Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės P. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1618-614/2018 pagal ieškovės ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „SNORAS“ dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, pripažįstant pagal sutartį sumokėtas sumas lėšomis banko sąskaitoje, byloje dalyvaujantis trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir - CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), todėl bylą nagrinėja laikydamasi apeliacinio skundo ribų.

3. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kelia klausimą dėl įrodymų bei teismų praktikos, kuria remiantis teismas atmetė jos ieškinio reikalavimus, pakankamumo bei aktualumo, todėl teisėjų kolegija visų pirma vertina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ir vertinti kartu su kita bylos medžiaga apeliantės pateiktą Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. priimtą nutartį.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

4. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė ir prašo priimti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-231-464/2018. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti nurodytą nutartį ir taip apribojo jos teises teikti įrodymus bei pažeidė rungimosi civiliniame procese principą.

5. CPK normos nustato, kad naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė, o jos taikymo sąlygos apibrėžtos CPK 314 straipsnyje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 26 punktas).

6. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-163-219/2019, 51 punktas).

7. Spręsdama prašymą priimti naujus įrodymus, be nurodyto teisinio reglamentavimo bei jo taikymo praktikoje sąlygų, teisėjų kolegija taip pat turi įvertinti, ar prašomi priimti įrodymai atitinka įrodymų sąsajumo taisyklę. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-687/2017).

8. Nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, sprendžiamas sandorio negaliojimo CK 1.91 straipsnyje įtvirtintu pagrindu, klausimas, kuriam įvertinti be kitų aplinkybių svarbu nustatyti, kaip formavosi ieškinį pareiškusios sandorio šalies (apgautosios) valia dėl sandorio sudarymo ir ar ją įtakojo kitos sandorio šalies nesąžiningi veiksmai (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018 38 punktą), todėl ir į bylą šalių teikiami įrodymai turi būti orientuoti į nurodytos informacijos atskleidimą. Apeliantės teigimu, prašoma priimti nutartis yra svarbi tuo, kad joje atsakovė pateikia nagrinėjamoje byloje priešingą poziciją dėl aplinkybių, lėmusių banko bankrotą ir pripažino, kad banko nemokumą lėmė akcininkų neteisėti veiksmai – banko kapitalo pervedimas į akcininkų lengvatinių mokesčių (ofšorines) sąskaitas. Kaip išaiškinta, įrodymai konkrečioje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, prašomoje priimti nutartyje aplinkybės, turinčios reikšmės šioje byloje kilusių klausimų nagrinėjimui nebuvo nustatinėjamos, kadangi prašoma pridėti prie bylos medžiagos nutartimi šalių ginčas iš esmės nebuvo sprendžiamas, teismas pasisakė tik dėl Lietuvos Respublikos jurisdikcijos nagrinėti kilusį ginčą ir jokios faktinės aplinkybės, susijusios su nagrinėjama byla, šiame procesiniame sprendime nėra konstatuotos.

9. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė siekia pridėti aptartą teismo nutartį prie bylos dėl joje aptartų, atsakovės procesiniuose dokumentuose išsakytų teiginių, kurie, anot apeliantės, patvirtintų jos šioje byloje siekiamą įrodyti aplinkybę, kad bankas, nepaisant jam Lietuvos banko valdybos nustatytų veiklos ribojimų, sudarė sandorius su akcininkais, kas lėmė įmonės nemokumą, t. y. ieškovė siekia, kad kitoje byloje atsakovės išsakyti argumentai šioje byloje būtų įvertinti kaip faktai, patvirtinantys ieškovės teiginius. Tokia ieškovės pozicija nėra teisiškai pagrįsta.

