Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-946-262/2019 pagal ieškovės J. B.-B. netiesioginį ieškinį atsakovams V. J. ir R. P. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir žalos atlyginimo, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Elbig Group“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu

Dėl žalos atlyginimo

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo ginčijama Sutartis pripažinta tariamu sandoriu ir panaikinta bei priteistas žalos atlyginimas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

18. Ieškovė, bankrutavusios įmonės kreditorė kreipėsi į teismą su netiesioginiu ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančia 2014 m. birželio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartį dėl jos tariamumo bei priteisti iš atsakovo V. J. žalą, padarytą išgryninus įmonės pinigines lėšas ir nepagrindus jų panaudojimo. Pirmosios instancijos teismas pripažino ginčijamą sandorį tariamu bei priteisė iš atsakovo V. J. įmonei padarytą žalą. Apeliantas (atsakovas V. J.) nesutikimą su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės argumentuoja netinkamu įrodymų, pagrindžiančių sandorio įvykdymą, bei ieškovės atliktų žalos dydžio paskaičiavimų vertinimu (dalies įrodymų neįvertinimu, neišreikalavimu), sąlygojusiu nepagrįsto sprendimo priėmimą. Teisėjų kolegija nepritaria šiems apelianto argumentams.

Dėl sandorio negaliojimo

19. Bylos duomenimis, UAB „Elbig Group“, atstovaujama direktoriaus V. J., (pirkėja) ir R. P. (pardavėjas) 2014 m. birželio 17 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 06/17-14, pagal kurią pardavėjas įsipareigojo perduoti prekę pirkėjui nuosavybės teise, o pirkėjas įsipareigojo priimti prekę ir sumokėti už ją nustatytą kainą (Sutarties 1 punktas). Sutarties punktuose, detalizuojančiuose kainą ir atsiskaitymo tvarką, numatyta, kad šalių susitarimu mini fermų kaina yra 98 490 Eur; vienos mini fermos kaina 735 Eur; mini fermų kiekis 134 vienetai; pirkėjas pardavėjui sumoka visą sumą atsiimant prekę (Sutarties 2.1–2.4 punktai). Taip pat į bylą pateikta 2014 m. birželio 17 d. sąskaita Nr. 06/17-14, kurioje nurodyta, kad sąskaitą už 92 vienetus mini fermų „Alfa“, vieneto kaina 735 Eur, bendros 67 620 Eur vertės, ir 42 vienetus mini fermų „Beta“, vieneto kaina 735 Eur, bendros 30 870 Eur vertės, išrašė ir apmokėjimą 98 490 Eur sumai gavo R. P., o sąskaitą priėmė V. J. (el. b. t. 1, b. l. 15, 16–17).

20. Tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja (CK 1.86 straipsnis). Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017 43 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Aplinkybių, ar sandoris buvo realiai vykdomas, nustatymas yra fakto klausimas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma ir tai, kad tariamasis sandoris paprastai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 18 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2006; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008).

21. Sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2005; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008; kt.). Dėl to bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008). Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus. Sandorio tariamumas kiekvienu atveju nustatomas individualiai, įvertinant konkrečias faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-916/2018, 41, 43 punktai; 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-1075/2019).

22. Ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių pasekmių taikymo galioja bendrosios civilinės procesinės įrodinėjimo taisyklės, pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008). Ieškovui prašant pripažinti sutartį negaliojančia kaip sudarytą tariamai, pareiga įrodyti, jog sutartis buvo vykdoma, tenka atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2006).

23. Nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodinėjo, kad 2014 m. birželio 17 d. sudaryta triušių mini fermų pirkimo–pardavimo sutartis yra tariamasis sandoris, o atsakovas V. J., atsikirsdamas į jam pareikštą reikalavimą, turėjo įrodinėti, kad tokia sutartis realiai buvo įvykdyta. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė įrodė ginčijamo sandorio tariamumą: Sutartis sudaryta prieš pat įmonės bankroto bylos iškėlimą, atsakovui siekiant pateisinti nepanaudotų įmonės piniginių lėšų likučio – 342 00,69 Lt (99 281,94 Eur) pagal 2013 m. gruodžio 31 d. avanso apyskaitą Nr. 2013-00030 trūkumą, sudaryta su asmeniu, su kuriuo anksčiau jokie sutartiniai santykiai įmonės nesiejo bei neįrodytas 2014 m. birželio mėnesį kilusio viesulo ir jo padarinių faktas. Taigi teismas sprendė, kad dėl šalių sudaryto sandorio neatsirado realių tokios sutarties padarinių ir tikroji šalių valia, jų elgesys neatitiko sutartyje nurodytos valios. Apeliantas teigia, jog priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į byloje esančius įrodymus, patvirtinančius, kad UAB „Elbig Group“ buvo faktiškai gavusi ir valdė visas R. P. perduotas mini fermas.

