Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės,

dalyvaujant ieškovo atstovams bankroto administratoriui Zdislavui Juchnevičiui ir advokatui Mariui Grajauskui, atsakovo atstovams Agnei Šataitei, Rimvydui Pilibaičiui, Juliui Raškauskui, Stanislavai Altuchovai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo apeliantų bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Prostinvest“, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Prostinvest“ (buvusi uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos ąžuolas“) ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilniaus miesto savivaldybei ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pagal 2004 m. rugsėjo 13 d. sudarytą Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – Sutartis) Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – VAVA), pardavė ieškovui, kuris aukcione pasiūlė didžiausią kainą (4 450 000 Lt) ir ją sumokėjo, 2284 kv. m ploto žemės sklypą Nr. 17, esantį Kareivių gatvėje, Vilniuje (toliau – Sklypas). Ieškovas įsipareigojo per Sutartyje nustatytą terminą Sklype pastatyti daugiabutį gyvenamąjį namą. Sklypo įsigijimui ir statybos darbams finansuoti AB Sampo bankas suteikė ieškovui kreditą pagal 2004 m. rugpjūčio 20 d. kredito sutartį (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) (toliau – Kredito sutartis). Vilniaus m. savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2005 m. kovo 1 d. ieškovui išdavė statybos leidimą Nr. GN/169/05-0117 (toliau – Statybos leidimas).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. spalio 13 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. 1181V „Dėl teritorijos Žirmūnų ir Kareivių gatvių sankirtoje detaliojo plano tvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas detalusis planas Sklypui (toliau – Detalusis planas); panaikino ieškovui išduotą Statybos leidimą. Šis teismo sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 20 d. nutartimi buvo panaikintas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, patenkinęs Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymą atnaujinti procesą minėtoje administracinėje byloje, 2007 m. sausio 19 d. nutartimi nusprendė: panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimo dalį, kuria teismas išsprendė T. Z. skundą, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Baltijos ąžuolas“ apeliacinius skundus atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 spalio 13 d. sprendimo dalį, kuria teismas patenkino T. Z. skundą ir panaikino Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001-06-07 sprendimo Nr. 1181V dalį, kuria patvirtintas detalusis planas sklypui Nr. 17, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2005 m. kovo 1 d. išduotą statybos leidimą Nr. GN/169/05-0117, palikti nepakeistą.

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra, gindama viešąjį interesą, 2006 m. gegužės 22 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui naują ieškinį dėl Vilniaus miesto valdybos sprendimų panaikinimo, valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo ir Statybos leidimo panaikinimo. Vilniaus apygardos teismas 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimu: panaikino Vilniaus miesto valdybos 2001 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 1852V „Dėl sklypo Kareivių g. ribų ir dydžio nustatymo“; panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. balandžio 27 d. įsakymą Nr. 2.3-2884-01 „Dėl žemės sklypo Nr. 17, esančio Kareivių g. Vilniuje, įregistravimo nekilnojamojo turto registre“; panaikino Sklypo teisinę registraciją nekilnojamojo turto registre; pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento Sutartį; nurodė taikyti restituciją natūra: priteisti Lietuvos Respublikai iš UAB „Baltijos ąžuolas“ Sklypą; priteisti UAB „Baltijos ąžuolas“ iš Lietuvos Respublikos 4 450 000 Lt; panaikino UAB „Baltijos ąžuolas“ daiktinių teisių į Sklypą teisinę registraciją nekilnojamojo turto registre. Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 13 d. nutartimi Nr. 2A-312/2008 Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimas iš dalies pakeistas ir jo rezoliucinė dalis išdėstyta taip: priteisti UAB „Baltijos ąžuolas“ iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2 217 087 Lt, iš Vilniaus miesto savivaldybės 2 232 382 Lt ir iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos 531 Lt.

Ieškovui nuo 2005 m. birželio 13 d. iki 2006 m. vasario 24 d. ir nuo 2006 m. rugpjūčio 3 d. iki 2007 m. sausio 19 d. dėl minėtų teisminių ginčų buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės – draudimas vykdyti statybos darbus. Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi ieškovui buvo leista atlikti statybos konservavimo darbus.

Ieškovo teigimu, teismams panaikinus Detalųjį planą, Statybos leidimą bei Sutartį, ieškovas patyrė tiesioginius nuostolius, kuriuos sudaro išlaidos statybos bei konservavimo darbams, taip pat išlaidos dėl kredito gavimo, sutarčių sudarymo ir kt. Ieškovas taip pat patyrė ir netiesioginius nuostolius, kuriuos sudaro negautos pajamos nepastačius pastato ir nepardavus butų. Dėl dalykinės reputacijos pablogėjimo ieškovas patyrė neturtinę žalą. Tuo pagrindu ieškovas BUAB „Prostinvest“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs, prašė priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės 24 191 794,03 Lt nuostolių atlyginimo; priteisti solidariai iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 5 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; priteisti atsakovui Lietuvos valstybei nebaigtą statyti statinį, statytą Sklype pagal Statybos leidimą; priteisti ieškovui iš atsakovo Lietuvos valstybės 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo nepagrįstai gautų pajamų 2 217 087 Lt, sumokėtų už Sklypą, skaičiuojant nuo 2004-08-20 iki 2008-06-09, t. y. 423 068,34 Lt palūkanų dydžio sumą; priteisti ieškovui iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo nepagrįstai gautų pajamų 2 232 382 Lt, sumokėtų už Sklypą, skaičiuojant nuo 2004-08-20 iki 2008-06-09, t. y. 425 981,22 Lt palūkanų dydžio sumą; priteisti ieškovui solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, Vilniaus miesto savivaldybės 6 procentų metines palūkanas nuo priteistų sumų nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti ieškovui solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, Vilniaus miesto savivaldybės visas bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui BUAB „Prostinvest“ solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės 3 869 861,77 Lt (1 120 789,40 Eur) tiesioginių nuostolių; priteisė ieškovui iš atsakovo Lietuvos valstybės 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo nepagrįstai gautų pajamų 2 217 087 Lt, skaičiuojant nuo 2004-08-20 iki 2008-06-09, t. y. 423 068,34 Lt (122 529,06 Eur) palūkanų dydžio sumą; priteisė ieškovui iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo nepagrįstai gautų pajamų 2 232 382 Lt, skaičiuojant nuo 2004-08-20 iki 2008-06-09, t. y. 425 981,22 Lt (123 372,68 Eur) palūkanų dydžio sumą; priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, Vilniaus miesto savivaldybės, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 6 procentų metines palūkanas nuo priteistų sumų nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė atsakovui Lietuvos valstybei nebaigtą statyti statinį, statytą pagal statybos leidimą Nr. GN/169/05-0117, esantį sklype unikalus Nr. 4400-0295-8718, adresu Žirmūnų g./Kareivių g., Vilniuje; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas konstatavo, kad valstybė savo pareigos pagal Sutartį neįvykdė – pardavė Sutartyje nustatytų reikalavimų neatitinkantį Sklypą, kadangi Sklypo suformavimas pripažintas neteisėtu, Detalusis planas pripažintas neteisėtu, Statybos leidimas dėl Detaliojo plano pripažinimo neteisėtu ieškovui buvo panaikintas. Valstybė pažeidė Sutarties 7 punktą, pagal kurį buvo užtikrinta, jog dėl parduodamo turto nėra jokių viešosios teisės pažeidimų ar apribojimų, kurie galėtų turėti įtakos ieškovo nuosavybės teisėms į parduodamą turtą. Valstybė pavedė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai parengti 6,8 ha ploto valstybinės žemės (į šį plotą patenka ir Sklypo ribos) detalųjį planą, tačiau nekontroliavo ir neįsitikino, kad pavedimą atlikusi savivaldybės institucija atliko jį tinkamai bei pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus. Neteisėti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės veiksmai įvardinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 19 d. nutartyje bei Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendime, kurie turi prejudicinę galią šiai bylai.

Kadangi ieškovui dėl atsakovų kaltės buvo užkirstas tolimesnis kelias daugiabučio namo statybai, ieškovas dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, susijusių su Sutarties neįvykdymu, Statybos leidimo ir Detaliojo plano panaikinimu, patyrė tiesioginius nuostolius.

Pasak teismo, ieškovo atžvilgiu atliktų neteisėtų veiksmų grandinėje, kuri lėmė Detaliojo plano ir Statybos leidimo panaikinimą bei Sutarties pripažinimą negaliojančia, neįmanoma nustatyti, kiek ir kokia apimtimi vienas ar kitas atsakovas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, nes žala atsirado dėl abiejų atsakovų veiksmų tam tikrame detaliojo plano rengimo, tvirtinimo ir/ar Statybos leidimo išdavimo etape. Be to, šiuo atveju atsakovai veikė lygiagrečiai bei vienas kitą kontroliavo, t. y. tam tikra apimti iš esmės dalyvavo visuose detaliojo plano rengimo etapuose (organizavimo, rengimo, derinimo bei tvirtinimo) bei Statybos leidimo išdavimo procedūrose, todėl laikydamas, kad ieškovui žala buvo padaryta bendrais valstybės ir savivaldybės neteisėtais veiksmais, teismas sprendė, kad abu atsakovai atsako solidariai.

Ieškovas turėjo pagrįstų lūkesčių, kad jo vykdomos statybos yra teisėtos, be to, jo atlikti veiksmai buvo racionalūs ir pagrįsti ekonomine logika, t. y. ieškovas, pasiėmęs paskolą iš banko ir turėdamas ją grąžinti bei mokėti palūkanas, taip pat siekdamas pagrindinio savo, kaip juridinio asmens, tikslo – gauti pelną, turėjo nedelsdamas pradėti statybas, kad per protingus terminus jas baigtų, parduotų butus, atsikaitytų su banku, rangovais bei kitais asmenimis, nes priešingu atveju bet koks delsimas būtų sukėlęs ieškovui nuostolius. Dėl šių priežasčių teismas sprendė, kad visos ieškovo nurodomos išlaidos, susijusios su paskolos gavimu, sutarčių tvirtinimu, projektavimo ir statybos darbais, atliktais Statybos leidimo ir kitų dokumentų galiojimo laikotarpiu, laikytinos pagrįstomis, todėl priteistinos iš atsakovų. Spręsdamas kompensavimo už statybos konservavimo darbus klausimą, teismas vadovavosi ne eksperto V. Elenbergo išvadomis, o teismo eksperto prof. habil. dr. Leono Ustinovičiaus atlikta pakartotine ekspertize, kuri teismo vertinimu yra išsamesnė ir patikimesnė, nes parengta naudojantis išsamiais informacijos šaltiniais bei moksliniais metodais pagrįstais skaičiavimais. Įvertinęs šios ekspertizės išvadas, teismas sprendė, kad ieškovas atliko pačius būtiniausius pradėtų statybų konservavimo darbus ir neviršijo 2006 m. rugpjūčio 22 d. teismo nutartyje numatytų konservavimo darbų apimčių, todėl tenkino ieškovo reikalavimą priteisti išlaidas, susijusias su statybos konservavimu.

Teismas pažymėjo, kad Detalusis planas pažeidė bendrajame plane nustatytą didžiausio galimo intensyvumo rodiklį, Sutartis apskritai negalėjo būti sudaryta ir vykdoma, taigi tokių parametrų statinys, koks buvo suprojektuotas ir koks yra įvertintas UAB „Krivita“ 2014 m. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. 14-1-042 (toliau – Ataskaita), 2007 m. liepos 1 d. negalėjo būti teisėtai pastatytas ir parduotas. Be to, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad jis būtų gavęs jo nurodomas pajamas, nes statybos baigimas, kokybiško statinio pastatymas ir visų butų pardavimas už tokią kainą, kokią tikisi gauti pardavėjas, priklauso nuo daugelio veiksnių (pvz., rangovų darbo, panaudotų medžiagų kokybės, padėties rinkoje ir kt.). Teismas pažymėjo ir tai, kad 2008 m. įvyko pasaulinė ekonomikos krizė, dėl kurios smarkiai sumažėjo nekilnojamojo turto kainos. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas atmetė kaip neįrodytą ieškovo reikalavimą dėl netiesioginių nuostolių priteisimo.

Teismas nustatė, kad daugumoje ieškovo pateiktų žiniasklaidos straipsnių būtent atsakovai įvardijami kaip asmenys, atlikę neteisėtus veiksmus. Juose nėra nurodoma, kad ieškovas, neturėdamas leidimų, pradėjo nelegalias statybas. Teismo nuomone, žala ieškovo dalykinei reputacijai nebuvo padaryta, todėl teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas priteisė ieškovui CK 6.240 straipsnyje nustatytas 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo nepagristai gautų pajamų už Sklypą, skaičiuojant jas nuo lėšų gavimo momento 2004 m. rugpjūčio 20 d. iki ieškinio padavimo momento 2008 m. birželio 9 d. Teismas sprendė, kad atsakovai jau 2001 m. rengdami Detalųjį planą turėjo žinoti apie jo neatitikimą bendrajam planui ir apie pažeistas šio plano svarstymo ir derinimo su visuomene procedūras, todėl teismas atmetė atsakovų argumentą, kad lėšų už parduotą Sklypą gavimo nepagrįstumas jiems tapo žinomas tik priėmus Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 13 d. nutartį.

