- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-13
- Bylos Nr.
- 2A-1112/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00212-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Danguolė Martinavičienė, Virginija Čekanauskaitė
- Atsakovas
- G. L., uždarajai akcinei bendrovei „Argitas“, J. M.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“
- Kategorijos
- 44.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 50.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo G. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3993-392/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Argitas“, G. L. ir J. M. dėl skolos, palūkanų, neišpirktos (likutinės) turto vertės, nuostolių iš turto pardavimo ir papildomų išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė teismo priteisti: 1) solidariai iš atsakovų 36 963,81 Lt nesumokėtų mokėjimų, 29 041,92 Lt negrąžinto turto likutinės vertės, 106 994,25 Lt nuostolių iš turto pardavimo, 37 052,40 Lt papildomų išlaidų, 39 654,34 Lt palūkanų įmokų po sutarčių nutraukimo, iš viso 249 706,72 Lt; 2) iš atsakovo UAB „Argitas“ 1 573,27 Lt nesumokėtų mokėjimų, 3 504,09 Lt nuostolių iš turto pardavimo, 2 700 Lt papildomų išlaidų, 6 786,43 Lt palūkanų įmokų po sutarčių nutraukimo, iš viso 14 563,79 Lt; 3) 5 procentus metinių procesinių palūkanų; 4) lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas su UAB „Argitas“ (toliau – atsakovas1) sudarė Lizingo sutartis Nr. LT048994 (2007-03-26), LT055078 (2007-06-22), LT059621 (2007-09-05), LT059622 (2007-09-05), LT072583 (2008-04-15), LT072981 (2008-04-22), LT072982 (2008-04-22) (toliau – Lizingo sutartys), pagal kurias ieškovas įsipareigojo iš atsakovo1 nurodytų pardavėjų nupirkti Lizingo sutartyse nurodytą turtą (ekskavatorius-krautuvus, sunkvežimius-savivarčius, ratinį ekskavatorių ir lengvąjį automobilį) ir perduoti jį naudoti ir valdyti atsakovui1 su sąlyga, kad pastarasis sutartyse numatytais terminais mokės sutartines įmokas. Ieškovo teigimu, jis savo įsipareigojimus įvykdė tinkamai, o atsakovas1 nuolat vėluodavo mokėti įmokas, todėl susidarė įsiskolinimas. Ieškovas su atsakovu1 pasirašė Įsiskolinimo mokėjimo sutartį Nr. LT081597 (2009-02-04), pagal kurią atsakovas1 įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais ir sąlygomis mokėti ieškovui nepadengtą įsiskolinimą bei toliau vykdyti pagal Lizingo sutartis prisiimtus įsipareigojimus.
Ieškovas su G. L. (toliau – atsakovas2) sudarė Laidavimo sutartis Nr. LT048994/L (2007-03-26), LT055078/L (2007-06-22), LT059621/L (2007-09-05), LT059622/L (2007-09-05), LT072981/L (2008-04-22), LT072982L (2008-04-22) ir LT081597/L (2009-02-04), pagal kurias atsakovas2 įsipareigojo įvykdyti atsakovo1 neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles, prisiimtas pagal Lizingo sutartis Nr. LT048994, LT055078, LT059621, LT059622, LT072981, LT072982 ir Įsiskolinimo mokėjimo sutartį Nr. LT081597.
Ieškovas su J. M. (toliau – atsakovas3) sudarė Laidavimo sutartis Nr. LT048994/L (2007-03-26), LT055078/L (2007-06-22), LT059621/L (2007-09-05), LT059622/L (2007-09-05), LT072981/L (2008-04-22), LT072982L (2008-04-22) ir LT081597/L (2009-02-04), pagal kurias atsakovas3 įsipareigojo įvykdyti atsakovo1 neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles, prisiimtas pagal Lizingo sutartis Nr. LT048994, LT055078, LT059621, LT059622, LT072981, LT072982 ir Įsiskolinimo mokėjimo sutartį Nr. LT081597.
Ieškovas 2009 m. rugpjūčio 3 d. išsiuntė atsakovui1 pretenziją, reikalaudamas sumokėti susidariusį įsiskolinimą, o pastarajam per pretenzijoje nustatytą terminą nepadengus įsiskolinimo, ieškovas 2009 m. spalio 12 d. pranešimu vienašališkai nutraukė Lizingo sutartis ir pareikalavo sumokėti įsiskolinimą bei grąžinti Lizingo sutarčių pagrindu valdytą ir naudotą turtą, tačiau atsakovas1 įsipareigojimo padengti įsiskolinimą neįvykdė. Ieškovas 2010 m. liepos 21 d. pranešimais pareikalavo atsakovo2 ir atsakovo3 įvykdyti atsakovo1 neįvykdytas prievoles, tačiau jie savo įsipareigojimų pagal Laidavimo sutartis neįvykdė.
