Kauno apygardos teismo nutartis

2018-03-08 · Civilinė byla Nr. 2A-332-413/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-03-08
Bylos Nr.
2A-332-413/2018
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-06576-2017-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Marius Bartninkas, Žibutė Budžienė, Gintautas Koriaginas
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Krištodulos transportas“
Atsakovas
A. K.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-332-413/2018Teisminio proceso Nr. 2-69-3-06576-2017-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.1; 1.3.5.5; 1.3.5.7; 3.3.1.18.1. (S)
Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. kovo 8 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Žibutės Budžienės ir Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Krištodulos transportas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-12563-1043/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Krištodulos transportas“ ieškinį atsakovui A. K. dėl darbo ginčų komisijos sprendimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Krištodulos transportas“ (toliau ir darbdavys) ir atsakovas A. K. (toliau ir darbuotojas) 2016 m. gruodžio 1 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį, kuria atsakovas priimtas dirbti vairuotojo–ekspeditoriaus pareigoms. Šalys susitarė, kad darbuotojas pradeda dirbti nuo 2016 m. gruodžio 2 d. ir sulygo dėl 494 Eur dydžio mėnesinio darbo užmokesčio, kuris turėjo būti mokamas vieną kartą per mėnesį, išmokant 15 mėnesio dieną. Atsakovas iš darbo atleistas 2017 m. sausio 10 d. jo paties prašymu. 2017 m. sausio 11 d. atsakovas kreipėsi į darbo ginčų komisiją dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų priteisimo. Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisija (toliau – DGK) 2017 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. DGKS-886 priteisė darbuotojui iš darbdavio 651,40 Eur (suma su privalomais mokesčiais) darbo užmokesčio, darbo užmokesčio už priverstinę prastovą bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas; 751,06 Eur (suma su privalomais mokesčiais) vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką bei 1300 Eur (suma be privalomų mokesčių) dienpinigių.

Šalies argumentai

Ieškovė UAB „Krištodulos transportas“ kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2017 m. vasario 21 d. sprendimo Nr. DGKS-886 dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką ir dienpinigių priteisimo, kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad DGK nevertino, jog dalis dienpinigių atsakovui buvo išmokėta, t. y. atsakovui grynais pinigais buvo išmokėta 240 Eur kelionės išlaidoms. Atsakovas komandiruotėje išbuvo 23 dienas, iš jų dirbo tik 7 dienas. Be to, sugadino transporto priemonę, pasiklydo, vyko per draudžiamas zonas, išvertė krovinį, vėlavo, atsisakė toliau važiuoti, dėl ko teko siųsti kitą vairuotoją. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų įmonė patyrė 1221,77 Eur tiesioginių nuostolių. Šiai dienai atsakovas yra skolingas įmonei, o ne ieškovė atsakovui. Komisija netinkamai apskaičiavo dienpinigių sumą, kadangi turėjo paskaičiuoti kiekvienoje šalyje išbūtą laiką, o ne vadovautis statistiniu vienos paros vidurkiu. Priteisdama vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, DGK neįvertino, kad atsakovas dirbo tik 23 dienas (realiai – tik 7 dienas), pats parašė prašymą atleisti jį iš darbo, nėjo į darbą nuo 2016 m. gruodžio 28 d. iki 2017 m. sausio 1 d. ir nuo 2017 m. sausio 3 d. iki atleidimo iš darbo.

