Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.1.2.4; 2.3.5.2.1; 3.1.1.2.8; 3.1.1.2.11; 3.1.18.1.1; 3.1.18.2.11; 3.2.4.4; 3.3.1.11; 3.3.1.14; 3.3.2.6.3

2025 m. rugpjūčio 28 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Ž. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-6701-1151/2025 pagal ieškovės V. N. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės V. N. ieškinį atsakovui Ž. N. dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, išvadą byloje teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė V. N. kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš Ž. N. 327,25 Eur išlaikymą kiekvienam vaikui J. N., gim. (duomenys neskelbtini), ir L. N., gim. (duomenys neskelbtini), kasmėnesinėmis įmokomis nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki vaiko pilnametystės paskiriant V. N. valdyti šias lėšas uzufrukto teise bei gauti šias lėšas į asmeninę sąskaitą, 1 963,50 Eur išlaikymo įsiskolinimą ir turėtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat pareiškė prašymą priteisti iš Ž. N. po 327,25 Eur kasmėnesinių įmokų dydžio už tris kalendorinius mėnesius įsiskolinimą kiekvienam vaikui, tai sudaro 1 963,50 Eur.

2. Siekiant užtikrinti reikalavimo įvykdymą pareiškė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – priteisti iš Ž. N. laikiną išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui po 327,25 Eur, įpareigojant lėšas pervesti į ieškovės banko sąskaitą iki galutinio sprendimo byloje įsiteisėjimo. Prašymą grindė tuo, kad visa nepilnamečių vaikų išlaikymo našta tenka ieškovei. Atsakovas neprisideda prie vaikų išlaikymo. Atsakovas, vengdamas išlaikyti nepilnamečius vaikus, pažeidžia vaikų teises ir teisėtus interesus. Laikinas išlaikymas reikalingas vaikų kasdienių poreikių tenkinimui iki bylos išsprendimo iš esmės.

3. Nurodė, kad su atsakovu santuokoje gyveno 10 metų, tačiau nuo 2025 m. vasario 2 d. bendro ūkio nebeveda ir nuo nurodytos datos atsakovas prie nepilnamečių vaikų išlaikymo nebeprisideda. Vaikų poreikių dydžio neįrodinėja, nes priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti pripažintinas būtinu minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas. Tiksli atsakovo turtinė padėtis ieškovei nėra žinoma, todėl prašo priteisti bent minimalų išlaikymo dydį, lygų vienai minimaliai mėnesio algai (toliau – MMA), t. y. 1 038 Eur arba 777 Eur atskaičius mokesčius. Ši suma dalytina abiem tėvams lygiomis dalimis iš šios sumos atimant išmoką vaikui, kuri 2025 m. sudaro 122,5 Eur. Iš atsakovo priteistinas išlaikymas yra (777–122,5) : 2 =327,25 Eur kasmėnesinėmis įmokomis kiekvienam vaikui nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki vaikų pilnametystės.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2025 m. balandžio 16 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies – priteisė nepilnamečiams vaikams J. N. ir L. N. iš atsakovo Ž. N. laikiną išlaikymą po 250 Eur kiekvienam vaikui, kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių padavimo teismui 2025 m. balandžio 10 d. iki teismo sprendimo priėmimo, paskiriant ieškovę V. N. laikino išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise.

5. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) šalys susilaukė sūnaus J. N., o (duomenys neskelbtini) – sūnaus L. N.. Šalys santuokos nenutraukusios, tačiau ieškovė nuo 2025 m. vasario 2 d. su atsakovu nebegyvena ir bendro ūkio nebeveda. Nuo 2025 m. vasario 2 d. atsakovas išlaikymo vaikams nebeteikia, nuo vaikų auklėjimo ir priežiūros nusišalinęs. Duomenų apie šalių darbovietes, gaunamas pajamas ar duomenų, kurie rodytų, jog atsakovas nuolat prisideda prie nepilnamečių vaikų poreikių tenkinimo (išlaikymo), byloje nėra pateikta.

