- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-02
- Bylos Nr.
- e2A-755-480/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-20-3-00923-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albina Rimdeikaitė, Arūnas Rudzinskas, Galina Blaževič
- Ieškovas
- E. K.
- Atsakovas
- N. Š.
- Advokatai
- Jonas Bložė
- Kategorijos
- 42.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Albinos Rimdeikaitės (pirmininkė ir pranešėja), Arūno Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. K., atstovaujamos advokato Jono Bložės, apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1130-548/2014 pagal ieškovės E. K. ieškinį atsakovei N. Š. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės 5020,00 Lt skolą, 5 proc. dydžio metinių palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, jog ji su atsakove sudarė žodines paskolos sutartis, kurių pagrindu laikotarpiu nuo 2007-10-26 iki 2009-01-30 atliko keturias pinigų pervedimo operacijas ir tokiu būdu atsakovei paskolino 5020,00 Lt. Šalys nesusitarė dėl konkretaus pinigų grąžinimo termino, tačiau susitarė, kad pinigai bus grąžinti pagal pareikalavimą arba kai atsakovė bus pajėgi grąžinti skolą. Šalys taip pat nenumatė konkrečios sumos, kuri bus paskolinta, kadangi buvo susitarta, kad pinigai bus skolinami tęstiniu laikotarpiu. Tokie neapibrėžti paskoliniai santykiai, paremti pasitikėjimu, tarp šalių susiklostė dėl to, kad ieškovės brolis M. K. artimai bendravo su ieškovės dukra I. Š.. Kadangi ieškovė gerai pažinojo atsakovės dukrą, sutiko padėti sunkioje finansinėje padėtyje atsidūrusiai jos motinai ir paskolino pinigus, kurių atsakovė iki šios dienos nėra grąžinusi. Atsakovė su ieškove bendrauti vengia ir ieškovė nesitiki, kad skola galėtų būti grąžinta gera valia.
Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė neginčijo gavusi iš ieškovės jos nurodytas pinigų sumas, tačiau nurodė jokių paskolos santykių su ieškove niekada nėra turėjusi ir neturi. Nuo 2007 m. rugsėjo iki 2009 m. gruodžio ieškovė, jos brolis M. K. ir atsakovės dukros I. ir R. Š. bei kitas asmuo J. G. buvo išsinuomavę ir gyveno viename name Norvegijoje, ten dirbo. Atsakovė daug kartų ir ilgą laikė padėjo tiek ieškovei, tiek jos broliui, juos grįžusius iš Norvegijos visur vežiodavo, pirkdavo įvairius daiktus, lėktuvų ir keltų bilietus, siųsdavo juos į Norvegiją, prašoma atlikdavo įvairias paslaugas Lietuvoje, saugodavo Lietuvoje likusius jų daiktus, grįžę į Lietuvą jie pas ją namuose nakvodavo, todėl visi pervesti pinigai ir dar daugiau buvo panaudoti išimtinai ieškovės, kuri dažnai dengdavo savo brolio skolas, ir jo interesams. Atsakovės ir ieškovės santykiai pakito tada, kai į teismą dėl kartu su atsakovės dukra įgyto turto padalijimo kreipėsi ieškovės brolis M. K., todėl atsakovė mano, kad būtent ieškovės brolio neapykanta jos dukrai I. Š. išprovokavo ir nepykantą jai ir dėl to ieškovė nepagrįstai kreipėsi su ieškiniu šioje byloje.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškovės E. K. ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės E. K. 2 Eur 75 ct išlaidų už dokumentų skenavimą bei kopijas, 3510,00 Lt advokato teisinei pagalbai apmokėti atsakovei N. Š. bei 3 Eur 63 ct pašto išlaidų valstybei. Teismas nurodė, kad rašytinės formos paskolos sutartis ar sutartys sudarytos nebuvo; 2007-10-26, 2007-10-27, 2008-02-18 ir 2009-01-30 banko mokėjimų nurodymais ieškovė iš savo asmeninės banko sąskaitos iš viso pervedė atsakovei 5020,00 Lt; mokėjimo nurodymų paskirtyse nurodyta – „sąsk. papildymas“; atsakovė gautas sumas – 2007-10-26 – 3000,00 Lt, 2007-10-27 – 1420,00 Lt, 2008-02-18 – 180,00 Lt, 2009-01-30 – 420,00 Lt, iš viso 5020,00 Lt, priėmė ir šiomis lėšomis disponavo. Banko mokėjimų nurodymuose turinio „mokėjimo paskirtis: sąsk. papildymas“ aiškinimas, aiškinant jį lingvistiškai, neleidžia teismui teigti, jog ieškovė skolino atsakovei mokėjimo nurodymuose įvardintas pinigų sumas (CK 6.193 str.). Mokėjimų nurodymuose taip pat nėra nurodyta esminė paskolos sutarties sąlyga, t. y. paskolos gavėjo, šiuo atveju – atsakovės, įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjai – ieškovei tokias pačias pinigų sumas. Minėti mokėjimai yra vienašaliai ieškovės E. K. patvarkymai pervesti atsakovei N. Š. šiuose mokėjimo dokumentuose nurodytas pinigų sumas tam tikram tikslui, tačiau šie mokėjimo dokumentai negali būti laikomi sandoriais. Šalys nesudarė rašytinės paskolos sutarties, t. y. kartu jos prisiėmė riziką dėl sandorio įrodinėjimo kilus ginčui. Nė viena iš šalių, nei ieškovė, nei atsakovė neginčija pinigų pervedimo ir atitinkamai pinigų gavimo fakto. Tačiau ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovės įsipareigojimą grąžinti ieškovės jai sumokėtas sumas. Atsakovė nurodė, kad tai buvo ne paskola, o pinigai, kuriuos ieškovė ir jos brolis siųsdavo atsakovei tam, kad ši pirktų jiems įvairias prekes, kurias jie grįžę iš Norvegijos pasiimdavo ar kurios būdavo jiems išsiunčiamos, ar perduodamos per kitus asmenis, taip pat vykdytų paslaugas, kitaip tariant, veiktų išimtinai ieškovės ir jos brolio interesais ir jų naudai. Tai patvirtina atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai, PVM sąskaitos faktūros, banko sąskaitos išrašai, netgi ieškovės išduotas įgaliojimas atsakovei jos vardu tvarkyti reikalus VĮ „Regitra“. Įvertinęs šalių argumentus, teismo posėdžio metu šalių atstovų, liudytojos I. Š. paaiškinimus ir bylos nagrinėjimo teisme metu ištirtus rašytinius įrodymus, teismas sprendė, kad vien faktas, jog ieškovė pervedė atsakovei pinigus, savaime neįrodo paskolos teisinių santykių buvimo. Atsakovei nurodžius aplinkybes, susijusias su jos dukters ir ieškovės bei jos brolio bendru gyvenimu ir darbu Norvegijoje, ieškovės brolio ir atsakovės dukters gyvenimu Norvegijoje kartu neįregistravus santuokos, ir ieškovei nepaneigus atsakovės aiškinimo dėl bendrai gyvenant įgyto turto ir kitų aplinkybių, kurios be kita ko nustatytos ir Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 5 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-367-390/2013, iš dalies pakeistame Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-316/2014, teismas sprendė, jog ieškovės atsakovei pervesti pinigai iš tiesų buvo pervedami kitais pagrindais, tačiau nebuvo paskolos. Ieškovei nepateikus jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad šalys buvo susitarusios dėl paskolos sudarymo, jos grąžinimo, taip pat nesant įrodymų, patvirtinančių atsakovės įsipareigojimą grąžinti ieškovės pervestas sumas, kitokių rašytinių tiesiogionių ar netiesioginių, paskolos sandorio sudarymo įrodymų, teismas sprendė, jog ieškovės pateikti mokėjimo nurodymai ir pinigų perdavimo (pervedimo) atsakovei faktai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti buvus šalių paskolos teisinius santykius (CK 6.193 str., 6.870 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovė E. K., atstovaujama advokato Jono Bložės, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovės E. K. ieškinį tenkinti arba panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nurodo šiuos argumentus:
1. Nepagrįstas teismo argumentas, jog iš byloje esančių įrodymų ir šalių paaiškinimų akivaizdu, kad rašytinės formos paskolos sutartis ar sutartys sudarytos nebuvo. Teismas, nevertindamas kredito įstaigos mokėjimo nurodymų formų, kaip rašytinių įrodymų, kurie laikytini tinkamais įrodymais, patvirtinančiais ne tik lėšų pervedimo, bet ir paskolos sutarties sudarymo faktą, pažeidė materialinės teisės normas, nesilaikė teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.
