Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Marius Dobrovolskis Civilinė byla Nr. 2A-454-826/2015

Teisėja Vida Butanavičiūtė (Proceso Nr. 2-46-3-00269-2014-0)

NUTARTIS

2015 m. kovo 18 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Mariaus Dobrovolskio, kolegijos teisėjų Erinijos Kazlauskienės ir Almanto Padvelskio, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovo V. G. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Tauragės rajono sodininkų bendrijos „A.“ ieškinį atsakovui V. G. dėl skolos ir palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

CPK 314 str. reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 str. 3 d. reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto prie apeliacinio skundo pateiktus įrodymus, nors apeliantas ir nėra išreiškęs aiškaus prašymo dėl jų pridėjimo prie bylos medžiagos, konstatuoja, kad apelianto prie apeliacinio skundo pateikti rašytiniai įrodymai yra susiję su ginčo dalyku, tačiau jie neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl pridėtini prie bylos.

Dėl apeliacinio skundo pagrįstumo

Byloje kilo ginčas dėl įmokų mokėjimo už bendrojo naudojimo objektų mėgėjiško sodo teritorijoje išlaikymą ir naudojimą. Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovui nuo 2006-11-24 nuosavybės teise priklauso du žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Tauragės r., Tauragės rajono sodininkų bendrijos „A.“ teritorijoje (b. l. 18–20). Nors apeliantas teigia, kad ieškovė neįrodė, kad jis yra šių dviejų žemės sklypų savininkas, tačiau, pagal VĮ Registrų centro duomenų bazėje esančią informaciją, atsakovas 2015-03-05 buvo šių dviejų žemės sklypų savininku.

Ieškovė, nurodydama, kad atsakovas nuo 2008 m. iki 2014 m. nemokėjo jam tenkančių mokėti išlaidų už bendrojo naudojimo objektų priežiūrą, reikalauja priteisti iš atsakovo už šį laikotarpį susidariusi įsiskolinimą. Atsakovas neneigia nemokėjęs šių mokesčių, tačiau su ieškovės reikalavimu nesutinka, motyvuodamas tuo, kad SB „A.“ sprendimai buvo priimti pažeidžiant kvorumą, todėl yra negaliojantys, be to, nepateikti įrodymai apie mokesčių susidarymą. Nesutikimą su ieškiniu atsakovas motyvavo ir tuo, kad jis ieškovei priklausančia infrastruktūra nesinaudojo.

Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes nėra įrodytos ieškovės išlaidos, susijusios su bendrojo naudojimo objektų eksploatavimu, ieškovė bendrojo naudojimo objektų egzistavimą įrodinėja lokaliniais aktais, kurių patikimumas yra abejotinas, be to, nuo 2010-04-17 nėra įregistravusi nė vieno savo priimto sprendimo, ne sodininkų bendrijos nariai moka didesnius mokesčius, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą plačiai pasisakyta dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo. LR CPK 176 str. 1 d. nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal LR CPK 185 str. reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Rytų skirstomieji tinklai v. religinė bendruomenė Meditacijos centras ,,Ojas“, bylos Nr. 3K-3-415/2011; 2012 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. RUAB „Lijasta“, bylos Nr. 3K-3-307/2012). Kasacinis teismas taip pat yra akcentavęs, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB ,,Y. W. Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. C. v. Socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje, bylos Nr. 3K-3-439/2008; kt.).

Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (LR CPK 178 str.).