Atsiliepimas

Atsakovas A. K. prašė teismo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, taikyti ieškovei už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis CPK 95 straipsnyje numatytas sankcijas. Nurodė, kad prieš išvykstant atsakovui į komandiruotę, ieškovė išmokėjo jam 200 Eur kelių mokesčiams mokėti. Visi pinigai tam ir buvo išleisti. Dienpinigių ieškovė neišmokėjo nė vieno euro. Darbo ginčų komisija pagrįstai priteisė iš ieškovės vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, nes ieškovė atsakovui nėra sumokėjusi nei darbo užmokesčio nei dienpinigių. Atsakovas nesutinka su ieškove, kad jis padarė darbdaviui žalą.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2017 m. spalio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pakeitė Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2017 m. vasario 21 d. sprendimo Nr. DGKS-886 dalį dėl dienpinigių priteisimo, sumažindamas priteistą dienpinigių sumą nuo 1300,80 Eur (suma be privalomų mokesčių) iki 1109,80 Eur (suma be privalomų mokesčių), taip pat priteisė iš UAB „Krištodulos transportas“ atsakovui 300 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 8,46 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, valstybei.

Teismas konstatavo, kad nėra jokio teisinio pagrindo darbuotojo padarytą žalą įskaityti į darbuotojui mokėtinų dienpinigių sumą. Teismas nurodė, kad pagal DK 226 straipsnį draudžiama daryti išskaitas iš išeitinės įmokos, kompensacinių ir kitų išmokų, iš kurių pagal įstatymus neišieškoma. Prie sumų, iš kurių draudžiamas išieškojimas, yra priskirtinos sumos, kurias priklauso darbuotojui išmokėti dėl jo vykimo į komandiruotę (dienpinigiai) (CPK 739 straipsnio 2 punktas). Teismas atkreipė dėmesį, kad darbdavys nesikreipė į darbo ginčų komisiją su reikalavimu darbuotojui dėl žalos atlyginimo. Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, jei darbuotojas yra skolingas darbdaviui, tai gali būti pagrindas darbdaviui tartis su darbuotoju dėl jų priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, tačiau toks įskaitymas galimas tik sutikus darbuotojui. Kadangi byloje nebuvo jokių kitų įrodymų, išskyrus žodinius paaiškinimus, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti buvus šalių susitarimą dėl įskaitymo.

Teismas nurodė, kad dienpinigių suma turi apskaičiuotina pagal kiekvienoje šalyje išbūtą laiką, o ne vadovaujantis statistiniu vienos paros vidurkiu, kaip tai savo sprendime nurodė DGK. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 patvirtintų Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių 3 punktu, teismas nustatė, kad pagal komandiruotėse išbūtas dienas kiekvienoje valstybėje atsakovui priklausanti dienpinigių suma yra 1109,80 Eur. Pažymėjo, kad DGK darbdavys neteikė duomenų apie atsakovo komandiruotėje išbūtą dienų kiekį konkrečioje valstybėje, todėl teismas šiuos naujus įrodymus vertino ir nusprendė, kad DGK sprendimas dėl dienpinigių priteisimo keistinas, jį sumažinant iki 1109,80 Eur.

Spręsdamas dėl darbdavio išmokėtų piniginių lėšų dydžio atsakovui prieš jam išvykstant į komandiruotę, teismas nurodė, kad atsakovas gavo ne 240 Eur, bet 200 Eur. Aptariamu atveju labiau tikėtinais teismas pripažino atsakovo paaiškinimus dėl 200 Eur sumos, kadangi ieškovė šių lėšų perdavimo niekur tinkamai neužfiksavo, o pareiga parengti dokumentus dėl piniginių lėšų perdavimo tenka būtent darbdaviui. Iš atsakovo pateiktų dokumentų darbdaviui teismas nustatė, kad iš 200 Eur darbuotojui išduotų lėšų jis išleido 178,80 Eur, taigi A. K. liko 21,20 Eur. Teismas sprendė, kad minėta 200 Eur suma yra darbdavio avansas darbuotojui su jo komandiruote susijusioms išlaidoms padengti. Įvertinęs darbuotojui išduotų piniginių lėšų prieš išvykimą į komandiruotę ir komandiruotėje patirtų bei darbdavio pavirtintų išlaidų dydžio santykį, komandiruotės trukmę bei nesant dokumento, iš kurio būtų galima nustatyti perduotų lėšų paskirtį, teismas sprendė, kad būtų neracionalu ir nelogiška laikyti, kad 21,20 Eur suma – tai darbdavio darbuotojui prieš vykstant į komandiruotę išmokėta dienpinigių suma. Todėl teismas sprendė, kad šia suma mažinti atsakovui išmokėtinų dienpinigių dydį nėra pagrindo.

Teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl DGK sprendimo dalies, kuria atsakovui buvo priteistas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką, panaikinimo. Pažymėjo, kad darbdavys iki šiol yra neatsiskaitęs su darbuotoju, taip pat atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad yra nežinomas atsakovo sąskaitos, į kurią ji galėtų pervesti darbo užmokestį, numeris, konstatavęs, kad yra visos sąlygos DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytos sankcijos taikymui.

Teismas netenkino atsakovo prašymo skirti ieškovei baudą pagal CPK 95 straipsnį ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti ieškovės piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Nesutikdama su darbo ginčų komisijos priimtu sprendimu, ieškovė įgijo įstatyme (DK 296 straipsnis) įtvirtintą teisę darbo ginčų komisijos priimtą sprendimą ginčyti teisme. Pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, teismas nurodė, kad išlaidų paskirstymo klausimas yra išsprendžiamas atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo rezultatą, į priežastis, dėl kurių šios išlaidos susidarė, bei į šalių elgesį (CPK 93 straipsnis). Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas patyrė 300 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Nors ieškinį tenkino iš dalies, teismas pažymėjo, kad DGK sprendimo dalis dėl dienpinigių priteisimo buvo pakeista atsakovei pateikus teismui naujus įrodymus, kurių neturėjo DGK, paskaičiuodama atsakovui priteistinų dienpinigių dydį pagal statistinį vienos paros vidurkį. Todėl teismas konstatavo, kad paties darbdavio pasyvus ir netinkamas elgesys pateikiant DGK ne visus turimus dokumentus (įrodymus) lėmė tokio skundžiamo komisijos sprendimo priėmimą ir atitinkamai būtinybę jį modifikuoti bylą nagrinėjant teisme. Dėl šios priežasties ir vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 4 dalyje, 92, 96 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis, teismas nutarė priteisti iš ieškovės atsakovui visas jo patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, t. y. 300 Eur, nepriteisti žyminio mokesčio dalies proporcingai byloje patenkintų reikalavimų daliai ir priteisti visas 8,46 Eur dydžio išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Krištodulos transportas“ prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti pilnai, priteisti apeliantei iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės argumentus dėl darbuotojo padarytos žalos įskaitymo į darbuotojui mokėtinų delspinigių sumą. Atsakovas neginčijo aplinkybės, kad transporto priemonė buvo sugadinta ir kad kelionę baigė kitas vairuotojas, taip pat, kad įmonė patyrė nuostolius dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Šį faktą teismo posėdžio metu paliudijo R. G. ir atsakovas savo veiksmais, nes sutikęs dėl padarytos žalos, iš karto kreipėsi į darbo ginčų komisiją. Apeliantė nurodo, kad žodžiai „susiskaičiuoti“ ar „suvesti galus“ turėtų būti vertintini kaip susitarimas dėl įskaitymo, nes tik grįžus vairuotojui nebuvo galimybės nurodyti tikslaus žalos dydžio. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovui buvo perduota tik 200 Eur, o ne 240 Eur, kaip nurodė ieškovė. Teismas neįsigilino į ieškovės nurodytas aplinkybes, kodėl atsakovas be jokio teisinio pagrindo nuo 2016 m. gruodžio 28 d. iki 2017 sausio 2 d. neatvyko į darbą. Apeliantės teigimu, su atsakovu buvo sutarta, kad jis bus atleistas nuo 2017 m. sausio 10 d., o atsiskaitys tada, kai bus apskaičiuoti visi patirti nuostoliai. Teismas nenustatė, ar tarp šalių buvo sutartas atsiskaitymo laikas. Teismas nevertino, kad darbdavys ne kartą siekė susisiekti ir atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju, bet jis ignoravo ieškovę. Išnagrinėjus civilinę bylą iš atsakovo buvo pareikalauta pateikti sąskaitą, bet jis nurodė, kad sąskaitą pateiks registruotu paštu. Teismas neproporcingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Kadangi ieškinys buvo tenkintinas iš dalies, teismas turėjo proporcingai padalinti ir bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. K. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą. Pažymi, kad savo sąskaitos numerį nusiuntė ieškovei registruotu paštu, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl šio numerio nežinojimo, kas sąlygojo darbo užmokesčio neišmokėjimą, yra nepagrįstas. Atsakovas atkreipia teismo dėmesį, kad iki šios dienos ieškovė kalba apie atsakovo padarytos žalos dydį, tačiau nėra pateikusi pretenzijos bei nesikreipė į teismą dėl žalos atlyginimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Bylos duomenimis nustatyta, kad Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisija 2017 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. DGKS-886 priteisė A. K. iš UAB „Krištodulos transportas“ 651,40 Eur dydžio darbo užmokesčio, darbo užmokesčio už priverstinę prastovą bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas išmoką; 751,06 Eur vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką; 1300 Eur dienpinigius. Ieškovė UAB „Krištodulos transportas“ kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Darbo ginčų komisijos 2017 m. vasario 21 d. sprendimo dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką ir dienpinigių priteisimo, kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą. Kauno apylinkės teismas 2017 m. spalio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pakeitė Darbo ginčų komisijos 2017 m. vasario 21 d. sprendimo Nr. DGKS-886 dalį dėl dienpinigių priteisimo, sumažindamas priteistą dienpinigių sumą nuo 1300,80 Eur iki 1109,80 Eur, taip pat priteisė iš UAB „Krištodulos transportas“ atsakovui 300 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 8,46 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, valstybei. Apeliacinius skundu ieškovė prašė panaikinti teismo sprendimo dalis dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką ir dienpinigių priteisimo bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Apeliacinis skundas iš esmės buvo grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, neįrodytas, priimtas netinkamai pritaikius įstatymą, padarius esminius proceso teisės pažeidimus ir nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312-314, 320 straipsniai). Apeliantas apeliaciniame skunde privalo nurodyti, kokioms bylos aplinkybėms, jo manymu, prieštarauja priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir kokias materialines ar proceso teisės normas jis pažeidžia. Nagrinėjamu atveju apeliantas visiškai nepateikia teisinių ir faktinių argumentų kodėl turėtų būti naikinamas ar pakeičiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, o minėti apeliacinio skundo argumentai grindžiami deklaratyviais ir faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančiais teiginiais. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad darbdavys (apeliantas) neturėjo pagrindo išskaityti iš darbuotojui (atsakovui) mokėtinų dienpinigių sumos darbuotojo padarytą žalą įmonei. Teisėjų kolegija atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip teisiškai nepagrįstą. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas ginčijamai sprendimo daliai priimti tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas (DK 224, 226 straipsniai, CPK739 straipsnio 2 punktas), sprendime pagrįstai nurodydamas, kad iš darbuotojui skirtų dienpinigių žala negali būti išieškoma (įskaitoma). Antra, ieškovė teismo posėdyje pripažino, kad administracijos sprendimas ar kitas nurodymas dėl išskaitų iš darbuotojui priklausančių mokėti sumų nebuvo priimtas, darbdavys nesikreipė į darbo ginčų komisiją su reikalavimu darbuotojui dėl žalos atlyginimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė minėtus apelianto argumentus kaip neturinčius nei faktinio, nei teisinio pagrindo.Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas be jokio teisinio pagrindo nurodė, jog atsakovui buvo perduota tik 200 Eur, o ne 240 Eur. Pasisakydamas dėl minėtos aplinkybės pirmosios instancijos teismas nurodė, kad būtent darbdaviui tenka pareiga užtikrinti tokią savo veiklos organizavimo tvarką, kad ją įgyvendinant būtų galima aiškiai identifikuoti veiksmų atlikimo seką ir aplinkybes. Už įmonėje atliekamas finansines operacijas yra atsakingas darbdavys, kuris kartu prisiima ir riziką, kad nesant objektyvių duomenų apie išmokėtas sumas, bus laikoma, kad pinigų sumos nėra išmokėtos. Tokia išvada, kaip nurodė teismas, yra paremta darbo santykių specifikos, kai darbdavys disponuoja visais dokumentais, o kartu ir plačiomis galimybėmis jais remtis įgyvendindamas procesinę įrodinėjimo pareigą, o darbuotojo galimybės remtis rašytiniais įrodymais, kurių jis neturi, yra ribotos. Todėl teismas teisėtai ir pagrįstai daugiau tikėtinais pripažino ne darbdavio, bet darbuotojo nurodytas aplinkybes dėl 200 Eur avanso komandiruotės išlaidoms padengti. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms ir atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus dėl atsakovui priskaičiuoto vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo. Darbdavio pareiga visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu jų tarpusavio susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka, kyla iš įstatymo (DK 141 straipsnio 1 dalis). Darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo darbo sutartį (DK 141 straipsnio 2 dalis). Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad darbdavys iki bylos išnagrinėjimo su atsakovu neatsiskaitė, t. y. neįvykdė ir tos DGK sprendimo dalies, kurios jis neginčijo. Kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką (DK 141 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad faktiniai bylos duomenys neteikia pagrindo išvadai, jog dėl uždelsimo atsiskaityti yra kaltas atsakovas, kad ieškovės teiginys, jog darbdavys nežinojo darbuotojo sąskaitos numerio niekaip nepagrindžia egzistavus darbuotojo kaltę dėl negalėjimo su juo atsiskaityti. Teisėjų kolegija pažymi, kad darbdavys atsiskaitymo (darbo užmokesčio ir kitų išmokų išmokėjimo) tvarką galėjo numatyti darbo sutartyje; deponuoti reikalingas lėšas savo sąskaitoje ir informuoti apie tai darbuotoją visomis leistinomis priemonėmis; naudoti kitas priemones, tačiau minėtas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, kurie leistų spręsti apie darbdavio realų norą atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju, ieškovė nepateikė nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui. Anot apelianto, teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, kadangi ieškovės ieškinį tenkinus iš dalies, teismas turėjo bylinėjimosi išlaidas padalinti šalims proporcingai. Nesutikdama su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė faktines bylos aplinkybes ir teisinius pagrindus, dėl ko šiuo konkrečiu atveju nukrypo nuo CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporcingumo principo, išaiškino CPK 93 straipsnio 4 dalies, suteikiančios teismui teisę nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, taikymo sąlygas. Apeliantas minėtų proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo leistinomis priemonėmis nekvestionuoja ir apsiriboja tik formaliais teiginiais apie netinkamą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, todėl pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimo dalį apeliaciniame skunde nurodomu motyvu nėra pagrindo. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, vadovaudamasi ištirtų bylos įrodymų visuma, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė materialiosios bei proceso teisės normas, dėl to skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas ir naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. Nr. 3K-3-52/2011; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir jų teisiniam įvertinimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos vadovaujantis CPK 93, 98 straipsnių nuostatomis.Atsakovas pateikė duomenis apie 100 Eur dydžio patirtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą apeliacinės instancijos teisme (b. l. 104–105). Apeliacinį skundą atmetus, atsakovo aptirtos išlaidos priteistinos iš ieškovės (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Krištodulos transportas“, įmonės kodas 301579585, 100 Eur (vieną šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Gintautas KoriaginasMarius BartninkasŽibutė Budžienė