Šalies argumentai
Ieškovo teigimu, jam nebuvo grąžintas turtas pagal Lizingo sutartį Nr. LT055078, kurio bendra likutinė (neišpirkta) vertė yra 29 041,92 Lt, be to, liko nepadengtas įsiskolinimas pagal Lizingo sutartis – 38 537,08 Lt. Ieškovo įsitikinimu, pagal Lizingo sutarčių 11.2.3 punktą ir CK 6.574 straipsnį jis turi teisę reikalauti palūkanų už visą pagal įmokų grafikus likusį laikotarpį nuo sutarčių nutraukimo iki turto išpirkimo laikotarpio pabaigos – 46 440,77 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovui grąžintas turtas, buvęs Lizingo sutarčių Nr. LT048994, LT059621, LT059622, LT072583, LT072981 ir LT072982 dalyku, buvo parduotas tretiesiems asmenims, patiriant nuostolių, ieškovo nuomone, vadovaujantis minėtu punktu, jis turi teisę reikalauti padengti nuostolius iš turto pardavimo (turto likutinės vertės ir turto pardavimo kainos skirtumą), kurie sudaro 110 498,34 Lt. Ieškovo teigimu, vadovaujantis Lizingo sutarčių 11.3 punktu, jis taip pat turi teisę reikalauti atlyginti 39 752,40 Lt patirtų papildomų išlaidų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Nustatė, kad atsakovo1 įsiskolinimo ieškovui suma yra 38 537,08 Lt, t. y. 1 573,27 Lt nesumokėtų mokėjimų pagal Lizingo sutartį Nr. LT072583 ir 36 963,81 Lt – pagal kitas Lizingo sutartis ir Įsiskolinimo mokėjimo sutartį. Šis įsiskolinimas susidarė nuo to momento, kai atskaovas1 nebemokėjo įmokų (2009 m. gegužės 15 d.), iki sutarčių nutraukimo (2009 m. spalio 12 d.). Teismas, vadovaudamasis Lizingo sutarčių 11.2.3 punktu ir CK 6.574 straipsniu, sprendė, kad ieškovas turi teisę reikalauti palūkanų įmokų už visą pagal įmokų grafikus likusį laikotarpį nuo sutarčių nutraukimo ir sutarčių laikotarpio pabaigos, t. y. 46 440,77 Lt (6 786,43 Lt pagal Lizingo sutartį Nr. 072583 ir 39 654,34 Lt – pagal kitas Lizingo sutartis ir Įsiskolinimo mokėjimo sutartį). Kadangi Lizingo sutartys buvo nutrauktos, teismas sprendė, kad ieškovas įgijo teisę susigrąžinti turtą, buvusį Lizingo sutarčių Nr. LT048994, LT059621, LT059622, LT072583, LT072981 ir LT072982 dalyku. Turtas grąžintas ieškovui ir parduotas. Teismas nurodė, kad ieškovas yra suinteresuotas parduoti turtą kuo didesne kaina, nes priešingu atveju patirtus nuostolius iš turto pardavimo reikia išieškoti iš su finansiniais sunkumais susiduriančio kliento, tačiau nagrinėjamu atveju turtą parduoti už jo neišpirktą (likutinę) vertę nepavyko. Vadovaudamasis ekspertizės aktu teismas nustatė, kad ginčo turtas buvo parduotas apie 30 proc. mažesne nei rinkos kaina, tačiau, teismo vertinimu, tai neįrodo ieškovo nesąžiningumo. Ieškovas dėjo maksimalias pastangas, kad atsiimtas turtas būtų parduotas kiek įmanoma brangiau: sudarė sutartis su profesionaliais įrengimų ir lengvųjų automobilių pardavėjais, siūlė jį įsigyti patiems atsakovams. Teismas nustatė, kad pardavus ginčo turtą tretiesiems asmenims, ieškovas patyrė 110 498,34 Lt nuostolių, be to, ieškovui nebuvo grąžintas turtas pagal Lizingo sutartį Nr. LT055078, kurio bendra likutinė (neišpirkta) vertė sutarties nutraukimo dieną buvo 29 041,92 Lt. Teismas nurodė, kad pagal Lizingo sutarčių 11.2.3 punktą, CK 6.251 ir 6.574 straipsnius ieškovas turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius, pardavus iš kliento atsiimtą turtą. Tais atvejais, kai po lizingo sutarčių nutraukimo klientas pats negrąžina turto arba atsiimtas turtas parduodamas, lizingo bendrovė dėl turto paieškos ir pardavimo kreipiasi į įmones, užsiimančias šia veikla ir už jų suteiktas paslaugas mokamas atlyginimas, t. y. komisinis mokestis, į kurį įeina ne tik atlyginimas už turto pardavimą, bet ir mokestis už turto saugojimą, paruošimą ir kt. Teismas sprendė, kad ieškovas turi teisę reikalauti padengti visas jo patirtas papildomas išlaidas, t. y. 39 752,40 Lt (2 700 Lt pagal Lizingo sutartį Nr. LT072583 ir 37 052,40 Lt pagal kitas Lizingo sutartis). Šios paslaugos ieškovui buvo suteiktos nepriklausomai nuo to, kas buvo atsiimto turto pirkėjas. Vien faktas, kad dalį turto įsigijo pats partneris, nereiškia, jog jis neturi teisės gauti atlyginimo už suteiktas paslaugas. Be to, turto priėmimo-perdavimo aktai patvirtina, kad ginčo turtas ieškovui buvo grąžintas netvarkingas. Teismas atmetė atsakovo2 argumentus dėl pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) ir dėl to, kad ieškovas tą pačią sumą bando prisiteisti du kartus, t. y. kaip dalį nesumokėtų mokėjimų pagal Lizingo sutartis ir kaip likusią skolą pagal Įsiskolinimo mokėjimo sutartį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas G. L. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 24 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovų solidariai priteista 249 706,72 Lt suma, 5 proc. metinės procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos, ir priimti naują sprendimą – šį ieškinio dalį atmesti.
