsakovė nesutiko su ieškovės reikalavimu, nurodydama, kad PVM sąskaitas faktūras MIL19-916; MIL19-964; MIL 19-972; MIL20-997; MIL 20-1022; MIL 20-1028; MIL 20-1033; MIL 20-1044; MIL 20-1060; MIL 20-1075; MIL 20-1088 priėmė ir apmokėjo, sulaikydama 5 procentus, t. y. 11 809,88 Eur sumą, pagal 2019 m. birželio 27 d. statybos subrangos sutarties 8.4., 5.2.14. punktuose numatytas sąlygas, o 5 801,57 Eur sumos (be PVM) pagal PVM sąskaitas faktūras MIL21-1167; MIL20-1107; MIL20-1089 atsakovė ieškovei nesumokėjo, nes ieškovė nėra pateikusi teisingų dokumentų (priėmimo–perdavimo aktų F2 ir F3 forma ir PVM sąskaitų faktūrų).
7. Teismas nurodė, kad byloje tarp šalių iš esmės nėra ginčo dėl to, kad abi sutarties šalys, kurios yra profesionaliai verslu užsiimantys juridiniai asmenys, 2019 m. birželio 27 d. laisva valia sudarė statybos subrangos sutartį Nr. 19-24 (sutartis į bylą pateikta kartu su ieškiniu). Pagal šią sutartį ieškovė atliko statybos darbus, tačiau atsakovė sulaikė sutartyje numatyto mokėjimo dalį. Tokiu būdu šioje civilinėje byloje tarp šalių iš esmės yra kilęs ginčas dėl to, turėjo ar neturėjo ginčo situacijoje atsakovė teisę sulaikyti mokėjimo dalį ieškovei. Tiek ieškovė, tiek atsakovė, yra profesionaliai statybų verslu užsiimantys juridiniai asmenys. Tiek ieškovė, tiek atsakovė, civilinėje byloje buvo atstovaujamos kvalifikuotas teisines paslaugas joms teikiančių advokatų. Nei viena šalis byloje neginčijo, kad 2019 m. birželio 27 d. statybos subrangos sutartį Nr. 19-24 sudarė savo pačių laisva valia, kad ją pasirašė tam įgalioti atstovai. Nurodyta sutartis neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms ir viešajam interesui. Reikalavimų dėl 2019 m. birželio 27 d. statybos subrangos sutarties Nr. 19-24, ar kurių nors šios sutarties dalių, pripažinimo negaliojančiomis, ieškovė ieškiniu nepareiškė. Atsakovė priešieškinio dėl 2019 m. birželio 27 d. statybos subrangos sutarties Nr. 19-24, ar kurių nors šios sutarties dalių, pripažinimo negaliojančiomis, byloje taip pat nepareiškė. Šalys byloje nenurodė aplinkybių ir byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad aukščiau nurodyta sutartis buvo ginčyta ir nuginčyta teisės aktų nustatyta tvarka kitoje bylos, ar, kad ši sutartis šiuo metu yra ginčijama kokioje nors kitoje byloje. Civilinėje teisėje galioja pacta sunt servanda (liet. sutarčių reikia laikytis) principas, pagal kurį kiekviena įsigaliojusi sutartis jos šalims yra privaloma ir šalys privalo sąžiningai ją vykdyti. Teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, neturėjo jokio teisinio pagrindo nesivadovauti pateikta, šalių įgaliotų atstovų laisva valia sudaryta, įstatymams neprieštaraujančia, teisės aktų nustatyta tvarka neginčyta, nenuginčyta ir neginčijama sutartimi.
8. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovė tiesiogiai pažeidė 2019 m. birželio 27 d. statybos subrangos sutarties Nr. 19-24 5.2.14 punktu laisva valia prisiimtus įsipareigojimus. Nurodytu susitarimu ieškovė įsipareigojo po statybos darbų užbaigimo ir perdavimo genrangovui (atsakovei) akto pasirašymo dienos savo sąskaita pateikti genrangovui banko arba draudimo bendrovės išduotą 5 procentų nuo galutinės užaktuotų subrangos darbų sumos ir su genrangovu suderintą sutartyje numatytų garantinių įsipareigojimų įvykdymo garantinį arba laidavimo draudimo raštą bei draudimo liudijimo (poliso) kopiją ir mokestinio pavedimo kopiją, kad draudimo įmoka už šį išduotą laidavimo draudimo raštą yra sumokėta. Ieškovės argumentus, kad to padaryti ji negalėjo dėl vienašališkai pasirašyto atliktų darbų akto, paneigė atsakovės į civilinę bylą pateikti duomenys. Ieškovė byloje iš esmės neginčijo, kad ji pažeidė 2019 m. birželio 27 d. statybos subrangos sutarties Nr. 19-24 5.2.14 punktu prisiimtus įsipareigojimus. Ieškovei pažeidus aukščiau nurodytą ieškovei privalomą sutarties nuostatą, t. y. ieškovei nepateikus laidavimo draudimo rašto ir kilus ginčams dėl ieškovės atliktų statybos darbų defektų, užsakovas (trečiasis asmuo UAB „Eta projektai“) sulaikė mokėjimus atsakovei. Dėl šios aplinkybės nagrinėjamoje byloje ginčo tarp šalių iš esmės taip pat nėra. Dėl to, pagal 2019 m. birželio 27 d. statybos subrangos sutarties Nr. 19-24 8.6. punktą, jį aiškinant sistemiškai su sutarties 5.2.14 punktu, atsakovė turėjo ir turi teisę sulaikyti mokėjimą ieškovei, iki trečiasis asmuo (užsakovas) atliks mokėjimą atsakovei (genrangovui). Teismas pažymėjo, kad šiuo metu esančią nurodytą situaciją sąlygojo išimtinai pačios ieškovės neteisėti, civilinės teisės prasme, veiksmai. Tuo atveju, jeigu ieškovė būtų neatlikusi neteisėtų, civilinės teisės prasme, veiksmų, t. y., jeigu ieškovė būtų įvykdžiusi sutarties 5.2.14 punktu prisiimtus įsipareigojimus ir būtų pateikusi laidavimo draudimo raštą, kilus ginčams dėl ieškovės atliktų statybos darbų defektų, mokėjimai nebūtų buvę sulaikyti. Tuo tarpu ieškovė, vietoje tinkamo sutarties 5.2.14 punktu laisva valia prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo, arba bandymo ieškoti taikių sprendimų dėl kilusių nesutarimų, skubiai pasirinko bekompromisį bylinėjimąsi teisme, kurio metu 2019 m. birželio 27 d. statybos subrangos sutarties Nr. 19-24 5.2.14 punktu laisva valia prisiimtų įsipareigojimų taip ir neįvykdė, kas, kilus ginčams dėl ieškovės atliktų statybos darbų defektų, sąlygojo užsakovo (trečiojo asmens) mokėjimų atsakovei sulaikymą ir, atitinkamai, sutarties 8.6. punkte numatytą atsakovės teisę sulaikyti mokėjimą ieškovei, iki užsakovas atliks mokėjimą genrangovui (atsakovei).
