Kauno apygardos teismo nutartis

2022-02-08 · Civilinė byla Nr. e2A-269-601/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2021-11-15Kauno apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2022-02-08Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-02-08
Bylos Nr.
e2A-269-601/2022
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-12335-2020-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Evaldas Burzdikas
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Ceryx“
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Arnolita“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-269-601/2022Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12335-2020-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.11.1; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1 (S)
Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. vasario 8 d.Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Evaldas Burzdikas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ceryx“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-187-877/2021 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Arnolita“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ceryx“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Arnolita“ kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Ceryx“ 1 765 Eur skolos pagal 2019 m. gegužės 2 d. sutartį, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

2. Ieškovė nurodė, kad 2019 m. gegužės 2 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta sutartis, pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti, o atsakovė pirkti, pasirinkus asortimentą, kiekį ir sulygus kainą užsakytas prekes ar paslaugas bei už jas atsiskaityti sutartyje nurodytais terminais ir tvarka. Sutarties 4.3 punktu šalys susitarė, jog už gautas prekes ar paslaugas atsakovė atsiskaitys per 30 kalendorinių dienų grynais pinigais arba mokestiniu pavedimu į ieškovės sąskaitą banke. 2020 m. balandžio 20 d. tarp šalių buvo sudarytas skolų suderinimo aktas Nr. 8, kuriuo šalys patvirtino, jog 2020 m. kovo 31 d. apskaitos duomenimis atsakovė pagal sutartį buvo skolinga ieškovei 1 765,89 Eur.

3. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovės reikalavimas yra grindžiamas fiktyviu (realiai neįvykusiu) sandoriu, t. y. ieškinio reikalavimas yra kildinamas iš neteisėtai sudarytos sutarties. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad 2019 m. gegužės 2 d. sutartis buvo sudaryta tinkamai įgaliotų asmenų, todėl sutartis turi būti laikoma sudaryta neteisėtai. Atsakovė pažymėjo, kad buvusios atsakovės vadovės J. R. vadovavimo laikotarpiu tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaroma daug kvestionuotinų sandorių, naudingų išimtinai tik ieškovei, taip pat galimai buvo sudaromi ir apsimestiniai sandoriai, todėl reiškiamas ieškinys dėl skolos yra nepagrįstas. Juolab, kad vienintelis ieškovės ieškinį grindžiantis įrodymas – 2020 m. balandžio 20 d. skolų derinimo aktas Nr. 8, buvo pasirašytas be dabartinio įmonės vadovo M. V. žinios ir atsakovės įmonei niekada nebuvo perduotas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino, t. y. priteisė ieškovei UAB „Arnolita“ iš atsakovės UAB „Ceryx“ 1 765,89 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. rugpjūčio 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1 613 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

5. Teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė, jog ji pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras už pateiktas prekes yra pilnai atsiskaičiusi su ieškove, t. y., teismo įsitikinimu, labiau tikėtina, kad atsakovė nepilnai atsiskaitė už pateiktas prekes – liko skolinga atsakovei 1 765,89 Eur.

6. Kaip matyti iš šalių į bylą pateiktų įrodymų, atstovų paaiškinimų, ieškinio reikalavimą grindžiančios sąskaitos yra įtrauktos į abiejų šalių buhalterinę apskaitą ir abiejose apskaitytos pagal sąskaitose skaičiais nurodytas sumas ir tai patvirtina prekių perdavimą atsakovei, pirkimo- pardavimo teisinių santykių tarp šalių egzistavimą. Ieškovė tvirtina, kad sąskaitos yra įregistruotos valstybinės mokesčių inspekcijos registruose. Teismas neturi pagrindo netikėti, kad buhalterinės programos „Rivilė“ galimybės leidžia atspausdinti ne vieną tos pačios sąskaitos versiją (išplėstinę, sutrumpintą ir pan.), tačiau kiekvienoje versijoje yra nurodyti privalomi PVMĮ 80 straipsnyje nustatyti rekvizitai bei ta pati galutinė sąskaitos suma, todėl nėra pagrindo išvadai, kad ieškovė klastojo sąskaitas spausdindama skirtingas jų versijas.

