Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

R. S. (R. S.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, turintis vidurinį išsilavinimą, dirbantis UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ darbininku, gyv. (duomenys neskelbtini), teistas 13 kartų:

1) Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. spalio 4 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 3 dalį - areštu 35 paroms;

2) Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. vasario 1 d. nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį - areštu 45 paroms;

3) Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 14 d. nuosprendžiu pagal BK 178 str. 2 d. - laisvės atėmimu 3 mėnesiams;

4) Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 6 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį - laisvės atėmimu 4 mėnesiams;

5) Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio14 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu 1 metams 4 mėnesiams;

6) Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 17 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį - laisvės atėmimu 2 metams;

7) Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį - laisvės atėmimu 7 mėnesiams;

8) Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 27 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnį 1 dalį, 182 straipsnį 1 dalį - laisvės atėmimu 2 metams;

9) Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu pagal BK 239 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams;

10) Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 140 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams;

11) Alytaus rajono apylinkės teismo 2011-03-07 nuosprendžiu pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams;

12) Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 11 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį - areštu 24 paroms;

13) Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu 2 metams, bausmę atlikęs 2016-03-04, teistumas neišnykęs,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. 2016-09-19 apie 22.00 val. Šiaulių mieste, bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), tyčia suduodamas rankomis ir kojomis nemažiau keturių smūgių nukentėjusiajam V. B. į veido, kairiojo peties, dešinės plaštakos, nugaros sritis, tuo padarė nukentėjusiajam V. B. poodines kraujosruvas kairės akies vokų-nosies šlaito srityje, kairiojo peties išoriniame paviršiuje, dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, kraujosruvą kairės akies obuolio junginėje, odos nubrozdinimus tarpantakio srityje, nosies nugarėlės priekiniame-kairiame šoniniame paviršiuje, poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimą nugaros kairėje, muštinę žaizdą kairiame antakyje, nosikaulių lūžius, tai yra padarė nukentėjusiajam V. B. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl nosikaulių lūžių jo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatyto baudžiamojo nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis - tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma.

Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus.

Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-7-428/2010). Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (pvz., kasacinės nutartys Nr.2K-125/2011, 2K-140/2011). Be to, būtinosios ginties ribų peržengimo klausimas gali iškilti ir privalo būti sprendžiamas tik tada, kai nustatoma, kad egzistavo būtinosios ginties situacija. Būtinosios ginties ribų peržengimo turinys atskleidžiamas BK 28 straipsnio 3 dalyje. Šios ribos peržengiamos, kai besiginančiojo veiksmai atitinka visas tris būtinas sąlygas: a) užpuolikas nužudomas arba jam sunkiai sutrikdoma sveikata; b) tai padaroma tiesiogine tyčia; c) gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Tačiau yra nurodyti du atvejai, kai net ir visų šių sąlygų buvimas nesudaro būtinosios ginties ribų peržengimo. Peržengimu nelaikoma besiginančiojo veika, padaryta dėl jo didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą.

