- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-07-03
- Bylos Nr.
- 2A-473-856/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Vilija Valantienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Lina Muchtarovienė
- Ieškovas
- R. B.
- Trečiasis asmuo
- A. B., V. V., N. V., „BTA Insurance Company“, AAS "BTA Baltic Insurance Company" Lietuvos filialas
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės, Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. vasario 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-218-949/2017 pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovams antstoliui R. K. ir I. B. dėl vykdomojo rašto panaikinimo, turto pardavimo iš varžytynių akto panaikinimo, restitucijos taikymo ir žalos atlyginimo priteisimo, tretieji asmenys A. B., V. V., N. V., „BTA Insurance Company“ Se, atstovaujama ,,BTA Insurance Company“ SE filialo Lietuvoje.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė R. B. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti vykdomąjį raštą Nr. S-3775(2010-10-14) kaip niekinį dokumentą, išduotą be juridinio pagrindo, suklastojus procesą atbuline data, ir pripažinti visą išieškojimo procesą, vykdytą prieštaraujant Lietuvos Respublikos įstatymams ir pamatinei teisei, kaip neteisėtą; panaikinti CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu antstolio R. K. surašytą 2016-04-25 turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. S-5298-16; taikyti varžytynėse realizuotam turtui restituciją, atstatant ieškovės viso realizuoto varžytynėse turto statusą į pirmykštę padėtį iki 2013-03-03, grąžinant žemės sklypą ir namų valdą buvusiai teisėtai šeimininkei R. B.; priteisti iš antstolio R. K. ieškovei 240 Eur turtinę ir 11 854 Eur neturtinę žalą (I t., 1–11, 51–65, 168–169 b. l.).
Žemesnės instancijos teismas
Ieškinyje nurodė, kad vykdomojoje byloje Nr. 98-1064/2011, kurioje buvo vykdomas išieškojimas iš ieškovės sutuoktinio A. B., nėra teisėtai išduoto vykdomojo rašto, nes vykdomasis raštas išduotas 2010-10-14, o teismo sprendimas buvo priimtas tik 2011-01-24. Teismo sprendimo, priimto iki 2010-10-14, jokioje civilinėje byloje nėra, todėl išieškojimo antstolis negalėjo vykdyti, o išduotame vykdomajame rašte R. B. pavardės nėra, todėl A. B. skola buvo išieškoma iš svetimo asmens, t. y. R. B., turto. Visi vėlesni veiksmai, atlikti po vykdomojo rašto priėmimo, turi būti panaikinti ir turtas, išieškotas vykdymo procese, turėtų būti grąžintas į pirminę padėtį – taikytina restitucija. Vykdomasis raštas, suteikiantis antstoliui teisę vykdyti išieškojimą iš ieškovės asmeninio turto, nebuvo išduotas. Išieškoti skolą iš ieškovės asmeninio turto negalima ir dėl to, kad sutuoktiniai turėjo bendro turto, kuriame jokia sutuoktiniams priklausanti dalis nebuvo nustatyta. Be to, antstolis vadovavosi pasenusiais turto vertinimo duomenimis, kurie buvo nustatyti 1999-06-09, neįvertinęs turto rinkos kainų pokyčių. Antstolis, neteisėtai areštavęs ieškovės turtą, vėliau neteisėtai paskelbė areštuoto turto varžytynes ir turtą neteisėtai realizavo. Turto įgijėjas I. B., neturėdamas 2016-04-25 turto pardavimo akto, kai turtas dar buvo areštuotas, 2016-04-18 dokumentu Registrų centre 2016-06-09 įregistravo turtą nuosavybės teise. Atsižvelgiant į tai, kad turto įgijėjas I. B. turto registrui pateikė 2016-04-18 dokumentą dėl turto įregistravimo iki to laiko, kol jį įformino antstolis, vadovaujantis CPK 602 straipsnio 1 dalies 5 punktu, turto pardavimo iš varžytynių aktas turi būti pripažintas negaliojančiu, nes turtas buvo parduotas anksčiau, negu skelbimuose nurodytas pardavimo laikas, I. B. neturint juridinio pagrindo kreiptis dėl nuosavybės teisės į turtą įregistravimo. Šiaulių apygardos teismas 2016-07-01 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-635-569/2016 paliko galioti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 6 d. nutartį, pripažindamas, kad antstolio R. K. 2016-03-02 patvarkymas dėl antrųjų pakartotinių varžytynių paskelbimo yra naikintinas, kadangi varžytynės neturėjo būti vykdomos. Pripažinus varžytynes neteisėtomis, šios varžytynės automatiškai tampa negaliojančiomis, taigi, ir turto perdavimo I. B. aktas yra naikintinas, nes išduotas neteisėtu pagrindu. Iš ieškovės sutuoktinio A. B. darbo užmokesčio buvo daromos išskaitos išieškotojų naudai, pusė šių sumų priklauso ieškovei, todėl pripažinus išieškojimo procesą neteisėtu, ieškovei turėtų būti grąžinta jai tenkanti 240,00 Eur išskaitų dalis. Dėl nurodytų neteisėtų veiksmų ieškovė patyrė turtinę ir neturtinę žalą, kuri turėtų būti priteista iš antstolio. Ieškovė dėl vykdyto išieškojimo proceso patyrė stresą, dvasinius pergyvenimus, moralinį pažeminimą, pablogėjo jos sveikata, ji patyrė 11 854 Eur neturtinę žalą.