1. Dėl nuostolių iš turto pardavimo. Teismas nevertino ekspertizės išvados ir joje nurodytų turto verčių pardavimo metu. Teismas nepagrįstai nurodė, kad turtas buvo parduotas apie 30 proc. mažesne nei rinkos kaina, kai iš ekspertizės išvados akivaizdu, jog turtas buvo parduotas net 42,43 proc. mažesne nei rinkos kaina. Ieškovas, kaip prekyba užsiimantis verslo subjektas, nebuvo pakankamai rūpestingas šioje situacijoje ir piktnaudžiavo savo padėtimi. Atkreiptinas dėmesys, kad didžioji dalis turto jau buvo išpirkta. Turto pardavimas už kainą, kuri mažesnė dviem trečdaliais ar puse negu vidutinė rinkos vertė, vertintinas kaip didelis ieškovo, užsiimančio finansine nuoma (lizingu), nerūpestingumas ir kaip nesąžiningas elgesys (CK 6.259 str.). Atsakovai turtu nedisponavo, neturėjo galimybės daryti įtakos jo pardavimo vertei, todėl ieškovas savavališkai parduodamas turtą už daug mažesnę kainą negu vidutinė rinkos vertė padidino nuostolių atsiradimą. Šiuo atveju teismas gali atsisakyti ginti ieškovo teisę (CK 1.137 str.). Ieškovas ieškinį grindžia CK 6.574 straipsniu, tačiau jeigu ieškovas savo teises būtų įgyvendinęs sąžiningai, nepažeisdamas pareigos būti rūpestingam, ir turtą būtų pardavęs už transporto priemonių rinkos vertę, gautos sumos (453 000 Lt) būtų pakakę padengti neišmokėto turto vertę, palūkanas ir patirtas papildomas išlaidas.
1.1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas nuostolius iš turto pardavimo apskaičiavo turto vertę be PVM atėmus iš likusios neišpirktos vertės be PVM. Priešingai, ieškovas nuostolius iš turto pardavimo apskaičiavo tokiu būdu: iš turto vertės su PVM atėmė turto pardavimo sumą be PVM, todėl susidaro itin didelė nepagrįstai reikalaujama priteisti suma. Ieškovas, kaip PVM mokėtojas, jam atsakovo1 sugrąžintą turtą pardavė tretiesiems asmenims su PVM, t. y. jį vėl deklaravo kaip pirkimo PVM ir susigrąžino iš biudžeto. Apeliantas rašytiniuose paaiškinimuose buvo nurodęs skaičiavimus, iš kurių matyti, kokius nuostolius ieškovas patyrė dėl Lizingo sutarčių nutraukimo.
1.2. Apeliantas nelaidavo pagal Lizingo sutartį Nr. 072583, todėl jokios sumos pagal šią sutartį iš jo negali būti priteistos, tačiau teismas atlikdamas priteistinų sumų skaičiavimus rėmėsi šia sutartimi.
1.3. Teismas nepagrįstai papildomai priteisė sumas pagal Įsiskolinimo mokėjimo sutartį, nes ši sutartis nėra lizingo sutartis, ji nustatė tik įsiskolinimo pagal Lizingo sutartis mokėjimų išdėstymą. Teismas vadovavosi išmintinai ieškovo teiginiais, neatsižvelgė į byloje esančius įrodymus ir atsakovo paskaičiavimus.
1.4. Nuostoliai iš turto pardavimo pagal Lizingo sutartį Nr. LT055078 nepriteistini, nes ieškovas pagal šią sutartį reikalavo priteisti negrąžinto turto vertę.
2. Dėl nesumokėtų mokėjimų. Iš paties ieškovo pateiktų pažymų matyti, kad tokių mokėjimų nėra, o jeigu ir buvo išrašytos sąskaitos, kurios liko neapmokėtos, ieškovas šias sąskaitas įtraukė į nuostolius iš parduoto turto, todėl papildomas reikalavimas priteisti nesumokėtus mokėjimus yra mėginimas nepagrįstai praturtėti. Teismas nepagrįstai nurodė, kad nesumokėtų mokėjimų sumą sudaro pagal Lizingo sutartis nesumokėtų palūkanų įmokos, turto išpirkimo įmokos pagal Lizingo sutartį Nr. LT055078 ir pagal Įsiskolinimo mokėjimo sutartį. Ieškovas nepateikė jokių PVM sąskaitų faktūrų, kuriomis remiantis teismas galėjo padaryti tokias išvadas. Teismas rėmėsi ieškovo parengtais skaičiavimais, kurie pavadinti pažymomis, tačiau šie skaičiavimai negali būti vertinami kaip įrodymai, o tik kaip suinteresuotos šalies paaiškinimai. Į atsakovo pateiktus skaičiavimus teismas neatsižvelgė.