Priteisdamas 6, o ne 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, teismas motyvavo, kad patvirtinant Detalųjį planą ir parduodant Sklypą, buvo siekiama finansinės naudos, todėl atsakovų veiksmai pasireiškė ūkinės komercinės veiklos vykdymu, o ne administraciniais teisiniais santykiais.

Priteisdamas Sklype esantį nebaigtą statyti statinį valstybei, teismas atsižvelgė į tai, kad Sklypas įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo priteistas valstybei, o pagal CK 6.395 straipsnyje įtvirtintą bendrąją taisyklę, nuosavybės teisė į žemės sklype esančius pastatus ar statinius perleidžiama kartu su nuosavybės teise į tą žemės sklypą. Teismas pažymėjo ir tai, kad dėl panaikinto Statybos leidimo ir iškeltos bankroto bylos ieškovas nebeturi objektyvios galimybės atlikti tolesnius darbus Sklype. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra konstatuota Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir Vilniaus m. savivaldybės, o ne ieškovo kaltė dėl jam išduoto Statybos leidimo panaikinimo ir iš to sekusių neigiamų pasekmių.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas BUAB „Prostinvest“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą dalyse, kuriose ieškovo reikalavimai dėl netiesioginių nuostolių ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo buvo atmesti, ir šiose dalyse priimti naują sprendimą – priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės bei Vilniaus miesto savivaldybės ieškovo naudai 5 885 638,39 Eur (20 321 932,26 Lt) netiesioginių nuostolių ir 1 448 100,09 Eur (5 000 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo; likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai įvertino ieškovo pateiktus įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovo patirti netiesioginiai nuostoliai yra pagrįsti realiomis, o ne tikėtinomis pajamomis. Teismas neatsižvelgė į ieškovo byloje pateiktas su trečiaisiais asmenimis sudarytas preliminariąsias sutartis, pagal kurias pusė butų ir automobilių stovėjimo vietų buvo parduota vien per 2005 m. balandžio–liepos mėnesius. Teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones – draudimą vykdyti statybos darbus ir dėl atsakovų kaltės panaikinus Detalųjį planą bei Statybos leidimą, iki preliminariose sutartyse numatyto termino, t. y. 2006 m. liepos 30 d. statyba nebuvo baigta, todėl pagrindinės sutartys nebuvo sudarytos. Šių aplinkybių ieškovas negalėjo nei numatyti, nei kontroliuoti, todėl remiantis preliminariųjų sutarčių 8.1 punktu, jis yra atleidžiamas nuo atsakomybės už preliminariųjų sutarčių neįvykdymą. Pagal Rangos sutartį, darbai turėjo būti užbaigti 2007 m. liepos 1 d. Visuotinai žinoma aplinkybė, kad nuo 2005 iki 2007 metų nekilnojamojo turto kainos augo. Teismo ekspertės Irmantos Krikščiūnienės nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita patvirtina, kad ieškovas, sudarydamas naujas sutartis, faktiškai būtų galėjęs realizuoti planuoto pastatyti daugiabučio gyvenamojo namo butus ir automobilių stovėjimo vietas už 43 543 000 Lt. Iš šios sumos atėmus patirtinas išlaidas, reikalingas pastatyti daugiabutį gyvenamąjį namą, t. y. 23 221 067,74 Lt, ieškovo negauto pelno suma sudarytų 20 321 932,26 Lt. Teismo ekspertės Aldonos Kabokienės išvada patvirtina, kad vadovaujantis Verslo apskaitos standartais, buhalterinę apskaitą ir mokesčių apskaičiavimą reglamentuojančia tvarka, nėra reikalinga atimti tuo metu galiojusio 15 proc. pelno mokestį pagal Pelno mokesčio įstatymą. Ieškovas, įsigydamas Sklypą už banko suteiktą kreditą, turėjo tikslą pastatyti jame daugiabutį gyvenamąjį namą, parduoti jame esančius butus ir gauti pelną. Kadangi buvo išduoti Statybos leidimai, ieškovas pagrįstai tikėjosi, kad statybos bus įvykdytos sėkmingai, todėl jis pradėjo statybos darbų organizavimą ir numatė, kad bus gautos pajamos. Statybos leidimo, Detaliojo plano ir Sutarties panaikinimas nepaneigia atsakovų atsakomybės už neteisėtai panaikintus ieškovo lūkesčius gauti pajamas iš pastatyto statinio realizavimo, kurio statybai ieškovas skyrė didžiules investicijas bei atliko visus nuo jo priklausiusius veiksmus, kaip to reikalavo teisės aktai. Pagal Rangos sutartyje numatytą terminą pastatas turėjo būti baigtas statyti likus pusmečiui iki pasaulinės krizės, todėl pagrįsta manyti, kad ieškovas būtų sėkmingai realizavęs visą nekilnojamąjį turtą dar iki krizės. Kitos sprendime nurodytos aplinkybės, teismo manymu, galėjusios turėti įtakos turto realizavimui (pvz., rangovų darbo, medžiagų kokybė, padėtis rinkoje ir kt.), yra tik hipotetiniai pasvarstymai, nes ieškovo vykdyta veikla atitiko „normalios“ veiklos kriterijų. Ieškovas negavo pajamų dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, kurie yra pripažinti tiek ankstesniais įsiteisėjusiais ir prejudicinę galią turinčiais teismų sprendimais, tiek ir pačiame skundžiamame sprendime.

2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad Detaliajame plane nurodytas Sklypo užstatymo intensyvumas (3,2) yra įstatymiškai nepagrįstas ir prieštarauja Vilniaus miesto bendrajam planui. Teismas vadovavosi 2007 m. patvirtintu Vilniaus miesto bendruoju planu, nors ginčo atveju aktualus 1998 m. patvirtintas Vilniaus miesto bendrasis planas, kuris numatė tik orientacinius intensyvumo parametrus, kurie gali būti tikslinami detaliaisiais planais. Vadovaujantis bendrojo plano 2.2.2.4 punktu, bendrasis planas nagrinėja ne atskirus sklypus, bet teritorijas, didesnes kaip 1 ha, kurioms nustatytas bendras teritorijos naudojimo pobūdis. Tokiu būdu bendrajame plane nustatytas 2,5 intensyvumo rodiklis taikomas ne Sklypui, bet visai daugiaaukščių gyvenamųjų pastatų teritorijai. Bendrajame plane nurodytas intensyvumas gali būti išlaikytas, nepriklausomai nuo to, kad toje teritorijoje esančio sklypo intensyvumas viršytas, nes gretimi sklypai, kuriuose apskritai gali nebūti pastatų arba jų intensyvumo rodiklis yra mažesnis, kompensuotų sklype viršytą intensyvumą, ir bendras teritorijos intensyvumas tokiu atveju neprieštarautų bendrojo plano parametrams.

3. Teismas neįvertino pripažinto negaliojančiu sandorio teisinių pasekmių, ignoravo bendruosius teisės principus bei pažeidė imperatyvias CK 6.189 straipsnio 4 dalies normas, nustatančias, kad sutarties galiojimo termino pabaiga neatleidžia šalių nuo civilinės atsakomybės už sutarties pažeidimą. Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuota, kad Sutartis yra niekinė dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms. Niekinio sandorio negaliojimui neturi įtakos teismo sprendimas, šalys jo negali patvirtinti ir toks sandoris jokių teisinių padarinių, išskyrus jo negaliojimo padarinius, nesukelia ir negali sukelti. Konstatavus, kad sandoris yra niekinis, taikoma restitucija (CK 1.80 str. 2 d.). Tais atvejais, kai restitucijos nepakanka pažeistoms asmenų teisėms ar viešajam interesui apginti, gali būti taikomi subsidiarūs civilinių teisių gynimo būdai, pvz., nuostolių atlyginimas. Teismui atsisakius priteisti visus ieškovo patirtus nuostolius, buvo pažeista restitucijos taikymo esmė, kadangi ieškovo padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėjo, o vieno iš atsakovų – valstybės padėtis pagerėjo ieškovo sąskaita. Teismo ekspertas prof. habil. dr. Leonas Ustinovičius patvirtino, kad nebaigtas statyti pastatas šiuo metu vis dar yra likvidus ir jo esama būklė sudaro technines sąlygas atnaujinti statybos darbus bei visiškai užbaigti statybą. Atsakovas, pašalinęs visas teisines kliūtis, sukurtą rezultatą galės racionaliai panaudoti ir iš esmės ieškovo sąskaita gauti pajamas.

4. Teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimą dėl netiesioginių nuostolių priteisimo, netinkamai taikė CK 6.249 straipsnio 1 dalį, numatančią teismo pareigą nustatyti tikslų nuostolių dydį, bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl šios normos taikymo ir aiškinimo, kad negali būti pripažintas pagrįstu teismo sprendimas netenkinti ieškinio dėl žalos atlyginimo tuo motyvu, jog ieškovas tiksliai neįrodė nuostolių dydžio. Nagrinėjamu atveju teismui nustačius visas atsakovų civilinės atsakomybės sąlygas ir konstatavus, kad atsakovų neteisėti veiksmai lėmė ieškovo patirtus tiesioginius nuostolius (investuotų lėšų praradimą), teismas neturėjo pagrindo atmesti kito tiesiogiai susijusio ieškovo reikalavimo atlyginti negautas pajamas. Teismas ne tik galėjo, bet ir privalėjo pats nustatyti / įvertinti ieškovo negautų pajamų dydį pagal tokio pastato, kuris bet kokiu atveju galėjo būti sukurtas ir kurio rodikliai neprieštarautų Vilniaus miesto bendrajam planui, o ne visiškai atmesti ieškovo negautų pajamų reikalavimą. Ieškovas esant poreikiui būtų galėjęs sumažinti pastato plotą ir tam nebūtų reikėję gauti naujo statybos leidimo, kadangi nebūtų keičiami esminiai statinio projekto sprendiniai.

5. Teismas, atmesdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, neatsižvelgė į tai, kad atsakovų neteisėti veiksmai bei iš to kilusios įvairios neigiamos pasekmės faktiškai sužlugdė ieškovo verslo partnerių pasitikėjimą, kas faktiškai lėmė ieškovo bankrotą. Visus ankstesnius projektus ieškovas įgyvendino sėkmingai ir nustatytais terminais, kuo ieškovo klientų lūkesčiai buvo patenkinti ir tai prisidėjo prie bendrovės patikimo įvaizdžio kūrimo. Dėl atsakovų neteisėtų veiksmų ieškovas buvo įtrauktas į ilgalaikį bylinėjimąsi, įskaitant ir teisminius procesus, susijusius su jo klientų, pageidavusių įsigyti butus planuotame pastatyti daugiabučiame name, pažeistomis teisėmis, susidūrė su kitais nepatogumais, bendravimo galimybių sumažėjimu, verslo partnerių praradimu bei pelno sumažėjimu, kas galiausiai lėmė bankroto bylos ieškovui iškėlimą. Visas dėl atsakovų kaltės kilęs teisinis konfliktas buvo plačiai nušviečiamas visuomenės informavimo priemonėse.

Atsakovai Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo prijungti prie bylos papildomus įrodymus – Turto vertinimo priežiūros tarnybos 2015 m. sausio 30 d. išvadą Nr. T-3(15)-I. Atsiliepimuose nurodė šiuos argumentus:

1. Preliminariosios sutarties sudarymas pats savaime negarantuoja pagrindinės sutarties sudarymo ir juo labiau jos vykdymo. Preliminariosios pirkimo–pardavimo sutartys leidžia tik prognozuoti galimų pajamų gavimą. Pats ieškovas patvirtina, kad preliminariosios sutartys nė vienai iš šių sutarčių šalių galiausiai nesukūrė jokių prievolių – nei dėl pagrindinės sutarties sudarymo, nei dėl butų pardavimo, todėl tokios sutartys neįrodo ieškovo reikalavimų pagrįstumo. Remiantis Turto vertinimo priežiūros tarnybos 2015 m. sausio 30 d. išvada, Ataskaita neatitinka teisės aktų reikalavimų, todėl taip pat negali būti laikoma tinkamu įrodymu. Ataskaitoje nurodyta turto vertinimo data (2007 m. liepos 1 d.) yra pasirinkta atsižvelgiant į ieškovo iškeltą užduotį ekspertei. Šie įrodymai – preliminariosios sutartys bei Ataskaita – paneigia vienas kitą. Ieškovas, sudarydamas Sutartį, negalėjo tikėtis, kad statyba bus sustabdyta pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, todėl pastatas nebus pastatytas ir butai bei garažai nebus realizuoti numatytu laiku, todėl negalėjo iš anksto numatyti ir pagrįstai tikėtis gauti pajamas, nurodytas Ataskaitoje, kurioje turto vertė nustatyta pagal 2007 m. liepos 1 d. nekilnojamojo turto rinkoje buvusią situaciją. Specialistės A. Kabokienės išvada, kad teismui priteisus negautas pajamas iš atsakovų, tai būtų traktuojama kaip žalos atlyginimas, kuris pagal Pelno mokesčio įstatymo 12 straipsnio 12 punktą yra priskiriamas prie pelno mokesčiu neapmokestinamų pajamų, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, kad iš negautų pajamų turi būti atimtas pelno mokestis. Tiesioginių nuostolių konstatavimas nepreziumuoja netiesioginių nuostolių egzistavimo. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuota, kad tokių matmenų pastato, kurį buvo leista statyti, nebuvo galima statyti Sklype, nes pažeistas statybos techninio reglamento STR2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 11 punktas. Ši aplinkybė laikytina prejudiciniu faktu, todėl ieškovo priešingi argumentai atmestini. Ieškovas negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių parduoti pastatą (jo dalis), todėl nėra pagrindo teigti, kad prašomos priteisti negautos pajamos buvo numatytos gauti iš anksto. Rangos sutartyje buvo aptartos situacijos, kada rangovas galėjo vėluoti atlikti darbus. Tikimybė, kad pastatas būtų buvęs pastatytas laiku, yra tokia pati, kaip ir tikimybė, kad statybos galėjo būti užbaigtos vėliau nustatyto termino, todėl ieškovui nepateikus kitų patikimų įrodymų, teismas pagrįstai konstatavo šios aplinkybės nepakankamą pagrįstumą.