Atsiliepimu į ieškinį atsakovas antstolis R. K. prašė ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, nurodė, kad antstoliui nesuteikta teisė vertinti išduoto vykdomojo rašto teisėtumo ir pagrįstumo. Kol teismo sprendimas, kurio pagrindu išduotas vykdomasis raštas, nėra panaikintas, vykdomasis raštas yra teisėtas ir jį naikinti nėra pagrindo. Nors ieškovė prašo panaikinti 2016-04-25 turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. S-5298-16 CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, tačiau nenurodė jokių šiame straipsnyje nurodytų pagrindų, todėl ieškovės reikalavimas yra nepagrįstas ir neįrodytas. Ieškovė, reikalaudama grąžinti jai ½ dalį jos sutuoktinio sumokėtų lėšų į antstolio depozitinę sąskaitą neteisėtai išieškotų šeimos lėšų, reikalavimo nepagrindė jokiais teisiniais argumentais. Antstolis R. K., vykdydamas įsiteisėjusį Šiaulių apylinkės teismo sprendimą dėl skolos išieškojimo iš bendraskolių, jokios žalos ieškovei nepadarė, todėl ir pagrindo ją atlyginti neturi (I t., 102 – 107, 187–189 b. l.).
Trečiasis asmuo A. B. atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu sutiko, nurodydamas, jog ieškovės teiginys dėl neteisėtai išduoto vykdomojo rašto yra pagrįstas, jokio teismo sprendimo iki 2010-10-14 nėra ir jokio teisinio pagrindo, įgalinančio išduoti vykdomąjį raštą, taip pat nėra. Taigi, visi veiksmai, atlikti po suklastoto vykdomojo rašto išdavimo, turi būti panaikinti ir turtas grąžintas į pirminę padėtį. Teisingas ieškovės teiginys, kad N. ir V. V. 2010-10-04 ieškinyje skolininku nurodytas tik A. B., todėl atsakomybė abiem sutuoktiniams atsiranda tik vieno sutuoktinio daliai bendrame turte. Ieškovai N. ir V. V. ieškinyje net neįtraukė R. B. į bylos nagrinėjimą, nepageidavo skolos iš jos priteisimo, todėl nepagrįstai antstolis nukreipė išieškojimą į R. B. asmeninį turtą. Antstolis R. K., išsiuntęs vykdomąją bylą teismui, nepagrįstai vykdė išieškojimo procesą iš ieškovės turto, ką pripažino Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. gegužės 6 d. nutartyje. Viso to išdavoje, tolesnis ieškovės turto realizavimas varžytynėse buvo negalimas. Atitinkamų pareigūnų darbas ir žemo lygio kompetencija turi būti teismo įvertinta ir pripažinta, kad ieškovei yra padaryta žala. Patvirtino, kad ieškovei priklausančiame turte nėra jo turto dalies nuo pat įregistravimo dienos (I t., 108 – 113, 190–191 b. l.).
Atsakovas I. B. atsiliepimu į ieškinį prašė netenkinti ieškovės reikalavimų, nurodydamas, kad Šiaulių apylinkės teismas ir Šiaulių apygardos teismas yra pasisakę dėl galimumo nukreipti išieškojimą į ieškovės nekilnojamąjį turtą, taip pat dėl vykdomojo rašto ir antstolio vykdomo išieškojimo teisėtumo, todėl pakartotinai nagrinėti šį klausimą nėra pagrindo. Aplinkybių, patvirtinančių, kad būtų galima panaikinti varžytynių aktą CPK 602 straipsnio pagrindu, nėra. Varžytynių vykdymo tvarka nebuvo pažeista, antstolio veiksmai paskelbiant varžytynes priskirtini prie formalių trūkumų, todėl negali būti pagrindu panaikinti varžytynių aktą. Nesant pagrindo naikinti varžytynių aktą, nėra pagrindų taikyti ir restituciją (I t., 97 – 98 b. l.).
