- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-11-28
- Bylos Nr.
- e2A-834-459/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-07769-2023-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė, Raimonda Andrulienė, Vilija Valantienė
- Atsakovas
- G. G.
- Ieškovas
- I. S.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės, Vilijos Valantienės, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės G. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. S. patikslintą ieškinį atsakovei G. G. dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama nutraukti bendrąją dalinę nuosavybę, priteisiant ieškovei asmeninės nuosavybės teise natūra butą, unikalus (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), kurio vertė 69 900 Eur, ir negyvenamąją patalpą – garažą (boksą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), kurio vertė 6 200 Eur, atsakovei už jos turimą dalį turto iš ieškovės priteisiant kompensaciją pinigais – 38 050 Eur, kompensaciją išmokant per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
2. Ieškovė nurodė, kad jai ir atsakovei po 1/2 dalį priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė jai priklausančią buto dalį įgijo 2019 m. vasario 11 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 527 pagrindu, o atsakovė jai priklausančią buto dalį įgijo 2010 m. spalio 25 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 12235 pagrindu. Taip pat šalims po 1/2 dalį priklauso negyvenamoji patalpa – garažas (boksas), esantis adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė jai priklausančią negyvenamosios patalpos – garažo (bokso) dalį įgijo 2019 m. vasario 11 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 527 pagrindu, o atsakovė jai priklausančią dalį įgijo 2010 m. spalio 25 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 12233 pagrindu. Jau daugelį metų bute gyvena atsakovė. Faktiškai ji yra savavališkai užėmusi turtą, todėl juo naudotis ieškovė neturi galimybių, tad bendras turto valdymas ir naudojimas yra neįmanomas. Butas yra 1 kambario, tad ieškovė neturi galimybių naudotis savo dalimi bendrame turte, todėl tapo neišvengiamas atidalijimo iš bendrosios nuosavybės klausimas. Remiantis Registrų centro vidutinės rinkos vertės paieška pagal unikalų numerį, buto rinkos vertė yra 56 400 Eur, o negyvenamosios patalpos – garažo (bokso) – 3 780 Eur. Byloje buvo atlikta nekilnojamojo turto įvertinimo ekspertizė ir surašytas aktas Nr. 24/03-018, jame nurodyta, kad ginčo buto vertė yra 69 900 Eur, o garažo – 6 200 Eur, viso turto vertė 76 100 Eur. Atitinkamai kiekvienai iš bendraturčių dalinės nuosavybės teise priklausančio turto vertė yra 38 050 Eur (76 100 : 2).
Atsiliepimas
3. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, paaiškino, jog su 2023 m. spalio 11 d. prašymu ieškovė pateikė banko išrašą kaip įrodymą, kad ieškovės sąskaitoje 2023 m. spalio 10 d. yra 6 500 Eur likutis, už kurį ieškovė galėtų įsigyti tik garažą, kurio vertė 6 200 Eur, kadangi ieškovė dar nori įsigyti per 6 mėnesius ir buto dalį, kurio vertė atėmus turimus ieškovės 6 200 Eur būtų 31 850 Eur, o ieškovė tokių pinigų banko sąskaitoje neturi, nors nuo 2023 m. spalio 10 d. iki 2024 m. balandžio 11 d. praėjo 6 mėnesiai, ir ieškovės hipotetinė galimybė gauti iš banko 35 000 Eur paskolą ir liko neišpildyta galimybe, atsakovė nemato realios piniginės sumos ieškovės banko sąskaitoje, todėl nesutinka su ieškovės pasiūlymu laukti dar 6 mėnesius kompensacijos, kadangi realiai ieškovė tokios pinigų sumos neturi ir neaišku, ar kada ją turės. Atsakovė teisėtai gyvena bute, yra garbaus amžiaus ir tai yra vienintelis jai iš dalies priklausantis būstas. Nėra ginčo dėl to, kad atsakovė nenori atidalyti paveldėto turto, šalys pačios neranda protingo sprendimo, atsakovei nerimą kelia tai, kad ji gali likti be paskutinės gyvenamosios vietos ir neturėtų realių galimybių įsigyti kito būsto.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gegužės 13 d. sprendimu ieškinį tenkino; atidalijo ieškovei ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą, t. y. butą su rūsiu ir negyvenamąją patalpą – garažą, tokiu būdu: priteisė ieškovei iš atsakovės asmeninės nuosavybės teise 1/2 dalį buto su rūsiu bei 1/2 dalį negyvenamosios patalpos – garažo (bokso); priteisė atsakovei iš ieškovės 38 050,00 Eur piniginę kompensaciją, įpareigojo ieškovę šią kompensaciją sumokėti per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos į atsakovės nurodytą banko sąskaitą. Priteisė ieškovei iš atsakovės 1 610,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:
4.1. Nustatė, kad tarp bendraturčių iki bylos iškėlimo teisme dienos nebuvo susiklosčiusi faktinė naudojimosi ginčo turtu tvarka: ieškovė teigia, kad neturi galimybių nei valdyti ginčo turtą, nei naudotis savo dalimi bendrame turte (butas yra tik 1 kambario, garažas taip pat užimtas atsakovės), tai neįmanoma dėl konfliktinės situacijos su atsakove. Atsakovė daugelį metų gyvena 1 kambario bute ir naudojasi garažu.