2. Pastatas buvo priteistas Lietuvos valstybei paties ieškovo prašymu. Atsakovas su šiuo reikalavimu nesutiko. Pastatas yra neteisėtas statinys, todėl juo disponuoti negalima. Pastato statytojas privalo organizuoti neteisėtos statybos padarinių šalinimą, statybvietės apsaugą, o tai reikalauja finansinių išteklių. Pastato įteisinimas nėra šios bylos nagrinėjimo objektas. Net jeigu tokia galimybė būtų nustatyta, pastato įteisinimas galimai reikalautų didelių investicijų. Teismas visiškai tenkino ieškovo reikalavimą dėl tiesioginių nuostolių, kurie, pasak ieškovo, atsirado statant pastatą, atlyginimo, todėl nėra pagrindo konstatuoti nepagrįstą valstybės praturtėjimą.

4. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiga teismui nustatyti negautų pajamų dydį atsiranda tik tuo atveju, jie ieškovas yra pateikęs visus įrodymus, patvirtinančius negautų pajamų realumą ir kitus netiesioginių nuostolių egzistavimą patvirtinančius kriterijus. Nagrinėjamoje byloje teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė negautų pajamų realumo, todėl negautų pajamų dydžio nustatymo klausimas nebuvo privalomas, nes teismas neturi pareigos nustatinėti atmesto reikalavimo dydžio.

5. Publikacijos visuomenės informavimo priemonėse ir teisminiai ginčai vyko 2005 m., tuo tarpu bankroto byla ieškovui iškelta 2010 m. Taigi ieškovo nurodytos aplinkybės ir neigiamas jų poveikis yra pernelyg nutolę vienas nuo kito, kas verčia abejoti priežastinio ryšio egzistavimu. Nuo 2008 m. dauguma statybų sektoriuje veikiančių įmonių susidūrė su neigiamais ekonominės krizės padariniais. Ieškovas vadovavosi vien deklaratyviais teiginiais apie patirtus nepatogumus, sumažėjusias bendravimo galimybes, partnerių ir pelno praradimą. Ieškovo reikalaujamas neturtinės žalos dydis viršija ne tik analogiškose bylose priteistus žalos dydžius, bet ir protingumo kriterijus.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą dalyje, kurioje buvo tenkinti ieškovo reikalavimai Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atžvilgiu, ir priimti naują sprendimą – ieškinį šioje dalyje atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Jokiuose ankstesniuose teismų sprendimuose nėra konstatuota Vilniaus miesto savivaldybės ar Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kaltė, neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys tarp šių veiksmų ir ieškovo nuostolių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 19 d. nutartyje, nagrinėdamas Detaliojo plano ir Statybos leidimo panaikinimo klausimą, neanalizavo subjektų, dalyvavusių šių dokumentų rengimo ir tvirtinimo procese, veiksmų. Vilniaus miesto savivaldybė rengiant ir tvirtinant minėtus dokumentus nepriima vienašališkų sprendimų, o remiasi kompetentingų institucijų išvadomis, kurios nagrinėjamu atveju buvo teigiamos, nurodančios tik neesminius, ištaisomus neatitikimus. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinio akto panaikinimo ir institucijos darbuotojų netinkamo veikimo klausimai, nagrinėjant bylas dėl žalos atlyginimo, turi būti atskiriami ir išsamiai analizuojami, kadangi akto panaikinimas automatiškai nereiškia institucijos veiksmų neatitikimo teisės aktams.

2. Teismas neįvertino būtinųjų solidariosios atsakomybės taikymo sąlygų, todėl nepagrįstai konstatavo, kad atsakovai atsako solidariai. Teismas neatsižvelgė, kad ieškovas savivaldybės atsakomybę kildino iš delikto, o valstybės – iš sutarties pažeidimo. Atsakomybė yra solidari, kai ne vienam asmeniui yra priskiriama visa žala arba aiški jos dalis, o priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos pobūdis yra vienodas. Tais atvejais, kai atsakovų veiksmus ir žalą siejančio priežastinio ryšio pobūdis yra skirtingas, t. y. kai vieno atsakovo veiksmai buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis, o kito veiksmai tik netiesiogiai turėjo įtakos žalai atsirasti, atsakovų atsakomybė yra dalinė. Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos patvirtintų aktų panaikinimas nebuvo tiesioginė ieškovui galimai atsiradusios žalos priežastis, todėl šiuo atveju turėjo būti taikoma dalinė atsakomybė.

3. Nagrinėjamu atveju antroji ekspertizė negali būti laikoma pakartotine, nes ekspertui buvo pateikti skirtingi klausimai. Pirmajai ekspertizei pateiktuose klausimuose ekspertui nebuvo suformuluota užduotis atlikti kokius nors bandymus, sąmatinius ar kitokio pobūdžio skaičiavimus. Teismo posėdžio metu apklausiant L. Ustinovičių, ekspertas negalėjo nurodyti ir pagrįsti, kokiais metodais vadovaujantis buvo gauti ekspertizėje naudojamose formulėse pateikiami duomenys, kuriais remiantis buvo atliekami skaičiavimai ir daromos prielaidos. Teismas taip pat neatsižvelgė į atsakovų išsakytus argumentus apie šioje ekspertizėje pateikiamų duomenų prieštaringumą, prieštaravimą statybų procesų vykdymo logikai bei tuo metu galiojusiems teisės aktams. Abi byloje atliktos ekspertizės patvirtino, kad statinyje nėra užtikrintas paviršinio vandens netekėjimas, kaip to reikalavo tuo metu galiojusios Statybos konservavimo taisyklės. Ieškovo pateiktos sąskaitos už atliktus darbus patvirtina, kad 2006 m. spalio – 2007 m. sausio mėn. objekte buvo atlikti sienų šiltinimo parkinge su dekoru darbai, kurie neturėjo būti laikomi darbais, atliekančiais konservavimo funkciją. Ieškovas, prašydamas teismo leisti atlikti konservavimo darbus, nurodė, kad turi būti atliekami ne tik į nulinį ciklą patenkantys statybos darbai, bet ir tuo pačiu visas nulinis ciklas. Papildomų, teisės aktų rekomendacijas viršijančių priemonių naudojimas turi būti laikomas statytojo prisiimama didesnių išlaidų rizika, kuri negali būti perkeliama atsakovams.

4. Teismas, priteisdamas ieškovui tiesioginius nuostolius, nevertino, ar be konservavimo darbų, kiti nuostoliai yra pagrįsti, atsiradę būtent dėl atsakovų veiksmų, o ne dėl ieškovo prisiimtos veiklos rizikos. Ieškovas Kredito sutartį keitė dar iki teisminių ginčų dėl Detaliojo plano ir statybos dokumentų panaikinimo, todėl argumentai, kad bankinės palūkanos atsirado išimtinai dėl atsakovų veiksmų, yra nepagrįsti. Iš pateiktos AB Sampo banko pažymos nėra aišku, kam ir kaip buvo panaudotos kredito lėšos, atsižvelgiant į tai, kad kreditas buvo skirtas finansuoti ne tik ginčo objektą. Ieškovas 2006 m. lapkričio 17 d., galiojant Lietuvos apeliacinio teismo pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, su AB Sampo banku ir Bayerische Hypo – und Vereinsbank AG Vilniaus skyriumi pasirašė dar vieną susitarimą prie Kredito sutarties, pagal kurį ieškovas turėjo gauti papildomą 5 106 500 Eur kreditą, kurio paskirtis irgi buvo ne tik ginčo objekto statybos darbų finansavimas. Kreipimasis į finansų įstaigas dėl sustabdytų, tačiau faktiškai vykdomų statybos darbų finansavimo, neatitinka vidutiniškai atidaus ir rūpestingo verslininko požymių ir turėtų būti laikomas ieškovo veikimu savo rizika. Ieškovas statinio statybai turėjo pakankamai lėšų, surinktų iš potencialių pirkėjų, todėl kreditas apskritai nebuvo būtinas. Ieškinio lentelės Nr. 1 „Tiesioginiai nuostoliai“ 21 ir 22 p. nurodomi nuostoliai, susiję su butų statinyje realizavimu (iš viso 9 744,35 Lt), nėra privalomos ieškovo veiklos išlaidos. Teismas nenustatinėjo, ar šios išlaidos yra susijusios būtent su ginčo objektu. Atsižvelgiant į tai, kad dėl teismų pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (statybos darbų sustabdymo), darbuotojai šiame objekte galėjo dirbti tik 3 mėnesius – nuo 2005-03-01 iki 2005-06-13, į tiesioginius nuostolius įtrauktas darbo užmokestis nuo 2005-03-01 iki 2007-01-19 yra nepagrįstas. Taip pat nėra aišku, kokiu tikslu buvo atliekami lentelės Nr. 1 „Tiesioginiai nuostoliai“ 24-26 p. nurodyti darbai (iš viso – 5 074 Lt).

5. Ieškovas statybos darbus Sklype pradėjo nuo 2006 m. liepos mėn., t. y. žinodamas apie atnaujintą procesą dėl detaliojo planavimo ir statybos dokumentų panaikinimo, todėl prisiimdamas visą iš to kylančią riziką. Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė organizuoti ir atlikti bet kokius statybos darbus objekte. Vilniaus apygardos teismas 2006 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi leido ieškovui atlikti statybos konservavimo darbus. Pagal ieškovo pateikiamus įrodymus 2006 m. rugpjūčio mėn. buvo atlikta darbų už 612 521,43 Lt, nors ieškovo pasamdytas rangovas darbus tą mėnesį galėjo vykdyti tik 11 dienų. Per kitus du mėnesius darbų buvo atlikta dvigubai mažiau, todėl darytina išvada, kad darbai buvo atliekami nepaisant pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. ieškovui veikiant savo rizika. Statybos konservavimui ieškovas išleido 29 kartus daugiau lėšų nei pačioms statyboms. Tuo atveju, kai nuostoliai atsirado ar padidėjo dėl paties nukentėjusiojo veiksmų, tokių kaip nukentėjusiojo asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas yra pagrindas netaikyti civilinės atsakomybės arba mažinti jos taikymo apimtį (CK 6.253 str., 6.282 str. 1 d.).

6. Teismas netinkamai taikė CK 6.240 straipsnio 1 dalį, pagal kurią palūkanų skaičiavimas yra siejamas ne su teisinio pagrindo grąžinti turtą atsiradimu (objektyvusis momentas), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie teisinio pagrindo išnykimą (subjektyvusis momentas). Tik Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2008 m. gegužės 13 d. nutartį Vilniaus miesto savivaldybei tapo žinoma, kad ji neturi teisinio pagrindo valdyti už Sklypo pardavimą gautų lėšų.

