- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-13
- Bylos Nr.
- e2A-393-658/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-13-3-02313-2016-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nerijus Meilutis
- Atsakovas
- V. B.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „BnP Finance“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. B. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2985-543/2016 pagal ieškovės akcinės bendrovės „BnP Finance“ ieškinį atsakovei V. B. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Ginčas byloje kilęs dėl mokėjimo (pelno) palūkanų, kildinamų iš vartojimo teisinių santykių, dydžio mažinimo.
Šalies argumentai
Ieškovė AB „BnP Finance“ ieškiniu prašė teismo iš atsakovės priteisti 446,51 Eur negrąžintą kredito dalį, 203,97 Eur kredito mokestį, 4,45 Eur palūkanų kaip atlyginimą už naudojimąsi vartojimo kredito suma po kredito grąžinimo termino pasibaigimo iki kreipimosi į teismą dienos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakove 2014 m. spalio 31 d. sudarė vartojimo kredito išdavimo sutartį, kuria atsakovei buvo suteiktas 579,24 Eur vartojimo kreditas 36 mėn. terminui bei pagal kurią atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti 452,97 Eur kredito mokestį iki 2017 m. gruodžio 4 d. Atsakovė suteiktą 579,24 Eur vartojimo kreditą ir 452,97 Eur kredito mokestį turėjo grąžinti ieškovei trisdešimt šešiomis mėnesinėmis įmokomis, mokant po 28,67 Eur. Atsakovė nevykdė sutartinių įsipareigojimų, todėl ieškovė kreipėsi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo ir prašė teismo priteisti iš atsakovės susidariusią skolą, palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovė V. B. atsiliepimu su ieškiniu sutiko iš dalies, prašė atmesti ieškovės reikalavimą priteisti iš jos 203,97 Eur kredito mokesčio. Nurodė, kad pasirašydama kredito sutartį ji neturėjo realių galimybių įtakoti sutarties sąlygų, kadangi ieškovė, pasinaudodama savo dominuojančia padėtimi, nustatė atsakovei neprotingas 42,37 procentų metines palūkanas. Tokiu būdu atsakovei buvo dirbtinai sudaryta nepalanki situacija – arba pasirašo tokią kredito sutartį, kokią jai yra pateikusi ieškovė, arba jos nepasirašo ir kreditas nėra suteikiamas. Mano, kad vartojimo kredito sutarties specialiosios dalies nustatyta 42,37 proc. dydžio metinių palūkanų suma, kuri sudaro 452,97 Eur, yra aiškiai per didelė, todėl turėtų būti mažintina iki įstatyminės 5 proc. dydžio metinių palūkanų normos.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Alytaus rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš atsakovės V. B., ieškovei AB „BnP Finance“ 446,51 Eur negrąžintą kredito dalį, 203,97 Eur kredito mokestį, 4,45 Eur palūkanas kaip atlyginimą už naudojimąsi vartojimo kredito suma po kredito grąžinimo termino pasibaigimo iki kreipimosi į teismą dienos; iš viso 654,93 Eur; 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. birželio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 136,00 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismas sprendimą grindė šiais argumentais:
Atsakovė savo prievolės grąžinti gautą paskolą sutartyje nustatyta tvarka ir terminais neįvykdė. Duomenų apie tai, kad atsakovė gera valia atsiskaitė su ieškove, nėra.
Ginčas kilo dėl pelno (mokėjimo) palūkanų, kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis).
Šalių sutartis sudaryta laikantis sutarties laisvės principo (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Atsakovė, būdama tinkamai informuota apie procesą (visi procesiniai dokumentai, taip pat ir teismo šaukimai atsakovei įteikti asmeniškai), užėmė pasyvią poziciją, bei civiliniame procese galiojant rungimosi principui nereiškė priešieškinio dėl kreditavimo sutarčių sąlygų pakeitimo – teismui savo iniciatyva nebuvo pagrindo kištis į sutartinius šalių santykius modifikuojant sutartį.