10. Faktinių aplinkybių nustatinėjimo civilinėse bylose procesas pagrįstas dar romėnų teisėje suformuluotu principu „ko nėra bylose, to nėra ir pasaulyje“ (lot. quod non esti in actis, non esti in mundo). Atsižvelgiant į tai, byloje jokia forma nėra tiriami proceso dalyvių teiginiai, išsakyti remiantis vien tik jų subjektyviais teoriniais svarstymais. Byloje dalyvaujančių asmenų, suinteresuotų fakto nustatymu, nuomonė dėl kitos šalies išreikšto fakto pripažinimo, kai tai nepadaryta aiškiai, teismo negali būti identifikuota kaip fakto pripažinimas, todėl nėra pagrindas teismui CPK 187 straipsnyje nustatyta tvarka faktą laikyti pripažintu. Papildomai pažymėtina, kad civilinių bylų įrodinėjimo procese šalių nuomonės neturi reikšmės nustatant faktus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011, ir joje nurodytą teismo praktiką). Pagal nuosekliai formuojamą kasacinio teismo praktiką fakto pripažinimą galima konstatuoti, jei yra šios sąlygos: šalis žodžiu teismo posėdyje ar raštu procesiniame dokumente aiškiai išreiškė valią pripažinti faktą; šalis aiškiai apibrėžė pripažįstamą faktą; teismas nustato, kad tokio valios išreiškimo nelėmė apgaulė, smurtas, grasinimai, suklydimas ar siekimas nuslėpti tiesą; teismas nustato, kad pripažinimas atitinka kitus bylos duomenis; įstatyme nekonkretizuota, kokia forma fakto pripažinimas turi būti pareikštas, tačiau turi būti aišku, kad šalis siekia pripažinti faktus, kuriais kita proceso šalis grindžia savo poziciją byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2014).

11. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas sąlygas, fakto pripažinimu nelaikytinos vienos šalies teiginių interpretacijos, suformuluotos kitos šalies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-397/2014). Remiantis išdėstytais argumentais, teismas faktų pripažinimu nelaiko ir šioje byloje atsakovės kitoje byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose pateiktų subjektyvių vertinimų dėl ginčo situacijos. Atkreiptinas dėmesys, jog siekiamoje pridėti prie bylos nutartyje perteikta atsakovės kitoje byloje išdėstytos poezijos argumentų esmė, susijusi tik su tarptautinės jurisdikcijos vertinimu, o ne su šioje byloje nagrinėjamo ginčo esme. Toks kitoje byloje atsakovės pateiktos pozicijos vertinimas negali būti laikomas susijusiu su šioje byloje nustatinėtinais faktais dėl sandorio negaliojimo CK 1.91 straipsnio pagrindu. Kadangi apeliantės prašoma priimti nutartis nepatvirtintų kokybiškai naujų faktinių duomenų, kurie galėtų turėti įtakos šioje byloje kilusio ginčo išsprendimui, tai nesudaro pagrindo taikyti CPK 314 straipsnyje aptartą išimtį, todėl teisėjų kolegija netenkina apeliantės prašymo priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme.

12. Teisėjų kolegija taip pat mano, jog pirmosios instancijos teismo atsisakymas priimti aptartą nutartį yra pagrįstas, nors pagrindą nepriimti apeliantės teikiamo įrodymo sudarė ne ta aplinkybė, kad bylos medžiaga pripažinta nevieša, o tai, jog prašomoje priimti nutartyje nėra nustatyti bylai aktualūs faktai ar sprendžiami nagrinėjamai bylai svarbūs teisiniai klausimai, t. y. įrodymas neatitinka bendrųjų įrodymų leistinumo ir sąsajumo reikalavimų.

13. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantės argumentu, jog pirmosios instancijos teismui atsisakius priimti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartį, buvo apribotos jos procesinės teisės teikti įrodymus, kadangi susipažinus su bylos medžiaga laikytina, jog byloje esančių įrodymų visuma buvo pakankama teisingam ginčo klausimui įvertinti, apeliantė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu turėjo ir naudojosi teise teikti, jos manymu, ieškinio faktines aplinkybes pagrindžiančius reikšmingus įrodymus.