9. Teismas nustatė, kad atsakovė prašo priteisti 11 447,81 Eur bylinėjimosi išlaidas. Byloje ginčo dėl atsakovės nurodomų bylinėjimosi išlaidų nekilo. Pažymėtina, jog bylinėjimosi išlaidų dydžio kontrolė yra vertinama kaip teismo pareiga įgalinanti jį veikti ex officio (liet. savo iniciatyva). Teismas, atsižvelgdamas į atsakovei suteiktų teisinių paslaugų visetą, į tai, kad prašomos priteisti išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijų 7, 8.2, 8.3, 8.16, 8.19 punktuose nustatytų dydžių, tačiau įvertinęs nagrinėjamos bylos sudėtingumą, tai, kad byloje nebuvo keliami nauji teisės aiškinimo ar taikymo klausimai, į tai, kad byloje teismui pateikti procesiniai dokumentai nėra didelės apimties, ginčo pobūdį, padarė išvadą, jog atsakovės prašoma priteisti atstovavimo išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą suma 7 212,81 Eur yra aiškiai per didelė, neatitinkanti protingumo, sąžiningumo ir teisingumo reikalavimų, todėl sumažinta per pusę iki 3 606,00 Eur. Ieškinį atmetus, iš ieškovės atsakovės naudai priteista 7 841,00 Eur bylinėjimosi išlaidos: 3 606,00 Eur už teisines paslaugas, 4 235,00 Eur už (duomenys neskelbtini), pastato C korpuso galerijų tyrimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Milsta“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Atsiliepimas
1.1. Atsakovė pripažino savo prievolę mokėti nurodytas PVM sąskaitų faktūrų sumas ieškovei, tik jos nuomone, nebuvo įvykę nurodytų sumų apmokėjimo sąlygos. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu iš visų pateiktų PVM sąskaitų faktūrų nepripažino tik PVM sąskaitų faktūrų Nr. MIL21-1227 266,2 Eur sumai ir MIL21-1294 500 Eur sumai. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu neginčijo nei PVM sąskaitų faktūrų išrašymo sumų (pripažino, kad jos išrašytos pagrįsto dydžio), nei atliktų darbų aktų, kurių pagrindu jos išrašytos, nei savo prievolės jas apmokėti. Bylos eigoje buvo nustatyta, kad darbai buvo priimti, ieškovė defektus, kuriuos pripažįsta – šalina, o dėl darbų defektų (atsakomybės dėl darbų defektų) šiai dienai, o kurių ieškovė nepripažįsta – tarp šalių vyksta ginčas kitoje byloje. Baigiamojo akto nepasirašė pati atsakovė, dėl ko baigiamasis aktas atsakovei buvo įteiktas vienašališkai ir bylos nagrinėjimo metu atsakovė šio akto net neginčijo. Kadangi atsakovė nesirašė baigiamojo akto, ieškovei draudikas atsisakė išduoti laidavimo raštą. Bylos nagrinėjimo metu, suėjo įstatyminis terminas draudimo laidavimui, pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – SĮ) 41 straipsnio 2 dalį.
1.2. Pirmos instancijos teismas visiškai nieko nepasisakė apie ieškovės pateiktus įrodymus į bylą – atliktų darbų aktus, statybos darbų žurnalus, patvirtinančius aplinkybę, kad darbai buvo atlikti tinkamai, atsakovės priimti, dėl ko jai kilo prievolė už juos atsiskaityti. Tokiu būdu, liko visiškai neaišku, ar teismas laiko šiuos įrodymus pagrįstais ar nepagrįstais, ar šie įrodymai įrodė kokią nors aplinkybę ar neturi jokios teisinės reikšmės.
1.3. Pirmos instancijos teismas visiškai nieko nepasisakė apie aplinkybę, kad atsakovė pati byloje pripažino prievolę atsiskaityti su ieškove, neginčijo atliktų darbų aktų, PVM sąskaitų faktūrų, savo veiksmais pripažino prievolės egzistavimą ir privalomumą (PVM sąskaitų faktūrų dalinis apmokėjimas). Tokiu būdu, liko visiškai neaišku, ar teismas šias aplinkybes ir įrodymus laikė įrodančiomis ar paneigiančiomis kokią nors aplinkybę byloje, o jei teismas nusprendė ja nesivadovauti – nenurodė jokių motyvų, dėl kurių teismas šia aplinkybe nesivadovavo priimdamas sprendimą.
1.4. Pirmos instancijos teismas visiškai nevertino, neatsižvelgė ir nieko nepasisakė dėl byloje nustatytų aplinkybių, kad ieškovė pareigos pateikti draudimo laidavimo raštą negalėjo įvykdyti dėl paties atsakovės valios, jos kaltės. Teismas visiškai nevertino, kiek atsakovė pati, savo valia ir veiksmais (neveikimu) prisidėjo prie to, kad ieškovė negalėjo įvykdyti savo pareigos. Byloje nustatytos aplinkybės pagrindė faktą, kad draudimo garantinio laikotarpio laidavimo rašto ieškovė negalėjo gauti dėl to, kad atsakovė nepagrįstai nesirašė baigiamojo akto, dėl ko draudikai atsisakė išduoti ieškovei aptariamą laidavimo raštą. Kitaip tariant atsakovės pozicija buvo nemokėti ieškovei tol, kol nebus išduotas dokumentas, kurio išdavimui atsakovė trukdo. Tokiu būdu teismas nepagrįstai netaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.64 straipsnio, 6.206 straipsnio nuostatų šiuo atveju, nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovės elgesį sutarties vykdymo metu, neatsižvelgė į atsakovės kaltę dėl ieškovės prievolės neįvykdymo ir atsakovės kaltės laipsnį.