2. Teismas skubotai padarė išvadą, jog ieškovė neįrodė atsakovės įsipareigojimo grąžinti gautas lėšas, remdamasis išimtinai tik kredito įstaigos mokėjimo nurodymais, kuriuose apskritai ieškovei nėra objektyvios galimybės užfiksuoti atsakovės įsipareigojimus. Teismas nevertino faktinių aplinkybių ir priežasčių kodėl toks rašytinis įsipareigojimas nebuvo surašytas. Atliekant piniginius pervedimus, ieškovė gyveno Norvegijoje, o atsakovė Lietuvoje. Dėl didelio atstumo šalys neturėjo galimybės susitikti ir įforminti įsipareigojimą grąžinti lėšas raštu. Išankstinis tokio įsipareigojimo pasirašymas nebuvo įmanomas, nes ieškovė nežinojo, kada ieškovė prašys paskolinti pinigus, o vėlesnis įsipareigojimo pasirašymas nebuvo vykdomas dėl gerų šalių santykių. Teismas nesigilino į šias faktines bylos aplinkybes, todėl neatskleidė bylos esmės ir priėmė nepagrįstą sprendimą.
3. Teismas nenurodė kokie konkretūs įrodymai, liudytojos bei šalių atstovų paaiškinimai papildo lingvistinį aiškinimą, todėl darytina išvada, kad teismas rėmėsi išimtinai tik 2014-10-28 Lietuvių kalbos instituto pateiktu „sąskaitos papildymas“ lingvistiniu aiškinimu, neatsižvelgdamas į faktinę aplinkybę – piniginių lėšų perdavimą atsakovei. Nėra pagrindo vienareikšmiškai teigti, jog mokėjimo nurodymuose paminėta frazė „sąskaitos papildymas“ turi būti vertintina kaip sutartinius paskolinius santykius paneigianti aplinkybė. Tai yra bendresnė frazė, savyje apimanti sąvoką „paskola“.
4. Teismas pažeidė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų priėmimą, vertinimą ir sąsajumą. Teismas turėjo atsisakyti priimti pačios atsakovės parengtus skaičiavimus, lenteles ir santraukas, tuo pagrindu, jog CPK nenumato tokių rašytinių įrodymų. Minėtuose paskaičiavimuose yra kalbama apie tariamą pinigų skolinimą tarp trečiųjų asmenų, bet ne tiesiogiai tarp ieškovės ir atsakovės, tad tokia informacija pripažintina neturinčia sąsajumo su bylos dalyku. Lentelėje nurodytos išlaidos bei pinigų sumos didžiąja dalimi nėra pagrįstos sąskaitomis faktūromis arba kitais dokumentais, įrodančiais jų pirkimo faktą, taip pat, jog atsakovė būtų prašiusi jai pirkti šiuos daiktus ir pervesti pinigai būtų skirti sumokėti už šiuos daiktus ar prekes. Teismas išskirtinai rėmėsi tik atsakovės dukros parodymais, kurie yra duoti asmens, suinteresuoto bylos baigtimi.
5. Teismui nusprendus, kad ieškovė neįrodė susiklosčius tarp ginčo šalių paskoliniams teisiniams santykiams, teismas nenurodė jokio teisinio pagrindo, kuriuo remiantis atsakovė įgytų teisę pasilikti gautas iš ieškovės pinigines lėšas. Tuo pačiu teismas neįvykdė pareigos kvalifikuoti ginčo teisinį santykį, nesilaikė CPK 263 straipsnio 1 dalyje ir 270 straipsnio 4 dalies 4 punkto nuostatų, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.