14. Atsakovė BAB bankas „SNORAS“ kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą taip pat pateikė į bylą naują įrodymą – 2016 m. lapkričio 14 d. straipsnį tinklalapyje www.delfi.lt.

15. Minėta, kad CPK 314 straipsnyje įtvirtintas ribojimas nėra absoliutus. Pirmiausia jis (ribojimas) yra nukreiptas prieš nesąžiningus proceso dalyvius, piktnaudžiaujančius procesu ir nesilaikančius CPK 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pareigos rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu bei teikti teismui savo reikalavimus ir atsikirtimus pagrindžiančius įrodymus ir argumentus rūpestingai ir laiku. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016 52 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikto naujo įrodymo turinį, tai, kad įrodymas yra susijęs su aktualių ginčui aplinkybių, kurias ieškovė nurodė dar ieškinyje, o vėliau – apeliaciniame skunde pateikė nuorodą į atsakovės pateiktą straipsnį (ieškovės apeliacinio skundo 3.3 punktas), nustatymu, bei tai, kad šio įrodymo priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo (bylos šalims įrodymo turinys, akivaizdu, yra žinomas; aplinkybės, kurias jis pagrindžia nurodytos pačiame pirmame bylos procesiniame dokumente – ieškinyje), priima atsakovės kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktą naują įrodymą ir jį vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.91 straipsnį

17. Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant sandorių negaliojimo dėl apgaulės klausimus, išaiškinta, kad apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti sandorio šalies, kuri teigia buvusi apgauta, valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo arba atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-515/2019 ir joje nurodyta teismo praktika).

18. Byloje, kaip minėta, ieškovė siekė įrodyti, kad apgaulė, lemianti ginčijamo sandorio negaliojimą, jos atžvilgiu pasireiškė ne tik esminių aplinkybių nutylėjimu Prospekte, bet ir aktyviais atsakovės veiksmais, nes jos darbuotojai teikė informaciją, kad atsakovės finansinė būklė gera, kad jai netaikomi jokie apribojimai, kad su investuotojų lėšomis elgiamasi apdairiai.

19. Remiantis pirmiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, bei vadovaujantis ieškovės argumentais dėl jos atžvilgiu pasireiškusios apgaulės, teisėjų kolegija vertina ne tik atsakovės, bet ir ieškovės veiksmus sudarant sandorį, jos elgesį tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo, siekiant išsiaiškinti jos valios formavimosi procesą ir tai, ar sudarytas sandoris turi valios trūkumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018, 39 punktas).

20. Sprendžiant dėl apeliantės argumentų, kuriais teigiama, kad atsakovė nuslėpė (neatskleidė) esminę informaciją, turėjusią lemiamą reikšmę priimti sprendimą sudaryti ginčiją sandorį, šiuo atveju būtina įvertinti, ar atsakovė laikėsi jai Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkos įstatymu nustatytos pareigos atskleisti informaciją apie ginčo sandorius (22 straipsnis), bei ar ieškovės teigimu, atsakovės neatskleista informacija buvo, ar būtų buvusi, esminė, ieškovei priimant sprendimą sudaryti sandorį.

21. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ginčo dėl to, kad ieškovei tiek pasirašant su banku Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, tiek ir ginčijamą obligacijų įsigijimo sutartį atsakovės darbuotojai supažindino ieškovę su sudaromomis sutartimis ir jas lydinčiąja medžiaga (tarp jų ir Prospektu) nebuvo (tai ieškovė patvirtino ieškinyje, 2.1.1. punktas). Apeliantė siekia įrodyti tai, kad atsakovė, patvirtindama Prospektą, jame nenurodė esminės informacijos apie tai, kad Lietuvos banko valdyba 2011 m. sausio 18 d. priėmė nutarimą Nr. 03-2 dėl raštiškų nurodymų davimo, individualaus banko veiklos riziką ribojančio normatyvinio dydžio ir papildomų banko veiklos rizikos ribojimo reikalavimų nustatymo AB bankui „SNORAS“.