1.5. Pirmos instancijos teismas visiškai nevertino, neatsižvelgė ir nieko nepasisakė (nemotyvavo) į ieškovės nurodytą teismų praktiką, išaiškinančią užsakovo pareigą apmokėti už atliktus rangos darbus, jei yra suėjęs įstatyminis garantijos terminas. Teismas visiškai nevertino, neatsižvelgė ir nieko nepasisakė (nemotyvavo) aplinkybės, kad atsakovė jokių piniginių reikalavimų ieškovei neturėjo ir nereiškė nei byloje, nei kitose bylose.
1.6. Pirmos instancijos teismas sprendimą pagrindė tik vienu vieninteliu argumentu – sutarties pažeidimu, neatsižvelgdamas į tai, kad sutarties pažeidimas yra tik formalus, o sutarties tinkamas įvykdymas priklausė nuo atsakovės valios. Teismas netinkamai pritaikė CK normas reglamentuojančias sutarčių vykdymą, nuostatas taikė formaliai, nesigilindamas į tai, kaip šalys (abi) vykdė sutartį, kiek sutarties vykdymas priklausė nuo atsakovės valios, kiek ieškovės kaltės buvo (ar nebuvo išvis) sutarties pažeidime, kiek pažeidimas turėjo įtakos (ar išvis turėjo) prievolių vykdymui, kiek būtent šis konkretus pažeidimas sukėlė atsakovei pasekmių (ar išvis nesukėlė). Tokiu būdu teismas netinkamai pritaikė CK 6.64 straipsnio 1 dalį, 3 dalį, 6.206 straipsnį, 6.681 straipsnio 1 dalį, dėl neteisingai išsprendė ginčą. Teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir atitinka absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus.
Žemesnės instancijos teismas
1.7. Pirmos instancijos teismas sprendimu iš principo paneigė skolininkų pareigas apmokėti už atliktus darbus. Teismo pozicija, kad rangovui pažeidus sutartį ši aplinkybė per se (liet. savaime) suteikia teisę užsakovui nemokėti už atliktus darbus, pažeidžia materialinės teisės normas. Nei viena teisės norma tokių teisių užsakovams nesuteikia. Teismas sprendime savo pozicijai pagrįsti remiasi CK 6.189 straipsniu, tačiau ši norma, kaip minėta, nesuteikia užsakovams tokių teisių. Priešingai, CK 6.681 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad užsakovas privalo priimti atliktų darbų rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą. Teismas netinkamai pritaikė CK 6.189 straipsnio nuostatas, dėl ko neteisingai išsprendė ginčą ir priėmė nepagrįstą sprendimą.
1.8. Pirmos instancijos teismas visiškai nevertino, neatsižvelgė ir nieko nepasisakė (nemotyvavo) dėl ieškovės nurodytos teismų praktikos, išaiškinančios užsakovo pareigą apmokėti už atliktus rangos darbus, jei yra suėjęs įstatyminis garantijos terminas ir materialinės teisės normas, reglamentuojančias rangovo garantinio laikotarpio prievolių įvykdymą.
1.9. Pirmosios instancijos teismas nevertino svarbių bylos aplinkybių – tai, kad visi darbai ginčo objekte laikomi tinkamai užbaigtais ir objektui išduotas statybos užbaigimo aktas, nuo kurio įstatymas sieja garantinio termino pradžią, atsakovės nepagrįsto baigiamojo akto nesirašymo, aplinkybės, kad atsakovė tokiu savo elgesiu siekė, kad mokėjimo sąlyga neatsirastų niekada, atsakovės reikalavimo pateikti garantinio laikotarpio laidavimo raštą, net pasibaigus šiam laikotarpiui, nepagrįstumo. Teismas nevertino nurodytų aplinkybių ir jų reikšmės bylai, sutartinių įsipareigojimų vykdymui, nevertino šalių elgesio ir kaltės sutarties sąlygos neįvykdymui. Teismas nesiaiškino sutarties sąlygų (ypač 5.2.14 punkto) ryšio su įstatymo normomis ir jų tikslingumo, tikrųjų šalių ketinimų, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
1.10. Pirmos instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias rangovo pareigas garantiniu laikotarpiu, o būtent SĮ 41 straipsnio 2 dalies normas, vertindamas sutarties pažeidimo atžvilgiu. Teismas nesiaiškino, kad sutarties 5.2.14 punktas yra skirtas SĮ 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos normos įgyvendinimui. Teismas nesiaiškino šios teisės normos paskirties ir tikslingumo, dėl ko netinkamai pritaikė šią normą šalių ginčo sprendimui.
1.11. Pirmos instancijos teismas, atsižvelgdamas į sutarties esmę, sąlygos tikslą, siekdamas, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, vadovaudamasis CK 1.5 straipsniu įtvirtintais bendraisiais teisės principais, turėjo pagrindą padaryti išvadą, kad, suėjus garantijos galiojimo terminui, atsakovė turi pareigą sumokėti ieškovei visas likusias pagal sutartį nesumokėtas sumas, o sutarties nuostatų aiškinimas, kuriuo atsakovei būtų suteikta teisė sulaikyti sumą žymiai ilgesniam laikui nei ieškovės turėta pateikti banko ar draudimo kompanijos garantija, neatitiktų šalių lygybės, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
1.12. Pirmos instancijos teismas visiškai nesivadovavo ieškovės pateiktais įrodymais ir nemotyvavo dėl kokių konkrečiai priežasčių teismas nusprendė nesivadovauti ieškovės pateiktais įrodymais dėl skolos pagrįstumo, nesivadovavo ieškovės pateiktais įrodymais dėl baigiamojo akto galiojimo vienašališkai pasirašius ieškovei ir atsakovei jo neginčijant, nesivadovavo ieškovės pateiktu draudiko atsakymu, kad draudimo bendrovė nelaiduoja vienašališkų aktų. Teismas ribojo ieškovės pusei galimybę užduoti rūpimus klausimus atsakovei: nutraukdavo / šalindavo klausimus, tuo tarpu atsakovei buvo leidžiama uždavinėti ieškovei klausimus, kurie buvo visiškai nesusiję su byla. Tokiu būdu teismas procese pažeidė šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus.