6. Teismas įvertinęs nurodytas aplinkybes ir tai, kad atsakovas turi nepertraukiamai užtikrinti bent minimalius (bazinius) nepilnamečių vaikų poreikius: poreikį į maistą, aprangą, būstą bei kitas būtinas (bazines) priemones (išlaidos vaistams, nenumatytos išlaidos ir pan.), ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino iš dalies. Teismo vertinimu, 250 Eur dydžio laikino išlaikymo suma kiekvienam vaikui yra pakankamai racionali, atitinkanti bent jau minimalius (bazinius) nepilnamečių vaikų poreikius.

7. Pažymėjo, kad, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas neturi galimybės išsamiai ir visapusiškai išsiaiškinti faktinių aplinkybių, kurios liudytų galimybes sudaryti tinkamas sąlygas vaikams augti ir vystytis, taip pat vaikų poreikius ir interesus bei kitas šiai bylai svarbias aplinkybes. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime išnagrinėjus bylą iš esmės.

III. Atskirojo skundo argumentai

8. Atskiruoju skundu atsakovas Ž. N. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti 2025 m. balandžio 16 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų nutartį, kuria teismas priteisė iš atsakovo nepilnamečiams šalių vaikams J. N. ir L. N. laikiną iki teismo sprendimo priėmimo išlaikymą po 250 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių padavimo teismui 2025 m. balandžio 10 d. iki teismo sprendimo priėmimo. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

8.1. Ieškovė kartu su ieškiniu nepateikė teismui jokių įrodymų apie tai, kad atsakovas neišlaiko savo vaikų nuo 2025 m. vasario 2 d. Nesutinka su ieškovės argumentu, kad atsakovas nuo 2025 m. vasario 2 d. neprisideda prie vaikų išlaikymo. Ieškovė 2024 m. spalio mėnesį išsikraustė iš bendrų šeimos namų ir iki 2025 m. vasario mėnesio gyveno atskirai. Nepilnamečiai šalių vaikai gyveno kartu su atsakovu. Visą šį laikotarpį ieškovė neteikė išlaikymo savo vaikams, jais rūpinosi ir vis dar tebesirūpina atsakovas. Ieškovė ir atsakovas šiuo metu gyvena kartu.

8.2. Nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje. Nutartis priimta nesant byloje jokių įrodymų apie atsakovo pareigos išlaikyti savo vaikus nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Teismas visiškai netyrė bylos aplinkybių dėl šalių nepilnamečių vaikų išlaikymo, nesiaiškino aplinkybių apie tai, kiek vienas ir kitas iš tėvų prisideda prie vaikų išlaikymo, neatsižvelgė į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus, prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Teismas, formaliai spręsdamas laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo klausimą, neatskleidė nagrinėjamo klausimo esmės.

9. Ieškovė atsiliepimo į atsakovo atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas iš dalies.

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

11. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais ir faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

12. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus: 1) pažymą iš ugdymo įstaigos; 2) išrašus iš atsiskaitomosios sąskaitos apie išlaidas maisto prekių parduotuvėse (Maxima, Lidl); 3) mokėjimus už vaikų draudimą; 4) išrašus iš atsiskaitomosios sąskaitos apie pervedimus sūnui; 5) mokėjimus už sūnaus darželį; 6) vaikų laisvalaikio kino teatre išlaidas; 7) išklotinę apie automobilio statymą vežiojant vaikus į ugdymo įstaigas; 8) išrašą iš atsiskaitomosios sąskaitos apie mokėjimus už elektros energiją; 9) atsakovės pranešimą dėl savaitgalio.

13. Naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimas spręstinas vadovaujantis CPK 314 straipsniu, pagal kurį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

14. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinančioje CPK 314 straipsnio reglamentavimą, ne kartą nurodyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019). Vis dėlto draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus nėra absoliutus. Naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimas yra teismo diskrecija, kurią įgyvendindamas teismas visų pirma turi patikrinti, ar egzistuoja sąlygos, kurioms esant pagal CPK 314 straipsnį nauji įrodymai gali būti priimami: pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-248/2020).

15. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė nepranešęs atsakovui, taigi atsakovas objektyviai neturėjo galimybės pareikšti savo pozicijos byloje ir pateikti ją pagrindžiančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylai pateiktais naujais įrodymais, daro išvadą, jog nauji įrodymai yra susiję su bylos nagrinėjimu ir turi reikšmės nagrinėjamam klausimui. Be to, ginčas yra kilęs iš šeimos teisinių santykių, todėl atsižvelgus į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus ir tokiose bylose vyraujantį viešąjį interesą bei aktyvų teismo vaidmenį (CPK 376 straipsnis), nauji įrodymai priimami, išskyrus atsakovės pranešimą dėl savaitgalio, kadangi nors nurodyta apie šio dokumento pateikimą, šis įrodymas kartu su atskiruoju skundu nėra pateiktas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

16. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad J. N., gimęs (duomenys neskelbtini), ir L. N., gimęs (duomenys neskelbtini), yra ieškovės ir atsakovo nepilnamečiai vaikai.

17. Bylos duomenimis, Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmuose nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės ieškinį atsakovui dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo.

18. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iš atsakovo nepilnamečiams vaikams J. N. ir L. N. priteistas laikinas išlaikymas po 250 Eur nuo 2025 m. balandžio 10 d. iki teismo sprendimo priėmimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

19. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus, užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, kai įrodoma, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš jų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.

20. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos sureguliavimą. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Teismas laikinąsias apsaugos priemones gali taikyti visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-71-687/2020).

21. Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 straipsnyje. Dėl vaikams teikiamo išlaikymo formos ir dydžio tėvai gali susitarti ir jį teikti gera valia. Tokiu atveju išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu. Toks susitarimas vykdomas gera valia ir, nesant teismo sprendimo, negali būti vykdomas priverstinai. Tačiau jeigu vienas iš vaiko tėvų arba abu nevykdo išlaikymo prievolės, tai kitas iš tėvų gali kreiptis į teismą dėl išlaikymo priteisimo. Tėvų lygiateisiškumo principas (CK 3.3 straipsnio 1 dalis, 3.26 straipsnis) reiškia, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios nepriklausomai nuo to, ar jie yra susituokę, ar nesusituokę. Aplinkybė, jog asmenys gyvena santuokoje ir augina nepilnamečius vaikus, savaime nereiškia, jog sutuoktiniai abu vykdo išlaikymo prievolę ir ją vykdo tinkamai. Jeigu vienas sutuoktinis išlaikymo prievolės nevykdo arba jos vykdymas neužtikrina vaikų poreikių, atsižvelgiant į sutuoktiniams tenkančias išlaikymo dalis, tai išlaikymą teikiantis sutuoktinis, nepriklausomai nuo to, ar jis ketina nutraukti santuoką, ar ne, turi teisę bendra tvarka kreiptis į teismą dėl išlaikymo iš šio neteikiančio sutuoktinio priteisimo. Vaikui turi būti užtikrinamas nuolatinis pastovaus dydžio išlaikymas. Taigi viena iš laikinųjų apsaugos priemonių, skirta apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu ir užtikrinti, kad vaiko teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki jo tėvų ginčo išsprendimo iš esmės, yra laikino išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas, CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

22. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Todėl nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu (CK 3.3 straipsnis).

