Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

1. ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Tomadas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu po teismo įsakymo išdavimo, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 4676,95 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad 2015-11-04 ieškovė su Vilniaus apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu (toliau – VPK) sudarė Viešojo pirkimo sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. 10-ST2-286 (toliau – Sutartis), kurios 1 p. nuostatomis ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo, bei, atitinkamai, priverstinai nuvežtų (paimtų) transporto priemonių saugojimo paslaugas Sutartyje nustatyta tvarka. Vadovaujantis Sutarties nuostatomis, 2016-11-16 ieškovė gavo VPK pareigūnų iškvietimą atvykti į įvykio vietą priverstinai nuvežti transporto priemonę Ranault Laguna, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei nugabenti ją tolimesniam saugojimui į ieškovės sulaikytų transporto priemonių saugojimo aikštelę, esančią adresu (duomenys neskelbtini). Automobilį priverstinai nuvežus ir priėmus saugoti, transporto priemonės savininkas A. F. nurodytu adresu buvo ne kartą raštu informuotas apie susidariusį įsiskolinimą už suteiktas paslaugas bei ragintas nedelsiant atsiskaityti. Nepaisant gautų pretenzijų, atsakovas įsipareigojimų nevykdė. Atsakovui siunčiant minėtus pranešimus buvo tinkamai užtikrinta galimybė susipažinti su susidariusiu įsiskolinimu bei išvengti bylinėjimosi. Ieškovė ėmėsi visų protingų ir teisėtų priemonių ginčui spręsti ikiteismine tvarka, todėl atsakomybė už bylos inicijavimą kyla tik išimtinai dėl atsakovo neveikimo ir įsipareigojimų nevykdymo. Ieškovė, gindama savo pažeistas teises, kreipėsi į teismą. 2019 m. balandžio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1240-647/2019 Vilniaus regiono apylinkės teismas ieškovė naudai iš atsakovo priteisė 5 910,13 Eur skolą už suteiktas paslaugas. Atsakovui nesutikus su šiuo sprendimu, jis pateikė apeliacinį skundą Šiaulių apygardos teismui, tačiau 2020 m. sausio 21 d. priimta nutartimi apeliacinis skundas buvo atmestas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Minėtas sprendimas įsiteisėjo 2020 m. sausio 21 d. Nepaisant to, atsakovas nurodytu laikotarpiu automobilio iš ieškovės aikštelės ne tik neatsiėmė ir neatliko jokių veiksmų, susijusių su automobilio atsiėmimu, tačiau apskritai nepareiškė noro jo atsiimti. Dėl šios priežasties ieškovė buvo ir toliau priversta saugoti minėtą transporto priemonę. 2020-06-18 ieškovė Pranešimu dėl transporto priemonės atsiėmimo ir įsiskolinimo apmokėjimo už priverstinį saugojimą kreipėsi į atsakovą, ragindama jį atsiimti transporto priemonę bei padengti susidariusį įsiskolinimą. Kadangi atsakovas nereagavo ir neatvyko atsiimti transporto priemonės, 2020-11-24 tuometinis ieškovės darbuotojas vyko į atsakovo deklaruotą gyvenamosios vietos adresą su tikslu asmeniškai įteikti minėtą pranešimą. Atvykus nustatyta, kad pastatas yra gyvenamas, tačiau patekti į teritoriją ir įteikti dokumentų asmeniškai nepavyko, todėl susitikti su atsakovu ir pranešimo palikti nepavyko. Nepaisant to, 2021-04-09 ieškovė išsiuntė paskutinį raginimą dėl įsiskolinimo apmokėjimo ir suteiktos paskutinės galimybės atsiimti transporto priemonę. Tačiau atsakovas į šį raginimą nereagavo. Automobilis visą laiką buvo saugomas aikštelėje, nebuvo paimtas jokių institucijų bei ieškovei jokia apimtimi nebuvo pranešta apie konfiskavimą. Priešingai - po transporto priemonės sulaikymo buvo išduotas leidimas automobilį grąžinti, todėl teiginiai apie jo konfiskavimą yra nepagrįsti ir prieštaraujantys faktinei situacijai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovė yra priversta dar kartą kreiptis į teismą su nauju ieškiniu šioje civilinėje byloje. Ieškovės veiksmai priverstinai saugant automobilį atitiko priverstinai nuvežto automobilio savininko ir faktinio valdytojo (pažeidėjo) interesus. Taigi, ieškovės išlaidos, kurias ji patyrė veikdama minėtų subjektų interesais, turi būti atlygintos.

3. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 4 676,95 Eur skolą už suteiktas automobilio priverstinio saugojimo paslaugas, patirtas nuo 2020-01-21, t. y. nuo Šiaulių apygardos teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-22-883/2020 įsiteisėjimo dienos (priimtos pagal sprendimą, kuris liko nepakeistas civilinėje byloje Nr. e2-1240-647/2019), iki 2021-04-09. Pastarąją dieną, nesumokėjus už suteiktas paslaugas bei neatvykus atsiimti transporto priemonės, ieškovas raštu įspėjo atsakovą, jog automobilis bus parduotas į metalo laužo supirktuvę.

4. Atsakovas A. F. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.

5. Nurodė, kad klausimas dėl skolos apmokėjimo už automobilio saugojimą buvo išspręstas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019-04-08 sprendimu civilinėje byloje Nr.e2-1240-647/2019, kuris yra įsiteisėjęs ir įvykdytas. Pagal šį sprendimą, laikotarpis, už kurį iš atsakovo solidariai buvo priteista 5 910,13 Eur suma, buvo nuo 2016-11-16 iki 2018-05-28. Įsiteisėjus šiam teismo sprendimui atsakovas jį įvykdė, sumokėjo ieškovei priteistą sumą. Be to, ieškovei skambino atsakovo sūnus V. F., ir buvo sutarta, kad jis (atsakovas) automobilį neatsiims, o ieškovė šį automobilį utilizuos, bei ieškovė telefonu paaiškino, kad pasaugos santykiai pasibaigė atsakovui įvykdžius teismo sprendimą civilinėje byloje Nr.e2-1240-647/2019. Atsakovas nėra gavęs ieškovės 2020-06-18 pranešimo dėl automobilio atsiėmimo ir įsiskolinimo padengimo, taip pat ieškovės pateiktoje suvestinėje nėra duomenų, ar ši siunta buvo įteikta atsakovui, ar grįžo neįteikta. Priešingai negu nurodo ieškovė, pas atsakovą niekada nebuvo atvykęs jos darbuotojas D. Ž.. Taip pat atsakovas nebuvo gavęs ir ieškovės 2020-11-24 pranešimo dėl automobilio atsiėmimo ir įsiskolinimo padengimo, bei ieškovės 2021-04-09 raginimo. Atsakovas gavo tik 2025-07-31 paskutinį įspėjimą ir pateikė ieškovei motyvuotą atsakymą dėl nesutikimo su jos reikalavimais. Taigi ieškovės argumentai, kad ji informavo atsakovą apie tai, kad nuo 2020-01-21 ji toliau vykdo automobilio pasaugą ir už tai turės susimokėti atsakovas, yra nepagrįsti.

6. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog ieškovė, žinodama, kad atsakovą atstovauja advokato padėjėjas, jokio raginimo per atstovą atsakovui neteikė, t. y. neįvykdė pareigos imtis visų priemonių, kad transporto priemonė būtų kuo anksčiau atsiimta, t. y. informuoti automobilio savininką apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti, Be to, ieškovė atsakovui pranešimą dėl automobilio atsiėmimo ir skolos atlyginimo neva išsiuntė tik 2020-06-18, t. y. beveik po 5 mėnesių, vadinasi, jei ieškovė įrodytų, kad šis pranešimas buvo įteiktas atsakovui, už šiuos penkis mėnesius ji neturi teisės reikalauti priteisti skolą už automobilio saugojimą. Taip pat ieškovės reikalavimas priteisti 4676,95 Eur skolą už automobili saugojimą laikotarpiu nuo 2020-01-21 iki 2021-04-09 yra nepagrįstas ir tuo aspektu, kad ieškovės su Vilniaus apskrities VPK sudaryta Viešojo pirkimo sutartis dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo buvo pasirašyta 2015-11-04 ir dar galiojo, kuomet 2016-11-16 buvo priverstinai nuvežtas atsakovo automobilis. Bet Sutartis nustojo galioti 2017-05-10, todėl ieškovė neturi reikalavimo teisės pagal šią Sutartį – pasibaigus Sutarčiai, ji prarado pareigą ir teisę saugoti automobilį, todėl galėjo jį utilizuoti ir už tai gauti finansinę naudą iš karto po sprendimo civilinėje byloje Nr.e2-1240-647/2019 įsiteisėjimo ir po pokalbio su atsakovės sūnumi. Ieškovė į bylą taip pat nepateikė jokių duomenų, kada ji pardavė į metalo laužą automobilį, ir kiek už jį gavo pinigų. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad ieškovė pateikė nepagrįstą ieškinį, turėdama tikslą nesąžiningai praturtėti atsakovo sąskaita.