7. Tiek detaliojo plano tvirtinimas, tiek statybos leidimo išdavimas yra viešojo administravimo funkcijos, todėl tarp savivaldybės ir ieškovo nesusiklostė ūkiniai komerciniai santykiai. Savivaldybė su ieškovu nepasirašinėjo Sutarties, lėšas už Sklypo pardavimą gavo iš Lietuvos valstybės vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-06-02 nutarimu Nr. 692. Pagal šį nutarimą savivaldybė vykdė jai pavestas funkcijas, o ne siekė gauti finansinės naudos. Sprendimus dėl valstybinės žemės pardavimo priima ne savivaldybės institucijos. Pagal Leituvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, vietos savivaldos institucijos dalyvauja civiliniuose santykiuose ir yra šių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai (CK 2.36 str. 1 d.), tačiau sudarydamos, vykdydamos ir nutraukdamos sutartis, savivaldybės veikia kaip viešasis juridinis asmuo, todėl CK 6.210 straipsnio 2 dalis jos atžvilgiu netaikytina.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atitinkamai prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį Lietuvos Respublikos atžvilgiu atmesti / ieškinį atmesti visiškai / reikalavimus savivaldybės atžvilgiu iš esmės sumažinti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliaciniuose skunduose nurodo šiuos argumentus:

1. Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos teismo sprendime nėra nustatytos. Teismas nenurodė, kokias teisės normas ir kokios valstybės institucijos pažeidė Sklypo detaliojo planavimo ir Statybos leidimo išdavimo procesuose. VAVA atliko Detaliojo plano projekto patikrinimą ir patikrinimo akte nurodė jo trūkumus, tačiau Vilniaus miesto valdyba jų nepašalino, minėtas aktas nebuvo nuginčytas. Teismas neįvertino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 19 d. nutartyje nurodyto pažeidimo, kad Statybos leidimas buvo išduotas pastato projektui, kurio sprendiniai pažeidė statybos techninio reglamento STR2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ (patvirtinto aplinkos ministro 2003-12-24 įsakymu Nr. 705) 11, 242 ir 243 punktus, kas sudaro savarankišką pagrindą pripažinti Statybos leidimą neteisėtu. Statybos leidimo išdavimui pritarusių Lietuvos valstybės institucijų atstovų kompetencijai nebuvo priskirta tikrinti, ar projektas atitinka minėto statybos techninio reglamento reikalavimus. Pats ieškovas, turėdamas pareigą laikytis imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų, neveikė rūpestingai ir atidžiai, nes patvirtino projektą, kreipėsi dėl statybos leidimo išdavimo ir vykdė ginčo statinio statybą, todėl ieškinys turėjo būti atmestas visiškai taikant CK 6.282 straipsnio 1 dalį. Sutarties sudarymo metu Sklypo suformavimo dokumentai galiojo, todėl VAVA, sudarydama Sutartį, neturėjo ir negalėjo numatyti, kad ateityje galėtų atsirasti aplinkybės, lemiančios Sklypo suformavimo dokumentų panaikinimą ir Sutarties pripažinimą niekine. Sutarties projektą parengė ir Vilniaus apskrities viršininkui pasirašyti pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Teismai Sutartį pripažino negaliojančia ne dėl Sutarties šalių kaltės, o dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracinių aktų panaikinimo. Valstybė, sudarydama Sutartį, tuo metu veikė teisėtai. Teismams konstatavus, kad Sutartis yra niekinė, todėl negalioja nuo jos sudarymo momento (ab initio), laikytina, kad Sutartis iš viso nebuvo sudaryta, todėl Sutarties šalims jos pagrindu negali atsirasti jokios teisės ir pareigos, inter alia negali būti taikoma sutartinė civilinė atsakomybė.

2. Teismas nepagrįstai taikė solidariąją atsakomybę. Pagal ginčo teisinių santykių atsiradimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, detaliųjų planų tvirtinimas ir statybos leidimų išdavimas buvo priskirtas savivaldybės kompetencijai. Valstybė neprivalo kontroliuoti visų savivaldybės kompetencijai priskirtų funkcijų atlikimo. Galima vertinti tik tuos veiksmus (neveikimą), kurie tiesiogiai yra įtvirtinti ir priskirti konkrečiai institucijai tuo metu galiojančiuose teisės aktuose. Teismas priežastinio ryšio nenustatinėjo, o tik apsiribojo deklaratyviu teiginiu dėl bendrų veiksmų buvimo. Iš sprendimo motyvų nėra aišku, kuo pasireiškia atsakovų prievolės solidarumas. Jeigu būtų nuspręsta, kad valstybė vis dėl to yra kalta, tai jos kaltės dydis yra gerokai mažesnis, nei Vilniaus miesto savivaldybės, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovų solidarios atsakomybės.

3. Teismas neįvertino atsakovų argumentų, kad ieškovui neturi būti atlyginamos išlaidos už statybos darbus, kurie faktiškai nebuvo skirti konservavimui pastato konstrukcijų, pastatytų iki 2006 m. rugpjūčio 19 (data, kada, pasak ieškovo, jis sužinojo apie Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, kuria jam buvo uždrausta vykdyti statybos darbus pagal išduotą leidimą), ir aplinkos saugumui užtikrinti. Ekspertizės atveju specialieji tyrimai atliekami ir skaičiavimai atliekami tais atvejais, kai jais reikia pagrįsti išvadas. Teismas nenurodė konkrečių eksperto V. Elenbergo ekspertizės akto turinio trūkumų ir tuo pažeidė CPK 218 straipsnį. Teismas neatsižvelgė į atsakovų argumentus dėl eksperto L. Ustinovičiaus ekspertizės akto išvadų nepagrįstumo. Jeigu statybos darbai, atlikti po 2006 m. rugpjūčio 22 d., laikytini konservavimo darbais, vadovaujantis Statybos konservavimo taisyklių 2.2 punktu, jiems turėjo būti parengtas atskiras konservavimo techninis projektas, o ne konservavimo darbų sąrašas, kaip nurodė ekspertas L. Ustinovičius. Tai reiškia, kad statybos darbai, atlikti po 2006 m. rugpjūčio 22 d., yra neteisėti, t. y. atlikti be privalomų dokumentų. Jeigu šie darbai nepriskiriami konservavimo darbams, tuomet ieškovas pažeidė teismo nustatytas laikinąsias apsaugos priemones. Iki 2006 m. rugpjūčio 22 d. jokių pastato konstrukcijų, išskyrus gręžtinius polius, nebuvo pastatyta. Šie poliai jokių konservavimo darbų nereikalauja. Pakartotinėje ekspertizėje nepateiktas atsakymas, ar atlikti statybos / konservavimo darbai buvo mažiausios apimties bei ekonomiškiausio būdo. Teismo posėdyje ekspertas L. Ustinovičius, prieštaraudamas savo paties ekspertizės akte pateiktoms išvadoms, teigė, kad visi po 2006 m. rugpjūčio 22 d. atlikti darbai turėjo būti atlikti ne tam, kad būtų užkonservuotos anksčiau pastatytos konstrukcijos, o todėl, kad taip tikslingiau ekonominiu požiūriu. Siekiant pašalinti pamatų duobės keliamą grėsmę, ją reikėjo užpilti gruntu arba patikimai aptverti, uždaryti įvažiavimus ir įėjimus į statybos aikštelę, pastatyti įspėjamuosius ženklus bei pritvirtinti užrašus, numatytus darbų saugos taisyklėse (Statybos konservavimo taisyklių 1.3.5 p.). Eksperto išvada, kad šlaito stabilumui užtikrinti reikėjo pastatyti visus pastato gręžtinius polius, -1 ir 0 aukšto pertvaras ir perdangas, yra nepagrįsta, nes iš pakartotinės ekspertizės fotofiksacijų matyti, kad iškasos tarp pastato sienų ir pamatų duobės nebuvo užpiltos gruntu, taip pat matyti, kad faktiškai įgyvendinti statybos darbai kelia grėsmę žmonių sveikatai. Pagal atliktų darbų aktus ir PVM sąskaitas faktūras galima spręsti, kad grunto kasimo, polių įrengimo ir atraminių sienučių įrengimo 2006 m. rugpjūčio–lapkričio mėn. išlaidos sudarė apie 911 tūkst. Lt, tačiau atsižvelgiant į tai, kad tik 12 (iš 98) polių įrengimas buvo atliktas gavus teismo leidimą, išlaidų suma turėtų būti mažinama iki 349 tūkst. Lt.

4. Teismas nepagrįstai priteisė ieškovui tiesioginius 370 tūkst. Lt nuostolius, susijusius su statinio projekto parengimu, kadangi vienas iš Detaliojo plano ir Statybos leidimo panaikinimo pagrindų buvo tai, kad suprojektuotas pastato naudingasis plotas buvo didesnis už leistiną pagal STR reikalavimus. Teismas neatsižvelgė, kad ieškovo nurodytos 129 887,52 Lt darbo užmokesčio išlaidos apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2006 m. pabaigos, nors nuo 2005 m. birželio 13 d. iki 2006 m. vasario 24 d. ir nuo 2006 m. rugpjūčio 3 d. iki 2007 m. sausio 19 d. ieškovui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – draudimas vykdyti statybos darbus.

5. Ieškovo reikalavimų pagrindas yra Lietuvos valstybės esminis Sutarties pažeidimas, dėl kurio, ieškovo manymu, valstybei kyla sutartinė atsakomybė. Be to, teismui panaikinus Sutartį ir pritaikius restituciją, ieškovas atgavo už Sklypą sumokėtus pinigus. Tokiu būdu ieškovo teisės jau yra apgintos, o Lietuvos valstybė negali būti laikoma praturtėjusi be pagrindo. Jeigu valstybės institucijos turėjo žinoti apie rengiamo Detalaus plano neatitikimą bendrajam planui, tai ir ieškovas kaip verslininkas, kuriam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, apie tai turėjo žinoti. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 nutarime yra išaiškinęs teisės aktų teisėtumo prezumpciją, t. y. tol, kol teismas nepanaikina atitinkamo teisės akto, laikoma, kad toks teisės aktas ir jo pagrindu atsiradę teisiniai santykiai yra teisėti.

6. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką nei valstybė, nei savivaldybė nėra tinkamas subjektas mokėti 6 procentų dydžio palūkanas už prievolės neįvykdymą.

7. Teismas nepagrįstai restitucijos teisiniams santykiams pritaikė teisės normą, reglamentuojančią nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo santykius (CK 6.395 str.). Nei teisės aktuose, nei teismų praktikoje nėra laikoma, kad statybą leidžiančio dokumento panaikinimas yra pagrindas pasikeisti daiktinėms teisėms į pagal šį statybą leidžiantį dokumentą pradėtą statyti statinį. Priešingai, Statybos įstatymo 28¹ straipsnyje yra nurodyta, kad net ir panaikinus statybą leidžiantį dokumentą, statinio statytojas išsaugo savo statusą, o neteisėtos statybos pasekmių šalinimas yra sprendžiamas šioje normoje nurodytais būdais. Ieškovo teisinį statusą kaip bankrutuojančios įmonės galima vertinti kaip ekonominį nesuinteresuotumą tęsti veiklą, tačiau pastatas yra turtas, kurį ieškovo kreditoriai gali perimti kartu su statytojo teisėmis ir pareigomis.

Ieškovas BUAB „Prostinvest“ prašo atsakovų apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:

1. Lietuvos valstybė, kaip valstybinės žemės savininkas, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pavedė parengti Detalųjį planą, tačiau nekontroliavo ir neįsitikino, kad pavedimą atlikusi savivaldybės institucija atliko jį tinkamai bei pagal galiojančius teisės aktus. Valstybė dalyvavo Detaliojo plano derinimo procese ne tik kaip kontroliuojanti institucija, bet ir kaip Detaliojo plano organizatorė. Valstybė taip pat dalyvavo ir bendrojo plano, kuriam vėliau Detalusis planas buvo pripažintas prieštaraujančiu, sprendinių tvirtinimo etape. Valstybės veiksmai pasirašant Sutartį su tikrovės neatitinkančiomis sąlygomis kvalifikuotini kaip esminis Sutarties pažeidimas (CK 6.217 str. 2 d.). Teismui pripažinus Sutartį negaliojančia ir pritaikius restituciją bei grąžinus Sklypą, valstybei kaip naujajai Sklypo naudotojai pagal CK 4.102 str. 2 d. ir 4.105 str. 2 d. tenka pareiga atlyginti ieškovui visus nuostolius. Jei VAVA būtų tinkamai įvykdžiusi jai pavestas Detaliojo plano organizavimo, derinimo ir tvirtinimo funkcijas, ir 2001 m. gegužės 4 d. nebūtų pritarusi Detaliajam planui, t. y. pasirašius planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. 160, detaliojo plano procedūros nebūtų pabaigtos, ir atitinkamai nepatvirtinus Detaliojo plano, Sklypui nebūtų nustatyti tokie parametrai, dėl kurių ieškovas nusprendė jį įsigyti aukcione. Nesant Detalaus plano, nebūtų išduotas Statybos leidimas, kas reiškia, kad nebūtų patirta ieškinyje nurodyta žala. Prejudicinę galią turinčiais teismų sprendimais yra konstatuota, kad Vilniaus m. savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimas Nr. 1181V yra neteisėtas administracinis aktas. Kaip išvestinis dokumentas buvo panaikintas ir ieškovui išduotas Statybos leidimas.

2. Tiek teisės doktrinoje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad solidarioji atsakomybė gali būti ir tokiu atveju, kai pareiga atlyginti žalą asmenims atsiranda skirtingu pagrindu, t. y. vieno asmens atsakomybė gali kilti iš sutarties, o kito – iš delikto. Be to, Lietuvos valstybės atsakomybė kyla ne tik iš Sutarties, bet taip pat ir iš delikto. Bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiajam asmeniui atsako solidariai (CK 6.279 str. 1 d.). Atsakovų tarpusavio kaltinimai patvirtina, kad neįmanoma nustatyti, kiek ir kokia apimtimi kiekvienas atsakovas prisidėjo prie žalos atsiradimo.

3. Laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo laikotarpiu buvo atlikti tik tie darbai, kuriuos buvo leista atlikti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi. Banko apskaičiuoti nuostoliai susiję būtent su ginčo objekto statybos darbų finansavimu. Kredito sutarties termino nukėlimas išimtinai susijęs su pradėtomis ir vykusiomis administracinėmis bylomis, kurių pasėkoje buvo panaikintas Detalusis planas ir Statybos leidimas. Pastato projektas parengtas pagal Detaliajame plane numatytus rodiklius. STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ nuostatos negali būti taikomos žemės sklypams, kurių užstatymo režimai buvo nustatyti iki šio statybos techninio reglamento įsigaliojimo patvirtintų detaliųjų planų. VTPSI argumentai dėl tariamai per didelio pastato ploto paremti įrodomosios galios neturinčiais paskaičiavimais. Formalūs pastato projekto neatitikimai STR 2.02.01:2004 11 p. reikalavimams galėtų būti pakoreguoti statybos darbų etapuose, ir jokiu būdu nesudarytų savarankiško pagrindo panaikinti Statybos leidimą. STR 2.02.01:2004 11 p. neteko galios nuo 2007-01-31 ir analogiškas reikalavimas nėra iki šiol įtvirtintas nei viename teisės akte.

4. Ekspertas V. Elenbergas neįvardino jokių skaičių, kokia apimtimi darbai atitinka ar neatitinka teismo nutartį; jo išvadoje nėra jokių statybinių, techninių ir inžinerinių skaičiavimų, įrodančių, kad neužbaigus statybos darbų iki nulinio ciklo, nebūtų užslinkę 7 m gylio pamatinės duobės šlaitai, per ilgą statybos sustabdymo laikotarpį nebūtų paveiktos rūsio sienos ir kitos jau sumontuotos konstrukcijos, kaip neužbaigtą statybą būtų veikę atmosferiniai reiškiniai. Statybos techninis reglamentas STR 1.01.06:210 „Ypatingi statiniai“, kuriuo remiasi atsakovai, tuo metu dar nebuvo patvirtintas. Ginčo pastatas tokia faktiniame pastatymo lygyje, koks buvo iki Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarties priėmimo, nepriklauso sudėtingų konstrukcijų ir sudėtingų technologijų statiniams pagal STR 1.01.06:2002 „Ypatingi statiniai“ 5.2 ir 6 p. reikalavimus, todėl laikančiųjų konstrukcijų statybos darbai negali būti klasifikuojami kaip sudėtingi, kas lemia, kad atliekant nulinio ciklo konservavimo darbus nebuvo privaloma rengti konservavimo techninį projektą. Gręžtinių pamatų polių konstrukcijų konservavimo darbus negalima nagrinėti atskirai nuo kitų ginčo pastato statybos metu iki 2006 m. rugpjūčio 19 d. atliktų statybos darbų. Teismo ekspertizės metu nagrinėjama galimybė sustabdyti statybos darbus gretinant tik skirtingas schemas, kadangi tik šios dvi schemos įmanomos kaip atitinkančios Statybos įstatymo ir normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimus bei realią statybvietėje susidariusią situaciją. Ginčo pastato konservavimo metu atlikti statybos darbai iki jų nutraukimo turėjo tikslą užtikrinti aplinkinių pastatų mechaninį atsparumą ir pastovumą. 2007 m. visos statybvietės saugos priemonės buvo realizuotos, todėl jos ekspertizės akte nenagrinėjamos. Nežymus vandens pratekėjimas bet kokiu atveju negalėtų paneigti fakto, kad ginčo pastatas buvo tinkamai užkonservuotas, ką iš esmės patvirtino abu ekspertai. Fotofiksacijose matyti, kad tik dalis nulinio ciklo, kuris yra iškilęs virš žemės paviršiaus, yra neužpilta, o pastato pamatas visiškai užpiltas. Teismo posėdžio metu L. Ustinovičiui užduodami klausimai nebuvo susiję su ekspertizės akto trūkumais.

5. Ieškovą pradėti statybos darbus nesulaukus galutinio teismo sprendimo administracinėje byloje dėl detaliojo planavimo ir statybos dokumentų panaikinimo skatino Sutarties 10 p. Ieškovui nuo 2005-06-13 iki 200-02-24 buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – statybos darbų sustabdymas. Tik panaikinus laikinąsias apsaugos priemones atsirado realus pagrindas pasirašyti Rangos sutartį.

6. Atsakovai jau nuo 2001-05-04 privalėjo žinoti apie buvusius teritorijų planavimo procedūrų pažeidimus. Tai patvirtina Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. 160.

7. Vilniaus miesto savivaldybės administracija patvirtino Detalųjų planą, kuris įgalino sudaryti Sutartį, pagal kurią savivaldybė gavo 50 proc. Sutarties kainos, todėl savivaldybės veiksmai pasireiškė ūkinės komercinės veiklos vykdymu. Lietuvos valstybė veikė kaip sutartinių santykių šalis, siekianti tiesioginės finansinės naudos iš sudaromo sandorio.

8. Pritaikius restituciją ir grąžinus Sklypą valstybei, tačiau neišsprendus nebaigto statyti pastato nuosavybės perėjimo klausimo, susidarė teisinio neaiškumo situacija, todėl sistemiškai turi būti taikomos tiek CK 6 knygos, tiek 4 knygos teisės normos.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujančių institucijų apeliacinius skundus tenkinti.

Atsiliepime, atsikirsdamas į apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus dėl Vilniaus miesto savivaldybės, pažymi, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymą apskrities viršininko administracija detaliojo planavimo procedūrose veikė kaip planavimo priežiūros institucija. VAVA veiksmai, kuriais buvo patvirtinta, kad esami procedūriniai netikslumai nėra pagrindas nutraukti detaliojo planavimo procedūras, o vėliau ir tokio detaliojo planavimo pagrindu suformuoto žemės sklypo pardavimas, rodo, kad ši institucija nematė kliūčių nei Detaliojo plano tvirtinimui, nei Sklypo pardavimui. VAVA, gavusi iš Vilniaus miesto savivaldybės Sutarties projektą, turėjo atsisakyti pasirašyti tokią Sutartį, tačiau tokių veiksmų neatliko ir neteikė pastabų dėl Sutarties nuostatų pakeitimo, todėl tinkamai neįvykdė jai pavestų priežiūros funkcijų. Teisės aktais įstatymų leidėjas sukūrė tokią statybų priežiūros sistemą, kad net susiklosčius situacijai, kai kompetentinga institucija pažeidžia statybos leidimų išdavimo procedūras ar išduoda teisės aktų reikalavimų neatitinkantį statybos leidimą, valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos turi pareigą užkirsti kelią tokių statybų vykdymui, taikyti atitinkamas poveikio priemones. Todėl netinkamos valstybinės statybų priežiūros funkcijų vykdymo neigiamos pasekmės negali būti perkeliamos Vilniaus miesto savivaldybei.

Nacionalinė žemė tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašo tenkinti kitų valstybės institucijų apeliacinius skundus, neprieštarauja Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliaciniame skunde išdėstytiems motyvams ir prašo teismo dėl šio skundo priimti sprendimą vadovaujantis galiojančiais teisės aktais bei atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes.

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo tenkinti kitų atsakovų apeliacinius skundus.

Kitų atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).

Šioje byloje keliami valdžios institucijų atsakomybės už turtinę ir neturtinę žalą taikymo klausimai. Žalos atsiradimą ieškovas kildina iš valstybės padaryto sutarties pažeidimo (CK 6.256 str.), valstybės ir savivaldybės institucijų neteisėtų aktų (CK 6.271 str.). Taigi ieškovas prašo taikyti dviejų rūšių civilinę atsakomybę – sutartinę ir deliktinę.

Byloje nustatyta, kad ieškovas Sutarties pagrindu iš valstybės įsigijo Sklypą, kuris buvo suformuotas pagal Detalųjį planą. Ieškovas Sklypą pirko ketindamas jame pastatyti daugiabutį gyvenamąjį namą ir, pardavęs butus, uždirbti pelno. Ieškovui buvo išduotas Statybos leidimas, tačiau pradėjus vykdyti statybos darbus, teismų sprendimais buvo panaikinta Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1181V dalis, kuria patvirtintas Detalusis planas, panaikintas Statybos leidimas ir pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento Sutartis.

Nors ieškovas įrodinėja netinkamą valstybės sutartinių įsipareigojimų vykdymą, tačiau žalos atsiradimą iš esmės sieja su Sutarties kaip imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekme – įsigyto Sklypo grąžinimu valstybei. Teismui pritaikius restituciją, ieškovui buvo priteista visa už Sklypą sumokėta kaina, tačiau tai neužkerta kelio ieškovui reikalauti atlyginti kitus nuostolius, kurie atsirado dėl to, kad ieškovas neteko nuosavybės teisių į parduotą daiktą, t. y. Sklypą.

Kitose civilinėse ar administracinėse bylose, kuriose dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims, įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais, kurių nebereikia iš naujo įrodinėti (CPK 182 str. 2 p.).

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1110-28/2007 Sutartis buvo pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento tuo pagrindu, kad panaikinus Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1181V dalį, kuria patvirtintas Detalusis planas, ir Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 1852V, kuriuo buvo nustatytos Sklypo ribos ir dydis, Sutartis tapo prieštaraujančia Žemės įstatymo 2 straipsnio 14 punkto, 10 straipsnio 1 dalies reikalavimams bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai“ nuostatoms, nes ja perleidžiamas neteisėtų administracinių aktų pagrindu suformuotas ir įregistruotas žemės sklypas. Ši teismo sprendimo dalis Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 13 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. 2A-312/2008) palikta nepakeista, todėl yra įsiteisėjusi. Tai reiškia, kad Sutarties negaliojimą iš esmės lėmė tuometinės Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimo patvirtinti Detalųjį planą panaikinimas. Teismo sprendimas dėl šio administracinio akto panaikinimo įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2007 m. sausio 19 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. A3-64-07, kurioje iš esmės konstatuota, kad Detalusis planas buvo patvirtintas neteisėtai, nes buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtintų Teritorijų planavimo dokumentų projektų svarstymo su visuomene nuostatai, taip pat suinteresuoto asmens subjektinė teisė dalyvauti Detaliojo plano viešame svarstyme įstatymo numatytu būdu. Šie prejudiciniai faktai rodo, kad Detaliojo plano derinimo ir tvirtinimo metu buvo padaryti pirminiai pažeidimai, kurie sąlygojo tolesnius padarinius, t. y. neteisėto sprendimo patvirtinti Detalųjų planą panaikinimą, jo pagrindu išduoto Statybos leidimo panaikinimą bei, kaip minėta, Sutarties pripažinimą negaliojančia.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ar savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad nukentėję asmenys turi teisę į žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: nustatyti neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšys.

Atsakovai ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl visų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, todėl teisėjų kolegija toliau atskirai aptaria kiekvieną iš šių sąlygų.

Dėl neteisėtų veiksmų

Neteisėti veiksmai kaip civilinės atsakomybės sąlyga pasireiškia neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.).

Minėta, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau yra konstatuota, jog Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1181V dalis, kuria patvirtintas Detalusis planas, yra neteisėta, nes pažeista Detaliojo plano viešojo svarstymo tvarka. Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 19 d. nutartyje konstatuoti tuo metu galiojusių Teritorijų planavimo dokumentų projektų svarstymo su visuomene nuostatų (patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079) pažeidimai, už kuriuos, kaip matyti iš šių nuostatų, atsakingas planavimo organizatorius. Ieškovo teigimu, nagrinėjamu atveju Detaliojo plano organizatorius buvo Lietuvos valstybė, kuri kaip valstybinės žemės sklypo savininkė pavedė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai parengti 6.8 ha žemės ploto detalųjį planą (į šį plotą patenka ir Sklypo ribos). Tačiau tuo metu galiojusių Detaliųjų planų taisyklių (patvirtintų Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159) 11 punktas nustatė, kad detaliojo plano dokumentų rengimą (keitimą arba papildymą) organizuoja savivaldos žemės vykdomosios institucijos ir planuojamos teritorijos (žemės sklypo) naudotojai arba valdytojai. Toks teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad Detaliojo plano organizatorius buvo ne Lietuvos valstybė, o konkreti savivaldos vykdomoji institucija – Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentas, kaip kad ir nurodyta VAVA 2001 m. gegužės 4 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akte Nr. 160 (4 t., 14 b. l.) (toliau – Patikrinimo aktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės patvirtina atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atliktus pirminius neteisėtus veiksmus, kurie lėmė ir pastarosios institucijos vėlesnių (išvestinių) veiksmų neteisėtumą, t. y. neteisėtą Statybos leidimo išdavimą.