7. Anot teismo, šiuo atveju šalis siejančius pirkimo–pardavimo santykius patvirtina jų 2019 m. gegužės 2 d. sutartis, kurią pripažinti negaliojančia atsakovė neprašė. Be to, teismas nenustatė sąskaitų–faktūrų klastojimo fakto. Tuo tarpu atsakovės argumentai apie tai, jog buvo atliekamos nekorektiškos operacijos tiek pas ieškovę, tiek pas atsakovę, kad atsakovė ieškovei išrašydavo didelį kiekį sąskaitų už prekes, nepagrindžia aplinkybės, jog atsakovė yra su ieškove pilnai atsiskaičiusi. Juolab, kad byloje esantis antstolio faktinių aplinkybių protokolu užfiksuotas susirašinėjimas patvirtina, jog skolų derinimas tarp šalių buhalterinę apskaitą tvarkiusių asmenų, vis dėlto, vyko.

8. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2 dalimi ieškovei iš atsakovės priteisė 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

9. Teismas, nustatęs, kad ieškovė byloje sumokėjo 40 Eur žyminį mokestį ir patyrė 1 331 Eur teisinės pagalbos išlaidų bei 242 Eur už antstolio faktinių aplinkybių konstatavimą, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės reikalavimai byloje buvo patenkinti visiškai, ieškovei priteisė visų jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Ceryx“ Kauno apygardos teismo prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Arnolita“ ieškinį atmesti pilna apimtimi, o taip pat – tinkamai paskirstyti tarp šalių bylinėjimosi išlaidas ir priteisti iš ieškovės UAB „Arnolita“ atsakovės UAB „Ceryx“ naudai visas jos patirtas bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

10.1. Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į atsakovės teiktus paaiškinimus dėl ieškovės ir atsakovės tarpusavio verslo praktikos, vykdytos tuo metu, kai abiejose įmonėse dirbo tie patys vadovaujantys ar susiję asmenys;

10.2. Pirmosios instancijos teismas ex officio nesprendė dėl ginčo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia;

10.3. Pirmosios instancijos teismas patenkino teisiškai nepagrįstą ir neįrodytą ieškovės reikalavimą, kadangi ieškovė taip ir nepateikė sutarties priedų, patvirtinančių sutarties sudarymo teisėtumą – sutartį pasirašiusių asmenų įgaliojimus patvirtinančių dokumentų, taip pat skolų suderinimo akte nurodytą sumą patvirtinančių įrodymų – užsakymą, prekių perdavimą–priėmimą patvirtinančių dokumentų bei neapmokėtų sąskaitų faktūrų;

10.4. Pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi atsakovei 2020 metais išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, niekaip nesusijusiomis su ieškovės ieškinio reikalavimais. Juolab, kad pats teismas pažymėjo, jog sąskaitose nurodytos sumos žodžiais ir sumos skaičiais net nesutampa;

10.5. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovės pastebėjimą, nurodytą rašytiniuose paaiškinimuose, kad ieškovės išrašytos kreditinės sąskaitos faktūros (su atsakovės naudojama unikalia sąskaitų numeracija) turėtų būti išrašytos naudojant ieškovės sąskaitų unikalią numeraciją, nes atsakovės išrašytos sąskaitos faktūros būtų debetinės, kas rodo neteisingą (nekorektišką) sąskaitų faktūrų išrašinėjimą;

10.6. Pirmosios instancijos teismas nevertino visų tarp abiejų įmonių vykusių pirkimo–pardavimo sandorių, nors atsakovė pateikė į bylą informaciją, kad buhalteriškai ji ne tik pirko prekes iš ieškovės, bet ir ieškovė atpirkdavo tas prekes, nors jokia prekių atpirkimo sutartis tarp atsakovės ir ieškovės sudaryta nebuvo. Juolab, kad bylai aktualiu laikotarpiu už abiejų įmonių apskaitą buvo atsakingi tie patys darbuotojai – J. R. ir V. S., dėl ko skolų suderinimo akto pagrįstumas privalėjo būti tikrinamas pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais, kurie į bylą nebuvo pateikti;

10.7. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovės pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus, apžvelgė į PVM sąskaitų–faktūrų reglamentavimą, tačiau neatsižvelgė į esminę reikšmę turintį buhalterinės apskaitos reglamentavimą, nustatantį privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus (šiuos reikalavimus atitinkančių pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų ieškovė į bylą nepateikė). Kadangi ieškovė pateikė tik pardavimo duomenis iš savo apskaitos programos, teismas negalėjo pripažinti šių duomenų pakankamais įrodymais, kai nėra žinoma šių duomenų kilmė (konkretūs pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai), ir juolab, jais remdamasis, patenkini ieškovės ieškinį;