Nors tarp šalių sudaryta vartojimo kredito sutartis ir atsakovė, kaip vartotoja, yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau minėta aplinkybė nėra pagrindas mažinti sutartyje numatytas palūkanas. Ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo.
Bendra vartojimo kredito kainos metinė norma atitinka Vartojimo kredito įstatymo reikalavimus, todėl, nesant kitų argumentų, patvirtinančių jos nepagrįstumą, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad vartojimo kredito sutartyje įtvirtinta esminė šalių nelygybė (CK 6.228 straipsnis) ir mažinti šalių sutartyje nustatytą pelno (mokėjimo) palūkanų normą.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Patikslintu apeliaciniu skundu atsakovė V. B. prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimo dalį dėl kredito mokesčio priteisimo ir priimti naują sprendimą civilinėje byloje. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pasirašant kredito sutartį atsakovė neturėjo realių galimybių įtakoti sutarties sąlygų, kadangi ieškovė, pasinaudodama savo dominuojančia padėtimi, nustatė atsakovei neprotingas 42,37 procentų metines palūkanas. Atsakovė kredito sutartį pasirašė pagal ieškovės padiktuotas sąlygas. Ieškovė pasielgė nesąžiningai, pažeisdama protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principus.
Ieškovės paskaičiuoti realiai patirti nuostoliai sudaro 452,97 Eur. Jie paskaičiuoti taikant 42,37 procentų metinių palūkanų normą. Atsakovė mano, kad tokia palūkanų norma prieštarauja CK 1.5 straipsnio nuostatoms, nes palūkanoms mutatis mutandis taikytinos CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies normos, leidžiančios teismui mažinti akivaizdžiai per dideles netesybas, todėl teismas turi teisę sumažinti ir šalių susitarimu nustatytas palūkanas, kurios yra neprotingai didelės ir pažeidžia sąžiningumo ir teisingumo principus.
Nustatant palūkanas šalių susitarimu, išlieka grėsmė, kad ekonomiškai stipresnė šalis gali siekti nesąžiningai pasinaudoti savo pranašesne padėtimi ir nustatyti neprotingai dideles palūkanas. Vartojimo kredito sutartis tarp šalių sudaryta prisijungimo būdu, dėl ko atsakovės galimybės derėtis dėl sutarties sąlygų buvo ribotos. Siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies – vartotojo teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas, nes vartotojas yra priverstas priimti jam siūlomas sutarties sąlygas. Be to, vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva ir nesant konkretaus šio asmens pareikšto reikalavimo, nes tokios kategorijos bylose teismas yra aktyvus.
Atsiliepimas
Ieškovė AB „BnP Finance“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Vartojimo kredito sutartis buvo sudaryta ieškovei ir atsakovei vadovaujantis sutarties laisvės principu susitarus dėl atitinkamo sandorio sąlygų ir gera valia sandorį pasirašius. Nėra jokių faktų, rodančių sąžiningumo ir teisėtumo principų pažeidimus sudarant vartojimo kredito sutartį, ir atsakovė tokių įrodymų nepateikė. Nebuvo ir nėra imperatyvių įstatymų normų, viešosios tvarkos institutų ar geros moralės principų, kurie draustų ieškovei ir atsakovei susitarus dėl sąlygų sudaryti ir vykdyti vartojimo kredito sutartį. Atsakovė sudarė vartojimo kredito sutartį ir pretenzijų dėl šio sandorio sąlygų ieškovei nei jo sudarymo metu, nei per protingą terminą nereiškė. Vartojimo kredito sutartį atsakovė sudarė laisva valia ir atitinkamas sandoris atitiko jos interesus. Atsakovė naudojosi pagal vartojimo kredito sutartį išduotu kreditu ir kurį laiką šią sutartį vykdė. Atsakovės požiūrio į vartojimo kredito sutartį ir jos sąlygas pasikeitimas (sandorio sąlygų vertinimo pasikeitimas) praėjus metams nuo sandorio sudarymo nėra ir negali būti pakankamas pagrindas ieškovės ieškinio reikalavimų mažinimui.