22. Vertinant šių argumentų pagrįstumą svarbu išsiaiškinti, ar apie pareiškėjos nurodomo Nutarimo priėmimą turėjo būti pažymėta prospekte. VPĮ 2 straipsnio 36 punktas nustato, kad prospektas yra investuotojams ir visuomenei skirtas dokumentas, kuriame pateikiama pagrindinė informacija apie emitentą ir jo viešai siūlomus arba į prekybą reguliuojamoje rinkoje įtraukiamus vertybinius popierius. VPĮ 6 straipsnio 1 dalis nustato, jog prospekte pateikiama informacija apie emitentą ir jo vertybinius popierius, kurie bus viešai siūlomi arba įtraukiami į prekybą reguliuojamoje rinkoje. Prospekte turi būti pateikta visa informacija, kuri, atsižvelgiant į konkretaus emitento ir jo išleistų vertybinių popierių, kurie bus viešai siūlomi arba įtraukiami į prekybą reguliuojamoje rinkoje, ypatumus, yra būtina, kad investuotojai, remdamiesi šia informacija, galėtų teisingai įvertinti emitento ir kiekvieno garanto turtą ir įsipareigojimus, finansinę būklę, pelną ir nuostolius, veiklos perspektyvas, taip pat šių vertybinių popierių suteikiamas teises. To paties įstatymo 2 straipsnio 10 dalis apibrėžia esminį įvykį kaip su emitentu susijusį ir jam žinomą ar privalomą žinoti įvykį, informacijos apie kurį atskleidimas gali turėti didelį poveikį jo išleistų vertybinių popierių rinkos kainai.

23. Ginčui aktualaus Lietuvos banko Nutarimo preambulėje (t. 1, b. l. 11) konstatuojama, jog atsakovės atžvilgiu priemonių imamasi dėl nustatytų teisės aktų pažeidimų ir banko veiklos trūkumų, bet ne dėl to, kad banko veikla kelia grėsmę banko veiklos stabilumui ir patikimumui, tai reiškia, kad Nutarimo priėmimo metu valstybės priežiūros institucija neįžvelgė pagrindo konstatuoti, kad AB banko „SNORAS“ veikla yra nepatikima. Atitinkamai, nėra pagrindo pripažinti, kad informacijos apie Lietuvos banko privalomus nurodymus ir reikalavimus neįtraukimas į prospektą neatitiko VPĮ 6 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų. Šią išvadą pagrindžia ir aplinkybė, kad panašaus pobūdžio nurodymai AB banko „SNORAS“ atžvilgiu buvo teikiami ir anksčiau (pavyzdžiui, 2004 m. rugsėjo 2 d., 2005 m. birželio 30 d., 2006 m. rugsėjo 7 d., 2007 m. lapkričio 8 d., 2008 m. rugsėjo 4 d., 2009 m. rugsėjo 30 d., 2011 m. sausio 20 d.) (t. 1, b. l. 137-143) ir byloje nėra duomenų, kad jie būtų pripažinti esminiais įvykiais VPĮ 2 straipsnio 10 dalies prasme.

24. Apeliacinio teismo vertinimu, apeliantės skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovei informacija apie Lietuvos banko valdybos 2011 m. sausio 18 d. Nutarimą buvo viešai prieinama, taip pat nėra pagrįstas. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad Nutarimo turinys buvo atskleistas ir turėjo būti žinomas ieškovei: Lietuvos banko tinklalapyje 2011 sausio 18 dieną buvo paskelbtas pranešimas „Dėl akcinės bendrovės banko „SNORAS“ inspektavimo rezultatų ir priežiūrinio tikrinimo ir vertinimo rezultatų“, kuriuo Lietuvos bankas informavo, jog griežtai įvertino inspektavimo metu nustatytus banko veiklos trūkumus, padarytus teisės aktų pažeidimus, išsakė tam tikrus nurodymus, kurių vykdymas leistų daugiau riboti banko veiklos riziką, nustatė tam tikrus reikalavimus dėl banko kapitalo (t. 1, b. l. 137). Be to, atsakovė apie Lietuvos banko atlikto inspektavimo rezultatus informavo komisiją, kuri VPĮ nustatyta tvarka 2011 m. sausio 20 d. šią informaciją paskelbė Centrinėje reglamentuojamos informacijos bazėje (t. 1, b. l. 144).