10.8. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškinio reikalavimą grindžiančios sąskaitos yra įtrauktos į abiejų šalių buhalterinę apskaitą ir abiejose apskaitytos pagal sąskaitose skaičiais nurodytas sumas ir tai neva patvirtina prekių perdavimą atsakovei, pirkimo–pardavimo teisinių santykių tarp šalių egzistavimą. Tačiau, anot apeliantės, visi pardavimo veiksmai buvo atliekami tik ieškovės ir atsakovės programose „Rivilė“, t. y. faktiškai prekių pirkimas–pardavimas nevyko, nes atsakovė, pagal ieškovei pateiktus ieškovės klientų užsakymus tuos užsakymus surinkdavo ir tiesiogiai savo sąskaitą per UAB „Venipak“ išsiųsdavo ieškovės klientams. Ieškovės perkamos iš atsakovės prekės nepatekdavo pas ieškovę, todėl ir nebuvo spausdinamos pardavimo PVM sąskaitos faktūros. Tuo tarpu atsakovės perkamos ieškovės prekės į atsakovės sandėlį patekdavo tiesiogiai iš ieškovės tiekėjo Erkul Cosmetic (Turkija) su tiekėjo prekių pardavimo dokumentais, išrašytais ieškovei, bet su nurodytu atsakovės sandėlio adresu. Ieškovės prekės atsakovės sandėlyje būdavo priimamos pagal tiekėjo ieškovei išrašytus prekių dokumentus, duomenys suvedami į ieškovės programą „Rivilė“. Atlikus prekių pajamavimą ieškovės programoje „Rivilė“ automatiškai visas ieškovės pirkimas buvo įvedamas į atsakovės programą „Rivilė“ kaip pirkimas iš ieškovės su atitinkamu antkainiu. Ieškovės pirktos iš tiekėjo Erkul Cosmetic prekės patekdavo tiesiai į atsakovės sandėlį ir tik po to būdavo forminamas prekių pardavimas atsakovei nespausdinant PVM sąskaitų faktūrų, nes prekės realiai jau būdavo atsakovės sandėlyje;

10.9. Pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į šalių elgesį ikiteisminio ginčo sprendimo metu ir, pripažinęs ieškovės neatsakingumą ir nerūpestingumą neteikiant atsakovei prašomų buhalterinių dokumentų, vietoje to ieškiniu kreipiantis į teismą, atitinkamai paskirstyti ir bylinėjimosi išlaidas, nes dėl bylos iniciavimo ir papildomai dėl to patirtų išlaidų yra atsakinga išimtinai tik ieškovė, tad jai kyla ir pareiga padengti bylos šalių išlaidas.

Atsiliepimas

11. Atsiliepime ieškovė UAB „Ceryx“ apeliacinės instancijos teismo prašo atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą apeliacinį skundą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė šiuos argumentus:

11.1. Pirmosios instancijos teismui nagrinėjant ginčą dėl skolos nebuvo jokio pagrindo vadovautis nelogiškais, byloje esančiais duomenimis nepagrįstais bei su bylos esme nesusijusiais atsakovės teiginiais dėl tarp ginčo šalių vykdytų sandorių fiktyvumo, įmonėms vadovavusių asmenų sąsajumo, ieškovės buhalterinių dokumentų klaidingumo ir kt. Atsakovės įžvalgos apie ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentuose pasitaikiusias klaidas, kai tam tikrose PVM sąskaitose faktūrose sumos žodžiais nesutapo su sumomis skaičiais, skolos įrodinėjimo procesui neturi jokios reikšmės, kadangi sąskaitose nurodyti sumų žodžiais ir sumų skaičiais neatitikimai yra visiškai formalūs – kaip matyti ir ieškovės kartu su dubliku pateiktos pardavimų ataskaitos, sąskaitose nurodytos sumos skaičiais sutampa su pardavimo ataskaitoje nurodytomis sąskaitų sumomis, todėl, nagrinėjamu atveju, PVM sąskaitose faktūrose skaičiais įrašyta suma yra galiojanti ir teisinga;