Iš teismo posėdžio metu ištirtų įrodymų - liudytojo V. A. parodymų matyti, kad iš pradžių nedidelis konfliktas prasidėjo tarp jo ir nukentėjusiojo V. B., jie nesimušė, o tik pasiginčijo. Kaltinamasis R. S. jį užstojo ir susikivirčijo su nukentėjusiuoju V. B. su kuriuo prieškambaryje susimušė. Jis pačių muštynių nematė, o tik iš S. šūksnių suprato, kad vyksta muštynės. Šias liudytojo V. A. nurodytas aplinkybes patvirtino ir S. B., kuri nurodė, kad nukentėjusysis V. B. ir kaltinamasis R. S. koliojosi ir nuėję į prieškambarį susimušė, t.y. kaltinamasis R. S. sudavė smūgius nukentėjusiajam, o nukentėjusysis V. B. jokių smūgių nesudavė, o tik koliojosi. Pats nukentėjusysis V. B. nurodė, kad jis neprisimena įvykio aplinkybių, t.y. ar jis sudavė smūgius kaltinamajam R. S., nes jis buvo neblaivus. Nukentėjusiojo V. B. neblaivumą įvykio metu patvirtina specialisto išvadoje Nr. G1279/2016(04) užfiksuoti duomenys, kad 2016-09-19 23.02 val. su D. A. 7510 alkotesteriu V. B. buvo nustatytas 1,93 promilių girtumas. Tai esant šioms išdėstytoms aplinkybėms matyti, kad kaltinamojo R. S. nurodytos aplinkybės dėl būtinosios ginties yra paneigtos, nes nukentėjusysis V. B. nesudavė jokių smūgių kaltinamajam R. S., o tik vartojo necenzūrinius žodžius jo atžvilgiu, t.y. nukentėjusiojo V. B. veiksmuose pavojingo, realus ir akivaizdaus kėsinimosi į kaltinamojo R. S. sveikatą ar gyvybę nebuvo, nuo ko kaltinamasis R. S. turėjo ginti pats save, be to, ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis R. S. nurodė, kad jis gynė V. A., nes nukentėjusysis V. B. jį puolė, tačiau ir šias kaltinamojo R. S. nurodytas aplinkybes paneigė liudytojai S. B. ir V. A.. Be to, teismas taip pat atsižvelgia ir į konflikto aplinkybes – įvykio metu buvo žodinis konfliktas, nukentėjusysis buvo vidutinio girtumo laipsnio (1,93 promilės girtumas), kaltinamasis R. S. nurodė, kad buvo nedaug išgėręs, todėl turėjo įvertinti jog jis yra jaunesnis ir fiziškai aiškiai pranašesnis, neblaivaus asmens neadekvatų elgesį vartojant necenzūrinius žodžius turėjo ignoruoti, kadangi jokio pavojingo, realaus ar akivaizdaus pavojaus tuo metu nebuvo nei pačiam kaltinamajam, nei liudytojams, o ne spręsti konfliktą suduodant smūgius nukentėjusiajam V. B., ko pasėkoje buvo nesunkiai sutrikdyta jo sveikata, todėl esant šioms aplinkybėms teismui nekyla abejonių, kad kaltinamasis R. S. jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia, t.y. darydamas nusikalstamą veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti padariniai, ir jų norėjo. Byloje ištirti įrodymai, t.y. nukentėjusiojo V. B., liudytojų V. D., V. A., S. B. parodymai, nukentėjusiojo V. B. protokolas - pareiškimas, apžiūros protokolų duomenys, specialisto išvada ir kt., patvirtina, jog R. S. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, tyčia suduodamas rankomis ir kojomis nemažiau keturių smūgių nukentėjusiajam V. B. į veido, kairiojo peties, dešinės plaštakos, nugaros sritis, padarė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus, nes dėl nosikaulių lūžių jo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Kaltinamasis R. S. suprato savo veiksmų pobūdį, numatė dėl tokių jo veiksmų galinčius atsirasti pavojingus padarinius ir jų norėjo, todėl veikė tiesiogine tyčia (BK 15 str. 2 d. 2 p.). Kaltinamojo R. S. tyčiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį, pagal atsiradusius padarinius, teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Be to, iš aukščiau nustatytų aplinkybių kaltinamojo R. S. veiksmuose nėra nustatytos būtinosios ginties sąlygos kaip baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo R. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuotina tik nustačius dvi aplinkybes: 1) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: 2) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, 2K-550/2008, 2K-638/2010, 2K-106/2011). Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, 2K-259/2009, 2K-327/2010, 2K-123/2011, 2K-7-54-677/2015). Pažymėtina, kad sprendžiant, ar kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, teismui nepakanka nustatyti, jog asmuo ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo papasakojo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013). Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme R. S. iš esmės pripažino padaręs nusikalstamą veiką, t. y. pripažino sudavęs smūgius nukentėjusiajam V. B., t.y. nurodė esmines veikos kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes, kurių neigimas dėl kitų byloje surinktų kaltinamojo kaltumą patvirtinančių akivaizdžių įrodymų būtų buvęs beprasmis, tačiau jo parodymai nepatvirtina nuoširdaus kaltininko gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką. Iš bylos proceso metu duotų kaltinamojo paaiškinimų bei ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad jis savo smurtinių veiksmų nevertino kritiškai – aiškino juos kaip gynybą nuo nukentėjusiojo V. B. kėsinimosi, o ne kaip tyčinius veiksmus nukreiptus prieš nukentėjusįjį V. B., ką patvirtina ir byloje esantys ir teismo posėdžio metu ištirti įrodymai. Be to, kaltinamasis R. S. nesidomėjo nukentėjusiojo sveikata, gydymu, o jo deklaruotas gailėjimasis bei nukentėjusiojo atsiprašymas teisme buvo tik formalūs. Taigi, nenustačius kaltininko nuoširdaus gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką, teismas neturi teisinio pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Kaltinamojo R. S. atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu. Nors teisme kaltinamasis R. S. nurodė, kad buvo šiek tiek išgėręs, tačiau tai neturėjo įtakos jo nusikalstamiems veiksmams, todėl ši aplinkybė nelaikytina atsakomybę sunkinančia.

Kaltinamasis R. S. padarė vieną nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 3 d.), veika tyčinė, baigta. Kaltinamasis R. S. nusikalto būdamas 13 kartų teistas, teistumui neišnykus (76-83 b. l.), baustas administracine tvarka (97-100 b. l.). Įvertinęs visas šias skiriamos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, t. y., kad kaltinamasis yra teistas 13 kartų, iš jų kelis kartus už smurtinio pobūdžio nusikaltimus, kas rodo, kad ankstesnėmis priemonėmis nebuvo pasiekti tikslai, numatyti BK 41 str., asmuo nesitaiso ir toliau pažeidinėja visuomenėje priimtinas elgesio taisykles ir normas, todėl teismas pripažįsta, jog bausmės tikslai (BK 41 str.) bus pasiekti paskyrus R. S. už tyčinio nusikaltimo padarymą straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, jo dydį parenkant mažesnį nei sankcijos vidurkis, kadangi kaltinamasis iš dalies pripažino padaręs nusikalstamą veiką, nurodė nusikalstamos veikos faktines aplinkybes.

Esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga yra teismo išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas šią išvadą gali suformuluoti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau kilus pagrįstai abejonei šis institutas neturi būti taikomas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-405/2012).

Nors kaltinamasis R. S. formaliai atitinka BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas, suteikiančias teismui galimybę svarstyti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, tačiau remiantis kasacinės instancijos teismo praktika, pažymi, kad taikant BK 75 str. reikia vadovautis ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės paskirtimi, nustatyta BK 41 straipsnio 2 dalyje. Spręsdamas dėl galimybės R. S. atidėti paskirtosios bausmės vykdymą, atsižvelgia į visas aplinkybes, lemiančias nusikalstamos veikos pavojingumą, apibūdinančias jo asmenybę, elgesį iki ir po nusikaltimo padarymo. Kaltinamasis laisvės atėmimo bausmę atliko 2016-03-04 ir po laisvės atėmimo bausmės atlikimo įsidarbino, t.y. UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ (dirbo nuo 2016-08-08 iki 2016-09-19 baldžiumi), o nuo 2016-10-09 pradėjo dirbti UAB ,,(DUOMENYS NESKELBTINI) “ darbininko pareigose ir dirbo iki 2016-11-23, t.y. paskutinio teismo posėdžio. Kaltinamasis R. S. 2016-11-23 teismo posėdyje pateikė duomenis, kad dirba UAB ,,(DUOMENYS NESKELBTINI) “, tačiau 2016-11-23 buvo paskutinė jo darbo diena, o nuo 2016-11-24 asmuo niekur nebedirba. Šią aplinkybę patvirtina VSDFV pažyma (b.l. 169). Be to, iš pateiktos banko sąskaitos išrašo ir UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ atsiskaitymo lapelio matyti, kad R. S. už darbą UAB ,,(duomenys neskelbtini) “ buvo apskaičiuotas 330,78 Eur darbo užmokestis, tačiau buvo išmokėtas tik 153,63 Eur atlyginimas, nes likusi suma 174,15 Eur buvo pervesta antstoliams, kadangi kaltinamasis R. S. turi skolinių įsipareigojimų, tačiau kaltinamasis nuo 2016-11-24 niekur nebedirba ir skolinių įsipareigojimų nebevykdo. Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad R. S. yra teistas 13 kartų, laisvės atėmimo bausmę atliko 2016-03-04 ir praėjus 6 mėnesiams vėl padarė naują nusikaltimą, be to, po paleidimo iš įkalinimo įstaigos, kaltinamasis R. S. padarė ir administracinį teisės pažeidimą. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad R. S. darydamas nusikaltimą, veikė tiesiogine tyčia, kaltės nuoširdžiai nepripažino ir dėl savo veiksmų nesigaili, todėl ši aplinkybė tik patvirtina, kad buvimas pataisos namuose jo nesulaikė nuo nusikalstamų veikų darymo, todėl visa tai įvertinus negalima manyti, kad kaltinamasis R. S. laikysis įstatymų ir nebenusikals bei, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Todėl teismas sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti R. S. bausmės vykdymo atidėjimą, ir kad tik realiu laisvės atėmimo bausmės vykdymu bus pasiekti LR BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai.

R. S. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti - teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, naikintina (113-114 b. l.).

Civilinis ieškovas Šiaulių teritorinė ligonių kasa pareiškė 74,31 eurų civilinį ieškinį už nukentėjusiajam V. B. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas. Civilinis ieškinys yra pagrįstas bylos medžiaga, todėl tenkinamas visiškai. Žala nukentėjusiojo V. B. sveikatai buvo padaryta R. S. kaltais tyčiniais veiksmais, todėl iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto už nukentėjusiajam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas sumokėta suma – 74,31 Eur, priteistina iš kaltinamojo R. S..

Daiktinis įrodymas – CD diskas su garso įrašu, nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktinas saugoti byloje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 2 dalimi teismas

nusprendžia:

R. S. (R. S.) pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį ir skirti jam 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo sulaikymo dienos, vykdant įsiteisėjusį nuosprendį.

R. S. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti - teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Civilinio ieškovo Šiaulių teritorinės ligonių kasos pareikštą 74,31 Eur civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo tenkinti visiškai ir iš R. S. priteisti 74,31 Eur (septyniasdešimt keturis eurus 31 euro centą) Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai.

Daiktinį įrodymą – CD diską su garso įrašu, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti byloje.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.