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, „BTA Baltic Insurance Company“, atstovaujama filialo Lietuvoje, atsiliepimu į patikslintą ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad antstolis, patikrinęs vykdomąjį dokumentą Nr. S-3775, išduotą Šiaulių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-163-291/2011, objektyvių kliūčių, nurodytų CPK 651 straipsnio 2 dalyje vykdomajam dokumentui priimti, nenustatė, todėl nurodytas vykdomasis dokumentas buvo priimtas vykdyti. Antstolis negali kvestionuoti vykdomojo rašto išdavimo teisėtumo. Kol vykdomasis raštas nėra pripažintas neteisėtu, antstolis neturi jokio teisinio pagrindo neatlikti vykdymo veiksmų (I t., 120 – 121, 192–193 b. l.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. vasario 22 d. sprendimu ieškinį atmetė (II t., 21–31 b. l.).
Teismas nurodė, kad civilinė byla Nr. 2-163-291/2011 buvo išnagrinėta ir sprendimas šioje byloje priimtas 2011-01-24, ieškovas V. V., kurio ieškinys šioje civilinėje byloje buvo patenkintas visiškai, 2011-10-13 kreipėsi į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo ir vykdomasis raštas jam buvo išduotas 2011-10-14. Vykdomajame rašte Nr. S-3775 nurodyta išdavimo data – 2010-10-14, todėl teismas konstatavo, kad vietoje 2011-10-14, t. y. datos, kai vykdomasis raštas buvo faktiškai išduotas išieškotojui V. V., buvo klaidingai nurodyta 2010-10-14 vykdomojo rašto išdavimo data.
Teismų sprendimais konstatuota, kad už skolos grąžinimą Viliui ir N. V. atsakingi yra abu sutuoktiniai – A. ir R. B.. Teismai yra pasisakę, kad skola vykdomojoje byloje galėjo būti išieškoma ne tik iš A. B., bet ir iš R. B., todėl teismo vertinimu, antstolis pagal teismų pateiktus išaiškinimus, nepaisant to, kad R. B. nebuvo įvardinta kaip skolininkė vykdomajame rašte, turėjo teisę atlikti skolos išieškojimo veiksmus ne tik iš skolininko A. B., bet ir iš skolininkės R. B. turto.
Teismui konstatavus, kad skolos išieškojimas nagrinėjamu atveju gali būti vykdomas iš R. B., antstolis išieškojimą turėjo teisę nukreipti į ieškovės, kaip skolininkės, turtą, jo dalį bendrojoje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje. Teismo vertinimu, antstolis pagrįstai nukreipė išieškojimą į R. B. asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą. Vykdomojoje byloje nėra duomenų, kad ieškovė ir jos sutuoktinis būtų siūlę antstoliui nukreipti išieškojimą į bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį turtą.
Teismas nurodė, kad vykdomojoje byloje nėra duomenų, jog R. B. ar kiti vykdymo proceso dalyviai būtų prieštaravę antstolio atliktam įkainojimui ar prašę skirti ekspertizę turto rinkos vertei nustatyti, įrodymų, patvirtinančių, kad turto vertė buvo nustatyta nepagrįstai maža, ieškovė nepateikė ir reikšdama ieškinį. Todėl nėra pagrindo teigti, kad turtas buvo realizuotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta.
Teismas pažymėjo, kad teismo sprendimais yra konstatuotas antstolio veiksmų neteisėtumas, priimant 2016-03-02 patvarkymą dėl varžytynių paskelbimo, tačiau iš minėtų nutarčių turinio matyti, kad pažeidimai buvo konstatuoti dėl to, jog varžytynės buvo paskelbtos antstoliui nesulaukus, kol teismas išspręs klausimą dėl R. B. ieškinio dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-492-907/2015, procesas šioje civilinėje byloje nebuvo atnaujintas. Aukščiau minėtose nutartyse nebuvo konstatuoti kokie nors kiti pagrindai, dėl kurių ieškovei priklausiusio turto pardavimas iš varžytynių būtų buvęs negalimas. Teismas, vadovaudamasis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais, siekdamas užtikrinti išieškotojų, skolininkų ir turtą varžytynėse įgijusio asmens interesų pusiausvyrą, nenustačius realaus ieškovės R. B. teisėtų interesų pažeidimo, ieškovės reikalavimo dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu netenkino. Nenustačius pagrindų pripažinti turto pardavimą iš varžytynių negaliojančiu, teismas sprendė, jog nėra teisinio pagrindo taikyti ir restituciją kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmę.