23. Pažymėtina ir tai, kad pagrindiniai vaiko išlaikymo dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 3.192 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Kasacinis teismas ne vienoje byloje yra nurodęs, kad turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Vaikui, atsižvelgiant į jo gebėjimus ir norus, taip pat turi būti sudarytos materialinės sąlygos dalyvauti įvairiuose papildomuose užsiėmimuose, sporto, kultūros renginiuose, lankyti teatrus, koncertus, vaikų atostogų stovyklas, įgyti vaikui reikiamų priemonių jo gabumams lavinti, taip pat žaidimams ir panašiai. Vertindamas turinčio prievolę teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui asmens turtinę padėtį, teismas turėtų atsižvelgti į tai, kokio dydžio pajamomis disponuoja toks asmuo, ar tos pajamos reguliarios, taip pat į tai, kokio dydžio turtas valdomas, ar turima reikalavimo teisių arba skolų kitiems asmenims ir panašiai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Minimalus darbo užmokestis paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, o vaiko visapusiškam vystymuisi užtikrinti turėtų būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016). Todėl kiekvienu atveju vaikui išlaikyti reikalinga suma turi būti nustatoma atsižvelgiant į tėvų finansinius pajėgumus (turimą turtą, pajamas, turimų išlaikytinių skaičių, sveikatą ir pan.) ir kiekvieno vaiko poreikius (sveikatą, gabumus, kurie turi būti lavinami, ir pan.).

24. Ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodė, kad su atsakovu santuokoje gyveno 10 metų, tačiau nuo 2025 m. vasario 2 d. bendro ūkio nebeveda ir nuo nurodytos datos atsakovas prie nepilnamečių vaikų išlaikymo nebeprisideda, visa nepilnamečių vaikų išlaikymo našta tenka jai. Atsakovas, vengdamas išlaikyti nepilnamečius vaikus, pažeidžia vaikų teises ir teisėtus interesus. Laikinas, bent minimalus išlaikymas reikalingas vaikų kasdienių poreikių tenkinimui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės.

25. Pirmosios instancijos teismas tenkinęs ieškovės prašymą iš dalies ir priteisęs po 250 Eur dydžio laikiną išlaikymą kiekvienam vaikui nurodė, kad nėra duomenų, kurie rodytų, jog atsakovas nuolat prisideda prie nepilnamečių vaikų poreikių tenkinimo (išlaikymo). Atsakovas, teismo įsitikinimu, turi nepertraukiamai užtikrinti bent minimalius (bazinius) nepilnamečių vaikų poreikius, todėl nusprendė, kad tokia suma yra pakankamai racionali, atitinkanti bent jau minimalius (bazinius) nepilnamečių vaikų poreikius.

26. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje neturi galimybės išsamiai ir visapusiškai išsiaiškinti faktinių aplinkybių, kurios liudytų apie tėvų galimybes sudaryti tinkamas sąlygas vaikams augti ir vystytis, taip pat apie vaikų poreikius ir interesus bei kitas šiai bylai svarbias aplinkybes. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų (faktinių aplinkybių) pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. paaiškės tiek tikrieji vaikų poreikiai, kitos ginčui spręsti reikšmingos aplinkybės. Tačiau apeliacinės instancijos teismo pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl pareikšto prašymo turi pareigą preliminariai įvertinti, ar ieškinio reikalavimai pagrįsti, įvertinti, ar reikalavimas dėl laikino išlaikymo yra pagrįstas, ar pateikti duomenys yra pakankami padaryti išvadai, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečių vaikų teisėms ir kita. Vien ieškinio pareiškimas teismui pats savaime nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė, laikino išlaikymo priteisimas yra susijusi su ieškinio reikalavimais ir, jei atsakovas neteikia vaikams išlaikymo, laikinas išlaikymo priteisimas galėtų užtikrinti galbūt būsimo palankaus teismo sprendimo dėl išlaikymo ir išlaikymo priteisimo įvykdymą. Nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, esant tam pagrindo, galėtų būti neužtikrinamas vaikų kasdienių poreikių tenkinimas, iki kol bus priimtas teismo sprendimas dėl ginčo esmės, nes bylos nagrinėjimas iš esmės gali užtrukti.