24. Apelianto teigimu, ginčo sandorio realumą patvirtina byloje esantys turto priėmimo–pardavimo aktai, kuriais atsakovas po bankroto bylos iškėlimo bankroto administratorei perdavė 34 išrinktas mini fermas bei detales nuo ne mažiau kaip 68 mini fermų, ir tai patvirtina, kad UAB „Elbig Group“ bankroto bylos iškėlimo metu faktiškai valdė ne mažiau kaip 102 triušių fermas. Teisėjų kolegija sutinka, kad nenuginčyti įmonės turto priėmimo–pardavimo bankroto administratorei aktai patvirtina išrinktų mini fermų bei atskirų mini fermų detalių perdavimą bankroto administratorei, tačiau niekaip nepagrindžia, jog tai ginčo sandorio metu įsigytų mini fermų detalės, atsižvelgiant į tai, kad UAB „Elbig Group“ vertėsi mini fermų prekyba, byloje nėra duomenų, kokį mini fermų kiekį įmonė turėjo iki ginčo sandorio sudarymo. Pats apeliantas skunde nurodė, kad ginčo sutartimi įgytos mini fermos sudarė didžiąją dalį įmonės valdytų mini fermų, taigi įmonė ir iki ginčo sandorio sudarymo disponavo kažkokiu kiekiu mini fermų, tai patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, pvz., byloje esantis OOO „Pervaja proizvodstvennaja baza – Ural“ pranešimas dėl 2013 m. kovo 20 d. sutarties su UAB „Elbig Group“ nutraukimo, leidžia spręsti, kad įmonė nuo 2013 m. kovo 20 d. turėdama mini fermų užsakymą (nepaisant jo netinkamo vykdymo) turėjo disponuoti kažkokiu kiekiu mini fermų (el. b., t. 1, b. l. 232–234), tokią prielaidą patvirtina ir 2014 m. balandžio 7 d. komercinis pasiūlymas dėl 250 mažų mini fermų (el. b., t. 2, b. l. 78–79). Nesant įrodymų apie įmonės turėtą mini fermų kiekį iki ginčo sandorio sudarymo, sprendžiant dėl ginčo sandorio realumo, neturi esminės reikšmės ir apelianto nurodoma aplinkybė, kad po ginčo sandorio sudarymo įmonė iš kitų tiekėjų neįgijo naujų mini fermų.

25. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad neįrodytos aplinkybės dėl 2014 m. birželio mėnesį kilusio viesulo ir jo padarinių, neteikia šiuos argumentus paneigiančių įrodymų – jokie duomenys apie 2014 m. birželio mėnesį kilusį viesulą bei jo sukeltus padarinius nėra pateikti. Teisėjų kolegijos vertinimu, bankroto administratorės 2015 m. spalio 5 d. ataskaita su pridėtomis nuotraukomis, kuriose užfiksuoti tik kelių, sumestų į vieną krūvą, mini fermų fragmentai, nepagrindžia, kad mini fermas sunaikino viesulas. Nuotraukos darytos 2015 m. spalio mėnesį, t. y. praėjus beveik metams po bankroto bylos įmonei iškėlimo ir apie pusmečiui po turto perdavimo bankroto administratorei, liudija tik apie toje vietoje paliktus, galimai nebetinkamus naudoti detalių likučius.

26. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai per didelę reikšmę suteikė aplinkybei, kad prekių priėmimo metu apeliantas nepatikrino, ar iš visų R. P. pateiktų detalių galima surinkti mini fermas. Apeliantas nurodo, kad kiekviena mini ferma yra surenkama iš 13 detalių, iš viso R. P. pristatė ir perdavė 1 742 detales, todėl neįmanoma priėmimo metu patikrinti visas detales. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyta aplinkybė savaime nelėmė skundžiamo teismo sprendimo, kuris grindžiamas byloje nustatytų aplinkybių visuma, priėmimo, todėl detaliau pasisakyti dėl ginčo sandoriu pirktų prekių galimo (ne) patikrinimo, kaip neturinčio esminės įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nėra pagrindo.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, deklaratyvūs ir nepagrįsti įrodymais apelianto paaiškinimai, kad įmonė privalėjo įsigyti didesnį kiekį triušių fermų bei įkurti triušių ūkį, kad tokį poreikį nulėmė poreikis plėsti veiklą bei potencialių klientų pageidavimai gyvai pamatyti ir apžiūrėti triušių fermas bei jų naudojimo privalumus. Su tripliku pateikti anketos, komerciniai pasiūlymai ir kt. nepagrindžia poreikio įmonei įkurti triušių ūkį. Priešingai nei vertina apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad aplinkybė, jog įmonė naudojo didžiąją dalį turimų lėšų neva pavyzdinio ūkio įkūrimui, rodo sandorio fiktyvumą, juolab, kad nepateikta jokių įrodymų apie įmonės valdymo organų priimtus sprendimus šiuo klausimu (dėl veiklos plėtros).

28. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 178 straipsnyje nustatytas įrodinėjimo naštos paskirstymas. Jame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad įrodinėja tas, kas tvirtina. Jeigu asmuo nurodo tam tikrą aplinkybę, jis privalo ją patvirtinti faktiniais duomenimis.

29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-276-687/2018).

30. Apeliacinio skundo teiginius, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, apeliantas grindžia tuo, kad teismas tinkamai nevertino jo argumentų bei įrodymų, pagrindžiančių realų sandorio įvykdymą. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Atsakovo argumentai liudija, kad jis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateikia savo nuomonę dėl faktinių bylos aplinkybių, siekdamas, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą pagrįstai sprendė, kad ginčijama Sutartis nebuvo realiai įgyvendinta, šio sandorio pagrindu Sutarties šalys nieko realiai neperleido ir nieko neįgijo, o tikrasis nuslėptas ginčijamo sandorio tikslas ir siektos pasekmės sudaro pagrindą Sutartį kvalifikuoti kaip tariamą ir pripažinti negaliojančia (CK 1.86 straipsnis), nes sandoris sudarytas prieš pat įmonės bankroto bylos iškėlimą (šios aplinkybės apeliantas nekvestionuoja) dėl akių, atsakovui siekiant pateisinti įmonės piniginių lėšų likučio trūkumą.

Dėl žalos atlyginimo

31. Kasacinio teismo praktika dėl juridinio asmens vadovo, kaip vienasmenio valdymo organo, civilinės atsakomybės yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų (įskaitant vienasmenį valdymo organą, t. y. vadovą) civilinė atsakomybė yra deliktinė. Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą bei dydį ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

32. Nagrinėjamu atveju atsakovo V. J. veiksmų neteisėtumas buvo grindžiamas tuo, jog jis iš įmonės sąskaitų išgryninęs 119 600,91 Eur sumą nepateikė šių lėšų panaudojimą patvirtinančių dokumentų, t. y. pažeidė CK 2.87 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse įtvirtintas pareigas. Atsakomybės už fiduciarinių pareigų pažeidimą pagrindas yra įtvirtintas CK 2.87 straipsnio 7 dalyje. Ši materialiosios teisės norma nustato, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas iš įmonės banko sąskaitų išgrynino ir įmonei negrąžino 119 600,91 Eur piniginių lėšų, kurios CK 6.249 straipsnio 2 dalies pagrindu pripažintos įmonės patirta žala.

33. Apeliacinio skundo turinys rodo, kad apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl žalos atlyginimo priteisimo, iš esmės nekvestionuodamas kitų nustatytų civilinės atsakomybės sąlygų, nesutinka su priteistos žalos dydžiu, teigdamas, kad teismas visiškai nevertino apelianto pateiktų paaiškinimų, pagrįstų įmonės buhalterinę apskaitą vedusio asmens nurodytomis aplinkybėmis ir paaiškinimais, dar atsiliepime į ieškinį nurodytų aplinkybių, kaip atitinkami pirminiai apskaitos dokumentai buvo faktiškai įtraukti į įmonės apskaitą, kokia dalis lėšų buvo apskaityta kaip darbo užmokesčio išmokėjimas, kokia – kaip mokėjimai tiekėjams, kokia – įtraukta į kitas avanso apyskaitas ar kitaip įtraukta į įmonės apskaitą, be to, netyrė ir netikrino ieškovės vienašališkai parengtų paskaičiavimų teisingumo, matydamas akivaizdų prieštaravimą tarp ieškovės paskaičiavimų bei apelianto paaiškinimų, teismas privalėjo būti aktyvus, pareikalauti bankroto administratorės pateikti papildomus dokumentus. Pritarti tokiai apelianto pozicijai teisėjų kolegija nemato pagrindo.

34. Vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu atsakingas asmuo iš savo neteisėtų veiksmų gavo naudos, tai gauta nauda kreditoriaus reikalavimu gali būti pripažinta nuostoliais.

35. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas, būdamas BUAB „Elbig Group“ vadovu ir turėdamas galimybę laisvai disponuoti įmonės turtu, laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2014 m. spalio 26 d. iš įmonės banko sąskaitų išgrynino 499 541,44 Lt (144 677,20 Eur) sumą; 29 150 Lt (8 442,42 Eur) grąžino, įnešdamas į įmonės banko sąskaitas. 2013 m. gruodžio 31 d. avanso apyskaitos Nr. 2013-00030 duomenimis, apeliantas savo žinioje turėjo 342 800,69 Lt (99 281,94 Eur) dydžio nepanaudotų piniginių lėšų likutį. Atsakovas neperdavė bankroto administratorei avanso apyskaitų už 2014 m. sausio–spalio mėnesius bei išlaidas už šį laikotarpį patvirtinančių dokumentų (išskyrus nuginčytą Sutartį). Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 15 d. nutarties, kuria iškelta UAB „Elbig Group“ bankroto byla, įsiteisėjimo dieną atsakovo, kaip atskaitingo asmens, žinioje buvo 413 227,23 Lt (119 678,88 Eur) dydžio įmonės piniginių lėšų likutis. Apeliantas bankroto administratorei perdavė 77,97 Eur, todėl atsakovui kyla civilinė atsakomybė dėl 119 600,91 Eur (119 678,88-77,97=119 600,91) dydžio sumos nepagrindimo (negrąžinimo).

36. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad viešojo intereso buvimas bankroto bylose įpareigoja bankroto bylą nagrinėjantį teismą būti aktyvų ir imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes, tai apima ir teisę rinkti įrodymus. Tačiau aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi, teigdamas, kad bankroto administratorei perduoti dokumentai pagrindžia dalies išgrynintų piniginių lėšų panaudojimą darbo užmokesčiui, dalies išgrynintų sumų įtraukimą į vėlesnes avanso apyskaitas, privalo šiuos teiginius pagrįsti, tačiau tokių įrodymų nei bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu apeliantas neteikė, neprašė teismo juos išreikalauti (CPK 199 straipsnis), tačiau iš esmės nepagrįstai siekia įrodinėjimo naštą perkelti teismui.

37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad prašomos priteisti žalos dydį ieškovė grindė pateikdama įrodymus: išrašus iš UAB „Elbig Group“ banko sąskaitų, UAB „Elbig Group“ sudarytas avanso apyskaitas, turto ir dokumentų priėmimo–perdavimo aktus, t. y. duomenis surinktus iš bankroto bylos, tuos, kuriuos būdamas įmonės vadovu bankroto administratorei perdavė pats apeliantas. Tuo tarpu, kaip minėta, kritikuodamas tiek pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, tiek ieškovės atliktus paskaičiavimus (nurodytų dokumentų pagrindu), atitinkamų savo paskaičiavimų apeliantas neteikia, taip pat niekaip neįrodo, kad bankroto administratorei buvo perduotos avanso apyskaitos už 2014 m., juolab, kad teikdamas argumentus (deklaratyvius, nutarties 36 punktas) dėl 2012 m., 2013 m. išgrynintų piniginių lėšų panaudojimo, neteikė jokių argumentų ir įrodymų dėl 2014 m. išgrynintų įmonės lėšų panaudojimo. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog nors bankroto administratorė, disponuodama apelianto perduotais dokumentais, savarankiško reikalavimo nereiškė, tačiau ieškovės poziciją palaikė ir prašė ieškinį tenkinti.

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, remdamasis ieškovės atliktais argumentuotais paskaičiavimais (nurodant, kad avanso apyskaitose nurodytos klaidingos sumos), kurių apeliantas nepaneigė jokiais įrodymais, apskaičiavo priteistinos žalos dydį. Apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kuriuose teisėjų kolegija neįžvelgia apelianto deklaruojamo prieštaringumo, juolab, kad priteistos žalos dydis buvo grindžiamas įrodymų visetu, o ne vien 2013 m. gruodžio 31 d. avanso apyskaitos Nr. 2013-00030 duomenimis.

Dėl žyminio mokesčio už apeliacinį skundą

39. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, kad pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktą yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė teigia, kad pagal šią teisės normą nuo žyminio mokesčio būtų atleista tik bendrovė, kuriai iškelta bankroto byla, o ne atsakovas. CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta, kad bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami ieškovai ir turtinius reikalavimus pareiškiantys asmenys – bankroto ar restruktūrizavimo bylose.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto.

41. CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus.

42. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė netiesioginį ieškinį bankrutavusios įmonės interesais ir naudai. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodyta, kad CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas yra taikomas ne tik tuomet, kai ieškinį pareiškia bankrutuojanti įmonė, bet ir tais atvejais, kai jos vardu ieškinį pareiškia įmonės kreditorius. Todėl netiesioginiai ieškiniai, reiškiami už bankrutuojančią įmonę, žyminiu mokesčiu neapmokami (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-289-178/2018). Tokio pobūdžio byloje kiti dalyvaujantys byloje asmenys yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio už paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Todėl šiuo atveju atsakovas nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo atleistas pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

43. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesinės teisės normas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė byloje esančius įrodymus ir tinkamai juos įvertinęs padarė pagrįstas išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 8 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

44. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašydama iš apelianto priteisti bylinėjimosi išlaidas, nepateikė įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas tokio pobūdžio išlaidas, todėl prašymas dėl jų atlyginimo priteisimo nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.