Vadovaujantis Detaliojo plano derinimo laikotarpiu galiojusios Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos 23 straipsnio 2 dalimi, 3 dalies 2 punktu ir 5 dalimi, apskrities viršininko įgaliotas administracijos pareigūnas dalyvaudavo teritorijų planavimo sprendinių derinimo procedūroje, kuri būdavo baigiama pasirašant suderinimo ar pritarimo aktą. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo valstybinės priežiūros, atliekamos apskričių viršininkų, tvarką reglamentavo tuo metu galiojusios Apskričių viršininkų vykdomos teritorijų planavimo valstybinės priežiūros taisyklės (patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1998 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 247). Pagal šių taisyklių 16 punktą, tikrinimo išvada gali būti teigiama, apribota arba neigiama. Apribota išvada gali būti, kai teritorijų planavimo dokumento rengimo proceso procedūros atliktos netinkamai arba ne iki galo, dokumento sprendiniai neatitinka teritorijų planavimo normų sąvado reikalavimų. Jei pastebėti trūkumai yra neesminiai (nedaro įtakos galutiniams tikrinamos procedūros rezultatams), dokumentą siūloma tvirtinti be apribojimų arba su apribojimais, atsisakant nepagrįstų teritorijos tvarkymo reglamento ar režimo reikalavimų. Jei trūkumai esminiai (gali turėti įtakos galutiniams tikrinamos procedūros rezultatams), reikalaujama teisės normų pažeidimus ištaisyti ir pateikti dokumentą tikrinti pakartotinai (taisyklių 16.2 p.); neigiama išvada – kai padaryti planavimo proceso procedūrų pažeidimai (neatlikti privalomi planavimo proceso etapai, privalomosios procedūros, dokumento sprendiniai neatitinka teritorijų planavimo normų sąvado reikalavimų, suklastoti procedūrų dokumentai), nesilaikyta kitų planavimo procesą reguliuojančių teisės aktų. Šiuo atveju reikalaujama ištaisyti pažeidimus arba, jei to padaryti neįmanoma, nutraukti planavimo procesą (taisyklių 16.3 p.).

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš Patikrinimo akto, VAVA nustatė Detaliojo plano svarstymo su visuomene procedūros neatitikimus Teritorijų planavimo dokumentų projektų svarstymo su visuomene nuostatų reikalavimams, tačiau išvadoje nurodė: „Projektas „Teritorijos Žirmūnų ir Kareivių gatvių sankirtoje detalusis planas“ tvirtintinas atsižvelgiant į Vilniaus visuomenės sveikatos centro bei Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento pastabas ir pasiūlymus, prieš tai priėmus atitinkamą Miesto valdybos sprendimą, leidžiantį rengti detalųjį planą sklypui Nr. 17 ir Nr. 18“. Teisėjų kolegijos vertinimu, Patikrinimo akte nustatyti Detaliojo plano rengimo procedūros trūkumai yra esminiai, nes dėl jų vėliau teismas ir panaikino Detalųjį planą, todėl, kaip teisingai nurodė ieškovas, VAVA, surašydama Patikrinimo aktą, turėjo pareikalauti ištaisyti teisės normų pažeidimus ir pateikti dokumentą tikrinti pakartotinai. To nepadariusi, VAVA netinkamai vykdė jai pavestą teritorijų planavimo valstybinės priežiūros funkciją, t. y. atliko neteisėtus veiksmus deliktinės atsakomybės aspektu. Šios išvados nepaneigia vien ta aplinkybė, kad Patikrinimo aktas nebuvo nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka.

Dėl priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų

Byloje nustatyta, kad bankas suteikė ieškovui kreditą Sklypo įsigijimui ir statybos darbams finansuoti, ieškovas su pirkėjais buvo sudaręs preliminarias butų pirkimo–pardavimo sutartis, buvo pradėti vykdyti daugiabučio gyvenamojo namo statybos darbai, tačiau teismams panaikinus sprendimą dėl Detaliojo plano tvirtinimo, Statybos leidimą ir pripažinus Sutartį negaliojančia, ieškovas šio projekto nebegalėjo užbaigti. Šios aplinkybės neabejotinai patvirtina ieškovui padarytos turtinės žalos faktą.

CK 6.247 straipsnis nustato, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsirado tiesiogiai, ir netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Netiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010).

Prieš tai aptarti atsakovų neteisėti veiksmai Detaliojo plano derinimo ir tvirtinimo procese lėmė sprendimo patvirtinti Detalųjį planą panaikinimą, o tai turėjo esminės įtakos tiek Statybos leidimo panaikinimui, tiek Sutarties pripažinimui negaliojančia. Dėl to, kaip minėta, ieškovas apskritai nebegalėjo užbaigti šio projekto. Taigi atsakovų neteisėti veiksmai akivaizdžiai susiję priežastiniu ryšiu su ieškovui padaryta turtine žala.

Dėl solidarios atsakomybės

Bendraskolių prievolė yra dalinė, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5 str.). Šios taisyklės išimtis nustatyta CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir 6.279 straipsnio 1 dalyje – bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai.

Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl subjekto, kuriam kyla pareiga atlyginti patirtą turtinę žalą, nėra būtina nustatyti viešosios atsakomybės proporcijas, t. y. individualiai įvertinti kiekvieno iš atsakovų atsakomybės apimtis. Ieškovo patirta žala yra susijusi su detaliojo planavimo procesu kaip pagal savo pobūdį ir esmę vientisa procedūra. Jei VAVA būtų tinkamai atlikusi savo funkcijas, nebūtų leidusi tvirtinti Detaliojo plano, kol neištaisyti jo esminiai trūkumai. Tačiau net ir esant teigiamam patikrinimo aktui, Vilniaus miesto savivaldybė neprivalėjo jo patvirtinti ir turėjo užtikrinti teisėtumą baigiamajame teritorijų planavimo etape. Šie atsakovų veiksmai sąlygojo tai, kad ieškovas įsigijo neteisėtai suformuotą Sklypą ir jam buvo išduotas neteisėtas Statybos leidimas. Dėl to teismas iš esmės teisingai konstatavo, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė šiuo atveju yra solidari (CK 6.279 str. 1 ir 4 d.). Pažymėtina, kad tokios pozicijos aptariamu klausimu laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011; 2012 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2382/2012; 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015).

Dėl turtinės žalos atlyginimo

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Taigi žala turtui yra ne tik asmens turto netekimas, sužalojimas, bet ir su tuo susijusios išlaidos.

Nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė reikalavimus atlyginti tiek jo turėtas išlaidas, tiek negautas pajamas. Prieš tai jau konstatavus ieškovui padarytos turtinės žalos faktą, spręstinas žalos dydžio nustatymo klausimas, individualiai analizuojant ir vertinant kiekvieną turtinę žalą sudarantį elementą.

Dėl tiesioginių nuostolių

Ieškovas prašė priteisti 3 869 861,77 Lt tiesioginių nuostolių, kuriuos sudaro išlaidos, susijusios su statinio projekto parengimu, atliktais statybos darbais, Sklypo parengimu statybos darbams, Sklypo įsigijimu ir statybos darbų finansavimu, butų realizavimu, darbo užmokesčiu ieškovo darbuotojams, turto vertinimu ir monitoringu.

Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui visus jo nurodytus tiesioginius nuostolius. Atsakovai ginčija beveik visų ieškovo patirtų išlaidų pagrįstumą, t. y. 478 405,87 Lt bankui mokėtinas palūkanas ir kitus mokesčius pagal Kredito sutartį; 370 700 Lt išlaidas už statinio projekto parengimą; 2 842 837,03 Lt statybos darbų išlaidas; 129 887,52 Lt išlaidas, susijusias su darbo užmokesčiu ieškovo darbuotojams; 9 744,35 Lt išlaidas, susijusias su butų realizavimu; 5 074 Lt išlaidas, susijusias su turto vertinimu ir monitoringu.

Dėl išlaidų, susijusių su Kredito sutarties sudarymu

Byloje nustatyta, kad pagal Kredito sutartį bankas suteikė ieškovui kreditą, kurio pradinė paskirtis buvo Sklypo įsigijimo finansavimas (3 t., 53 b. l.). Vėlesniais susitarimais dėl Kredito sutarties sąlygų pakeitimo ir papildymo buvo pratęsinėjamas kredito grąžinimo terminas, didinama kredito suma, papildyta kredito paskirtis (buvo finansuojamas ne tik Sklypo įsigijimas, bet ir statybos bei projektavimo darbai). Iš 2006 m. lapkričio 17 d. susitarimo dėl Kredito sutarties pakeitimo ir papildymo matyti, kad dalis kredito buvo skirta apmokėti ir už kito objekto projektavimo darbus (3 t., 65 b. l.). Tačiau AB SAMPO banko 2008 m. gegužės 21 d. pažyma Nr. 870759 patvirtina, kad būtent už Sklypo įsigijimui, statinio šiame Sklype projektavimo, statybos ir susijusių darbų finansavimui suteiktą ir panaudotą kreditą per visą Kredito sutarties galiojimo laikotarpį priskaičiuota 123 903,87 Eur ir 50 590,59 Lt palūkanų bei kitų mokesčių (3 t., 83 b. l.). Todėl atmestinas atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos argumentas, kad iš šios pažymos nėra aišku, kam ir kaip buvo panaudotos kredito lėšos. Investicinių projektų finansavimas skolintomis lėšomis yra įprasta praktika statybų srityje, todėl nėra pagrindo teigti, kad kreditas apskritai nebuvo būtinas. Kita vertus, dalis kredito buvo panaudota apmokėti už atliktus statybos darbus, dėl kurių būtinumo taip pat kilo ginčas tarp bylos šalių. Todėl su Kredito sutarties sudarymu ir vykdymu susijusių išlaidų atlyginimo klausimas spręstinas įvertinus tai, ar ieškovas pagrįstai reikalauja priteisti visas jo turėtas išlaidas statybos darbams apmokėti.

Dėl išlaidų už statinio projekto parengimą

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2004 m. rugsėjo 10 d. Projektavimo darbų sutartis Nr. A272-3 (toliau – Projektavimo sutartis) buvo sudaryta tarp užsakovo UAB „BĄ investiciniai projektai“ ir projektuotojo UAB „Architektūros kūrybinė grupė“ (1 t., 104 b. l.). Projektuotojas parengė pastato techninį projektą, pagal kurį ieškovui buvo išduotas Statybos leidimas. Už šiuos darbus, t. y. pastato techninio projekto parengimą, užsakovui UAB „BĄ investiciniai projektai“ buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra 225 000 Lt sumai (1 t., 115 b. l.), kurią būtent ši įmonė, o ne ieškovas, ir apmokėjo (4 t., 29 b. l.). Jokių duomenų, kad ieškovas būtų atsiskaitęs su UAB „BĄ investiciniai projektai“ už pastato techninio projekto parengimo darbus, byloje nėra. Dėl to darytina išvada, kad 225 000 Lt išlaidų už pastato techninio projekto parengimą atlyginimas ieškovui priteistas nepagrįstai.

Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad 2006 m. rugpjūčio 18 d. Projektavimo sutarties pakeitimas Nr. 1 pasirašytas ne tarp tų pačių sutarties šalių, o tarp ieškovo kaip užsakovo ir projektuotojo UAB „Architektūros kūrybinė grupė“ (1 t., 110 b. l.). Šiuo Projektavimo sutarties pakeitimu šalys susitarė dėl likusių neatliktų projektavimo darbų vykdymo. Trys PVM sąskaitos faktūros už šiuos projektavimo darbus, kurių bendra suma 145 700 Lt, buvo išrašytos ieškovui (1 t., 116-118 b. l.). Pagal bylos duomenis, ieškovas apmokėjo dvi sąskaitas, kurių bendra suma 125 700 Lt (4 t., 28 b. l.). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo apmokėti projektavimo darbai yra susiję su tais atliktais statybos darbais, kurių būtinumą atsakovai ginčija, šių išlaidų atlyginimo klausimas taip pat spręstinas įvertinus tai, ar minėtus darbus apskritai reikėjo atlikti.

VTPSI teigimu, išlaidos už statinio projekto parengimą ieškovui nepriteistinos, nes vienas iš Detaliojo plano ir Statybos leidimo panaikinimo pagrindų buvo tai, kad suprojektuotas pastato naudingasis plotas buvo didesnis už leistiną pagal STR reikalavimus.

Prejudicinėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 19 d. nutartyje konstatuota, kad suprojektuoto ginčo pastato apimtis neatitinka daugiabučio gyvenamojo pastato sklypo privalomojo minimalaus ploto, t. y. statomas per didelis namas, pažeisti STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 11, 242 ir 243 punktų reikalavimai. Šios aplinkybės, kaip matyti iš minėtos nutarties motyvų, buvo vienas iš Statybos leidimo panaikinimo pagrindų. Pažymėtina, kad administracinėje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys nebegali ginčyti kitoje byloje (ABTĮ 96 str. 4 d.). Todėl teisėjų kolegija nevertina ieškovo argumentų, kuriais ginčijamos minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvados dėl statinio projekto neatitikimo STR reikalavimams. Šiuo atveju svarbu yra tai, kad neteisėto Statybos leidimo išdavimas buvo tik vienas iš veiksmų, lėmusių nuostolių atsiradimą ieškovui. Statybos leidimas pirmiausia buvo panaikintas dėl to, kad buvo išduotas neteisėto Detaliojo plano pagrindu. Būtent dėl šios priežasties ieškovui buvo užkirstas kelias užbaigti ginčo objekto statybą. Jeigu Statybos leidimas būtų buvęs panaikintas tik dėl minėtų statinio projekto neatitikimų STR reikalavimams, manytina, kad tokius projekto trūkumus ieškovas būtų galėjęs ištaisyti, ir tokiu atveju daugiabučio gyvenamojo namo statybos darbai būtų galėję būti užbaigti, o ieškovas nebūtų patyręs visų jo nurodytų nuostolių. Juolab, kad savivaldybės institucija, išduodama ieškovui Statybos leidimą, turėjo pareigą patikrinti, ar statinio projektas atitinka visus teisės aktų reikalavimus.