3. Dėl papildomų išlaidų priteisimo. Teismas nepagrįstai priteisė papildomas išlaidas – 2 820,05 Lt atlygį už transporto priemonių pardavimą UAB „Baltijos realizacijos centras“, nes pastaroji įmonė savo nuosavybėn įsigijo dvi transporto priemones, todėl nesuprantama, kodėl jam turėtų būti mokamas atlygis už automobilio įsigijimą savo nuosavybėn. Taip pat teismas nepagrįstai priteisė papildomas išlaidas – 2 875,19 Lt UAB „Eurotech“ už turto paruošimą pardavimui, nes visos transporto priemonės buvo perduotos tvarkingos.
4. Dėl apelianto atleidimo nuo civilinės atsakomybės, ieškovui pažeidus imperatyvias teisės normas. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl apelianto nurodytų argumentų dėl ieškovo, kaip finansinės institucijos, įstatyme nustatytos pareigos įvertinti apelianto, kaip laiduotojo, galimybę vykdyti finansinius įsipareigojimus pažeidimo (CPK 265 str. 1 d.).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Skundžiamas sprendimas atitinka kasacinio teismo praktiką, formuojamą tokio pobūdžio bylose.
2. Teismas nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų. Būtent apeliantui teko pareiga įrodyti savo teiginius, kad ieškovas prisidėjo prie nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo, tačiau teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantas tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Teismas pagrįstai nesivadovavo ekspertizės išvada. Net remiantis visais teisės aktų reikalavimais atliktos turto rinkos vertės nustatymo ekspertizės negalima laikyti neginčijamu įrodymu, kad konkretus turtas bus parduotas už eksperto nustatytą kainą. Turto vertę tam tikru laikotarpiu geriausiai atspindi realūs sandoriai su juo, t. y. rinka, o ne abstraktus to turto vertinimas. Teismo išvadą, kad ieškovas ėmėsi tinkamų veiksmų siekdamas parduoti ginčo turtą, patvirtina bylos esantys įrodymai. Teismas teisingai nurodė, kad ieškovui nėra absoliučiai jokio tikslo tyčia siekti parduoti Lizingo sutarčių dalyku buvusį turtą pigiau ir vėliau bandyti prisiteisti patirtus nuostolius iš buvusio lizingo gavėjo.
3. Teismas tinkamai apskaičiavo ieškovo nuostolius, patirtus pardavus Lizingo sutarčių dalyku buvusį turtą. Ieškovas pateikė detalius skaičiavimus, pagrindžiančius patirtų nuostolių dydį. Ne teismas ir ne ieškovas, o pats atsakovas netinkamai apskaičiuoja ieškovo patirtų nuostolių dydį.
4. Parduodamas ginčo turtą ieškovas elgėsi sąžiningai ir apdairiai bei siekė gauti didžiausią kainą. Rašytiniuose paaiškinimuose apeliantas pripažino, kad teismui netenkinus jo prašymo atleisti nuo civilinės atsakomybės taikymo, iš atsakovų turėtų būti priteista 29 041,92 Lt negrąžinto turto likutinės vertės pagal Lizingo sutartį Nr. LT055078 ir 39 654,34 Lt palūkanų įmokų po sutarčių nutraukimo. Taigi dėl šių sumų pagrįstumo ginčo nėra, o teismas pagrįstai tenkino šiuos ieškovo reikalavimus. Priešingai nei teigia apeliantas, teismas nepriteisė dvigubai tų pačių sumų, t. y. pagal Lizingo sutartis ir Įsiskolinimo mokėjimo sutartį. Ieškovas nėra profesionalus transporto priemonių ir įrengimų pardavėjas. Prašomą priteisti nesumokėtų mokėjimų sumą (36 963,81 Lt) sudaro pagal Lizingo sutartis nesumokėtos palūkanų įmokos, kurių mokėjimo terminas suėjo iki ginčo sutarčių nutraukimo, turto išpirkimo įmokos pagal Lizingo sutartį Nr. LT055078, kurių mokėjimo terminas suėjo iki šios sutarties nutraukimo ir nesumokėtas einamasis mokėjimas pagal Įsiskolinimo mokėjimo sutartį. Taigi į šią sumą nėra įtrauktos turto išpirkimo įmokos pagal Lizingo sutartis, kurių pagrindu valdytas ir naudotas turtas buvo grąžintas ieškovui, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad šią sumą apima ieškovo nurodyta nuostolių iš turto pardavimo suma. Bendradarbiavimo sutarčių pagrindu partneriai UAB „Baltijos realizacijos centras“ ir UAB „Eurotech“ suteikė ieškovui paslaugų, susijusių su atsiimto Lizingo sutarčių dalyku buvusio turto pardavimu, paketą, todėl ieškovas pagrįstai reikalauja, kad šios išlaidos būtų atlygintos. Vien faktas, kad dalį turto įsigijo pats partneris, nereiškia, jog jis neturi teisės gauti atlyginimo už suteiktas paslaugas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos duomenimis, ieškovas su atsakovu1 sudarė Lizingo sutartis Nr. LT048994 (2007-03-26), LT055078 (2007-06-22), LT059621 (2007-09-05), LT059622 (2007-09-05), LT072583 (2008-04-15), LT072981 (2008-04-22), LT072982 (2008-04-22), pagal kurias ieškovas įsipareigojo iš atsakovo1 nurodytų pardavėjų nupirkti Lizingo sutartyse nurodytą turtą (ekskavatorius-krautuvus, sunkvežimius-savivarčius, ratinį ekskavatorių ir lengvąjį automobilį) ir perduoti jį naudoti ir valdyti atsakovui1 su sąlyga, kad pastarasis sutartyse numatytais terminais mokės sutartines įmokas (t. 1, b. l. 20–98). Ieškovo pateiktos pirkimo-pardavimo sutartys ir turto priėmimo-pardavimo aktai patvirtina, kad ieškovas savo įsipareigojimus įvykdė tinkamai (t. 1, b. l. 20–98). Iš ieškovo su atsakovu1 2009 m. vasario 4 d. pasirašytos Įsiskolinimo mokėjimo sutarties matyti, kad atsakovas netinkamai vykdė savo įsipareigojimus pagal Lizingo sutartis, todėl susidarė įsiskolinimas, kurį atsakovas1, mokėdamas palūkanas, įsipareigojo padengti dalimis šioje sutartyje nustatytais terminais ir tvarka (t. 1, b. l. 99–101). Ieškovas su atsakovu2 (apeliantu) sudarė Laidavimo sutartis, pagal kurias apeliantas įsipareigojo įvykdyti atsakovo1 neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles prisiimtas pagal Lizingo sutartis, išskyrus Lizingo sutartį Nr. LT072583 (2008-04-15), ir Įsiskolinimo mokėjimo sutartį (t. 1, b. l. 20–105). Ieškovas analogiškas Laidavimo sutartis sudarė su atsakovu3 (t. 1, b. l. 20–105). Ieškovo 2009 m. rugpjūčio 3 d. pretenzija atsakovui1 patvirtina, kad atsakovas nevykdė savo įsipareigojimų nei pagal Lizingo sutartis, nei pagal Įsiskolinimo mokėjimo sutartį (t.1, b. l. 106). Ieškovas 2009 m. spalio 12 d. pranešimu nutraukė visas su atsakovu1 sudarytas sutartis ir pareikalavo grąžinti lizinguotą turtą, priminė, kad sutarčių nutraukimas neatleidžia atsakovo1 nuo pareigos sumokėti susidariusį įsiskolinimą ir atlyginti visus ieškovo nuostolius, patirtus dėl sutarčių nutraukimo (t. 1, b. l. 107). Ieškovas 2010 m. liepos 21 d. pranešimais pareikalavo laiduotojų įvykdyti atsakovo neįvykdytas prievoles, tačiau duomenų, kad laiduotojai įvykdė Laidavimo sutartimis prisiimtus įsipareigojimus, byloje nėra (t. 1, b. l. 108, 109). Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovui buvo grąžintas visų Lizingo sutarčių dalyku buvęs turtas, išskyrus turtą pagal Lizingo sutartį Nr. LT55078, ir ieškovui grąžintas turtas, bendradarbiaujant su partneriais, buvo realizuotas tretiesiems asmenims (t. 1, b. l. 110–111, 109–124).
Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovų susidariusį įsiskolinimą, pagal vieną Lizingo sutartį negrąžinto turto vertę, nuostolius, patirtus realizavus lizinguotą turtą, kuriuos sudaro skirtumas tarp atsakovo1 neišpirktos turto vertės ir faktinės turto pardavimo tretiesiems asmenims kainos, papildomas išlaidas, patirtas ieškovui realizuojant lizinguotą turtą, t. y. už įmonių, užsiimančių turto paieška ir realizavimu, paslaugas, ir palūkanas už laikotarpį nuo sutarčių nutraukimo iki įmokų grafike nurodyto turto išpirkimo laikotarpio pabaigos. Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstais visus ieškovo reikalavimus.
Šalių ginčas kilo iš lizingo sutarčių netinkamo vykdymo. Lizingas (finansinė nuoma) yra finansinių paslaugų teikimo veikla, kai lizingo davėjas teikia finansavimo paslaugas lizingo gavėjui, kad pastarais galėtų valdyti ir naudoti daiktą, gaudamas iš to naudos ir pasiimdamas su tuo susijusią riziką. CK 6.567 straipsnio 1 dalis apibrėžia lizingo sutarties sampratą, pagal kurią viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita. Taigi, lizingo davėjas visą sutarties laikotarpį išlaiko nuosavybės teisę į daiktą, neatsižvelgiant į tai, ar lizingo gavėjas sėkmingai veikia ar bankrutuoja. Taip atspindima lizingo esmė, kai daikto savininkas yra vienas asmuo, o ekonominės naudos gavėjas – kitas. Šiuo atveju lizingo gavėjas visą sutarties laikotarpį neturi disponavimo daiktu teisės. Jeigu lizingas nutraukiamas dar nepasibaigus nustatytam lizingo laikotarpiui, lizingo davėjas turi teisę į investuotų lėšų kompensaciją, kad galėtų atgauti negrąžintas kapitalo investicijas ir kitas išlaidas, bei pelną, nesvarbu, ar lizingo sutarties terminas buvo nutrauktas lizingo gavėjo pageidavimu, ar dėl to, kad lizingo gavėjas neįvykdė įsipareigojimų. Tokią išvadą suponuoja CK 6.574 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios lizingo sutarties nutraukimo padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2013).
