Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus prašymą dėl teismo leidimo paimti vaiką iš jo motinos išdavimo, suinteresuoti asmenys A. Č., G. Č..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Prašyme nurodoma, kad vaiko tėvas (duomenys neskelbtini) mirė. Pareiškėjui nepilnamečio vaiko G. Č. šeima dėl vaiko teisių pažeidimų nebuvo žinoma. 2021 m. sausio 21 d. Skyriuje buvo gautas vaiko dėdės R. V. pranešimas apie galimą vaiko teisių pažeidimą, jame nurodyta, kad po tėvų V. Č. ir A. Č. skyrybų vaikas liko gyventi su tėvu ir iki tėvo mirties su juo gyveno apie 6 metus. Tėvui mirus, vaikas kategoriškai atsisako vykti gyventi su motina, nes tarp vaiko ir motinos nėra socialinio ir emocinio ryšio. 2021 m. sausio 21 d. pareiškėjas įvertino vaiko padėtį šeimoje išklausydamas vaiko nuomonę. Vaikas papasakojo, kad nenori vykti gyventi pas motiną, nes su ja nėra artimo emocinio ryšio. Mergina nurodė, kad bendravimas su motina yra formalus. Susitikimai su motina nėra dažni. Po tėvo mirties iki Skyriaus specialistams apsilankant vaiko namuose, t. y. iki 2021 m. sausio 21 d., vaiko motina nebuvo atvykusi susitikti su vaiku ir išreikšti užuojautos ar kitaip palaikyti sunkiausiu jo gyvenimo momentu. Vaikas pasakojo, kad savo išgyvenimais ir paslaptimis dalijasi su savo krikšto tėvu R. Č., kuris jai visada padeda, rūpinasi. Taip pat vaikas paaiškino, kad šiuo metu mokosi (duomenys neskelbtini) ir lanko muzikos mokyklą, todėl persikėlimas gyventi pas motiną apsukintų ugdymo įstaigų lankymą, kadangi motina gyvena (duomenys neskelbtini). Prašyme teigiama, jog pareiškėjas 2021 m. sausio 21 d. susisiekė su motina A. Č., ši papasakojo, kad žino apie vaiko tėvo mirtį, teigė, kad su vaiku buvo susitikusios, važiavo prie jūros. Motinos teigimu, dukra nenori likti gyventi mirusio tėvo bute. Motina pasakojo, kad su savo dukra dažnai susitinka, kelis kartus per dieną susiskambina. Paklausus apie motinos gyvenamąją vietą ir galimybes ten augti vaikui, moteris atsakė, kad šiuo metu jos gyvenamojoje vietoje vyksta remonto darbai. Būstą įsigijo neseniai, nėra tinkamų langų, reikalingas kapitalinis remontas. Skyrius įvertinęs tai, kad vaiko tėvas miręs, motina neturi tinkamų sąlygų auginti vaiką, vaiko ir motinos emocinis ryšys nutrūkęs, nustatė vaiko apsaugos poreikį ir taikė laikinosios priežiūros priemonę, apgyvendino vaiką su krikšto tėvu R. Č..

3. Prašyme nurodoma, kad šeimai buvo inicijuotas atvejo vadybos procesas, motina mobiliosios pagalbos atsisakė. 2021 m. kovo 17 d. pareiškėjos darbuotojai dar kartą išklausė vaiko nuomonės. Vaikas papasakojo, kad namuose jaučiasi gerai, nieko netrūksta. Paklausus apie mamą, vaikas papasakojo, kad su ja dažnai nesusitinka. Paskutinį kartą su motina matėsi 2021 m. kovo 8 d., tačiau susitiko tik dėl to, nes kartu turėjo eiti pas psichologą. Vaikas papasakojo, kad motina vasario ir kovo mėnesiais vaikui pervedė 50 ir 60 Eur. Paklausus, ar vaikas su motina bandė kalbėtis dėl didesnės sumos, vaikas paaiškino, jog bandė, tačiau motina jai atkirto jog ji nėra socialinės paramos ar labdaros fondas, todėl didesnės pinigų sumos vaikas iš motinos gali nesitikėti. Kalbant apie artimus žmones, į kuriuos vaikas pirmiausia kreiptųsi pagalbos, nurodo, kad pirmiausia kreiptųsi visokeriopos pagalbos į savo krikšto tėvą R. Č..

6. Teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo A. Č. ir jos atstovė prašymo prašė netenkinti. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju vaiko teisės nėra pažeidžiamos, pareiškėjas negalėjo įvardyti, kaip yra pažeidžiamos vaiko teisės, tik vis minėjo, kad nėra tarp vaiko ir mamos emocinio ryšio. Mama visą laikė teikė ir teikia vaikui išlaikymą, stengiasi bendrauti su vaiku, nors ir nėra tarp jų stipraus emocinio ryšio, kadangi po santuokos nutraukimo mergaitė liko gyventi su tėvu tame bute, kuriame šeima anksčiau gyveno, kuriame ir dabar faktiškai gyvena dukra. Pas mamą yra tinkamos gyvenimo sąlygos mergaitei, ji gali pasirūpinti mergaite. Tai, kad mama mergaitės vardu atidarė banko sąskaitas, norėjo laiku pasirūpinti palikimo priėmimu ir kad dukra gautų našlaičio pensiją, rodo mamos rūpinimąsi dukra.

8. Liudytojas R. Č. teismo posėdžio metu nurodė, kad su juo gyvena mergaitė, jai yra užtikrintos gyvenimo sąlygos. Mergaitė sutaria su jo vaikais, jis mergaitę laiko savo vaiku. Tačiau baiminasi, kad mergaitės mama nori parduoti butą, įmonę.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