7. Ieškovė teismui pateiktame dublike palaikė ieškinyje išdėstytus argumentus ir prašė ieškinį tenkinti visiškai. Papildomai nurodė, jog klausimas dėl skolos apmokėjimo už automobilio saugojimą išties yra išspręstas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019-04-08 sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1240-647/2019, tačiau minėtoje civilinėje byloje įsiskolinimas yra priteistas už visiškai kitą laikotarpį, nei kad reikalavimas atsakovui yra pareikštas ginčo civilinėje byloje. Įstatyme aiškiai įtvirtinta nuostata, jog priverstinio saugojimo išlaidos privalo būti atlygintos už visą laikotarpį – iki pat transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonių stovėjimo aikštelės. Tai, jog Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019-04-08 sprendimu civilinėje byloje Nr. e2- 1240-647/2019 priteisė įsiskolinimą už ankstesnį laikotarpį nereiškia, jog nuo to momento ieškovė automobilį privalo saugoti neatlygintinai arba praranda teisę kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo už vėlesnius laikotarpius. Ieškovė Sutartimi, kurios pagrindu automobilis buvo priverstinai nuvežtas, neprisiėmė prievolės pardavinėti ar, juolab – utilizuoti saugojamas ir neatsiimtas priverstini nuvežtas transporto priemones. Ieškovė ginčo bylos atveju saugojo didelio pavojaus šaltinį - transporto priemonę, kurios nuosavybės teisės ieškovė, kaip saugotoja, neturi ir negali turėti/įgyti. Nebūdama transporto priemonės savininke, neturėdama tokios transporto priemonės dokumentų bei negalėdama įgyti SDK kodo ieškovė (kaip saugotoja) neturi galimybės perduoti tokios transporto priemonės utilizavimui, kadangi pagal esamą teisinį reglamentavimą perduoti nebenaudojamą transporto priemonę atliekų tvarkytojui gali tik tokios transporto priemonės savininkas. Taigi, perduoti automobilį utilizavimui, galėjo (esant poreikiui) pats atsakovas, prieš tai automobilį atsiėmęs iš ieškovės aikštelės. Apie automobilio priverstinį nuvežimą bei atsakovo prievolę jį atsiimti bei atsiskaityti už suteiktas paslaugas atsakovui buvo visą laiką žinoma. Dar Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1240-647/2019, konstatuota, jog pats atsakovas jau tuomet nesirūpino savo teisėmis ir nevykdė pareigų. Be to, iš minėto sprendimo matyti, jog jau tuomet atsakovas nebuvo suinteresuotas nei automobilio atsiėmimu, nei atsiskaitymu už suteiktas paslaugas. Taigi, net išnagrinėjus civilinę bylą Nr. e2-1240-647/2019 atsakovas teismo sprendimą dėl skolos sumokėjimo, kaip nurodo pats, įvykdė, tačiau automobilio iš ieškovės aikštelės neatsiėmė.

8. Ieškovė taip pat pažymėjo, jog jos į bylos medžiagą pateikti duomenys patvirtina ieškovės veiksmus informuojant atsakovą apie pastarojo prievolę atsiimti automobilį iš ieškovės aikštelės bei atsiskaityti, tačiau ieškovė negali būti laikoma atsakinga už tai, jog pašto korespondenciją atsakovas priima selektyviai arba jos negauna nepaisant to, jog pastaroji siunčiama paties atsakovo deklaruotu gyvenamosios vietos adresu. Be to, prievolė atlyginti saugojimo išlaidas priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui kyla nuo priverstinio nuvežimo momento, bet ne nuo paslaugos teikėjo siunčiamų raginimų atsiskaityti. Ginčo bylos atveju, be kita ko, esmė yra ne ieškovės teiktų raginimų kiekyje, o paties atsakovo valioje. Atsakovas iš esmės niekada nebuvo suinteresuotas nei automobilio atsiėmimu, nei atsiskaitymu už suteiktas paslaugas.

9. Ieškovė nurodė, jog automobilis yra realizuotas teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau tai neįtakoja ieškiniu prašomo priteisti įsiskolinimo sumos iš atsakovo. Automobilis, atsakovui jo neatsiimant iš aikštelės, buvo realizuotas 2024-11-25. Būtent po Lietuvos apeliacinio teismo 2023-06-29 nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-372-370/2023 priėmimo ieškovei atsirado (dalinai) galimybė realizuoti ilgą laiką neatsiimamas transporto priemones. Visos pareikštame ieškinyje nurodytos sumos, kurias ieškovė teismo prašo priteisti iš atsakovo, yra teisingos, t. y. automobilio realizavimas, įvykęs 2024-11-25, neįtakoja pareikšto ieškinio sumos, kadangi automobilis iki pat jo realizavimo pagal faktą tebebuvo saugojamas nepaisant to, jog ieškovė reikalavimo teisme dėl saugojimo išlaidų atlyginimo už jokį kitą laikotarpį nėra pareiškusi. Taip pat ieškovė pažymėjo, jog 2024-11-25 Atliekų priėmimo – perdavimo akto Nr. MLSV-18551 pagrindu buvo realizuotas ne tik ginčo automobilis, tačiau taip pat ir kitos transporto priemonės bendrai 3245,89 Eur sumai.