Nors apeliantas nėra SB „A.“ narys, tačiau turi mokėti sodininkų bendrijai tam tikras įmokas. Tokia sodininko, ne bendrijos nario, pareiga gali atsirasti dviem pagrindais. Pirma, kiekvienas sodininkas, nepaisant to, yra jis sodininkų bendrijos narys ar ne, yra tų bendrojo naudojimo objektų, kuriems pastatyti, įrengti ar kitaip įsigyti buvo panaudotos ir jo lėšos ar darbas, bendraturtis (Sodininkų bendrijų įstatymo 7 str. 1 d.). Todėl sodininkas, kuris yra tam tikrų bendrojo naudojimo objektų bendraturtis, privalo mokėti įmokas, reikalingas šių objektų eksploatavimo išlaidoms padengti. Nurodytą pareigą sodininkas, ne bendrijos narys, turi nepaisant to, yra jis sudaręs rašytinę sutartį su sodininkų bendrija ar ne (Sodininkų bendrijų įstatymo 7 str. 5 d.), nes bendraturčio pareiga padengti bendro turto eksploatavimo išlaidas atsiranda daiktinės teisės pagrindu (CK 4.76 str.). Antra, jeigu sodininkas, ne bendrijos narys, naudojasi tam tikrais objektais, kurie pastatyti, įrengti ar kitaip įsigyti tik sodininkų bendrijos narių lėšomis ar jėgomis, tai jis privalo mokėti atitinkamas įmokas už šių objektų naudojimą, t. y. turi pareigą mokėti už naudojimąsi svetimu turtu (Sodininkų bendrijų įstatymo 7 str. 5 d.).

Sodininkų bendrijų įstatymo 7 str. 1 d. nurodyta, kad sodininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso sodininkų bendromis lėšomis ar bendromis sutelktomis jėgomis pastatyti, įrengti ar kitaip įsigyti bendrojo naudojimo objektai: bendrojo naudojimo žemė su bendrojo naudojimo pastatais ir įrenginiais (tvoros, vartai, poilsio aikštelės, pliažai, miškai, vandens telkiniai ir kt.); bendroji inžinerinė įranga – vandentiekio, kanalizacijos, dujų, elektros, telekomunikacijų ir rodmenų tinklai, melioracijos įrenginiai, keliai, tiltai, lieptai, vamzdynai ir angos, elektros skydai ir kita bendrojo naudojimo inžinerinė techninė įranga, esanti bendrojo naudojimo teritorijose bei patalpose ar konstrukcijose, taip pat šie objektai, įrengti sodo sklypuose, jeigu jie susiję su visos mėgėjų sodo teritorijos inžinerinės techninės įrangos veikimu ir jeigu jie nėra kitų asmenų nuosavybė. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad bendrijos valdymo organas privalo sudaryti bendrojo naudojimo objektų aprašą ir prireikus jį papildyti arba pakeisti. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančio 2012 m. gegužės 12 d. Bendrojo naudojimo objektų aprašo nustatyta, kad SB „A.“ 2012-07-28 visuotinio sodininkų bendrijos narių susirinkime buvo patvirtintas bendrojo naudojimo objektų sąrašas (b. l. 36). Įrodymų, kad sudarytas Bendrojo naudojimo aprašas yra neteisingas, nuginčytas, apeliantas nepateikė.

Pagal CK 4.76 str., kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai privalo apmokėti bendro turto išlaikymo ir išsaugojimo išlaidas, sumokėti mokesčius, rinkliavas ir kitokias įmokas.

SB „A.“ įstatų 18.8 punktas numato, kad asmuo, nesantis bendrijos nariu, privalo sudaryti su bendrija sutartis dėl naudojimosi bendrojo naudojimo objektais sąlygų, tvarkos ir kainų. Už visas paslaugas ir naudojimąsi bendrojo naudojimo objektais jie atsiskaito pagal bendrijos pateiktas sąskaitas sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Jeigu šie asmenys sutartį su bendrija vengia sudaryti, bendrija turi teisę į nuostolių atlyginimą, pagal įstatų 24.5 p. visuotinis bendrijos narių susirinkimas turi teisę tvirtinti pajamų ir išlaidų sąmatą, bendrijos naudojimo objektų atnaujinimo (remonto ir rekonstrukcijos) ar modernizavimo metinį bei ilgalaikį planą, lėšų įstatymuose ir kituose teisės aktuose nurodytiems privalomiesiems statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimams įgyvendinti kaupimo tvarką (b. l. 23–25).