21. Atskirajame skunde nurodoma, kad Skyriaus specialistų 2021 m. sausio 21 d. užfiksuotas vaiko ir motinos pasakojimas dėl tų pačių aplinkybių kardinaliai skiriasi. Skyriaus specialistų pokalbis su vaiku vyko individualiai, negirdint ir kitiems asmenims ir jiems nedarant įtakos. Analizuojant pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties motyvus, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, išimtinai vadovavosi suinteresuoto asmens A. Č. pateiktais paaiškinimais, o į mergaitės G. Č. geriausius interesus nebuvo atsižvelgta. A. Č. teigė, kad deda pakankamas pastangas atkurti, palaikyti tarpusavio ryšį su dukra G. Č.. Skyriaus nuomone, teismas vertindamas atstovų pagal įstatymą paaiškinimus neužtikrino pateiktos informacijos patikimumo bei tikslumo. Esant poreikiui, siekdamas priimti teisingą sprendimą dėl pareiškėjo prašymo tenkinimo, teismas, atsižvelgdamas į geriausius vaikų interesus, turėjo pagrindą rinkti papildomus rašytinius įrodymus, pagrindžiančius realią suinteresuoto asmens šeimos padėtį, tai yra prašyti pateikti pažymas, kitus dokumentus, patvirtinančius dedamas pastangas dėl ryšio su dukra (apie lankymąsi pas specialistus, psichologą, 2020–2021 metų telefono išklotinę). Skyrius nesutinka, kad vaiko motina deda pakankamai pastangų atkurti ryšį su dukra. Šiuo atveju vaikas gyveno 7 metus skyrium nuo motinos dėl susiklosčiusių šeiminių aplinkybių, t. y. tėvo ir motinos tarpusavio santykių, tačiau byloje nenustatyta, kad tėvas būtų kliudęs A. Č. palaikyti ryšius su vaiku. Priešingai, motinai buvo sudarytos sąlygos bendrauti su vaiku, bet ji tai darė epizodiškai, be to, paviršutiniškai, retsykiais susitikdama su vaiku bei jam paskambindama. Be to, motinai trūksta socialinių įgūdžių (motina nebando įsijausti į tėvo netekusio vaiko norus, baimes, o tik kalba apie turtinius bei paveldėjimo reikalus). Po tėčio mirties mergaitė gyvena toje pačioje vietoje ir iš jos nebuvo niekur išvykusi, per pastaruosius 4 mėnesius vaikas pas mamą lankėsi 2 kartus nuo pusiaudienio iki kitos dienos ryto.

22. Atskirajame skunde teigiama, jog G. Č. savo santykį su mama įvardija kaip „formalų“, mergaitė taip pat teigė, kad iki tėvo mirties ji su mama bendraudavo ne dažnai. Per pastarąjį pusantro mėnesio motina aplamai nustojo skambinti ir domėtis dukra, po tėčio mirties telefoninių pokalbių metu vartojo psichologinį smurtą vaiko atžvilgiu, kaltino ją esant nedėkinga ir silpnavale. Mergaitė po pokalbių su mama jaučiasi prastai, o tai jai trukdo susikaupti ir mokytis. Mergaitė teigia, kad net nenori kalbėtis su mama, kai ji skambina, nes neturi emocinio ryšio ir jos skambučiai ją veikia emociškai. Vaiko mama nesidomi, kaip ji jaučiasi, jos ugdymu, daugiau rūpinasi turtiniais mergaitės reikalais nei emocinė būsena. Susiklosčius tokiai situacijai motina nesugeba visapusiškai dalyvauti vaiko gyvenime, puoselėti socialinių dvasinių ryšių su vaiku, tad, Skyriaus manymu, ji nedėjo bei nededa tinkamai pastangų sustiprinti jos ir dukters ryšį. Skyrius nesutinka, kad A. Č. neatsisako priimti specialistų pagalbos. Mergaitė patvirtino, kad turi „skaudžią“ patirtį dėl tėvų skyrybų, tačiau ji šiuo metu lankosi pas psichologą ir puikiai bendrauja su Skyriaus specialistais, pažymi, kad jokių skundų ar atsisakymų iš mergaitės Skyrius nėra gavęs. Skyriaus manymu, vaiko motina turėjo dėti visas pastangas atkurti vaiko ir jos santykį bei įvertinti tai, ar siūlomos pagalbos atsisakymas yra geriausias sprendimas. Taip pat Skyrius nesutinka, kad mama domisi mergaitės mokslais. (duomenys neskelbtini) 2021 m. kovo 26 d. rašte Nr. S1-43 pateikta informacija, kad „nuo 9 klasės vadovė visais klausimais bendrauta tik su tėčiu. Visos praleistos pamokos pateisintos, tėtis skambindavo klasės vadovei arba tiesiogiai mokytojams, jeigu kildavo klausimų. Po tėčio mirties G. mokslais ir užimtumu rūpinasi tėčio brolio R. Č. šeima. Mokinei sudarytos visos tinkamos sąlygos mokytis, pilnai užtikrinama priežiūra reikiamomis priemonėmis. Mama G. išsilavinimu, pamokine veikla bei elgesiu mokykloje nesidomėjo“. Vien tik faktas, kad motina paklausia dukros, kaip jai sekasi mokykloje, nereiškia, kad ji jau domisi jos ugdymu. Iš pateikto rašto matyti, kad mergaitės mokykline bei pomokykline veikla domėjosi tik tėvas, o dabar domisi dėdė R. Č..

23. Atskirajame skunde nurodoma, kad G. Č. yra 17 metų, mergaitė išreiškė norą negyventi su mama, nes jos neturi artimo socialinio, emocinio ryšio, ja nepasitiki. Teismas neatsižvelgė į mergaitės geriausius interesus ir į tai, kad ji su mama negyvena daugiau nei 6 metai. Iš šalių paaiškinimų matyti, kad motinai poreikis bendrauti su dukra atsirado tik po vaiko tėvo mirties. Motina ilgą laiką pakankamai nesirūpino vaiku, materialiai jį išlaikė tik iš dalies, bendravo epizodiškai, bylos nagrinėjimo metu pateikti įrodymai sudaro prielaidas daryti išvadą apie komplikuotą vaiko santykį su motina. Be to, motinos ir dukros bendravimas nevyko ir teismo proceso metu, vaikas vengia bendrauti su motina, jos bijo, jai esant jaučiasi nesaugi. Nesant motinos ir vaiko ryšio jų abiejų gyvenimas kartu yra negalimas, kol emocinis ryšys nebus atkurtas. Pirmosios instancijos teismo posėdžio, vykusio 2021 m. balandžio 13 d., metu vaikas buvo apklaustas dalyvaujant psichologei ir aiškiai bei tvirtai išdėstė savo poziciją ir norą negyventi su motina A. Č..