Teismas konstatavo, kad antstolis, nukreipdamas skolos išieškojimą į skolininko A. B. darbo užmokestį, neturėjo pareigos kreiptis į teismą CPK 667 straipsnyje nustatyta tvarka dėl skolininko turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje. Dėl to, neatlikęs šių veiksmų ir atlikęs išieškojimą iš A. B. darbo užmokesčio, antstolis ieškovės nurodytos turtinės žalos jai nepadarė.
Teismas atmetė ieškovės reikalavimus dėl viso vykdymo proceso neteisėtumo ir konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą, todėl nėra pagrindo konstatuoti ir antstolio veiksmų neteisėtumo, dėl kurio ieškovei galėjo būti padaryta žala, tuo pačiu nėra ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų bei žalos, antstolio kaltės. Ieškovei neįrodžius antstolio R. K. civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė R. B. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. vasario 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas valstybei (II t., 38–49 b. l.). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
15.1. Teismo posėdyje nei antstolis, nei išieškotojas nei paneigė, nei patvirtino kada, kam ir kokiu pagrindu išduotas šis vykdomasis raštas, ir nepaaiškino, kad buvo padaryta rašybos klaida. Dėl šių aplinkybių teismas netinkamai vertino, kad vykdomajame rašte Nr. S-3775 yra padarytas netikslumas, teismas nepriėmė jokio sprendimo dėl šio vykdomojo rašto netikslumo ištaisymo. Kol nepriimtas teismo sprendimas dėl vykdomojo rašto netikslumo ištaisymo, laikytina, kad šis vykdomasis raštas priimtas ne įstatymo nustatyta tvarka ir be teismo sprendimo, todėl ir vykdymo veiksmai yra neteisėti. Be to, teismas neištyrė visų vykdomojo rašto išdavimo aplinkybių, todėl rėmėsi vien tik prielaidomis.
15.2. Antstolio R. K. 2016-03-02 patvarkymas Nr. S-3874-16 dėl varžytynių paskelbimo Šiaulių apylinkės teismo 2016-05-06 nutartimi buvo pripažintas naikintinu, todėl varžytynės turėjo būti pripažintos neįvykusiomis. Antstolis privalėjo sustabdyti varžytynes, nes vykdomoji byla tuo metu buvo teisme, tačiau antstolis 2016-04-01 baigė vykdyti varžytynes, ieškovės turtą realizavo neteisėtai. Esant naikintinam patvarkymui, turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. S-5298-16 yra neteisėtas ir naikintinas.
15.3. Ieškinio reikalavimą dėl turto pardavimo akto Nr. S-5298-16 panaikinimo ieškovė R. B. reiškė CPK 602 straipsnio l dalies l punkto pagrindu, t. y. jeigu buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas. Teismas nenustatė, kad skolininkas A. B. turėjo turto R. B. asmeniniame turte, todėl toks varžytynių vykdymas buvo iš viso negalimas, o turto pardavimo iš varžytynių aktas turi būti panaikintas, nes tai atitinka CPK 602 straipsnio nuostatas. Ieškovės asmeniniu turtu buvo padengta skolininko A. B. skola, t. y. išieškota iš svetimo turto.
15.4. Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. vasario 22 d. sprendime padarė neteisingą išvadą, kad pagal A. B. prievolės N. ir V. V. prigimtį, skola gali būti išieškoma iš abiejų sutuoktinių, ir kad antstolio R. K. patvarkymas paskelbti R. B. asmeninio nekilnojamojo turto varžytynes ir parduoto turto pardavimo iš varžytynių aktas S-5298-16 yra teisėti. Teismas neteisingai taikė ir netinkamai aiškino CK 3.89 straipsnio nuostatas dėl prievolės prigimties. Šiame sprendime teismas rėmėsi ankstesne 2012-07-12 nutartimi ir netinkamai vadovavosi prievolės prigimtimi, o ne įstatymo nustatyta tvarka.