4.2. Pažymėjo, kad nei ieškovė, nei atsakovė atidalyti nurodyto turto natūra nepageidauja, įvertinus mažą ginčo turto plotą ir jo paskirtį. Kadangi byloje reiškiami reikalavimai dėl atidalijimo išmokant kompensaciją, o reikalavimai dėl atidalijimo natūra nebuvo pareikšti ir nebuvo įrodinėjami, todėl teismas nenagrinėjo ir plačiau nepasisakė dėl ginčo daiktų atidalijimo natūra, tik pažymėjo, kad sutinka su šalių teiginiais, kad ginčo turtą atidalyti natūra konkrečiu atveju ekonomiškai netikslinga. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog pagal ieškovės pateiktus įrodymus ir atsakovės užimtą pasyvią procesinę poziciją nėra jokių objektyvių galimybių racionaliomis išlaidomis ginčo turtą padalyti į dvi atskiras dalis, nepakeičiant jo paskirties ir nesumažinus vertės. Tai reiškia, kad atidalijimu natūra nagrinėjamu atveju būtų padaryta neproporcingos žalos.
4.3. Nurodė, kad ginčo šalių – šeimos artimųjų santykiai po palikimo priėmimo tapo konfliktiški, todėl vertina, kad šiuo atveju turto atidalijimas natūra neišspręstų visų nesutarimų tarp šalių, tai galimai sukeltų dar papildomų ginčų, todėl turto atidalijimo klausimas spręstinas kompensacijos priteisimo pagrindu. Teismo vertinimu, konkrečių byloje nustatytų aplinkybių kontekste parinktas atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdas priteisiant kompensaciją pinigais yra racionaliausias sprendimas, kuriuo įmanomas teisinės taikos tarp šalių atkūrimas.
4.4. Pažymėjo, kad atsidalijimo teisė, priešingai nei atidalijimo būdo pasirinkimo teisė, yra absoliuti, atsakovė bylos nagrinėjimo metu nesiūlė jokio kito konstruktyvaus atidalijimo būdo, reikalavimo, kad ginčo turtas būtų priteistas, jai nepareiškė. Teismas vertino byloje esančius duomenis apie galimybę Lietuvoje įsigyti už kompensacijos sumą butą kaip paneigiančius atsakovės samprotavimus, esą neįmanoma už siūlomą kompensacijos sumą įsigyti gyvenamojo būsto Lietuvoje.
4.5. Nurodė, kad ginčas tarp šalių nagrinėjamoje byloje kilęs ir dėl turto vertės, kuri kartu lemia ir atitinkamą priteistinos kompensacijos dydį. Šioje byloje buvo skirta teismo ekspertizė atidalytino turto vertei nustatyti, taip pat į bylą pateikti kiti įrodymai apie turto vertę. Eksperto atliktos teismo ekspertizės išvadose nurodoma, kad ginčo buto rinkos vertė yra 69 900 Eur, garažo – 6 200 Eur. Teismas, remdamasis ekspertizės aktu, vertino, kad teisingas kompensacijos dydis atsakovei už visą ginčo turtą būtų 38 050 Eur (69 900 Eur + 6 200 Eur / 2). Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad kompensacijos dydis yra artimas ir Nekilnojamojo turto registro duomenyse nurodytoms turto vertėms.