24. Atskirajame skunde teigiama, jog nagrinėjamos bylos atveju motinos negyvenimas kartu su vaiku yra nulemtas objektyvių aplinkybių – vaiko tėvo naujos šeimos sukūrimo ir stabilių vaiko socialinių dvasinių ryšių šioje šeimoje susiformavimo, dėl to šiuo metu vaiko gyvenimas kartu su motina lieka negalimas dėl paties vaiko interesų – nors motina objektyviai galėtų vaiku pasirūpinti, tačiau vaikas to nepriima. Teismas konstatavo, kad mergaitė yra beveik 17 metų, atsižvelgiant į jos socialine brandą kasdieniais savo poreikiais gali pasirūpinti pati. Mama nuolat jai kartoja, kad ji jau suaugusi ir puikiausiai gali gyventi viena. Puikiai žinoma, kad ji gali savimi pasirūpinti, tačiau nereikia pamiršti, kad mergaitė galėtų siekti išsikeltų tikslų, mokytis, o mokymosi krūviai šiuo metu iš tiesų didžiuliai, jai reikalinga pagalba iš šalies ir elementarūs dalykai, kaip maisto gaminimas, ruošos darbai, neturėtų būti perkeliami ant jos pečių. Esant išdėstytoms aplinkybėms, manytina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl teismo leidimo paimti vaikus iš atstovo pagal įstatymą, neteisingai vertino nustatytas faktines aplinkybes, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti panaikintas.

26. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, kad

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas tenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir nagrinėjimo tvarkos

31. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

32. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

34. Atskirasis skundas motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino nustatytas faktines aplinkybes, išimtinai vadovavosi suinteresuoto asmens A. Č. pateiktais paaiškinimais, o į mergaitės G. Č. geriausius interesus nebuvo atsižvelgta, teismas vertindamas atstovų pagal įstatymą paaiškinimus neužtikrino pateiktos informacijos patikimumo bei tikslumo. Teigiama, jog nagrinėjamos bylos atveju motinos negyvenimas kartu su vaiku yra nulemtas objektyvių aplinkybių – vaiko tėvo naujos šeimos sukūrimo ir stabilių vaiko socialinių dvasinių ryšių šioje šeimoje susiformavimo, dėl to šiuo metu vaiko gyvenimas kartu su motina lieka negalimas dėl paties vaiko interesų – nors motina objektyviai galėtų vaiku pasirūpinti, tačiau vaikas to nepriima.

Pagrindinės faktinės aplinkybės

35. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad suinteresuotas asmuo A. Č. yra nepilnamečio vaiko G. Č., gim. (duomenys neskelbtini), motina. Mergaitės tėvo V. Č. ir mamos A. Č. santuoka buvo nutraukta, mergaitės gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu. Mergaitės tėvas (duomenys neskelbtini) mirė. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus 2021 m. sausio 25 d. Vaiko laikinosios priežiūros organizavimo vaiko ir tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą gyvenamojoje vietoje / vaiką laikinai prižiūrinčių asmenų gyvenamojoje vietoje aktu Skyrius nusprendė organizuoti vaiko G. Č., gim. (duomenys neskelbtini), laikiną priežiūrą pas dėdę R. Č., gyv. (duomenys neskelbtini). Skyriaus 2021 m. sausio 22 d. Vaiko situacijos vertinimo anketos 13 punktu nustatytas Vaiko apsaugos poreikis. Šios anketos 12 punkte nurodyta, kad vaikas išreiškė norą būti paimtas iš vaiko atstovų pagal įstatymą. Vaikas gyveno su tėvu iki jo mirties. Po tėvo mirties vaikas išreiškė norą likti toje pačioje gyvenamojoje vietoje. Būtina atsižvelgti į vaiko būseną išgyvenus artimiausio žmogaus netektį. Mama gyvena kitoje savivaldybėje. Vaikas lieka jam įprastoje aplinkoje. 14.2 punkte nurodyta, kad nuspręsta taikyti vaiko laikinosios priežiūros priemonę. Skyrius 2021 m. kovo 24 d. vaiko laikino apgyvendinimo aktu nusprendė paimti vaiką G. Č., gim. (duomenys neskelbtini), iš jai nesaugios aplinkos – jos motinos A. Č., ir laikinai apgyvendinti pas R. Č., gyv. (duomenys neskelbtini). Minėtame akte taip pat nurodyta, kad R. Č. sutinka dėl vaiko laikino apgyvendinimo pas jį nuo 2021 m. kovo 24 d. Vaiko laikino apgyvendinimo pas R. Č. pagrindu akte nurodyta, kad „vaiko atstovai pagal įstatymą laikinai negali rūpintis vaiku dėl kitų svarbių priežasčių“. Skyriaus 2021 m. kovo 24 d. Vaiko situacijos vertinimo anketos 13 punkte nurodyta, kad nustatytas vaiko apsaugos poreikis. Šios anketos 12 punkte nurodyta, kad po tėvų ištuokos vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėvu. Po tėvo mirties vaikas kategoriškai atsisako gyventi su mama. 14.2 punkte nurodyta, kad vaiko laikinosios priežiūros priemonė jau buvo taikyta, tačiau nedavė rezultatų. 14.5 punkte nurodyta, kad taikyta vaiko laikinoji priežiūra tinkamų rezultatų nedavė, vaikas ir toliau atsisako gyventi su mama, po konflikto atvejo vadybos posėdžio metu jų santykiai tapo dar labiau komplikuoti, todėl būtina kreiptis į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš šeimos ir nustatyti jam laikiną rūpybą. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pažymoje nustatyta, kad A. Č. dirba (duomenys neskelbtini). Iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo nustatyta, kad A. Č. nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir 1/2 dalis pastato – sodo pastato, esančio minėtame žemės sklype, kartu su 1/2 dalimi kitų statinių.

Dėl teisinio reglamentavimo

36. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje vaikystė įtvirtinta kaip ypač saugoma ir puoselėjama konstitucinė vertybė atsižvelgiant į tai, kad vaikystė yra ypatingas žmogaus gyvenimo laikotarpis, kuriuo vyksta jo asmenybės formavimasis, susijęs su fizine, protine ir socialine branda, taip pat į tai, kad vaikai yra socialiai jautri ir ypač pažeidžiama visuomenės dalis dėl savo besiformuojančios asmenybės ypatumų (inter alia (be kita ko), nepakankamos fizinės ir socialinės brandos). Iš Konstitucijos, inter alia, jos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 3 dalies, pagal kurią valstybė privalo įstatymu garantuoti pakankamą ir efektyvią nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, Konstitucijos preambulėje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio, kyla konstitucinis vaiko interesų pirmumo imperatyvas. Šis imperatyvas suponuoja valstybės pareigą užtikrinti, kad tiek priimant įstatymus ir kitus teisės aktus, tiek juos taikant ir sprendžiant kitus su vaiku susijusius klausimus būtų atsižvelgiama pirmiausia į vaiko interesus ir nebūtų sudaroma prielaidų juos pažeisti (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimą Nr. KT44-N13/2019).