15.5. 2010-10-14 vykdomasis raštas, kurio pagrindu buvo pradėtas išieškojimas, yra išduotas konkrečiai dėl A. B. asmeninės prievolės. Antstolis išieškojimą turėjo vykdyti išimtinai tik iš sutuoktiniui asmenine nuosavybės teise priklausančio turto arba iš jam priklausančios turto dalies bendrajame sutuoktinių turte. Į bendrą sutuoktinių turtą ieškovės asmeninis turtas neįeina, todėl antstolis neturėjo jokio teisinio pagrindo išieškoti nei iš viso ieškovės turto, nei iš ieškovės turto dalies. Išieškojimas iš R. B. asmeninio turto, kai yra bendro su sutuoktiniu išieškotino turto, reiškia ne ką kita, kaip ieškovės konstitucinių teisių pažeidimą.
15.6. Byloje nėra duomenų, kad antstolis būtų pasiūlęs išieškotojams kreiptis į teismą su prašymu dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis, nuosavybe, nustatymo, šiuo atveju (duomenys neskelbtini) kaime. Antstolis neturėjo teisės nukreipti išieškojimą į visą ieškovės asmeninį turtą išieškotojui prieš tai nesikreipus dėl A. B. turto dalies nustatymo asmeniniame ieškovės turte, todėl tolimesni antstolio vykdomi veiksmai buvo neteisėti.
15.7. Teismas sprendimą grindė ne surinktais įrodymais, šalių paaiškinimais ir naujai pateikta įrodomąja medžiaga, o rėmėsi ankstesnių teismų nutarčių analizės santraukomis, jas išdėstydamas atitinkama tvarka, visiškai nesigilindamas į bylos aplinkybes, visiškai nenagrinėjo bylos dalyko ir pagrindo iš esmės, todėl nebuvo atskleista bylos esmė.
15.8. Turtas buvo realizuotas šiai dienai neatitinkančia rinkos kaina, t. y. turtas buvo realizuotas 1999-03-23 kaina. Antstolis realizuojamo turto iš naujo neįvertino ir tuo pažeidė CPK 681 straipsnio 2 dalies nuostatas, turtas buvo įvertintas 1999-03-23, areštuotas 2013-03-04, o realizuotas 2016-04-01, todėl dėl šių laikotarpių ženklaus skirtumo rinkoje taip pat įvyko žymūs kainų pokyčiai. Šie antstolio veiksmai (neveikimas) ir turto realizavimas pusvelčiui pažeidė ieškovės R. B. turtinius interesus. Ieškovės turtas buvo areštuotas ir realizuotas pažeidžiant CPK normas.
15.9. Teismo aiškinimas dėl skolos likučio yra tiesiog niekinis, kadangi teismas nepripažįsta fakto, jog žemės sklypą natūra N. ir V. V. jau yra atsiėmę, teismas neteisėtai leido realizuoti ieškovės asmeninį turtą varžytynėse, kaip likusios svetimos skolos likutį. Iš pateiktų sumų aiškiai matyti, kad V. ir N. V. yra neteisėtai praturtėję ne tik šeimos, bet ir ieškovės asmeninio turto sąskaita. Su teismo sprendimu apeliantė nesutinka, nes liko nenustatyti ir neįvertinti ieškinyje pateikti faktai.
15.10. Teismas neteisingai aiškino CK 6.247 straipsnio nuostatas, o CK 6.250 straipsnio nuostatų išvis netaikė. Tik antstolio veiksmai (veikimas, neveikimas) nulėmė žalos pasekmes, nes pagal civilinės atsakomybės prigimtį ieškovė nebuvo atsakinga išieškotojams. Teismas taip pat nesivadovavo protingumo ir teisingumo kriterijais, nes N. ir V. V., atsiėmę savo turtą natūra, papildomai uždirbo ne tik iš ieškovės sutuoktinio, bet ir iš varžytynėse realizuoto ieškovės asmeninio turto. Todėl teismui nebuvo jokių kliūčių priteisti ieškovei neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 2 dalies pagrindu.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas antstolis R. K. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliantės R. B. apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad vykdomajame rašte nurodyta netiksli jo išdavimo data nesudaro pagrindo teigti, kad vykdomasis raštas yra niekinis, negaliojantis ar naikintinas, vykdomojo rašto turinys visiškai sutampa su įsiteisėjusio teismo sprendimo rezoliucine dalimi. Tik panaikinus galiojantį teismo sprendimą, atsirastų pagrindas išduoti kitą vykdomąjį raštą, tačiau tokių įrodymų byloje nepateikta. Byloje esantys įrodymai - įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis - neginčijamai patvirtina, kad už skolos grąžinimą yra atsakingi abu sutuoktiniai: tiek apeliantė, tiek A. B.. Apeliacinio skundo argumentai dėl varžytynėse parduoto turto kainos yra deklaratyvūs ir nepagrįsti, apeliantė per visą vykdymo procesą nepateikė jokių duomenų, paneigiančių antstolio areštuoto turto įkainojimą, turtas buvo įkainotas realia rinkos kaina, o tai, kad turto nepavyko parduoti nė vienose varžytynėse, tik patvirtina, kad nustatyta kaina buvo per aukšta. Nors apeliantė nurodo patyrusi dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, tačiau asmeniniai jos išgyvenimai negali būti sutapatinami su antstolio teisėtais veiksmais vykdant teismo sprendimą ir išieškant skolą. VĮ Registrų centras netikslumas nurodant, kad turto pardavimo iš varžytynių akto surašymo data yra 2016-04-18, neatitinka tikrovės ir vykdomosios bylos duomenų, tačiau centrinis registratorius šią klaidą ištaisė (II t., 63–67 b. l.).