11.2. Vien aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi atsakovė, savaime nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, tame tarpe, netinkamai paskirstyta įrodinėjimo našta. Atsakovė, neigdama ieškovės ieškinyje nurodytas aplinkybes, turėjo įrodinėti, jog ji su ieškove yra atsiskaičiusi. Atsakovė turėjo visišką teisę ir laisvę bylos nagrinėjimo metu teikti priešpriešinius įrodymus, paneigiančius ieškinį, tačiau to nepadarė, todėl pirmosios instancijos teismas priėjo teisingos išvados, kad atsakovė neįrodė aplinkybių, kuriomis ji remiasi, t. y. fakto, jog už pateiktas prekes su ieškove pilnai atsiskaitė;

Žemesnės instancijos teismas

11.3. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad sutartį ieškovės vardu sudarė ir pasirašė veikiantis pagal įgaliojimą projektų vadovas V. S., atsakovės vardu – veikianti pagal įgaliojimą prekybos vadovė A. S.. Be kita ko, pačios apeliantės į bylą pateiktu 2020 m. kovo 30 d. perdavimo–priėmimo aktu patvirtinta, kad pradėjus eiti pareigas naujajam atsakovės įmonės direktoriui M. V., visa įmonės dokumentacija jam buvo perduota. Todėl vien aplinkybė, jog ieškovė neišsaugojo, o atsakovė galbūt net ir turėdama tokius duomenis, sąmoningai į nagrinėjamą bylą jų nepateikė, nedaro šios sutarties neteisėta ir negaliojančia. Juolab, kad atsakovė bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių pagrįstų argumentų ir įrodymų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismui kiltų akivaizdžių abejonių dėl 2019 m. gegužės 2 d. sutarties fiktyvumo. Be to, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovė ir pati nei karto nekėlė priešpriešinio reikalavimo, todėl teismas neturėjo jokio objektyvaus pagrindo spręsti dėl sutarties pripažinimo negaliojančia;

11.4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, jog skolų derinimo aktas yra patvirtintas ieškovės vyr. buhalterės J. A. ir atsakovei buhalterines paslaugas teikusios UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgalioto asmens A. S. parašais, t. y. skola suderinta tarp buhalterinę apskaitą ginčo šalims vedusių asmenų. Ieškovė pažymėjo, kad 2021 m. gegužės 20 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole yra užfiksuotas V. S., A. S. ir S. J. susirašinėjimas dėl išrašytų PVM sąskaitų faktūrų bei 1 765,89 Eur skolos derinimo tarp šalių, iš kurio matyti kaip laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 16 d. iki 2020 m. balandžio 20 d. įmonių atsakingi asmenys keičiasi informacija apie trūkstamas sąskaitas, derina skolos likučius, kol galiausiai yra pasirašomas 2020 m. balandžio 20 d. skolų derinimo aktas. Be to, 2020 m. balandžio 20 d. skolų suderinimo aktas buvo suderintas tarp ginčo šalims buhalterines paslaugas teikusių finansininkų, pagal atitinkamas PVM sąskaitas faktūras, kurias šie asmenys deklaruodavo Valstybinei mokesčių inspekcijai ir kuriose nurodytos sumos sutapdavo, todėl visi atsakovės argumentai dėl PVM sąskaitų faktūrų klaidingumo ir buhalterines paslaugas teikusių asmenų įgaliojimų nebuvimo, laikytini niekuo nepagrįstais;

Atsiliepimas

11.5. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo eilę klaidinančių teiginių, jog ieškovė tariamai nepateikė jokių kitų skolų derinimo akte nurodytą sumą pagrindžiančių įrodymų – neapmokėtų PVM sąskaitų faktūrų, užsakymų, prekių perdavimą–priėmimą patvirtinančių dokumentų. Tačiau ieškovės atstovas 2021 m. spalio 25 d. vykusio teismo posėdžio metu paaiškino, kad iš byloje esančių įrodymų ir šalių paaiškinimų matyti, kad tarp ginčo šalių vyko intensyvi ir ilgalaikė prekyba smulkiomis prekėmis, kuomet šalims atsiskaitant nebuvo detalizuojama, kokia konkrečiai PVM sąskaita faktūra tam tikru mokėjimu yra apmokama. Kadangi įmonėse buvo vykdomi ir prekių grąžinimai, ir užskaitymai, tarp šalių susiklostė praktika, kai už prekes buvo atsiskaitoma kaupimo būdu – atsiskaitant už anksčiausiai išrašytą PVM sąskaitą faktūrą. Todėl į atsakovės keliamą argumentą – pagal kokią PVM sąskaitą faktūrą yra prašoma priteisti skolą, ieškovė nurodė, jog ieškinys šioje byloje yra reiškiamas dėl paskutinės atsakovei išrašytos PVM sąskaitos-faktūros, t. y. 2020 m. kovo 26 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. ARN004253. Tuo tarpu prekių perdavimo–priėmimo dokumentų nebuvimas nepaneigia pirkimo–pardavimo teisinių santykių tarp šalių egzistavimo ir prekių perdavimo atsakovei, kadangi prekės buvo perduodamos ne su perdavimo–priėmimo aktais, o kartu su sąskaita faktūra;