Atsakovė turėjo galimybę susipažinti su vartojimo kredito sutarties sąlygomis ir su jomis sutiko. Atlikdama mokėjimus ieškovei pagal vartojimo kredito sutartį, atsakovė kartu šiais veiksmais patvirtino vartojimo kredito sutarties sąlygas. Tai reiškia, kad atsakovę tenkino vartojimo kredito sąlygos, ji jų nesiekė keisti ir neginčijo.
Kredito davėjas su kredito gavėju pasirašydami kredito sutartį susitarė, kokio dydžio palūkanų norma bus taikoma, su tokiu palūkanų dydžiu sudarydamas kredito sutartį kredito gavėjas susipažino ir savo parašu patvirtino, kad su ja sutinka. Tai nesudaro pagrindo spręsti, kad vartojimo kredito sutartimi nustatytos palūkanos yra per didelės ir prieštaraujančios sąžiningumo ir protingumo principams.
Atsakovė netinkamai kvalifikavo teisinį santykį tarp šalių sudarius vartojimo kredito sutartį. Remiantis sudarytos vartojimo kredito sutarties 3.1. punktu, vartojimo kredito gavėjas įsipareigoja padengti suteiktą vartojimo kreditą ir vartojimo kredito mokestį pagal paskaičiuotą metinę palūkanų normą laiku ir numatytais terminais.
Šalys, sudarydamos vartojimo kredito sutartį, iš anksto aptarė prievolės nevykdymo padarinius, numatydamos kompensuojamųjų palūkanų skaičiavimą, taikant sutartyje numatytą metinę palūkanų normą. Atsižvelgiant į tai, ieškovė įgijo teisę reikalauti priteisti sutartyje numatytas kompensuojamąsias palūkanas nepriklausomai nuo atsakovės kaltės, neįrodinėjant jų dydžio.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą toliau nagrinėja tik apeliaciniu skundu apibrėžtose ribose.
Pagal CK 6.870 straipsnį, paskolos gavėjas turi pareigą grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu.
Palūkanos, kaip mokestis už skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų, kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma, mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-695/2016; 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-275-248/2015). Toks aiškinimas atitinka ir mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi.
Nagrinėjamu atveju vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 1.17 punktu šalys susitarė, kad už naudojimąsi vartojimo kreditu vartojimo kredito gavėjas turi mokėti fiksuotas palūkanas, kurių procentinė išraiška yra nurodyta vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose. Palūkanos skaičiuojamos nuo vartojimo kredito suteikimo vartojimo kredito gavėjui dienos iki dienos, kada visas vartojimo kreditas yra faktiškai grąžinamas vartojimo kredito davėjui. Sutarties specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos (vartojimo kredito mokestis) yra išdėstytos mokėjimo grafike. Vartojimo kredito sutarties 6.1 ir 8.6 punktais šalys, aptardamos atvejus, kada kreditas ar jo dalis negrąžinami arba sutartis nutraukiama, iš esmės pakartojo pirmiau aptartą nuostatą, kad iki visiško kredito grąžinimo kredito gavėjas įsipareigoja mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas, nustatytos specialiosiose sąlygose. Taigi šios palūkanos, kaip jau nustatyta, yra mokėjimo funkciją atliekančios (pelno) palūkanos, kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais. Šiuo atveju vartojimo kredito sutartimi ieškovė atsakovei suteikė kreditą, o atsakovė įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka grąžinti kreditą bei mokėti palūkanas, kitas sutartyje numatytas sumas ieškovės naudai. Iš nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad šalys, įgyvendindamos sutarties laisvės principą, palūkanų dydį ir mokėjimo tvarką nustatė savo susitarimu (CK 6.872 straipsnio 1 dalis), kadangi dėl vartojimo kredito sąlygų ir mokėjimo grafiko atsakovė išreiškė raštišką sutikimą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs ir tai, kad šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.). Pažymėtina, kad CK 6.228 straipsnio 1 dalyje šaliai suteikta teisė atsisakyti sutarties arba atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Vadovaujantis nustatytu teisiniu reglamentavimu, teismas turi teisę išnagrinėti sutarties sąlygą ir ją atitinkamai pakeisti CK 6.228 straipsnio pagrindu tik esant šalies prašymui, jai įrodinėjant šios materialiosios teisės normos taikymo pagrindus konkrečiu atveju. Be to, CK 6.223 straipsnio 3 dalyje nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų dėl sutarties pakeitimo nagrinėjimo tvarka. Suinteresuota pakeisti sutartį šalis pirmiausia su siūlymu keisti sutartį turi kreiptis į kitą šalį. Tik šiai atsisakius keisti sutartį ar neatsakius į tokį siūlymą, suinteresuota šalis įgyja teisę kreiptis į teismą ir pateikti ieškinį dėl sutarties pakeitimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014-06-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2014).