37. Pagal Konstitucijos 38 straipsnio 2, 6 dalis tėvai yra atsakingi už savo vaikų auginimą ir auklėjimą, jų išlaikymą iki pilnametystės, o valstybės pareiga – pagal išgales teikti paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose. Tėvai, naudodamiesi tėvų valdžios turinį sudarančiomis teisėmis ir vykdydami pareigas savo vaikams, turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.165 straipsnis), tačiau valstybės konstitucinė pareiga saugoti ir globoti vaikystę (Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalis) suteikia valstybei pagrindą įstatyme nustatytais atvejais, kai tėvai dėl objektyvių aplinkybių (pvz., dėl ligos) negali įgyvendinti tėvų valdžios savo vaikams arba įgyvendina ją priešingai vaiko interesams ir šie pažeidžiami, peržengti tėvų valdžios įgyvendinimo autonomiškumo ribas bei taikyti jos ribojimo priemones (CK 3.160 straipsnio 2 dalis).

38. Kai yra CK 3.254 straipsnyje nustatyti pagrindai, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nustatyta tvarka gali paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą (CK 3.254¹ straipsnio 1 dalis). Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, paėmusi vaiką CK 3.254¹ straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, privalo per tris darbo dienas, o išimtiniais atvejais, kai tai objektyviai neįmanoma, – per penkias darbo dienas, kreiptis į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą. Prašymas išduoti leidimą paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą nagrinėjamas CPK XXXIX skyriuje nustatyta tvarka (CK 3.254¹ straipsnio 2 dalis).

39. CK 3.254 straipsnis nustatyta, kad vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatoma, kai vaiko: 1) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų yra dingę ir jų ieškoma (kol teismas tėvus pripažins nežinia kur esančiais arba paskelbs mirusiais); 2) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų laikinai negali rūpintis vaiku dėl abiejų tėvų ar vieno iš jų ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių; 3) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, netinkamai auklėja, vartoja smurtą arba kitaip piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui.

40. Tėvai, kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, be kita ko, privalo vadovautis geriausių vaiko interesų prioriteto principu – priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, svarbiausia – geriausi vaiko interesai. Šis principas taikomas remiantis konkrečia individualaus vaiko situacija, vertinant ir nustatant, kas naudingiausia vaikui artimiausiu metu ir ateityje, atsižvelgiant į vaiko nuomonę, jo identiškumą, šeimos aplinkos ir šeimos ryšių išsaugojimą ir santykių palaikymą, vaiko poreikių, atitinkančių jo amžių, vystymąsi, gebėjimus ir brandą bei užtikrinančių tinkamą vaiko raidą, tenkinimą, fizinį ir psichinį saugumą, vaiko teisės į sveikatą ir mokslą užtikrinimą bei kitus specialius vaiko poreikius. Vaikui turi būti teikiama tokia apsauga, kokios reikia jo gerovei, taikant visą įmanomą koordinuotą kompleksinę pagalbą (VTAPĮ 4 straipsnio 1 punktas). Tėvai, kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys taip pat, be kita ko, privalo vadovautis biologinės šeimos prioriteto principu – priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, turi būti atsižvelgiama į vaiko prigimtinę teisę augti biologinėje šeimoje ir išsaugoti giminystės ryšius, jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams. Vaikų ir tėvų atskyrimas prieš jų valią galimas tik kraštutiniu atveju, kai, atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus, tai yra neišvengiama ir būtina, siekiant apsaugoti vaiką nuo realaus pavojaus jo fiziniam ir psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei arba reikšmingos žalos jo sveikatai atsiradimui, ir nėra galimybių vaiko apsaugoti kitais būdais (VTAPĮ 4 straipsnio 2 punktas). Vaiko teisę į gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, emociniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi, užtikrina tėvai, kiti vaiko atstovai pagal įstatymą. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos padeda tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą įgyvendinti šią teisę, kai tėvai dėl objektyvių aplinkybių negali šios teisės visiškai įgyvendinti (VTAPĮ 13 straipsnis).

41. Pagrindinis visuomenės institutas, kuriame vaikas gyvena ir kuris užtikrina vaiko apsaugą ir vystymąsi, yra vaiko biologinė šeima. Vaikas visapusiškai ir harmoningai vystytis gali tik augdamas savo šeimoje, jausdamas laimę, meilę, supratimą, tėvų globą ir atsakomybę. Vaiko pilietinės teisės prasideda vaiko biologinėje šeimoje, kuri yra pagrindinis tarpininkas informuojant vaiką apie žmogaus teises ir jas saugant, užtikrinant pagarbą žmogiškosioms vertybėms, kultūriniam savitumui ir paveldui. Vaikas turi teisę augti savo biologinėje šeimoje – ten jam geriausia, nepaisant galimų trumpalaikių ar net ilgalaikių socialinių ir kitų biologinės šeimos problemų. Atsiradus vaiko funkcionavimo ir socialinės aplinkos rizikos veiksniams bei rizikos veiksniams, susijusiems su vaiko tėvais ir jų santykiais su vaiku, kuriuos, siekiant išvengti realaus pavojaus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei, įmanoma pašalinti kitomis priemonėmis negu paimant vaiką iš šeimos, prioritetas teikiamas vaiko išsaugojimui šeimoje, teikiant vaikui ir jo tėvams VTAPĮ ir kitų įstatymų nustatyta tvarka prevencinę ir (ar) kompleksinę pagalbą. Tik nepavykus prevencinėmis ir (ar) kompleksinės pagalbos paslaugomis ir priemonėmis išsaugoti vaiko jo biologinėje šeimoje, vaikas paimamas iš jos, nustatant jam laikinąją globą (rūpybą), o jeigu ir tai neperspektyvu, vaikui nustatoma nuolatinė globa (rūpyba) arba jis įvaikinamas (VTAPĮ 33 straipsnis).

42. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, gavusi pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, atlieka VTAPĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatytus veiksmus ir vaiko situacijos vertinimą, kurio metu yra priimami vienas iš trijų sprendimų: 1) nenustačius vaiko teisių pažeidimų ir pavojaus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei, baigti pranešimo nagrinėjimą (VTAPĮ 36 straipsnio 1 dalis); 2) nustatyti būtinybę vertinti pagalbos vaikui ir šeimai poreikį ar 3) nustatyti vaiko apsaugos poreikį (VTAPĮ 36¹ straipsnio 1 dalis).

43. Būtinybė vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį nustatoma, jeigu Tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, atlikdamas vaiko situacijos vertinimą, nustato vaiko funkcionavimo ir socialinės aplinkos rizikos veiksnius bei rizikos veiksnius, susijusius su vaiko tėvais ar kitais jo atstovais pagal įstatymą ir jų santykiais su vaiku, ir jeigu vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą neužtikrina vaiko teisių ir teisėtų interesų (VTAPĮ 36¹ straipsnio 2 dalis). Tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs būtinybę vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, ne vėliau kaip kitą darbo dieną inicijuoja atvejo vadybininko paskyrimą socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka (VTAPĮ 36² straipsnis).

44. Vaiko apsaugos poreikis nustatomas, jeigu Tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, atlikdamas vaiko situacijos vertinimą, nustato realų pavojų vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei arba pavojų, galintį sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai, kuris yra susijęs su vaiko funkcionavimo ir socialinės aplinkos rizikos veiksniais bei rizikos veiksniais, susijusiais su vaiko tėvais ar kitais jo atstovais pagal įstatymą ir jų santykiais su vaiku (VTAPĮ 36¹ straipsnio 3 dalis). Tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, atlikęs vaiko situacijos vertinimą ir nustatęs vaiko apsaugos poreikį, nedelsdamas imasi vieno iš šių veiksmų: 1) užtikrina vaikui laikinąją priežiūrą pagal VTAPĮ 36⁴ straipsnio 1 dalį arba, 2) jeigu nėra galimybių taikyti vaiko laikinąją priežiūrą pagal VTAPĮ 36⁴ straipsnio 1 dalį, paima vaiką iš tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą VTAPĮ 36⁵ straipsnyje nustatyta tvarka (VTAPĮ 36³ straipsnio 1 dalis). Tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs vaiko apsaugos poreikį, ne vėliau kaip kitą darbo dieną inicijuoja atvejo vadybininko paskyrimą ir organizuoja mobiliosios komandos sudarymą (VTAPĮ 36³ straipsnio 3 dalis).

45. Tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs vaiko apsaugos poreikį, užtikrina vaikui saugią aplinką, taikydamas vieną iš šių priemonių: 1) perduoda vaiką giminaičių, su vaiku emociniais ryšiais susijusių asmenų ar kitų vaiko tėvų, ar jo atstovų pagal įstatymą nurodytų asmenų, galinčių laikinai prižiūrėti vaiką, priežiūrai vaiko ir tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą gyvenamojoje vietoje; 2) organizuoja vaiko laikinąją priežiūrą pas giminaičius, su vaiku emociniais ryšiais susijusius asmenis ar kitus vaiko tėvų ar jo atstovų pagal įstatymą nurodytus asmenis, galinčius laikinai prižiūrėti vaiką, prižiūrinčių asmenų gyvenamojoje vietoje; 3) organizuoja vaiko laikinąją priežiūrą, apgyvendinus jį kartu su jo tėvais ar vienu iš jų, arba kitais vaiko atstovais (atstovu) pagal įstatymą, kurie (kuris) nekelia pavojaus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, socialinę priežiūrą teikiančioje socialinių paslaugų įstaigoje (VTAPĮ 36⁴ straipsnio 1 dalis). Vaiko laikinoji priežiūra pas giminaičius, su vaiku emociniais ryšiais susijusius asmenis ar kitus vaiko tėvų ar jo atstovų pagal įstatymą nurodytus asmenis jų gyvenamojoje vietoje turi būti organizuojama bendru vieno iš vaiko tėvų (ar abiejų tėvų) ar kito (kitų) vaiko atstovo (atstovų) pagal įstatymą ir vaiko laikinąją priežiūrą vykdančių asmenų sutarimu (VTAPĮ 36⁴ straipsnio 2 dalis).

46. VTAPĮ 36⁴ straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad išnykus ar pasikeitus aplinkybėms, dėl kurių buvo nustatytas vaiko apsaugos poreikis taikant šio straipsnio 1 dalyje nurodytas priemones, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius nutraukia vaiko apsaugos priemonės taikymą. Jeigu vaiko laikinosios priežiūros metu visos įmanomos pagalbos šeimai priemonės yra išnaudotos ir buvo neveiksmingos, o vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą nededa pastangų, nekeičia savo elgesio ir toliau išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei šeimoje, Tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, užtikrindamas vaikui saugią aplinką, inicijuoja laikinosios globos (rūpybos) nustatymo procesą (VTAPĮ 36⁴ straipsnio 6 dalis).

47. Tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs vaiko apsaugos poreikį, gali paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą CK 3.254 straipsnyje nurodytais pagrindais ir jeigu: 1) nepavyksta užtikrinti vaikui saugios aplinkos vadovaujantis VTAPĮ 36⁴ straipsnyje nurodytomis priemonėmis ir toliau išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei, arba 2) VTAPĮ 36⁴ straipsnyje nurodytų priemonių taikymo metu vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą nededa pastangų, nekeičia savo elgesio ir toliau šeimoje išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei (VTAPĮ 36⁵ straipsnio 1 dalis). VTAPĮ 36⁵ straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog Tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, paėmęs vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą, šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais šio įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje ir CK 3.254¹ straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą.