25. Pranešimai apie AB banko „SNORAS“ inspektavimo metu nustatytų veiklos trūkumų įvertinimą Lietuvos banko valdyboje 2011 m. sausio 18 d. paskelbti visuomenės informavimo priemonėse tarp jų ir tinklalapyje www.delfi.lt (t. y. tinklalapis, paskelbęs ir 2016 m. lapkričio 14 d. straipsnį, remiantis kuriuo ieškovė įrodinėja tik 2016 m. lapkričio 14 d. sužinojusi apie Lietuvos banko valdybos 2011 m. sausio 18 d. nutarimą), todėl, jeigu ieškovei iš tiesų buvo svarbi banko (atsakovės) veikla (jos trūkumai, taikomi ribojimai), su šia informacija ji galėjo susipažinti dar iki ginčo sandorio sudarymo – galimybę naudotis internetu patvirtina ieškovės paaiškinimai byloje apie atitinkamos informacijos sužinojimą iš interneto tinklapyje paskelbtos informacijos. Be to, ieškovė ieškinyje pripažino, kad iki ginčijamų sandorių sudarymo girdėjo informaciją apie tai, kad atsakovė ne pirmą kartą sulaukia tarptautinio pripažinimo kaip geriausias bankas Lietuvoje (ieškinio 2.1.3. punktas), todėl darytina išvada, jog ieškovė sekė viešai skelbiamą informaciją apie atsakovę, todėl jai turėjo būti žinoma ir apie kitus viešus pranešimus.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad informacija apie atsakovės veiklos trūkumus ir atitinkamus ribojimus buvo viešai prieinama iki apeliantei sudarant ginčijamą sandorį. Be to, kaip nurodė trečiasis asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą, pačiame prospekte nurodyta, jog informacija apie atsakovės esminius įvykius pateikta NASDAQ OMX Vilnius vertybinių popierių biržai, informacijos atskleidimo ir platinimo sistemai „GlobeNewswire“ bei skelbiama interneto puslapiuose www.snoras.lt ir www.crib.lt (t. 1, b. l. 124). Šios aplinkybės paneigia apeliantės teiginius, kad informaciją apie Lietuvos banko nutarimu nustatytus veiklos trūkumus atsakovė slėpė ir jų neatskleidė apeliantei, tokiu būdu ją apgaudama.

27. Sprendžiant dėl Lietuvos banko valdybos 2011 m. sausio 18 d. Nutarimo reikšmės ieškovės valios formavimuisi, taip pat svarbu įvertinti, ar, ieškovės teigimu, nutylėta informacija apie priimtą Nutarimą, būtų turėjusi esminę įtaką ieškovei apsisprendžiant dėl sandorio sudarymo.

28. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog ieškovė neįrodė, kad jos valios formavimuisi galimai nutylėta informacija apie banko veiklos trūkumus, paminėtus Nutarime ir nepublikuotus prospekte, turėjo įtakos, nes, teismo nuomone, ieškovė neįrodė, kad prospekto turinys jai buvo esminis priimant sprendimą įsigyti obligacijų. Šią išvadą teismas priėmė įvertinęs ir aplinkybę, kad ieškovė nepasinaudojo galimybe duoti paaiškinimus dėl savo valios susiformavimo teismo posėdžio metu.

29. Apeliantė su šia teismo išvada nesutinka ir teigia, kad teismas nebuvo pripažinęs ieškovės dalyvavimo posėdyje būtinu, todėl laikytina, kad teismui pakako duomenų įvertinti ieškovės valios formavimosi aplinkybes.