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas I. B. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nurodo, kad teismų sprendimuose konstatuota, jog už skolos grąžinimą Viliui ir N. V. atsakingi abu sutuoktiniai, todėl taikyti CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punktą nėra pagrindo (II t., 53 b. l.).
Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. B. nurodė, kad pritaria ieškovės apeliaciniam skundui ir sutinka su rezoliucinėje dalyje keliamais reikalavimais dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017-02-22 sprendimo panaikinimo, naujo sprendimo priėmimo ir ieškinio tenkinimo (II t., 54 – 62 b. l.).
19. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, „BTA Baltic Insurance Company“, atstovaujama filialo Lietuvoje, prašo apeliacinio skundo netenkinti, nurodė, kad palaiko atsakovo antstolio R. K. atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus. Vien ta aplinkybė, kad teismo sprendimas nebuvo palankus ieškovei, nesudaro pagrindo teigti, kad teismo sprendimas yra neteisėtas. Pirmosios instancijos teismas vertino įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, prieš tai juos ištyręs, todėl nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą, apeliantės argumentai nėra teisiškai reikšmingi (II t., 75–76 b. l.).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
20. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
21. Pažymėtina, kad atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir priimtu sprendimu, papildomai pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų.
22. Apeliacinį skundą ieškovė R. B. grindžia argumentu, kad pirmosios instancijos teismas vykdomajame rašte Nr. S-3775 nurodytą datą (2010-10-14) nepagrįstai vertino kaip rašybos klaidą ir nepriėmė jokio sprendimo dėl šio netikslumo ištaisymo.
23. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Šiaulių apylinkės teismas 2011 m. sausio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-163-291/2011 patenkino ieškovų V. V. ir N. V. ieškinį, pripažindamas įvykusiu sandoriu 2007-03-07 sudarytą 0,060 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį tarp ieškovų V. V., N. V. ir atsakovo A. B., priteisė iš atsakovo A. B. 33 000 Lt skolą, 6 600 Lt delspinigius, 1 188 Lt žyminį mokestį ir 400 Lt už antstolio suteiktas paslaugas ieškovams V. V. ir N. V., sprendimo vykdymą atidėjo iki 2011-04-20. Civilinės bylos proceso išraše nurodyta, kad sprendimas įsiteisėjo 2011-02-23, 2011 m. spalio 14 d. ieškovui V. V. išduotas vykdomasis dokumentas. Civilinės bylos proceso išraše nėra įrašo apie tai, kad 2010 m. spalio 14 d. išieškotojui V. V. buvo išduotas vykdomasis dokumentas, todėl nėra pagrindo teigti, kad 2010 m. spalio 14 d. ieškovui buvo išduotas vykdomasis raštas dėl skolos išieškojimo iš atsakovo A. B.. Pirmosios instancijos teismas, palyginęs vykdomojo rašto ir Šiaulių apylinkės teismo 2011-01-24 sprendimo rezoliucinės dalies turinį, pagrįstai konstatavo, kad vykdomojo rašto turinys atitinka teismo sprendimo turinį, ir kad išduodant vykdomąjį dokumentą buvo klaidingai nurodyta vykdomojo rašto išdavimo data. Kaip jau minėta, aplinkybę, kad vykdomasis raštas ieškovui V. V. buvo išduotas 2011-10-14, o ne 2010-10-14, patvirtina civilinės bylos Nr. 2-163-291/2011 proceso išrašas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šis netikslumas nesudaro pagrindo pripažinti negaliojančiu visą vykdomąjį raštą, nes iš vykdomojo rašto turinio yra aišku, koks teismo sprendimas turi būti vykdomas, kokia išieškoma suma ir kieno atžvilgiu jis yra priimtas, nurodyta sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo data, taigi, vykdomasis raštas yra aiškus, suprantamas ir priimtas Šiaulių apylinkės teismo 2011-01-24 sprendimo pagrindu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą panaikinti vykdomąjį raštą Nr. S-3775 (2010-10-14) kaip niekinį ir išduotą be teisinio pagrindo.