Atsiliepimas
Atsakovė N. Š. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014-12-02 sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodo šiuos argumentus:
1.Šioje byloje yra pakankamas pagrindas teigti, jog tarp šalių buvo ne paskolos, o kitokie teisiniai santykiai, kurių pasekoje ir buvo atlikti banko pavedimai. Tai patvirtina ne tik rašytinio susitarimo dėl neva paskolos sąlygų nebuvimas, bet ir faktas, jog pavedimuose ieškovė visur pavedimų paskirtį įvardino „sąskaitos papildymas“, o ne skola. Be to, ieškovė, teigdama, jog atsakovė skolos negrąžina jau keletą metų, nepateikė įrodymų, kad kreipėsi į atsakovę dėl skolos grąžinimo.
2. Atsakovei nebuvo poreikio skolintis iš ieškovės tokias pinigų sumas, pačios pinigų sumos yra gana keistos, kad jas vertinti kaip paskolą. Ieškovė gana dažnai būdavo Lietuvoje, jei šalis būtų sieję paskoliniai santykiai, ji turėjo ne vieną galimybę atvykimo metu jau po atlikto pinigų pervedimo reikalauti surašyti paskolos raštelį, tačiau to niekada nedarė.
3. Faktinės bylos aplinkybės pavirtina paskolinių santykių taip šalių nebuvimą, nes nenustatyta svarbiausio paskoliniams santykiams požymio, t. y. pinigų perdavimo atsakovės nuosavybėn fakto ir atsakovės įsipareigojimo juos grąžinti ieškovei.
4. Apeliantė be pagrindo apeliaciniame skunde savaip interpretuoja Lietuvių kalbos specialisto išvadą dėl žodžių „sąskaitos papildymas“, „skola“, „paskola“ reikšmių. Ši išvada yra absoliučiai aiški ir teismas ją vertino tinkamai. Joje nėra net užuominos į tai, kad sąvoka „sąskaitos papildymas“ yra bendresnė frazė ir savyje apima sąvoką ‚paskola“.
5. Apeliaciniame skunde reiškiamas alternatyvus reikalavimas, tačiau jame nieko nėra nurodoma nei apie vieną iš CPK 327 str. nustatytų pagrindų, todėl prašymas perduoti bylą nagrinėti iš naujo negali būti laikomas nei pagristu, nei atitinkančiu reikalavimus. Procesinės teisės normų pažeidimas ar netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl jo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Tokių pažeidimų byloje nėra. Teismo padalyti materialinės teisės normų pažeidimai, apie kuriuos nurodo ieškovė, yra tik ieškovės teiginiai, kurie niekaip nėra p tvirtinti byloje surinktais duomenimis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Bylos medžiaga nustatyta, kad 2007-10-26, 2007-10-27, 2008-02-18 ir 2009-01-30 banko mokėjimų nurodymais ieškovė (apeliantė) E. K. iš savo asmeninės banko sąskaitos iš viso pervedė atsakovei N. Š. 5020,00 Lt, mokėjimo nurodymų paskirtyje nurodydama – „sąsk. papildymas“. Ieškovės teigimu, tokiu būdu atsakovei ji paskolino 5 020 Lt, o šiai skolos negrąžinus, kreipėsi į teismą dėl jos priteisimo, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį atmetė.
Byloje kilo ginčas dėl paskolos teisinių santykių tarp šalių buvimo ar jų nebuvimo vertinant įrodymus.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą (CPK 320 str. 1 d.), atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose reglamentuotų įrodinėjimo proceso taisyklių ir nuo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose nenukrypo, o tai, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi ieškovė - apeliantė, nesuponuoja išvados, kad skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas, kad buvo pažeistos įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančios teisės normos, ar to, kad nebuvo atskleista bylos esmė. Atsižvelgdama į tai, kad skundžiamame sprendime iš esmės atsakyta į apeliantės argumentus, nurodytus ieškinyje ir paaiškinimuose jos atstovų pirmosios instancijos teisme, kad apeliaciniame skunde yra atkartojamos faktinės pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės apeliantei jas savaip interpretuojant ir naujų įrodymų, kurie iš esmės paneigtų skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nepateikta, teisėjų kolegija jų neatkartodama, tiesiog pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nesudarantiems pakankamą pagrindą konstatuoti buvus šalių paskolos teisinius santykius.
Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį, padaręs išvadą, kad ieškovė neįrodė paskolos sudarymo viseto aplinkybių. Kasacinis teismas, aiškindamas būtinus paskolos sutarties požymius (CK 6.870 str. 1 d.), ne kartą yra pažymėjęs, kad esminiai paskolos sutarties elementai –paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad atsirado šalių paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-235/2009; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009 ir kt.).
Analizuodama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo išvados, jog rašytinės formos paskolos sutartis ar sutartys sudarytos nebuvo, nepagrįstumo, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė jos atliktus bankinius mokėjimo nurodymus į atsakovės sąskaitą, kuriuose pavedimų paskirtį įvardino „sąskaitos papildymas“, laiko rašytine paskolos sutartimi. Remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolių, susijusių su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz. bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-235/2009). Įvertinęs šalių argumentus, teismo posėdžio metu šalių atstovų, liudytojos I. Š. parodymus ir bylos nagrinėjimo teisme metu ištirtus rašytinius įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju vien faktas, kad ieškovė E. K. pervedė atsakovei N. Š. pinigus, savaime nerodo paskolos teisinių santykių buvimo. Siekdama pagrįsti savo teiginius dėl paskolos teisinių santykių tarp šalių atsiradimo jai atlikus banko mokėjimo nurodymus, apeliantė nepagrįstai remiasi kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktika nustatant paskolos sutarties sudarymo faktą jos nurodytose bylose, nes jose nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos: 2007 m. lapkričio 30 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2007 priimtoje nutartyje teisėjų kolegija konstatavo, jog apeliacinės instancijos teismas, remdamasis paskolos sutarties šalių paaiškinimais, nustatė, kad ieškovas skolino atsakovui įvairias pinigų sumas tiek surašant paskolos raštelius, tiek ir be raštelių, o skolos galutinį dydį šalys nurodė pasirašydamos 1994 m. spalio 18 d. ir 2003 m. rugsėjo 8 d. paskolos sutartis, t. y. šiomis sutartimis buvo raštiškai įteisinti atsiradę paskolos santykiai; 2009 m. spalio 5 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009 priimtoje nutartyje teisėjų kolegija pabrėžė, jog nagrinėjamoje byloje pinigų pervedimai, kuriuose nurodyta, kad pinigai pervesti pagal susitarimą dėl paskolos, ir kasatoriaus veiksmai šiuos pinigus priimant suteikė pagrindą bylą nagrinėjusiems teismams preziumuoti, kad pinigus kasatorius gavo kaip paskolą; tuo tarpu nagrinėjamu atveju rašytinė paskolos sutartis šalių nebuvo sudaryta, o mokėjimo nurodymuose nurodyta pinigų pervedimų paskirtis, aiškinant ją lingvistiškai pagal byloje esančią Lietuvių kalbos instituto Lietuvių kalbos specialisto 2014 m. spalio 28 d. ekspertizės Nr. E-14-20 išvadą, vertinant ją kaip rašytinį įrodymą, turi visiškai skirtingą reikšmę ir atsakovės paaiškinimai bei pateikti rašytiniai įrodymai (PVM sąskaitos faktūros, banko sąskaitos išrašai, netgi ieškovės išduotas įgaliojimas atsakovei jos vardu tvarkyti reikalus VĮ „Regitra“) neteikia pagrindo išvadai, jog atsakovė pinigus gavo kaip paskolą. Ieškovei nepateikus kitų įrodymų, kurie patvirtintų, kad šalys buvo susitarusios dėl paskolos sudarymo, jos grąžinimo, taip pat nesant įrodymų, patvirtinančių atsakovės įsipareigojimą grąžinti ieškovės pervestas sumas, kitokių rašytinių tiesioginių ar netiesioginių, paskolos sandorio sudarymo įrodymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovės E. K. pateikti mokėjimo nurodymai ir pinigų perdavimo (pervedimo) atsakovei N. Š. faktai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti buvus šalių paskolos teisinius santykius (CK 6.193 str., 6.870 str.), o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.