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2001 m. liepos 1 d. vykusio SB „A.“ visuotinio ataskaitinio susirinkimo metu buvo patvirtintas 60,00 Lt mokestis metams ne bendrijos nariams (b. l. 33–35). Duomenų, kad šis sprendimas yra nuginčytas, atsakovas nepateikė, atsakovo argumentas, kad jis negalėjo šio sprendimo skųsti dėl protokolo neregistravimo VĮ Registrų centre, yra nepagrįstas, nes SB „A.“ visuotinio ataskaitinio susirinkimo protokolų registravimas (neregistravimas) neturi jokios įtakos suinteresuotų asmenų subjektinei teisei šiuo protokolu priimtus sprendimus skųsti.

Atsakovas teismo posėdžio metu pripažino, kad nuo 2008 metų mokesčių ieškovei nemoka, patvirtino, kad mokestis už 2014 metus turėjo būti sumokėtas iki 2014-11-01 (teismo posėdžio garso įrašas 25:10). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nepaisant to, kad atsakovas nėra SB „A.“ narys ir iki šiol nėra sudaręs rašytinės sutarties su šia bendrija, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, privalo prisidėti prie bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir išsaugojimo, mokėti įmokas, kurias nustato SB „A.“ visuotinis narių susirinkimas. Tai, kad apeliantas nėra SB „A.“ narys, neturi įtakos jo pareigai mokėti šias įmokas. Atsakovas pripažino, kad iš ieškovės gaudavo raginimus sumokėti skolą, tačiau susidariusios skolos nemokėjo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš atsakovo priteisė 420,00 Lt nesumokėto ne bendrijos nario mokesčio nuo 2008 m. po 60,00 Lt per metus, tačiau neteisingai nurodė laikotarpį, už kurį šis nesumokėtas mokestis priteistinas, nes atsižvelgiant į priteistą sumą yra priteista už septynerius metus, tai yra už laikotarpį nuo 2008 iki 2014 m. įskaitytinai.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš atsakovo priteisė ir 60,00 Lt mokesčio už eksploatacijos išlaidas laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2010 m.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovės naudai iš atsakovo priteisė 60,00 Lt mokesčio už eksploatacijos išlaidas laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2010 m., nes įrodymų, kad ieškovė SB „A.“ visuotinio narių susirinkimo metu būtų nusprendusi rinkti papildomą mokestį už elektros ūkio priežiūrą, bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta. Byloje esantis paaiškinimas ir pranešimas (b. l. 30, 31) nelaikytini pakankamais įrodymais, patvirtinančiais atsakovo pareigą mokėti ieškovei tokį mokestį, o byloje pateikti SB „A.“ visuotinio susirinkimų protokolai (b. l. 37–40, 45–56) patvirtina, kad 2009-04-03, 2010-02-26, 2010-03-10 susirinkimų metu buvo diskutuojama dėl tokio mokesčio, tačiau įrodymų, kad SB „A.“ visuotinis narių susirinkimas būtų priėmęs sprendimą dėl papildomo mokesčio už elektros ūkio priežiūrą mokėjimo, bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad toks sprendimas buvo priimtas 2010-07-24 visuotinio susirinkimo metu, tačiau tokio sprendimo kopijos į bylą nepateikė. Pažymėtina ir tai, kad byloje pateiktos sutartys (b. l. 41–44) yra pasirašytos tarp UAB „V.“ ir sodininkų bendrijos „E.“, tačiau iš pateiktų sutarčių negalima nustatyti, kokiu pagrindu sodininkų bendrija „E.“ sudarė sutartis su UAB „V.“ dėl kitų sodininkų bendrijų (tarp jų ir ieškovės) elektros ūkio priežiūros ir kaip buvo mokama už suteiktas paslaugas UAB „V.“. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovė neįrodė, kad atsakovas privalo papildomai mokėti 60,00 Lt už elektros ūkio priežiūrą laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2010 m. (CPK 178, 185 str.).