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalių pasirašytoje vartojimo kredito sutartyje nurodyta kredito suma, metinė palūkanų norma. Esant nurodytoms šioms sąlygoms, vartotojui buvo leidžiama apsispręsti dėl tikslingumo sudaryti ginčo sutartį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovė, būdama tinkamai informuota apie procesą, užėmė pasyvią poziciją, bei civiliniame procese galiojant rungimosi principui nereiškė priešieškinio dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo, dėl to teismui savo iniciatyva iš esmės nebuvo pagrindo kištis į sutartinius šalių santykius modifikuojant sutartį.
Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnyje (įstatymo redakcija galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.) nustatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta prezumpcija, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų.
Nagrinėjimu atveju, kaip jau minėta, ieškovė atsakovei suteikė 579,24 Eur vartojimo kreditą, kurį atsakovė įsipareigojo grąžinti ir kartu sumokėti 452,97 Eur kredito mokestį. Vartojimo kredito sutarties specialiojoje dalyje taip pat nurodyta metinė palūkanų norma – 42,37 procentų kredito sumos. Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sutarties sąlygų 1.11 punkte numatyta, kad bendra vartojimo kredito kainos metinė norma yra apskaičiuojama ir nurodoma specialiosiose sutarties sąlygose. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog vartojimo kredito sutartyje numatytas kredito mokestis (palūkanos) 42,37 procentų neviršija Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje numatytos vartojimo kredito kainos metinės normos (200 procentų), todėl nėra pagrindo prašomas priteisti palūkanas pripažinti neprotingai didelėmis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos sutarties nuostatos nesukuria esminės šalių nelygybės ir nesuteikia pernelyg didelio pranašumo ieškovei.
Spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Atsakovė, pasirašydama kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą. Be to, atsakovė atlikdama mokėjimus pagal vartojimo kredito sutartį, šiais veiksmais patvirtino vartojimo kredito sutarties sąlygas. Pažymėtina, kad smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu atsakovė, prisiėmusi sutartinę prievolę, kredito sumos negrąžino, todėl nuo negrąžintos kredito sumos turi pareigą mokėti pelno palūkanas.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aplinkybė, jog atsakovė yra vartotoja savaime nėra pagrindas mažinti sutartyje numatytas palūkanas. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga skiriama siekiant išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant išlaikyti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).
Iš byloje esančios vartojimo kredito sutarties matyti, kad sutartyje nurodyta kredito suma litais ir eurais, metinė palūkanų norma – 42,37 procentų kredito sumos, kredito mokestis (palūkanos) – 452,97 Eur, kredito išmokėjimo tvarka. Be to, sutartyje išdėstytas kredito grąžinimo mokėjimo grafikas, kuriame detaliai nurodyta, kokia mokama suma sudaro grąžinamą kreditą, palūkanas, kokią sumą iš viso atsakovė privalo mokėti kiekvieną mėnesį. Apibendrinant konstatuojama, jog esant nurodytoms bylos aplinkybėms, vartojimo kredito sutartis buvo informatyvi, aiški, trumpa ir lengvai suprantama vartotojui, net ir neturinčiam patirties šioje srityje. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, kad, būdama stipresnioji paskolos sutartinių santykių šalis, ieškovė piktnaudžiavo savo padėtimi.
Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.