28. Apeliantas, nesutikdamas su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirame skunde nurodo, kad ieškovė kartu su ieškiniu nepateikė teismui jokių įrodymų apie tai, kad atsakovas neišlaiko savo vaikų nuo 2025 m. vasario 2 d. Apelianto teigimu, ieškovė 2024 m. spalio mėnesį išsikraustė iš bendrų šeimos namų ir iki 2025 m. vasario mėnesio gyveno atskirai, nepilnamečiai šalių vaikai gyveno kartu su tėvu (atsakovu). Visą šį laikotarpį ieškovė neteikė išlaikymo savo vaikams, jais rūpinosi ir vis dar tebesirūpina atsakovas – nepilnamečius vaikus į ugdymo įstaigas dažniausiai vežioja ir juos pasiima atsakovas. Atsakovas perka ir gamina maistą, ieškovė maisto negamina. Tarėsi, kad vieną savaitę maistą į namus pirks ieškovė, kitą – atsakovas, tačiau ieškovė tokio susitarimo nesilaiko. Šiuos argumentus atsakovas grindžia kartu su atskiruoju skundu pateiktais įrodymais apie automobilio statymą vežiojant vaikus į ugdymo įstaigas, išrašais iš atsiskaitomosios sąskaitos apie išlaidas maisto prekių parduotuvėse, atliktus mokėjimus, draudimą, apie pervestas lėšas sūnui. Atsakovas pateikė išrašą iš sąskaitos už laikotarpį nuo 2024 m. gegužės 15 d. iki 2025 m. gegužės 16 d., apie atliktus mokėjimus už darželį, patirtas išlaidas su vaikais laisvalaikio metu. Išrašą dėl mokėtų mokesčių iki 2025 m. balandžio 29 d. Vilniaus lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) 2025 m. gegužės 21 d. pažymą, kurioje nurodoma, kad vaiką dažniausiai į darželį atveža ir pasiima tėvas.

29. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, remiantis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėmis, įrodinėjimo našta tenka tai šaliai, kuri teigia, kad kita šalis neteikė išlaikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2007). Kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad, kai tėvai gyvena kartu ir tvarko bendrą šeimos ūkį, taip iš esmės prisidėdami prie vaikų materialinio išlaikymo, laikoma, kad išlaikymą vaikams teikia abu tėvai, iki teismas nenustato kitaip. Įrodinėjimo našta tenka tai šaliai, kuri teigia, kad kita šalis neteikė išlaikymo. Tačiau tais atvejais, kai vienas iš tėvų su vaiku negyvena, jam tenka pareiga įrodinėti, jog tėviškas pareigas vykdė, nors ir gyveno skyrium (CPK 12, 178 straipsnis).

30. Ieškovė nors nurodė, tačiau kartu su ieškiniu neteikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas iš tiesų neteikia išlaikymo, vengia išlaikyti vaikus, kad ji juos išlaiko viena. Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį netyrė šiam klausimui išspręsti svarbių aplinkybių, neįvertino, kokie yra vaikų poreikiai, kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, ar iš tiesų atsakovas nurodomu laikotarpiu neteikė išlaikymo, neatsižvelgė į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus ir kt. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo nutartis nėra pakankamai motyvuota, nenustatytos nagrinėjamam klausimui svarbios faktinės aplinkybės, kurių pagrindu padarytos konkrečios išvados, kad atsakovas išlaikymo neteikė ir kad vaikų poreikius konkrečiu atveju atitinka laikinai priteisiama po 250 Eur kiekvienam vaikui suma.

31. Atsakovas atskirajame skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjęs rašytinio proceso tvarka ir nepranešęs atsakovui, nenurodė jokių argumentų, kodėl, pranešus apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, jų taikymas gali pasunkėti.