4.6. Pažymėjo, kad ieškovė teikė duomenis, jog ieškinio tenkinimo atveju gebėtų įvykdyti teismo sprendimą per 1 mėnesio laikotarpį, turinti stabilias pajamas, bankai sutinka suteikti jai paskolą, mėnesio reikia sutvarkyti formalumus. Atsakovė, atsikirsdama, akcentavo, kad realiai ieškovė kompensaciją atitinkančios sumos banko sąskaitoje neturinti ir neaišku, ar ją turės. Teismo vertinimu, atsakovės atsikirtimų argumentai, esą tik banko sąskaitoje esančios lėšos galėtų pagrįsti realų ieškovės gebėjimą sumokėti kompensaciją, yra nepagrįsti, o ieškovės teikti duomenys apie turtinę padėtį įrodo realią ieškovės galimybę įvykdyti teismo sprendimą ieškinio reikalavimų tenkinimo atveju.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Atsakovė (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
5.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės pasirinktas turto atidalijimo būdas optimaliai atitinka protingumo ir teisingumo principus, yra klaidinga, nes teismas šiuo sprendimu sukėlė atsakovei realią grėsmę prarasti paskutinį būstą ir neužtikrino atsakovei sąžiningų sąlygų įsigyti kitą neavarinės būklės būstą.
5.2. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė civilinės teisės normas, reglamentuojančias turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės santykius, tinkamai neįvertino esamų realių ieškovės turtinių galimybių išmokėti tokio dydžio kompensaciją ir kompensacijos paskyrimo atsakovei, nesant jos sutikimo ir galimybių už kompensaciją susirasti kitą būstą, nes tai yra paskutinis atsakovės būstas.
5.3. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, kadangi neįmanoma už siūlomą kompensacijos sumą įsigyti gyvenamojo būsto Lietuvoje.
5.4. Cituoja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) sprendimą (2014 m. rugsėjo 10 d. ESTT sprendimas byloje C-34/13 Kusinova) dėl vartotojų pažeidžiamumo tais atvejais, kai jiems grėsė pavojus prarasti būstą. Šiame sprendime ESTT nurodė, kad pagal ES teisę teisė į būsto neliečiamumą yra pagrindinė 7 straipsnyje garantuojama teisė, kurios nacionaliniai teismai turi laikytis įgyvendindami Direktyvą dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais.
Atsiliepimas
6. Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, juo prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti patirtas 1 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai atsiliepimo motyvai:
6.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino esamas realias ieškovės turtines galimybes sumokėti kompensaciją.
6.2. Pažymi, kad apeliantė piktnaudžiauja teise, nes pati trukdė ir nesudarė sąlygų ieškovei gauti paskolą iš karto po teismo sprendimo priėmimo – nesudarė galimybės atlikti būsto vertinimo.
6.3. Nurodo, kad gavusi kompensaciją iš ieškovės atsakovė turės 38 050,00 Eur, t. y. turės galimybę iš turimų piniginių lėšų įsigyti kitą gyvenamąjį būstą arba iš gautos kompensacijos sumos, pensijos bei darbo užmokesčio atsakovė butą galėtų ir nuomotis, jeigu nerastų jai tinkančio būsto.
6.4. Pažymi, kad apeliantė bylos nagrinėjimo metu nesiūlė jokio kito konstruktyvaus atidalijimo būdo, reikalavimo, kad ginčo turtas būtų priteistas jai, nepareiškė.
6.5. Nurodo, kad remiantis teismo ekspertizės aktu buvo nustatyta tinkama turto vertė ir paskirtas tinkamas kompensacijos dydis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
8. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Šiuo atveju šalys savo reikalavimus ir atsikirtimus grindžia vien rašytiniais įrodymais, procesiniuose dokumentuose pakankamai išsamiai išdėstė savo paaiškinimus ir argumentus, todėl darytina išvada, jog nėra būtinybės skirti žodinį bylos nagrinėjimą.
9. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimo, kuriuo atidalytas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis turtas ir priteista piniginė kompensacija, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
10. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovei I. S. ir atsakovei G. G. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir butas), ir negyvenamoji patalpa – garažas (boksas), esantis adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir garažas). Šalims nuosavybės teise priklauso po 1/2 dalį ginčo turto. Naudojimosi ginčo turtu tvarka Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruota, taip pat nėra įregistruotų ir kitų juridinių faktų, kurie turėtų įtakos bendraturčių teisių į ginčo turtą apimčiai ir būtų privalomi naujiems bendraturčiams, vėliau įsigijusiems nuosavybės teise ginčo turto dalį, pvz., įregistruotų nuomos, panaudos sutarčių ir pan. (CK 4.81 straipsnio 2 dalis, 6.494 straipsnio 1 dalis, kt.). Ieškovė jai priklausančią buto dalį įgijo 2019 m. vasario 11 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 527 pagrindu, o atsakovė jai priklausančią buto dalį įgijo 2010 m. spalio 25 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 12235 pagrindu.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
11. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovės pasirinktas turto atidalijimo būdas optimaliai atitinka protingumo ir teisingumo principus, yra klaidinga, nes teismas ginčijamu sprendimu sukėlė atsakovei realią grėsmę prarasti paskutinį būstą ir neužtikrino atsakovei sąžiningų sąlygų įsigyti kitą neavarinės būklės būstą.
12. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus ir ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais. Pažymėtina, jog CK 4.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno bendraturčio teisė reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Taigi, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsidalijimo teisė, priešingai nei atidalijimo būdo pasirinkimo teisė, yra absoliuti.
13. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir jis neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3- 452/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
14. CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatose įtvirtinta bendrojo daikto atidalijimo reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant daiktą natūra bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008).
15. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad atidalijimas priteisiant piniginę kompensaciją yra teisėtas ir nepažeidžia bendraturčių teisių tik tuo atveju, kai kompensacija atitinka tikrąją atidalijamos dalies vertę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Dėl to prieš atidalijant bendraturčio dalį būtina išsiaiškinti, ar nėra ginčo dėl dalies dydžio, ir parinkti teisingą kompensacijos dydį. Paprastai kompensacija pripažįstama teisinga, jeigu ji atitinka daikto dalies rinkos vertę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7- 466/2008; 2014 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
16. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantė nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei apeliaciniame skunde nesiūlė jokio alternatyvaus atidalijimo būdo, nereiškė reikalavimo, kad ginčo turtas būtų priteistas jai. Remiantis šalių procesiniais dokumentais ir bylos duomenimis, nei ieškovė, nei atsakovė atidalyti ginčo turtą natūra nepageidavo įvertinusios mažą ginčo turto plotą ir jo paskirtį. Kadangi byloje buvo reiškiamas reikalavimas dėl atidalijimo išmokant kompensaciją, o reikalavimas dėl atidalijimo natūra nebuvo pareikštas ir nebuvo įrodinėjamas, todėl pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir plačiau nepasisakė dėl ginčo daiktų atidalijimo natūra, tik pažymėjo, kad sutinka su šalių teiginiais, jog ginčo turtą atidalyti natūra konkrečiu atveju yra ekonomiškai netikslinga. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pagal ieškovės pateiktus įrodymus bei apeliantės užimtą pasyvią procesinę poziciją nėra jokių objektyvių galimybių racionaliomis išlaidomis ginčo turtą padalyti į dvi atskiras dalis, nepakeičiant jo paskirties ir nesumažinus vertės. Tai reiškia, kad atidalijimu natūra nagrinėjamu atveju būtų padaryta neproporcingos žalos. Atsižvelgiant į tai, kad nei ieškovė, nei apeliantė nesiekė atidalyti nurodyto turto natūra, taip pat į tai, kad ginčo turtas negali būti padalytas natūra, apeliantei nepareiškus reikalavimo išsipirkti ginčo turtą, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatose įtvirtintą bendrojo daikto atidalijimo reikalavimo išimtį – kompensacijos priteisimą pinigais.
17. Nagrinėjamu atveju, priteisiant kompensaciją, esminis reikalavimas yra tas, kad ji būtų teisinga. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad tarp šalių buvo kilęs ginčas dėl turto vertės, todėl buvo paskirta teismo ekspertizė atidalytino turto vertei nustatyti, taip pat į bylą teikti ir kiti įrodymai apie galimą turto vertę. Eksperto atliktos teismo ekspertizės išvadose nurodoma, kad ginčo buto rinkos vertė yra 69 900 Eur, garažo – 6 200 Eur, abi šalys su šia verte sutiko. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis ekspertizės aktu, pagrįstai nustatė, kad teisingas kompensacijos dydis apeliantei už visą ginčo turtą būtų 38 050 Eur (69 900 Eur + 6 200 Eur / 2).
18. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino esamų realių ieškovės turtinių galimybių sumokėti kompensaciją.
19. Teisėjų kolegija tokius apeliantės argumentus atmeta kaip deklaratyvius ir nepagrįstus. Pažymėtina, kad ieškovė teikė duomenis, jog ieškinio tenkinimo atveju gebėtų įvykdyti teismo sprendimą per 1 (vieno) mėnesio laikotarpį, kad turi stabilias pajamas, bankas sutinka suteikti jai paskolą, o mėnesio laiko reikia sutvarkyti formalumus.
20. Ieškovė į bylą pateikė AB „Swedbank“ sąskaitos išrašą, iš kurio matyti, kad 2024 m. balandžio 18 d. ieškovės sąskaitoje buvo 12 000,00 Eur. Taip pat ieškovė pateikė AB „Swedbank“ sąskaitos išrašą ir „Sodros“ pažymą, iš kurių matyti, kad nuo 2023 m. lapkričio 1 d. iki 2024 m. balandžio 17 d. iš UAB „Topplastas“ ji kas mėnesį gavo po 2 000,00 Eur pajamų, tai patvirtina, kad ieškovės pajamos yra stabilios ir pakankamos atsiskaityti bei paskolai atsiskaityti su apeliante gauti. Ieškovė taip pat pateikė 2024 m. balandžio 16 d. AB „Swedbank“ preliminarų būsto paskolos pasiūlymą, kuriame nurodyta, jog preliminariai ieškovei gali būti suteikta 40 000,00 Eur paskolos suma su sąlyga, kad pradinis įnašas bus ne mažesnis nei 20 proc. turto kainos ir rinkos vertės, priklausomai nuo to, kuri yra mažesnė. Pažymėtina, kad dėl paskolos kompensacijai išmokėti gavimo į banką ieškovė buvo kreipusis ir anksčiau. Byloje yra pateiktas 2023 m. spalio 6 d. AB „Swedbank“ preliminarus būsto paskolos pasiūlymas, kuriame nurodyta, kad preliminariai ieškovei gali būti suteikta 35 000,00 Eur paskolos suma su sąlyga, kad pradinis įnašas bus ne mažesnis nei 20 proc. turto kainos ir rinkos vertės, priklausomai nuo to, kuri yra mažesnė. Iš šių dokumentų matyti, kad banko pozicija dėl galimybės suteikti ieškovei paskolą nepasikeitė, bankas sutiko suteikti paskolą ir netgi 2024 m. balandžio 16 d. pasiūlyme patvirtino galimybes suteikti ieškovei 5 000,00 Eur didesnę paskolą nei 2023 m. spalio 6 d.
21. Teisėjų kolegijos vertinimu, AB „Swedbank“ sutikimas finansuoti kompensacijos sumą yra tinkamas įrodymas, patvirtinantis ieškovės gebėjimą atsiskaityti su bendraturte. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ieškovė turi finansinę galimybę išmokėti apeliantei kompensaciją, o apeliantės argumentai, esą tik banko sąskaitoje esančios lėšos galėtų pagrįsti realų ieškovės gebėjimą sumokėti kompensaciją, vertintini kaip nepagrįsti.
22. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, kadangi sprendimą grindė išimtinai tik ieškovės argumentais, tačiau visiškai nevertintos atsakovės nurodytos aplinkybės, jog neįmanoma už siūlomą kompensacijos sumą įsigyti gyvenamojo būsto Lietuvoje.
23. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais ir pažymi, kad apeliantė apeliaciniame skunde nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
24. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais turi nuspręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008). Tokiomis įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių taikymo nuostatomis teisėjų kolegija remiasi ir šioje byloje, darydama išvadas apie apeliantės nurodytų aplinkybių dėl procesinių teisės normų pažeidimo pagrįstumą įrodymų visumos įvertinimo pagrindu.
25. Pažymėtina, kad civilinės bylos nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Remiantis bylos duomenimis, matyti, kad apeliantė nepateikė į bylą jokių įrodymų apie tai, kad ji neturi realių galimybių įsigyti kitą būstą už 38 050,00 Eur kompensaciją Lietuvoje, todėl jos argumentas, kad už siūlomą kompensacijos sumą įsigyti gyvenamojo būsto Lietuvoje neįmanoma, atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.