Dėl išlaidų, susijusių su atliktų statybos darbų apmokėjimu

Suinteresuotiems asmenims inicijavus administracinę bylą dėl Detaliojo plano ir Statybos leidimo panaikinimo, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. birželio 13 d. nutartimi pritaikė ieškovui laikinąsias apsaugos priemones – draudimą vykdyti statybos darbus, kuris galiojo iki 2006 m. vasario 24 d. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas 2006 m. liepos 4 d. sudarė statybos rangos sutartį su rangovu UAB „Nemenčinės statyba“ (toliau – Rangos sutartis), pagal kurią Sklype buvo pradėti vykdyti statybos rangos darbai (1 t., 119 b. l.). Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi panaikinus pirmosios instancijos teismo nutartį ir išsprendus klausimą iš esmės – pritaikius laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje, kurioje buvo ginčijama Sutartis, ieškovui vėl buvo uždrausta vykdyti statybos darbus ginčo objekte. Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi minėtoje byloje ieškovui buvo leista atlikti šiuos statybvietės saugumą užtikrinančius konservavimo darbus: tinkamai užbaigti grunto kasimą ir polių į gruntą įrengimą, parengti gruntą konservavimui, užbaigti požeminės pastato dalies monolitinių atraminių sienų įrengimą bei jų izoliaciją; užbaigti monolitinės nulinio (požeminio) ciklo dalies darbus, įrengti atramas – atramines sienas, užtikrinant grunto stabilumą. Ši nutartis nebuvo apskųsta, o joje nurodyti darbai faktiškai buvo atlikti. Ieškovui pareiškus reikalavimą atlyginti jo patirtas išlaidas už Sklype atliktus statybos darbus, atsakovai ginčija šių darbų būtinumą.

Iš viso pagal Rangos sutartį buvo atlikta darbų už 2 842 837,03 Lt. Pagal ieškovo pateiktus duomenis, išlaidos už statybvietės konservavimo darbus sudaro 2 746 843,52 Lt. Taigi statybos konservavimo darbai sudaro didžiąją dalį Sklype atliktų statybos darbų. Ginčo, kad šie darbai faktiškai buvo atlikti ir kad ieškovas už šiuos darbus su rangovu yra atsiskaitęs, tarp bylos šalių nėra. Byloje buvo paskirtos dvi ekspertizės, siekiant nustatyti, ar faktiškai atlikti darbai atitinka Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 22 d. nutartyje nurodytų statybvietės konservavimo darbų pobūdį. Eksperto V. Elenbergo pateikto ekspertizės akto išvadose nurodyta, kad tik dalis ginčo objekte laikotarpiu nuo 2006 m. rugpjūčio 22 d. iki 2007 m. sausio mėn. atliktų darbų atitinka statinio konservavimo darbų pobūdį ir šie darbai neatitinka Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 22 d. nutartyje nustatytų leidžiamų atlikti darbų, išskyrus atraminių sienučių ir polių joms atremti įrengimo, hidroizoliavimo ir grunto apie jas užpylimo darbus (5 t., 199 b. l.). Pakartotinę ekspertizę byloję atlikęs teismo ekspertas prof. habil. dr. L. Ustinovičius savo išvadose nurodė, kad po 2006 m. rugpjūčio 2 d. atliktus statybos darbus galima laikyti privalomais prieš tai pastatytų pastato konstrukcijų konservavimo darbais, šie darbai atitinka Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi leistus atlikti darbus ir nebuvo pertekliniai. Esant skirtingoms ekspertų išvadoms, pirmosios instancijos teismas vadovavosi išsamesnio bei detaliais skaičiavimais pagrįsto prof. habil. dr. L. Ustinovičiaus ekspertizės akto išvadomis ir sprendė, kad ieškovo išlaidos, susijusios su statybvietės konservavimu, yra pagrįstos.

Kaip yra nurodyta kasacinio teismo praktikoje, konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti įvertinti kritiškai, t. y. atmesti kaip įrodymas, jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, nes teismo ekspertizė, kaip įrodymas, neturi išankstinės galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2010). Jei byloje yra du (ar daugiau) ekspertizės aktai ir juose pateikiamos skirtingos išvados, teismas privalo tikrinti, kuri iš išvadų atitinka išsamumo, patikimumo ir tikslumo kriterijus, bei atmesti tą, kuri vertintina kritiškai dėl prieštaravimo byloje esantiems kitiems įrodymams, bylos faktinėms aplinkybėms ir kt. Teismas gali nesutikti su eksperto išvada, tokio nesutikimo motyvus išdėstydamas bylos sprendime arba nutartyje (CPK 218 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2013).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą vadovautis pakartotinę ekspertizę atlikusio teismo eksperto prof. habil. dr. L. Ustinovičiaus ekspertizės akto išvadomis, kadangi šis ekspertizės aktas yra išsamesnis nei eksperto V. Elenbergo ekspertizės aktas. Pastarojo ekspertizės akto išvadas ginčijo ieškovas, pateikdamas argumentuotus prieštaravimus. Nors ekspertams pateiktų klausimų formuluotės skiriasi, tačiau jų esmė yra ta pati. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovų pateikti prieštaravimai nesudaro pakankamo pagrindo abejoti prof. habil. dr. L. Ustinovičiaus ekspertizės akto išvadų teisingumu. VTPSI argumentai, kad ieškovo atlikti statybvietės konservavimo darbai yra neteisėti, nepaneigia būtinybės užkonservuoti sustabdytą objekto statybą. Atmestini ir kiti atsakovų argumentai, kad iki statybos darbų sustabdymo pastatytų gręžtinių pamatų polių nereikėjo užkonservuoti; kad ieškovui pakako atlikti privalomą konservavimo darbų minimumą, nurodytą Statybos konservavimo taisyklių 1.3 punkte; kad faktiškai atlikti darbai neatlieka aplinkos apsauginės funkcijos ir neatitinka Statybos konservavimo taisyklių 1.3 bei 1.4.1 punktų reikalavimų. Šie teiginiai prieštarauja teismo eksperto prof. habil. dr. L. Ustinovičiaus atliktų tyrimų išvadoms, kurios laikytinos objektyviu įrodymu (CPK 185 str.). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad susidariusioje situacijoje, kai atlikus dalį nulinio ciklo darbų ir teismui uždraudus toliau vykdyti statybos darbus, ieškovas teismo leidimu atliko statybvietės konservavimo darbus, ieškovo patirtos 2 842 837,03 Lt dydžio išlaidos apmokant už visus Sklype faktiškai atlikus statybos darbus laikytinos pagrįstomis.

Dėl išlaidų, susijusių su darbo užmokesčiu ieškovo darbuotojams

Ieškovas byloje pateikė duomenis apie savo darbuotojams išmokėtus atlyginimus už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. (4 t., 15-27 b. l.). Pagal ieškovo pateiktą pažymą, bendrovės darbuotojams išmokėtas darbo užmokestis proporcingai jų laiko sąnaudoms vykdant ginčo daugiabučio gyvenamojo namo statybos projektą sudaro 129 887,52 Lt (1 t., 178 b. l.). Atsakovai ginčija šių išlaidų pagrįstumą, pažymėdami, kad nuo 2005 m. birželio 13 d. iki 2006 m. vasario 24 d. ir nuo 2006 m. rugpjūčio 3 d. iki 2007 m. sausio 19 d. ieškovui buvo uždrausta vykdyti statybos darbus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tik vieno iš minėtoje ieškovo pažymoje nurodytų darbuotojų, t. y. statybos techninės priežiūros vadovo, funkcijos yra tiesiogiai susijusios su statybos darbų vykdymu. Be to, kaip minėta, ieškovas apskaičiavo darbo užmokesčio sąnaudas proporcingai šiam projektui skirtam laikui. Nors toks skaičiavimas yra subjektyvaus pobūdžio, tačiau byloje nesant jokių kitų tai paneigiančių įrodymų ar argumentų, teismas neturi pagrindo nesiremti šiais ieškovo pateiktais duomenimis. Todėl spręstina, kad ieškovas įrodė šių nuostolių pagrįstumą (CPK 178 str., 185 str.).

Dėl kitų atsakovų ginčijamų išlaidų pagrįstumo

Ieškovo nurodytos 9 744,35 Lt išlaidos, kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų, yra susijusios su projekto reklama, siekiant realizuoti butus statomame name, todėl šios išlaidos, kolegijos vertinimu, yra pagrįstos. Ieškovas taip pat patyrė 5 074 Lt turto vertinimo ir monitorinio išlaidų, kurios, kaip nurodo ieškovas, yra susijusios su atliktų statybos darbų apimties nustatymu ir realizuotino turto įvertinimu. Teismas neturi pagrindo abejoti minėtų išlaidų pagrįstumu.

Dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės

Konstatavus visas būtinas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas bei aptarus ginčijamas ieškovo išlaidas, darytina išvada, kad ieškovas įrodė, jog dėl atsakovų neteisėtų veiksmų jis patyrė 3 624 861,77 Lt tiesioginių nuostolių (iš prašomos priteisti 3 869 861,77 Lt bendros sumos atimta 245 000 Lt nepagrįstų išlaidų už projektavimo darbus).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas atsakovus iš dalies atleisti nuo civilinės atsakomybės taikymo pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalį, kadangi pats ieškovas prisiėmė dalies tiesioginių nuostolių atsiradimo riziką. Ieškovas 2006 m. liepos 4 d. sudarė Rangos sutartį, pagal kurią buvo pradėti vykdyti statybos darbai Sklype, nors dar 2006 m. birželio 8 d. buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis (administracinės bylos Nr. P6-289/2006) dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje, kurioje buvo sprendžiami Detaliojo plano ir Statybos leidimo teisėtumo klausimai. Be to, tuo metu jau buvo iškelta civilinė byla Vilniaus apygardos teisme pagal Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro ieškinį, kuriame be kita ko buvo prašoma pripažinti Sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją. Minėtoje byloje Vilniaus apygardos teismas 2006 m. gegužės 25 d. nutartimi atmetė prokuroro prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau ši nutartis buvo apskųsta ir Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi panaikinta. Taigi vykstant minėtiems teisminiams ginčams, ieškovo lūkesčiai dėl nuosavybės teisių į Sklypą išsaugojimo bei Statybos leidimo teisėtumo turėjo neabejotinai sumažėti. Ieškovas kaip verslo subjektas, besinaudojantis profesionalių teisininkų paslaugomis, turėjo įvertinti teisminių ginčų perspektyvas ir suvokti, kad egzistuoja reali tikimybė, jog dar nebaigus statybų sprendimas patvirtinti Detalųjį planą ir Statybos leidimas gali būti panaikinti, o Sutartis pripažinta negaliojančia ir Sklypas grąžintas valstybei. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovas tam tikra dalimi prisiėmė ir galimų nuostolių dėl investicijų į daugiabučio namo statybas riziką.

Sutiktina, kad ieškovas pasiėmęs kreditą iš banko ir turėdamas jį grąžinti bei mokėti palūkanas, taip pat vykdydamas savo kaip juridinio asmens tikslą – gauti pelną, turėjo nedelsdamas pradėti statybas, kad per protingus terminus jas pabaigtų, parduotų butus, atsiskaitytų su banku, rangovais ir kitais asmenimis, nes priešingu atveju bet koks delsimas būtų sukėlęs ieškovui nuostolius. Tačiau susidariusioje situacijoje ieškovas turėjo įvertinti, kokie galimi jo nuostoliai būtų vienu atveju, t. y. nevykdant statybos darbų, kol pasibaigs visi teisminiai ginčai dėl Detaliojo plano, Statybos leidimo ir Sutarties teisėtumo; ir antruoju atveju, t. y. sudarant Rangos sutartį ir pradedant vykdyti statybos darbus. Akivaizdu, kad antruoju atveju kyla rizika patirti žymiai didesnių nuostolių, nei pirmuoju atveju, nes palūkanas bankui būtų reikėję mokėti bet kuriuo atveju, tačiau nevykdant statybos darbų būtų buvę galima išvengti su šiais darbais susijusių išlaidų. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo veiksmai nebuvo tiek racionaliai apgalvoti ir pagrįsti ekonomine logika, kad visiškai pateisintų jam tenkančią riziką dėl tiesioginių nuostolių padidėjimo.