24. CPK 648 straipsnio 6 dalis numato, kad jeigu išduodant vykdomąjį dokumentą padaryta rašymo ar kitokia klaida, ją suinteresuoto asmens prašymu ištaiso tą dokumentą išdavusi institucija. Iš minėtos teisės normos matyti, kad klaidos vykdomajame dokumente yra ištaisomos tuo atveju, jeigu yra pateiktas suinteresuoto asmens prašymas. Nei vykdomojoje, nei civilinėje byloje nėra duomenų, kad suinteresuoti asmenys tokį prašymą buvo pateikę.
25. Apeliantė skundą grindžia argumentu, kad antstolio R. K. 2016-03-02 patvarkymas Nr. S-3874-16 dėl varžytynių paskelbimo Šiaulių apylinkės teismo 2016-05-06 nutartimi buvo pripažintas naikintinu, todėl varžytynės turėjo būti pripažintos neįvykusiomis.
26. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. gegužės 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-4005-901/2016 tenkino R. B. skundą dėl antstolio R. K. veiksmų, pripažindamas neteisėtu antstolio R. K. 2016-03-02 patvarkymą Nr. S-3874-16 dėl antrųjų pakartotinių R. B. priklausančio nekilnojamo turto varžytynių paskelbimo. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. liepos 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-635-569/2016 paliko nepakeistą šią nutarties dalį. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pažeidimai skelbiant antrąsias pakartotines varžytynes buvo konstatuoti dėl to, kad varžytynės buvo paskelbtos nesulaukus, kol teismas išspręs klausimą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-492-907/2015. Procesas šioje civilinėje byloje nebuvo atnaujintas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje civilinėje byloje taip pat nenustatyta jokių pagrindų, numatytų CPK 602 straipsnio 1 dalyje, kurių pagrindu pardavimo iš varžytynių aktas turėtų būti pripažintas negaliojančiu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais, o taip pat išieškotojų, skolininkų ir turtą įsigijusio asmens interesų pusiausvyros principu, todėl ieškovės R. B. ieškinio reikalavimą dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu atmetė kaip nepagrįstą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiais pirmosios instancijos teismo motyvais, nes ieškovė įrodymų, paneigiančių šiuos teismo argumentus, nepateikė. Net ir pripažinus turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, kliūčių realizuoti ieškovei priklausantį turtą įstatymų nustatyta tvarka nebūtų, tačiau būtų nepagrįstai vilkinamas ir taip jau užsitęsęs išieškojimo procesas, dar labiau padidinantis vykdymo išlaidas.
27. Apeliaciniame skunde apeliantė R. B. nurodo, kad turtas buvo realizuotas neatitinkančia rinkos kaina, t. y. 1999-03-23 kaina, antstolis realizuojamo turto iš naujo neįvertino ir tuo pažeidė CPK 681 straipsnio 2 dalies nuostatas.
28. CPK 681 straipsnio 1 dalis numato, kad areštuodamas skolininko turtą antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę.
29. Iš vykdomosios bylos duomenų nustatyta, jog antstolis R. K. 2013 m. kovo 4 d. turto arešto aktu areštavo ieškovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (v. b. I t., 171–174 b. l.). Ieškovė R. B. bei skolininkas A. B., nesutikdami su šiuo turto arešto aktu, pateikė antstoliui R. K. skundą, nurodydami, jog areštuotas turtas, esantis (duomenys neskelbtini), yra asmeninė R. B. nuosavybė, ir kad A. B. nėra šio nekilnojamojo turto bendraturtis. Ieškovė R. B. skunde ginčijo nekilnojamojo turto priklausomybę, tačiau nereiškė jokių pretenzijų ar nesutikimo dėl areštuoto turto vertės nustatymo, nereiškė prašymo skirti ekspertizę. Antstolio R. K. teigimu, turtas buvo įkainotas realia rinkos kaina, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą, statinių statybos metus (1956 m.). Pritartina pirmosios instancijos teismo argumentams, kad ieškovei priklausantis turtas buvo areštuotas ir įvertintas didesne verte, nei šio turto vertė nurodyta nekilnojamojo turto registro išraše. Ieškovė, teigdama, kad antstolis R. K. realizavo turtą mažesne nei rinkos kaina, nei vykdomojoje byloje, nei civilinėje byloje nepateikė įrodymų, kokia yra tikroji nekilnojamojo turto vertė, ir kad turto arešto akte nurodyta vertė yra mažesnė nei rinkos kaina. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog turtas buvo realizuotas už mažesnę kainą, nei ji turėjo būti nustatyta.
30. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas išvadas apie A. B. prievolės prigimtį, jog skola gali būti išieškoma iš abiejų sutuoktinių, teismas neteisingai taikė ir netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.89 straipsnio nuostatas.
31. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad pareiškėjai V. V. ir N. V. kreipėsi į teismą, prašydami nustatyti, kad skolininkui A. B. asmeninės nuosavybės teise priklauso šis turtas: 0,0601 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ½ gyvenamojo namo su rūsiu, ½ kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių, ½ 0,0816 ha žemės sklypo, adresu: (duomenys neskelbtini).; nustatyti, kad R. B. priklauso asmeninės nuosavybės teise šis turtas: ½ gyvenamojo namo su rūsiu, ½ kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių, ½ 0,0816 ha žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini). Šiaulių rajono apylinkės teismas 2012 m. liepos 12 d. nutartimi atmetė pareiškėjų V. V. ir N. V. pareiškimą, konstatuodamas, kad nėra pagrindo išvadai, jog skolininko A. B. prievolė pareiškėjams N. ir V. V. yra asmeninė. Teismo vertinimu, prievolė V. V. yra bendra sutuoktinių prievolė ir už skolos grąžinimą yra atsakingi abu sutuoktiniai R. B. ir A. B.. Ši teismo nutartis yra įsiteisėjusi, civilinėje byloje suinteresuotu asmeniu dalyvavo ir ieškovė R. B., teismo išvadų dėl prievolės išieškotojui V. V. pobūdžio ji neskundė. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė nepagrįstai iš naujo kelia A. B. prievolės išieškotojui V. V. pobūdžio klausimą, kadangi nereikia įrodinėti prejudicinių faktų, nustatytų įsiteisėjusia teismo nutartimi (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Kadangi klausimas dėl A. B. prievolės pobūdžio yra išspręstas, todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentų dėl prievolės pobūdžio nenagrinėja ir dėl jų nepasisako.
32. Ieškovė R. B. ieškiniu reiškė reikalavimą priteisti iš antstolio 240 Eur dydžio turtinę ir 11854 Eur neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą atmetė, nurodydamas, jog nėra pagrindo konstatuoti antstolio veiksmų neteisėtumo, dėl kurio ieškovei galėjo būti padaryta žala, tuo pačiu nėra ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų bei žalos, o taip pat antstolio kaltės.
33. Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į CK 6.250 straipsnyje, kituose įstatymuose nurodytus neturtinės žalos dydžiui reikšmingus kriterijus, konkrečioje byloje pripažintas svarbias aplinkybes. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas nėra baigtinis ir kiekvienu atveju teismas, nustatydamas šios žalos dydį, taip pat turi vertinti konkrečioje byloje reikšmingas aplinkybes. Teismo nustatomą neturtinės žalos dydį lemia bylos aplinkybių, kurios pagal įstatymą ar teismo pripažinimu turi įtakos neturtinės žalos dydžiui, visuma.
34. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, jog ieškovė neįrodė visų būtinųjų sąlygų atsakovo antstolio R. K. civilinei atsakomybei dėl žalos atlyginimo kilti, todėl šioje dalyje pagrįstai ieškinį atmetė. Vien deklaratyvūs teiginiai apie tai, kad dėl antstolio veiksmų ieškovė patyrė stresą, dvasinius išgyvenimus, moralinį pažeminimą, įvairius sveikatos sutrikimus, įtraukus ją į vykdymo procesą ir realizavus jai asmeninės nuosavybės teise turimą nekilnojamąjį turtą, nesudaro pagrindo reikalauti neturtinės žalos atlyginimo.
35. Antstolio R. K. kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktas 2017-04-18 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad VĮ Registrų centras ištaisė tikrovės neatitinkančius duomenis, nurodydamas, jog nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), įregistravimo pagrindas yra 2016-04-25 Turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. S-5298-16 (II t., 68–74 b. l.).
36. Remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, priešingai nei teigia apeliantė, atskleidė bylos esmę ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.