30. Kaip buvo pažymėta (nutarties 39 punktas), bylose, kuriose keliamas reikalavimas pripažinti sandorį negaliojančiu dėl apgaulės, yra itin reikšmingi ieškovo veiksmai, turi būti tiriamas bei vertinamas jo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo, siekiant išsiaiškinti jo valios formavimosi procesą ir tai, ar sudarytas sandoris turi valios trūkumų. Todėl, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į šioje byloje nustatinėtinas aplinkybes, įvertinęs, jog būtent ieškovė turėjo pareigą įrodyti aplinkybę, kad prospekte pateikta informacija buvo nepakankama ir kad būtent konkrečios informacijos trūkumas nulėmė jos sprendimą sudaryti ginčo sandorį, pagrįstai vertino ieškovės pasirinktą procesinę taktiką nedalyvauti teismo posėdyje, kaip apsunkinančią teismo galimybes išanalizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, ir todėl keliančią abejonių dėl ieškovės argumentų patikimumo. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės.

31. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pagrindinis ieškinio netenkinimo argumentas buvo ne tas, kad ieškovė tinkamai nesusipažino su informacija, bet kad ja apskritai nesidomėjo. Apeliaciniame skunde nepateikta argumentų, kokia konkrečiai informacija prospekte nutylėta (išskyrus informaciją apie nutarimą) ir kodėl ji buvo esminė priimant sprendimus dėl ginčo sandorio. Taigi spręstina, kad apeliantei neatvykus į teismo posėdį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino jos paaiškinimus dėl valios sudaryti ginčijamą sandorį formavimosi aplinkybių kaip nepatikimus. Todėl pritartina, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apeliantės procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes ir argumentus, pagrįstai sprendė, kad juose nėra nurodyta aplinkybių, kada apeliantė susipažino su visomis prospekto sąlygomis ir kaip ji jas suprato. Kaip minėta apeliantė nepasinaudojo jai įstatymo suteikta procesine teise įrodinėti byloje ginčijamos sutarties negaliojimą savo paaiškinimais, duotais teismo posėdžio metu, nors tokio pobūdžio bylose ši įrodinėjimo priemonė yra itin svarbi ir reikšminga.

32. Be to, sprendžiant dėl ieškovės (apeliantės) reikalavimo pagrįstumo svarbu ir tai, jog į teismą ieškovė kreipėsi ne iš karto, tik nustačius atsakovės mokumo problemas, o praėjus penkeriems metams po bankroto bylos jai iškėlimo, nors byloje pateiktais duomenimis ieškovė apie bankroto bylos iškėlimą atsakovei žinojo vėliausiai 2012 m. pradžioje – ieškovė 2012 m. sausio 3 d. pasirašė AB banko „SNORAS“ kreditorių reikalavimų pateikimo formą (b. l. 158). Teisėjų kolegijos vertinimu, jeigu, kaip teigia ieškovė, informacija Prospekte turėjo lemiamą reikšmę jos valios sudaryti ginčijamą sandorį formavimuisi, ieškovė, vos tik iškėlus atsakovei bankroto bylą, galėjo įtarti dar ginčo sutarties sudarymo metu buvus tam tikras, su atsakovės veikla susijusias, aplinkybes, bei domėtis ir nesunkiai (viešojoje erdvėje) sužinoti deklaruojamas kaip reikšmingas jai, tačiau, jos teigimu, banko nuslėptas aplinkybes apie banko veiklą. Tačiau, kaip teisingai skundžiamame sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas, akivaizdu, jog Prospekte nurodyta informacija, nepriklausomai nuo joje pateiktos informacijos, neturėjo lemiamos reikšmės ieškovės valios sudaryti ginčijamą sandorį formavimuisi.