Atsiliepimas
11. Atsakovė UAB „Kaminta“ pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 27 d. sprendimą apeliacinio skundo ribose palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2.1. Pirmos instancijos teismas labai tiksliai ir teisingai nustatė tiek ginčo esmę, tiek bylos nagrinėjimo ribas. Teismas sprendė, kad tarp šalių iš esmės yra kilęs ginčas dėl to, turėjo ar neturėjo ginčo situacijoje atsakovę teisę sulaikyti mokėjimo dalį ieškovei. Teismas nustatė, kad ieškovė tiesiogiai pažeidė 2019 m. birželio 27 d. statybos subrangos sutarties Nr. 19-24 5.2.14 punktu prisiimtus įsipareigojimus, todėl kreipėsi į teismą nesuėjus piniginės prievolės terminui.
2.2. Faktas yra tai, kad ieškovė draudimo laidavimo rašto nepateikė ir nesirengė jo niekada teikti. Būtent dėl tokio piktavališko ieškovės elgesio atsakovė patyrė labai daug problemų ir trukdžių, o būtent: 1) atsakovė negavo galutinio mokėjimo iš savo užsakovo, trečiojo asmens ir 2) ieškovei netaisant darbų broko, vietoje numatytos draudimo išmokos gavimo, atsakovė priverstas bylinėtis su ieškove dėl broko taisymo teisme. Ieškovės teikiamas garantinis arba laidavimo draudimo raštas turi apimti visus pagal sutartį subrangovo (ieškovės) prisiimtus garantinių prievolių įvykdymo įsipareigojimus, įskaitant SĮ 41 straipsnio 2 dalyje numatytą subrangovo prisiimtų garantinių įsipareigojimų nevykdymą arba netinkamą vykdymą subrangovo nemokumo ar bankroto atveju bei galioti pirmuosius 3 (tris) metus nuo baigiamojo akto pasirašymo dienos. Atsakovė pateikė įrodymą, kad esant vienašališkai pasirašytam baigiamajam aktui draudimo laidavimo raštas gali būti išduodamas.
2.3. Byloje nebuvo ginčo dėl to, ar ieškovė atkliko darbus ar neatliko. Atsakovė tai pripažino tiek raštu, tiek žodžiu teikiant paaiškinimus. Atsakovė nepripažino tik PVM sąskaitas faktūras Nr. MIL21-1227 266,2 Eur sumai ir MIL21-1294 500 Eur sumai, kurios buvo išrašytos be jo jokio pagrindo nesant susitarimo. Kadangi ginčo esmė yra teisinis šalių pasirašytos sutarties vertinimas ir esminis klausimas, ar ieškovė ne per anksti pradėjo reikalauti galutinio mokėjimo už darbus, teismui nebuvo jokio poreikio ar privalomumo pasisakinėti dėl rašytinių įrodymų, dėl kurių šalys iš esmės nesiginčija.
2.4. Atsakovė turėjo ir tebeturi teisę sulaikyti mokėjimus ieškovei, jei ieškovė netaiso defektų pagal sutarties 8.6 ir 8.6.1 punktus. Atsakovė iki šiol nėra gavusi galutinio mokėjimo iš savo užsakovo, trečiojo asmens, nes ieškovės darbų broko problema (vandens pratekėjimo problema per stogą) nėra išspręsta iki šiol. Atsakovė galiausiai šią problemą pašalins savo lėšomis. Jei ieškovė būtų pateikusi draudimo laidavimo raštą, jokių ginčų galėjo ir nebūti. Ieškovė turi sutartinę ir įstatyminę pareigą ištaisyti darbų trūkumus. Ieškovė iki šios dienos nėra įvykdžiusi savo, kaip subrangovo, pareigos ir nėra pateikusi garantinio laikotarpio laidavimo rašto. Pati ieškovė nevykdo pagal įstatymą numatytų prievolių, netaiso susidariusių defektų ir nepripažįsta jų, taip pat nepateikia visų pagal ne tik pagal sutartį, bet ir įstatymą privalomų dokumentų, tarp kurių ir garantinio laikotarpio laidavimo raštas.
2.5. Atsakovei sunku suprasti ieškovės elgesį, kai vietoje defektų šalinimo ir bendro sprendimo ieškojimo, ji tiek užsispyrė įrodyti, kad jai negalioja sutarta pareiga pateikti draudimo laidavimo rašto ir kad ji broko nepadarė, kad pasirengusi išleisti tam dešimtis kartų didesne sumas bylinėjimuisi. Vien ši byla šalis privertė patirti daug išlaidų, papildomos ne mažesnės apimties išlaidos patiriamos ir kitoje civilinėje byloje. Atsakovė yra ieškovės įkaitė, nes dėl jo užsispyrimo ir nenoro geranoriškai spręsti problemas, išleidžiamos didžiulės lėšos bylinėjimuisi. Tokiais kaštais seniai būtų galima buvę ištaisyti broką. Ieškovė, teismo pagalba nori pasiekti jos įsivaizduojamą teisingumą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepažeidė ir jokių ieškovės procesinių teisių, tokie jos argumentai yra nepagrįsti.
Šalies argumentai
12. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Kaminta“ prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 27 d. sprendimo dalį, kuria jai iš ieškovės nepriteistos visos patirtos bylinėjimosi išlaidos ir papildomai priteisti 3 606,81 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
3.1. Atsakovės pirmosios instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (7 212,81 Eur), neskaitant ekspertizės išlaidų, nėra neprotingos. Byla nagrinėta ilgiau nei 2,5 metų, byloje daug dokumentų, faktų, teismo posėdžių, konsultacijų, į nurodytą sumą yra įskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis, kuris sumokamas valstybei. Be pridėtinės vertės mokesčio patirtų išlaidų suma tesudaro 5 983 Eur. Jeigu vertinti sumokamų mokesčių dydį valstybei po gautų pajamų, tai pasimatys, kad realios nėra jau tokios didelės. Jei įvertinti teismo priteistą sumą, tai ji sudaro 3 000 Eur be PVM. Ieškovė šioje byloje teismo prašė priteisti 4 699,69 Eur bylinėjimosi išlaidų. Tai akivaizdžiai parodo rinkos situaciją, kad bylinėjimosi išlaidos tikrai nėra ir negali būti 3 606,81 Eur. Teismas neturėtų reguliuoti teisinių paslaugų rinkos kainų, nes tai jau nebe teisingumo vykdymas, todėl atsakovei turi būti priteista likusi 3 606,81 Eur dydžio neatlyginta bylinėjimosi išlaidų dalis.