32. CPK 147 straipsnyje numatyta, jog teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Išimtiniais atvejais, kai būtina surinkti papildomus sprendimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimti reikalingus duomenis, teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendžia per septynias darbo dienas nuo jo gavimo dienos. Kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar informuoti atsakovą apie gautą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Priešingai nei įrodinėja apeliantas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, įstatymas neįtvirtina teismui pareigos nurodyti argumentus, kodėl, pranešus priešingai šaliai apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, jų taikymas gali pasunkėti. Todėl apelianto nurodytos aplinkybės šiuo aspektu nesudaro pagrindo išvadai, kad teismas pažeidė Civilinio proceso kodekso normas.

33. Tačiau pažymėtina, kad CPK 376 straipsnis įtvirtina aktyvų teismo vaidmenį nagrinėjant šeimos bylas. Teismas tokiose bylose turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, viršyti pareikštus reikalavimus, taikyti įstatymuose įtvirtintą alternatyvų asmens teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 376 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis). Kiekvienu atveju, kai nagrinėjamoje byloje egzistuoja su vaiko teisėmis ir interesais susijęs elementas, teismas, nagrinėdamas tokią bylą, yra aktyvus, kiek reikia, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai, nes šių asmenų teisių apsauga ir gynimas reiškia kartu ir viešojo intereso gynimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

34. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, tik preliminariai vertina vaiko poreikius ir jam teiktino išlaikymo dydį atsižvelgdamas į pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus. Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovės pateikti su ieškiniu dokumentai nėra pakankami, kad, juos įvertinus, būtų galima bent preliminariai nustatyti nepilnamečių vaikų poreikius ir laikino išlaikymo dydį. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismui esant aktyviam, vadovaujantis prioritetiniu vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principu, nesant byloje pakankamai duomenų dėl vaikų išlaikymo, vaikų poreikių, šalių gaunamų pajamų ir kitų įrodymų, kuriuos įvertinus preliminariai, būtų galima nuspręsti apie būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrindo išvadai, kad buvo būtina surinkti papildomus sprendimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimti reikalingus duomenis. Tai, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo išnagrinėtas neinformavus atsakovo, tikėtina, sutrukdė tinkamai ištirti ir įvertinti pareikšto prašymo pagrįstumą.

35. Nors atsakovas pasinaudojo apskundimo teise, su atskiruoju skundu pateikė argumentus dėl nesutikimo su pareikštu prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir pateikė minėtus dokumentus – pažymą iš ugdymo įstaigos, išrašus iš atsiskaitomosios sąskaitos apie išlaidas maisto prekių parduotuvėse, duomenis apie mokėjimus už vaikų draudimą, išrašus iš atsiskaitomosios sąskaitos apie pervedimus sūnui, mokėjimus už sūnaus darželį, duomenis apie vaikų laisvalaikio kino teatre išlaidas, išklotinę apie automobilio statymą vežiojant vaikus į ugdymo įstaigas, išrašą iš atsiskaitomosios sąskaitos apie mokėjimus už elektros energiją, tačiau atsižvelgus į ieškovės ieškinio pareiškime ir į atsakovo atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, šalių nurodomos faktinės aplinkybės tiek dėl jų vedamo bendro ūkio, tiek dėl vaikų išlaikymo iš esmės skiriasi.

36. Apeliantas nurodė, kad ieškovė ir apeliantas šiuo metu gyvena kartu. Ieškovė nurodė, kad atsakovas nuo 2025 m. vasario 2 d. prie nepilnamečių vaikų išlaikymo nebeprisideda, visa nepilnamečių vaikų išlaikymo našta tenka ieškovei. Tuo tarpu atsakovas (apeliantas) nurodė, kad ieškovė 2024 m. spalio mėnesį išsikraustė iš bendrų šeimos namų ir iki 2025 m. vasario mėnesio gyveno atskirai, nepilnamečiai šalių vaikai gyveno kartu su atsakovu ir visą šį laikotarpį ieškovė neteikė išlaikymo savo vaikams, jais rūpinosi ir vis dar tebesirūpina atsakovas.

37. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo argumentai ir įrodymai, susiję su tėvų galimybėmis teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą, vaiko poreikiais ir jiems patenkinti reikalinga pinigų suma, iš esmės nėra vertinami. Jie išsamiai įvertinami bylos nagrinėjimo iš esmės metu priimant sprendimą. Nagrinėjamu atveju ieškovė atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė, taigi apelianto argumentai, kad jis išlaiko vaikus, nėra paneigti. Esant šalių priešingiems argumentams, nepaisant bylai pateiktų naujų įrodymų, apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės padaryti neabejotinų išvadų dėl faktinių bylos aplinkybių ir priimti teisėtą ir pagrįstą nutartį tiek dėl reikalingumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tiek ir dėl laikino išlaikymo dydžio. Byloje esantys duomenys nėra pakankami išvadai, kad, nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, galėtų būti neužtikrinamas vaikų kasdienių poreikių tenkinimas, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečių vaikų teisėms ir kita.

38. Be kitų atskirojo skundo argumentų apeliantas nurodė ir tai, kad antstolis jau išskaičiavo iš jo priteistą išlaikymą nepilnamečiams vaikams ir, nepaisant to, ieškovė 2025 m. gegužės 23 d. – 2025 m. gegužės 25 d. išvyko iš namų ir nepilnamečius vaikus paliko išimtinai atsakovo priežiūrai. Atsakovo vertinimu, tokia situacija yra ydinga, pažeidžia tiek nepilnamečių vaikų, tiek ir jo interesus.

39. Pažymėtina, kad išlaikymo priteisimą lemia tai, su kuriuo iš tėvų nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Priteisiant išlaikymą iš skyrium gyvenančio tėvo, turi būti atsižvelgta į laiką, kurį pagal nustatytą bendravimo tvarką vaikas praleidžia su juo, tačiau priteisiama išlaikymo suma skirta iš dalies kompensuoti vaiko poreikius neskirstant jų pagal laiką, kurį vaikas praleido su vienu ar kitu iš tėvų. Tais atvejais, kai nustatoma bendravimo tvarka pagal vadinamąjį 50:50 procentų laiko modelį, ji gali turėti įtakos ir nustatant išlaikymo dydį bei paskirstant tėvams išlaikymo prievoles. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad tais atvejais, kai tėvai susitaria dėl vaiko poreikių tenkinimo ir bendrauja su vaiku lygiomis dalimis, išlaikymas vaikui gali būti nepriteisiamas iš skyrium gyvenančio tėvo (motinos), tačiau tais atvejais, kai tėvai bendraudami su vaiku pagal 50:50 procentų laiko modelį tenkina tik kasdienius būtinus vaiko poreikius (maistas, apranga, būstas ir pan.), tačiau nesusitaria dėl kitų vaikui svarbių poreikių tenkinimo (ugdymas, sveikata ir pan.), tokiems poreikiams tenkinti gali būti priteisiamas išlaikymas iš to tėvo (motinos), su kuriuo nėra nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Minėta, kad abu tėvai turi pareigą rūpintis savo vaikais. Remiantis bylos duomenimis, byloje nėra sprendžiamas nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo klausimas. Šios aplinkybės galės būti ištirtos ir įvertintos bylos nagrinėjimo iš esmės metu, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

40. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas civiliniame procese kooperacijos principą, nustatė teismui pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (CPK 8 straipsnis). Atskleisti bylos esmę ir priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga. Procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis). Išdėstytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė ir neįvertino visų prašymui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių. Dėl šio pažeidimo, netinkamai taikytų proceso teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, laikino materialinio išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo galėjo būti neteisingai išspręstas prašymas, o tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą nutartį. Šiuo konkrečiu atveju atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, nesant byloje pakankamai duomenų, kurių pagrindu būtų galima padaryti neabejotinas išvadas, apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės išspręsti klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš esmės. Panaikinus skundžiamą teismo nutartį, prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perduotinas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. balandžio 16 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.