48. Atvejo vadybos tikslas – rasti geriausią problemos sprendimo būdą ir suteikti šeimai tokią pagalbą, kuri ne tik padėtų išspręsti vaiko ir šeimos problemas, bet ir sudarytų sąlygas šeimai pačiai siekti reikiamų pokyčių, užtikrinančių vaiko fizinį ar psichinį saugumą ir jo interesus (VTAPĮ 37 straipsnio 1 dalis). Atvejo vadybininkas paskiriamas paaiškėjus, kad pranešimas apie galimą vaiko teisių pažeidimą yra pagrįstas, ir nustačius būtinybę vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį arba nustačius vaiko apsaugos poreikį. Paskirtas atvejo vadybininkas vertina pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį. Nustatęs kompleksinės pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, atvejo vadybininkas pradeda atvejo vadybos procesą (VTAPĮ 37 straipsnio 2 dalis). Taikant atvejo vadybą, pagalba vaikui ir šeimai turi būti orientuota į kompleksinės pagalbos vaikui ir jo šeimai organizavimą, paslaugų teikimą, įvairios pagalbos teikimą, kai reikalinga kompleksinė ilgalaikė tęstinė pagalba, kad būtų padėta vaikui ir šeimai išspręsti iškilusias problemas (VTAPĮ 37 straipsnio 3 dalis). Jeigu atvejo vadybos metu atliekant pagalbos plano peržiūrą paaiškėja, kad aplinkybės, dėl kurių buvo iškilęs realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei, išnyksta arba šeima įvykdo visas atvejo vadybos proceso metu iškeltas sąlygas, nedelsiant organizuojamas atvejo nagrinėjimo posėdis, kurio metu sprendžiama dėl vaiko skubaus grąžinimo šeimai. Atvejo nagrinėjimo posėdis, kurio metu sprendžiama dėl vaiko skubaus grąžinimo šeimai, nedelsiant organizuojamas ir tais atvejais, kai atvejo vadybos metu šeimai iškeltas sąlygas galima įvykdyti vaikui esant šeimoje, nesukeliant realaus pavojaus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei (VTAPĮ 37 straipsnio 8 dalis).

49. VTAPĮ 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs vaiko apsaugos poreikį arba gavęs atvejo vadybininko motyvuotą siūlymą imtis veiksmų ir įvertinęs jo pagrįstumą, vadovaudamasis šio įstatymo 36⁵ straipsniu: 1) paima vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą; 2) CK 3.254¹ straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą išdavimo. VTAPĮ 42 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad prašymas dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą nagrinėjamas CPK XXXIX skyriuje nustatyta tvarka. Per 3 darbo dienas nuo teismo leidimo paimti vaiką iš tėvų, kitų jo atstovų pagal įstatymą išdavimo Tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius teikia savivaldybės administracijos direktoriui nurodymą nustatyti vaikui laikinąją globą (rūpybą) ir paskirti konkretų laikinąjį globėją (rūpintoją) (VTAPĮ 42 straipsnio 3 dalis).

50. Jeigu VTAPĮ 36 straipsnio 4 dalyje ir 36³ straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais vaikas, paimtas iš jam nesaugios aplinkos, negali būti perduotas jo tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą, jis laikinai apgyvendinamas saugioje aplinkoje CK 3.264 straipsnio 5 dalyje nustatyta prioriteto tvarka (VTAPĮ 43 straipsnio 1 dalis). Nustatant vaiko globą (rūpybą), pirmenybė, atsižvelgiant į vaiko interesus, suteikiama tokia eile: 1) giminaičiams; 2) asmenims, su vaiku susijusiems emociniais ryšiais; 3) vaiko brolį ir (arba) seserį globojančioms (rūpinančioms), įvaikinusioms šeimoms; 4) šeimoms; 5) globos centrui; 6) šeimynoms; 7) vaikų globos institucijoms (CK 3.264 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad CK 3.249 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas brolių ir seserų neišskyrimo, išskyrus atvejus, kai tai pažeidžia vaiko interesus, vaiko globos (rūpybos) nustatymo principas.

51. Tarnyba, įgyvendindama vaiko teisių apsaugos politiką savivaldybių teritorijose bei dalyvaudama formuojant valstybės politiką vaiko teisių apsaugos srityje, pati ar per struktūrinius padalinius, užtikrindama visų savivaldybių teritorijose gyvenančių vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, galimo vaiko teisių pažeidimo atveju vertina vaiko situaciją, inicijuoja atvejo nagrinėjimą, priima sprendimus dėl individualių vaiko teisių apsaugos atvejų (VTAPĮ 50 straipsnio 1 dalies 11 punktas).

52. CPK 582 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad kai sprendžiamas klausimas, susijęs su vaiko teisėmis, leidimo išdavimo klausimą teismas turi spręsti atsižvelgdamas išimtinai į vaiko interesus.

53. Vadinasi, viena iš tėvų valdžios ribojimo priemonių yra vaiko paėmimas iš atstovų pagal įstatymą, tokiu atveju vaikas praranda galimybę augti tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą prižiūrimas, o šie praranda galimybę rūpintis vaiku, jį auklėti ir ugdyti. Vaiko paėmimas iš tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą yra kraštutinė priemonė, taikoma tada, kai nėra galimybės vaikui išlikti jo tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą globoje, nes tai būtų nesuderinama su jo geriausiais interesais. Būtent todėl vaikas gali būti paimamas iš šeimos tik tuomet, kai: 1) vaiko gyvybei ar sveikatai kyla realus pavojus ar yra didelė tikimybė, kad kils tokia žala; 2) tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą nesiima reikiamų priemonių vaiko saugumui užtikrinti.

54. Pirmiausia Tarnybai yra suteikti įgalinimai spręsti dėl vaiko saugumo, jo poreikių tenkinimo ir interesų užtikrinimo ir tik vėliau jos priimtus sprendimus patikrina teismas. Tarnyba, gavusi pranešimą, vertindama vaiko situaciją turi nustatyti priežastis, dėl kurių vaikas yra nesaugioje aplinkoje, ir galimybes tas priežastis pašalinti. Visų pirma turi būti pasitelkiami tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą. Kai vaiko tėvai ar kiti atstovai pagal įstatymą dėl vienų ar kitų priežasčių yra nepajėgūs savarankiškai užtikrinti vaikui saugių gyvenimo ir vystymosi sąlygų, valstybės institucijos vertina pagalbos šeimai poreikį.