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad V. A. neturi teisės atstovauti Tauragės rajono sodininkų bendrijai „A.“, nes pats apeliantas su apeliaciniu skundu pateikė 2014-12-29 Juridinių asmenų registro išplėstinį išrašą (b. l. 110), kuris patvirtina, kad V. A. yra Tauragės rajono sodininkų bendrijos „A.“ pirmininkė nuo 2010-03-10. Pagal SB „A.“ įstatų 34 p. joje veikia vienasmenis valdymo organas – bendrijos pirmininkas, jo įgaliojimai išvardyti 35–38 punktuose (b. l. 27), o CPK 55 str. nuostatos nurodo, kad juridinių asmenų vardu teisme bylas veda jų vienasmeniai valdymo organai, todėl V. A. turėjo teisę vesti bylą SB „A.“ vardu. Nors apeliantas teigia, kad yra diskriminuojamas kaip ne sodininkų bendrijos narys, tačiau šiuos savo teiginius patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus kaip neįrodytus.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje AB „City Service“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos skundžiamame sprendime padarytomis išvadomis bei pažymi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui nėra teisiškai reikšmingi ir įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui nedaro, todėl dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, dėl to sprendimas keistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.), ieškovei iš atsakovo priteistinas skolos dydis mažintinas iki 420,00 Lt, likusi sprendimo dalis paliktina nepakeista, keistinas priteistinų bylinėjimosi išlaidų paskirstymas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmojoje instancijoje

Atsižvelgtina į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistas, todėl keistinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmojoje instancijoje (CPK 93 str. 5 d.).

Ieškovė teismui pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad turėjo 72,00 Lt išlaidų dėl sumokėto žyminio mokesčio (b. l. 4–17), patyrė 430,00 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti (b. l. 5, 57), tai yra patyrė 502,00 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Kadangi ieškovės ieškinys patenkintas 67 procentais (iš trijų reikalavimų buvo patenkinti du), todėl proporcingai patenkinto ieškinio sumai ieškovei iš atsakovo priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (502,00 Lt x 67%) = 336,34 Lt (97,41 EUR) (LR CPK 93 str. 1 d.).

Atsakovas patyrė 300,00 Lt (86,95 EUR) išlaidų dėl atsiliepimo į ieškinį parengimo, todėl atmetus 33 proc. ieškinio reikalavimų atsakovo naudai iš ieškovės priteistina 99,07 Lt (28,69 EUR) bylinėjimosi išlaidų (300,00 Lt x 33%).

Atlikus vienarūšių reikalavimų tarpusavio įskaitymą, ieškovei iš atsakovo priteistina 68,72 EUR (97,41 EUR – 28,69 EUR) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Valstybė patyrė 11,99 Lt (3,47 EUR) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ieškinį tenkinus iš dalies, yra pagrindas valstybei iš šalių priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, proporcingai patenkintų (atmestų) reikalavimų daliai, tai yra iš ieškovės – 3,95 Lt (1,15 EUR), o atsakovo – 8,04 Lt (2,32 EUR). Valstybės patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepriteistinos, nes jos neviršija teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (3,00 EUR) (LR CPK 93 str., 96 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 72,00 Lt (20,85 EUR) žyminio mokesčio ir 345,28 Lt (100,00 EUR) už teisinę pagalbą. Atsakovo apeliacinis skundas buvo patenkintas iš dalies, tai yra 12,50 proc., todėl iš ieškovės atsakovui priteistina 15,11 EUR (52,15 Lt) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–330 straipsniais, teismas

nutaria:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo V. G. ieškovei Tauragės rajono sodininkų bendrijai „A.“ 420,00 Lt (keturis šimtus dvidešimt litų) (121,64 EUR) skolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, tai yra nuo 2014-09-01, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 237,27 Lt (du šimtus trisdešimt septynis litus ir 27 ct) (68,72 EUR) bylinėjimosi išlaidų.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš ieškovės Tauragės rajono sodininkų bendrijos „A.“ atsakovui V. G. 15,11 EUR (52,15 Lt) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.