11.6. Nepagrįsti atsakovės apeliacinio skundo teiginiai tuo požiūriu, jog neva pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime rėmėsi 2020 m. ieškovės atsakovei išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, kurios niekaip nesusijusios su ieškinio reikalavimais. Anot ieškovės, ji į nagrinėjamą bylą pateikė per 2020 m. ieškovės atsakovei išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kurios įrodė, jog prekybos santykiai tarp šalių pagal 2019 m. gegužės 2 d. sutartį egzistavo, tokiu būdu pagrindžiant ne tik šios prekybos faktą, bet ir jos mąstą bei intensyvumą. Juolab, kad būtent paskutinė iš 2020 m. ieškovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų atsakovės dalinai liko neapmokėta, dėl ko ir buvo reiškiamas ieškinys šioje byloje;

11.7. Apeliantė nepagrįstai apeliaciniu skundu kvestionuoja ieškovės į bylą pateiktų PVM sąskaitų-faktūrų autentiškumą ir įrodomąją reikšmę, kadangi PVM sąskaitos faktūros nepasirašymas savaime nepaneigia šalių tarpusavio prievolės, kilusios iš sutartinių teisinių santykių, egzistavimo ir yra vienas iš teisėtų būdų Ieškovei įrodinėti skolą;

11.8. Atsakovė tvirtina, kad jos buvusi vadovė J. R., siekdama perimti atsakovės verslą, įkūrė naują įmonę – ieškovę ir pradėjo nuoseklų atsakovės veiklos perkėlimą į ieškovę, neva žlugdant atsakovę ir darant žalą jos akcininkams, ir dėl to Kauno apygardos teisme yra iškelta civilinė byla Nr. e2-382-273/2022. Tačiau atsakovė nesąžiningai remiasi savo teiginiais, kurie, viena vertus, neturi jokios faktinės ir teisinės reikšmės šios bylos nagrinėjimui, kita vertus, Kauno apygardos teismo byloje Nr. e2-382-273/2022 reikšmingos bylai aplinkybės dar tik nustatinėjamos, o ne patvirtintos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kas nesudaro prielaidų atsakovei jomis remtis.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Apeliacinis skundas atmestinas.

13. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

14. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškinys yra patenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas byloje nėra.

Dėl paaiškinimų pateikimo

15. Apeliantė 2022 m. vasario 7 d. pateikė teismui paaiškinimus, kuriuose, atsižvelgdama į atsipiepimo į apeliacinį skundą argumentus, papildo savo apeliacinio skundo argumentus.

16. Apeliacinis teismas atsisako priimti apeliantės pateiktus paaiškinimus, nes jie pateikti pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, o šiam terminui pasibaigus yra draudžiama papildyti apeliacinį skundą (CPK 323 straipsnis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