55. Tarnyba, nustatydama būtinybę vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį arba vaiko apsaugos poreikį, siekia šių tikslų: apsaugoti vaiką ir suteikti šeimai paramą bei reikalingą pagalbą tais atvejais, kai tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą kyla sunkumų vykdant savo pareigas ir įgyvendinant vaiko teises. Tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą teikiama pagalba įgyvendinant vaiko teises yra valstybės ar savivaldybės paslauga šeimai, o ne tam tikra bausmės ar šeimos privataus gyvenimo kontrolės forma. Todėl teikiamos pagalbos veiksmingumas įmanomas tik esant visapusiškam bendradarbiavimui tarp tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą ir pagalbą teikiančių institucijų, taip pat tarp pačių institucijų, siekiant užtikrinti individualizuotą vaiko poreikius ir interesus atitinkančių paslaugų teikimą. Jei pagalbos teikti nėra galimybių, pavyzdžiui, tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą yra nepajėgūs jos priimti ar atsisako ją priimti, ar ji neduoda teigiamų rezultatų, valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba sprendžia, ar vaiko palikimas tokioje aplinkoje nesukelia realios tikimybės grėsmei vaikui kilti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą turi tinkamai rūpintis vaiku, o viena iš rūpinimosi formų yra ir bendradarbiavimas su pagalbą vaikui teikiančiomis institucijomis. Sąžiningas asmuo turėtų vykdyti įstatyme imperatyviai įtvirtintus teisinius reikalavimus.

56. Vaiką nusprendžiama paimti iš tėvų imantis skubių vaiko gelbėjimo veiksmų iš jam grėsmingos situacijos arba dėl to, kad jiems teikiama pagalba neduoda laukiamų rezultatų ir pasibaigus įstatymo nustatytam pagalbos teikimo terminui vaiką nebus saugu palikti jo tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą priežiūrai. Aplinka, iš kurios paimamas vaikas, paėmimo metu gali būti nepavojinga vaikui, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje ji daro žalą vaikui dėl tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą piktnaudžiavimo tėvų valdžia, nepriežiūros, netinkamo ugdymo ir auklėjimo proceso organizavimo.

57. Vaiko paėmimas iš tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą yra trauminė patirtis vaikui, todėl abiem atvejais valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba turi būti pakankamai tikra dėl savo priimamo sprendimo pagrįstumo. Vaiko paėmimas nėra priemonė, skirta tėvams pagąsdinti, tai yra sprendimas, nukreiptas į ateitį, į stabilios, saugios ir harmoningos aplinkos vaikui kūrimą. Kadangi paėmus vaiką iš šeimos yra apribojama vaiko teisė augti jam artimų žmonių – tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą – globoje ir atitinkamai šių suaugusiųjų teisė rūpintis kasdiene vaiko priežiūra, valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba, paėmusi vaiką iš šeimos, kreipiasi į teismą dėl teismo leidimo paimti vaiką išdavimo. Šia teismo nutartimi patvirtinamas valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos atliktas veiksmas – vaiko paėmimas iš šeimos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-916/2020).

58. Teismo leidimo paimti vaiką institutas skirtas tinkamai užtikrinti vaiko ir jo atstovų pagal įstatymą teises ir jų interesų balansą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) pabrėžia, kad nors valdžios institucijos, vertindamos būtinybę paimti vaiką globai, turi didelę vertinimo laisvę, ypač susidarius vaikui pavojingai situacijai, teismas vis tiek turi įsitikinti, kad egzistuoja aplinkybės, pateisinančios vaiko paėmimą iš šeimos, ir valstybė atsakovė turi įrodyti, kad prieš įgyvendinant tokią priemonę buvo kruopščiai įvertintas siūlomos priežiūros priemonės poveikis tėvams ir vaikui, taip pat galimos alternatyvos vaiko paėmimui į viešąją globą (žr., pvz., 2006 m. gruodžio 26 d. sprendimo byloje H. K. prieš Suomiją, peticijos Nr. 36065/97, 108 punktą).

59. Spręsdamas teismo leidimo paimti vaiką išdavimo klausimą, teismas turi įvertinti vaiko paėmimo iš šeimos organizavimo procesą, t. y. dėl kokių priežasčių buvo paimtas vaikas ir ar nebuvo galimybės užtikrinti vaikui saugią aplinką kitu būdu, pavyzdžiui, teikiant pagalbą šeimai, ar buvo išnaudotos galimybės sustiprinti šeimą ir palikti joje vaiką. Vertindamas valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos sprendimo paimti vaiką pagrįstumą, teismas turi atsižvelgti ne tik į aplinkybes, buvusias vaiko paėmimo metu, bet ir į visą vaiko ir jo šeimos situaciją bei galimybes jai keistis. Kadangi teismo leidimo paimti vaiką pasekmė yra faktinio vaiko atskyrimo nuo šeimos patvirtinimas, tiek valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos veiksmai, tiek teismo procesiniai sprendimai turi būti itin atidžiai apsvarstyti ir kiek įmanoma tarpusavyje suderinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-916/2020).

60. Kaip buvo minėta, pirmiausia Tarnyba siekia suteikti pagalbą šeimai, tačiau jei tėvų elgesys nekinta, tai, nepaisant jų pažadų keistis, vaikas turėtų būti paimamas iš šeimos, jei joje jam nesudaromos sąlygos saugiai augti ir vystytis. Tai atitinka ir EŽTT praktiką tokio pobūdžio bylose, kad kiekvienu atveju reikia nustatyti teisingą interesų pusiausvyrą, ypatingą dėmesį skiriant geriausiems vaiko interesams, kurie gali būti viršesni už tėvų; tėvams negali būti suteikta teisė į priemonių, kurios padarytų žalą vaiko sveikatai ir raidai, taikymą (žr., pvz., 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo byloje Johansen prieš Norvegiją, peticijos Nr. 17383/90, par. 78).

61. Tačiau pažymėtina, jog vaiką paėmus iš šeimos tėvams ir toliau teikiama pagalba ir jie gali keisti savo elgesį ir požiūrį į vaiko auklėjimą nesant vaiko šalia. Teismo leidimas paimti vaiką nesukelia negrįžtamų padarinių, t. y. situacijai pasikeitus vaikas turi būti nedelsiant grąžinamas į šeimą.

Dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo

62. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

63. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002). Pabrėžtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2005).

64. Taigi, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą reikalauja, kad prieštaravimai, tiriant bei vertinant byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatant faktines bylos aplinkybes, būtų pašalinti, prieinant prie teismo vidiniu įsitikinimu pagrįstos išvados dėl vienų ar kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindžiamas priimamas galutinis teismo sprendimas. Tačiau pabrėžtina, kad vien tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, nesudaro pagrindo išvadai, jog bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009).