33. Ieškovė (apeliantė), įrodinėdama atsakovės apgaulę, papildomai nurodė, kad atsakovės darbuotojai ginčo sandorių sudarymo metu siekė suklaidinti ją, nes turėjo vidinės informacijos apie esminius banko veiklos trūkumus ir tyčia šią informaciją nuslėpė, teigdami, kad banko veiklos stabilumas yra geras. Į bylą pateikti įrodymai liudija priešingas aplinkybes – bankas informavo ieškovę apie rizikas (Prospekto 1.3.1. ir 1.3.2. punktai (t. 1, b. l. 64-65), įskaitant atsiskaitymo bei likvidumo rizikas (kad bankas nustatytais terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais) bei operacinę riziką (t. y. riziką patirti tiesioginius arba netiesioginius nuostolius dėl netinkamų ar neveikiančių vidaus procesų, sistemų, technologijų, darbuotojų veiksmų ar išorinių veiksnių). Skunde nurodoma aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. Nutarimu nustatė banko veiklos trūkumus, nereiškia, jog bankas jau tada susidūrė su finansiniais sunkumais ir nebegalėjo vystyti savo veiklos, siūlyti obligacijas, nurodyti jų pranašumus. Aplinkybė, kad bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus, tarp jų ir apeliantę.

34. Taigi, byloje nustatyti duomenys nepatvirtina, kad bankas, išleisdamas obligacijų emisiją bei ją išplatindamas ir sudarydamas obligacijų pasirašymo sutartis, turėjo tikslą tyčia klaidinti apeliantę dėl su obligacijomis susijusios rizikos egzistavimo ar jos pobūdžio. Tai, kad bankas viešojoje erdvėje save reklamavo kaip patikimą finansų įstaigą, savaime nelemia vertinimo, kad bankas apgavo apeliantę ir atliko nesąžiningus veiksmus, skatindamas ją įsigyti būtent obligacijas.

35. Apibendrinant nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad šiuo atveju ginčo sandoris sudarytas laisva valia, o jo sudarymo skubotumas ir neįsigilinimas į visą, ypač, ieškovės vertinimu, jai reikšmingą (esminę) informaciją, reiškia nepakankamą atidumą ir rūpestingumą, tačiau nelemia tokio sandorio negaliojimo kaip sudaryto dėl apgaulės. Bylos duomenys leidžia vertinti, kad Prospektas, atsakovės veikla (jos trūkumai, ribojimai), jos finansinė padėtis, nebuvo esminis veiksnys, suformavęs ieškovės valią sudaryti ginčo sandorį. Atsižvelgiant į tai, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo ginčijamą sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu.

36. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog ieškovės (apeliantės) apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi neaktualia teismų praktika – kasacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018, paneigiamas ne tik įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 13 d. nutartimi, priimta nagrinėjamoje byloje, kuria teismas, konstatavęs bylų sąsajumą, sustabdė šią bylą iki civilinėje bylos Nr. e3K-3-164-611/2018 (teisminio proceso Nr. 2-55-3-01352-2014-3) išnagrinėjimo, bet ir ieškovės atstovo pozicija byloje – teismas minėta nutartimi nagrinėjamą bylą sustabdė tenkinęs būtent ieškovės atstovo prašymą dėl bylos sustabdymo. Tuo tarpu kita kasacinio teismo išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-7-602-684/2015, kurią citavo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, nagrinėjamai bylai aktuali tuo aspektu, kad joje teismas išaiškino, jog obligacijoms netaikoma indėlių garantijų sistema; įgydamas obligaciją, asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką, kuri nėra priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema. Bylose pateikti kasacinio teismo išaiškinimai yra svarbūs, siekiant įvertinti apeliantės elgesį iki ginčijamo sandorio sudarymo ir po jo, taip pat kaip formavosi apeliantės valia.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

37. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytų ir aptartų aplinkybių visuma, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytus faktus, teisingai taikė nagrinėją ginčą reglamentuojančias teisės normas bei atsižvelgęs į aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Dėl šios priežasties apeliantės apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

38. Bylos šalys prašymo atlyginti jų dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl šis klausimas apeliacinės instancijos teisme nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.