CK 6.574 straipsnyje įtvirtinta, kad, lizingo gavėjui pažeidžiant sutartį, lizingo davėjas gali reikalauti, kad lizingo gavėjas pašalintų sutarties pažeidimą, o jeigu lizingo gavėjas to nepadaro, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą arba nutraukti lizingo sutartį. Kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties objektą bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Analogiška nuostata dėl nuostolių išieškojimo numatyta Lizingo sutarčių 11.2.3 punkte.
Dėl nuostolių iš turto pardavimo
Minėta, kad ieškovo patirtus nuostolius iš turto pardavimo sudaro skirtumas tarp atsakovo1 neišpirktos lizinguoto turto vertės ir faktinės šio turto pardavimo tretiesiems asmenims kainos. Apeliantas nurodo, kad ieškovas grąžintą turtą pardavė už ženkliai mažesnę kainą nei tikroji jo rinkos vertė, t. y. nebuvo pakankamai rūpestingas šioje situacijoje ir piktnaudžiavo savo padėtimi, nes žinojo, kad bet kokiu atveju atsakovai turės padengti bet kokius nuostolius, kylančius iš Lizingo sutarčių. Be to, apeliantas kaltina pirmosios instancijos teismą, kad šis nevertino byloje atliktos teismo ekspertizės išvados ir joje nurodytų turto verčių pardavimo metu.
Teisėjų kolegija visiškai sutinka su skundžiamo sprendimo motyvacija šiuo klausimu. Kadangi Lizingo sutartys buvo nutrauktos, ieškovas įgijo teisę susigrąžinti lizinguotą turtą. Nagrinėjamu atveju atsakovo1 lizinguotas turtas buvo grąžintas, išskyrus turtą pagal Lizingo sutartį Nr. LT55078, ir parduotas tretiesiems asmenims. Tais atvejais, kai pardavus turtą gautos kainos ir lizingo gavėjo pagal lizingo sutartį sumokėtų įmokų suma būna mažesnė nei ta kaina, kurią lizingo davėjas buvo sumokėjęs įsigyjant lizingo gavėjo pasirinktą turtą, lizingo davėjas patiria nuostolių, kuriuos pagal CK 6.574 straipsnio nuostatas privalo atlyginti lizingo gavėjas, kurio naudai buvo įgytas turtas. Turto pardavimo tretiesiems asmenims kaina padengiama neišpirkta lizinguoto turto vertė. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad lizingo davėjas suinteresuotas parduoti jam grąžintą turtą kaip įmanoma didesne kaina, kitu atveju, patirtus iš turto pardavimo nuostolius reikia išsiieškoti iš su finansiniais sunkumais susiduriančio lizingo gavėjo. Bylos duomenys patvirtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovo1 lizinguotą turtą už jo neišpirktą vertę parduoti nepavyko. Pagal ekspertizės išvadas lizinguoto turto vertė jo pardavimo metu buvo dar didesnė nei neišpirkta vertė, išskyrus turtą pagal Lizingo sutartį Nr. LT059622, todėl, apelianto teigimu, ieškovui grąžintą turtą pardavus beveik dvigubai pigiau nei jo rinkos vertė, atsakovų atsakomybė turi būti atitinkamai sumažinta (CK 6.259 str.). Teisėjų kolegija, nesutikdamas su šiais argumentais, pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieškovas dėjo maksimalias pastangas, kad grąžintas turtas būtų parduotas kiek įmanoma didesne kaina: sudarė bendradarbiavimo sutartis su profesionaliais įrengimų ir lengvųjų automobilių pardavėjais, kad šie organizuotų turto paruošimą pardavimui ir patį pardavimą, organizavo tarptautinį aukcioną, be to, siūlė patiems atsakovams įsigyti šį turtą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovai būtų suradę savo pirkėjus, sutinkančius mokėti ekspertizės išvadose nustatytą ginčo turto vertę arba bent neišpirktą turto vertę. Be to, būtina atsižvelgti į turto realizavimo metu buvusią situaciją rinkoje. 2009 m. dėl pasaulinės ekonominės krizės norinčių pirkti statybinę techniką sumažėjo, tai galėjo padaryti įtaką ir ginčo turto pardavimo kainai. Su finansiniais sunkumais susidūrė ne tik atsakovas1, bet ir kitos šiame sektoriuje veikiančios bendrovės, todėl atsakovo1 lizinguotos technikos paklausa sumenko. Apskaičiuojant nuostolių dydį turi būti remiamasi realia turto pardavimo kaina, kuri priklauso nuo to, kiek atsiras arba gali atsirasti realių konkretaus turto pirkėjų. Tikroji turto rinkos kaina nustatoma sudarius konkretaus turto pirkimo-pardavimo sandorį. Reali turto pardavimo kaina priklauso nuo rinkos faktiškai egzistuojančios paklausos ir pasiūlos, todėl gali žymiai skirtis nuo eksperto nustatytos kainos. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo pozicija, kad net ir atlikus Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatytus reikalavimus atitinkantį turto vertinimą, negalima būtų teigti, jog turtas būtinai bus parduotas už vertintojo nustatytą kainą. Taigi, realūs ieškovo patirti nuostoliai iš turto pardavimo paaiškėjo tik atsiradus ginčo turto pirkėjui ir sudarius pirkimo-pardavimo sandorį. Kasacinis teismas ne kartą yra pasisakęs dėl kreditoriaus kaltės dėl nuostolių atsiradimo ar padidėjimo, nurodydamas, jog tokiu atveju kreditoriaus elgesys po sutarties nutraukimo turi būti vertinamas sąžiningumo ir sąžiningos dalykinės praktikos požiūriu. Kreditoriaus kaltė civilinėje atsakomybėje nepreziumuojama, ją turi įrodyti skolininkas, kuris remiasi šia aplinkybe. Esminė aplinkybė, patvirtinanti arba paneigianti kreditoriaus sąžiningą elgesį siekiant išvengti nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo, yra ta, ar susigrąžintas lizingo dalykas buvo realizuotas dedant visas protingas pastangas gauti maksimalią jo rinkos kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013). Byloje duomenų, patvirtinančių ieškovo nesąžiningą elgesį parduodant susigrąžintą turtą, nėra. Priešingai, aukščiau minėtos aplinkybės rodo, kad ieškovas šioje situacijoje dėjo visas protingas pastangas gauti maksimalią iš atsakovo1 susigrąžinto turto pardavimo kainą.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi ieškovo pateiktu nuostolių iš turto pardavimo paskaičiavimu, atliktu neteisingai taikant PVM. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus dėl PVM įstatymo nuostatų ir CK 6.574 straipsnio įtvirtintos lizingo davėjo teisės gauti iš lizingo gavėjo visišką nuostolių atlyginimą santykio. Kasacinis teismas konstatavo, kad PVM apmokestinamas asmuo, kai prekių (ar jų dalies) arba paslaugų atsisakoma ar dėl kokių nors kitų priežasčių keičiasi pirkėjo (kliento) mokėtinas atlygis, privalo išrašyti kreditinį dokumentą, kuriuo įforminami minėtų aplinkybių pasikeitimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2013). Ieškovui vienašališkai nutraukus Lizingo sutartis ir susigrąžinus lizinguotą turtą, pasikeitė atsakovo1 mokėtinas atlygis, todėl atsakovui1 buvo išrašyta kreditinė sąskaita faktūra ir šios aplinkybės turėjo reikšmės tiek ieškovui, tiek ir atsakovui1 mokant bei susigrąžinant PVM. Nurodytos aplinkybės reiškia, kad ieškovo patirtų nuostolių paskaičiavimo tvarka yra nulemta PVM įstatymo reikalavimų ir laikytina pagrįsta bei teisinga.
Priešingai nei teigia apeliantas, iš apelianto, kaip laiduotojo, priteisiant nuotolius iš turto pardavimo, nuostoliai pagal Lizingo sutartį Nr. 072583, pagal kurią apeliantas nelaidavo, iš apelianto nebuvo priteisti. Tai patvirtina ieškovo pateikta pažyma dėl nuostolių iš turto pardavimo paskaičiavimo Nr. 1, į kurią nėra įtraukti nuostoliai, atsiradę iš Lizingo sutarties Nr. LT072583, ir analogiška pažyma Nr. 2, kurioje paskaičiuoti nuostoliai, atsiradę būtent iš Lizingo sutarties Nr. LT072583, ir kurie pirmosios instancijos teismo buvo priteisti tik iš atsakovo1, nes kiti atsakovai pagal šią sutartį nelaidavo (t. 1, b. l. 125, 126). Be to, apeliantas nepagrįstai teigia, kad iš apelianto buvo priteisti nuostoliai iš turto pardavimo pagal Lizingo sutartį Nr. LT055078, nes, apelianto teigimu, turtas pagal šią sutartį ieškovui nebuvo grąžintas. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad teismas pagal šią sutartį priteisė iš apelianto ne nuostolius iš turto pardavimo (t. y. ne neišpirktos turto vertės ir turto pardavimo tretiesiems asmenims kainos skirtumą), o negrąžinto turto neišpirktą vertę, kuri bendrąja prasme laikytina ieškovo nuostoliais.
Atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai papildomai priteisė pagal Įsiskolinimo mokėjimo sutartį mokėtinas sumas, neatimdamas šių sumų iš mokėtinų sumų pagal Lizingo sutartis. Iš ieškovo pateiktų pažymų matyti, kad jos parengtos atsižvelgiant į tai, kad sudarius Įsiskolinimo mokėjimo sutartį buvo susitarta dėl dalies įsiskolinimo sumokėjimo tvarkos pakeitimo, todėl nurodoma, jog ši suma yra sumokėta pagal Lizingo sutartis ir likusi tik skola pagal Įsiskolinimo mokėjimo sutartį. Pavyzdžiui, pažymoje apie atsakovo1 įsipareigojimus pagal Lizingo sutartį Nr. LT048994 nurodoma, kad atsakovas1 iš viso padengė 127 426,93 Lt įmokų, toliau nurodoma, kad atsakovas1 sumokėjo 119 537,99 Lt, o likusi 7 888,94 Lt suma buvo padengta sudarius Įsiskolinimo mokėjimo sutartį (t. 3, b. l. 13–15). Tokiu pat principu yra parengtos ir pažymos pagal kitas Lizingo sutartis.