3.2. Civilinės bylos iškėlimą inicijavo ieškovė. Atsakovė, gindamasi nuo ieškinio, kreipėsi teisinės pagalbos. Tiek materialiniuose, tiek ir procesiniuose ginčo santykiuose jis elgėsi apdairiai ir rūpestingai, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis, atliko visus būtinus procesinius veiksmus per teismo nustatytus terminus ir dėl to patyrė teisinės pagalbos išlaidas. Pirmosios instancijos teismui nepriteisiant visų atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų bus nuskriaustas sąžiningas ir doras verslininkas, o piktavališka ir piktnaudžiauti norėjusi ieškovė beveik nepatirs jokių neigiamų pasekmių. Tai nėra teisinga, todėl taip būti negali, nes tai reiškia, kad būdamas teisus, turi elgtis kaip prašo piktnaudžiaujantys asmenys. Nagrinėjamu atveju ieškovė, vietoje konstruktyvaus bendravimo ir bendradarbiavimo, nutarė kreiptis į teismą dėl nepažeistų teisių gynimo. Tai lėmė atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias kažkas turi pilnai atlyginti.
Atsiliepimas
13. Ieškovė UAB „Milsta“ pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
4.1. Atsakovė pateikė dokumentus ir prašė priteisti pilnas sumas, tame tarpe ir PVM, kas lemia, kad tenkinus tokį prašymą pridėtinės vertės mokestis būtų priteistas iš ieškovės, kitaip tariant, PVM privalėtų būti sumokėtas atsakovei. Tokiu būdu, PVM įskaičiuojamas į prašomų priteisti sumų dydį ir buvo pirmosios instancijos teismo vienodai vertinamas. Atsakovė turėjo teisę neprašyti šio mokesčio priteisti iš ieškovės, tada teismas būtų į tai atsižvelgęs, tačiau atsakovei paprašius šią sumą priteisti iš ieškovės, atsakovė negali manipuliuoti sumomis, apeliuojant į PVM sumą.
4.2. Didelė dalis atsakovės išlaidų atstovams nurodomos kaip atsakovės situacijos analizė dėl ieškovės „broko“, eksperto išvados išlaidos (4 235 Eur), nors byloje jokie atsakovės reikalavimai dėl defektų ieškovei nebuvo keliami. Atsakovė sąskaitoje nurodo, kad ji išrašyta už paaiškinimų dėl „broko“ rengimą, tačiau byloje 2023 m. sausio mėn. atsakovė neteikė jokių paaiškinimų. 2023 m. sausio mėn. atsakovė pateikė tik priešieškinį, kurį teismas nutartimi atsisakė priimti. Teismui nepriėmus priešieškinio, atsakovė neteko teisės gauti išlaidų atlyginimo už jo rengimą.
4.3. Atsakovė pateikė ieškinį į kitą teismą, tarp šalių vyksta ginčas kitoje byloje. Tačiau šioje byloje atsakovė į kitą bylą (dėl darbų defektų) pateikė atskirą sąskaitą už iš principo tapataus dokumento parengimą (tik pakeitė teismo rekvizitus ir dokumento pavadinimą iš priešieškinio pakeitė į ieškinį, atliko dokumento redakcinio pobūdžio korekcijas). Atsakovė už to paties dokumento, kurio bendra apimtis 6 lapai (7 lape tik dokumentų sąrašas), iš kurių didesnė dalis – ne tekstas, o inkorporuoti paveikslėliai iš ekspertizės) parengimui nurodo sugaišęs net 26 valandas darbo (9 val. šioje byloje pateiktoje sąskaitoje, ir 5 + 12 val. nurodant kitoje sąskaitoje). Tačiau kitoje byloje tarp visų įrodymų yra pateikta ir minėta eksperto išvada, už kurios išlaidas atsakovė prašo atlyginti šioje byloje. Tokiu būdu atsakovė teikė į bylą išlaidas, kurios nesusijusios su ginčo dalyku, o dėl ginčo, kuris nagrinėjamas kitoje byloje, dėl ko teismas pagrįstai šių išlaidų nepriteisė. Atsakovė tyčia teikė / teiks tas pačias išlaidas į abi bylas, tikėdamasi, kad šitos aplinkybės teismai nepastebės ir atsakovė taip nepagrįstai praturtės ieškovės sąskaita, jei teismai priteis išlaidas abejose byloje.
4.4. Atsakovė piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Esant atsakovės vadovo dalyvavimui byloje pripažintu būtinu, atsakovės vadovas įžūliai, nepaisydamas pirmosios instancijos teismo įpareigojimo išvyko atostogų, dėl ko iš esmės turėjo būti atidėtas teismo posėdis. Kitaip tariant, tiek teismas, tiek ieškovė dėl atsakovės piktnaudžiavimo patyrė papildomų išlaidų – rengėsi bylos nagrinėjimui, nors atsakovė savalaikiai nepateikė prašymo atidėti teismo posėdį dėl atsakovės vadovo atostogų, apie kurias jis žinojo nuo 2023 m. gegužės mėn. Tačiau nepaisant šio elgesio, atsakovės atstovas sąskaitoje nurodo, kad šiam posėdžiui neva rengėsi net 11 val. Taip pat nėra aišku, ar tikrai šiam posėdžiui atsakovė rengėsi, nes posėdis, kuriam nurodoma, kad rengėsi atsakovės atstovai, nurodomas 2023 m. rugsėjo 8 d. datai. Byloje šiai datai joks posėdis nebuvo paskirtas, kas lemia, kad atsakovės atstovai tokį pasirengimą galėjo įtraukti iš dar kitų bylų, kuriose atsakovę atstovauja šie atstovai.
4.5. Atsakovė, pateikdama apeliacinį skundą, sumokėjo žyminį mokestį. Tačiau atsakovės apeliacinis skundas kyla tik iš procesinių reikalavimų, kas lemia, kad tokie reikalavimai savarankišku žyminiu mokesčiu – neapmokestinami.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
15. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl šalių 2019 m. birželio 27 d. sudarytos statybos subrangos sutarties 5.2.14 punkto vykdymo, kuriame buvo susitarta dėl sulaikomos sumos procentinio dydžio, šios sumos išmokėjimo ieškovei (apeliantei) UAB „Milsta“ tvarkos bei sąlygų.