17. Nustatyta, kad 2019 m. gegužės 2 d. tarp ieškovės UAB „Arnolita“ ir apeliantės (atsakovės) UAB „Ceryx“ buvo sudaryta sutartis (toliau - Sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti, o apeliantė pirkti, pasirinkus asortimentą, kiekį ir sulygus kainą užsakytas prekes ar paslaugas bei už jas atsiskaityti Sutartyje nurodytais terminais ir tvarka. Sutarties 4.1 punkte nurodyta, kad prekių ir paslaugų kainos nurodomos PVM sąskaitoje-faktūroje. Pagal šalių susiformavusią verslo praktiką, parduodant prekes apeliantei buvo pateikiama tik PVM sąskaita faktūra (el. formate), kuri buvo laikoma prekių perdavimą patvirtinančiu dokumentu (papildomi dokumentai nebuvo sudaromi). Atsiskaitoma buvo kaupimo būdu, apmokant anksčiausiai išrašytą sąskaitą. PVM sąskaitos faktūros (el. formate) įtrauktos į abiejų šalių buhalterinę apskaitą. 2020 m. balandžio 22 d. tarp šalių buvo sudarytas skolų suderinimo aktas Nr. 8, kuriuo šalys (buhalterinę apskaitą vykdantys asmenys) patvirtino, jog 2020 m. kovo 31 d. apskaitos duomenimis apeliantė pagal Sutartį skolinga ieškovei 1 765,89 Eur. Apeliantei atsisakius sumokėti įsiskolinimą, ieškovė kreipėsi į teismą.

18. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį ir priteisė ieškovės prašomą sumą (1 765,89 Eur), motyvuodamas tuo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina prekių perdavimą atsakovei, pirkimo- pardavimo teisinių santykių tarp šalių egzistavimą, o apeliantė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad ji pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras už pateiktas prekes yra pilnai atsiskaičiusi.

19. Apeliantė, nesutikdama su teismo sprendimu, nurodo, kad: 1) teismas nepagrįstai ex officio nesprendė Sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia dėl jos fiktyvumo, 2) teismas netinkamai vertino įrodymus, nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkėlė apeliantei ir tenkino neįrodytą ieškinį.

Dėl teismo pareigos ex officio sandorį pripažinti niekiniu ir negaliojančiu

20. Apeliantė nurodo, kad tarp įmonių vietoje sandėliavimo paslaugų teikimo sutarties 2019 m. gegužės 2 d. buvo pasirašyta sutartis dėl prekių pirkimo-pardavimo. Kadangi tuo metu ieškovės ir apeliantės direktore dirbo J. R., ji vietoje to, kad ieškotų ir išsinuomotų sandėliavimo patalpas savo (UAB „Arnolita“) veiklai, nutarė pasinaudoti apeliantės turimomis patalpomis ir resursais. Kad nereikėtų apeliantei mokėti už ieškovės prekių priėmimą, saugojimą (sandėliavimą), užsakymų surinkimą, paruošimą transportavimui ir tiekimą (pristatymą ieškovės klientams) J. R. nusprendė tai pateikti kaip fiktyvų prekių pirkimą-pardavimą tarp įmonių.

21. Apeliantė nurodo, kad pripažinti sandorį niekiniu ir negaliojančiu esant įstatymo nustatytiems pagrindams teismas gali ir privalo ex officio. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas šių klausimų nesprendė motyvuodamas tik ta aplinkybe, kad apeliantė nereiškė priešieškinio su reikalavimų pripažinti Sutartį negaliojančia.

22. Kaip matyti, apeliantė teigia, jog tarp šalių sudaryta Sutartis yra apsimestinė (sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti).

23. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad teismui, sprendžiančiam dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą vykdyti prievoles, išplaukiančias iš sandorio, net ir nesant atitinkamų šalies reikalavimų, kyla pareiga ex officio patikrinti, ar nėra pagrindo pripažinti sandorį niekiniu. Ši patikra priklauso ir nuo ginčo šalies, turinčios teisinį suinteresuotumą, aktyvumo: kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-248/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Jeigu teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį ar aktą negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio ar akto, kuris nėra akivaizdžiai niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009; 2019 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-400-916/2019)

24. Paprastai simuliaciniai sandoriai, priešingai negu, pavyzdžiui, prieštaraujantys imperatyviosioms teisės normoms sandoriai, nėra akivaizdžiai niekiniai, nes simuliacinių sandorių šalys, sudarydamos tokį sandorį tik dėl akių (neketindamos sukurti teisinių padarinių) arba sudarydamos sandorį kitam sandoriui pridengti, slepia tikrąją savo valią. Analogišką aiškinimą kasacinis teismas pateikia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-248/2017, kurioje spręsta dėl tariamojo sandorio pripažinimo negaliojančiu ex officio, kai ieškovas nebuvo suformulavęs teismui reikalavimo pripažinti šį sandorį niekiniu ir dėl to negaliojančiu. Taigi teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu tik tokiu atveju, kai nėra jokių abejonių dėl jo apsimestinumo, ir tam, kad būtų padaryta tokia išvada, nereikia papildomai aiškintis bylos aplinkybių ir rinkti bei tirti papildomų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-400-916/2019).

25. Kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2012; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-428/2015; 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-248/2017; 2019 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-400-916/2019).

26. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo spręsti, kad Sutartis yra akivaizdžiai niekinė ir turi būti pripažinta niekine ir negaliojančia. Pažymėtina, kad pati apeliantė nėra aiškiai nurodžiusi, kokiu gi pagrindu Sutartis laikytina niekine ir negaliojančia (ar dėl fiktyvumo, ar dėl apsimestinumo ir pan.) bei nurodo eilę aplinkybių, kurios neva patvirtina Sutarties fiktyvumą, ir kurias teismas turėjo vertinti, t. y. pačios apeliantės argumentai patvirtina, jog Sutartis nėra akivaizdžiai niekinė ir negaliojanti.

Dėl įrodymų vertinimo

27. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015, 2014 liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020).

28. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

29. Šiuo atvejų ginčo esmė, - ar tarp šalių buvo susiklostę pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai, ar apeliantė įsigijo prekes iš ieškovės ir ar už jas atsiskaitė.

30. Ieškovė savo reikalavimo pagrįstumą grindžia šiais įrodymais: 1) 2019 m. gegužės 2 d. sutartimi dėl prekių pirkimo-pardavimo (šiuo atveju – Sutartis), 2) PVM sąskaitomis-faktūromis (pateiktos prie dubliko), 3) 2020 m. balandžio 22 d. skolų derinimo aktu, kuriuo apeliantės buhalterinę apskaitą tvarkantis asmuo (UAB „(duomenys neskelbtini)“) patvirtino 2020 m. kovo 31 d. esantį (1 765,89 Eur) įsiskolinimą, 4) 2020 m. gegužės 20 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, iš kurio matyti, kad šalių buhalterinę apskaitą vykdantys asmenys nuo 2020 m. balandžio 16 d. iki 2020 m. balandžio 22 d. derinamo tarpusavio įsiskolinimų balansą, ko pasekoje buvo pasirašytas 2020 m. balandžio 22 d. skolų derinimo aktas. Taip pat nėra ginčo, kad PVM sąskaitos-faktūros yra įtrauktos į įmonių buhalterinę apskaitą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šie ieškovės pateikti įrodymai, nesant juos paneigiančių įrodymų, yra pakankami daryti išvadą, kad tarp šalių egzistavo pirkimo-paravimo santykiai, kad apeliantė įsigydavo prekes iš ieškovės, o šiems santykiams nutrūkus, liko 1 765,89 Eur įsiskolinimas.

31. Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantė savo nesutikimą su ieškiniu iš esmės grindžia apeliantės dabartinio vadovo paaiškinimais (dėl Sutarties fiktyvumo, dėl prekių neperdavimo apeliantei ir pan.), kurie nėra pagrįsti įrodymais arba paaiškinimais (dėl J. R. buvimo abiejų įmonių vadove, dėl netinkamos buhalterinės apskaitos vedimo ir pan.), kurie nėra reikšmingi šiam ginčui. Primintina, jog ginčo esmė, - ar apeliantė skolinga ieškovei. Pirmiausia pažymėtina, kad dabartinis apeliantės vadovas M. V. tapo juo tik 2020 m. kovo 27 d., t. y. jis nedalyvavo tarp šalių vykusiuose verslo santykiuose, iš kurių yra atsiradęs įsiskolinimas, kas leidžia spręsti, jog jo paaiškinimai negali turėti didelės įrodomosios reikšmės. Antra, apeliantė itin akcentuoja pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų apie prekių pardavimą į bylą nepateikimą, tačiau ignoruoja tą faktą, jog nustatyta, kad pirminių dokumentų tokių kaip nurodo apeliantė (užsakymų, priėmimo-perdavimo aktų) tarp šalių vykusiuose verslo santykiuose niekada nebuvo sudaroma. Pirminiais dokumentais šalys laikė PVM sąskaitas-faktūras ir prekes perduodavo bei apskaitą vykdė remiantis jomis. Taigi tai, kad šalys galimai nevisiškai tinkamai vykdė buhalterinę apskaitą, nepašalina fakto, kad tarp šalių vyko prekyba ir atsiskaitymai, ir kad vis tik iš vykdomos buhalterinės apskaitos buvo nustatytas apeliantės įsiskolinimas. Trečia, apeliantė pati pripažįsta, kad prekes iš ieškovės gaudavo (apeliacinio skundo 12 punktas – „Dalį nupirktų iš Ieškovės Prekių Atsakovė parduodavo dar likusiems savo klientams, tačiau dėl stipriai padidėjusių Prekių savikainų, pagal iš anksčiau pasirašytas su klientais sutartis Atsakovė Prekes jiems tiekdavo žemiau Prekių savikainos, tokiu būdu patirdama žymų nuostolį“). Ketvirta, įsiskolinimas buvo nustatytas jau dirbant dabartiniam apeliantės vadovui M. V. ir patvirtintas (nustatytas) nepriklausomo pagal sutartį apeliantės buhalterinę apskaitą vykdančio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“. Penkta, tai, kad abiejų įmonių (šalių) vadove buvo J. R. taip pat nepaneigia fakto, kad tarp šalių vyko prekyba ir atsiskaitymai, o tai, kad J. R. galimai atliko kokius nors nesąžiningus (neteisėtus) veiksmus, dėl ko galimai galėjo atsirasti žala apeliantei nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas (nesąžiningi veiksmai nepanaikina skolos buvimo). Šešta, apeliantė nepagrįstai kelia abejones dėl PVM sąskaitų-faktūrų teisėtumo jų nepasirašant, nes Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad „Pagal PVMĮ 2 straipsnio 30 dalį PVM sąskaita faktūra yra PVMĮ nurodytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas. Vadovaujantis PVMĮ 79 straipsnio 11 dalimi, PVM sąskaitos faktūros gali būti rašytinės (išrašomos spausdintame blanke) ir elektroninės. PVM sąskaitos faktūros privalomi rekvizitai nustatyti PVMĮ 80 straipsnyje. Prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo) arba asmens, kuris įformina PVM sąskaitą faktūrą, taip pat ir prekių arba paslaugų pirkėjo (kliento) parašas (elektroninis parašas) įstatymų leidėjo nėra priskirtinas prie privalomų PVM sąskaitos faktūros rekvizitų. Šią išvadą patvirtina ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 8 dalis, kurioje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyti apskaitos dokumentų rekvizitai (dėl asmens, kuris turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, vardo, pavardės, parašo ir pareigų nurodymo) yra neprivalomi PVM sąskaitai faktūrai. Pažymėtina, kad tiek popierinės, tiek elektroninės PVM sąskaitos faktūros turi tuos pačius rekvizitus ir tokią pačią teisinę galią“ (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020). Septinta, apeliantė nepagrįstai sureikšmina Sutarties negaliojimo faktą, nes net ir nesant sudarytos rašytinės Sutarties neišnyktų aplinkybės, kad tarp šalių egzistavo pirkimo-pardavimo santykiai, kuriuos patvirtina kiti ieškovės pateikti įrodymai. Šioje vietoje pažymėtina, kad Kasacinis teismas yra konstatavęs, jog „Nors įforminant PVM sąskaitas faktūras joms keliami kilmės autentiškumo, turinio vientisumo ir įskaitomumo reikalavimai yra nustatyti apmokestinimo PVM tikslais, kartu šie reikalavimai turi teisinę reikšmę ir sprendžiant dėl PVM sąskaitos faktūros kaip dokumento įrodomosios reikšmės, kai, nesant raštu sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties, PVM sąskaitų faktūrų pagrindu, kurių kilmės autentiškumas, turinio vientisumas teismui nekelia abejonių, reikia nustatyti pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei spręsti dėl pardavėjo pareigos perduoti daiktus įvykdymo ir pirkėjo pareigos sumokėti daiktų kainą atsiradimo“; „Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į PVM sąskaitai faktūrai įstatymo keliamus reikalavimus, daro išvadą, kad PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, skirtas įforminti įvykusiam prekių tiekimui apskaitos ir apmokestinimo tikslais, kuris kartu yra ir vienas iš įrodymų, kad pardavėjas perdavė, o pirkėjas gavo jame išvardytas prekes. (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020).

32. Kiti apeliantės nurodyti argumentai neturi reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl išsamiau dėl jų nepasisakoma. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-687-330/2019).

33. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, dėl ko jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas, jame nurodytais motyvais atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas Evaldas Burzdikas