26. Be kita ko, remiantis bylos duomenimis, matyti, jog apeliantė į bylą buvo pateikusi ne tik pažymą iš „Sodros“ apie jai išmokėtą pensiją (apie 600 Eur per mėnesį + 34 Eur vienišo asmens išmoka), bet ir pažymą apie jai priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (apie 740 Eur per mėnesį) iš įmonės UAB „Ekobazė“, esančios Elektrėnuose. Kadangi atsakovės darbovietė yra Elektrėnuose (taip nurodyta byloje esančioje pažymoje apie darbo užmokestį), ieškovė į bylą pateikė skelbimus iš interneto skelbimų svetainės www.aruodas.lt, kurioje skelbiami parduodami butai Elektrėnų sav. Iš jų matyti, kad už panašią kaip gautina kompensacija sumą galima nusipirkti: 3 kambarių, 55 kv. m ploto butą (duomenys neskelbtini), už 39 500,00 Eur; 2 kambarių, 36,5 kv. m ploto butą (namo dalį su 8,27 a namų valdos sklypu) (duomenys neskelbtini), už 22 000,00 Eur; 2 kambarių, 33,68 kv. m ploto butą (duomenys neskelbtini), už 43 000,00 Eur; 1 kambario, 18 kv. m ploto butą (duomenys neskelbtini), už 41 000,00 Eur. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius skelbimus, nustatė, kad šiuo metu už prieinamą kainą objektų pasirinkimas yra daug platesnis, taip pat parduodami objektai yra visiškai įrengti, su visais patogumais. Taigi gavusi kompensaciją apeliantė turės 38 050,00 Eur, t. y. turės galimybę iš turimų piniginių lėšų įsigyti kitą gyvenamąjį būstą (tikrai ne avarinės būklės, kaip teigė apeliantė), todėl darytina išvada, kad apeliantei įsigijus kitą būstą ir persikėlus į jį gyventi jos gyvenimo sąlygos nepablogėtų, palyginti su dabartinėmis sąlygomis. Taip pat pažymėtina, kad iš gautos kompensacijos sumos, pensijos bei darbo užmokesčio atsakovė butą galėtų ir nuomotis, jeigu nerastų sau tinkančio varianto.
27. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad būtent šiuos ieškovės pateiktus duomenis pirmosios instancijos teismas vertino pasisakydamas apie apeliantės galimybę Lietuvoje įsigyti butą už kompensacijos sumą ir pagrįstai juos vertino kaip paneigiančius atsakovės samprotavimus, esą neįmanoma už siūlomą kompensacijos dydį įsigyti gyvenamojo būsto Lietuvoje.
28. Apeliaciniame skunde atsakovė taip pat cituoja ESTT praktiką, pažymi, jog ESTT atkreipė dėmesį į vartotojų pažeidžiamumą tais atvejais, kai jiems grėsė pavojus prarasti būstą. ESTT nurodė, kad pagal Europos Sąjungos teisę teisė į būsto neliečiamumą yra pagrindinė 7 straipsnyje garantuojama teisė, kurios nacionaliniai teismai turi laikytis įgyvendindami Direktyvą dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (2014 m. rugsėjo 10 d. ESTT sprendimas byloje C- 34/13, Kusinova).
29. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės nurodomos ESTT išnagrinėtos civilinės bylos teisinės ir faktinės aplinkybės bei ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) palyginti su šia civiline byla yra skirtingos. Šiuo atveju ginčas yra kilęs ne iš vartojimo teisinių santykių, dėl to apeliantės cituojama teisminė praktika šioje byloje nėra aktuali.
30. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017, 22 punktas). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl atsakovės apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl procesinės bylos baigties
31. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai jas ištyrė, tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
32. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
33. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
34. Ieškovė pateikė duomenis apie patirtas 1 500,00 Eur teisinės pagalbos išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Įvertinus ieškovės atsiliepimo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, darytina išvada, kad ieškovės prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba, yra pagrįstos ir teisėtos. Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės G. G. priteistinos ieškovės I. S. apeliacinės instancijos teisme turėtos 1 500,00 Eur teisinės pagalbos išlaidos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės G. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei I. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 500,00 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.