16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje ne kartą yra pasisakęs, kad sutarties laisvės principas valstybės pripažįstamas ir ginamas tikslingai – jis suteikia reikšmę suderintiems šalių tarpusavio ketinimams. Šalių pasiektas susitarimas, įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka, tampa teisiškai įpareigojančiu aktu ir reikšminga visuomeninės savireguliacijos priemone. Šis aktas (susitarimas) nustato teises ir pareigas. Valstybė, siekdama ūkio našumo, įsipareigoja šias pareigas užtikrinti priverstinai, nustatydama teisinį reikalavimą laikytis sutarčių (lot. pacta sund servanda), ir prireikus per teismą priverstinai įgyvendina. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-219/2016, 52 punktas). Todėl tuo atveju, kai sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei, sutarties šalys yra saistomos sutartinių įsipareigojimų vykdymo tokiu būdu, kokiu jos pačios susitarė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224-1075/2021, 29 punktas).
17. CK 6.69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę pasinaudoti daikto sulaikymo teise tol, kol skolininkas įvykdo prievolę. Pagal minėto straipsnio 2 dalį sulaikymo teisės įgyvendinimo tvarką nustato CK ketvirtosios knygos normos. CK ketvirtosios knygos XIII skyriaus, reglamentuojančio daikto sulaikymo institutą, 4.229 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kitam asmeniui priklausančio daikto teisėtas valdytojas, turintis reikalavimo teisę į daikto savininką, gali sulaikyti jo daiktą tol, kol bus patenkintas reikalavimas. Pagal minėto straipsnio 2 dalį sulaikymo teisė negali būti įgyvendinama, jeigu nėra suėjęs reikalavimo įvykdymo terminas.
18. Sulaikymo institutas gali būti taikomas ir rangos teisiniuose santykiuose, jeigu šalys dėl to susitaria. Vien tai, kad sulaikymo sutartinės sąlygos pagrindinis tikslas yra užtikrinti užsakovo nuostolių padengimą rangovo netinkamų prievolių vykdymo atveju, ypač rangovui nevykdant ar negalint vykdyti garantinių įsipareigojimų, nurodytų statybos rangos sutartyse, nesudaro prielaidų teigti, kad sulaikymas rangos teisiniuose santykiuose gali būti naudojamas išimtinai tik kaip rangovo garantinių įsipareigojimų užtikrinimo priemonė ir kad rangos sutarties šalių susitarimas šį mechanizmą taikyti kitų rangovo sutartinių prievolių užtikrinimui yra negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021).
19. Apeliantė UAB „Milsta“, iš esmės nekvestionuodama atsakovės UAB „Kaminta“ teisės sulaikyti 5 procentus sutarties vykdymo kainos, nagrinėjamoje byloje įrodinėjo, kad egzistavo visos sutarties 8.4 punkte nustatytos sąlygos, kurioms esant atsakovė UAB „Kaminta“ buvo įsipareigojusi jai sumokėti sulaikytą 5 procentų sumą. Pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su priešinga atsakovės pozicija, t. y. kad sąlygos visos sulaikytos sumos grąžinimui nebuvo susiklosčiusios, ieškinį atmetė. Apeliacinio skundo argumentai kitokios išvados dėl ginčo dalyko, nei padarė pirmosios instancijos teismas, nesuponuoja ir neteikia pagrindo šio ginčo išspręsti kitaip.
20. Kaip minėta pirmiau, šalys, sudarydamos 2019 m. birželio 27 d. statybos subrangos sutartį, kuria apeliantė įsipareigojo sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais atlikti objekto – (duomenys neskelbtini) nakvynės namų žemės sklype (duomenys neskelbtini), statybos darbus pagal atsakovės užsakymą, o atsakovė įsipareigojo priimti kokybiškai ir laiku atliktus darbus bei sumokėti už juos 150 850,93 Eur kainą sutartyje nustatyta tvarka ir terminais (sutarties 3.1, 4.1 punktai), ginčui aktualiame subrangos sutarties 5.2.14 punkte sulygo dėl galimybės sulaikyti mokėjimus subrangovei, kurių suma yra 5 procentai nuo darbų kainos (be PVM).
21. Pagal sutartį sulaikytos 5 procentų darbų kainos (be PVM) sumos išmokėjimas reglamentuotas sutarties 8.4 punkte, t. y. ši suma išmokama, kai įvyksta visos toliau nurodytos sąlygos: (i) pasirašytas statybos užbaigimo aktas ir perdavimo užsakovui aktas; (ii) subrangovė (apeliantė) pateikia sutarties 5.2.14 punkto sąlygas atitinkantį sutartyje numatytų garantinių įsipareigojimų įvykdymo garantinį arba laidavimo draudimo raštą. Jeigu garantinis arba laidavimo raštas nėra pateikiamas, genrangovas patvirtina mokėjimo atidėjimą patvirtinantį dokumentą, pagal kurį visą sulaikytą sumą genrangovas sumoka subrangovui tik pasibaigus pirmų 3 (trijų) metų statinio garantinio termino laikotarpiui po galutinio statybos darbų užbaigimo ir perdavimo užsakovui akto pasirašymo dienos.
22. Nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl atsakovės pareigos atsiskaityti su apeliante už atliktus darbus buvimo ar nebuvimo, priešingai, atsakovė tokios savo pareigos neginčija, tik teigia ją vykdanti sutartyje nurodytomis sąlygomis. Apeliantė apeliaciniame skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevertino svarbių bylos aplinkybių – tai, kad visi darbai ginčo objekte laikomi tinkamai užbaigtais ir objektui išduotas statybos užbaigimo aktas, nuo kurio išdavimo įstatymas sieja garantinio termino pradžią.
23. Galutinio darbų perdavimo akto pasirašymo tvarka ir sąlygos faktiškai yra aptartos sutarties 7.11 punkte. Kaip matyti iš sutarties 6.4 punkto nuostatų, darbai galutinai laikomi užbaigtais tik subrangovei (apeliantei) tinkamai ir pilnai atlikus visus sutartyje numatytus darbus ir tinkamai įvykdžius kitus savo įsipareigojimus, t. y. įforminti darbų priėmimo–perdavimo aktai, įforminta visa statybinė dokumentacija, ištaisyti šalių defektiniame akte užfiksuoti defektai, šalių pasirašytas statybos darbų užbaigimo ir perdavimo užsakovui aktas. Taigi, šalys visiškai aiškiai darbų pabaigą ir taikomą garantinį terminą yra susiejusios su darbų perdavimo momentu.