Dėl nesumokėtų mokėjimų
Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą dėl 36 963,81 Lt nesumokėtų mokėjimų priteisimo, be to, nepagrįstai nurodė, jog nesumokėtų mokėjimų sumą sudaro pagal Lizingo sutartis nesumokėtų palūkanų įmokos, turto išpirkimo įmokos pagal Lizingo sutartį Nr. LT055078 (pagal šią sutartį lizinguotas turtas nebuvo grąžintas ieškovui) ir pagal Įsiskolinimo mokėjimo sutartį. Bylos duomenys patvirtina, kad prašomą priteisti nesumokėtų mokėjimų 36 963,81 Lt sumą sudaro: pagal Lizingo sutartis nesumokėtos palūkanų įmokos, kurių mokėjimo terminas suėjo iki sutarčių nutraukimo, turto išpirkimo įmokos pagal Lizingo sutartį Nr. LT055078 (kaip minėta, pagal šią sutartį lizinguotas turtas nebuvo grąžintas ieškovui), kurių mokėjimo terminas suėjo iki šios sutarties nutraukimo; nesumokėtas einamasis mokėjimas pagal Įsiskolinimo mokėjimo sutartį. Priešingai nei teigia apeliantas, į šią sumą nėra įtrauktos turto išpirkimo įmokos pagal Lizingo sutartį, kurios pagrindu lizinguotas turtas buvo grąžintas ieškovui.
Dėl papildomų išlaidų
Apeliantas nesutinka su dalies papildomų išlaidų priteisimu, o konkrečiai su 2 820,05 Lt atlygiu už partnerio UAB „Baltijos realizacijos centras“ paslaugas parduodant lizinguotą turtą, nes dvi transporto priemones įsigijo pats partneris. Dėl šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas pasisakė ir teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tuo, kad vien faktas, jog dalį ieškovo susigrąžinto turto įsigijo pats partneris, nereiškia, kad jis neturi teisės gauti atlyginimo už suteiktas paslaugas.
Priešingai nei nurodo apeliantas, atsakovo1 lizinguotas turtas ieškovui buvo grąžintas netvarkingas, todėl jį reikėjo paruošti pardavimui. Turto priėmimo-pardavimo aktai ir turto vertės nustatymo pažymos būtent tai ir patvirtina.
Dėl ieškovo, kaip finansų įstaigos, pareigų
Nors pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl apelianto triplike nurodytų argumentų dėl ieškovo, kaip finansų įstaigos, pareigos įvertinti apelianto, kaip laiduotojo, galimybę vykdyti finansinius įsipareigojimus (Finansų įstaigų įstatymo 31 str.), šis procesinės teisės normų pažeidimas nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą, nes dėl jo nebuvo neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto pozicija, kad ieškovas nagrinėjamu atveju pažeidė minėtą pareigą. Priešingai nei triplike nurodė apeliantas, laiduotojai nelaikytini finansų įstaigos klientais Finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 40 punkto prasme, todėl sudarant Laidavimo sutartis nėra aktualūs šio įstatymo 31 straipsnio 2 dalies punkto reikalavimai, pagal kuriuos finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą įsigyti kapitalo arba pinigų rinkos priemonių, skolinti, prisiimti įsipareigojimus už savo klientą, privalo įsitikinti, jog kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Pagal Finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 8 punktą finansų įstaigos klientas – asmuo, kuriam finansų įstaiga teikia finansines paslaugas, o pagal 40 punktą tarpusavyje susijusių klientų grupė: 1) du arba daugiau finansų įstaigos klientų, kurie, jeigu neįrodyta kitaip, sukelia vieną riziką, nes vienas iš jų tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoja antrąjį arba kitus klientus, arba 2) du arba daugiau finansų įstaigos klientų, kurie nesusiję šios dalies 1 punkte nurodytais kontrolės santykiais, bet kuriuos reikia laikyti sukeliančiais vieną riziką, kadangi jie taip tarpusavyje susiję, kad jeigu vienas iš jų turėtų finansinių problemų, visų pirma lėšų pritraukimo arba grąžinimo sunkumų, antrasis arba visi kiti klientai, pritraukdami arba grąžindami lėšas, tikriausiai taip pat susidurtų su sunkumais. Minėtų nuostatų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad laiduotojai, laiduodami už finansų įstaigos kliento (lizingo gavėjo) prievoles, nelaikytini finansinių paslaugų gavėjais (nėra finansų įstaigos klientai arba tarpusavyje susijusi klientų grupė), todėl šiuo atveju netaikytinas ir Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnyje numatytas reikalavimas finansų įstaigai prieš sudarant sutartį įvertinti kliento galimybes vykdyti finansinius įsipareigojimus. Apeliantas nepagrįstai sutapatina laiduotojo ir kliento teisinį statusą. Klientas, norėdamas gauti finansavimą, finansų įstaigai turi pasiūlyti pakankamas užtikrinimo priemones ir pateikti duomenis, kurie leistų pagrįstai tikėtis tinkamo prievolės įvykdymo. Vertinant, ar nagrinėjamu atveju buvo pažeisti Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio reikalavimai, svarbu nustatyti, kaip buvo vertinamas atsakovo1 (lizingo gavėjo), o ne laiduotų galimybės įvykdyti kredito sutartį, tačiau pirmosios instancijos teisme šis klausimas nebuvo keliamas. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamu Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti, todėl nėra teisinio pagrindo apelianto atsakomybei šalinti ar ją mažinti.
Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.