Atmestini kaip nepagrįsti apeliantės teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas nevertino faktinių aplinkybių ir priežasčių, kodėl atsakovės rašytinis įsipareigojimas grąžinti lėšas nebuvo gautas, kas suponuoja išvadą, kad teismas neįsigilino į faktines bylos aplinkybes ir neatskleidė bylos esmės. Tai, kad skundžiamame sprendime nebuvo atskirai aptarta aplinkybė, jog atliekant pervedimus ieškovė gyveno Norvegijoje, o atsakovė – Lietuvoje, dėl ko, apeliantės teigimu, nebuvo objektyvios galimybės užfiksuoti atsakovės įsipareigojimą grąžinti lėšas, nereiškia, kad ši aplinkybė nebuvo vertinama atsižvelgiant į įrodymų visumą (CPK 185 str.). Pirmosios instancijos teismas iš byloje surinktų ir bylos nagrinėjimo teisme metu ištirtų įrodymų bei sprendime aptarto teisinio reglamentavimo pagrįstai sprendė, kad sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įrodinėjimo kilus ginčui, o rašytinės paskolos sutarties sudarymas a priori nereiškia, kad ją abi šalys turi pasirašyti vienu metu, tai gali būti įrodinėjama ir kitais leistinais įrodymais, kaip pvz. elektroninio susirašinėjimo laiškais, raštišku pakvitavimu ir kt.
Teisėjų kolegija pažymi, kad proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo taisyklės reiškia tai, kad pirmosios instancijos teismas, ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustatydamas pagal vidinį savo įsitikinimą, privalėjo konstatuoti, ar labiau tikėtina, kad ieškovės įrodinėjami faktai buvo, ar labiau tikėtina, kad jų nebuvo.
Kaip matyti iš sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas priimdamas ginčijamą sprendimą vertino visų įrodymų visumą: atsakovės ir šalių atstovų paaiškinimus, liudytojos I. Š. parodymus, byloje esančius rašytinius įrodymus, išdėstė įrodymų, kuriais vadovavosi, turinį, nurodė motyvus, kodėl tam tikrais įrodymais nesivadovauja, ir vadovaudamasis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne vien atliktais banko mokėjimo nurodymais ir lingvistiniu „sąskaitos papildymo“ išaiškinimu, kaip teigia apeliantė, pagrįstai sprendė, kad pinigų perdavimo aplinkybė įrodyta ir dėl to ginčo nėra, o kito esminio paskolos sutarties elemento – atsakovės įsipareigojimo juos grąžinti, ieškovė byloje neįrodė (CPK 12, 178 str.). Pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantė, pačios atsakovės parengtų patirtų išlaidų ieškovei skaičiavimų, atitinkančių jos paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, nevertino kaip rašytinių įrodymų (CPK 186 str. 2 d.).
Kadangi bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalyką nustato pačios ginčo šalys (CPK 12, 13 str.), tai pareikšdamas ieškinį ieškovas suformuluoja materialinį teisinį reikalavimą atsakovui ir nurodo aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą atsakovui, pateikia šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (CPK 135 str. 1 d. 2, 4 p.). Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Iš apeliantės ieškinio pagrindu išdėstytų aplinkybių, o taip pat ir apeliacinio skundo argumentų matyti, kad ji savo teisių pažeidimą grindžia tuo, jog atsakovė negrąžina jai paskolintų pinigų. Pirmosios instancijos teismui išsiaiškinus bylai iš esmės reikšmingas faktines ir teisines aplinkybes, įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, tačiau nusprendus, jog byloje nėra pakankamo pagrindo konstatuoti buvus šalių paskolos teisinius santykius (CK 6.193 str., 6.870 str.) ir todėl ieškinį atmetus, nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas neįvykdė pareigos kvalifikuoti ginčo teisinį santykį.
Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų motyvų, kurie neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atskirai teisėjų kolegija nepasisako.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus apeliantės apeliacinį skundą, iš jos atsakovei, sutinkamai su CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 3 dalies nuostatomis, priteistinos advokato teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme (t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą), - 450 Eur, kurių dydis neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės E. K., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei N. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.