Pagal Sutarties 10 punktą ieškovas įsipareigojo Detaliajame plane nustatytų statinių statybą Sklype pradėti per 12 mėnesių nuo Sutarties sudarymo ir baigti per juos ne vėliau kaip per 24 mėnesius nuo statybos pradžios. Neįvykdžius šio įsipareigojimo, pardavėjas (t. y. valstybė) turi teisę vienašališkai nutraukti Sutartį ir tokiu atveju ieškovas privalėtų grąžinti Sklypą (Sutarties 11 p.). Ieškovo teigimu, minėtas sutartinis įsipareigojimas taip pat skatino pradėti statybos darbus nesulaukus galutinio teismo sprendimo administracinėje byloje dėl Detaliojo plano ir Statybos leidimo panaikinimo. Teisėjų kolegija atmeta šį argumentą dėl toliau nurodomų priežasčių. Pirma, byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad dėl Sutarties 10 punkto pažeidimo ieškovui realiai būtų atsiradę neigiami padariniai, t. y. Sutartis būtų buvusi nutraukta ir Sklypas grąžintas valstybei. Sutartis buvo sudaryta 2004 m. rugsėjo 13 d., taigi statybos darbai Sklype turėjo būti pradėti vykdyti iki 2005 m. rugsėjo 13 d. Tačiau Rangos sutartis buvo sudaryta ir statybos pradėtos tik 2006 m. liepos 4 d. Duomenų, kad dėl šio pažeidimo valstybei atstovaujanti institucija būtų inicijavusi Sutarties vienašališką nutraukimą, byloje nėra. Antra, kaip teigia pats ieškovas, statybos darbai laiku nebuvo pradėti išimtinai dėl prasidėjusių teisminių procesų ir juose taikytų laikinųjų apsaugos priemonių – draudimo vykdyti statybos darbus. Tokiu atveju ieškovas būtų galėjęs prašyti kontrahento nustatyti papildomą terminą Sutarties 10 punkto įsipareigojimams įvykdyti (CK 6.209 str.). Be to, Sutarties nutraukimas tokiomis aplinkybėmis sudarytų pagrindą ieškovui reikalauti nuostolių atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kad už neteisėtai patvirtintą Detalųjį planą atsakomybė kyla ir valstybei, be to, vienai valstybės institucijai sudarius Sutartį, o kitai valstybės institucijai inicijavus teisminį ginčą dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia, pagrįsta manyti, kad vienašališkas Sutarties nutraukimas 11 punkto pagrindu buvo mažai tikėtinas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju už ieškovo nuostolių atsiradimą pirmiausia yra atsakingos valstybės ir savivaldybės institucijos, dėl kurių neteisėtų veiksmų buvo neteisėtai patvirtintas Detalusis planas, jo pagrindu išduotas neteisėtas Statybos leidimas ir sudaryta niekinė Sutartis. Verslo ar kitų privačių subjektų elgesys gali būti labai reikšmingas nustatant priteistiną žalos sumą ir ją mažinant, tačiau šiuo atveju visą riziką ir atsakomybę už patirtas išlaidas perkelti ieškovui, teisėjų kolegijos manymu, būtų neteisinga (CK 1.5 str.). Juolab, kad dalį išlaidų ieškovas patyrė dar iki minėtų teisminių ginčų pradžios, turėdamas pagrįstų lūkesčių, kad jo ketinamos vykdyti statybos yra teisėtos. Įvertinusi paties ieškovo prisiimtą didesnių nuostolių atsiradimo riziką vykdant statybą tuo metu, kai teisminiai ginčai dar nebuvo pasibaigę, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje ir priteisti ieškovui ½ dalį jo įrodytų tiesioginių nuostolių, t. y. iš 3 624 861,77 Lt ieškovui priteisti pusę šios sumos – 1 812 430,88 Lt, kas pagal oficialų kursą sudaro 524 916,26 Eur.

Dėl negautų pajamų

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala taip pat yra ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos, spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų; nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas įsigijo Sklypą tam, kad jame pastatytų daugiabutį gyvenamąjį namą ir, pardavęs butus bei automobilių stovėjimo vietas, uždirbtų pelno. Ieškovas byloje pateikė duomenis, kad jo veikla susijusi su nekilnojamojo turto objektų vystymu ir kad prieš tai ieškovas jau buvo įgyvendinęs ne vieną panašios apimties projektą. Byloje pateiktos preliminarios butų pirkimo–pardavimo sutartys, sudarytos tarp ieškovo ir potencialių butų pirkėjų, iš kurių matyti, kad ieškovas dar iki statybų pradžios įsipareigojo parduoti daugiau nei pusę numatytų pastatyti butų (2 t.). Taigi šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovas numatė pajamas gauti iš anksto ir pagrįstai tikėjosi jas gauti, esant normaliai veiklai.

Sprendžiant pagal trečiąjį kriterijų (ar pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų), vertintinas ieškovo nuostolių negautų pajamų forma priežastinis ryšys su neteisėtais atsakovų veiksmais. Kaip minėta, pirminiai atsakovų neteisėti veiksmai pasireiškė Detaliojo plano derinimo ir tvirtinimo procedūrų pažeidimu. Visi kiti atsakovų neteisėti veiksmai yra išvestiniai, t. y. sąlygoti neteisėto Detaliojo plano, todėl esminę reikšmę turi būtent minėti pirminiai neteisėti veiksmai. Jeigu valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės atsakingos institucijos būtų tinkamai vykdžiusios joms pagal kompetenciją teisės aktuose nustatytas pareigas, Detaliajam planui nebūtų pritarta, Detaliojo plano derinimo procedūros nebūtų pabaigtos ir, atitinkamai nepatvirtinus Detaliojo plano, Sklypui nebūtų nustatyti tokie parametrai, dėl kurių ieškovas, kaip jis pats teigia atsiliepimo į atsakovų apeliacinius skundus 13 psl. (8 t., 135 b. l.), nusprendė jį įsigyti aukcione pasiūlęs didžiausią kainą. Iš to galima daryti išvadą, kad ieškovas realiai nebūtų gavęs jo numatytų ir tikėtųsi gauti pajamų, jeigu nebūtų buvę atsakovų neteisėtų veiksmų, nes tokiu atveju, nepatvirtinus Detaliojo plano, Sklypas nebūtų buvęs suformuotas, ieškovui nebūtų buvęs išduotas Statybos leidimas ir Sutartis apskritai nebūtų buvusi sudaryta. Nesant vienos iš būtinų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, t. y. priežastinio ryšio tarp ieškovo negautų pajamų ir atsakovų neteisėtų veiksmų, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nusprendė atmesti ieškovo reikalavimą priteisti jo negautas pajamas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kiti šalių argumentai, kuriais ginčijamasi dėl ieškovo reikalaujamų nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumo ir dydžio, nebeturi teisinės reikšmės šio klausimo išsprendimui, todėl teisėjų kolegija šių argumentų pagrįstumo nebevertina.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Ieškovas dėl atsakovų neteisėtų veiksmų atsiradusius neigiamus padarinius sieja su ilgą laiką trukusiu bylinėjimusi, įskaitant ir teisminius procesus su jo klientų, pageidavusių įsigyti butus planuotame pastatyti daugiabučiame name, pažeistomis teisėmis, verslo partnerių praradimu bei sumažėjusiu pelnu, kas, pasak ieškovo, galiausiai lėmė įmonės bankrotą. Tuo pagrindu ieškovas prašo priteisti iš atsakovų solidariai 5 mln. Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, reputacijos pablogėjimas yra laikomas neturtine žala, teismo įvertinta pinigais. Nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė, jog dėl atsakovų neteisėtų veiksmų jam buvo padaryta neturinė žala (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad būtent atsakovų neteisėti veiksmai turėjo kokios nors reikšmingos įtakos ieškovo dalykinės reputacijos pablogėjimui ir kad būtent tai, o ne kokios nors kitos priežastys, lėmė ieškovo bankrotą. Juolab, kaip minėta, pats ieškovas prisiėmė tam tikrą riziką, nuspręsdamas vykdyti statybas ginčo objekte nelaukdamas teisminių procesų pabaigos. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovams atstovaujančios institucijos visuomenės informavimo priemonėse būtų paskleidusios kokią nors tikrovės neatitinkančią informaciją apie ieškovą. Vien ta aplinkybė, kad ieškovas buvo įtrauktas į teisminius ginčus, šiuo atveju nėra pagrindas reikalauti neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl palūkanų už nepagrįstai gautas pajamas

Pagal CK 6.240 straipsnio 1 dalį, už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos. Šios palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą. Pareiga grąžinti tai, kas įgyta be teisinio pagrindo, atsiranda ir tuo atveju, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ieškovas prašė priteisti 5 proc. metines palūkanas nuo sumokėtos Sklypo kainos kaip atsakovų nepagrįstai gautų pajamų, skaičiuojant jas nuo Sklypo kainos sumokėjimo 2004 m. rugpjūčio 20 d. iki ieškinio padavimo 2008 m. birželio 9 d. Pirmosios instancijos teismas šį ieškinio reikalavimą tenkino visiškai.

Valstybei atstovaujančios institucijos apeliaciniuose skunduose teigia, kad teismui panaikinus Sutartį ir pritaikius restituciją, ieškovas atgavo už Sklypą sumokėtus pinigus, todėl valstybė negali būti laikoma praturtėjusi be pagrindo. Toks argumentas yra nepagrįstas, atsižvelgiant į prieš tai nurodytą teisinį reglamentavimą.

Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo pozicija, kuriai pritarė ir pirmosios instancijos teismas, kad palūkanos už nepagrįstai gautas pajamas turėtų būti skaičiuojamos nuo to momento, kai ieškovas sumokėjo pinigus už Sklypo. Teisinis pagrindas toliau valdyti už parduotą Sklypą gautas lėšas išnyko tik Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2008 m. gegužės 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-312/2008, o tai reiškia, kad būtent nuo šio momento atsakovai sužinojo, kad pinigus valdo be teisėto pagrindo. Todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina, ieškovui iš atsakovų priteisiant 5 proc. metines palūkanas už nepagrįstai gautas pajamas, skaičiuojant jas nuo 2008 m. gegužės 13 d. iki 2008 m. birželio 9 d. Už 28 kalendorines dienas ieškovui priteistina iš atsakovo Lietuvos valstybės – 8 621,48 Lt (28 k. d. × 307,91 Lt vienos dienos palūkanų dydis nuo 2 217 087 Lt gautų pajamų), t. y. 2 496,95 Eur palūkanų; iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės – 8 680,84 Lt (28 k. d. × 310,03 Lt vienos dienos palūkanų dydis nuo 2 232 382 Lt gautų pajamų), t. y. 2 514,14 Eur palūkanų.

Dėl procesinių palūkanų dydžio

Vadovaujantis kasacinio teismo formuojama praktika, nei valstybė, nei savivaldybė nėra tinkamas subjektas mokėti 6 procentų dydžio palūkanas už prievolės neįvykdymą, nes nėra verslininkas ar privatus juridinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2013). Ta aplinkybė, kad Lietuvos valstybę ir ieškovą siejo sutartiniai teisiniai santykiai, iš kurių finansinės naudos gavo ir Vilniaus miesto savivaldybė, nesudaro pagrindo nukrypti nuo minėtų kasacinio teismo išaiškinimų, todėl pirmosios instancijos teismas šioje dalyje taip pat keistinas, ieškovo naudai priteisiant ne 6 proc., o 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.

Dėl nebaigto statyti statinio priteisimo Lietuvos valstybei

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimą, priteisė atsakovui Lietuvos valstybei nebaigtą statyti statinį, ieškovo statytą pagal Statybos leidimą, esantį Sklype. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Sklypas įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo priteistas valstybei, vadovavosi CK 6.395 straipsnyje įtvirtinta bendrąja taisykle, pagal kurią nuosavybės teisė į žemės sklype esančius pastatus ar statinius perleidžiama kartu su nuosavybės teise į tą žemės sklypą. Teismas pažymėjo ir tai, kad dėl panaikinto Statybos leidimo ir iškeltos bankroto bylos ieškovas nebeturi objektyvios galimybės atlikti tolesnius darbus Sklype, nėra ieškovo kaltės dėl Statybos leidimo panaikinimo. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka.

Ginčo statybos buvo vykdomos pagal neteisėtai išduotą Statybos leidimą. Neteisėtų statybų padarinių šalinimas turi būti sprendžiamas Statybos įstatymo 28¹ straipsnyje nustatyta tvarka, tačiau tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina, kad neteisėtai statomu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama (CK 4.103 str. 1 d.). Teismas, netinkamai taikydamas materialinės teisės normas, kurios reglamentuoja teises į nekilnojamąjį daiktą parduodant žemės sklypą, neteisėtai ir nepagrįstai priteisė valstybei nebaigtą statyti statinį, kuris yra laikomas neteisėta statyba, todėl šioje dalyje skundžiamas teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, ieškinį šioje dalyje atmetant.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais,

Rezoliucinė dalis

nuspren džia:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalį, kuria priteistas atsakovui Lietuvos valstybei nebaigtas statyti statinys, statytas pagal statybos leidimą Nr. GN/169/05-0117, esantis sklype, kurio unikalus Nr. 4400-0295-8718, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį šioje dalyje atmesti.

Sprendimo dalį, kuria tenkinti kiti ieškovo reikalavimai, pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Priteisti ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Prostinvest“ (į. k. 122223284) solidariai iš atsakovų Lietuvos Respublikos valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės 524 916,26 Eur (penkis šimtus dvidešimt keturis tūkstančius devynis šimtus šešiolika eurų 26 ct) tiesioginių nuostolių ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2008 m. liepos 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti ieškovui iš atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės 2 496,95 Eur (du tūkstančius keturis šimtus devyniasdešimt šešis eurus 95 ct) palūkanų už nepagrįstai gautas pajamas; priteisti ieškovui iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 2 514,14 Eur (du tūkstančius penkis šimtus keturiolika eurų 14 ct) palūkanų už nepagrįstai gautas pajamas“.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.