Dėl prašymo

65. Visų pirma apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylos duomenimis nustatyta, jog G. Č. ilgą laiką gyveno su savo tėvu V. Č. ir jo drauge (duomenys neskelbtini) bute (duomenys neskelbtini). Gretimame bute gyvena tėvo brolis R. Č. su šeima – 2 vaikai, iš viso 4 asmenys. Šalių paaiškinimais nustatyta, kad šiuo metu, tėvui mirus, G. Č. iš esmės gyvena su R. Č. šeima gretimame bute, tačiau daug laiko leidžia ir šalia esančiame mirusio tėvo bute, kuriame taip pat gyvena jo draugė R. ir kuriame yra mergaitės kambarys, visi jai reikalingi daiktai ir kt. Vaiko ir kitų šalių paaiškinimais nustatyta, kad tiek R. Č. šeima, tiek tėvo draugė R. yra jai yra artimiausi žmonės, su kuriais ji gerai sutaria, turi emocinį ryšį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors formaliai vaikas gyvena naujoje gyvenamojoje vietoje, tačiau dėl minėtų aplinkybių vertintina, jog faktiškai iš esmės vaiko gyvenamoji aplinka nepasikeitė. Bylos duomenimis, mergaitė šiuo metu mokosi (duomenys neskelbtini) ir lanko muzikos mokyklą, todėl persikėlus gyventi pas mamą būtų apsunkintas ugdymo įstaigų lankymas, kadangi mama gyvena (duomenys neskelbtini).

66. Tarptautinės ir nacionalinės teisės normos užtikrina vaiko šeimos aplinkos apsaugą ir, nesant būtino reikalingumo bei aiškaus, pakankamo pagrindo, nenustato vaiko aplinkos keitimo net ir tais atvejais, kai vaikui aplinka buvo sukurta pažeidžiant tam tikrus teisės normų reikalavimus (EŽTT 2006 m. sausio 12 d. sprendimas byloje M. prieš Bulgariją). Be to, aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl kai vaikas daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019).

67. Antra, šalių paaiškinimais nustatyta, kad mama A. Č. iki vaiko tėvo mirties kurį laiką iš esmės buvo nusišalinusi nuo dukros priežiūros ir auklėjimo – šalių paaiškinimais, mama ir dukra paskutiniu metu retai bendraudavo, retai susitikdavo, mamos teigimu, nebuvo poreikio, kadangi tėvas gerai dukra rūpindavosi ir kt. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, mergaitei ką tik netekus tėvo, galimas jos atskyrimas nuo su vaiku artimais emociniais ryšiais susijusių asmenų, gyvenamosios aplinkos pakeitimas keltų jai didelį stresą. Mergaitei, kuri tik ką neteko tėvo, su kuriuo ji buvo labai artima, tai būtų dar viena skaudi netektis. Atsižvelgtina ir į tai, kad iki pilnametystės mergaitei liko tik šiek tiek daugiau nei vieneri metai, be to, mergaitei esant beveik 17 metų amžiaus, mokantis 10–12 klasėje, esant dideliam krūviui mokykloje, ypač svarbus emocinės ir psichologinės aplinkos stabilumas.

68. Įvertinus bylos faktines aplinkybes mergaitės mama nelaikytina jos šeima, nes su ja ji jau ilgą laiką negyveno. Šioje byloje esminis klausimas vyksta dėl 17 metų mergaitės priskyrimo mamai ar krikšto tėvui – jos dėdei po tėvo mirties. Akivaizdu, kad šiuo metu vaiko charakteris ir požiūris į gyvenimą, moralinės vertybės ir kt. jau yra susiformavę, todėl net ir perdavus vaiką mamai, mažai tikėtina, kad mamos ir vaiko santykiai, elgesys greitai pasikeis. Mergaitė yra sulaukusi tokio amžiaus, kad ji gali apsispręsti kurioje šeimoje nori gyventi. Neįvykdžius mergaitės paėmimo iš mamos yra galimybė ne apsaugoti, bet iš esmės pakenkti vaiko interesams, tolimesniems vaiko ir mamos tarpusavio santykiams. Nors G. Č. mama A. Č. teigia, jog ji neprieštarautų, kad dukra ir toliau gyventų tėvo bute, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju itin svarbu užtikrinti, jog esama situacija būtų išlaikyta.

69. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į vaiko G. Č. amžių (2021 m. birželio 8 d. bus 17 metų) ir brandumą (turi nusistačiusi tikslus, ką veiks pabaigusi gimnaziją, puikiai mokosi, geba savarankiškai savimi pasirūpinti, išreikšti savo nuomonę ir kt.), jos atsisakymą gyventi su mama ir išreikštą norą gyventi su dėdės R. Č. šeima, taip pat kategorišką nuomonę dėl jos biologinės mamos A. Č. kaip atstovės pagal įstatymą, nuomonę apie socialinį ir emocinį ryšį su mama, į tai, kad priemonės, taikytos laikinosios priežiūros metu, siekiant atkurti vaiko ir motinos tarpusavio ryšį, nedavė rezultatų, taip pat į aplinkybę, jog mažai tikėtina, kad iki mergaitės pilnametystės ši situacija iš esmės pasikeistų, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą ir išduoti teismo leidimą paimti nepilnametį vaiką G. Č., gim. (duomenys neskelbtini), iš motinos A. Č.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingas sprendimas nebūtų suderinamas su geriausiais mergaitės interesais. Toks sprendimas priimtinas siekiant vaikui iki pilnametystės, iki kurios liko tik šiek tiek daugiau nei vieneri metai, išlaikyti stabilią, saugią ir harmoningą aplinką, tenkinti mergaitės poreikius ir užtikrinti interesus.

70. Pažymėtina ir tai, jog, kaip minėta, vaiką paėmus iš šeimos tėvams ir toliau teikiama pagalba. Teismo leidimas paimti vaiką nesukelia negrįžtamų padarinių, t. y. situacijai pasikeitus vaikas nedelsiant grąžinamas į šeimą. Tai reiškia, kad mamai ir dukrai atkūrus socialinį ir emocinį ryšį, pasikeitus mergaitės norui ir nuomonei ar kitoms aplinkybėms ji gali būti grąžinta mamai.

Dėl bylos procesinės baigties

71. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad yra pagrindas atskirąjį skundą tenkinti, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – pareiškėjo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus prašymas išduoti teismo leidimą paimti nepilnametį vaiką G. Č., gim. (duomenys neskelbtini), iš motinos A. Č. tenkintinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. balandžio 16 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – išduoti teismo leidimą paimti nepilnametį vaiką G. Č., gim. (duomenys neskelbtini), iš motinos A. Č..

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.