24. Teisėjų kolegijos vertinimu, šalys sutarties 5.2.14 punkte susitarė, kad sulaikytos sumos yra skirtos užtikrinti subrangovės (apeliantės) prievolių, susijusių su atliktų darbų kokybe, ir kitų jos prievolių, nustatytų sutartyje ar kylančių iš sutarties ar įstatymo, tinkamą vykdymą sutarties galiojimo ir garantijų laikotarpiu. Šiame sutarties punkte yra numatyta, kad tuo atveju, jeigu šia sutartimi subrangovė (apeliantė) įsipareigoja pateikti garantinio laikotarpio draudimą ar garantiją, siekiant gauti sulaikytas sumas, tačiau jos nepateikia, generalinė rangovė (atsakovė) turi teisę 5 procentus darbų kainos dydžio sumą sulaikyti iki sutartyje nustatyto termino, kurio pradžia skaičiuojama nuo baigiamojo akto pasirašymo dienos. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, garantijos ar draudimo pateikimo aplinkybė yra neatsiejamai susijusi su sulaikytų sumų išmokėjimo tvarkos parinkimu, kitaip tariant, bent vienos jų nepateikus, atsakovė privalo grąžinti sulaikytą sumą atitinkamais terminais.
25. Kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, byloje esantys duomenys leidžia įsitikinti, kad nei viena iš pirmiau aptartų sąlygų nėra įgyvendinta, t. y. sutarties šalys nėra pasirašiusios nei statybos darbų užbaigimo, nei perdavimo užsakovui aktų (sutarties 7.11 punktas), be to apeliantė pripažįsta ir faktinę aplinkybę, jog nėra pateikusi ir sutarties 5.2.14 punkto sąlygas atitinkančių sutartyje numatytų garantinių įsipareigojimų įvykdymo garantinio arba laidavimo draudimo raštų.
26. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog pareiga mokėti už atliktus darbus atsiranda pradėjus faktiškai naudotis darbais ir nėra siejama vien su dvišalio atliktų darbų perdavimo priėmimo akto pasirašymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-03-30 nutartis byloje Nr. 3K-3-2005; 2007-11-27 nutartis byloje Nr. 3K-3-484/2007). Taip pat ir aplinkybė, kad darbai atlikti su trūkumais, savaime nereiškia, jog jų nereikia apmokėti, kadangi užsakovas savo teises gali ginti reikalaudamas arba atitinkamai sumažinti atliktų darbų kainą, arba atlyginti nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-07-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2011).
27. Byloje pateiktas 2022 m. balandžio 5 d. baigiamasis darbų atlikimo aktas, kuris patvirtina, kad atliktų darbų rezultatas naudojamas pagal rangos sutartyje nustatytą paskirtį. Atsakovė neginčija fakto, kad nepaisant jos pretenzijose įvardintų ieškovės darbo trūkumų, kurie nei ieškovės, nei atsakovės nebuvo ištaisyti, užsakovas faktiškai gali ir naudojasi objektu pagal paskirtį. Tačiau ši, teisėjų kolegijos nustatyta, aplinkybė taip pat nėra pagrindu spręsti, kad ieškovė yra įgijusi teisę į sulaikytų sumų išmokėjimą.
28. Šios nutarties 21 punkte minėta, kad jeigu garantinis arba laidavimo raštas nėra pateikiamas, genrangovas patvirtina mokėjimo atidėjimą patvirtinantį dokumentą, pagal kurį visą sulaikytą sumą genrangovas sumoka subrangovui tik pasibaigus pirmų 3 (trijų) metų statinio garantinio termino laikotarpiui po galutinio statybos darbų užbaigimo ir perdavimo užsakovui akto pasirašymo dienos. Akivaizdu, kad rangovui ir užsakovui tik 2022 m. balandžio 5 d. sudarius baigiamąjį darbų atlikimo aktą, tiek sprendimo priėmimo, tiek ir apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo dienai, šalių sutarties 5.2.14 punkte nustatytas 3 (trijų) metų terminas, suteikiantis teisę gauti ieškovei sulaikytas atsakovės pinigines sumas, nėra suėjęs.
29. Vadovaujantis CK 6.694 straipsniu, užsakovas turi pareigą priimti rangovo perduodamus darbus, tačiau jeigu viena iš šalių atsisako pasirašyti darbų perdavimo–priėmimo aktą, jame daroma žyma apie atsisakymą pasirašyti ir aktą pasirašo kita šalis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad žymos apie atsisakymą pasirašyti nebuvimas negali būti vertinamas kaip kliūtis tokius aktus kvalifikuoti pasirašytais vienašališkai, tačiau užsakovas, nesutikdamas su vienašališkai rangovo pasirašytu aktu, turi teisę jį ginčyti, įrodinėdamas, kad pagrįstai atsisakė pasirašyti aktą. Be to, būtent šiame akte turi būti fiksuojami nustatyti darbų trūkumai, o jų nenurodymas akte reiškia trūkumų nekonstatavimą bei draudimą ateityje remtis trūkumų faktu (CK 6.662 straipsnio 2 dalis), išskyrus atvejus, jei tie trūkumai ar nukrypimai negalėjo būti nustatyti normaliai priimant darbą (paslėpti trūkumai) arba jei jie buvo rangovo tyčia paslėpti (CK 6.662 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2007).
30. Nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, kad apeliantė negalėjo įvykdyti sutartinių sąlygų – pateikti atsakovei draudimo kompanijos garantinio laikotarpio draudimo ar garantijos, nes atsakovė atsisakė pasirašyti galutinį atliktų darbų aktą, kurio pasirašymas, apeliantės teigimu, yra būtina sąlyga draudimo ar garantijos išdavimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie argumentai yra prieštaringi, nes paneigia pačios apeliantės teiginius, kad galutini darbų priėmimo aktą ieškovė pasirašė vienšališkai.
31. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą aptartų faktinių aplinkybių, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė neįrodė sąlygų, kurioms esant atsakovė įsipareigojo jai sumokėti visą sulaikytą sumą, viseto, todėl jos ieškinys pagrįstai buvo atmestas kaip neįrodytas. Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepime į jį nurodytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie neturi reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui.
32. Atsakovė (apeliantė) UAB „Kaminta“ apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš ieškovės jos (atsakovės) naudai yra priteista teisinės pagalbos išlaidos. Apeliantės teigimu, byla nagrinėta ilgiau nei 2,5 metų, byloje daug dokumentų, faktų, teismo posėdžių, konsultacijų, į nurodytą sumą yra įskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis, kuris sumokamas valstybei. Be pridėtinės vertės mokesčio patirtų išlaidų suma tesudaro 5 983 Eur., todėl priteista reali suma nėra jau tokios didelė. Apeliantės vertinimu, teismas neturėtų reguliuoti teisinių paslaugų rinkos kainų.
33. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis principas „pralaimėjęs moka“, užtikrinantis šalies, laimėjusios bylą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020 15 punktas). Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, bylinėjimosi išlaidos atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jų atlyginimą priteisiant iš antrosios šalies. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 93 straipsnio 1 dalies prasme proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, suprantama kaip šalis, kuriai sprendimas yra palankus, kuri laimėjo ginčą byloje (pavyzdžiui, ieškovas, kurio ieškinys patenkintas). Materialiojo teisinio pobūdžio ginčo išsprendimo rezultatas lemia procesinio teisinio pobūdžio reikalavimo pagrįstumą, t. y. laimėjusiai šaliai atlyginamos jos turėtos išlaidos, kurių ji turėjo siekdama apginti pažeistą teisę (CPK 270 straipsnio 5 dalies 3 punktas). Tokiai proceso šaliai pagal aptariamą teisės normą pralaimėjusioji šalis turi kompensuoti civilinių teisių gynybai išleistas lėšas – patirtas bylinėjimosi išlaidas. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑46‑687/2020 63 punktas; 2023 m. liepos 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑211-701/2023 126 punktas ir kt.). Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).
34. Sprendžiant dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo šaliai, turi būti atsižvelgiama tiek į bendrąsias bylinėjimosi išlaidų nustatymo taisykles, tiek ir į konkrečios jų rūšies – išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai atlyginti – dydžio nustatymo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022 48 punktas). Teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis teisės aktuose nustatytais kriterijais, protingumo, teisingumo principais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir nustatyti jų dydį, kad nebūtų nepagrįstai pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nurodytus rekomendacinius dydžius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-421/2022 38 punktas).
35. Remiantis Rekomendacijų dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) bylos sudėtingumą; 2) teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 3) ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 4) būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 5) ginčo sumos dydį; 6) teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 7) sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 8) šalių elgesį proceso metu; 9) advokato darbo laiko sąnaudas; 10) kitas svarbias aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad taikant Rekomendacijų dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio 2 punkte nurodytus kriterijus reikėtų vadovautis jų visuma ir nesant pakankamo pagrindo neišskirti kaip reikšmingų vieno ar keleto iš jų. Reikia įvertinti, kurie kriterijai gali būti pagrindas padidinti, o kurie – sumažinti priteisiamas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015). Taigi nurodyti kriterijai, esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtį bei pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį negu Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis ir nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022 50 punktas).
36. Kai byloje dalyvaujančio asmens prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, atsižvelgiant į bylinėjimosi išlaidų paskirstymui reikšmingų (individualių) nagrinėjamos bylos aplinkybių visumą, yra neprotingai didelis, teismas turi teisę jį sumažinti iki protingo dydžio. Taigi, ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų atlyginimo nepriteisia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-378/2020 38 punktas).
37. Sutiktina su ieškovės UAB „Milsta“ atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, jog atsakovė pateikė dokumentus ir prašė priteisti pilnas sumas, be kita ko, ir PVM, kas lemia, kad tenkinus tokį prašymą pridėtinės vertės mokestis būtų priteistas iš ieškovės, t. y. PVM bus sumokėtas atsakovei. Be to, pripažintina, kad byloje ginčas kilęs tik dėl sulaikytų sumų sumokėjimo, atsakovės rengti dokumentai, prašymai, bylos medžiagos analizė susijusi su ieškovės atliktų darbų defektais nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, kas sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui spręsti dėl atsakovei priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumažinimo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šalies gynybinė pozicija buvo pertekilinė, taip pat įvertinusi byloje keliamo klausimo sudėtingumą, advokato faktiškai sugaištą darbo laiką, sprendžia, kad atsakovės prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis už procesinių dokumentų parengimą, pasiruošimą teismo posėdžiams ir atstovavimą teisme pagrįstai buvo sumažinatas 50 procentų.
Dėl bylos procesinės baigties
38. Apibendrindamas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ištyrė ir įvertino visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialiosios teisės bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl ieškovės UAB „Milsta“ bei atsakovės UAB „Kaminta“ apeliaciniai skundai atmetami, o Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
39. Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, ieškovė ir atsakovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turėtų apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimų į apeliacinius skundus parengimą (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Atsakovė pateikė duomenis, kad bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundo parengimą apeliacinės instancijos teisme sudaro 968 Eur (reg. Nr. DOK-11310). Tuo tarpu ieškovė pateikti duomenys patvirtina, kad jos apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas sudaro 540 Eur (reg. Nr. DOK‑13950). Kadangi šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių (maksimali suma būtų 2 743,39 Eur (2023 m. IV ketvirtis: 2 110,30 Eur x 1,3), todėl, šalių apeliacinių skundų netenkinus, šios išlaidos, atlikus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, t. y. 448 Eur (968 Eur – 540 Eur), yra priteisiamos iš ieškovės atsakovės naudai.
40. Atsakovė UAB „Kaminta“ 2024 m. kovo 21 d. mokėjimo nurodymu Nr. 74 taip pat yra sumokėjusi 81 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą dėl sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų. Pažymėtina, kad reikalavimas peržiūrėti bylinėjimosi išlaidų priteisimą yra procesinis prašymas ir nevertinamas kaip materialinis ieškinio reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008). CPK 321 straipsnio 3 dalyje numatyta, kai apeliaciniu skundu skundžiama tik teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, toks apeliacinis skundas nagrinėjamas mutatis mutandis taikant atskirųjų skundų nagrinėjimo taisykles. CPK 80 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad už atskiruosius skundus žyminis mokestis nemokamas. Atsižvelgiant į nurodytą, atsakovei grąžinama jos už apeliacinį skundą sumokėtas 81 Eur žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5 dalis).
41. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažiau nei 8,00 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai nepriteisiamos.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kaminta“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Milsta“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 448,00 Eur (keturis šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme.
Grąžinti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kaminta“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), už apeliacinį skundą 2024 m. kovo 21 d. mokėjimo nurodymu Nr. 74 sumokėtą 81 Eur (aštuoniasdešimt vieną eurą 00 ct) žyminį mokestį, pavedant jį grąžinti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.